Civilinė byla Nr. e2-107-647/2021

Teisminio proceso Nr. 2-52-3-00106-2020-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.1.2.; 3.1.1.1.; 3.1.7.5.; 3.1.7.7.; 3.2.3.1.;

3.2.3.8.; 3.2.4.1.; 3.2.4.11.;3.2.6.1.;

3.2.6.4.

(S)

VILNIAUS REGIONO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 21 d.

Vilnius

        Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų teisėjas Alfredas Juknevičius,

sekretoriaujant Danutei Pleskūnaitei,

dalyvaujant ieškovės N. Š. atstovei advokatei R. P., atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui Mindaugui Špūrui, atsakovės  Vilniaus rajono savivaldybės administracijos atstovui S. M., trečiajam asmeniui T. B. ir trečiųjų asmenų T. B. ir D. B. atstovui advokatui Juliui Jasaičiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. Š. ieškinį atsakovams Sodininkų bendrija „Šermukšnėlė“, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl Sodininkų bendrija „Šermukšnėlė“ 1992 metų generalinio plano dalies pripažinimo niekiniu ir dėl Sodininkų bendrija “Šermukšnėlė“ 1989 metų generalinio plano pripažinimo galiojančiu, tretieji asmenys Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, D. B., ir T. B.,

Teismas

n u s t a t ė :

1       Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmuose buvo priimtas ieškovės N. Š. (toliau – ir ieškovė) patikslintas ieškinys atsakovams Sodininkų bendrijai „Šermukšnėlei“ (toliau – SB „Šermukšnėlė“ ar Bendrija), Nacionalinei Žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl SB „Šermukšnėlė“ 1992 metų generalinio plano pripažinimo niekiniu ir 1989 metų generalinio plano pripažinimo galiojančiu, tretieji asmenys Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, D. B. ir T. B..

