Civilinė byla Nr. 2A-3223-803/2015

                                                                                         Teisminio proceso Nr. 2-68-3-40515-2014-1  Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.4.3.; 1.3.7.8.; 3.3.1.21.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 19 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Godos Ambrasaitės – Balynienės, Andriaus Ignoto, Rūtos Petkuvienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (ieškovo) uždarosios akcinės bendrovės „LUVEL transportas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „LUVEL transportas“ ieškinį dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčo komisijos sprendimo panaikinimo atsakovei A. P..

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė

I. Ginčo esmė

ieškovas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „LUVEL transportas“ kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti ieškinio pateikimo teismui terminą, panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2014-09-16 sprendimą Nr. DGKS-36-14498/2014. Nurodė, kad atsakovė, dirbdama bendrovėje, artimai bendravo su bendrovės direktoriaus sūnumi, dėl ko jai nuolat buvo daromos įvairios nuolaidos. Vėliau, kai atsakovės santykiai su bendrovės direktoriaus sūnumi pablogėjo, ji nuo 2013-09-01 iki 2014-01-02 neišėjo į darbą be jokios pateisinamos priežasties. Atsakovė 2014-01-02 buvo atleista iš darbo už pravaikštas. Atsakovei prašant, pakeistas atleidimo iš darbo pagrindas į Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 127 straipsnio 1 dalį. Atsakovė jokių pretenzijų darbdaviui dėl atsiskaitymo nereiškė. Ieškovas įrodinėja, kad atsakovės prašymas darbo ginčų komisijai dėl galutinio atsiskaitymo yra nepagrįstas, nesąžiningas ir pateiktas praleidus kreipimosi į darbo ginčų komisijos terminą. Pasak ieškovo, su atsakove jis yra visiškai atsiskaitęs. Pažymi, kad atsakovė yra pereikvojusi darbdavio jai patikėtas 8000 Lt pinigines lėšas. Ieškovas nurodo, kad yra praleidęs ieškinio pateikimo teismui terminą dėl direktoriaus ligos (b.l.2-4).

Atsakovė A. P. prašė ieškovo reikalavimą atmesti, taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad UAB „LUVEL transportas“ dirbo nuo 2012-12-10. Darbdavys nusiskundimų dėl jos darbo nereiškė, nėra gavusi jokių papeikimų. Pasak atsakovės, jai nebuvo mokamas darbo užmokestis. Darbdavys žadėjo atsiskaityti, tačiau savo pareigos mokėti darbo užmokestį nevykdė. Atsakovė atlikdavo ne tik jai priskirtas darbo funkcijas, bet ir kitų darbuotojų funkcijas, darbo pareigoms atlikti naudojo savo lėšas. Jai nežinant, 2014-01-02 buvo atleista (b.l.19).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gegužės 29 d. sprendime konstatavo, kad ieškovo reikalavimas nepagrįstas, todėl ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovas yra praleidęs DK 296 straipsnyje numatytą vieno mėnesio ieškinio senaties terminą pateikti ieškinį dėl darbo ginčų komisijos sprendimo. Įvertinęs aplinkybes dėl priežasčių svarbumo termino atnaujinimui, nustatė, kad UAB „LUVEL transportas“ direktorius K. S. buvo nedarbingas jau po to, kai buvo pasibaigęs darbo ginčų komisijos sprendimo apskundimo terminas, ieškinys teismui yra pateiktas K. S. nedarbingumo laikotarpiu, t.y. 2014 m. lapkričio 21 d., o tai reiškia, kad ieškovo direktoriaus nedarbingumas nebuvo kliūtis su ieškiniu kreiptis į teismą ir ginti pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, teismas vertino, jog ieškovo nurodytos termino atnaujinimo priežastys nėra svarbios, o priešingai – įrodo, kad pats ieškovas savo teisėmis naudojosi nerūpestingai ir senaties terminą praleido dėl įmonės vadovo pasirinkto elgesio, o ne dėl svarbių priežasčių. Pasisakydamas dėl ginčo esmės, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog: 1) ieškovas neįrodė, kad darbuotoja A. P. laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. sausio 2 d. darbo funkcijų nevykdė, 2) pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenis nustatė, kad A. P. ginčijamu laikotarpiu buvo priskaičiuotas darbo užmokestis, 3) darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, kuriuose pažymėtos kitų darbo užmokestį gavusių darbuotojų parašai, įrodantys dokumento sukūrimo tikrumą, prieštarauja teisme nurodytam A. P. darbo laikui, 4) atsakovės išimti iš kortelės pinigai negali būti traktuojami kaip jai išmokėtas darbo užmokestis, nes byloje nėra duomenų apie tai, kad šie pinigai buvo įskaityti ieškovei kaip jai išmokėtas darbo užmokestis. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, jog Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisija 2014-09-16 priimdama sprendimą Nr. DGKS-4178 individualaus darbo ginčo byloje Nr. APS-36-14498/2014 teisingai vertino faktines aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, priteisdama 3 842,47 Lt. Taip pat teismas padarė išvadą, kad Darbo ginčų komisija teisingai išsprendė darbuotojos prašymą dėl termino atnaujinimo. Atsakovė A. P. iš darbo buvo atleista 2014-01-02, dėl pažeistų teisių gynimo į Darbo ginčų komisiją kreipėsi 2014-08-06, anksčiau šios teisės negalėjo įgyvendinti dėl svarbių priežasčių (dėjo visas pastangas taikiai išspręsti tarp šalių kilusį ginčą, vėliau dėl šeimyninių aplinkybių – neįgalio tėvo ligos ir mirties)(b. l. 156-160).     

