Civilinė byla Nr. e2A-386-790/2025

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01036-2024-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.8; 2.6.10.5.1; 3.2.4.11

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laimos Ribokaitės ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „CarLo LT“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gegužės 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,CarLo LT“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,MYLIOS“ dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „CarLo LT“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB ,,MYLIOS“ 299 770,96 Eur žalos atlyginimo, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad su atsakove 2023 m. rugsėjo 26 d. sudarė sutartį dėl terminuotų krovinių vežimo paslaugų teikimo (toliau – ir Sutartis). Sutartimi vežėja (ieškovė) įsipareigojo skirti konkretų autovežių skaičių (penkis autovežius) atsakovei užsakymams dėl terminuotų krovinių vežimo paslaugų vykdyti, o atsakovė įsipareigojo pateikti ne mažiau nei Sutartyje nustatytą užsakymų kiekį (penkis). Taip pat šalys susitarė dėl fiksuotos kainos (1 700 Eur + pridėtinės vertės mokestis (toliau – PVM)), mokamos atsakovės ieškovei už kiekvieną dieną. Šalys susitarė dėl vienerių metų Sutarties galiojimo termino. Atsakovė 2024 m. kovo 7 d. pranešė ieškovei, kad vienašališkai sumažina Sutarties 1.3 papunktyje numatytą užsakymų kiekį nuo penkių iki dviejų autovežių per dieną, o vėliau visiškai sustabdė autovežių užsakymą.

3.       Atsakovė, radusi kitus vežėjus, kurie atsakovei teikė autovežius mažesne nei Sutartyje sulygta kaina, neteisėtai sumažino, o vėliau ir visiškai sustabdė autovežių užsakymą iš ieškovės bei taip pažeidė Sutartį. Ieškovė ėmėsi visų priemonių nuostoliams sumažinti – ieškojo kitų pasiūlymų, priėmė mažiau apmokamus užsakymus, tačiau visiškai išvengti nuostolių nepavyko. Dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ieškovė patyrė 299 770,96 Eur nuostolių, kuriuos ieškovė apskaičiavo kaip skirtumą tarp sumos, kurią ji būtų gavusi, jei atsakovė būtų tinkamai vykdžiusi Sutartį, ir sumos, kurią ieškovei pavyko surinkti mažinant nuostolius (sudarant pakeičiančiąsias sutartis). Ieškovės įsitikinimu, egzistuoja visos civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir atsakovės kaltė.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Vilniaus apygardos teismas 2025 m. gegužės 6 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovei 15 000 Eur bylinėjimosi išlaidų.

5.       Teismas, taikydamas sutarčių aiškinimo taisykles, priėjo prie išvados, kad Sutartimi susitarta, jog paslaugų apimtis ir mastas, įskaitant užsakymų skaičių, nėra fiksuoti, o nustatomi atsižvelgiant į galimą krovinių gabenimo paslaugų poreikį. Ieškovė turėjo suprasti, kad atsakovės teikiami krovinių gabenimo užsakymai tiesiogiai priklauso nuo atsakovės klientų užsakymų apimties. Atsakovė teikia užsakymus pagal Sutartį ieškovei tik tada, kai pati gauna užsakymus iš savo klientų. Tai patvirtina ir Sutarties 4.3 papunktis.

6.       Teismas nustatė, kad nuo 2023 m. rugsėjo mėn. iki 2024 m. kovo mėn. atsakovės užsakomų paslaugų apimtys sumažėjo dėl pasibaigusių, nutrauktų ir (arba) sustabdytų ilgalaikių ir didelių apimčių klientų užsakymų. Teismas pažymėjo, kad atsakovė, sumažinusi užsakymus ieškovei, teikė pasiūlymus dėl krovinių pervežimo rinkoje pagal gautus pavienius atsakovės klientų užsakymus su konkrečia pervežimo kryptimi, data ir kaina. Pati ieškovė nurodė, kad atsakovės pasiūlymus gavo ne tik ieškovė, bet ir kiti rinkos dalyviai. Teismo vertinimu, atsakovė pagrįstai nurodė, kad tokius pasiūlymus lemia atsakovės kliento pateiktas užsakymas ir individualios jo sąlygos, užsakymai neturi kartotinumo, ilgalaikiškumo ir vieno maršruto ar kainos. Teismo posėdžio metu atsakovė paaiškino, kad gavusi kliento užsakymą pervežti krovinį, pavyzdžiui, už 1 200 Eur, ji negali tokio užsakymo perduoti vežti ieškovei pagal Sutarties kainą. Be to, pati ieškovė pripažino, kad ji kategoriškai atsisakė priimti atsakovės užsakymus, kurių kaina mažesnė nei 1 700 Eur už darbo dieną.

7.       Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovei pateikiamų užsakymų kiekis sumažėjo, o tai pagal Sutarties 4.3 papunktį laikytina objektyvia priežastimi, suteikiančia teisę atsakovei sumažinti užsakymų kiekius ieškovei. Tai, kad atsakovė teikė tam tikrus pasiūlymus rinkos dalyviams, pagrindžia tik tai, jog atsakovė vykdė komercinę veiklą, tačiau nepagrindžia, kad tokie pasiūlymai pažeidė ieškovės teises pagal Sutartį. Teismas pažymėjo, kad nustačius, jog atsakovė pagrįstai sumažino (galėjo sumažinti) užsakymų skaičių, vien dėl šios priežasties ieškinys laikytinas nepagrįstu, tačiau teismas pasisakė ir dėl kitų ieškinio argumentų.

8.       Pripažinęs, kad Sutarties 4.3 papunktis nustatė atsakovės teisę vienašališkai sumažinti ir sustabdyti užsakymų teikimą be jokių teisinių pasekmių, o atsakovė dėl objektyvių aplinkybių pagrįstai sumažino užsakymų skaičių, teismas laikė, jog ieškovė neįrodė neteisėtų atsakovės veiksmų.