2       Ieškovė pateiktu patikslintu ieškiniu prašė: 1) konstatuoti niekinio sandorio faktą, kad SB „Šermukšnėlė“ 1992 metų generalinis planas yra niekinis ir negaliojantis nuo jo sudarymo momento; 2) pripažinti privatizavimo schemą, sudarytą pagal 1992 metų planą niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento; 3) pripažinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. A27-477 „Dėl sodininkų bendrijos „Šermukšnėlė“, esančios (duomenys neskelbtini) žemės sklypo ribų ir žemės ploto patvirtinimo“ patvirtintą SB “Šermukšnėlė“ teritorijos ribų planą niekiniu ir negaliojančiu bei panaikinti minėtą įsakymą Nr. A27 -477 ir NŽT dokumentą dėl žemės sklypo ribų patikslinimo; 4) panaikinti 2013 m. gruodžio 20 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo įsakymą „Dėl valstybinės žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) „Šermukšnėlė“ formavimo ir pertvarkymo projekto (vietovės lygmens specialiojo teritorijų planavimo dokumento) tvirtinimo, o SB „Šermukšnėlė“ žemės sklypų fomavimo ir pertvarkymo planavimo dokumentą niekiniu ir negaliojančiu; 5) panaikinti aukščiau nurodytų planų registraciją Nekilnojamojo turto registre ir Teritorijų planavimo dokumentų registre; 6) konstatuoti, kad SB “Šermukšnelė“ 1989 metų generalinis ir dendrologinis planas yra galiojantis ir nepertraukiamai galiojo nuo pat jo sudarymo momento; 7) įpareigoti SB „Šermukšnėlė“ 1989 metų generalinį dendrologinį planą įregistruoti registruose; 8) pripažinti, kad privatizacijos procese, SB “Šermukšnėlė“ nariai nuosavybės teises į žemės sklypus įgijo, tokio dydžio ir tokių ribų, kokių nustatyta tvarka žemės sklypai buvo suteikti naudoti ir faktiškai buvo naudojami iki 1992 metų vasario 7 d., pagal 1989 metų generalinį dendrologinį planą; 9) pripažinti ieškovės nuosavybės teisę į faktiškai naudojamą 7,3 arų žemės sklypą tokių ribų, kokių nustatyta tvarka sklypas Nr. 4321-0802-0169 buvo suteiktas naudoti ir faktiškai buvo naudojamas iki 1992 metų vasario 7 d.; 10) priteisti ieškovės naudai jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Patikslintame ieškinyje nurodoma, kad 1989 metais ieškovei, SB „Šermukšnėlė, esančioje (duomenys neskelbtini) buvo išskirtas 7,3 arų žemės sklypas N.169. Tuo metu ieškovės pavardė buvo Ž., vėliau jos pavardė- Šalkauskaitė ir šiuo metu – Š. Minėtas žemės sklypas ieškovei buvo išskirtas galiojant SB „Šermukšnėlė“ 1989 metų detaliajam planui, kuriame pažymėti sodininkų bendrijos keliai, įrengto vandentiekio ir elektros tinklų pažymėjimais. SB “Šermukšnėlė“ 1989 metų Generalinis ir dendrolginis planas, pagal tuo metu galiojusius reikalavimus buvo suderintas su Lietuvos Respublikiniu agrokooperacijos susivienijimu „Sodai“, kolūkiu „Bolševikas“, sodų bendrija „Šermukšnėlė“, Skaičiavimo centro prie statistikos valdybos profesinės sąjungos komitetu, Vilniaus melioracijos statybos valdyba, Vilniaus rajono vyresniuoju inžinieriumi žemėtvarkininku, Vilniaus rajono landšafto architektu. Nuo 1989 metų ieškovė jai paskirtą žemės sklypą, tvarkė, įdėjo darbo ir lėšų, apsodino jį sodo augalais, pasistatė šiltnamį, taip pat pradėjo statyti kitus statinius, kuriems nereikėjo jokių leidimų. Taigi ieškovė, SB „Šermukšnėlė“ 1989 metų detaliajame plane numatytoje vietoje, pasistatė sodo namą, taip pat pagalbinį ūkinį pastatą, betoninį vandentiekio šulinį, sklypą aptvėrė metaline tvora. Visi statiniai, tame tarpe ir tvora buvo pastatyti sklypo Nr.169 teritorijoje pagal 1989 metų Generalinį ir dendrologinį planą. Kaimyninis žemės sklypas Nr.168 taip pat buvo naudojamas ir tvarkomas pagal 1989 metų Generalinį ir dendrologinį planą. 1994-09-06 Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties Nr. P41/94-1569 pagrindu, ieškovės sklypas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre unikaliu Nr. 4132-0802-0169. Kaimyninis žemės sklypas taip pat buvo privatizuotas ir įregistruotas unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – sklypas Nr. 168 ir sklypas Nr. 169). 2002 m. rugpjūčio 12 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 3-12430 pagrindu žemės sklypą Nr. 168 įgijo D. ir T. B.. Tiek pirminiai sklypo Nr. 168 savininkai (S. Š. po to R. Ž.), tiek 2002 metais šį sklypą įgiję D. ir T. B. faktiškai naudojosi Nr. 168 sklypu pagal 1989 metų generalinio ir dendrologinio plano ribas ir iki 2009 m. birželio mėnesio pretenzijų ieškovei nereiškė. 2009 metais T. B. sužinojo apie 1992 metų planą, po ko prirašė skundų Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos. 2011 m. gruodžio 9 d. iš Vilniaus rajono apylinkės teismo N. Š., kaip atsakovė gavo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) ieškinį, tretieji asmenys byloje D. B. ir T. B. bei Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (civilinės bylos Nr. 2-3852-494/2011). Inspekcija prašė teismo įpareigoti N. Š. per teismo nustatytą laiką nugriauti savavališkai pastatytus statinius: pagalbinį ūkinį pastatą, sodo namą, betoninį vandentiekio šulinį, bei metalinės tvoros dalį, esančius SB „Šermukšnėlė“ žemės sklypuose, bei valstybinėje žemėje, generaliniame plane nustatytoje pravažiavimui tarp sodo sklypų. Ieškinį inspekcija grindė tuo, kad N. Š. pastatyto sodo namo dalis, pagalbinio ūkio pastato dalis ir betoninis vandentiekio šulinys patenka ant SB „Šermukšnėlė“ 1992 m. generaliniame plane suprojektuoto 5 metrų pločio pravažiavimo tarp sodo sklypų Nr. 168, Nr 169 ir 192, kuris numatytas, kaip sodininkų bendrijos bendrojo naudojimo valstybinė žemė. Be to, jos metalinės tvoros dalis yra pastatyta sodo sklype Nr. 168, priklausančiame D.i ir T. B., o kita dalis - ant generaliniame plane suprojektuoto pravažiavimo tarp nurodytų sodo sklypų. Statybos inspekcija teigė, kad D. B. ir T. B. priklausantis žemės sklypas Nr.168 yra suformuotas atliekant kadastrinius matavimus, o ieškovei priklausantis žemės sklypas yra suformuotas atliekant tik preliminarius matavimus ir ji nėra gavusi žemės sklypo savininkų sutikimų statyti tvorą jiems nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Apytiksliai po 20 metų ieškovė sužinojo apie 1992 metų generalinio plano galimą buvimą. Apie 1992 metų planą nežinojo ir naujai išrinkta sodo pirmininkė V. Ž.. Planas buvo laikomas paslaptyje ir net nebuvo laiku perduotas naujai išrinktai sodo pirmininkei. Sodo pirmininkė apie minėtą planą sužinojo po to, kai T. B. pradėjo visur rašyti skundus, kad ieškovė užgrobė valstybinę žemę, bei pareikalavo iš buvusio pirmininko Č. L. perduoti planą. Taigi ir sodo pirmininkė apie 1992 metų planą sužinojo po 20 metų. Pagal 1992 metų planą, lyginant su 1989 metų planu, ieškovei aktualioje planų dalyje, 1992 metų plane sklypas Nr. 168 dalinai „pastumtas“ į ieškovės sklypo dalį, o per ieškovei paskirtą ir faktiškai naudojamą žemės sklypą buvo nubraižytas 5 metrų pločio kelias, kurį Statybos inspekcija civilinėje byloje įvardino, kaip 1992 metų generaliniame plane suprojektuotą 5 metrų kelią ir kad tai bendrojo naudojimo valstybinė žemė. Tokiu būdu, pagal 1992 metų planą teisėtai paskirtame, naudojamame ir aptvertame tvora ieškovės sklype, dalis jos sklypo neva virto 5 metrų pločio keliu- bendrojo naudojimo valstybine žeme, o sklype pastatyti statiniai ir želdiniai atsidūrė ant vadinamojo kelio, tvora, pastatyta ieškovės sklype, po to, kai buvo atlikti sklypo Nr. 168 kadastriniai matavimai būtent pagal 1992 metų planą, atsidūrė sklype Nr. 168, t. y. ieškovės sklypo dalis pamatuota sklypui Nr. 168. Sodo namas, pastatytas 1989 metų plane namui statyti numatytoje vietoje, o inspekcija įrodinėjo, kad pagal 1992 metų planą namo dalis pastatyta ant vadinamojo kelio. Vadinamasis kelias tik nubraižytas 1992 metų plane, o realiai tai yra ieškovės naudojamas sklypas. Vadinamasis kelias per ieškovės sklypą nebuvo nei įrengtas, nei naudojamas, nei įregistruotas kaip kelias. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės naudojimo 2010 m. gegužės 14 d patikrinimo aktu Nr. 6.18-5040-A nustatyta, kad tarp sodo sklypų Nr. 168 ir Nr. 169 jokio kelio nebuvo ir nėra. Kad tarp sklypų nėra jokio kelio konstatuota antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu su nuotraukomis. Iš aukščiau minėto civilinio ieškinio N. Š. sužinojo, kad atlikti sklypo Nr. 168 kadastriniai matavimai, kad priimtas Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. birželio 2 d. įsakymas Nr. 2.3-8678-(30) ir 2009 m. birželio 5 d. įsakymas Nr. 2.3 -9037- (30) dėl žemės sklypo kadastro duomenų patikslinimo. N. Š. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (admin. byla Nr.IK- 1897-171/2012) atsakovei NŽT, tretieji asmenys D. B. ir T. B., ir SB „Šermukšnėlė“. Pareiškėja skunde pasisakė, kad žemės sklypo Nr. 168 planas buvo suderintas nepagrįstai bei neteisėtai ir prašė teismo panaikinti minėtus Vilniaus apskrities viršininko įsakymus. NŽT byloje teigė, kad ginčijami Vilniaus apskrities viršininko įsakymai buvo priimti vadovaujantis vadinamuoju 1992 metų generaliniu planu, ko pasekoje N. Š. paskirto ir naudojamo sklypo Nr. 169 dalis, atliktais kadastriniais matavimais, buvo įteisinta sklypui Nr. 168. N. Š. byloje įrodinėjo, kad vadovautis 1992 metų planu negalima, nes planas nepatvirtintas administraciniu aktu ir yra negaliojantis, pasisakė, kad turi būti vadovaujamasi 1989 metų generaliniu dendrologiniu planu. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimu ir Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 28 d. nutartimi pareiškėjos skundas buvo atmestas. NŽT administracinėje byloje teigė, kad galioja 1992 metų generalinis planas ir, kad jį gavo iš Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus, tačiau dokumentų kuriuos, gavo iš savivaldybės į bylą neteikė, taigi kokius NŽT gavo dokumentus ir koks jų turinys teismas netyrė. Sprendime teismas sprendė, kad 1992 metų planą Nacionalinei žemės tarnybai pateikė Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyrius, remiantis tik NŽT pasisakymais ir perduoto plano netyrus. Sprendime teismas pasisakė, kad 1992 metų planas patvirtintas balandžio mėnesį. Ši frazė sprendime yra tik iš D. ir T. B. teiginių ir nepatvirtinta jokiais kitais įrodymais. Byloje nebuvo pateiktas potvarkis, kuriuo būtų patvirtintas 1992 m. planas. (NEEIKIA) Sprendime teismas pasisakė, kad 1992 metų planas patvirtintas balandžio mėnesį, tačiau planai tvirtinami konkrečiu administraciniu aktu. Kokiu konkrečiu administraciniu aktu patvirtintas 1992 metų planas teismas netyrė ir sprendime nepasisakė. Taigi, teismas pasisakė, kad 1992 metų planas patvirtintas. , tačiau kokiu konkrečiu administraciniu aktu jis patvirtintas nepasisakė ir tai yra neaišku iki šiol. Nenustatyta ir iki šiol nežinoma ne tik administracinio akto, kuriuo, kaip teigiama patvirtintas 1992 metų planas data, numeris, kas jį priėmė, bet ir jo turinys. Administracinėje byloje teismai nesirėmė tiesioginiais įrodymais, prašymą išreikalauti dokumentus atmetė, bet vadovavosi išvestiniais įrodymais, tame tarpe 1992 metų plano panaudojimo padariniais.Ieškovė aktyviai ieškojo 1992 metų generalinio plano ir jo teisėtumą patvirtinančių ar paneigiančių įrodymų. Tiek į civilinę tiek ir administracinę bylas buvo pateiktos tik 1992 metų plano ištraukos ir niekada nebuvo pateiktas visas 1992 metų planas, bei niekada nebuvo pateiktas administracinis aktas, kuris patvirtintų 1992 metų plano juridinės galios įgijimą. Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsakydama į ieškovės 2014 m. gegužės 30 d. paklausimą dėl generalinio plano, 2014 m. birželio 9 d. raštu Nr. A33(1)-4332-(25.3.1 „Dėl informacijos pateikimo“ informavo ją, kad savivaldybė turi du planus: 1989 m. generalinį planą ir 1992 m. paprastą sklypų planą, bei nurodo, kad tikslinant kadastrinius matavimus, vadovautis reikia generaliniu planu, t.y. 1989 m. planu. Vilniaus rajono savivaldybės administracija, 2015 m. sausio 2 d. rašte Nr. A33(1)-6-(4.22) „Dėl informacijos pateikimo“ rašė “Atsižvelgdama į tai, kad Savivaldybės archyve esantis sod. b-jos „Šermukšnėlė“ 1992 m. planas nėra generalinis ir neturi jokių institucijų tvirtinimų, derinimų ir dokumentų įrodančių jo teisinę bei juridinę galią, Savivaldybė vadovautis turimais 1992 m. planais negali. Kadangi ant minėto plano nėra jokių institucijų derinimų ir tvirtinimų, Vilniaus rajono savivaldybės administracija vadovaujasi SB „Šermukšnėlė“ 1989 metų dendrologiniu gen. planu.“ Šio rašto kopijas Vilniaus rajono savivaldybės administracija pateikė Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui ir Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos. N. Š. 2015 m. sausio 21 d. kreipėsi į Lietuvos Vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu atnaujinti procesą administracinėje byloje A143-772/2013, panaikinti minėtus teismų sprendimus, nurodydama, kad po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 28 d. nutarties priėmimo, ji kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybės administraciją, kuri tik 2015 m. sausio 2 d. raštu Nr. A33(1)-6-4.22) Dėl informacijos pateikimo, pateikė informaciją dėl aukščiau išdėstyto, t. y. patvirtino, kad 1992 metų planas nesuderintas, nepatvirtintas ir neturi juridinės galios. Prašyme dėl bylos atnaujinimo pareiškėja nurodė, kad įsiteisėjus teismo sprendimui, naujai paaiškėjusios esminės bylos aplinkybės, kad SB“ Šermukšnėlė“ 1992 m. planas nėra generalinis planas ir yra negaliojantis, o galiojantis yra 1989 m. dendrologinis generalinis planas, laikytina turėjusiu įtakos priimti nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą ir kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu. 2015 m. balandžio 16 d. nutartimi pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą buvo atmestas. Taigi, prieštaravimai dėl planų galiojimo ir jų teisėtumo, nebuvo pašalinti. Atliktais sklypo Nr. 168 kadastriniais matavimais, būtent remiantis 1992 metų planu, N. Š. paskirto ir naudojamo sklypo Nr. 169 dalis iš jos atimta be teisinio pagrindo, o D. ir T. B. įgijo žemės dalį kuria pirminė sklypo Nr.168 savininkė niekada nesinaudojo. Į šią bylą pateiktu 2020 rugsėjo 11 d. raštu Vilniaus rajono savivaldybės administracija informavo, kad 1990-1998 metų jos veiklos dokumentacija 2015 m. vasario 20 d. perduota tuometiniam Vilniaus apskrities archyvui, taigi ieškojome administracinio akto archyve ir paaiškėjo, kad Vilniaus regioniniame valstybės archyve nėra potvarkio, kuriuo būtų patvirtintas SB „Šermukšnėlė“ 1992 metų planas. Taigi 1992 metų planas, priešingai nei pasisakyta administracinės bylos sprendime, 1992 metų balandžio mėnesį nebuvo patvirtintas. NŽT internetinėje svetainėje „Mėgėjų sodų teritorijų planai“ šiuo metu viešai skelbiama, kad SB “Šermukšnėlė“ generalinis planas parengtas ir patvirtintas 1992 metų liepos 2 d. potvarkiu Nr. 820 p.. Pažymėtina, kad nurodytame 1992 m. liepos 2 d. potvarkyje nei žodžiu nėra pasisakyta apie SB „Šerumukšnėlė“ generalinio plano tvirtinimą t.y. SB “Šermukšnėlė“ generalinis planas minėtu, viešai nurodytu, potvarkiu Nr.820 p nebuvo patvirtintas. NŽT elektroninėje erdvėje skelbiama netikra informacija ir apgaulingai nurodytas potvarkis, kuriuo SB „Šermukšnėlė“ generalinis planas neva pavirtintas, nors realiai yra nepatvirtintas, reiškia tai, kad viešai skelbiama informacija apie 1992 metų SB „Šermukšnėlė“ generalinio plano patvirtinimo datą ir jo patvirtinimo potvarkį yra netikra ir apgaulinga informacija apie 1992 metų generalinio plano patvirtinimą administraciniu aktu ir apgaulinga informacija apie jo galiojimą. Akivaizdu, kad NŽT viešai skelbia išgalvotą ir apgaulingą informaciją apie 1992 plano patvirtinimą todėl, kad nėra jokio potvarkio, kuriuo būtų patvirtintas minėtas planas. SB „Šermukšnėlė“ pirmininkė į ieškovės paklausimą 2011 m. guodžio 19 d. raštu atsakė, kad teisės akto, patvirtinančio sodininkų bendrijos 1992 metų generalinį planą neturi ir negali pateikti Kad SB “Šermukšnėlė“ neturi administracinio akto, kuriuo būtų patvirtintas 1992 metų planas pirmininkė pasisakė tiek administracinėje tiek ir civilinėje byloje. Tiek civilinėje byloje tiek ir administracinėje byloje sodo pirmininkė pasisakė, kad kelio tarp sklypų neturi būti, kad sklypo Nr.168 kadastriniai matavimai atlikti netesingai. Statybos inspekcija į ieškovės paklausimą 2014 m. rugsėjo 08 d. atsakymu Nr. 2D-13879 atsakė, kad 1992 metų SB „Šermukšnėlė“ sklypų planas Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos nėra saugomas. Būtent 1992 metų plano nebuvimas Statybos inspekcijoje, įrodo, kad 1992 metų generalinis planas kaip oficialus planas neegzistavo. Savivaldybė, aukščiau minėtais raštais aiškiai pasisakė, kad 1992 m. planas nėra generalinis planas ir neturi jokių institucijų derinimų ir tvirtinimų ir kad galioja 1989 metų generalinis dendrologinis planas. NŽT, kuri vadovavosi 1992 metų planu, bei minėtose bylose įrodinėjo, kad 1992 metų planas galiojantis, viešoje erdvėje skelbia melagingą informaciją apie 1992 metų plano patvirtinimą potvarkiu. Generalinis planas tvirtinamas oficialiu dokumentu, t.y. potvarkiu, būtent iš tokio dokumento galima spręsti apie plano patvirtinimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjęs aukščiau minėtą civilinę bylą 3K-3-191-690/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutarties 42 punkte pasisakė, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimu nustatė, kad SB “Šermukšnėlė“ generaliniame plane tarp sodo sklypų Nr. 168 ir Nr. 169 yra pažymėtas 5 m. pločio bendrojo naudojimo kelias; generalinis planas, kuriuo vadovautasi nustatant sklypo ribas T. ir D. B., patvirtintas 1992 m. balandžio mėnesį, šį planą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos pateikė Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyrius (pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą tai prejudicinis faktas minėtoje civilinėje byloje). Tačiau ta pati Vilniaus rajono savivaldybės administracija suteikė atsakovei N. Š. priešingą informaciją t.y, kad šiuo metu savivaldybė turi du planus: 1989 m. generalinį planą ir 1992 m. paprastą sklypų planą ir informavo, kad tikslinant kadastrinius matavimus reikia vadovautis generaliniu planu. Byloje pateiktas 1989 m. generalinis ir dendrologinis planas, kuriame tarp sklypų Nr. 168 ir Nr.169 nėra nubraižytas kelias.