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantas (ieškovas) pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – Darbo ginčų komisijos 2014-09-16 sprendimą Nr. DGKS-4178 individualaus darbo ginčo byloje Nr. APS-36-14498/2014 panaikinti, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas padarė klaidingą išvadą, vertindamas, jog atsakovė dėl svarbių priežasčių praleido vieno mėnesio terminą kreiptis į Darbo ginčų komisiją. Kitoje dėl tarp šalių kilusio ginčo dėl materialinės žalos atlyginimo nagrinėtoje byloje Nr. 2-12590-631/2015 atsakovė patvirtino, jog tėvas mirė 2013 metų vasarą, todėl prašė išmokėti bent dalį įrodinėjamų kaip uždirbtų pinigų. Kita vertus, nuo atsakovės atleidimo iš darbo iki kreipimosi Darbo ginčų komisiją, ji visą laiką kasdien ėjo į darbą, naudojosi kvalifikuota teisininkų pagalba, o tai reiškia, jog atsakovė per įstatymo nustatytą terminą galėjo  ginti savo teises. Nagrinėjamu atveju yra praleistas 3 mėnesių  terminas, todėl prašymas turėjo būti atmestas vien dėl šios priežasties. Be to, Darbo ginčų komisija sprendime nenurodė, jog atnaujina terminą kreiptis dėl pažeistos teisės gynybos. Taip pat teismas neteisingai vertino aplinkybes, ieškovo nurodytas kaip svarbias, sutrukdžiusias jam laiku kreiptis į teismą. Įmonėje buvo sunku spręsti situaciją dėl ieškovo vadovo sūnaus buvusios draugės, sužadėtinės. Be to, vadovas buvo išvykęs gydytis. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo teismui pateiktais darbo užmokesčio žiniaraščiais. Apklausti liudytojai patvirtino apelianto įrodinėjamą aplinkybę, jog atsakovė nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. sausio 2 d. darbo funkcijų nevykdė ir nesirodė darbe, turėjo kitą darbą. Apeliantas pats pasiūlė atsakovei pateikti įrodymus, jog ji bendrovės vardu gavo leidimus ar licencijas. Įrodinėja, jog ginčo laikotarpiu P. S. užsiėmė šiuo darbu. Atleidimo iš darbo pagrindas buvo pakeistas atsižvelgus į tai, kad atsakovė bendravo su bendrovės vadovo sūnumi, dėl ko jai buvo daromos nuolaidos, be to, nenorėta pakenkti jos reputacijai. Darbdavys 2014 metų gegužę pakeitė atleidimo iš darbo formuluotę, o tai tik įrodo, kad atsakovės reikalavimas dėl darbo užmokesčio išieškojimo buvo nepagrįstas. Taigi su atsakove yra visiškai atsikaityta, o jos išdėstytos aplinkybės yra pagrįstos melu (b. l. 161-163).