9.       Nors ieškovė pateikė teismui sudarytas lenteles ir kitus dokumentus, kurie, ieškovės teigimu, pagrindžia ieškinyje nurodomą nuostolių dydį, tačiau, teismo nuomone, šie dokumentai neįrodo, kad ieškovė patyrė nuostolius dėl Sutarties sustabdymo. Ieškovė nepateikė jokios nuorodos į Sutarties sąlygas, kurios pagrįstų, kokiu pagrindu ieškovė skaičiuoja nuostolius pagal negautus užsakymus. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad nuomos sutartyse nurodytos transporto priemonės jai priklauso ir buvo skirtos atsakovės užsakymų vykdymui, jog jos atitinka Sutarties 1.3 ir 1.5 papunkčių reikalavimus. Ieškovė su dubliku pateikė ištraukas iš penkių nuomos sutarčių, kuriose nesimato šalių parašų ir neaišku, ar jos buvo sudarytos ir yra galiojančios. Aplinkybės dėl autovežių nuosavybės ir sąsajų su ieškove ar Vokietijos bendrove ,,CarLo DE GmbH“ bylos nagrinėjimo metu liko tinkamai nepaaiškintos ir nepatikslintos. Visų transporto priemonių valstybiniai numeriai skiriasi, todėl nėra galimybės nustatyti, ar tai tie patys autovežiai, kas jų savininkas. Pateiktose sutartyse, užsakymuose nėra nurodytas transporto priemonės VIN numeris, todėl nėra aišku, kokie autovežiai atliko užsakymus ir kas yra jų savininkas. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas priėjo prie išvados, kad transporto priemonės, kurių valstybiniai numeriai yra išduoti ne Lietuvoje, priklauso ne ieškovei, o Vokietijos bendrovei ,,CarLo DE GmbH“. Padaręs tokią išvadą teismas nusprendė, kad nuomos sutartys pasibaigė ir tapo negaliojančiomis dar iki Sutarties tarp ieškovės ir atsakovės sudarymo. Be to, net jeigu ieškovė būtų autovežių savininkė, tačiau juos būtų išnuomojusi Vokietijos bendrovei,,CarLo DE GmbH“, ieškovė nepatirtų nuostolių dėl tokių transporto priemonių darbo, nes išnuomojusi transporto priemones ieškovė jų nebenaudotų, o už tai dar gautų nuomos mokestį.

10.       Teismas nesutiko su ieškovės pozicija, kad jos patirtus nuostolius (negautas pajamas) galima apskaičiuoti remiantis vien Sutarties nuostatomis, nes Sutartyje tokių nuostatų nėra. Ieškovė patirtą žalą privalo įrodyti pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnį, kurio 1 dalis numato žalą kaip negautas pajamas, tačiau CK nurodytos negautos pajamos reiškia ne šiaip visas negautas pajamas, o skirtumą tarp negautų pajamų bei su jomis susijusių sąnaudų ir mokesčių, t. y. negautą grynąjį pelną.

11.       Teismas, apibendrinęs išdėstytus argumentus, konstatavo, kad ieškovė neįrodė atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų ir patirtų nuostolių, todėl ieškinį atmetė.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12.       Ieškovė UAB ,,CarLo LT“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gegužės 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

12.1.                      Teismas neteisingai įvertino civilinės atsakomybės, iš kurios ieškovė kildina nuostolius, pagrindą. Ieškovė ieškinį grindė sutartine civiline atsakomybe pagal Sutarties 3.1 papunktį, o ne deliktine civiline atsakomybe.

12.2.                      Teismo išvada, kad Sutartis neįpareigojo atsakovės užtikrinti paslaugų apimties ar apmokėjimo už nenaudojamus autovežius, yra neteisėta, nes prieštarauja ne tik faktinėms aplinkybėms, bet ir pačiam Sutarties tekstui bei teismo nurodytoms sutarčių aiškinimo taisyklėms. Teismas Sutarties sąlygas aiškino pažodžiui ir labai siaurai, neatsižvelgdamas į jų tarpusavio ryšį, Sutarties esmę ir tikslą, Sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybes, nenustatė tikrųjų Sutarties šalių ketinimų. Iš Sutarties turinio matyti, kad ieškovė Sutartimi įsipareigojo pateikti atsakovei penkis autovežius užsakymams įvykdyti kiekvieną darbo dieną, o atsakovė sutiko sumokėti 1 700 Eur ir PVM už kiekvieną autovežį už kiekvieną paslaugų teikimo dieną, šie įsipareigojimai šalims yra esminiai. Šalys būtent taip vykdė Sutartį pusę metų, iki atsakovės padaryto Sutarties pažeidimo. Jei Sutartimi būtų susitarta, kad paslaugų apimtis ir mastas, įskaitant užsakymų skaičių, nėra fiksuoti, o nustatomi atsižvelgiant į galimą krovinių gabenimo paslaugų poreikį, kaip nurodyta teismo sprendime, Sutarties 4.3 papunktyje esanti nuoroda būtų nereikalinga.

12.3.                      Sutarties 4.3 papunktis neleidžia bet kada sustabdyti Sutarties vykdymo. Ši Sutarties sąlyga leidžia sustabdyti užsakymus tik jei užsakovės klientas sustabdo ar apriboja savo veiklą arba jei dėl kitų objektyvių priežasčių Sutarties galiojimo laikotarpiu sumažėja vežėjos aptarnaujamų krovinių kiekis. Atsakovė privalėjo toliau teikti užsakymus ieškovei net ir tuo atveju, jei būtų patyrusi nuostolių.

12.4.                      Teismas nepagrįstai nenustatė atsakovės neteisėtų veiksmų. Atsakovė, remdamasi Sutarties 4.3 papunkčiu, turėjo įrodyti, kad dėl objektyvių priežasčių sumažėjo jos aptarnaujamų krovinių kiekis. Teismas, pripažinęs, kad atsakovė įrodė esminį užsakymų pagal sutartines fiksuotas kainas sumažėjimą, neįsigilino į bylos aplinkybes. Dalis atsakovės ir jos klientų sutarčių baigėsi pačioje sutartyje numatytu terminu ir jų pasibaigimas buvo numatomas ir žinomas atsakovei. Kita dalis atsakovės pateiktų užsakymų mažėjimo pavyzdžių neturi nieko bendra su ieškove, Sutartimi ir yra neaktualūs, nes šie užsakymai (dėl jų kainos ar kitų aplinkybių) nebūtų buvę perduoti vykdyti ieškovei, todėl neturėjo įtakos Sutarties įgyvendinimui. Likusi dalis atsakovės pateiktų užsakymų sumažėjimų įvyko daug vėliau, nei atsakovė sustabdė užsakymus pagal Sutartį.

12.5.                      Teismo argumentas, kad atsakovė tinkamai pasielgė neteikdama užsakymų ieškovei, prieštarauja pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) ir favor contractus (sutarties išsaugojimo) principams. Teismas skundžiamame sprendime nenustatė, kad nuo Sutarties sudarymo ekonominės aplinkybės būtų reikšmingai pasikeitusios. Atsakovė žinojo, kad jos sudarytos sutartys yra terminuotos, todėl jų pasibaigimą galėjo numatyti. Per laikotarpį, kai tinkamai nevykdė Sutarties, atsakovė sugeneravo 16 mln. Eur pajamų, todėl ji turėjo pakankamus resursus vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Be to, atsakovė neįrodinėjo CK 6.204 nustatytų sąlygų ar kitokių force majeure (nenugalimos jėgos) aplinkybių.