3       Ieškovė taip pat nurodo, jog šioje byloje turėtų būti nustatyta ar buvo įvykdytos 1992 metų plano suderinimo su tuo metu privalomomis institucijomis procedūros, ar buvo atliktos 1992 metų plano tvirtinimo procedūros, ar 1992 metų planas teisėtai tapo ar netapo generaliniu planu. Kaip aukščiau minėjome pagal 1992 metų planą, per ieškovei paskirtą ir faktiškai naudojamą žemės sklypą Nr. 169, buvo nubraižytas 5 metrų pločio vadinamasis kelias, kuris civilinėje byloje įvardintas kaip bendrojo naudoji valstybinė žemė. Vadinamasis kelias nebuvo nei įrengtas, nei naudojamas, nei įregistruotas kaip kelias, vadinamasis kelias egzistuoja tik 1992 metų plane, o realiai tai yra ieškovės naudojamas sklypas. Taigi kyla klausimas, kokiu teisiniu pagrindu ieškovei paskirtas žemės ūkio paskirties sklypas virto keliu, bendrojo naudojimo valstybine žeme. Žemės kodekse, galiojusiame nuo 1971-07-01 iki 1994-07-12 buvo nustatyta žemės sklypų sodininkystei ir daržininkystei skyrimo ir netekimo tvarka, žemės sklypai buvo skiriami neterminuotai. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Kooperatinių garažų ir sodininkų bendrijų “ Nr. I-715, galiojusio nuo 1990-10-25 iki 2004-01-07) 2 straipsnyje buvo numatyta, kad „sodininkų bendrijos nario sodo namelis ir kiti statiniai, pastatyti jam skirtame žemės sklypelyje, priklauso bendrijos nariui nuosavybės teise. Šiuo atveju savininkas paskirtu jam žemės sklypeliu, naudojasi neterminuotai“. „Žemės sklypelis iš tokio naudotojo gali būti valstybės paimamas tik ryšium su žemės sklypo skyrimu valstybės ar visuomenės reikalams. Šiuo atveju savininkas turi teisę: gauti kompensaciją pagal realias kainas pinigais arba pareikalauti kad naujasis žemės naudotojas savo lėšomis ir jėgomis, esant techninėms galimybėms, perkeltų ar perstatytų statinius į kitą savininkui skirtą sklypelį, ar nesant techninės galimybės perkelti arba perstatyti statinius pagal analogišką projektą kitame savininkui skirtame sklypelyje“. Minėto įstatymo 4 straipsnyje įpareigojama Vyriausybė pakeisti ir papildyti Tipinius sodininkų bendrijos įstatus, suderintus su šiuo įstatymu. 1991-05-21 Vyriausybės nutarimo Nr. 205 „Dėl sodininkų bendrijos laikinųjų pavyzdinių įstatų“ patvirtinimo, 7.5 punkte numatyta, kad bendrijos nariui skirtą žemės sklypelį paėmus valstybės ar visuomenės reikalams, gauti kompensaciją už naikinamus vaismedžius, vaiskrūmius bei pasėlius. Minėto nutarimo 8.2 punkte buvo numatyta, kad bendrijos narys privalo laikytis jam skirto žemės sklypelio ribų.LR Civilinio kodekso, galiojusio nuo 1994-05-17, 1421 straipsnyje buvo numatyta, kad niekas neturi teisės paimti iš savininko turto prievarta, išskyrus LR įstatymų numatytus atvejus. Šiame straipsnyje taip pat numatyta, kad turtas iš savininko prieš jo valią gali būti paimtas tik teismo sprendimu, nuosprendžiu ar specialiu rekvizicijos aktu. Savininkui turi būti atlyginta turto vertė, išskyrus, kai turtas konfiskuojamas.LR CK 148 straipsnis numatė taip pat ir valdytojo, kuris nėra savininkas minėtų teisių gynimą. Ieškovės sklypo Nr.169 dalis, nustatyta tvarka nebuvo paimta visuomenės poreikiams, taigi pagal aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, jokio kelio sklype negali būti.1992 metų plano brėžinyje nubraižius du brūkšnius per ieškovės sklypą, žemės ūkio paskirties sklypas keliu netapo, tam turi būti atliktos norminiais aktais nustatytos procedūros, ir tik esant pagrįstoms ir norminiais aktais numatytoms aplinkybėms. Kaip minėjome vadinamasis kelias beveik 30 metų nebuvo nei įrengtas, nei naudojamas, o tai labai akivaizdžiai patvirtina, kelio būtinybės nebuvimą. Sklypo Nr. 169 dalis nustatyta tvarka nebuvo paimta visuomenės poreikiams, taigi nebuvo net prielaidų keliui sklype atsirasti. Ieškovei paskirto ir naudojamo žemės sklypo dalis netapo nei keliu, nei bendrojo naudojimo valstybine žeme. Kadangi sklypo dalis nebuvo paimta visuomenės poreikiams, ieškovės sklypas nepakito, t. y. liko toks koks buvo jai paskirtas ir teisėtai naudojamas. Civilinėje byloje buvo įrodinėjama, kad N. Š. priklausantys statiniai (esantys jai paskirtame sklype, o namas pastatytas 1989 metų plane numatytoje vietoje) yra pastatyti ant kelio, bendrojo naudojimo valstybinėje žemėje. Pažymėtina, kad vadinamasis kelias yra žemės ūkio paskirties sklype. Valstybinės žemės sklypas, kelio įrengimui, net nebuvo suformuotas (nors jis ir negalėjo būti suformuotas). Nebuvo atliktos jokios procedūros susijusios su kelio įrengimu. Kelias nebuvo nei įrengtas nei įregistruotas kaip kelias. Taigi neegzistuojantis vadinamasis kelias ir neegzistuojanti bendrojo naudojimo valstybinė žemė žemės ūkio paskirties sklype, civilinėje byloje sukėlė teisines pasekmes-nugriauti ieškovės statinius. Remiantis 1992 metų planu, bendrojo naudojimo valstybinės žemės ir kelio buvimo sklype imitavimas, nors jo nėra ir negali būti, reiškia neteisėtą ieškovės sklypo dalies nusavinimą. Toks sklypo dalies nusavinimas būtų neteisėtas net jeigu 1992 metų planas būtų galiojantis, tačiau šiuo atveju, kaip minėjome,1992 metų planas net netapo galiojančiu. Tuo metu galioję įstatymai numatė, kad fiziniams asmenims mėgėjiško sodo teritorijoje be aukciono parduodami jų naudojami žemės sklypai. Teisė į paskirtus ir naudojamus sklypus įstatymais buvo išlaikyta nepriklausomai nuo norminių aktų galiojimo laiko požiūriu. Valstybinės žemės pardavimą sodininkų bendrijose reglamentuoja LR Žemės reformos įstatymas (įsigaliojo 1991 m. rugsėjo 1d.) ir LR Žemės įstatymas. LR Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 7 d. numatyta, kad sodininkų bendrijoms, šių bendrijų nariams ir kitiems asmenims valstybinė žemė parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka. Fiziniams asmenims mėgėjų sodo teritorijoje ne aukciono būdu parduodami jų naudojami žemės sklypai. Viena iš sąlygų įgyjant naudojamą valstybinės žemės sklypą ne aukciono būdu yra LR Žemės reformos įstatymo ir LR Žemės įstatymo pagrindu atsiradusi ar įstatymo numatyta tvarka pripažinta asmens teisė naudoti žemės sklypą. LR Žemės reformos įstatymo, 9 str. 4 p numatyta, kad atskirai sodybai (namų valdai) parduodamas žemės plotas faktiškai užimamose ribose.1992 m. vasario 7 d. LR Vyriausybės nutarimo Nr.89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ (galiojusio nuo 1992 m. vasario 7 d. iki 1993 m. liepos 28 d.)2.6 punkte numatyta, kad žemės sklypai sodininkų bendrijų soduose parduodami ta pačia tvarka bei sąlygomis kaip ir žemės sklypai privačių namų valdoms, o nauji žemės sklypai gyventojų sodams - kaip ir žemės sklypai individualiems namams statyti. Pagal 2.6 ir 4.1.1 punktus nekonkurso tvarka žemės sklypai sodininkų bendrijose parduodami faktiškai naudojami žemės sklypai. Nekonkurso tvarka žemės sklypai sodininkų bendrijose parduodami10.6.2 punkte numatyta, nuo 1992 m. kovo 15 d. žemės sklypus sodininkystės reikmėms suteikti neatlygintinai, parduoti ir nuomoti tik pagal šį nutarimą.1992 m.vasario 7 d. LR Vyriausbės nutarimu Nr. 89 patvirtintos „Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos nekonkurso tvarka miestuose, miestų plėtojimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse taisyklės“. Šių taisyklių 1 punkte numatyta, kad taisyklių nuostatos taip pat taikomos parduodant žemės sklypus sodininkų bendrijų narių sodininkystės reikmėms, nepriklausomai nuo bendrijų užimamų teritorijų buvimo vietos. Minėtose taisyklėse numatyta, kad asmuo turintis teisę įsigyti privatinėn nuosavybėn jo naudojamą sodo žemės sklypą, turi pateikti prašymą įsigyti nuosavybėn jo naudojamą žemės sklypą, o taip pat dokumentą, kurio pagrindu asmuo naudojasi žemės sklypu. Taisyklių 2 punkte nustatyta kokie žemės sklypai laikytini naudojamais žemės sklypais, t. y. „naudojamais laikomi valstybinės žemės sklypai, kurie iki šių taisyklių patvirtinimo dienos nustatytąja tvarka buvo suteikti naudoti“. Taigi, naudojamais žemės sklypais laikytini ne bet kokie sklypai, o tik tie kurie:1.nustatytąja tvarka buvo suteikti naudoti;2.buvo naudojami iki 1992 m. vasario 7 d.1992 metų plane nubraižyti sklypai, nustatytąja tvarka, nebuvo nei suteikti naudoti, nei naudojami iki 1992 m. vasario 7 d. Sodininkų bendrijos nariai, tame tarpe ir ieškovė bei sklypo Nr. 168 sodininkų bendrijos narė, iki minėtos 1992 m. vasario 7 d. naudojosi žemės sklypais atitinkančiais 1989 metų generalinį planą. Minėti sklypai ribojosi vienas su kitu. Kadangi įstatymu numatyta, kad žemės sklypai sodininkų bendrijų nariams parduodami jų faktiškai naudojami sklypai, o faktinis žemės sklypų naudojimas apibrėžiamas data iki 1992 m. vasario 7 d., taigi Valstybė turėjo teisę parduoti, o sodininkų bendrijų nariai įgyti ne bet kokius žemės sklypus, bet iki minėtos datos faktiškai naudojamus. Sodininkai, tame tarpe ieškovė, sklypo Nr.169 bei sklypo Nr. 168 naudotojai, pateikė prašymus įgyti nuosavybės teise būtent jų naudojamus žemės sklypus, taigi ir nuosavybės teises turėjo įgyti į faktiškai naudojamus sklypus. Už išperkamus neaukciono tvarka žemės sklypus, tame tarpe ir už sklypus Nr. 169 ir 168, leidžiama dalis sklypų kainos buvo apmokėtos vienkartinėmis išmokomis, o tokia apmokėjimo tvarka buvo numatyta tik perkant faktiškai naudojamus sodų sklypus. 1992 m. plane žemės sklypai yra kitokie nei faktiškai naudojami.1992 metų planas, prieštaraujantis nustatytam teisiniam reglamentavimui, negalėjo būti įteisintas. Žemės reformos vykdymas pagal 1992 metų planą prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Kaip minėjome, LR Žemės reformos įstatymas ir 1992 m. vasario 7 d. LR Vyriausybės nutarimas Nr. 89 reglamentavo, kad nekonkurso tvarka žemės sklypai sodininkų bendrijose parduodami faktiškai naudojami žemės sklypai, o minėtu Vyriausybės nutarimu konkretizuota, kad naudojamais laikomi valstybinės žemės sklypai, kurie nustatytąja tvarka buvo suteikti naudoti ir buvo naudojami iki 1992 m. vasario 7 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 19 d. sprendime pasisakė, kad planas patvirtintas 1992 m. balandžio mėnesį, taigi akivaizdu, kad balandžio mėnesį patvirtintas planas, net negalėjo atitikti minėto teisinio reglamentavimo reikalavimų, nes jis vėlesnis nei 1992 m. vasario 7 d.. 1992 metų plane sklypai nubraižyti kitaip, nei sklypai buvo naudojami iki 1992 m. vasario 7 dienos. 1992 m. plane, ieškovei aktualioje jo dalyje, buvo pakeista faktiškai naudojamų sklypų Nr. 168 ir 169 buvimo vieta, o per teisėtai ir faktiškai naudojamą ieškovės sklypą Nr.169, nubraižytas kelias. Valstybinės žemės perleidimas yra specifinė procedūra, kuri gali būti vykdoma išimtinai tik teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis.1992 m. planas būtent pakeitė ir iškreipė žemės sklypų atvaizdavimą plane, palyginus su faktiškai naudojamais žemės sklypais. 1992 metų planas yra priešingas ir prieštaraujantis aukščiau išdėstytam teisiniam reglamentavimui, prieštarauja žemės reformos sodininkų bendrijose esmei - perleisti ir įgyti faktiškai naudojamus žemės sklypus, pažeidžia nuosavybės teises, kurios turėjo būti įgyvendinamos pagal galiojantį 1989 metų generalinį dendrologinį planą. 1992 metų planu pažeistos ieškovės konstitucinės teisės, neteisėtai nusavinta ieškovės žemės sklypo dalis, sklypo dalis neteisėtai paversta bendro naudojimo keliu- valstybine žeme bei perleista sklypo Nr. 168 savininkams, pažeista nuosavybės teisė į paskirtą ir faktiškai naudojamą žemės sklypą, kaip tai reglamentuota norminiais aktais. Toks 1992 metų planas net negalėjo būti įteisintas. Vadinamojo 1992 metų generalinio plano įteisinimo pasėkoje, nusavinta didelė dalis N. Š. paskirto ir teisėtai naudojamo žemės sklypo Nr. 169, o taip pat, remiantis minėtu 1992 m. planu, LAT 2017 m. balandžio 19 nutartimi nutarta nugriauti dalį sklypo tvoros (ji nugriauta), sodo namą ir kitus statinius, nors jie pastatyti N. Š. paskirtame ir teisėtai naudojamame žemės sklype. LAT 2017 m. balandžio 19 d. nutartyje taip pat pasisakė dėl 1989 metų ir 1992 metų planų neatitikties ir valstybės institucijų veiksmų, tvirtinant ir derinant planus, juos vertinant ir jais vadovaujantis ginčo situacijoje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad administracinėje byloje teismai pasisakė, kad 1992 metų planas patvirtintas balandžio mėnesį, o tai, kad 1989 metų planas galiojo iki 1992 m. balandžio mėnesio ginčo nebuvo. Pagal LR Žemės reformos įstatymą ir 1992 m. vasario 7 d. LR Vyriausybės nutarimą Nr. 89 nekonkurso tvarka parduodami žemės sklypai, kurie nustatytąja tvarka buvo suteikti naudoti ir buvo naudojami iki 1992 m. vasario 7 d., t. y. neabejotinai galiojant 1989 metų planui. Taigi žemės reforma turėjo būti vykdoma pagal 1989 metų planą. Atsiliepime į ieškinį šioje byloje NŽT nurodė dar du planus ir pasisakė, kad šie du planai parengti pagal 1992 metų planą. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. A27 -477 patvirtintas SB „Šermukšnėlė“ teritorijos ribų planas. SB „Šermukšnėlė“ teritorijos ribų planas savo išplanavimu atitinka 1992 metų planą. Taigi registruojant SB „Šermukšnėlė“ teritorijos ribų planą, įregistruotas nepatvirtintas 1992 metų planas, kuris negalėjo būti įregistruotas. Taip nepatvirtintas ir niekur neregistruotas 1992 metų planas buvo įteisintas. Beje, šiuo SB „Šermukšnėlė“ teritorijos ribų planu administracinėje byloje teismai rėmėsi kaip įrodymu ir pasisakė, jog aplinkybę, kad tarp sklypų Nr. 168 ir Nr. 169 yra kelias patvirtina SB „Šermukšnėlė“ teritorijos ribų planas, parengtas 2010 metais.2013 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 48 VĮ -(14.48.2)-4872 NŽT patvirtino SB „Šermukšnėlė“ formavimo ir pertvarkymo projektą, kur vadinamasis kelias per ieškovės sklypą Nr. 169, šiame įsakyme vadinamas bendrojo naudojimo įsiterpusiu valstybinės žemės sklypu. Tokių, įsiterpusiais valstybinės žemės sklypais vadinamų, sklypų bendrijoje gausu. Vadinamieji įsiterpę sklypai tai 1992 metų plane nubraižyti vadinamieji keliai, kurie nebuvo ir nebus nei įrengti nei naudojami. Per sodininkams paskirtus ir jų naudojamus sklypus 1992 metų plane nubraižius neva kelius, šie keliai minėtame įsakyme vadinami įsiterpusiais valstybinės žemės sklypais. Aukščiau pasisakėme, kad ieškovės sklypo dalis nėra nei kelias, nei bendrojo naudojimo valstybinė žemė, taigi žemės sklypo Nr. 169 dalis negali būti įsiterpusiu valstybinės žemės sklypu, o tai yra N. Š. paskirtas ir jos teisėtai naudojamas žemės sklypas. Iš į šią bylą NŽT su atsiliepimu pateiktos kadastro žemėlapio ištraukos matosi, kad N. Š. sklypas perkeltas į kitą vietą, t.y. sklypas Nr. 169 jau “pastumtas“ prie sodo ribos. Norminiai aktai numato, kad sklypo vieta gali būti pakeista tik paimant sklypą ar jo dalį visuomenės poreikiams ir suteikiant sklypą kitoje vietoje, t.y. tik esant įstatyme numatytoms aplinkybėms ir tik laikantis nustatytos tvarkos. Jau pasisakėme, kad sklypas visuomenės poreikiams niekada nebuvo paimtas. Maža to sklypas Nr. 169 „pastumtas“ ant 1989 metų plane numatytos žaliosios zonos. Šie du planai savo kilme tai yra tas pats 1992 planas. Abu minėti planai panaudoti 1992 m. plano įteisinimui. NŽT 2013 m. gruodžio 20 d. įsakymo 4 p. pavedama Vilniaus rajono skyriaus specialistams įregistruoti minėtą Projektą savivaldybės administracijos tvarkomame Teritorijų planavimo dokumentų registre. Taigi pirminis 1992 metų planas net nepatvirtintas ir savalaikiai neįregistruotas, o štai pertvarkymo projektas jau įregistruotas Teritorijų planavimo dokumentų registre. Taigi, net nepatvirtintu ir neįgijusiu teisinės galios 1992 metų planu ir 2013 gruodžio 20 d. patvirtintu projektu, be teisinio pagrindo faktiškai buvo pakeistos naudojimo ir nuosavybės teisės į nekilnojamuosius daiktus, t.y. ieškovei aktualų sklypą Nr. 169.1992 m. plano įteisinimas bei jo naudojimas reiškia imperatyvių teisės normų pažeidimą.