Atsakovė atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo 2015-05-29 sprendimą nepakeistą. Nurodė, kad Darbo ginčų komisijai buvo pateikti įrodymai, pagrindžiantys svarbių priežasčių buvimą, t.y. dėl laiku negalėjimo kreiptis ginti savo pažeistas teises per įstatymo nustatytą terminą.  Mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą Darbo ginčų komisijos sprendimui apskųsti. Taip pat teismas pagrįstai nesirėmė liudytojų parodymais, nes jie yra betarpiškai susiję su darbdaviu, todėl turi aiškų motyvą meluoti. Ginčo laikotarpiu būtent atsakovė buvo atsakinga už licencijų ir leidimų gavimą. Įmonėje yra netvarkingai vedama buhalterinė apskaita, todėl ji manipuliuoja įrodymais, veikdama nesąžiningai. Atsakovei darbo užmokestis buvo išmokamas pagal darbo užmokesčio žiniaraščius, todėl jokie pinigai negalėjo būto užskaityti, juolab, iš išduotos kortelės (b. l. 175-179).  

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje nustatyta, kad tarp ieškovo UAB „LUVEL transportas“, atstovaujamo direktoriaus K. S., ir atsakovės A. P. 2012 m. gruodžio 10 d. buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 65 ir nuo 2012-12-10 A. P. ėjo vadybininko, atsakingo už transportą, automobilių licencijavimą pareigas. Darbo sutartis su A. P. nutraukta už pravaikštas nuo 2014-01-02 UAB „LUVEL transportas“ direktoriaus 2014 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. 6 (Darbo kodekso straipsnis nenurodytas, b.l. 14). Darbo sutarties nutraukimo pagrindas pakeistas į DK 127 straipsnio 1 dalį direktoriaus įrašu darbo sutartyje (b.l. 25). Duomenys apie atleidimo pagrindo pakeitimą socialinio draudimo įstaigai pateikti 2015 m. vasario 5 d. (b.l. 142). Apelianto nuomone, teismas neišsamiai ir vienpusiškai išnagrinėjo bylą, todėl, atmesdamas ieškovo reikalavimą, priėmė neteisingą sprendimą.

Dėl senaties termino ieškovo reikalavimui atnaujinimo

Kasacinis teismas aiškindamas bendrą termino atnaujinimo koncepciją nurodė, kad termino atnaujinimo pagrindu įstatymų leidėjas nurodo svarbią priežastį, šios sąvokos nedetalizuodamas ir palikdamas teismų diskrecijai kiekvienu konkrečiu atveju vertinti termino praleidimo priežasčių svarbumą, taigi vertinamieji kriterijai formuojami teismų praktikoje. Spręsdami, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismai visų pirma turi įvertinti svarbia priežastimi nurodomų aplinkybių pobūdį: tai gali būti tam tikri įvykiai (pvz., nenugalimos jėgos aplinkybės, liga ir pan.), kurie nepriklauso nuo asmens valios, trečiųjų asmenų, susijusių (pvz., giminaičiai, atstovai ir pan.) arba nesusijusių (pvz., teismas, kitos institucijos ir pan.) su terminą praleidusiu asmeniu, taip pat paties terminą praleidusio asmens veiksmai ir šių veiksmų nulemtos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. Š. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-296/2009).

Nagrinėjamoje byloje, apeliacinis teismas, įvertinęs paties terminą praleidusio ieškovo (apelianto) veiksmus, sprendžia, jog apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą atnaujinti terminą apskųsti Darbo ginčų komisijos sprendimą, yra neįrodytas (CPK 12, 178 straipsniai). Pirma, apeliantas yra nenuoseklus savo paaiškinimuose, nes nurodė, kad atsakovės santykiai su įmonės vadovo sūnumi pablogėjo dar 2013-09-01, darbo santykiai tarp šalių nutrūko 2014-01-02, todėl abejotina, ar buvo pagrindo vadovautis vien gera valia, kai jis ėmėsi 2014 m. gegužę pakeisti atleidimo iš darbo formuluotę, t.y. iš darbdavio pusės jau nebegalėjo būti jokio suinteresuotumo veikti atsakovės naudai iš draugiškų paskatų, inter alia praėjus daugiau kaip metams po gerų santykių pabaigos dvejoti dėl kreipimosi į teismą. Apeliacinis teismas, įvertinęs paties apelianto nurodytus veiksmus laike, sprendžia, kad jis turėjo visas galimybes kreiptis į teismą, ginčydamas Darbo ginčų komisijos sprendimą, todėl atmeta kaip nepagrįstą argumentą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino svarbią priežastį – atsakovės asmeniniai santykiai su vadovo sūnumis, dėl termino kreiptis į teismą praleidimo, skundžiant Darbo ginčo komisijos sprendimą. Antra, teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad vadovo išvykimas gydytis (b.l.162) nagrinėjamu atveju buvo svarbi priežastis praleisti terminą kreiptis į teismą. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, K. S. buvo nedarbingas nuo 2014 m. lapkričio 14 d. iki 2014 m. gruodžio 19 d. (b.l. 61). Darbo ginčų komisijos sprendimas, kuris priimtas 2014 m. rugsėjo 16 d., turėjo būti apskųstas 2014 m. spalio 16 d. (DK 296 straipsnis). Taigi vadovo liga negali būti svarbi priežastis termino atnaujinimui, kuris baigėsi prieš mėnesį iki ligos pradžios (DK 29 straipsnis sistemiškai taikomas su CPK 78 straipsniu). Be to, UAB „LUVEL transportas“ ieškinys teismui yra pateiktas K. S. nedarbingumo laikotarpiu, o tai reiškia, kad direktoriaus nedarbingumas nebuvo kliūtis su ieškiniu kreiptis į teismą ir ginti pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos išvada, kad apeliantas yra praleidęs senaties terminą apskųsti Darbo ginčų komisijos sprendimą ir nėra jokio pagrindo termino atnaujinimui, visiškai teisinga, todėl šioje dalyje apeliacinį skundą atmeta (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl senaties termino atsakovės reikalavimui atnaujinimo