12.6.                      Ieškovė teismui buvo pateikusi įrodymus, kad atsakovė visada turėjo užsakymų, apie juos informaciją siųsdavo ir ieškovei, ir kitiems rinkos dalyviams, tačiau šių užsakymų neteikdavo ieškovei pagal Sutartį, siekdama išvengti nuostolių. Priešingai nei nurodė teismas, ieškovė nepripažino, kad atsisakė priimti atsakovės užsakymus, kurių kaina buvo mažesnė nei 1 700 Eur.

12.7.                      Priešingai nei konstatavo teismas, ieškovė įrodė patirtus nuostolius dėl sudarytų pakeičiančiųjų sutarčių. Tinkamai vykdant Sutartį, ieškovė būtų gavusi Sutartyje aiškiai apibrėžtą atlygį. Susidariusioje situacijoje tenkinamos visos kasacinio teismo praktikoje išskirtos sąlygos, kuomet sutarties šalis turi teisę į nuostolių, atsiradusių dėl pakeičiančiosios sutarties sudarymo, atlyginimą. Ieškovė pateikė duomenis, kad galėjo apskaičiuoti negautą grynąjį pelną, atsižvelgiant į bendrą ieškovės pelno maržą už 2024 m. Pelno marža ir jos apskaičiavimas yra visuotinai pripažintas ekonomikos teorijos metodas, kuris, ieškovės nuomone, atspindi tas sąnaudas, kurias vykdydama identišką veiklą tais metais patyrė ieškovė.

12.8.                      Teismas nepagrįstai nustatė, kad nėra aišku, ar autovežiai priklauso ieškovei. Teismas neįvertino nuomos sutarčių priedų, iš kurių matyti, kad autovežių ir jų priekabų numeriai buvo pakeisti, perregistruojant transporto priemones Vokietijoje. Teismas apskųstame sprendime nurodė, kad nuomos sutartys pasibaigė ir tapo negaliojančiomis iki 2023 m. rugsėjo 26 d., tačiau nuomos sutartyse nurodyta, jog jos galioja 6 mėnesius. Be to, autovežių nuomos sutarčių klausimas nėra šio ginčo dalis ir neturi teisinės reikšmės nustatant, ar teisėtai buvo sustabdytas Sutarties vykdymas.

13.       Atsakovė UAB ,,MYLIOS“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos 2025 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai atsikirtimai į apeliacinio skundo argumentus:

13.1.                      Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, pagrįstai rėmėsi Sutarties sąlygomis, o ne subjektyviu ieškovės aiškinimu. Sutartyje įtvirtinta, kad paslaugų apimtis ir mastas, įskaitant užsakymų skaičių ir konkrečias jų vykdymo dienas, nėra fiksuoti, o nustatomi atsižvelgiant į galimą krovinių gabenimo paslaugų poreikį. 

13.2.                      Sutarties 4.3 papunktis numato užsakovės teisę vienašališkai sustabdyti ieškovei teikiamus užsakymus nepatiriant jokių teisinių pasekmių. Šis punktas neprieštarauja Sutarties visumai, įskaitant Sutarties 1.1 papunktį. Byloje nustatyta, kad atsakovės klientų užsakymų apimtys pradėjo mažėti dar 2023 m. lapkričio mėn. Atsakovė, siekdama išsaugoti Sutartį, 2024 m. vasario mėn. inicijavo derybas dėl Sutarties pakeitimų, kurie atspindėtų pasikeitusią padėtį rinkoje ir užtikrintų tolesnį Sutarties vykdymą šalims priimtinomis sąlygomis. Nepaisant atsakovės siūlymų, ieškovė atsisakė susitarti.

13.3.                      Į bylą buvo pateikti įrodymai, kad atsakovės užsakymų kiekiai pagal sutartines fiksuotas kainas reikšmingai sumažėjo. Tokį bendrą atsakovės klientų užsakymų sumažėjimą nulėmė pasibaigusios ir nepratęstos sutartys, paslaugų kainų mažėjimo tendencijos naujiems užsakymams bei didelė konkurencija tarp paslaugų teikėjų. Užsakymų sumažėjimas nuo 2024 m. pradžios matomas visoje rinkoje. Teismas pagrįstai įvertino, kad atsakovės pateikti įrodymai patvirtina užsakymų kiekio sumažėjimą, o tai pagal šalių sudarytos Sutarties 4.3 papunktį laikoma objektyvia priežastimi, kuri suteikė atsakovei teisę sumažinti užsakymų kiekius ieškovei.

13.4.                      Teismas rėmėsi byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir įrodymų visuma, vertindamas, kad atsakovės veiksmai atitinka Sutarties nuostatas ir yra teisėti, todėl nėra pagrindo teigti, jog sprendimu buvo pažeistas pacta sunt servanda principas. Taip pat nėra pagrindo pripažinti favor contractus principo pažeidimo, nes Sutartis nebuvo nutraukta, pripažinta negaliojančia ar nesudaryta, ji buvo vykdoma ir pasibaigė Sutartyje nustatytu terminu.

13.5.                      Ieškovė privalėjo įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas, taikomas atsakovės atžvilgiu, nepriklausomai nuo civilinės atsakomybės rūšies. Pirmosios instancijos teismas iš esmės pasisakė dėl sutartinės civilinės atsakomybės taikymo.

13.6.                      Ieškovė nuostolių apskaičiavimą pagal pakeičiančiąsias sutartis grindžia CK 6.258 straipsnio 5 dalimi. Nurodytas teisinis pagrindas negali būti taikomas, nes Sutartis nebuvo nutraukta. Ieškovė nepateikė į bylą konkrečių bei įrodymais pagrįstų skaičiavimų ir paaiškinimų, kuriais patvirtintų negautų pajamų (negauto grynojo pelno) faktą ir dydį.  Kasacinio teismo praktikoje dėl negautų pajamų prilyginimo grynajam pelnui nėra pasisakyta. Ieškovės nurodytas grynojo pelningumo kriterijus negali būti taikomas negautoms pajamoms apskaičiuoti.