4       Atsakovė NŽT pateikė atsiliepimą į ieškovės patikslintą ieškinį, kuriame su pareikštu ieškiniu nesutinko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad Lietuvos Respublikos teritorinio planavimo laikinųjų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. kovo 12 d. nutarimu Nr. 161 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorinio planavimo“ (galiojo nuo 1993-03-12 iki 1996-06-01) 16.4. punkte buvo nustatyta, kad kaimo gyvenviečių generalinius planus rengia ir tvirtina miestų ir rajonų valdybos. 1996-06-01 įsigaliojus Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymui sodininkų bendrijos generalinis planas laikomas detaliuoju planu. Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 5 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 1996-06-01 iki 2004-05-01) nustatyta, kad detaliuosius planus tvirtina savivaldybės taryba. Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 4 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2004-05-01 iki 2014-01-01) nustatyta, kad detalųjį planą tvirtina savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu. Sodininkų bendrijos generalinis planas – tai detalusis teritorijos planas, kuriam rengti sąlygas išduoda ir jį tvirtina savivaldybės administracija (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-4734-244/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-318-261/2015). Atkreiptinas dėmesys, kad detaliojo teritorijų planavimo funkcija priskirta būtent vietos savivaldos institucijos (savivaldybės administracijos) kompetencijai. Taigi SB „Šermukšnėlė“ 1992 m. generalinis planas – vietos savivaldos institucijos (savivaldybės administracijos) tvirtinamas teritorijų 3 planavimo dokumentas. Pabrėžė, kad nei NŽT, nei buvusi Vilniaus apskrities viršininko administracija, kurios teises ir pareigas perėmė NŽT, nerengė ir netvirtino sodininkų bendrijos „Šermukšnėlė“ 1992 m. generalinio plano, kadangi ši funkcija (detaliojo teritorijų planavimo) nebuvo priskirta jos kompetencijai. Pastebėtina, kad 1992 m. už žemės tvarkymą ir administravimą atsakingos valstybės institucijos,kurios teises ir pareigas perėmė NŽT, net nebuvo (Vilniaus apskrities valdytojo administracija įsteigta 1995-06-29, nuo 1997-07-11 – Vilniaus apskrities viršininko administracija, nuo 2010-07-01 – NŽT). SB „Šermukšnėlė“ generalinis planas yra saugomas Vilniaus rajono savivaldybės administracijoje, o už žemės tvarkymą ir administravimą atsakingos valstybės institucijos – Vilniaus apskrities valdytojo administracija, Vilniaus apskrities viršininko administracija, NŽT vadovavosi ir šiuo metu vadovaujasi Vilniaus rajono savivaldybės administracijos pateiktu SB „Šermukšnėlė“ generaliniu planu. Atsižvelgiant į tai, NŽT negali būti laikoma atsakinga už SB „Šermukšnėlė“ generalinio plano sprendinius. Sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo tvarkos metodinių nurodymų, patvirtintų 1992 m. kovo 20 d. Žemės ūkio ministro pirmojo pavaduotojo, 6 punkte nustatyta, kad sodo sklypo planas (privatizavimo schema) rengiama pagal sodo išplanavimo projektą (generalinį planą). Įvertinus SB „Šermukšnėlė“ sodo sklypų Nr. 168 ir Nr. 169 pirminius žemės sklypų planus (privatizavimo schemas) akivaizdu, kad jos yra parengtos pagal SB „Šermukšnėlė“ 1992 m. generalinį planą. Pažymėtina, kad sodo sklypo Nr. 168 planas (privatizavimo schema) yra suderintas Vilniaus rajono savivaldybės architektės N. M.. Ieškovė N. Š. jai šiuo metu priklausantį žemės sklypą Nr. 169, esantį sodininkų bendrijoje „Šermukšnėlė“ (kadastro Nr. 4132/0802:169, unikalus Nr. 4321-0802-0169) įgijo 1994 m. rugsėjo 6 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. P41/94-1569, kurios sudedamoji dalis yra žemės sklypo planas, t. y. sodo sklypo privatizavimo schema, parengta 1992 m. balandžio 21 d. Vertinant šią faktinę aplinkybę galima daryti kelias išvadas. Pirma, ieškovė ginčydama jai priklausančio žemės sklypo Nr. 169 privatizavimo schemą (t. y. žemės sklypo planą, pagal kurį įsigijo žemės sklypą) faktiškai ginčija 1994 m. rugsėjo 6 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sandorį. Tokio sandorio ginčijimui taikytina ieškinio senatis ir atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos šiam reikalavimui prašo taikyti ieškinio senatį. Antra, ieškovei N. Š. dar 1992 m. balandžio 21 d. pasirašant ant jai priklausančio žemės sklypo Nr. 169 privatizavimo schemos tapo žinoma apie 1992 metų sodininkų bendrijos „Šermukšnėlė“ generalinio plano galiojimą ir bendrojo naudojimo kelio (kuris pažymėtas žemės sklypo Nr. 169 privatizavimo schemoje) tarp žemės sklypų Nr. 169 ir Nr. 168 buvimą. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė nors ir įrodinėja jai priklausančio žemės sklypo 1992 m. balandžio 21 d. privatizavimo schemos (žemės sklypo plano) tariamą neteisėtumą, tačiau nepateikė jokio kito žemės sklypo plano (ar privatizavimo schemos), kuris būtų laikytinas galiojančiu žemės sklypo planu. Pažymėtina, kad joks žemės sklypas negali būti suformuotas ir įregistruotas nekilnojamojo turto kadastre be galiojančio žemės sklypo plano. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. A27-477 „Dėl sodininkų bendrijos „Šermukšnėlė“, esančios (duomenys neskelbtini)., žemės sklypo ribų ir žemės ploto patvirtinimo“ buvo patvirtintas sodininkų bendrijos „Šermukšnėlė“ teritorijos ribų planas, kuris yra parengtas pagal sodininkų bendrijos „Šermukšnėlė“ 1992 m. generalinį planą. Sodininkų bendrijos „Šermukšnėlė“ formavimo ir pertvarkymo projektas, patvirtintas NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-4872, buvo parengtas pagal sodininkų bendrijos „Šermukšnėlė“ 1992 m. generalinį planą. Pažymėtina, kad minėtas projektas buvo suderintas Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. KADI-737 „Dėl sodininkų bendrijos „Šermukšnėlė“, esančios (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projekto derinimo“. Remiantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalimi nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, 4 kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje pažymėtos žemės sklypų ribos, keliai atitinka SB „Šermukšnėlė“ 1992 m. balandžio mėn. generaliniame plane pažymėtas žemės sklypų ribas, kelius, todėl vadovaujantis minėta Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nuostata šiuo metu SB „Šermukšnėlė“ galioja 1992 m. SB „Šermukšnėlė“ generalinis planas. Atkreiptinas dėmesys, kad kai kurie šiuo metu nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje pažymėti ir nekilnojamojo turto registre įregistruoti žemės sklypai, 1989 m. plane apskritai net nepažymėti, kitaip tariant, nesuprojektuoti, pvz., žemės sklypai, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau SB „Šermukšnėlė“ 1992 m. generaliniame plane šie žemės sklypai yra suprojektuoti ir atitinkamai pažymėti Nr. 191, Nr. 192, Nr. 193, Nr. 194. Taigi darytina išvada, kad SB „Šermukšnėlė“ žemės sklypai įregistruoti remiantis SB „Šermukšnėlė“ 1992 m. generaliniu planu. Vienas iš ieškinio reikalavimų yra pripažinti, kad privatizacijos procese SB „Šermukšnėlė“ nariai nuosavybės teises į žemės sklypus įgijo tokio dydžio ir tokių ribų, kokių nustatyta tvarka žemės sklypai buvo suteikti naudoti ir faktiškai buvo naudojami iki 1992 metų vasario 7 d. pagal 1989 metų generalinį dendrologinį planą. Pažymėtina, kad šioje byloje ieškovė N. Š. yra tik viena SB „Šermukšnėlė“ narė iš daugelio SB „Šermukšnėlė“ narių, tad visiškai nesuprantama kokiu pagrindu ieškovė tariamai gina visų SB „Šermukšnėlė“ narių teises prašydama pripažinti, kad jie nuosavybės teises įgijo pagal 1989 metų generalinį dendrologinį planą. Manytina, kad toks reikalavimas gali nepagrįstai pažeisti kitų SB „Šermukšnėlė“ narių teises ir yra pareikštas dėl į bylą neįtrauktų asmenų, todėl negali būti tenkintas vien šiuo pagrindu. Ieškinyje nepagrįstai nurodoma, kad „naudojamais laikomi valstybinės žemės sklypai, kurie nustatytąja tvarka buvo suteikti naudoti ir buvo naudojami iki 1992 m. vasario 7 d.“ Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimą Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ keitusiuose teisės aktuose – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarime Nr. 550 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarime Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarime Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarime Nr. 1443 „Dėl Valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos mėgėjų sodo teritorijoje“ tokio apribojimo nėra, priešingai – Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatyta, kad sodo sklypai, sodininkų bendrijos valdybos sprendimais suteikti bendrijų nariams ir naudotojams iki 1995 m. gegužės 18 d., prilyginami suteiktiems teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi akivaizdu, kad sodininkų bendrijų sodo sklypai galėjo būti suteikiami ir po 1992 m. vasario 7 d. Paminėtina, kad SB „Šermukšnėlė“ sodo sklypų šios bendrijos nariams suteikimas buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992 m. rugsėjo 28 d.potvarkiu Nr. 1340p, taigi priimtu po ieškovės nurodytos datos 1992 m. vasario 7 d. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, laikytinos prejudiciniais faktais, t. y. aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti byloje. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1897-171/2012 konstatavo, kad sodininkų bendrijoje „Šermukšnėlė“ galioja generalinis planas, parengtas 1992 m. balandžio mėn., šį generalinį planą pateikė Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijos planavimo skyrius. Minėtas teismo sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 28 d. nutartimi Nr. A143-772/2013 paliktas nepakeistu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartyje Nr. P-49-520/2015, kuria atsisakyta atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje konstatuota, kad aplinkybės, susijusios su tuo, jog nėra konkretaus akto patvirtinančio 1992 m. balandžio mėnesį parengtą generalinį planą, jau buvo žinomos tiek pareiškėjai (N. Š.), tiek teismui, ir jos jau buvo išnagrinėtos ir yra įvertintos, taip pat teismas pasisakė, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2015 m. sausio 2 d. rašte Nr. A33(1)-6-(4.22) išdėstyta pozicija (nuomonė) negali paneigti teismų procesiniuose dokumentuose padarytų išvadų dėl pareiškėjos skundo pagrįstumo (t. y. dėl SB „Šermukšnėlė“ 1992 m. generalinio plano galiojimo). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija išnagrinėjusi kasatorės N. Š. kasacinį skundą 2017 m. balandžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-690/2017 (42 punktas) konstatavo, kad „Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimu nustatė, kad SB „Šermukšnėlė“ generaliniame plane tarp sodo sklypų Nr. 168 ir Nr. 169 yra pažymėtas 5 m pločio sodininkų bendrijos bendro naudojimo kelias; generalinis planas, kuriuo vadovautasi nustatant sklypo ribas T. ir D. B., patvirtintas 1992 m. balandžio mėnesį; šį planą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos pateikė Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyrius (pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą tai prejudicinis faktas šioje byloje)“. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje nutartyje taip pat konstatavo, kad kasatorės pateiktas 1989 metų planas „nepaneigia nurodyto prejudicinio fakto dėl esančio 1992 m. generalinio plano“. Taigi akivaizdu, kad aplinkybė, jog sodininkų bendrijoje „Šermukšnėlė“ galioja 1992 m. generalinis planas yra patvirtinta įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir laikytina prejudiciniu faktu šioje byloje, todėl papildomai neįrodinėtina. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtoja praktiką, kad tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2006; 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2009; 2010 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2010; 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2012; 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2013). Teisinių santykių stabilumo reikalavimas, taip pat išplaukiantis iš teisinės valstybės principo, reikalauja, kad teisė kreiptis į teismą nebūtų beribė laiko atžvilgiu. Šiuo tikslu nustatoma teisinių reikalavimų senatis. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šis terminas yra ne ieškinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismą terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2009; 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2013). Pažymėtina, kad ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino praleidimas reiškia, kad administracinis teisinis reikalavimas byloje gali būti atmestas vien šiuo pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-10-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2010). SB „Šermukšnėlė“ 1992 m. generalinio plano patvirtinimas laikytinas administraciniu sprendimu, o reikalavimas dėl 1992 m. generalinio plano panaikinimo yra administracinio teisinio pobūdžio. Ieškovė nurodo, kad ji yra sodininkų bendrijos „Šermukšnėlė“ narė nuo 1989 metų, todėl jai kaip sodininkų bendrijos narei turėjo būti žinoma apie 1992 m. SB „Šermukšnėlė“ generalinį planą. Akivaizdu, kad vieno mėnesio apskundimo terminas yra praleistas daugiau nei dešimt metų, o ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų naikinamasis terminas, per kurį gali būti reiškiamas administracinio teisinio pobūdžio reikalavimas, yra praleistas, (apskundimo terminas negali būti atnaujintas jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo praėjo daugiau kaip dešimt metų), todėl šį aplinkybė laikytina pagrindu ieškinį atmesti. Ieškinio reikalavimui dėl NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 20 d. įsakymo Nr. Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-4872 panaikinimo taip pat taikytinas ATBĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas administraciniam aktui skųsti. Atkreiptinas dėmesys, kad duomenys apie teritorijų planavimo dokumentų rengimą ir tvirtinimą yra skelbiami viešai, o ieškovė N. Š. aktyviai dalyvavo sodininkų bendrijos „Šermukšnėlė“ veikloje siekiant įsigyti besiribojantį žemės plotą, kuriame įvykdyta savavališka statyba, tad akivaizdu, kad ieškovei N. Š. buvo žinoma apie NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 20 d. įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-4872 priėmimą. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo nagrinėjama administracinė byla (Nr. I3-2117-595/2020 ir Nr. A-4887-492/2020, teisminio proceso Nr. 3-61-3-01400-2018-9), kurioje N. Š. ginčijo NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 20 d. įsakymą Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-4872, skundas šioje byloje buvo pateiktas 2018 m. balandžio 25 d. Taigi akivaizdu, kad ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 20 d. įsakymui Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-4872 ginčyti yra praleistas ir tai yra pagrindu šį reikalavimą atmesti. Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į tai, kad nuo 1992 m. sodininkų bendrijos „Šermukšnėlė“ generalinio plano priėmimo ir nuo ieškovei priklausančio žemės sklypo Nr. 169 1992 m. balandžio 21 d. privatizavimo schemos parengimo yra praėję daugiau nei dešimt metų, šiuo atveju taikytinas ir CK 1.125 straipsnio 1 dalyje numatytas bendras dešimties metų ieškinio senaties terminas, kurio pasibaigimas yra pagrindas ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, todėl NŽT prašė taikyti ieškinio senatį.