Pagal DK 289 straipsnio 1 dalį „darbuotojas ar darbdavys rašytinį prašymą nagrinėti individualų darbo ginčą (toliau – prašymas) darbo ginčų komisijai gali pateikti per tris mėnesius nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti, kad pažeistos jo teisės. Praleistas prašymo pateikimo terminas gali būti atnaujintas darbo ginčų komisijos sprendimu, jeigu prašyme nurodytas termino praleidimo priežastis darbo ginčų komisija pripažįsta svarbiomis“. Kaip minėta, apeliantas įrodinėja, kad nebuvo pagrindo atsakovės reikalavimui dėl neišmokėto darbo užmokesčio tenkinimui ir jis, visų pirma, turėjo būti atmestas dėl ieškinio senaties termino praleidimo. Tačiau apeliacinis teismas, įvertinęs paties apelianto nurodytas aplinkybes dėl dvejonių kreiptis į teismą, atsižvelgdamas į tai, kad būtent darbdavio veiksmai dėl  atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo patvirtina atsakovės nurodytą aplinkybę dėl tikimybės taikiai išspręsti tarp šalių kilusį konfliktą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino aplinkybes dėl to, kad darbo ginčų komisija pasinaudodama DK 289 straipsnio 1 d. nustatyta diskrecija pagrįstai atnaujino terminą ir išsprendė ginčą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija sprendžia, jog tai yra pakankamas ir savarankiškas pagrindas termino atnaujinimui, todėl nebepasisako dėl apelianto argumentų dėl atsakovės kitoje civilinėje išdėstytų šeiminių aplinkybių (b.l.161), kuriomis nagrinėjamoje byloje ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas. Be to, jo teiginius paneigia rašytiniai įrodymai (atsakovės tėvo mirties liudijimas, išduotas 2014-06-25).

Teisėjų kolegija nevertina apeliaciniame skunde nurodytų šalių santykių nesusijusių su teise, todėl nepasisako dėl kitų aplinkybių, kuriomis apeliantas argumentuoja atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimą. Kita vertus, nagrinėjamoje byloje ginčas kyla dėl neišmokėto darbo užmokesčio per laikotarpį nuo 2013 m. liepos mėnesio iki atleidimo iš darbo sienos – 2014-01-02. Taigi atleidimo pagrindas ir jo pakeitimas neveikia nagrinėjamos bylos dalyko (CPK 13 straipsnis), todėl jis nevertinamas (14 straipsnis).

