Administracinė byla Nr. eA-492-789/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00418-2021-1

Procesinio sprendimo kategorija 29.7

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas) ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Conceptum“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento skundą pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Conceptum“ dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus klientų aptarnavimo departamentas (toliau – ir Užimtumo tarnyba, Departamentas, atsakovas) pateikė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. 21R-31 (AG-954/04-2020) (toliau – ir Sprendimas) ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Conceptum“ (toliau – ir pareiškėjas) skundą atmesti.

2.       Departamentas skunde nurodė, kad Komisija Sprendime nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 61 straipsniu ir konstatavo, jog pareiškėjas neatliko neteisėtų veiksmų bei teikė teisingą informaciją. Šioje byloje nebuvo įrodinėjamas pareiškėjo neteisėtų veiksmų atlikimo faktas, skundžiamas Departamento direktoriaus 2020 m. lapkričio 3 d. įsakymas Nr. V1(19.1)-4690 „Dėl Vilniaus klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. rugpjūčio 23 d. įsakymo Nr. V1(19.1)-3120 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ 3 priedo kai kurių eilučių panaikinimo“ (toliau – ir Įsakymas) buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 44 straipsnio 9 dalimi. Minėtoje byloje taip pat nebuvo keliamas ir pareiškėjo kaltės klausimas.

3.       Departamentas teigė, kad 2017 m. liepos 19 d. Užimtumo tarnyba ir pareiškėjas sudarė savarankiško užimtumo rėmimo sutartį Nr. URS-1281 (toliau – ir Sutartis), pagal kurią subsidijos gavėjas UAB „Conceptum“ įsipareigojo įsteigti apdailininko betono mišiniu darbo vietą bei nepanaikinti įsteigtos darbo vietos 36 mėnesius nuo darbo vietos įsteigimo dienos. UAB „Conceptum“ už gautas valstybės pagalbos lėšas (15 200 Eur) įsigijo krovininį automobilį Toyota PROACE. 2017 m. rugsėjo 1 d. buvo pasirašytas Darbo vietos įsteigimo aktas Nr. VDD-4937 ir pareiškėjas įsisteigė sau apdailininko betono mišiniu darbo vietą. 2020 m. liepos 17 d. pareiškėjas pateikė Užimtumo tarnybai pasiūlymą įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę ir į sąrašą įtraukė J. L., kuris buvo įdarbintas į darbo vietą, kuriai įsteigti pareiškėjui skirta valstybės parama (1 214 Eur). Ši subsidija buvo išmokėta nepagrįstai, pažeidžiant Įstatymo 44 straipsnio 9 dalies nuostatas, todėl buvo priimtas Įsakymas, kurio pagrindu pareiškėjas privalėjo grąžinti jam išmokėtą subsidiją.

4.       Departamentas nurodė, kad Įstatymo 44 straipsnio 9 dalyje nustatyta, jog darbdavys negali į už subsidijos darbo vietoms steigti lėšas įsteigtą (pritaikytą) darbo vietą įdarbinti asmenis pagal remiamo įdarbinimo priemones, išskyrus šio įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nurodytą atvejį, kai darbo vietos yra išlaikomos šio Įstatymo 25 straipsnio 14 punkte nurodytiems užimtiems asmenims. Šiuo atveju sutartiniams įsipareigojimams esant nepasibaigusiems ir į už valstybės paramą įsteigtose darbo vietose tebedirbant asmeniui už valstybės paramą įsteigtoje darbo vietoje, pareiškėjas negalėjo į darbuotojų, už kuriuos siekiama gauti Įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytą subsidiją darbo užmokesčiui, sąrašą įtraukti darbuotojo, kurio darbo vietai įsteigti buvo skirta valstybės parama.

5.       Departamentas tvirtino, kad Komisija Sprendimu nenustatė Sutartyje prisiimtų įsipareigojimų pažeidimų, tačiau šiuo atveju svarbu yra tai, jog subsidija buvo nepagrįstai išmokėta pareiškėjui už darbuotoją, dirbantį už valstybės paramą įsteigtoje darbo vietoje, o sutartiniai įsipareigojimai nėra pasibaigę. Sutarties sudarymo metu negalėjo būti tokio ribojimo dėl subsidijos darbo užmokesčiui gavimo, kadangi keitėsi Įstatymo redakcija. Pasiūlymo forma yra patvirtinta poįstatyminiu aktu, o ribojimas darbdaviui dėl subsidijos darbo užmokesčiui gavimo, išskyrus Įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nurodytą atvejį, yra nurodytas Įstatymo 44 straipsnio 9 dalyje. Pasiūlymo pateikimas buvo galimas dėl kitų papildomai remiamų asmenų, nurodytų Užimtumo įstatyme.

