Administracinė byla Nr. A-1808-858/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02483-2014-7
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 21. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. sausio 5 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas R. G. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1-5), patikslintu skundu (b. l. 46-51, 101-102, 111-112) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir perleisti šį reikalavimą neregių draugijos narei I. G..
Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2011 m. rugsėjo 2 d. iki 2011 m. rugsėjo 9 d. ir nuo 2014 m. rugpjūčio 9 d. iki 2014 m. rugpjūčio 16 d. jis buvo laikomas LAVL kartu su rūkančiais asmenimis, nors ir prašė būti patalpintas kartu su nerūkančiais asmenimis. Pasak pareiškėjo, jis buvo priverstas kvėpuoti dūmais užterštu oru. Būdamas dūmais užterštoje kameroje pareiškėjas nepailsėjo, jausdavo nuovargį, skaudėjo galvą, trūko gryno oro, todėl jautėsi pažemintas bei kilo kitų problemų bei nepatogumų. Pabrėžė, jog LAVL laikomiems asmenims turi būti užtikrinta saugi sveikatai gyvenamoji patalpa, todėl LAVL šiuo atveju pažeidė Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas), Lietuvos higienos normų reikalavimus.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad LAVL kamerose jis buvo laikomas nežmoniškomis antisanitarinėmis sąlygomis kartu su 4–5 asmenimis, todėl, neužtikrinus nustatytos ploto normos vienam asmeniui, jis patyrė psichologinį sukrėtimą, sutriko jo visavertis gyvenimas, buvo pažeistas orumas.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 18-19, 66-69, 119-120) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad pareiškėjas jo nurodytu ginčo laikotarpiu LAVL buvo gydomas nuo 2011 m. rugsėjo 2 d. iki 2011 m. rugsėjo 9 d. (duomenys neskelbtini) skyriaus 6 kamerų tipo palatoje (15,51 kv. m., 6 lovos), nuo 2012 m. kovo 26 d. iki 2012 m. kovo 27 d. Chirurgijos skyriaus 2 palatoje (24,92 kv. m., 7 lovos) ir nuo 2014 m. liepos 22 d. iki 2014 m. liepos 29 d. (duomenys neskelbtini) skyriaus 9 kamerų tipo palatoje (15,51 kv. m., 8 lovos). Pažymėjo, jog statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų, ligoninėje nevedama, todėl duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiais buvo palatose, pateikti negali. Nurodė, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes ligoninėje turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir (ar) suimtiesiems, dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos (atsižvelgiant į atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų asmenų skaičių). LAVL taip pat pažymėjo, kad ligoninės gydomųjų skyrių patalpos yra nuolatos remontuojamos, o patalpų deratizavimo ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, tuo tarpu patalpų valymo ir dezinfekcijos darbus atlieka paskirti sanitarai.
Paaiškino, kad informacija, jog draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, yra iškabinta visose LAVL palatose ir bendro naudojimo patalpose (matomose vietose), taip pat yra iškabinti ir įspėjamieji užrašai ir (ar) ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti, todėl LAVL administracija tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu. Pažymėjo, kad Tabako kontrolės įstatymas nenumato galimybės skirstyti asmenis į rūkančiųjų ir (arba) nerūkančiųjų kameras, kadangi Tabako kontrolės įstatymo draudimas galioja LAVL teritorijoje ir jos patalpose.
LAVL teigimu, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrįstas įrodomąją galią turinčiais įrodymais. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą, taip pat niekuo nėra pagrįsta ir prašoma priteisti 3 000 Lt neturtinės žalos suma. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, reikalaudamas neturtinės žalos atlyginimo, praėjus beveik trejiems metams nuo tariamai atsiradusios ir (ar) patirtos žalos.