13.7.                      Ieškovė nepateikė įrodymų, kad lentelėje nurodytos transporto priemonės jai priklauso,  buvo skirtos atsakovės užsakymų vykdymui, atitinka Sutarties 1.5 papunkčio reikalavimus. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad transporto priemonės nepriklauso ieškovei. Ieškovės autovežių registracijos negaliojimą Lietuvoje patvirtina akcinės bendrovės (toliau – AB) „Regitra“ išrašai, iš kurių matyti, kad visų autovežių (išskyrus vieną) registracija panaikinta. Autovežių nuosavybės ar valdymo perleidimas trečiajam asmeniui yra ieškovės verslo sprendimas, niekaip nesusijęs su Sutartimi. Net jeigu ieškovė ir būtų autovežių savininkė, išnuomojusi autovežius ,,CarLo DE GmbH“ ieškovė negalėjo patirti nuostolių, nes autovežių nebenaudojo ir nebevaldė, gavo nuomos mokestį. 

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

15.       Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

16.       Ieškovė (vežėja) ir atsakovė (užsakovė) 2023 m. rugsėjo 26 d. sudarė Sutartį dėl terminuotų krovinių vežimo paslaugų teikimo, kai vežėja skiria konkretų transporto priemonių skaičių Sutarčiai vykdyti.

17.       Atsakovė 2024 m. kovo 7 d. kreipėsi į ieškovę su pranešimu dėl užsakymo apimčių pagal Sutartį sumažinimo. Pranešime nurodyta, kad užsakymų apimtys yra daugiau nei dvigubai sumažėjusios nuo Sutarties vykdymo pradžios, todėl bendrovė mažina teikiamų užsakymų apimtis, nurodytas Sutarties 1.3 papunktyje, iki dviejų autovežių per dieną. Pranešime nurodoma, kad atsakovė remiasi Sutarties priede Nr. 1 nurodyta atsakovės teise visiškai sustabdyti užsakomųjų sunkvežimių iškvietimą tam tikram laikotarpiui.

18.       Atsakovė 2024 m. birželio 17 d. elektroniniu laišku informavo, kad nuo 2024 m. birželio 26 d., remiantis Sutarties nuostatomis, atšaukia visus dieninius autovežius.

19.       Ieškovė kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su ieškiniu, prašydama priteisti 299 770,96 Eur žalos atlyginimą, ieškinį grįsdama tuo, kad atsakovė pažeidė Sutartį, nepagrįstai sumažinusi, o vėliau sustabdžiusi užsakymus pagal Sutartį, dėl to ieškovei teko sudaryti pakeičiančiąsias sutartis dėl Sutartyje numatytų penkių autovežių darbo.

20.       Pirmosios instancijos teismas apskųstu sprendimu ieškinį atmetė, nustatęs, kad užsakymų kiekis Sutartyje nebuvo fiksuotas. Teismas įvertino, kad atsakovė pagrįstai sumažino užsakymus Sutarties 4.3 papunkčio pagrindu dėl atsakovės klientų užsakymų sumažėjimo. Nenustatęs atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų, teismas taip pat nurodė, kad ieškovės nuostolių apskaičiavimas nepagrįstas. Ieškovė apeliaciniame skunde nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia pažeistomis Sutarties aiškinimo taisyklėmis ir netinkamu byloje esančių įrodymų įvertinimu.

Dėl Sutarties aiškinimo

21.       Byloje nustatyta, kad šalys sudarė ilgalaikę vežimų organizavimo Sutartį (CK 6.822 straipsnis). Ieškovei kreipusis į teismą dėl žalos, kuri, ieškovės įsitikinimu, kilo dėl Sutarties pažeidimo, atlyginimo, tarp šalių kilo ginčas dėl Sutarties aiškinimo, t. y. ar Sutartyje buvo susitarta dėl fiksuoto krovinių vežimo užsakymų skaičiaus. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas sutarčių aiškinimo taisykles, priėjo prie išvados, kad Sutartyje vežimo paslaugų apimtis ir mastas, įskaitant užsakymų skaičių, nebuvo fiksuoti, o nustatomi atsižvelgiant į galimą krovinių gabenimo paslaugų poreikį. Ieškovė apeliaciniame skunde laikosi priešingos pozicijos.

22.       Sutarties turinys nustatomas remiantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos kasacinio teismo praktikoje. Kilus ginčui dėl sutarties turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties šalių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-446-695/2017, 25 punktas). Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-1075/2020, 45 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

23.       Byloje nėra duomenų apie šalių derybas prieš Sutarties sudarymą. Ieškovės akcentuojamas šalių susirašinėjimas elektroniniu paštu ir šalių atstovų raštai dėl Sutarties pakeitimo nepatvirtina šalių valios sudarant Sutartį. Priešingai, pateikti duomenys dėl Sutarties pakeitimo derybų patvirtina skirtingą šalių poziciją dėl Sutarties aiškinimo ir Sutarties galimo pažeidimo, sumažinus užsakymų skaičių. Pažymima, kad šalių tikrųjų ketinimų nustatymas yra praktiškai neįmanomas, kai tarp šalių yra ginčas dėl tikrosios sutarties teksto prasmės ir kai šalys skirtingai interpretuoja sutarties tekstą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad tokiais atvejais taikytinas objektyvusis sutarties aiškinimo metodas – jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, t. y. taikoma sisteminė – lingvistinė sutarties teksto analizė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019, 28 punktas). 

24.       Sutarties 1.1 papunktyje šalys susitarė, kad vežėja (ieškovė) šioje Sutartyje nustatytomis sąlygomis, atsižvelgdama į galimą krovinių vežimo paslaugų poreikį (ypač į galimus maršrutus ir (arba) paslaugų teikimą iš anksto suderintose geografinėse vietovėse) ir šalių iš anksto sutartą fiksuotą paslaugų kainą, teikia paslaugas pagal užsakovės (atsakovės) pateiktus užsakymus, t. y. vienkartines krovinių vežimo sutartis (konkrečiai – sutarčių bendrąsias ir specialiąsias sąlygas), krovinių vežimo paslaugas ir su jomis susijusias paslaugas sutartu laikotarpiu ir skiria konkretų transporto priemonių, t. y. autovežių, skaičių, o užsakovė už paslaugas atsiskaito Sutartyje nustatytomis sąlygomis. Sutarties 1.3 papunktyje numatyta, kad vežėja šiai Sutarčiai vykdyti ir užsakovės užsakymams vykdyti laikotarpiu nuo 2023 m. spalio 4 d. iki 2024 m. rugsėjo 27 d. skiria penkis techniškai tvarkingus, GPS sekimo įranga aprūpintus autovežius su reikiamos kvalifikacijos įgula, atitinkančius bendrąsias vienkartinių vežimo sutarčių sąlygas ir turinčius minimalias Sutartyje nurodytas technines specifikacijas. Sutarties 1.4 papunktyje numatyta, kad vežėja užtikrina 1.3 papunktyje nurodytus pajėgumus visą Sutarties galiojimo laikotarpį. Šalys susitarė, kad užsakovė moka vežėjui fiksuotą kainą už kiekvieną visą paslaugų teikimo dieną naudojant vieną autovežį pagal užsakovės pateiktą paslaugų užsakymą – vienkartinę vežimo sutartį – 1 700 Eur ir PVM (kai taikoma) (Sutarties 2.1 papunktis). Sutarties 3.2 papunktyje, atsižvelgdamos į Sutarties esmę ir tikslus, Šalys pareiškė ir susitarė, kad visi Sutarties 1 punkte nurodyti įsipareigojimai šalims yra esminiai.