6.       Departamentas nesutiko su Komisijos Sprendime nustatytomis aplinkybėmis, jog iš Įsakymo turinio nėra suprantama, kodėl pareiškėjas neturi teisės pasinaudoti Įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatyta subsidija. Įsakymo preambulėje nurodytas pareiškėjo atmetimo teisinis pagrindas, taip pat yra nurodytos ir jo priėmimo faktinės aplinkybės.

7.       Departamentas pažymėjo, kad skundžiamas Įsakymas ir pretenzija turėtų būti vertinami kartu, abu dokumentai pareiškėjui buvo siunčiami vienu metu, todėl pareiškėjo teisė į gynybą nebuvo pažeista. Nurodė, kad pretenzijoje nurodyti argumentai yra skundžiamo Įsakymo motyvuojamoji dalis. Užimtumo tarnyba, priimdama individualų administracinį aktą, pareiškėjo atžvilgiu įvykdė visus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Be to, Komisija Sprendime nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) redakcija, galiojusia iki 2020 m. lapkričio 1 d. Skundžiamas Įsakymas buvo priimtas jau galiojant naujai VAĮ redakcijai. Naujos VAĮ redakcijos 16 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad viešojo administravimo subjektas gali pripažinti netekusiu galios savo priimtą neteisėtą administracinį sprendimą. Nors minėtas teisinis pagrindas skundžiamo Įsakymo preambulėje nebuvo nurodytas, tačiau jo priėmimo metu galiojo VAĮ nuostatos, kuriomis vadovaujantis viešojo administravimo subjektas gali pripažinti netekusiu galios savo priimtą neteisėtą administracinį aktą. Įsakymas buvo pagrįstai pripažintas neteisėtu, nes prieštaravo teisės aktuose įtvirtintoms nuostatoms, todėl buvo pripažintas netekusiu galios.

8.       Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo skundą prašė atmesti skundą.

9.       Pareiškėjas nesutiko su atsakovo pozicija, jog Sprendime nebuvo įrodinėjami pareiškėjo kaltė ir neteisėtų veiksmų atlikimo faktas. Tiek pretenzijoje, tiek atsakovo atsiliepime į skundą Komisijai atsakovas kaltino pareiškėją neteisingos, klaidinančios informacijos pateikimu. Atsakovas pretenzijoje bandė sudaryti įspūdį, jog pareiškėjas pats pateikė netinkamą, klaidinančią informaciją, dėl to buvo priimtas neteisėtas Sprendimas. Be to, atsakovas taip pat kaltino pareiškėją neteisingos informacijos pateikimu, dėl to jis suklydo ir priėmė neteisėtą sprendimą dėl subsidijos pagal Įstatymo 41 straipsnio 24 dalį skyrimo.

10.       Pareiškėjas teigė, kad Komisija Sprendime pagrįstai analizavo, ar pareiškėjas teikė teisingą informaciją ir nenustatė jokių pareiškėjo neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjui negali būti taikoma atsakomybė, nurodyta Įstatymo 61 straipsnyje. Nagrinėjant skundą Komisijoje, atsakovas laikėsi priešingos pozicijos ir kaltino pareiškėją neteisingos informacijos pateikimu, todėl, nagrinėjant Komisijos Sprendimo teisėtumo klausimą, atsakovas negali keisti šios pozicijos, nes tokia jo pozicija nebuvo vertinta Komisijoje.

11.       Pareiškėjas pažymėjo, kad pareiškėjas atitiko visus teisės aktų nuostatose išvardintus kriterijus subsidijai darbo užmokesčiui gauti, t. y. nuo 2020 m. birželio 1 d. jis atšaukė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu J. L. paskelbtą prastovą, pareiškėjui tuo pagrindu buvo nutrauktas Įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje numatytos subsidijos mokėjimas, pareiškėjas tęsė darbo santykius su J. L.. Pareiškėjas, atitikdamas Įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytus kriterijus subsidijai darbo užmokesčiui gauti, įgyvendindamas Užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašo, patvirtinto socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. A1-348s (toliau – ir Aprašas) 43 punkto ir Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymo darbdaviams tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2017 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. V-388 (toliau – ir Tvarkos aprašo) 2014.1, 2014.2 bei 2015 papunkčių reikalavimus, pateikė atsakovui pasiūlymą Įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytai subsidijai darbo užmokesčiui gauti, šis prašymas buvo patenkintas. Aprašo 46 punkte nurodyta, kokiais atvejais galėtų būti nutrauktas subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimas, tačiau subsidijos darbo užmokesčio mokėjimui nutraukimo pagrindų tarpe nėra paminėta Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalis. Įstatymo 41 straipsnio 52 dalyje ir Tvarkos aprašo 2025 punkte numatytas baigtinis pagrindų, kuriems esant galėtų būti nutrauktas subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimas, sąrašas, todėl, priimant 2020 m. lapkričio 3 d. Įsakymą, buvo pažeisti imperatyvūs Įstatymo ir Aprašo, Tvarkos aprašo reikalavimai. Be to, pasikeitus Įstatymo teisiniam reguliavimui, atsakovas turėjo inicijuoti Sutarties pakeitimus, tačiau to nepadarė.