5       Atsakovė Vilniaus rajono savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį dėl generalinio plano dalies pripažinimo niekine, kuriame nurodė, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijoje yra saugomi du SB „Šermukšnėlė“ planai: 1989 m. generalinis planas, kurio sprendiniai yra suderinti su atsakingomis institucijomis, ir 1992 m. planas, kuriame nėra institucijų derinimų. Kadangi ant savivaldybėje turimo 1992 m. plano nėra institucijų derinimų, manome, kad reikia vadovautis teritorijos planavimo dokumentu, kuris buvo derintas įstatymo nustatyta tvarka.

6       Atsakovė SB „Šermukšnėlė“ pateiktame atsiliepime su ieškiniu nesutiko prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad atsakovė SB „Šermukšnėlė“ ieškinio nepripažįsta ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad Žemės kodekso ir Ministrų tarybos nutarimo nuostatų dėl žemės sklypų skyrimo sodininkų bendrijoms bei sodininkų bendrijų steigimo aiškinimo ir taikymo (pagal suformuota praktiką Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi e/b 3K-3-48/2009) sodininkų bendrijų steigimas ir veikla iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo buvo nustatyta Žemės kodekse, Ministrų Tarybos 1979-06-18 ir 1987-03-05 nutarimuose patvirtintuose Tipiniuose darbininkų ir tarnautojų sodininkų bendrijos įstatuose. Pagal iki 1994-07-12 galiojusio Žemės kodekso 75 straipsnį žemės sklypai kolektyvinei sodininkystei buvo suteikiami neterminuotai naudotis šio kodekso 13-17. 19-21 straipsniuose nustatyta tvarka. Žemės kodekso 13 straipsnyje buvo nustatyta, kad žemės sklypai suteikiami naudotis skyrimo tvarka, t. y. žemės sklypai vienai ar kitai veiklai skiriami pagal Ministrų tarybos nutarimą arba miesto, rajono, gyvenvietės vykdomojo komiteto sprendimą. Nutarimuose ir sprendimuose suteikti žemės sklypus turėjo būti nurodomas tikslas, kuriam sklypai skiriami, pagrindinės naudojimosi žeme sąlygos, taip pat žemės sklypų dydis, dislokacija ir ribos. Žemės sklypus kolektyvinei sodininkystei miesto (rajono) vykdomieji komitetai galėjo skirti iš valstybinio rezervo ir valstybinio miško fondo žemės, taip pat iš miestu laisvos žemės (Žemės kodekso 14, 73 straipsniai). Ministrų tarybos 1979-06-18 nutarimu Nr. 213 buvo patvirtinti Tipiniai darbininkų ir tarnautojų sodininkų bendrijos įstatai. Šiuo nutarimu nustatyta, kad sodininkų bendrijų įstatus, parengtus pagal tipinius įstatus, apsvarstytus sodininkų bendrijos visuotiniame susirinkime ir patvirtintus įmonės, įstaigos, organizacijos administracijos bei profsąjungos komiteto sprendimu, registruoja miesto (rajono) vykdomasis komitetas. Leidimus projektuoti kolektyvinius sodus vykdomiesiems komitetams išduoda Ministrų taryba jų teikimu. Gavę leidimą, vykdomieji komitetai išduoda atitinkamus leidimus įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, prie kurių steigiami kolektyviniai sodai (Nutarimo 6 punktas). Minėtu nutarimu miestų vykdomiesiems komitetams buvo pavesta visiška kontrolė dėl sodininkų bendrijų organizavimo, steigimo ir veiklos. Šiuo nutarimu patvirtintuose sodininkų bendrijų įstatuose buvo nustatyta, kad kolektyvinio sodo žemę galima pradėti naudoti tik po to, kai vykdomasis komitetas patvirtina jo steigimo projektą, žemėtvarkos organai pažymi vietoje ribas ir vykdomasis komitetas išduoda žemės naudojimo teisės valstybinį aktą. Minėtą Ministrų tarybos nutarimą keitęs Ministrų tarybos 1987 m. kovo 5 d. nutarimas Nr. 61 bei juo patvirtinti Tipiniai sodininkų bendrijos įstatai nustatė analogišką sodininkų bendrijos steigimo, bendrijos įstatų registravimo tvarką. Pabrėžė tai, kad iš nurodytų teisės aklų nuostatų matyti, kad iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo sodininkų bendrijų įteisinimas ir žemės sklypų juose paskyrimas priklausė miestų ir ra jonų vykdomųjų komitetų kompetencijai. Taigi tam, kad sodininkų bendrija būtų pripažįstama teisėtai įkurta, reikėjo teisėtai (mėgėjiškai sodininkystei) paskirto žemės sklypo ir teisės aktų nustatyta tvarka įsteigtos ir įregistruotos bendrijos - įsteigtos sodininkų bendrijos įstatai turėjo būti įregistruoti vykdomajame komitete, vykdomojo komiteto sprendimu turėjo būti skiriamas žemės sklypas bei išduodamas žemės naudojimo teisės valstybinis aktas, kuriame nurodomas žemės sklypo skyrimo tikslas, naudojimosi žeme sąlygos, taip pat žemės sklypų dydis, dislokacija ir ribos, o žemėtvarkos organai turėjo pažymėti vietoje žemės sklypų ribas. Atlikus šiuos teisės aktuose nustatytus veiksmus, sodininkų bendrija buvo laikoma teisėtai įsteigta ir galėjo pradėti naudotis žemės sklypais. Kolektyvinei sodininkystei skiriamas žemės masyvas buvo suplanuotas iš anksto, priimant nutarimą skirti žemės sklypą kolektyvinei sodininkystei, numatant konkretų sklypų skaičių, privažiavimus prie kiekvieno sklypo, elektros energijos ir vandens tiekimo inžinerinius tinklus, sodo namelių sklype buvimo vietą. Pagal galiojančius įstatymus kolektyvinei sodininkystei skirtas žemės sklypas negalėjo būti didesnis nei 6 arai. Ieškovės žemės sklypas privatizuotas 1994-09-06 valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi Nr.P41/94-1569. Privatizacija vykdyta pagal sodų bendrijos generalinį planą. Ieškovė kelia ginčą dėl sodų bendrijos generalinio plano, nes jai priklausančiame sodo sklype pagal civilinėse ir administracinėse bylose nustatytus faktus 1999. 2000 metais, pažeidžiant statyboms nustatytus reikalavimus, buvo pastatyti statiniai. Bylas nagrinėję teismai, vadovaudamiesi Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktu, CK. 114 straipsniu, aplinkos ministro 1999 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 316 patvirtinto organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento S I R 1.07.01:1999 „Leidimų statyti ir griauti statinius išdavinio tvarka“ A priedo Privalomųjų reikalavimų 1 punktu, nustatė, kad ieškovė sodo namo ir pagalbinio ūkinio pastato dalis, betoninį vandentiekio šulinį, tvoros dalį neteisėtai pastatė jai nuosavybės teise nepriklausančioje žemėje, o tam turėjo gauti valstybinės žemės patikėtinės NŽT sutikimą dėl statinių statybų. Be to nurodė, kad ieškovė civilinėje byloje ieškinį grindžia tapačiomis faktinėmis aplinkybėmis ir siekia to paties rezultato: revizuoti sodų bendrijos generalinį planą, apie ką ji pasisakė tiek administracinėse, tiek civilinėse bylose, grįsdama savo atsikirtimus dėl savavalinių statybų valstybinėje žemėje. Minėtose civilinėse ir administracinėse bylose tas pats ginčo materialusis santykis, t. y. tapatus teisminio nagrinėjimo objektas ir gynybos būdas, ieškinys grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais. Nagrinėtose bylose išspręstos pakartotinai ginčijamos sodų bendrijos generalinio plano sudarymo ir realizavimo faktinės aplinkybės, o teismų sprendimais nustatytos aplinkybės yra prejudiciniai faktai šioje byloje. Jei ieškovė teigia, kad vadovaujantis 1991-05-21 Vyriausybės nutarimu Nr. 205 „Dėl sodininkų bendrijos laikinųjų pavyzdinių įstatų" patvirtinimo jos sodo sklypo dalis buvo paimta valstybės ar visuomenės poreikiams, šį faktą ji turi pagrįsti pateikdama įrodymus: dėl buvusio ir esamo sodo sklypo vietos, dėl didesnio nei 6 arai sodo sklypo skyrimo pagrindų, dėl išorinių sodų bendrijos ribų pasikeitimo ir 1.1, ir pan.. Pakartotinai nurodomos tapačios faktinės aplinkybės, kurios teismų sprendimuose jau išanalizuotos ir įvertintos, siekiant jas įvertinti pagal ieškovės poreikius, negali būti vertinamos kitaip, negu kad jau buvo teismų įvertintos. Teismų sprendimais ieškovės statiniai įvertinti kaip savavalinė statyba valstybinėje žemėje. Dalis sprendimo įgyvendinta priverstinai nugriaunant tvoras, teismo išduotas vykdomasis raštas priverstinai nugriauti sodo sklype pastatytus statinius, o ieškovė dar kartą pateikia argumentus, siekdama šių argumentų pagrindu išsaugoti statinius sodo sklype. Pažymėjo ir tai, kad aplinkybė, ar 1992 metų generalinis planas yra patvirtintas ir galiojantis, jau buvo nagrinėjama ir vertinama šioje byloje, byloje dalyvaujantys asmenys teikė argumentus dėl šių aplinkybių, ir teismai, įvertinę šiuos argumentus bei byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad 1992 m. balandžio mėnesį parengtas planas yra generalinis planas, ir šiuo planu rėmėsi priimdami procesinius sprendimus. Be to, pati pareiškėja (šioje byloje ieškovė), nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundų grindė būtent aplinkybe, kad 1992 metų generalinis planas negali būti pripažintas galiojančiu ir turinčiu teisinę bei juridinę reikšmę. Pareiškėja prašė teismo išreikalauti papildomus dokumentus, kurie patvirtintų 1992 metų generalinio plano galiojimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėjo pareiškėjos argumentus ir minėtos pareiškėjos nurodytos aplinkybės nepripažino pagrista bei aplinkybe, dėl kurios byloje turėtų būti daromos kitokios išvados, susijusios su kelio tarp sklypų Nr. 168 ir N r. 169 buvimu, bei netenkino prašymo išreikalauti papildomus įrodymus, nurodydamas, kad jie nėra pakankami tam, jog būtų galima suabejoti pirmosios instancijos teismo atliktos byloje esančių įrodymų analizės teisingumu “.Vilniaus rajono apylinkės teismas, nagrinėdamas civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos ieškinį dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo ( c/b Nr.2-300- 494/2014) administracinių teismų bylose nustatytomis aplinkybėmis vadovavosi kaip prejudiciniais faktais. Lietuvos Aukščiausiasis teismas, bylą nagrinėdamas kasacine tvarka ( c/b Nr.3K-3-191/2017) Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimą papildė ir leido N. Š. iki 2018m. vasario 1 d. teisės aktų nustatyta tvarka SB „Šermukšnėlė“ įsiteisinti savavališkai pastatytus statinius - sodo namą, pagalbinį ūkinį pastatą, betoninį vandentiekio šulinį ieškovei priklausančiame žemės sklype ir valstybinėje žemėje, 1992 m. generaliniame plane numatytoje pravažiavimui tarp sodo sklypų Nr. 168 ir Nr. 169. Iki 2018m. vasario l d. N. Š. neįsiteisinus savavališkai pastatytų statinių - sodo namo, pagalbinio ūkinio pastato, betoninio vandentiekio šulinio žemės sklype ir valstybinėje žemėje, 1992 m. generaliniame plane numatytoje pravažiavimui tarp sodo sklypų Nr. 168 ir Nr. 169, ji įpareigota per 6 mėnesius nuo 2018 m. vasario 1 d. savo lėšomis nugriauti savavališkai pastatytus statinius - sodo namą, pagalbinį ūkinį pastatą, betoninį vandentiekio šulinį. N. Š. įpareigota per 6 mėnesius nuo kasacinio teismo nutarties įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti savavališkai pastatytą metalinės tvoros dalį (taškai Faktinės situacijos schemoje 9, K). 11. 12. 13. 14) esančią žemės sklype ir valstybinėje žemėje, 1992 m. generaliniame plane numatytoje pravažiavimui tarp sodo sklypų Nr. 168 ir Nr. 169. Neįvykdžius nurodytų įpareigojimų, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos buvo leista nugriauti nurodytus sodo namą, pagalbinį ūkinį pastatą, betoninį vandentiekio šulinį bei metalinės tvoros dalį bei sutvarkyti statybvietę N. Š. lėšomis.