25.       Iš aptartų Sutarties nuostatų matyti, kad jose expressis verbis (tiesiogiai) nenurodyta užsakovės (atsakovės) pareiga pateikti konkretų skaičių užsakymų. Aptartose Sutarties sąlygose akcentuota vežėjos (ieškovės) pareiga skirti penkis autovežius per dieną ir visą Sutarties galiojimo laikotarpį užtikrinti šį pajėgumą. Be to, kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas apskųstame sprendime, Sutarties 1.1 papunktyje numatyta, kad vežėja (ieškovė) teiks paslaugas, atsižvelgdama į galimą krovinių vežimo paslaugų poreikį. Tačiau ieškovė apeliaciniame skunde teisingai pažymi, kad CK 6.193 straipsnio, reglamentuojančio sutarčių aiškinimo taisykles, 2 dalis pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką aiškinama plačiai, pažymint, jog sutartis turi būti aiškinama sistemiškai, nepaliekant neaptarto nė vieno reikšmingo sutarties punkto, be to, negali būti neaptarta ir neįvertinta nė viena sutarties dalis, priedas ar kita sudedamoji dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2005). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad sutartyje ar jos dokumentuose nurodytas kiekvienas žodis, frazė turi tam tikrą prasmę ir reikšmę, nes šalys be reikalo jų paprastai nevartoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2009, 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-181/2013).

26.       Sutartyje expressis verbis nenumatytas minimalus užsakymų (vienkartinių vežimo sutarčių) kiekis, tačiau įsipareigojimą dėl minimalaus užsakymo kiekio gali suponuoti ir kitos Sutarties sąlygos, pavyzdžiui, dėl taikomos atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą arba netinkamą vykdymą.

27.       Sutarties 4.3 papunktyje numatyta, kad jei užsakovės klientas, kurio naudai teikiamos krovinių vežimo paslaugos, nutraukia, sustabdo ar apriboja savo veiklą, ar jei dėl kitų objektyvių priežasčių Sutarties galiojimo laikotarpiu sumažėja vežėjos aptarnaujamų krovinių kiekis, užsakovė turi teisę, įspėjusi vežėją prieš dvi darbo dienas, vienašališkai sustabdyti užsakymų – vienkartinių vežimo sutarčių – teikimą visam likusiam Sutarties terminui, nurodytam 1.3 papunktyje (arba bet kuriai šio termino daliai), visoms transporto priemonėms (autovežiams), kurias vežėja skyrė Sutarčiai (arba bet kuriai tokių transporto priemonių daliai), be jokių teisinių pasekmių užsakovei.

28.       Sutarties priede Nr. 1 ,,Užsakomųjų sunkvežimių specifikacijos“ nurodyta, kad vežėja suteikia užsakovei tam tikrą užsakomųjų sunkvežimių skaičių per dieną Sutarties galiojimo laikotarpiu. Jei užsakovė per Sutarties laikotarpį atšaukia su vežėja Sutartyje sutartą sunkvežimių skaičių per dieną į reisus Vokietijoje arba Europoje, už šiuos atšauktus sunkvežimius bus atlyginama pagal Sutartyje nustatytą dienos tarifą (kaina už sunkvežimį). Sutarties priedo Nr. 1 dalyje ,,Vežėjas turi atitikti šiuos reikalavimus“ numatyta, kad įprastai nenumatoma galimybė sumažinti vežėjo teikiamų užsakomųjų sunkvežimių skaičių, tačiau užsakovė turi teisę visiškai sustabdyti užsakomųjų sunkvežimių iškvietimą tam tikram laikotarpiui, apie tai pranešusi prieš septynias darbo dienas, taip pat turi teisę atšaukti užsakomuosius sunkvežimius, tik mažesne apimtimi, tam tikram laikotarpiui, apie tai pranešusi prieš septynias darbo dienas. Šiuo atveju taip pat nesikeičia nuostata, kad atlyginama tik už tuos užsakomuosius sunkvežimius, kurie yra faktiškai iškviesti arba naudojami.

29.       Aptartos Sutarties priedo nuostatos prieštarauja viena kitai, t. y. jose įtvirtinta atsakovės teisė visiškai ar iš dalies sustabdyti ir (ar) atšaukti užsakomųjų sunkvežimių iškvietimą, tačiau vienu atveju numatomos to teisinės pasekmės (už atšauktus sunkvežimius atlyginama pagal Sutartyje nustatytą dienos tarifą), o kitu atveju teisinės pasekmės nenumatomos (numatyta, jog apmokama tik už faktiškai iškviestus ir naudojamus sunkvežimius). Tačiau, atkreipiamas dėmesys, kad aptariamose nuostatose naudojamos kalbinės konstrukcijos ,, <...> jei užsakovė per Sutarties laikotarpį atšaukia su vežėja Sutartyje sutartą sunkvežimių skaičių <...>“, ,,<...> turi teisę atšaukti užsakomuosius sunkvežimius, tik mažesne apimtimi, tam tikram laikotarpiui <...>“ suponuoja tai, jog atsakovės užsakymai pateikiami ne pagal poreikį, o pagal Sutartyje numatytą užtikrinti autovežių skaičių (penkis). Be to, tokią išvadą patvirtina ir atsakovė 2024 m. kovo 7 d. pranešimo turinys, kuriame atsakovė nurodė, kad ji mažina teikiamų užsakymų apimtis, nurodytas Sutarties 1.3 papunktyje, iki dviejų autovežių per dieną. Taip pat atsižvelgiama ir į tai, kad byloje pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog atsakovė iki pranešimo apie užsakymų mažinimą nepateikdavo mažiau užsakymų, nei Sutartimi ieškovės įsipareigotas užtikrinti sunkvežimių kiekis (penki per dieną).