12.       Pareiškėjas teigė, kad, vertinant Įstatymo 44 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta nuostatą, kyla pagrįstų abejonių, ar ji nesietina tik su Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta paramos darbo vietoms steigti priemone – darbo vietų steigimo (pritaikymo) subsidijavimas. Be to, ši nuostata suformuluota būtent kaip draudimas darbdaviui įdarbinti asmenį pagal remiamojo įdarbinimo priemones į už subsidijos darbo vietoms steigti lėšas įsteigtą (pritaikytą) darbo vietą, o ne draudimas subsidijas pagal Įstatymo 41 straipsnį skiriančiam subjektui neskirti šių subsidijų. Atsakovas skunde teismui taip pat nurodo Įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje numatytos subsidijos skyrimo teisinius pagrindus, kuriais patvirtino, kad pareiškėjas, siekdamas gauti subsidiją Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalies pagrindu, elgėsi būtent taip, kaip numato teisės aktai, ir tinkamai įvykdė visus teisės aktų nustatytus reikalavimus.

13.       Pareiškėjas nurodė, kad į sąrašą įtraukė darbuotoją, kurio darbo vietai įsteigti buvo skirta valstybės parama laikantis visų teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Be to, atsakovas, skųsdamas Komisijos Sprendimą, remiasi viena kitai prieštaraujančiomis pozicijomis. Tokiu būdu apsunkinama pareiškėjo teisė į gynybą. Atsakovas neturėtų plečiamai aiškinti Įstatymo 41 straipsnio nuostatas ir neigti, kad pareiškėjas išpildė Įstatymo 41 straipsnyje ir Apraše bei Tvarkos apraše visas reikalaujamas sąlygas subsidijai gauti.

14.       Pareiškėjas akcentavo, kad Įstatyme nėra tokios nuostatos, jog darbdavys, įsteigęs darbo vietą (-as) ir įdarbinęs asmenį pasinaudodamas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta parama (savarankiško užimtumo rėmimas), negali gauti jokios papildomos darbo užmokesčio kompensacijos už įdarbintą į tą vietą asmenį, išskyrus numatytą Įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje atvejį. Be to, atsakovas nepagrįstai taiko Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas dėl pareiškėjo parturtėjimo. Nagrinėjamu atveju ginčas vyksta dėl administracinio sprendimo, t. y. Įsakymo. Atsakovo skunde reiškiamas reikalavimas dėl nepagrįsto praturtėjimo yra civilinio teisinio pobūdžio, o ne administracinio pobūdžio klausimas, jis yra reguliuojamas CK normomis, todėl toks reikalavimas turėtų būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme. Be to, atsakovas nenurodo, kuriuo konkrečiai CK straipsniu (CK 6.237 straipsnis – pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą ar CK 6.242 straipsnis – nepagrįstas praturtėjimas) jis remiasi, tokiu būdu apsunkindamas pareiškėjo teisę į gynybą. Atsakovas, cituodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) praktiką, nepagrįstą pareiškėjo praturtėjimą turėtų įrodinėti keldamas pretenziją dėl galimai netinkamo 2017 m. liepos 19 d. Sutarties sąlygų vykdymo. Be to, remiantis LAT išaiškinimais, atsakovo darbuotojai turėjo patikrinti pareiškėjo pateiktą pasiūlymą, o, nustačius neatitikimus, pasiūlyti jį patikslinti. Tik tai atlikę atsakovo darbuotojai galėjo teikti atsakovo vadovui siūlymą skirti pareiškėjui subsidiją darbo užmokesčiui. Subsidija pareiškėjui buvo išmokėta ne vieną, o du kartus, todėl atsakovas turėjo pakankamai laiko įsitikinti pareiškėjo teikiamų dokumentų ar juose esančių duomenų trūkumais.

