Civilinė byla Nr. e2S-533-480/2017

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-21243-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.2.; 3.3.2.4.; 3.4.2.6.1.

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU   

2017 m. vasario 14 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Albina Rimdeikaitė,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos I. Š. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2FB-27025-1041/2016 pagal pareiškėjos I. Š. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys akcinė bendrovė DNB bankas, uždaroji akcinė bendrovė „Gelvora“, G. Š., antstolis S. U. ir L. V. K.

Teismas

n u s t a t ė :

I.Ginčo esmė

1. Pareiškėja I. Š. prašė iškelti jai fizinio asmens bankroto bylą, bankroto administratoriumi skirti P. V., patvirtinti pareiškėjos išlaidų sąmatą bendrai 450 Eur sumai per mėnesį, reikalingą pareiškėjai būtiniems poreikiams tenkinti, nustatyti 4 mėnesių terminą mokumo plano atkūrimo projekto parengimui ir pateikimui teismui tvirtinti, skaičiuojant nuo teismo nutarties iškelti pareiškėjai bankroto bylą įsiteisėjimo dienos.
2. Pareiškėja nurodė, kad jos pradelsti įsiskolinimai kreditoriams AB DNB bankui, UAB „Gelvora“, antstoliui S. U., G. Š., L. V. K. sudaro iš viso 22 662,25 Eur ir gerokai viršija 25 MMA. Ji yra odontologė, dirba dvejose darbovietėse, gaunamos pajamos apie 500 Eur per mėnesį atskaičius mokesčius. Pareiškėja neišgali sumokėti skolų kreditoriams. Pareiškėjai reikia mokėti už komunalinius bei buto nuomos mokesčius, pirkti maistą, vitaminus ir kt. būtiniems poreikiams tenkinti reikalingas prekes, išlaikyti nepilnametį sūnų, prie kurio išlaikymo buvęs sutuoktinis neprisideda, taip pat 20 metų dukterį, kuri studijuoja dieniniame skyriuje. Pareiškėja turi nekilnojamojo turto: 2/5 dalis žemės sklypo (vidutinė viso sklypo rinkos vertė yra 18 300 Eur) ir 2/5 pastato (vidutinė viso pastato rinkos vertė yra 64 500 Eur). Taip pat ji pagal Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimą yra transporto priemonės Renault Megane Scenic (vidutinė rinkos vertė – 1 200 Eur) savininkė, tačiau minėta transporto priemonė yra registruota pareiškėjos buvusio sutuoktinio vardu ir yra uždėtas turto areštas, todėl pareiškėja negali persiregistruoti automobilio savo vardu. Mėnesinė įmoka bankui viršija jos gaunamą darbo užmokestį, todėl pajamų nelieka pragyvenimui. Pareiškėjai padeda artimieji. Bankroto bylos iškėlimo atveju bankas turi galimybę išieškojimą nukreipti į solidarų skolininką – buvusį pareiškėjos sutuoktinį, todėl banko interesai nebus pažeisti. Pareiškėjos pajamos kils, todėl bus galimybė atsiskaityti su kreditoriais. Pareiškėjos nemokumą sąlygojo skyrybos su vyru.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Kauno apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 18 d. nutartimi atsisakė iškelti I. Š. bankroto bylą.