30.       Sutarties 4.3 papunktyje numatyta, kad atsakovei teisinės pasekmės dėl visiško ar dalies užsakymų teikimų sustabdymo netaikomos, jei užsakovės klientas, kurio naudai teikiamos krovinių vežimo paslaugos, nutraukia, sustabdo ar apriboja savo veiklą, arba jei dėl kitų objektyvių priežasčių Sutarties galiojimo laikotarpiu sumažėja vežėjos aptarnaujamų krovinių kiekis. Šio punkto nustatymas šalims nesusitarus dėl konkretaus (minimalaus) skaičiaus užsakymų ir teisinės atsakomybės taikymo, jei minimalus užsakymų skaičius nebūtų pasiektas, neturėtų tikslo ir prasmės.

31.       Teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad Sutarties 6.3 papunktyje šalys nurodė, jog Sutartį parengė kartu. Šalys patvirtino, kad visas Sutarties nuostatas aptarė individualiai. Pažymima, kad abi Sutarties šalys yra verslininkės, veiklą vykdančios logistikos srityje. 

32.       Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Sutartimi ieškovė įsipareigojo visą Sutarties terminą užtikrinti penkis autovežius per dieną, o už šio įsipareigojimo neįvykdymą Sutartyje numatytos netesybos (bauda) (Sutarties 3.2 papunktis). Aiškinimas, kad Sutartimi atsakovei nenumatyti įsipareigojimai dėl pateikiamų užsakymų skaičiaus ir (ar) nenumatytos jokios teisinės pasekmės už šio įsipareigojimo neįvykdymą, Sutarties šalių riziką padalija neproporcingai.

33.       Teisėjų kolegija, įvertinusi Sutarties nuostatų visumą lingvistine, sistemine ir teleologine prasmėmis, atsižvelgusi į šalių elgesį Sutarties vykdymo metu, Sutarties esmę ir bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, prieina prie išvados, kad Sutartyje šalys susitarė dėl minimalios paslaugų apimties – dėl užsakymų pateikimo penkiems autovežiams per dieną, už kuriuos atsakovė (nepaisant visų užsakymų ar jų dalies sustabdymo ar atšaukimo) privalo apmokėti Sutartyje sutartą fiksuotą kainą. Apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai taikytų sutarčių aiškinimo taisyklių pripažįstami pagrįstais. Visgi, atsižvelgus į tai, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų, tai savaime nesudaro pagrindo apskųsto sprendimo pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu.

Dėl atsakovės sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų ir žalos)

34.       CK 6.189 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties privalomumo ir vykdytinumo principas (pacta sunt servanda) – teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, kuriuo vadovaudamasis kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Sutarties privalomumo ir vykdytinumo principas yra būtina sutarčių teisės efektyvumo sąlyga. Sutarties šalys turi vykdyti prisiimtus įsipareigojimus tinkamai, vienos sutarties šalies pareigą vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos sutarties šalies reikalavimo teisė, kuri yra ginama įstatymu. Sutarties vykdymas yra jos šalių bendradarbiavimo procesas, kuris turi vykti sąžiningumo ir geros valios sąlygomis (CK 6.158, 6.200 straipsniai). Tai reiškia, kad sutarties šalis negali elgtis priešingai nei tie lūkesčiai, kuriuos ji savo veiksmais, atliktais vykdant sutarties sąlygas, suformavo kitai sutarties šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2013).

35.       Kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256  straipsnio 1 dalis). Asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.256 straipsnio 2 dalis). Sutartinė civilinė atsakomybė galima tik nustačius jos sąlygas: neteisėtus veiksmus, nuostolius, priežastinį ryšį tarp nuostolių ir neteisėtų veiksmų, kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Įstatymo ar sutarties nurodytais atvejais civilinė atsakomybė gali atsirasti ir be kaltės (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Sutarties neįvykdymas nepreziumuojamas, todėl, reikalaudama žalos atlyginimo, sutarties neįvykdymą, kaip vieną iš civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtus veiksmus), privalo įrodyti ieškovė. Ieškovė taip pat privalo įrodyti patirtus nuostolius bei priežastinį ryšį tarp nuostolių ir sutarties neįvykdymo (CK 6.247 straipsnis, 6.249 straipsnis). Ketvirtoji civilinės atsakomybės sąlyga – kaltė, pagal bendrąją taisyklę yra preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Paneigti šią prezumpciją turi atsakovė.

36.       Atsakovė, gindamasi nuo ieškovės pozicijos dėl Sutarties pažeidimo, sumažinus užsakymų skaičių, rėmėsi Sutarties 4.3 papunkčiu. CPK 178 straipsnyje įtvirtinta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Pareiga įrodyti faktines aplinkybes, t. y. faktinį šalies reikalavimo ar atsikirtimo pagrindą, tenka ne teismui, o šaliai, turinčiai įrodinėjimo pareigą. Šis reikalavimas tiesiogiai kildinamas iš CPK 12 straipsnyje įtvirtinto rungimosi principo, kuris kiekvienai šaliai nustato pareigą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024). Taigi, atsakovė turi įrodyti, kad užsakymų kiekį pagal Sutartį sumažino dėl to, jog užsakovės klientas, kurio naudai teikiamos krovinių vežimo paslaugos, nutraukė, sustabdė ar apribojo savo veiklą, arba jei dėl kitų objektyvių priežasčių Sutarties galiojimo laikotarpiu sumažėjo jos aptarnaujamų krovinių kiekis.

37.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, priėjo prie išvados, kad atsakovei pateikiamų užsakymų kiekis sumažėjo, o tai pagal Sutarties 4.3 papunktį laikoma objektyvia priežastimi, suteikiančia teisę atsakovei sumažinti ieškovei teikiamų užsakymų kiekį. Ieškovė apeliaciniame skunde nesutikimą su šia pirmosios instancijos teismo išvada grindžia neteisingai atliktu byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimu.

38.       Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016, 23 punktas, 2023 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28–30 punktai).

39.       Atsakovė pateikė duomenis apie bendrą užsakymų skaičiaus sumažėjimą, iš kurių matyti, kad 2023 m. rugsėjo mėn., kai buvo sudaryta Sutartis, bendras atsakovei teikiamų užsakymų skaičius sudarė 3 389, o 2024 m. kovo mėn., kai atsakovė sumažino užsakymų skaičių pagal Sutartį, užsakymų skaičius sumažėjo iki 1 452, t. y. daugiau nei dvigubai. Atsakovė taip pat pateikė duomenis apie jos klienčių – automobilių gamintojų ,,BMW“ ir ,,Volkswagen“ – pateikiamų užsakymų sumažėjimą. Pavyzdžiui, 2023 m. rugsėjo mėn. ,,BMW“ pateikė 861 užsakymus, o 2024 m. kovo mėn. – 60. ,,Volkswagen“ 2023 m. rugsėjo mėn. pateikė 1 330 užsakymus, o 2024 m. kovo mėn. – 258. Ryškus užsakymų sumažėjimas matomas iki 2024 m. pabaigos.