15.       Pareiškėjas teigė, kad atsakovas bando vadovautis visiškai priešingu principu ir visą atsakomybę už savo priimtus sprendimus perkelti pareiškėjui, nors ir pripažįsta, kad pareiškėjo veiksmuose nėra jokios kaltės. Pareiškėjas sutiko su Komisijos Sprendime išdėstyta pozicija, jog pareiškėjas negali būti laikoma atsakingu už atsakovo veiksmus ir priimamus sprendimus. Be to, priimant Įsakymą buvo pažeistas VAĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas, VAĮ 13 straipsnio 1 dalis, nes apie skundžiamą sprendimą pareiškėjas buvo informuotas tik praėjus 15 dienų nuo sprendimo priėmimo, taip pat VAĮ 16 straipsnio 1 dalis, nes Įsakymo dalį atsakovas galėjo panaikinti tik tuo atveju, jeigu jis būtų neteisėtas. Pareiškėjui nėra žinoma, kodėl egzistuojant nepakitusiam teisiniam reguliavimui ir toms pačioms faktinėms aplinkybėms tuo pačiu klausimu priimami du visiškai priešingi sprendimai (Įsakymas, Sutartis).

16.       Pareiškėjas nesutiko su atsakovo argumentais, jog skundžiamą Įsakymą ir 2020 m. lapkričio 18 d. pretenziją reikėtų vertinti kartu dėl to, kad 2020 m. lapkričio 18 d. pretenzija nėra 2020 m. lapkričio 3 d. Įsakymo sudėtinė dalis. Nurodė, kad minėta pretenzija skirta Įsakymui įgyvendinti, skiriasi Įsakymą bei pretenziją pasirašę subjektai, skiriasi ir šių dokumentų priėmimo laikas, be to, tai prieštarautų teisinei logikai. Klaidinančiu laikytinas ir atsakovo teiginys, jog pretenzijoje papildomai buvo nurodyta, kad darbdaviui, įsteigusiam naujas darbo vietas pasinaudojant Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nurodyta parama, negali būti skiriama ir mokama subsidija darbo užmokesčiui pagal Įstatymo 41 straipsnio 24 dalį. Sutiko su Komisijos Sprendime nurodytais motyvais, jog Įsakymas neatitinka VAĮ 10 straipsnyje administraciniam sprendimui nustatytų reikalavimų, o Įsakymo faktinio pagrindimo motyvacijos trūkumai yra esminiai.

II.

17.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 22 d. sprendimu atsakovo skundą tenkino visiškai – panaikino Komisijos Sprendimą, atmetė reikalavimą panaikinti Įsakymą.

18.       Teismas nurodė, kad ginčas kilo dėl Departamento direktoriaus 2020 m. lapkričio 3 d. įsakymo Nr. V1(19.1)-4690 susigrąžinti subsidiją, kuris priimtas vadovaujantis Įstatymo 44 straipsnio 9 dalimi ir 41 straipsnio 24 dalimi, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas, nesutikdamas su Įsakymo dalimi, kreipėsi į Komisiją, kuri 2021 m. sausio 14 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundą – panaikino skundžiamą Įsakymo dalį, kuria buvo nuspręsta sugrąžinti pareiškėjui išmokėtą subsidiją.

19.       Teismas, vadovaudamasis Įstatymo 44 straipsnio 9 dalyje, 41 straipsnio 24 dalyje, 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, padarė išvadą, kad Departamentas įrodė, jog 2020 m. rugpjūčio 18 d. įsakymu pareiškėjo darbuotojui J. L. negalėjo būti skiriama subsidija darbo užmokesčiui Įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatyta tvarka. Teismas pažymėjo, kad negali būti skiriama ir mokama subsidija darbo užmokesčiui už asmenį, kurio darbo vietai įsteigti buvo gauta valstybės parama, išskyrus Įstatyme nustatytą išimtį. Toks teisinis reguliavimas yra aiškus, jis turi konkretų tikslą, kurio privalu laikytis visiems (siekis išvengti subsidijų dubliavimo nurodytas ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso 47 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 51, 13, 24, 35, 37, 41, 42, 44 ir 49 straipsnių pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo Nr. Ix-2251 13, 23 ir 24 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 181 straipsniu įstatymo, Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 pakeitimo įstatymo Nr. XIII-2427 1 straipsnio pakeitimo įstatymo projektų aiškinamajame rašte ir kt.).

20.       Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad tokie apribojimai nebuvo nurodyti Sutartyje. Sutarties nuostatos neeliminuoja kitų teisės aktų, galiojančių tiek sudarant Sutartį, tiek ją vykdant, reikalavimų. Taigi Įstatymo (taip pat ir pakeisto Įstatymo) reikalavimai yra privalomi visiems, įskaitant ir pareiškėją.