Dėl neišmokėto darbo užmokesčio, kitų su darbo santykiais susijusių išmokų, priteisimo

Nagrinėjamoje byloje Darbo ginčų komisija sprendė individualų darbo ginčą dėl darbo užmokesčio, kompensacijos už nepanaudotas atostogas bei vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką išieškojimo. Darbo ginčų komisija šį ginčą išsprendė, prisilaikydama DK nustatytas procedūras: darbdavys pateikė darbo ginčui nagrinėti reikalingus dokumentus, darbuotojas ir darbdavio atstovas dalyvavo komisijos posėdyje, teikė paaiškinimus. Pirmosios instancijos teismas patikrino Darbo ginčų komisijos 2014-09-16 sprendimo Nr. DGKS-4178 teisėtumą ir pagrįstumą, nepaisant to, kad apelianto (ieškovo) reikalavimas galėjo būti atmestas savarankišku pagrindu dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad byla teisme nagrinėjama iš esmės, teismas nėra saistomas sprendimo, kuris buvo priimtas darbo ginčų komisijos posėdyje. Tokiu atveju, apeliacinės instancijos teismas nevertina apelianto argumentų dėl Darbo ginčų komisijos sprendimo motyvų išdėstymo ir struktūros  (b.l.162), nes jie tampa teisiškai nereikšmingi nagrinėjamoje byloje.

Apeliaciniame skunde dėl ginčo esmės (išspęstų materialinių atsakovės reikalavimų) nėra nurodoma jokių aplinkybių, kurios patvirtintų pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ar nepagrįstumą (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Apeliantas pavirtino aplinkybę, kad atsakove darbo santykiai baigėsi 2014-01-02. Apelianto argumentas, kad atsakovė turėjo pagrįsti darbo funkcijų vykdymą per laikotarpį nuo 2013 m. liepos mėnesio iki atleidimo iš darbo dienos – 2014-01-02 atmestini. DK  99 straipsnio 1 dalis numato, kad darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitarė dėl darbo sutarties sąlygų (Kodekso 95 straipsnis). Pagal DK 95 straipsnio 3 dalį „kiekvienoje darbo sutartyje šalys sulygsta dėl darbo apmokėjimo sąlygų (darbo užmokesčio sistemos, darbo užmokesčio dydžio, mokėjimo tvarkos ir kt.). DK 93 straipsnis įpareigoja darbdavį mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį. Byloje nėra ginčo, jog atsakovė nebuvo atleista 2013 m. liepos mėnesį, t.y. nuo tos datos, kai Darbo ginčų komisija ir pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nebuvo mokamas darbo užmokestis. Apeliantas nepateikė į bylą įrodymų, kad jis ėmėsi darbo įstatyme nustatytų veiksmų, siekdamas įforminti atsakovės įrodinėjamą darbo funkcijų nevykdymą (CPK 178 straipsnis). Kita vertus, apeliaciniame skunde yra nurodyta, kad atsakovė neišeidavo į darbą nuo 2013-09-01, nors neginčija byloje nustatytos aplinkybės dėl darbo užmokesčio nesumokėjimo fakto nuo 2013 m. liepos mėnesio. Bet kuriuo atveju, darbo užmokesčio sąlygas ir jo išmokėjimą faktą darbdavys privalo pagrįsti rašytiniais įrodymais (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnis).  DK 141 straipsnio 3 dalis numato, jog darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas, nustatyta tvarka užpildyti darbuotojo darbo sutartį. Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenis nustatyta, kad A. P. ginčijamu laikotarpiu buvo priskaičiuotas darbo užmokestis: už 2013 m. rugsėjo mėnesį – 450,50 Lt, už 2013 m. spalio mėnesį – 450,50 Lt, už 2013 m. lapkričio mėnesį – 450,50 Lt, už 2013 m. gruodžio mėnesį – 450,50 Lt, už 2014 m. sausio mėnesį (kartu su kompensacija už nepanaudotas atostogas) – 187,97 Lt (darbo ginčų komisijos bylos 14-16, 21-24 lapai). Duomenų, kad jis būtų buvęs išmokėtas nėra. Kaip minėta, darbuotoja (atsakovė) atleista nuo 2014 m. sausio mėnesio. Darbo santykių pabaiga ir yra pagrindas nebevykdyti DK 93 straipsnyje nustatyto įpareigojimo darbdaviui mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį, jam tinkamai neįforminus įrodinėjamos pravaikštos termino.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, visapusiškai išaiškino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą ir sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, jo bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Atsakovė sumokėjo 200 eurų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (b.l.181). Prašomos priteisti advokato pagalbos išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr.1R-77 „Dėl 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“, 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, todėl priteisiamos atsakovės naudai (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r ė :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo UAB „LUVEL transportas“, juridinio asmens kodas 226209920, 200 eurų (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                                           Goda Ambrasaitė - Balynienė

Andrius Ignotas

Rūta Petkuvienė