4. Teismas nustatė, kad pareiškėjos skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję, suma kreditoriams iš viso sudaro 22 662,25 Eur, t. y. viršija 25 MMA. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjos neįvykdyti kreditoriniai įsipareigojimai sudaro: AB DNB bankui  skolos likutis yra 36 722,33 Eur, iš jų pradelstų mokėjimų sumą sudaro 656,15 Eur; UAB „Gelvora“ įsiskolinimas yra 17 366,98 Eur ir vykdymo išlaidų suma antstoliui S. U. yra 457,58 Eur. Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-49-918/2015 nutraukta pareiškėjos ir G. Š. santuoka; nustatyta nepilnamečio A. Š. gyvenamoji vieta su motina – pareiškėja; priteista iš G. Š. nepilnamečiam vaikui po 163 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo kreipimosi į teismą dienos 2014 m. sausio 14 d. iki pilnametystės, lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskirta pareiškėja; padalintas santuokoje įgytas turtas ir priteista pareiškėjai 2/5 dalys žemės sklypo ir 2/5 dalys gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini), transporto priemonė Renault Megane Scenic; priteista pareiškėjai iš G. Š. 385 Eur kompensacija už jam tekusį didesnės vertės kilnojamąjį turtą; priteista G. Š. iš pareiškėjos 4 116,37 Eur kompensacija už jo įvykdytą prievolę AB DNB bankui pagal 2006 m. gegužės 22 d. sutartį Nr. 10360 su visais pakeitimais ir papildymais 2013 m. gruodžio 18 d. – 2015 m. birželio 1 d. laikotarpiu; nustatyta, kad prievolė AB DNB bankui pagal 2006 m. gegužės 22 d. kreditavimo sutartį Nr. 10360 su vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais yra solidari; nustatyta, kad prievolė UAB „Gelvora“ pagal Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 31 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-4-408/2012 yra solidari. Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 23 d. papildomu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-49-918/2015 iš pareiškėjos G. Š. priteista 173,77 Eur bylinėjimosi išlaidos, L. V. K. 65,17 Eur bylinėjimosi išlaidos.
5. Teismas sprendė, kad pareiškėja savo skolinius įsipareigojimus gali vykdyti likviduodama savo nuosavybės teise valdomą nekilnojamąjį turtą. Iš viso pareiškėjai priklausančio nekilnojamojo turto dalies vertė – 33 120 Eur, o skolinių įsipareigojimų suma – 22 662,25 Eur. Pareiškėja gyvenamajame name negyvena. Aplinkybė, kad turtui yra pritaikytas hipotekos apsunkinimas, neeliminuoja fakto, kad turtas gali būti parduodamas iš varžytynių ar perleidžiamas bankui už skolos ar jos dalies padengimą, tokiu būdu pareiškėjai mažinat savo turimus įsiskolinimus kreditoriams, t. y. pareiškėja gali vykdyti savo skolinius įsipareigojimus. Prievolės AB DNB bankui pagal 2006 m. gegužės 22 d. kreditavimo sutartį ir UAB „Gelvora“ pagal Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 31 d. sprendimą yra solidarios, todėl prievolės didžiausią reikalavimo teisę turintiems kreditoriams turi būti vykdomos iš abiejų sutuoktinių gaunamų pajamų (turto). Pareiškėjos buvęs sutuoktinis vykdo, nors ir nesavalaikiai, įsipareigojimus bankui. Bankui pradelsto mokėjimo suma – tik 656,15 Eur, didžiausiai kreditorei UAB „Gelvora“ – 17 366,98 Eur. Kitiems kreditoriams, išskyrus buvusį sutuoktinį G. Š. – 4 116,37 Eur, į kurį pareiškėja turi 385 Eur priešpriešinį reikalavimą, įsipareigojimai nėra dideli, pareiškėja turi galimybė kreiptis į kreditorius dėl įsiskolinimų grąžinimo sąlygų ir terminų suderinimo. Teismas konstatavo, kad yra pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą pareiškėjai, kaip asmeniui neatitinkančiam FABĮ 2 straipsnio 2 dalies reikalavimų, be to, negalima padaryti išvados, kad pareiškėjos finansinė būklė yra kritinė ir ji negali vykdyti skolinių įsipareigojimų.