21.       Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad Įsakymas pažeidžia pareiškėjo teisėtų lūkesčių principą, nes, jei pareiškėjas būtų žinojęs, kad subsidija jam neskiriama, nebūtų grąžinęs iš prastovos darbuotojo J. L.. Aplinkybė, ar darbuotojas yra prastovoje, ar ne, yra darbdavio sprendimas, jis turi būti grindžiamas teisės aktų nuostatomis (DK 47 straipsnis), o ne subsidijos (ne)skyrimu.

22.        Teismas pritarė atsakovo nurodytoms aplinkybėms, kad Komisija nepagrįstai rėmėsi VAĮ redakcija, galiojusia iki 2020 m. lapkričio 1 d., nes skundžiamas Įsakymas buvo priimtas jau galiojant naujai VAĮ redakcijai. Naujosios VAĮ redakcijos 16 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad viešojo administravimo subjektas gali pripažinti netekusiu galios savo priimtą neteisėtą administracinį sprendimą. Nagrinėjamu atveju teismas kritiškai vertino aplinkybę, kad Įsakyme nenurodytas VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktas, tačiau tai laikė neesminiu procedūriniu pažeidimu. Priešingas aiškinimas lemtų formalų požiūrį ir iš esmės teisingo Įsakymo naikinimą.

23.       Teismas kritiškai vertino Įsakymo lakoniškumą, tačiau motyvų išdėstymą laikė tenkinančiu minimalius reikalavimus – jame nurodytas teisinis pagrindas (Įstatymo 44 straipsnio 9 dalis ir Įstatymo 41 straipsnio 24 dalis) bei faktinis pagrindas (2020 m. rugpjūčio 18 d. įsakymu paskirta subsidija darbuotojui, kuris įdarbintas į už valstybės paramos lėšas įsteigtą darbo vietą). Be to, pareiškėjui kreipusis į Departamentą, Departamentas teikė informaciją ir platesnius paaiškinimus, kurie nekeičia motyvacijos, o tik ją detalizuoja, paaiškina išsamiau. Taigi pareiškėjas nuo pat pradžių galėjo ir turėjo suvokti, kodėl reikalaujama grąžinti subsidiją, galėjo ir kreipėsi dėl realios ir efektyvios savo teisių gynybos.

24.       Teismas pabrėžė, kad nenustatyti jokie pareiškėjo neteisėti veiksmai, neteisingos informacijos teikimas ir t.t. Įsakymas panaikinti 2020 m. rugpjūčio 18 d. įsakymo kai kurias eilutes buvo priimtas ne dėl pareiškėjo kaltės, o todėl, kad nustatyta, kad jis buvo neteisėtas (nors pareiškėjas prašė subsidijos, bet jo prašymas turėjo būti atmestas, subsidija neturėjo būti skirta). VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktas leidžia viešojo administravimo subjektui panaikinti neteisėtą administracinį aktą.

25.       Teismas sprendė, kad Įsakymas yra pagrįstas, jis priimtas, nes pareiškėjas neturėjo teisės gauti subsidijos, kuri jam paskirta 2020 m. rugpjūčio 18 d. įsakymu. Be to, Įsakymas minimaliai, bet pakankamai motyvuotas. Priešingas aiškinimas lemtų iš esmės teisingo Įsakymo panaikinimą.

III.

26.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti atsakovo skundą ir palikti nepakeistą Komijos Sprendimą.

27.       Pareiškėjas nurodo, kad, priešingai nei nurodė teismas, Įsakymas priimtas vadovaujantis tik Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalimi, o Įstatymo 41 straipsnio 24 dalis nurodyta ne kaip Įsakymo teisinis pagrindas, o kaip kito įsakymo turinio dalis, tai neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 punkte nustatyto reikalavimo. Įsakymo preambulėje taip pat nepateikiami jokie motyvai dėl nepagrįstai skirtos ir mokėtos subsidijos, tai neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 6 punkto reikalavimo. Šie motyvai buvo pateikti pareiškėjui tik 2020 m. lapkričio 5 d. elektroniniame laiške, kuris nėra Įsakymo sudėtinė dalis. Atsakovo 2020 m. lapkričio 18 d. pretenzija pareiškėjui taip pat negali būti vertinama kaip Įsakymo dalis, ji skirta tik Įsakymui įgyvendinti, be to, skiriasi Įsakymą bei pretenziją pasirašę subjektai, šių dokumentų priėmimo laikas.