7       Tretieji asmenys T. B. ir D. B. pateikė teismui atsiliepimą į patikslintą ieškinį, su kuriuo nesutiko ir prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime pažymėjo, kad kai kurie ieškovo reikalavimai prasilenkia su elementaria logika ir jų apskritai neįmanoma patenkinti: ieškovė prašo pripažinti niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento SB „Šermukšnėlė“ 1992 metų generalinį planą, kurio jis niekada nėra matęs ir suradęs ir kuris galimai neegzistuoja; ieškovė prašo  panaikinti aukščiau nurodytų planų registraciją Nekilnojamojo turto registre ir Teritorijų planavimo dokumentų registre, kas iš esmės yra techninis veiksmas, kuris atliekamas be jokių prašymų, esant priimtiems atitinkamiems teismo sprendimams; ieškovė prašo konstatuoti, kad SB „Šermukšnėlė“ 1989 metų generalinis ir dendrologinis planas yra galiojantis ir nepertraukiamai galiojo nuo pat jo sudarymo momento, kas iš esmės yra išvestinis reikalavimas, patenkinus pradinį reikalavimą, be to, pati ieškovė ieškinyje teigia, kad šis planas yra galiojantis; ieškovė prašo  įpareigoti Sodininkų bendriją „Šermukšnėlė“ 1989 metų generalinį dendrologinį planą įregistruoti registruose, kas niekaip nėra susiję su galimu ieškovo teisių pažeidimu ir gali būti įgyvendintas administracine tvarka; ieškovė prašo pripažinti, kad privatizacijos procese Sodininkų bendrijos „Šermukšnėlė“ nariai nuosavybės teises į žemės sklypus įgijo tokio dydžio ir tokių ribų, kokių nustatyta tvarka žemės sklypai buvo suteikti naudoti ir faktiškai buvo naudojami iki 1992-02-07 pagal 1989 metų generalinį dendrologinį planą - ieškovė nenurodo, ar toks reikalavimas jai gali sukelti teisines pasekmes, iš kitos pusės, jeigu toks reikalavimas yra teisiškai pagrįstas, tai jis yra ydingas procesine prasme, nes į bylą nėra įtraukti visi SB „Šermukšnėlė“ nariai, kuriems toks reikalavimas gali pažeisti jų teises. Atsižvelgiant į tai, kad pagrindinis ieškovo reikalavimas yra konstatuoti, kad SB „Šermukšnėlė“ 1992 metų generalinis planas yra niekinis ir negaliojantis nuo jo sudarymo momento, tretieji asmenys nesutinka su tuo ir pasisako dėl šio reikalavimo. Pritartina NŽT atsiliepimo teiginiams, kad LR Teritorinio planavimo laikinųjų nuostatų, patvirtintų LRV 1993-03-12 nutarimu Nr. 161 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorinio planavimo“ (galiojo nuo 1993-03-12 iki 1996-06-01) 16.4. punkte buvo nustatyta, kad kaimo gyvenviečių generalinius planus rengia ir tvirtina miestų ir rajonų valdybos. 1996-06-01 įsigaliojus LR Teritorijų planavimo įstatymui, sodininkų bendrijos generalinis planas laikomas detaliuoju planu; teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 5 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 1996-06-01 iki 2004-05-01) buvo nustatyta, kad detaliuosius planus tvirtina savivaldybės taiyba; teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 4 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2004-05-01 iki 2014-01-01) nustatyta, kad detalųjį planą tvirtina savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu; sodininkų bendrijos generalinis planas - tai detalusis teritorijos planas, kuriam rengti sąlygas išduoda ir jį tvirtina savivaldybės administracija (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014-05-12 sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-4734-244/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-06-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A-318-261/2015). Sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo tvarkos metodinių nurodymų, patvirtintų 1992 m. kovo 20 d. Žemės ūkio ministro pirmojo pavaduotojo, 6 punkte nustatyta, kad sodo sklypo planas (privatizavimo schema) rengiama pagal sodo išplanavimo projektą (generalinį planą); SB „Šermukšnėlė“ sodo sklypų Nr. 168 ir Nr. 169 pirminiai žemės sklypų planai (privatizavimo schemos) yra parengti pagal SB „Šermukšnėlė“ 1992 m. generalinį planą; sodo sklypo Nr. 168 planas yra suderintas Vilniaus rajono savivaldybės architektės N. M.. Ieškovei 1992-04-21 pasirašant ant jai priklausančio žemės sklypo Nr. 169 privatizavimo schemos tapo žinoma apie 1992 metų sodininkų bendrijos „Šermukšnėlė“ generalinio plano galiojimą ir bendrojo naudojimo kelio tarp žemės sklypų Nr. 169 irNr. 168 buvimą, todėl ieškovė, teikdama savo reikalavimą (1), yra praleidusi CK 1.125 str. 1 d. nustatytą maksimalų 10 metų senaties terminą, kurio ji neprašo atnaujinti. Vien senaties termino praleidimas yra pagrindas atmesti ieškovės reikalavimą.Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011-03-08 įsakymu Nr. A27-477 „Dėl sodininkų bendrijos „Šermukšnėlė“, esančios (duomenys neskelbtini) žemės sklypo ribų ir žemės ploto patvirtinimo“ buvo patvirtintas SB „Šermukšnėlė“ teritorijos ribų planas, kuris yra parengtas pagal SB „Šermukšnėlė“ 1992 m. generalinį planą. SB „Šermukšnėlė“ formavimo ir pertvarkymo projektas, patvirtintas NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013-12-20 įsakymu Nr. 48V|-(14.48.2.)-4872, buvo parengtas pagal SB „Šermukšnėlė“ 1992 m. generalinį planą. Minėtas projektas buvo suderintas Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2013-11-19 įsakymu Nr. KADI-737 „Dėl SB „Šermukšnėlė“, esančios (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projekto derinimo“. Vadovaujantis CPK 182 str. 2 p. aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, laikytinos prejudiciniais faktais, t. y. aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti byloje. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012-11-19 sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-1897-171/2012 buvo konstatavo, kad SB „Šermukšnėlė“ galioja generalinis planas, parengtas 1992 m. balandžio mėn. Minėtas teismo sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-05-28 nutartimi Nr. A143-772/2013 paliktas nepakeistu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-04-15 nutartyje Nr. P-49-520/2015, kuria atsisakyta atnaujinti procesą pagal pareiškėjos prašymą, buvo konstatuota, kad aplinkybės, jog nėra konkretaus akto, patvirtinančio 1992 m. balandžio mėnesį parengtą generalinį planą, jau buvo žinomos tiek pareiškėjai (N. Š.), tiek teismui, jos jau buvo išnagrinėtos ir yra įvertintos, taip pat teismas pasisakė, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2015-01-02 rašte Nr. A33(l)-6-(4.22) išdėstyta pozicija (nuomonė) negali paneigti teismų procesiniuose dokumentuose padarytų išvadų dėl pareiškėjos skundo pagrįstumo, t. y. dėl SB „Šermukšnėlė“ 1992 m. generalinio plano galiojimo. Šioje administracinėje byloje buvo pateikti įrodymai, kad NŽT kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijos planavimo skyrių, jog būtų pateiktas galiojantis generalinis planas ir duomenys, kada ir kokiu būdu buvo patvirtintas galiojantis generalinis planas, (II t., b. L 17) ir šie dokumentai buvo pateikti (II t., b. L 19-25) - 1994-02-04 potvarkis Nr. 45 ir kt. (nebuvo pateiktas konkretus aktas, kuriuo patvirtintas 1992 m. balandžio mėnesį parengtas planas), t. y. tiek pareiškėja, tiek teismas susipažino su Vilniaus rajono savivaldybėje esančiais dokumentais, susijusiais su 1992 m. balandžio mėnesi parengtu generaliniu planu. Taigi, teismai nustatė, kad 1992 m. balandžio mėnesi parengtas planas yra generalinis planas, ir šiuo planu rėmėsi, priimdami procesinius sprendimus. Pati pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindė būtent aplinkybe, kad 1992 metų generalinis planas negali būti pripažintas galiojančiu ir turinčiu teisinę bei juridinę reikšmę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs kasatorės N. Š. kasacinį skundą, 2017-04-19 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-690/2017 (42 p.) konstatavo, kad „ Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimu nustatė, kad SB „ Šermukšnėlė “ generaliniame plane tarp sodo sklypų Nr. 168 ir Nr. 169 yra pažymėtas 5 m pločio sodininkų bendrijos bendro naudojimo kelias; generalinis planas, kuriuo vadovautasi nustatant sklypo ribas T. ir D. B., patvirtintas 1992 m. balandžio mėnesį; šį planą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos pateikė Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyrius (pagal CPK182 straipsnio 2 punktą tai prejudicinis faktas šioje byloje) “. LAT minėtoje nutartyje taip pat konstatavo, kad kasatorės pateiktas 1989 metų planas „ nepaneigia nurodyto prejudicinio fakto dėl esančio 1992 m. generalinio plano “. Vadovaujantis CPK 182 str. 2 d. nuostatomis, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Teisinių santykių stabilumo reikalavimas, išplaukiantis iš teisinės valstybės principo, reikalauja, kad teisė kreiptis į teismą nebūtų beribė laiko atžvilgiu. Šiuo tikslu yra nustatyta teisinių reikalavimų senatis. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti - administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-06-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3-380/2006; LAT 2008-12-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 298/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-11-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2013). ABTĮ 29 str. 1 d. nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per 1 mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šis terminas yra ne ieškinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismą terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009- 11-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-11-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2013). ABTĮ 29 str. 1 d. nustatyto termino praleidimas duoda pagrindą atmesti reikalavimą vien šiuo pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2010). SB „Šermukšnėlė“ 1992 m. generalinio plano patvirtinimas laikytinas administraciniu sprendimu, o reikalavimas dėl 1992 m. generalinio plano panaikinimo yra administracinio teisinio pobūdžio. Ieškovė yra SB „Šermukšnėlė“ narė nuo 1989 m., todėl darytina išvada, kad jai, kaip šios bendrijos narei, turėjo būti žinoma apie 1992 m. SB „Šermukšnėlė“ generalinį planą. ABTĮ 30 str. 1 d. nustatytas 10 metų naikinamasis terminas, per kurį gali būti reiškiamas administracinio teisinio pobūdžio reikalavimas, yra praleistas, todėl šį aplinkybė laikytina pagrindu ieškinį atmesti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas bylą kasacine tvarka (civ. byla Nr. 3K-3-191/ 2017), Vilniaus rajono apylinkes teismo 2014-05-27 sprendimą papildė ii- leido N. Š. iki 2018-02-01 teisės aktų nustatyta tvarka SB „Šermukšnėlė“ įsiteisinti savavališkai pastatytus statinius, o to nepadarius, ji įpareigota per 6 mėnesius nuo nurodyto termino pasibaigimo savo lėšomis juos nugriauti. Vilniaus apygardos teismas civ. byloje Nr. e2S-13 7-25 8/2020 minėtą terminą pratęsė iki 2021-12-11.