6. Teismas nurodė, kad pareiškėja nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėja aktyviais veiksmais būtų ieškojusi geriau apmokamo darbo, kas leidžia pagrįstai konstatuoti pareiškėjos nesąžiningumą pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą. Vien tik hipotetinis 30 Eur darbo užmokesčio padidėjimas negali būti traktuojamas kaip garantas, kad iškėlus bankroto bylą, pareiškėja galėtų vykdyti įstatyme nustatytas procedūras. Pareiškėjos nurodytos išlaidos poreikių lentelėje nepagrįstos jokiais rašytiniais dokumentais. Jos nurodomos jai reikalingos sumos būtiniesiems poreikiams tenkinti dydis – 450 Eur, 100 Eur suma viršija Lietuvoje bankrutuojantiems fiziniams asmenims būtiniesiems poreikiams skiriamos protingos sumos dydį. Pareiškėjos vaikai yra jau tokio amžiaus, kad gali patys dirbti ir užsidirbti, ar bent jau jie negali būti kliūtis daugiau uždirbti pačiai pareiškėjai. Teismas sprendė, kad realizavus skolininkės turtą, gautų lėšų pakaktų įvykdyti bent didžiąją dalį pareiškėjos skolinių įsipareigojimų kreditoriams, todėl pareiškėja turi realias galimybes padengti kreditorinius įsipareigojimus per protingą terminą. Pareiškėja yra darbingo amžiaus, turi galimybes kelti kvalifikaciją, įgyti išsilavinimą, gauti papildomas pajamas ir tokiu būdu siekti kuo greičiau padengti skolas. Pareiškėjos siekis gyvenant nuolatinį, nieko nevaržantį gyvenimą, bankrutuoti sumokant minimalias sumas kreditoriams, laikytinas pažeidžiančiu pareiškėjos kreditorių interesus. Pareiškėja neįvykdė FABĮ 4 str. 2d. nustatyto imperatyvaus reikalavimo ir neinformavo apie ketinimą kreiptis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM, kas formaliai taikant įstatymo nuostatas, taip pat sudaro pagrindą atsisakyti iškelti bankroto bylą

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

7. Atskiruoju skundu pareiškėja I. Š. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nutartį ir priimti naują sprendimą - pareiškėjos pareiškimą dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas, nevertino aplinkybės, jog pareiškėja neturi galimybių atsidalinti natūra jai nuosavybės teise priklausančios nekilnojamojo turto dalies, nes namas yra nepritaikytas atidalinti dalimis pagal architektūros projektą. Be to, pareiškėja neturinti tam lėšų. Buvęs sutuoktinis nesutinka su viso namo ir žemės sklypo pardavimu ir/ar pareiškėjai priklausančios dalies atidalijimu, kompensuojant pinigais. Kol vyras vis dar moka bankui įmokas, nors ir yra nedidelis pradelstas įsiskolinimas, tačiau bankas nėra linkęs tartis dėl įkeisto nekilnojamojo turto pardavimo.
2. Teismo argumentas, jog pareiškėja gali atsiskaityti su kreditoriais yra visiškai nepagrįstas ir pažeidžiantis FABĮ 2 str. 2 dalį. Pareiškėja yra nemoki, nes jos finansinė būklė yra kritinė ir ji negali vykdyti savo skolinių įsipareigojimų, jos skolinių įsipareigojimų suma viršija 25 MMA, o nekilnojamuoju turtu, kuris yra įkeistas bankui, disponuoti pareiškėja negali. Teismas nesvarstė kiek laiko užtruktų, kol pareiškėja padengtų skolinius įsipareigojimus ir ar toks laikotarpis būtų laikytinas protingu atsiskaityti su kreditoriais, kaip keistųsi skolinių įsipareigojimų dydis vykdant prievoles kreditoriams, todėl teismo argumentai yra tik formalūs ir niekuo nepagrįsti.
3. Teismas, vertindamas aplinkybę, jog pareiškėjos prievolės AB DNB bankui ir UAB „Gelvora“ yra solidarios su jos buvusiu sutuoktiniu, nevertino aplinkybės, jog G. Š. visiškai nevykdo savo prievolės UAB „Gelvora“ ir atlieka tik dalinius mokėjimus AB DNB bankui (pradelstų mokėjimų sumos nepadengia, skola vis tęsiasi). Teismas nevertino aplinkybės jog pareiškėjos prievolė kreditoriams yra vientisa ir nedaloma ir, kad pareiškėja turi pareigą grąžinti kreditoriams visą skolą.
4. Teismo teiginiai, jog negalima iškelti bankroto bylos fiziniam asmeniui kuris negauna/neketina gauti daugiau pinigų yra visiškai niekuo nepagrįsti. Tai tik patvirtina kad teismas neįsigilina į visas bylos aplinkybes ir sprendimą priima tik paviršutiniškai susipažinęs su bylos medžiaga. Teismas nevertino aplinkybės, jog pareiškėjai darbo užmokestis nuolat, po truputį, yra keliamas, todėl ir planuojamos pareiškėjos gauti pajamos yra didesnės. Taip pat antstolio nuskaitomos lėšos prisidėtų, todėl kreditoriams būtų skiriama ne 30 Eur per mėnesį, o 60 Eur. Susirasti papildomą darbą pareiškėjai yra sudėtinga, nes ji viena prižiūri savo du besimokančius vaikus, vienas iš jų dar yra nepilnametis.