28.       Pareiškėjas nesutinka su teismo argumentais, kad pareiškėjo atžvilgiu atsakovas elgėsi rūpestingai ir atsakingai. Pabrėžia, kad, visų pirma, buvo faktiškai nutrauktas subsidijos mokėjimas ir tik po to priimtas sprendimas dėl atsakovo direktoriaus 2020 m. rugpjūčio 18 d. įsakymo dalies, kuria subsidija skirta pareiškėjui, panaikinimo. Pareiškėjui sprendimas buvo atsiųstas tik po to, kai pareiškėjas pats įdėjo maksimalias pastangas šiam sprendimui gauti. Atsakovas nebendradarbiavo su pareiškėju, ginčo nagrinėjimo teisme metu pakeitė savo poziciją, pripažindamas, kad pareiškėjas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, teikė turimą ir teisingą informaciją. Galutinę poziciją dėl Įsakymo atsakovas suformavo tik jau ginčui persikėlus į teismą. Tai nedera su gero ir atsakingo valdymo principais. Nagrinėjant skundą Komisijoje, atsakovas laikėsi priešingos pozicijos ir kaltino pareiškėją neteisingos informacijos pateikimu, todėl teisme atsakovas negalėjo keisti šios pozicijos.

29.       Pareiškėjas pabrėžia, kad atsakovo direktoriaus 2020 m. rugpjūčio 18 d. įsakymas dėl Įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje numatytos subsidijos skyrimo, tiek ir jos išmokėjimas atitiko Aprašo nuostatas, nes nei šios subsidijos skyrimui, nei mokėjimui (mokėjimo nutraukimui) nėra keliama sąlyga dėl atitikties Įstatymo 44 straipsnio 9 daliai. Pareiškėjas atitiko visus kriterijus subsidijai darbo užmokesčiui gauti, jo prašymas tokiai subsidijai gauti buvo patenkintas. Pareiškėjo situacija neatitinka nei vieno Apraše nustatyto subsidijų mokėjimo nutraukimo pagrindo.

30.       Pareiškėjas pastebi, kad atsakovas galėtų kelti klausimą nebent dėl 2017 m. liepos 19 d. savarankiško užimtumo rėmimo sutarties sąlygų tinkamo vykdymo, tačiau atsakovas nepateikė jokių įrodymų dėl Sutarties pažeidimų, nekėlė tokio klausimo. Be to, Sutartyje nėra numatyta jokio ribojimo pareiškėjui kreiptis dėl subsidijos Įstatymo 41 straipsnio 24 dalies pagrindu. Pasikeitus teisiniam reguliavimui, atsakovas turėjo inicijuoti Sutarties keitimą, bet to nepadarė.

31.       Pareiškėjo vertinimu, atsakovas, nustatęs Įstatymo 44 straipsnio 9 dalies pažeidimą, turėjo imtis veiksmų dėl paskirtos subsidijos mokėjimo sustabdymo, permokėtos subsidijos dalies grąžinimo ar pan. Įstatymo 44 straipsnio 11 dalyje Užimtumo tarnybai suteikti įgaliojimai priimti sprendimus dėl subsidijų grąžinimo, tokiu būdu užtikrinant ir teismo sprendime deklaruotą siekį išvengti subsidijų dubliavimo, bet ne laikyti šią Įstatymo nuostatą pagrindu neskirti ar nemokėti Įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje numatytos subsidijos. Tokiu būdu atsakovas viršijo savo įgaliojimus bei pažeidė konstitucinį teisinės valstybės ir įstatymo viršenybės principus.

32.       Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju nenustatyti jokie pareiškėjo neteisėti veiksmai, neteisingos informacijos atsakovui teikimas, todėl pareiškėjo teisėti lūkesčiai buvo pažeisti. Jeigu atsakovas būtų atmetęs pareiškėjo pasiūlymą dėl subsidijos mokėjimo, pareiškėjas būtų sprendęs dėl pakartotinės prastovos J. L. skelbimo, nes sprendimą dėl prastovos nutraukimo pareiškėjas priėmė įvertinęs aplinkybę, kad jis galės mokėti darbuotojui atlygį tik gaudamas dalinę valstybės paramą. Priešingu atveju jam tai būtų per didelė finansinė našta.

33.       Pareiškėjas pažymi, kad teismas nepasisakė dėl to, jog Aprašo nuostatos nustatė pareigą atsakovui įsitikinti, ar asmuo turi teisę gauti tokią subsidiją ir ar visi nustatyti reikalavimai tinkamai įgyvendinti.

34.       Pareiškėjas nesutinka, kad atsakovo direktoriaus 2020 m. rugpjūčio 18 d. įsakymas buvo neteisėtas. Atsakovui nebuvo poreikio naudotis VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punkte suteikta teise. Atsakovas, nustatęs, kad subsidija skirta už darbuotoją, įdarbintą pasinaudojant Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 47 straipsnio pagrindu paskirta subsidija, turėjo kreiptis į pareiškėją, informuodamas apie galimą 2017 m. liepos 19 d. savarankiško užimtumo rėmimo sutarties pažeidimą bei prireikus imtis veiksmų Įstatymo 44 straipsnio 11 dalies pagrindu.