40.       Ieškovė teigia, kad atsakovė gaudavo užsakymų pasiūlymus, tačiau jų neteikdavo ieškovei vykdyti. Ieškovė byloje pateikė atsakovės rinkos dalyviams (taip pat ir ieškovei) išsiųstus atsakovės klientų pasiūlymus konkrečiomis sąlygomis, iš kurių matyti, kad didžiosios daugumos užsakymų pasiūlymų kainos yra mažesnės nei numatyta šalių Sutartyje. Nors byloje esantys duomenys patvirtina, kad šalys buvo inicijavusios derybas dėl, be kita ko, Sutartyje numatytos fiksuotos kainos pakeitimo (sumažinimo iki 1 300 Eur), tačiau jos nutrūko ir Sutartis nebuvo pakeista. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovė šiuos pasiūlymus siuntė ir ieškovei, tačiau nėra duomenų, jog ieškovė būtų sutikusi priimti pasiūlymus už mažesnę nei Sutartyje nurodytą kainą. Pritartina atsakovei, kad jos pateikiamus pasiūlymus rinkos dalyviams lemia atsakovės klientų pateiktas užsakymas ir individualios jo sąlygos ne tik kainos, bet ir maršrutų bei kitų klientų reikalavimų prasme.

41.       Atsakovė pateikė įrodymus apie užsakovų sumažintą konkrečių užsakymų skaičių, nepratęsiant sudarytų sutarčių arba informuojant apie užsakymų mažinimą ar visišką nutraukimą. Kadangi už ieškovės įsipareigotą užtikrinti sunkvežimių kiekį buvo numatyta atsakovės pareiga sumokėti fiksuotą kainą tam tikrą laikotarpį, aplinkybės, kad atsakovės užsakovai sumažino užsakymų skaičių ar nepratęsė ilgalaikių sutarčių turėjo esminę reikšmę objektyvioms atsakovės galimybėms pateikti ieškovei užsakymus pagal Sutartį. Atsakovė pateikė pranešimus, raštus arba susirašinėjimą elektroniniais laiškais, kurie patvirtina, kad: 2023 m. gruodžio 31 d. baigėsi atsakovės sutartis su ,,BMW“ dėl dieninių užsakymų, nepratęsus sudarytos sutarties, dėl to užsakymai fiksuotomis sutartinėmis kainomis nebuvo teikiami; 2024 m. sausio 31 d. baigėsi sutartis su ,,BMW“ dėl skirtingų krypčių užsakymų, nepratęsus sutarties, dėl to užsakymai fiksuotomis sutartinėmis kainomis nebuvo teikiami; 2024 m. balandžio 30 d. baigėsi atsakovės sutartis su ,,Volkswagen“ dėl maršruto Vokietijoje užsakymų, sutartis nebuvo pratęsta, dėl to užsakymai fiksuotomis sutartinėmis kainomis nebuvo teikiami. Viena vertus, ieškovė teisingai nurodo, kad šios sutartys baigėsi jose nustatytu terminu. Kita vertus, byloje pateikti duomenys patvirtina bendrą ,,BMW“ ir ,,Volkswagen“ užsakymų sumažėjimą aptariamu laikotarpiu, kuris prisidėjo prie sutarčių su atsakove neatnaujinimo.

42.       Atsakovė pateikė įrodymus, kad 2023 m. gruodžio 18 d. ,,Toyota“ sustabdė dieninius užsakymus 2024 m. sausio – kovo mėn., o nuo 2024 m. sausio sustabdė kitą sutartį dėl dieninių užsakymų. Ieškovė nurodo, kad ,,Toyota“ užsakymų kainos buvo 1 180 Eur ir 1 280 Eur už autovežį už vieną dieną, todėl ,,Toyota“ užsakymų sustabdymas neturėjo ir negalėjo turėti įtakos Sutarties su ieškove įgyvendinimui. Šiuo apsektu pažymima, kad nors ieškovė ir teisi – konkretūs ,,Toyota“ užsakymai Sutarties vykdymui nebuvo aktualūs, tačiau šis atvejis, nustatytų aplinkybių kontekste, pagrindžia bendrą rinkos dinamiką dėl užsakymų net ir mažesnėmis nei Sutartyje numatytomis kainomis mažėjimą.

43.       Atsakovė pateikė duomenis, kad 2024 m. kovo 12 d. ,,Volkswagen“ sumažino dieninių užsakymų apimtis nuo 2024 m. 13 savaitės ir sustabdė dieninius užsakymus 2024 m. 26 savaitei, 2024 m. 27 savaitei, o 2024 m. rugpjūčio 29 d. informavo, jog visiškai stabdo užsakymų pateikimą iki sutarties galiojimo pabaigos. Ieškovė teigia, kad ,,Volkswagen“ užsakymų sumažėjimas buvo tik tam tikromis savaitėmis, nuo 2024 m. birželio 24 d. iki 2024 m. liepos 7 d. užsakymų sumažėjimą lėmė atostogos ,,Volkswagen“ bendrovėje, o atsakovė pranešimą apie užsakymų sumažinimą gavo jau po to, kai pati sumažino užsakymų apimtį pagal šalių sudarytą Sutartį. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, ieškovės argumentai nepaneigia aplinkybės, kad ,,Volkswagen“ sumažino užsakymus atsakovei, nepaisant užsakymų sumažinimo priežasčių. Nors pranešimas apie šios klientės užsakymų sumažinimą, o vėliau ir visišką sustabdymą gautas po to, kai atsakovė sumažino užsakymų apimtis pagal Sutartį, tai nepaneigia užsakymų mažėjimo tendencijos ginčo laikotarpiu.

44.       Atsakovė pateikė pelno (nuostolių) ataskaitą už laikotarpį nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. liepos 31 d., iš kurios matyti, kad atsakovės pardavimo pajamos 2023 m. sudarė virš 104 mln. Eur, o nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. liepos 31 d. – virš 16 mln. Eur. Viešai skelbiamais duomenimis (www.rekvizitai.lt) 2024 m. atsakovės pardavimo pajamos sudarė šiek tiek daugiau nei 29 mln. Eur. Duomenys apie ženklų atsakovės pardavimo pajamų sumažėjimą, juos vertinant aptartų aplinkybių ir įrodymų kontekste, koreliuoja su atsakovės pozicija dėl užsakymų ir kainų sumažėjimo tendencijos rinkoje ginčo laikotarpiu.