5. Teismas nepagrįstai teigia, jog pareiškėjos nurodytos išlaidos poreikių lentelėje nepagrįstos jokiais rašytiniais dokumentais ir viršija vyriausybės nustatytą vienos minimalios mėnesio algos dydį. Pareiškėjai reikalinga būtiniems poreikiams tenkinti suma yra 285 Eur, kuri  mažesnė negu vienas MMA. Taip pat, poreikių lentelėje yra įrašyta 165 Eur suma, kurią pareiškėja turi skirti savo nepilnamečiui vaikui, kuri taip pat žymiai mažesnė negu vienas MMA.
6. Nepagrįstas teismo argumentas, kad pareiškėja neinformavo apie ketinimą kreiptis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM, nes iš byloje pateiktų įrodymų matyti, jog kaip ir kitiems kreditoriams, Valstybinei mokesčių inspekcijai buvo išsiųstas ir gautas atsakymas, kuris yra pateiktas byloje, jog pareiškėja įsiskolinimų minėtai kreditorei neturi.
8. Suinteresuotas asmuo G. Š. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą, paliekant galioti Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos argumentus:
1. Pareiškėja teismui nepateikė jokių įrodymų, kas leistų spręsti dėl neva neįmanomo namo atidalinimo. Jei pareiškėjai teismas nutartų iškelti bankroto bylą bei vėliau patvirtintų trejų metų mokumo atkūrimo planą, jame turėtų būti nurodyta tvarka dėl turto pardavimo, t.y. kitaip tariant, bankroto administratorius arba skelbtų varžytines ar kita tvarka būtų priverstas realizuoti turtą (namo dalį), kreditoriniams reikalavimams patenkinti.
2. Šiuo metu susidariusi situacija niekaip netrukdo pareiškėjai realizuoti turto. Sutartis su banku nėra nutraukta dėl to, kad suinteresuotas asmuo G. Š. nuolat moka įmokas bankui. Pareiškėja piktybiškai vengia bet kokių mokėjimų, o jos kreipimais į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo yra ne kas kita, kaip tik noras išvengti savo prisiimtų kreditorinių įsipareigojimų nurašant skolas.
3. Pareiškėja elgėsi nesąžiningai kreipdamasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes iš prie teismo pridėtų dokumentų akivaizdu, jog pareiškėjai bankroto byla negali būti keliama. Pačios pareiškėjos turtas yra vertinamas 33120,00 Eur, o skolinių įsipareigojimų suma 22662,25 Eur. Pardavus jai asmeninės nuosavybės teise priklausančią turto dalį, visi kreditoriai reikalavimai būtų pilnai padengti. Paskolos sutartis tarp pareiškėjos ir banko dar nėra nutraukta, t. y. visos skolos mokėjimo terminas dar nėra suėjęs.
9. Suinteresuotas asmuo AB DNB bankas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo netenkinti atskirojo skundo ir Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo šiuos argumentus:
1. Atskirajame skunde pateikti argumentai yra nepagrįsti ir nenuoseklūs. Kauno apylinkės teismas tinkamai vertino ir ištyrė byloje pateiktus įrodymus bei šalių paaiškinimus, rėmėsi aktualia teismų praktika ir taip priėmė teisingą ir teisėtą nutartį.
2. Teismas teisingai nustatė, jog pareiškėjai gaunant nuolatines, vieną MMA viršijančias pajamas, o pareiškėjos turimo turto vertei ženkliai viršijant turimų skolinių įsipareigojimų dydį, jos padėtis negali būti vertintina kaip kritinė fizinio asmens būklė. Dėl šios priežasties pareiškėja negali būti pripažinta nemokia FABĮ 2 str. 2 d. prasme.
3. Bankui įkeistas turtas yra įkeistas užtikrinant tinkamą solidarios I. Š. ir G. Š. prievolės bankui pagal kreditavimo sutartį vykdymą, todėl teismas teisingai pabrėžė, jog minėta prievolė turi būti vykdoma iš abiejų sutuoktinių gaunamų pajamų (turto), o tai reiškia, jog ne vienintelei pareiškėjai tenka skolinių įsipareigojimų našta. Aplinkybė, jog G. Š. atlieka tik dalinius mokėjimus bankui, negali būti vertinama kaip pagrindu pripažinti pareiškėją nemokia.