Dėl reikalavimo perleidimo LAVL nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.102 straipsnio 3 dalis draudžia perleisti reikalavimą, kuris neatsiejamai susijęs su kreditoriaus asmeniu, todėl pareiškėjo reikalavimo perleidimas negalimas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimu (b. l. 152-156) pareiškėjo R. G. skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 140 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Teismas kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas pažymėjo, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atitinkamai, reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Teismas atkreipė dėmesį, jog iš LAVL pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas nuo 2011 m. rugsėjo 2 d. iki 2011 m. rugsėjo 9 d. Psichiatrijos skyriaus 6 kamerų tipo palatoje (15,51 kv. m., 6 lovos), nuo 2012 m. kovo 26 d. iki 2012 m. kovo 27 d. Chirurgijos skyriaus 2 palatoje (24,92 kv. m., 7 lovos) ir nuo 2014 m. liepos 22 d. iki 2014 m. liepos 29 d. (duomenys neskelbtini) skyriaus 9 kamerų tipo palatoje (15,51 kv. m., 8 lovos), taigi pareiškėjo nurodomu laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 9 d. iki 2014 m. rugpjūčio 16 d. jis LAVL nesigydė, todėl reikalavimas dėl žalos už minėtą laikotarpį atmestinas ir sprendžiamas klausimas tik dėl pareiškėjo galimai patirtos žalos laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 2 d. iki 2011 m. rugsėjo 9 d. atlyginimo. Pažymėjo, kad tokia teismo išvada neapriboja pareiškėjo teisės ginti savo galimai pažeistas teises teisminiu keliu ir už kitus laikotarpius, už kuriuos pareiškėjas žalos atlyginimo neprašė šioje byloje.
Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad jis žalą patyrė dėl to, jog LAVL palatose buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, pažymėjo, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Šio teisinio reguliavimo ir bylos faktinių aplinkybių kontekste LAVL kamerų tipo palata yra bendroji gyvenamoji patalpa, kurioje gydymosi laikotarpiu gyveno pareiškėjas kartu su kitais asmenimis. Taigi, teismo vertinimu, LAVL administracija turi pareigą užtikrinti, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Tačiau, vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas kalinimo sąlygas.
Pažymėjo, jog pareiškėjo gydymo stacionare istorijoje buvo pažymėta, kad pareiškėjas nerūko, tačiau nagrinėjamu atveju taip pat nustatyta, kad apie draudimą rūkyti LAVL šioje ligoninėje laikomi asmenys buvo informuoti tinkamai, t. y. LAVL patalpose bei aplink esančioje teritorijoje buvo iškabinti ženklai, draudžiantys rūkyti, be to, iškabinti informaciniai pranešimai su Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje įtvirtintu reglamentavimu taip pat draudžiančiu rūkyti. Byloje nebuvo pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie suimtųjų, nuteistųjų padarytus bausmės ar suėmimo vykdymo atlikimo ar režimo reikalavimų pažeidimus, neužfiksuota, kad kamerų tipo palatoje asmenys rūko. Pareiškėjas teiginių, kad kartu su juo kameroje palatoje gydyti nuteistieji būtų rūkę, nepagrindė įrodymais, nenurodė, kad buvimo LAVL laikotarpiu skundėsi LAVL administracijai žodžiu ar raštu dėl rūkymo palatose. Teismas vertino ir tą aplinkybę, kad pareiškėjas dėl 2011 m. rugsėjo mėn., jo nuomone, pažeistų teisių kreipėsi tik 2014 m. Atitinkamai, teismas sprendė, jog pareiškėjas neįrodė LAVL neteisėtų veiksmų, todėl žala dėl minėto nurodomo pažeidimo nepriteistina.
Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad jis buvo kalinamas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią normą, pažymėjo, jog Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių 111.4 punktas (redakcija nuo 2010 m. balandžio 30 d.) nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Nagrinėjamu atveju LAVL nepateikė informacijos, kiek nuteistųjų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma tose kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas (tokie duomenys nėra fiksuojami), todėl nustatyti, ar iš tiesų nagrinėjamu atveju vienam asmeniui tenkanti minimalaus ploto norma buvo pažeista, nėra galimybės, tačiau LAVL pripažino, kai ši norma galėjo būti pažeista. Iš byloje pateiktų duomenų buvo matyti, kad pareiškėjas LAVL nuo 2011 m. rugsėjo 2 d. iki 2011 m. rugsėjo 9 d. buvo gydomas 7 dienas kamerų tipo palatose, kuriose, atsižvelgiant į lovų skaičių (nesant atitinkamų duomenų dėl buvusių asmenų skaičiaus), vienam asmeniui tenkantis plotas visada neatitiko Taisyklių 111.4 punkte nustatytos normos. Taigi pareiškėjo teiginiai apie netinkamas laikymo sąlygas buvo nepaneigti byloje esančiais įrodymais. Atitinkamai, teismas sprendė, jog pareiškėjui gydantis LAVL buvo pažeista jo teisė į minimalų 5,1 kv. m. plotą.
Atsižvelgęs į nurodytas faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią, nebuvo pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundo. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, jo trukmę (7 paras), pažeidimo mastą bei intensyvumą, taip pat į tai, kad byloje nebuvo duomenų, jog LAVL sąmoningai būtų siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, į tai, kad pareiškėjas į teismą dėl patirtos žalos kreipėsi praėjus beveik trejiems metams po jo teisių pažeidimo, teismas sprendė, jog pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 140 Lt, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui.
Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas perleisti minėtą reikalavimą dėl žalos atlyginimo jo dukrai I. G. negali būti tenkinamas, kadangi pagal CK 6.102 straipsnio 3 dalį draudžiama perleisti reikalavimą, kuris neatsiejamai susijęs su kreditoriaus asmeniu, t. y. visiškai asmeninės reikalavimo teisės. Šiuo atveju reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra neatsiejamai susijęs su pareiškėjo asmeniu, todėl jo perleisti nėra galimybės.
Pabrėžė, jog pareiškėjas taip pat prašė atlyginti jam bylinėjimosi išlaidas, tačiau įrodymų, kad tokias išlaidas patyrė, nepateikė, todėl šis pareiškėjo prašymas buvo netenkintas. Teismas atitinkamai pažymėjo, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu ir prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.
Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės 140 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
III.
Pareiškėjas R. G. apeliaciniu skundu (b. l. 164-166) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Apeliaciniame skunde nurodoma, jog laisvės atėmimo vietų įstaigose yra laikomasi praktikos, kad šių įstaigų administracija išsiaiškina visų naujai atvykusių asmenų įpročius (ši informacija yra įrašoma asmens kortelėje). Vėliau šia informacija įstaigos administracija vadovaujasi sprendžiant gyvenamosios suimtajam paskyrimo, perkėlimo klausimą. Jeigu suimtojo (nuteistojo) įpročiai kalinimo metu pasikeičia, jis turi informuoti apie tai įstaigos administraciją raštu. Gavus atitinkamą suimtojo (nuteistojo) prašymą, kalinimo įstaigos administracija privalo tokį asmenį perkelti atitinkamai į rūkančiųjų ar nerūkančiųjų patalpas.
Pažymėjo, jog LAVL palatos (duomenys neskelbtini) yra kamerų tipo, todėl asmenis į jas skirstant turi būti laikomasi pirmiau minėto reguliavimo. Pareiškėjo gydymo stacionare istorijoje buvo pažymėta, kad pareiškėjas nerūko, todėl LAVL administracija remdamasi šia informacija turėjo pareiškėją patalpinti į tokias patalpas, kad jam nereikėtų priverstinai kvėpuoti dūmais užterštu oru. Pastebi, jog palatoje, kurioje buvo gydomas pareiškėjas, nebuvo jokių užrašų, kad rūkyti yra negalima. Be to, LAVL neneigia to fakto, kad pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Pareiškėjas taip pat remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2011 m. sausio 25 d. sprendimu byloje Erefteriadis prieš Rumuniją.