45.       Aptarti argumentai sudaro pagrindą pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovė įrodė, jog dėl objektyvių priežasčių – atsakovės ir jos klientų pasibaigusių ir nepratęstų sutarčių, užsakymų sustabdymo, paslaugų kainų mažėjimo tendencijos – Sutarties galiojimo laikotarpiu sumažėjo atsakovės aptarnaujamų krovinių (atsakovei pateiktų užsakymų) kiekis, todėl atsakovė, remdamasi Sutarties 4.3 papunkčiu, turėjo teisę vienašališkai sustabdyti užsakymų – vienkartinių vežimo sutarčių – teikimą visam likusiam Sutarties terminui (arba bet kuriai šio termino daliai), visoms transporto priemonėms (autovežiams), kurias ieškovė skyrė Sutarčiai (arba bet kuriai tokių transporto priemonių daliai), be jokių teisinių pasekmių atsakovei. Ieškovės apeliacinio skundo argumentai dėl pacta sunt servanda ir favor contractus principų pažeidimo, dėl  CK 6.204 nustatytų sąlygų ar kitokių force majeure aplinkybių neįrodinėjimo ir nenustatymo, atmetami, nes atsakovė užsakymų sumažinimo, o vėliau ir visiško sustabdymo, pagrindą įrodė pagal šalių Sutartyje sulygtą 4.3 papunkčio sąlygą.

46.       Nenustačius atsakovės Sutarties pažeidimo, nėra pagrindo pripažinti egzistuojant atsakovės sutartinės atsakomybės sąlygą – neteisėtus veiksmus.

47.       Pirmosios instancijos teismas apskųstame sprendime papildomai pasisakė ir dėl ieškovės patirtos žalos (nuostolių apskaičiavimo). Šiame kontekste pažymima, kad pirmosios instancijos teismas apskųsto sprendimo 27 punkte, spręsdamas dėl ieškovės įrodinėjamos žalos, nurodė, jog ji turi įrodyti visas atsakovės atžvilgiu taikytinas deliktinės atsakomybės sąlygas. Iš apskųsto sprendimo turinio matyti, kad teismas, spręsdamas dėl ginčo esmės, bylos faktines aplinkybes nagrinėjo pagal civilinės sutartinės atsakomybės sąlygas, todėl neteisingas civilinės atsakomybės rūšies nurodymas sprendimo dalyje dėl patirtos žalos nesuteikia pagrindo išvadai, jog dėl to byla buvo išspręsta neteisingai.

48.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai tiksliai įvertino, kad ieškovė siekia nuostolių kaip negautų pajamų atlyginimo. Ieškovė kaip nuostolius nurodė skirtumą tarp Sutartyje numatytos kainos ir pakeičiančių sutarčių pajamų, remdamasi CK 6.258 straipsnio 5 dalimi, numatančia, kad jeigu šalis nutraukė sutartį dėl to, jog kita šalis ją pažeidė, ir per protingą terminą sudarė nutrauktą sutartį pakeičiančią sutartį, tai ji turi teisę reikalauti iš sutartį pažeidusios šalies kainų skirtumo bei kitų vėliau atsiradusių nuostolių atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė neteisingas aplinkybes dėl ieškovės pateiktų sunkvežimių nuomos sutarčių – priešingai nei nurodyta apskųstame sprendime, byloje esantys duomenys patvirtina, kad jos buvo sudarytos, sunkvežimių nuosavybės teisė priklausė ieškovei, o sunkvežimių numeriai pakeisti, nes jie buvo perregistruoti Vokietijoje. Visgi, atsižvelgus į tai, kad byloje nenustatyti atsakovės neteisėti veiksmai ir dėl to nėra pagrindo pripažinti žalos padarymo fakto, aptarti pirmosios instancijos teismo sprendimo trūkumai neturi teisinės reikšmės apskųsto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

49.       Apibendrindama šioje nutartyje nustatytas aplinkybes ir aptartus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas, netinkamai pritaikęs Sutarčių aiškinimo taisykles, neteisingai nusprendė, jog Sutartyje nesusitarta dėl minimalios vežimo paslaugų apimties ir masto, tačiau kitoje teismo sprendimo dalyje, tinkamai įvertinęs byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir pateiktų įrodymų visumą, pagrįstai nenustatė atsakovės neteisėtų veiksmų, kaip būtinos sąlygos atsakovės sutartinės civilinės atsakomybės taikymui, ir ieškinį pagrįstai atmetė. Dėl to ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o apskųstas pirmosios instancijos teismas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

50.       Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jos bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos.

51.       Atsakovė pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir duomenis, patvirtinančius, jog patyrė 8 651,50 Eur teisinės pagalbos išlaidų už susipažinimą su apeliaciniu skundu ir atsiliepimo į jį parengimą.

52.       Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Kasacinio teismo yra nurodyta, kad Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, bet šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, jog teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu įtvirtinta nurodytose Rekomendacijose, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisine? pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑330‑248/2020, 71 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

53.       Dėl atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pažymima, kad, pirma, atsakovės atstovo susipažinimas su ieškovės apeliaciniu skundu nėra laikomas savarankiška teisine paslauga, o vertinamas kaip sudėtinė atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo paslaugos dalis, todėl pagal Rekomendacijas už šią paslaugą atskirai bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nėra priteisiamas. Antra, už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo paslaugą atsiskaityta 2025 m. liepos mėn. (2025 m. III ketvirtį), todėl apskaičiuojant bylinėjimosi išlaidų maksimalų dydį už suteiktą paslaugą atsižvelgiama į užpraėjusio ketvirčio (2025 m. I ketvirčio) vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį (be individualių įmonių) – 2 337,70 Eur (Rekomendacijų 7 punktas). Pagal Rekomendacijų 8.11 papunktį už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą rekomenduojamas taikyti 1,3 koeficientas, todėl maksimali priteistina suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą – 3 039,01 Eur. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo atsakovei priteisti didesnes nei Rekomendacijose nustatytas bylinėjimosi išlaidas, todėl jos sumažinamos iki 3 039,01 Eur.

54.       Taigi, atsakovės prašymas tenkinamas iš dalies ir iš ieškovės atsakovei priteisiama 3 039,01 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

        Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

        Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,CarLo LT“, juridinio asmens kodas 300593596, atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,MYLIOS“, juridinio asmens kodas 300144053, 3 039,01 Eur (tris tūkstančius trisdešimt devynis eurus 1 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

Teisėjai                                                                        Marius Bajoras

                                                                                        Laima Ribokaitė

                                                                                Aldona Tilindienė