4. Pareiškėja nepateikė jokių duomenų pagrindžiančių aplinkybę, jog pareiškėjos vaikams būtų būtina nuolatinė priežiūra, nustatyti specialūs poreikiai ir pan. Pareiškėja, turėdama aukštąjį išsilavinimą bei atitinkamos darbo patirties pagal įgytą specialybę turėjo ir turi realias galimybes susirasti geriau apmokamą darbą, o taip pat kelti kvalifikaciją, įgyti papildomą išsilavinimą, tačiau to nepadarė, o taip pat nesikreipė į kreditorius dėl įsiskolinimų grąžinimo sąlygų ir terminų suderinimo.
5. Vien hipotetinė ir nežymi nuolatinių pajamų padidėjimo galimybė negali būti vertinama kaip garantas, kad iškėlus bankroto bylą pareiškėja galėtų vykdyti FABĮ numatytas procedūras. Pareiškėjos deklaratyvus, jokiais įrodymais nepagrįstas, neva, tikėtinas nuolatinių pajamų padidėjimas negali būti vertinamas kaip pareiškėjos aktyvūs veiksmai siekiant gerinti savo turtinę padėtį. Toks pareiškėjos neveikimas įrodo jos nesąžiningumą kreditorių atžvilgiu, todėl jai negali būti iškelta bankroto byla.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK329 str., 338 str.).
11. Apeliacijos dalykas yra Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nutarties, kuria pareiškėjai I. Š. atisakyta iškelti fizinio asmens bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
12. Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 1 straipsnio 1 dalis numato, šio įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą, užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros.
13. FABĮ 6 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų: pareiškėjas yra mokus (FABĮ 5 str. 8 d. 1 p.); pareiškėjas yra nesąžiningas (FABĮ 5 str. 8 d. 2-4 p.); pareiškėjas kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo pakartotinai nesuėjus įstatyme nustatytam terminui (FABĮ 5 str. 8 d. 5 p.); paaiškėja, kad fiziniam asmeniui yra iškelta neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, kurio dalyvis yra fizinis asmuo, bankroto byla (FABĮ 5 str. 8 d. 6 p.).
14. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė iškelti pareiškėjai bankroto bylą vadovaudamasis iš esmės tuo, kad pareiškėjos esama būklė neatitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nurodytos fizinio asmens nemokumo būklės ir egzistuoja FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatyta sąlyga – pareiškėjos nesąžiningumas. Apeliantė su šimis pirmosios instancijos išvadomis nesutinka.
15. Fizinio asmens nemokumas, tai fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (toliau – MMA) (FABĮ 2 str. 2 d.).
16. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismas, spręsdamas, ar fizinis asmuo yra pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, be kita ko, turi įvertinti skolinių įsipareigojimų kitimo dinamikos perspektyvą tokio asmens turimo turto ir jo gaunamų pajamų kontekste. Teismas, spręsdamas dėl fizinio asmens nemokumo, kaip vienos iš būtinųjų fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo sąlygų (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis), buvimo, turi ne tik nustatyti, kad skolų, kurių mokėjimo terminai suėję, suma viršija 25 MMA, bet ir kad asmuo objektyviai neturi galimybės šias skolas padengti nei šiuo metu, nei tokios galimybės neatsiras per protingą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379-701/2015). Situacija, kai asmens finansiniai įsipareigojimai didesni nei jo turimas turtas, tačiau gaunamos pajamos leidžia per protingą laikotarpį šiuos įsipareigojimus įvykdyti, reiškia, kad asmuo gali vykdyti skolinius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014). Plėtojant šį išaiškinimą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Esminis skolininkų interesas – grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, išsaugant orumą, o kreditorių – atgauti skolas. Ar šių interesų pusiausvyra bus išsaugota, be kita ko, priklauso nuo skolininkui skolos grąžinimo laikotarpiu liekančių pragyventi lėšų ir termino, per kurį jis privalo vykdyti savo įsipareigojimus kreditoriams, ilgumo. Jei terminas, teismo nustatytas vykdyti įsipareigojimus, yra labai ilgas ar apskritai neapibrėžtas, jis labai ilgam ar neapibrėžtam laikui atideda asmens grįžimą į aktyvią ekonominę veiklą, pažeisdamas pirmiau nurodytą interesų pusiausvyrą, todėl negali būti pripažįstamas protingu terminu FABĮ nuostatų kontekste. Dėl to protingo termino nustatymas kiekvienu konkrečiu atveju yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-217-969/2015).
17. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjos skoliniai įsipareigojimai, kurių mokėjimo terminai suėję, viršija 25 MMA dydį, tačiau pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pareiškėja savo skolinius įsipareigojimus gali vykdyti likviduodama savo nuosavybės teise valdomą nekilnojamąjį turtą. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės su nurodyta pirmosios instancijos išvada sutinka ir kritiškai vertina apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas formaliai vertino pareiškėjo mokumą, nes pareiškėja yra nemoki, jos finansinė būklė yra kritinė ir ji negali vykdyti savo skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai yra suėję.
18. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su byloje esančia medžiaga, įvertinęs pareiškėjos nurodytas ir pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad bendra pareiškėjos pradelstų įsiskolinimų suma iš viso sudaro 22 662,25 Eur; byloje iš esmės ginčo dėl nurodytos sumos nekilo (CPK 12, 178 str.). Pareiškėja kas mėnesį gauna apie 500 Eur darbo užmokestį, o taip pat jai priklauso 2/5 dalys AB DNB bankui įkeisto nekilnojamojo turto - 0,1188 ha žemės sklypo bei statomo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kurį pareiškėja vertina atitinkamai 18 300 Eur (2/5 dalių žemės sklypo vertė – 7 320 Eur) bei 64 500 Eur (2/5 dalių namo vertė – 25 800 Eur), iš viso pareiškėjai priklausančio nekilnojamojo turto dalies vertė – 33 120 Eur, o skolinių įsipareigojimų suma – 22 662,25 Eur. Taip pat pareiškėjai priklauso transporto priemonė Renault Megane Scenic (vidutinė rinkos vertė – 1 200 Eur). Taigi, vien pareiškėjai priklausančio įkeisto turto vertė viršija jos pradelstų įsipareigojimų dydį.
19. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad vien realizavus pareiškėjai priklausantį nekilnojamąjį turtą, kurio vertė sudaro apie 33 120 Eur, būtų visiškai patenkinti pareiškėjos kreditorių finansiniai reikalavimai (22 662,25 Eur). Apeliacinės instancijos teismas kaip nepagrįstus atmeta apeliantės skunde nurodomus argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog ji neturi galimybių atsidalinti jai nuosavybės teise priklausančios nekilnojamojo turto dalies, nes apeliantė tokių įrodymų pirmosios instancijos teismui nepateikė. Tokių įrodymų ji nepateikė ir su atskiruoju skundu. Byloje nustatyta, kad prievolės AB DNB bankui pagal 2006 m. gegužės 22 d. kreditavimo sutartį Nr. 10360 ir UAB „Gelvora“ pagal Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 31 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-4-408/2012 yra solidarios, todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja su buvusiu sutuoktiniu yra solidariai atsakingi minėtiems kreditoriams ir išieškojimas turi būti vykdomas iš abiejų sutuoktinių turto, o ne iš apeliantės turto dalies. Be to, apeliantė gali jai priklausančią nekilnojamojo turto dalį parduoti nelaukiant priverstinio turto pardavimo ir atsiskaityti su kreditoriais. Apeliantės nurodoma aplinkybė, jog suinteresuotas asmuo G. Š. atlieka tik dalinius mokėjimus kreditoriui negali būti vertinama kaip pagrindu pripažinti pareiškėją nemokia.
20. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybes, kad pareiškėja gauna nuolatines, vieną MMA viršijančias pajamas, o pareiškėjos turimo turto vertė ženkliai viršija turimų skolinių įsipareigojimų dydį, pagrįstai sprendė, jog pareiškėjos būklė neatitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nurodytos būklės ir pagrįstai atsisakė iškelti pareiškėjai bankroto bylą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu.
21. Pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti pareiškėjai bankroto bylą taip pat FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu, nustatančiu, kad teismas atsisako iškelti bankroto bylą, jeigu paaiškėja, jog fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.
22. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką fizinių asmenų bankroto bylose, yra pažymėjęs, kad neatidus fizinis asmuo, netinkamai įvertinęs savo vartojimo galimybes, taip pat gali būti laikomas sąžiningu ir jam gali būti keliama bankroto byla, jei nekonstatuojama jo nesąžiningų veiksmų. Fizinių asmenų, o ypač vartotojų, išsilavinimas, gyvenimo patirtis yra skirtingi, todėl, sprendžiant dėl jų sąžiningumo, būtina atsižvelgti ne tik į objektyvųjį, bet ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų. Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo priežastis, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindą daryti išvadą, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Taigi, nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Toks nesąžiningumas gali būti pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą tik tuo atveju, jei jis turėjo reikšmingą įtaką asmens nemokumui, t. y. turi būti konstatuotas nesąžiningumo ir nemokumo priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014; 2015 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-686/2015; 2015 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-219/2015).
23. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pareiškėjos nesąžiningumą, neįsigilino į visas bylos aplinkybes ir sprendimą priėmė paviršutiniškai susipažinęs su bylos medžiaga; teismas nevertino aplinkybės, kad pareiškėjai darbo užmokestis nuolat, po truputį, yra keliamas, o susirasti papildomą darbą pareiškėjai yra sudėtinga, nes ji viena prižiūri savo du besimokančius vaikus, kurių vienas yra nepilnametis. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės argumentais nesutinka.
24. Byloje nustatyta, kad apeliantė yra įgijusi aukštąjį išsilavinimą, dirba pagal specialybę – yra odontologė, ji dirba dvejose darbovietėse, tačiau gaunamos pajamos sudaro apie 500 Eur per mėnesį atskaičius mokesčius. Iš pateiktos UAB (duomenys neskelbtini) pažymos apie apeliantei priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį nustatyta, kad apeliantė minėtoje darbovietėje dirba vidutiniškai 24 val. per mėnesį (1 t. b. l. pusl. 73). Apeliantė turi du vaikus - pilnametę dukrą ir nepilnametį sūnų, kuriam yra 16 metų. Įvertinęs nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad pareiškėjos vaikai yra tokio amžiaus, kad gali patys dirbti ir užsidirbti, ar bent jau jie negali būti kliūtis daugiau uždirbti pačiai pareiškėjai. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kad pareiškėjos vaikams būtų būtina nuolatinė priežiūra, nustatyti specialūs poreikiai (CPK 178 str.). Be to, pareiškėja, turėdama įsiskolinimų kreditoriams, neturi pareigos išlaikyti pilnametę dukrą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vaikų išlaikymas ir gyvenimo sąlygų užtikrinimas yra abiejų vaikų tėvų pareiga, todėl apeliantės nurodytos aplinkybės, kad ji turi išlaikyti nepilnametį sunų, nepaneigia kreditorių teisės patenkinti savo turtinius reikalavimus. Apeliantė turi paklausią specialybę, todėl pagal savo kvalifikaciją gali susirasti geriau apmokamą darbą, dirbti viršvalandžius. Apeliantei neišnaudojus galimybių uždirbti pajamas, kurias ji pagal savo įgūdžius yra pajėgi gauti, iš esmės nėra galimybės spręsti dėl jos mokumo būklės, kuri galėtų būti panaudojant savo darbo potencialą. Apeliantės siekiamas bankrotas lemtų kreditorių nuostolius, o tai neatitiktų FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje nustatytos įstatymo paskirties – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą, siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Nustatęs pasyvius pareiškėjos veiksmus, jai nesiekiant padidinti gaunamų darbo pajamų, iš kurių būtų galima vykdyti įsipareigojimus kreditoriams, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kad toks pareiškėjos elgesys yra nesąžiningas, neatitinkantis reikalavimų, keliamų asmeniui, siekiančiam bankroto bylos jam iškėlimo, todėl yra pagrindas konstatuoti pareiškėjos nesąžiningumą (FABĮ 5 str. 8 d. 2 p.).
25. Kiti atskirojo skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, neturintys įtakos priimtos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teismas dėl jų nepasisako. Be to, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

26. Suinteresuotas asmuo G. Š. atsiliepime į atskirąjį skundą prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikti šių išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai, todėl bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 98 str.).
27. Atsižvelgiant į anksčiau nustatytas aplinkybes ir padarytas teisines išvadas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti ar keisti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo. Atskirasis skundas atmestinas, o Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :             

Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja                                                                                                       Albina Rimdeikaitė