Pareiškėjas remiasi CK 1.125 straipsnio 8 dalimi ir nurodo, jog jis kreipėsi teisminės gynybos per įstatymų numatytą trejų metų ieškinio senaties laikotarpį, todėl jam yra nesuprantamas teismo pastebėjimas, kad yra vertinama ta aplinkybė, jog jis dėl 2011 m. rugsėjo mėnesį jo pažeistų teisių kreipėsi tik 2014 metais.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo R. G. prašomos priteisti 3 000 Lt (868,86 Eur) neturtinės žalos atlyginimo dėl tinkamų sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje neužtikrinimo 2011 m. rugsėjo 2 d. – 2011 m. rugsėjo 9 d., 2014 m. rugpjūčio 9 d. – 2014 m. rugpjūčio 16 d. laikotarpiais.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 140 Lt (40,55 Eur) neturtinės žalos atlyginimo, teismas kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu teismo sprendimu, pažymėdamas, kad, be kita ko, teismas netinkamai vertino jo nurodytus neteisėtus Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiksmus, jo įvardintas aplinkybes dėl gydymo kartu su rūkančiais asmenimis, priteisė jam nepagrįstai mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą.
Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, tokiems pareiškėjo argumentams pritaria iš dalies ir vertina priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą atsižvelgusi į apeliacinio skundo argumentus, pateiktus motyvus ginčijant padarytas teismo išvadas (b. l. 164-166).
Pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju ginčas tarp proceso šalių kilo dėl deliktinės atsakomybės buvimo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje galimai nepagrįstai kalinus pareiškėją kartu su rūkančiais asmenimis, nesilaikant teisės aktų numatytų reikalavimų dėl minimalaus kalinimo ploto užtikrinimo, todėl pirmiausiai yra tikslinga aptarti deliktinės atsakomybės sąlygas, kurioms esant konstatuotoms yra sprendžiama dėl pareiškėjo patirtos žalos atlyginimo formos ir (ar) būdo.
Šiuo aspektu teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimus). Valstybės institucijos, pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).
Pastebėtina, jog saugant ir ginant žmogaus (ir apskritai asmens – ne tik fizinio, bet ir juridinio) teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmenų teisių gerbimą, padarytos žalos kompensavimą, valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Juk ir Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimus). Šiame kontekste svarbu tai, kad bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tokiu atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų.
Nurodytas reguliavimas, tai, kad tokiu atveju taikytinos civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė arba savivaldybė – lemia, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Įvardinto atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas lemia griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)), 2) asmens patirtos žalos ir 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Laisvės atėmimo vietų ligoninės administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas Laisvės atėmimo vietų ligoninės neteisėtus veiksmus siejo su tuo, kad jis buvo kalinamas kartu su rūkančiais asmenimis, nesilaikant teisės aktų numatytų reikalavimų dėl minimalaus kalinimo ploto užtikrinimo ir tokiu būdu buvo daroma žala jo sveikatai (b. l. 1-5).
Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus, kad jis buvo kalinamas kartu su rūkančiais asmenimis ir tokiu būdu buvo daroma žala jo sveikatai, pabrėžia, jog su reikalavimu laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims sudaryti saugią sveikatai gyvenamąją aplinką taip pat glaudžiai susijusi pareiga nerūkančius nuteistuosius atskirti nuo rūkančiųjų asmenų.
Lietuvos higienos normos HN:76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (2010 m. balandžio 11 d. redakcija) (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN:76:2010), 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (2011 m. rugpjūčio 1 d. redakcija) (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama: visose sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose. Be to, to paties straipsnio 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.