35.       Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas nepasisakė, jog atsakovas, priimdamas Įsakymą, pažeidė imperatyvias VAĮ nuostatas (3 str. 4 p.).

36.       Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismo motyvus ir išvadas ir prašo atmesti apeliacinį skundą.

37.       Atsakovas pabrėžia, jog Įsakymas panaikintas ne dėl to, jog jis neatitinka Įstatymo 41 straipsnio 24 dalies reikalavimo, o dėl to, kad jis neatitinka būtent Įstatymo 44 straipsnio 9 dalies reikalavimo. Be to, kartu su Įsakymu pareiškėjui pateiktoje 2020 m. lapkričio 18 d. pretenzijoje, o taip pat 2020 m. lapkričio 5 d. elektroniniame laiške aiškiai buvo išdėstytos subsidijos neskyrimo pareiškėjui priežastis. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, aiškinant teisės akto atitikimą VAĮ 8 straipsnio reikalavimams, nereikalaujama, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente. 

38.       Atsakovas neginčija, jog pareiškėjas atitiko Įstatymo 41 straipsnio 24 dalies reikalavimus ir turėjo teisę teikti pasiūlymą įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo, tačiau tik už tuos darbuotojus, kurių darbo vietoms įsteigti nebuvo pasinaudota Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje numatyta valstybės parama.

39.       Atsakovas pažymi, kad sutartis dėl darbo vietos steigimo subsidijavimo buvo sudaryta 2019 m. liepos 19 d. Pareiškėjas gavo valstybės paramą ir įsteigė apdailininko betono mišiniu darbo vietą, į kurią įsidarbino J. L. ir joje dirba iki šiol. Taigi Sutartis yra galiojanti, pareiškėjas ir toliau naudojasi Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte (savarankiško užimtumo rėmimas) nustatyta valstybės suteikta parama darbo vietai steigti, Sutarties galiojimo laikotarpis nėra pasibaigęs, todėl pareiškėjo prisiimtų sutartinių įsipareigojimų vykdymas nėra įvykdytas ir / ar pasibaigęs. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui nepagrįstai skirta subsidija. Pareiškėjas painioja subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimo nutraukimo pagrindus ir nepagrįstai skirtos subsidijos panaikinimą.

40.        Atsakovo teigimu, iš pareiškėjo argumentų matyti, kad pareiškėjas pats pripažįsta, jog buvo atšaukęs iš prastovos J. L. dėl vienintelės priežasties – gauti Įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytą subsidiją, o ne dėl to, jog išnyko aplinkybės, dėl kurių J. L. DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju buvo paskelbta prastova. Todėl nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad Įsakymas pažeidžia teisėtų lūkesčių principą. Darbuotojo prastovoje (ne)buvimas yra darbdavio sprendimas, jis turi būti grindžiamas teisės aktų nuostatomis (DK 47 str.), o ne subsidijos (ne)skyrimu.

41.       Atsakovas pažymi, kad, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas subsidijos mokėjimo nutraukimo Įstatymo 41 straipsnio 52 dalyje numatytiems atvejams priskyrė ir nepagrįstai skirtos subsidijos panaikinimo atvejį, atmestinas pareiškėjo argumentas, jog buvo pažeistas įstatymo viršenybės principas. Šiuo atveju negalėjo būti taikoma Įstatymo 41 straipsnio 52 dalis, o pareiškėjas klaidingai interpretuoja Įstatymo 47 straipsnio nuostatas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

42.       Byloje kilo ginčas dėl Komisijos 2021 m. sausio 14 d. sprendimo Nr. 21R-31 administracinėje byloje Nr. AG-954/04-2020 ir Departamento direktoriaus 2020 m. lapkričio 3 d. įsakymo Nr. V1(19.1)-4690 „Dėl Vilniaus klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. rugpjūčio 23 d. įsakymo Nr. V1(19.1)-3120 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ 3 priedo kai kurių eilučių panaikinimo“ pagrįstumo ir teisėtumo.

43.       Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Įsakymas yra pagrįstas, pareiškėjas neturėjo teisės gauti subsidijos, kuri jam paskirta 2020 m. rugpjūčio 18 d. įsakymu, panaikino Komisijos Sprendimą, patenkino atsakovo Departamento skundą ir atmetė pareiškėjo reikalavimą panaikinti Įsakymą kaip nepagrįstą.

44.       Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, nepasisakė dėl esminių byloje kylančių klausimų, netinkamai aiškino ginčo santykiams taikytinas teisės normas, todėl nepagrįstai panaikino Komisijos Sprendimą.