Nurodyto teisinio reguliavimo kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, jog Laisvės atėmimo vietų ligoninė yra visų pirma gydymo, sveikatos priežiūros įstaiga kaip ją apibrėžia Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų (2011 m. sausio 1 d. redakcija) (toliau – ir Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas) 2 straipsnio dalis, kurios paskirtis pagal Laisvės atėmimo vietų ligoninės nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1R-231 (2010 m. spalio 29 d. redakcija) (toliau – ir Nuostatai), 1 punktą pirminio ir antrinio lygio ambulatorinių ir antrinio lygio stacionarinių sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės – suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą. Taigi šiuo atveju Laisvės atėmimo vietų ligoninėje yra svarbu užtikrinti tinkamas pacientų laikymo sąlygas ir, kaip nurodė, atsakovas atsižvelgus į šios įstaigos specifiką, pirmiau minėtą teisinį reguliavimą, negalima rūkyti palatose, ligoninės teritorijoje. Tai iš esmės patvirtina ir Lietuvos higienos normoje HN 47-1:2010 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. V-644 (2010 m. liepos 30 d. redakcija) (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 47-1:2010), įtvirtintas teisinis reguliavimas. Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo skundo, apeliacinio skundo teiginiai, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė nesiaiškino, ar pacientai rūko ar ne, nevertino tokių įrašų jų asmens bylose, yra neaktualūs (b. l. 4, 164-166). Atsižvelgus į tai, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė teikia sveikatos priežiūros paslaugas, jos palata, priėmimo–paskirstymo kamera yra bendroji gyvenamoji patalpa, kurioje jo sulaikymo laikotarpiu gyveno pareiškėjas kartu su kitais asmenimis, darytina išvada, jog Laisvės atėmimo vietų ligoninės administracija pagal nurodytą teisinį reguliavimą turi pareigą užtikrinti, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais, įspėti apie galiojančius draudimus.
Toks požiūris iš esmės atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimus, kad iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, jog būtų gerbiamas žmogaus orumas (žr. EŽTT 2008 m. kovo 27 d. sprendimą Choukhovo? prieš Rusiją, 2007 m. gegužės 10 d. sprendimą Benediktov prieš Rusiją). Tai apima valstybėms nustatytą pareigą imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, jeigu tai yra reikalinga, atsižvelgus į šio asmens medicininę patikrą ir gydytojų rekomendacijas (žr. EŽTT 2011 m. sausio 25 d. sprendimą Elefteriadis prieš Rumuniją). EŽTT taip pat ne kartą yra pripažinęs, kad pasyvus rūkymas prisideda prie kalinimo sąlygų bloginimo ir kartu su kamerų perpildymu gali sudaryti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (žr. 2002 m. liepos 15 d. sprendimą Kalashnikov prieš Rusiją). Manytina, jog šie išaiškinimai mutatis mutandis taikytini ir kalbant apie tinkamų gydymo, kalinimo sąlygų užtikrinimą Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Toks vertinimas atitinka ir Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2006 m. sausio 11 d. priimtų Europos kalinimo įstaigų taisykles (toliau – ir Europos kalinimo įstaigų taisyklės), kurių 18.1 punkte yra numatyta, kad kaliniams skirtų patalpų, ypač miegamųjų, būklė turi užtikrinti pagarbą žmogaus orumui ir, kiek įmanoma, privatumui, bei atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus, tinkamas dėmesys turi būti skiriamas klimato sąlygoms, ypač gyvenamosios patalpos plotui, kubinei oro talpai, apšvietimui, šildymui ir ventiliacijai.
Pažymėtina, jog iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės teritorijoje, koridoriuose, kieme yra iškabinti užrašai, nurodantys, jog ligoninės teritorijoje yra draudžiama rūkyti (b. l. 20-24). Be to, atsižvelgiant į institucijos paskirtį atsakovas pažymėjo, kad Tabako kontrolės įstatyme numatytas draudimas galioja ligoninės teritorijoje ir jos patalpose (b. l. 66-69). Taigi Laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikomi asmenys apie jiems taikomus apribojimus buvo informuoti tinkamai.
Šiame kontekste akcentuotina ir tai, jog pareiga sudaryti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir kad nerūkantieji patalpose nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru kyla pagal pirmiau minėtus teisės aktus, nepriklausomai nuo to, ar nerūkantis asmuo atitinkamu būdu (žodiniu ar rašytiniu pareiškimu, skundu) primena įstaigos administracijai šią pareigą, ar ne, tačiau šis aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar apie įpareigojimų nesilaikymą žinant administracijai ji ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Taigi, vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko ir prašyti imtis atitinkamų veiksmų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1396/2013).
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pabrėžia, jog administracinėje byloje nėra pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie suimtųjų, nuteistųjų padarytus bausmės ar suėmimo vykdymo atlikimo ar režimo reikalavimų pažeidimus, neužfiksuota, kad kameroje (palatoje), kurioje pareiškėjas buvo laikomas, asmenys rūko. Pareiškėjas teiginių, kad kartu su juo kameroje buvę kiti asmenys būtų rūkę, taip pat nedetalizavo, abstrakčiai nurodydamas šias aplinkybes. Be to, pareiškėjas nepaaiškino, kodėl jis galimai žinodamas, kad rūkyti yra draudžiama, kad jis yra nepagrįstai verčiamas kvėpuoti dūmais, nenurodė, kad yra nesilaikoma numatytų reikalavimų ar raštu nesiprašė perkeliamas į kitą palatą. Tokių duomenų pareiškėjas nenurodė ir gydymo metu, skunde, apeliaciniame skunde (b. l. 164-166). Atsižvelgus į tai, sutiktina su tuo, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė ėmėsi veiksmų, jog būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose bei kitose bendro naudojimo patalpose ir šiuo aspektu pagrįstai pirmosios instancijos teismas nekonstatavo Laisvės atėmimo vietų ligoninės neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo teisių pažeidimo.
Kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais, kad jis buvo laikomas nesilaikant teisės aktų numatytų reikalavimų dėl minimalaus kalinimo ploto, teisėjų kolegija pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ginčui aktualios Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. vasario 15 d.), reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką.
Taisyklių 111.4 punktas numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.
Kiek tai susiję su reikalavimu pagrįsti, kad buvo laikomasi Taisyklių numatyto reguliavimo, pastebėtina, jog, remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Atitinkamai, šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Laisvės atėmimo vietų ligoninei buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.
Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Laisvės atėmimo vietų ligoninė nagrinėjamu atveju nepateikė informacijos, kiek konkrečiai nuteistųjų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma toje palatoje, kurioje buvo laikomas ir pareiškėjas (tokie duomenys nėra fiksuojami) (b. l. 53), todėl nustatyti, ar iš tiesų nagrinėjamu atveju vienam asmeniui tenkanti minimalaus ploto norma buvo pažeista nėra galimybės, tačiau Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad pareiškėjas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nuo 2011 m. rugsėjo 2 d. iki 2011 m. rugsėjo 9 d. buvo gydomas 7 dienas kamerų tipo palatoje (b. l. 6, 20), kurioje, atsižvelgiant į lovų skaičių (nesant atitinkamų duomenų dėl buvusių asmenų skaičiaus), vienam asmeniui tenkantis plotas visada neatitiko Taisyklių 111.4 punkte nustatytos normos (15,51 kv. m., 6 lovos, pagal esantį lovų skaičių vienam asmeniui teko 2,59 kv. m.) (b. l. 18-19). Be to, pareiškėjas pats nurodė, jog jis buvo laikomas po 5 asmenimis, taigi pagal jo nurodytus duomenis jam teko 3,10 kv. m. gyvenamojo ploto (b. l. 45-51). Be to, pareiškėjo teiginiai apie netinkamas laikymo sąlygas buvo nepaneigti byloje esančiais įrodymais. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog 2014 m. rugpjūčio 9 d. – 2014 m. rugpjūčio 16 d. laikotarpiu pareiškėjas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje gydomas nebuvo ir šios aplinkybės apeliaciniame skunde jis neginčija (b. l. 45-51, 66-69).