45.       Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

46.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad atsakovas, priimdamas Įsakymą, pažeidė imperatyvias VAĮ nuostatas (3 str. 4 p.). Pareiškėjas, be kita ko, pažymi, kad skundžiamu Įsakymu atsakovas negalėjo panaikinti 2020 m. rugpjūčio 18 d. įsakymo, vadovaudamasis VAĮ 16 straipsnio 1 dalimi.

47.       Pirmosios instancijos teismas, pritardamas atsakovo pozicijai, nurodė, kad skundžiamas Įsakymas buvo priimtas galiojant VAĮ naujai redakcijai, kurios 16 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad viešojo administravimo subjektas gali pripažinti netekusiu galios savo priimtą neteisėtą administracinį sprendimą. Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino aplinkybę, kad Įsakyme nenurodytas VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktas, tačiau tai nelaikė esminiu pažeidimu.

48.       Teisėjų kolegija pažymi, kad Viešojo administravimo įstatymo redakcijoje, galiojusioje iki 2020 m. lapkričio 1 d., nebuvo įtvirtinta viešojo administravimo subjekto teisė pripažinti netekusiu galios savo priimtą neteisėtą administracinį sprendimą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą Viešojo administravimo įstatymo teisės normų aiškinimą, subjektas, vykdantis viešąjį administravimą, gali teisėtai panaikinti arba pripažinti netekusiu galios savo priimtą administracinį sprendimą, kuris suteikia teises tam tikriems subjektams, tačiau buvo priimtas pažeidžiant taikytinas teisės normas arba joms prieštarauja pagal savo turinį, t. y. neteisėtą administracinį aktą, tik jeigu tokia galimybė yra nustatyta atitinkamą sritį reglamentuojančiuose specialiuose įstatymuose, o viešojo administravimo subjektas gali ištaisyti tik priimtų sprendimų klaidas, kurias ištaisius asmeniui negali būti nustatyta mažiau teisių arba daugiau pareigų negu buvo nustatyta priimtu sprendimu (žr. pvz., 2017 m. spalio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-290-602/2017, 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-869-492/2020, 2020 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1722-552/2020). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir administracinių aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti (žr., pvz., 2012 m. kovo 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-602-227/2012, 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-602-151/2012, 2012 m. balandžio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-602-2104/2012, 2014 m. spalio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-624-1563/2014, 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-502-1017/2014 ir kt.)

49.       2020 m. gegužės 28 d. Viešojo administravimo įstatymo Nr. VIII-1234 pakeitimo įstatymo Nr. XIII-2987 2 straipsnio „Įstatymo įsigaliojimas, įgyvendinimas ir taikymas“ 8 dalyje buvo nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos skundų ar prašymų (pavyzdžiui, prašymų suteikti administracinę ar viešąją paslaugą) nagrinėjimo procedūros baigiamos vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusiomis nuostatomis, išskyrus atvejus, kai administracinio sprendimo priėmimo metu galiojančios nuostatos gerina asmens, pateikusio prašymą, arba asmens, dėl kurio galimai pažeistų teisių ar teisėtų interesų yra pradėta administracinė procedūra, padėtį.

50.       Byloje nustatyta, kad 2020 m. rugpjūčio 18 d. įsakymas, kuriuo pareiškėjui buvo skirta Įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje numatyta subsidija pagal pareiškėjo pateiktą prašymą, buvo priimtas iki VAĮ naujos redakcijos įsigaliojimo. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovo teisė panaikinti jo priimtą neteisėtą administracinį aktą nebuvo numatyta nei VAĮ, nei ginčo santykius reglamentuojančiame specialiame įstatyme – Užimtumo įstatyme. Ginčijamu Įsakymu buvo panaikintas 2020 m. rugpjūčio 18 d. įsakymas, t. y. buvo pabloginta pareiškėjo, kuriam buvo išmokėta subsidija, padėtis, jam dėl to kilo neigiamos pasekmės (reikalaujama grąžinti išmokėtą subsidiją).

51.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas Įsakymą, veikė viršydamas savo įgalinimus. Toks pažeidimas laikytinas esminiu, sudarančiu savarankišką pagrindą panaikinti Įsakymą.

52.       Dėl nurodytų argumentų pareiškėjo apeliacinis skundas patenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir atsakovo skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 2 p.).

53.       Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai neturi reikšmės procesinei bylos baigčiai, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Conceptum“ apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento skundą atmesti.

Palikti galioti Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2021 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. 21R-31 (AG-954/04-2020).

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                Rasa Ragulskytė-Markovienė

                                        Ernestas Spruogis

                                        Jūratė Varanauskaitė