Atitinkamai, atsižvelgus į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjui gydantis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje 7 paras buvo pažeista jo teisė į minimalų 5,1 kv. m. gyvenamąjį plotą. Be to, palatos plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo itin mažas, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (žr. EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją). Taigi atsižvelgus į nurodytas aplinkybes darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo aspektu konstatavo Laisvės atėmimo vietos ligoninės neteisėtus veiksmus (CK 6.271 str.).
Atsižvelgusi į nurodytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju teisės aktų reikalavimus atitinkančių gydymosi sąlygų (tam tikro gyvenamojo ploto nesuteikimas) nesudarymas nurodytu laikotarpiu tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – gydymas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.). Įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad palatų plotas, be kita ko, buvo užstatytas lovomis, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas buvo mažas, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų plotą buvo pažeista (b. l. 1-5). Taigi nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent gydomas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias ir sudaro pagrindą konstatuoti sąlygas, kurioms esant kyla atsakovo deliktinė atsakomybė (CK 6.271 str.).
Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog nagrinėjant šios kategorijos bylas yra aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis ir juo garantuojamos teisės. Plačiau pasisakant pažymėtina, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina fundamentalias demokratinės visuomenės vertybes. Ši nuostata absoliučiai draudžia kankinimą ir nežmonišką ar žeminantį elgesį bei bausmes, neatsižvelgiant į aplinkybes ir nukentėjusio asmens elgesį (žr. EŽTT 2000 m. balandžio 6 d. sprendimą Labita prieš Italiją).
EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė.
Aktualu yra ir tai, kad EŽTT atsisako nustatyti, kiek minimalaus gyvenamojo ploto turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr. EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Vis dėlto, EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendime byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą pažymėjo, jog trumpas kalinimo nepriimtinomis sąlygomis laikas automatiškai nereiškia, kad kalinimas nepatenka į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jeigu kitos kalinimo sąlygos pagrindžia šio straipsnio taikymą. Tai yra susiję su tuo, kad, vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į visų kalinimo sąlygų kumuliacinį poveikį, taip pat į visus pareiškėjo teiginius (žr. EŽTT sprendimą Dougoz prieš Graikiją, 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą byloje Čuprakovs prieš Latviją), be to, svarbu įvertinti kalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę (žr. 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimą byloje Alver prieš Estiją). Jeigu kamerų perpildymas nėra tokio rimtumo, kad savaime sukeltų problemų dėl Konvencijos 3 straipsnio taikymo, EŽTT nagrinėja kitus kalinimo fizinių sąlygų aspektus, reikšmingus minėtos nuostatos tinkamam taikymui. Kamerų, kuriose yra kalinamas pareiškėjas, perpildymas negali būti vertinamas izoliuotai ir turi būti nagrinėjamas visų fizinių kalinimo sąlygų kontekste (žr. 2009 m. liepos 19 d. EŽTT sprendimą byloje Sulejmanovic prieš Italiją), tokie elementai apima ypač galimybę naudotis tualetu už uždarų durų, vėdinimą, dienos šviesą ir gryną orą, šildymo tinkamumą ir pagrindinių higienos reikalavimų laikymąsi (žr. EŽTT 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Moiseyev prieš Rusiją). Taigi nurodyti išaiškinimai lemia, kad kiekvienu individualiu atveju yra vertinama konkretaus asmens situacija ir sprendžiama dėl jo atžvilgiu galimai įvykdytų neteisėtų veiksmų buvimo, jų apimties ir sprendžiama dėl jų komuliatyvaus poveikio ir galimo Konvencijos 3 straipsnyje numatytų teisių neužtikrinimo.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, jog administracinėje byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo gydomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Nurodytas pažeidimas vyko trumpą laiko tarpą (7 dienas), iš byloje nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent buvimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, be to, nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų. Be to, pareiškėjo gydymo netinkamomis sąlygomis (7 dienos) nėra nustatyta, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų sukelti ilgalaikiai padariniai pareiškėjo sveikatai.
Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytu jam padarytos neturtinės žalos dydžio vertinimu pažymėtina, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).
Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1897/2008). Pažymėtina, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.
Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.
Tokiu atveju taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).
Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.
Įvertinus įvardintas situacijas pažymėtina, kad pareiškėjas nepagrindė, kad jo patirta žala turi būti įvertinta būtent 3 000 Lt (868,86 Eur), atsižvelgus į jo kalinimo, gydymo netinkamomis sąlygomis trukmę, neteisėtų veiksmų pobūdį. Tokios žalos atlyginimo sumos, kompensuojančios pareiškėjo patirtą dvasinę skriaudą, patirtus išgyvenimus, taip pat nėra pagrindo priteisti ir atsižvelgus į jo nurodomus patirtus išgyvenimus, pirmiau minėtus neturtinės žalos nustatymo kriterijus. Vis dėlto nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis nelaikytinas pakankama satisfakcija, kompensuojant jo patirtus išgyvenimus ir atitinkamai šis dydis keistinas.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (7 paras), bet ši nurodyta norma nebuvo pažeista itin žymiai, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. – 800 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 231,70 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368), taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258-699/2015, 2014 m. balandžio 8 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181/2014 ir kt.), tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra tokių duomenų nustatyta, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 70 Eur. Be kita ko, svarbiausias faktorius, į kurį šiuo atveju yra atsižvelgiama, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, yra kalinimo nepriimtinomis sąlygomis trukmė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą, 93 p., 155 p.). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog nurodyta neturtinė žala priteistina atsižvelgus į tai, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė yra būtent gydymo įstaiga ir kurioje ypač svarbu užtikrinti tinkamas pacientų laikymo sąlygas.
Teisėjų kolegija pabrėžia, jog pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai kompensuotini didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti skirtina mažesnė suma. Nors pareiškėjas skunde (b. l. 46-51, 101-102, 111-112) ir apeliaciniame skunde (b. l. 164-166) prašė, kad jam būtų priteistas 3 000 Lt (868,86 Eur) neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala. Priteisiant žalą vis dėlto atsižvelgtina į pareiškėjo sveikatos būklę ginčui aktualiu metu ir kad nėra duomenų, kad konstatuoti neteisėti veiksmai galėjo sukelti didesnį poveikį pareiškėjo sveikatai. Nėra duomenų, kad konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, pats pareiškėjas tik nurodė, kad neužtikrinus nustatytos ploto normos vienam asmeniui, jis patyrė psichologinį sukrėtimą, sutriko jo visavertis gyvenimas, buvo pažeistas orumas (b. l. 1-5, 20, 46-51, 70-72, 101-102, 111-112).
Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog nurodyta neturtinė žala pareiškėjui yra priteisiama atsižvelgus į tai, kad aukštas nusikalstamumo lygis, finansinių išteklių trūkumas ir kitos struktūrinės problemos negali panaikinti ar atleisti valstybės atsakomybės dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo. Valstybės prerogatyvai priklauso organizuoti kalinimo sistemą, kad būtų laikomasi Konvencijos numatyto reguliavimo, nepaisant finansinių ar logistinių sunkumų (žr. EŽTT 2003 m. balandžio 29 d. sprendimą byloje Nazarenko prieš Ukrainą, 2006 m. birželio 1 d. sprendimą byloje Mamedova prieš Rusiją, 2011 m. sausio 27 d. sprendimą byloje Yevgeniy Alekseyenko prieš Rusiją). Manytina, jog šie išaiškinimai mutatis mutandis taikytini ir kalbant apie tinkamų gydymo sąlygų užtikrinimą Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog nurodyti šioje teismo nutartyje išaiškinimai dera ir su naujausia EŽTT praktika ir reiškiama pozicija (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą).
Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 70 Eur (CK 6.250 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės 70 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2–3 punktus pakeisti ir juos išdėstyti taip: „Priteisti pareiškėjui R. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 70 Eur (septyniasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo”.
Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Irmantas Jarukaitis
Romanas Klišauskas
Skirgailė Žalimienė