8       Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė ieškinį palaikė ieškinyje nurodytais pagrindais, prašė tenkinti ir priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

9       Teismo posėdžio metu NŽT atstovas su ieškiniu nesutinko, prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįsta. Nesutiko su ieškovės atstovės argumentais, jog prejudiciniai faktai gali būti paneigiami, jeigu prejudiciniai faktai paneigiami, tuomet kokia prasmė yra prejudicinių faktų nustatymo. Prejudiciniai faktai negali būti paneigiami, jei jie ieškovei neparankūs. Nurodė, jog prejudiciniais faktais kaip tik privaloma remtis sekančiose bylose nagrinėjančiuose tas pačias aplinkybes. Buvo aplinkybė, jog galiojantis SB „Šermukšnėlė“ generalinis planas parengtas ir nustatytas Vilniaus Apygardos teismo, kuris buvo apskųstas apeliacine tvarka ir Vyriausiasis administracinis teismas sprendimą paliko nepakeistą. Vėliau, buvo bandoma atnaujinti procesą, tačiau Vyriausiasis administracinis teismas pasisakė, jog tos aplinkybės dėl proceso atnaujinimo jos jau buvo žinomos ir nėra pagrindo atnaujinti proceso. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija išnagrinėjusi kasatorės N. Š. kasacinį skundą 2017 m. balandžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-690/2017 konstatavo, kad „Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimu nustatė, kad SB „Šermukšnėlė“ generaliniame plane tarp sodo sklypų Nr. 168 ir Nr. 169 yra pažymėtas 5 m pločio sodininkų bendrijos bendro naudojimo kelias; generalinis planas, kuriuo vadovautasi nustatant sklypo ribas, patvirtintas 1992 m. balandžio mėnesį; šį planą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos pateikė Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyrius. Taigi, tai yra prejudicinis faktas šioje byloje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje nutartyje taip pat konstatavo, kad kasatorės pateiktas 1989 metų planas „nepaneigia nurodyto prejudicinio fakto dėl esančio 1992 m. generalinio plano“. Vertinant aplinkybę, jog SB „Šermukšnėlė“ galioja 1992 m. generalinis planas yra patvirtinta įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir laikytina prejudiciniu faktu šioje byloje, todėl papildomai neįrodinėtina. Taigi, Lietuvos Aukščiausiasis teismas patvirtino, kad ši aplinkybė yra nustatyta prejudiciniu faktu ir papildomai įrodinėti nereikia.

10       Atsakovės Vilniaus rajono savivaldybės administracijos atstovas, teismo posėdžio metu duodamas paaiškinimus, nurodė dėl ieškinio spręsti teismo nuožiūra. Baigiamojoje kalboje Vilniaus rajono savivaldybės atstovas nurodė, jog išklausius šalių paaiškinimus posėdžio metu, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos atstovas keičia institucijos poziciją ir teismo prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

11       Trečiasis asmuo T. B., duodamas paaiškinimus posėdžio metu, palaikė savo poziciją išdėstyta atsiliepime, prašė ieškinį atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

12       Trečiųjų asmenų T. B. ir D. B. atstovas advokatas su ieškiniu nesutiko, savo poziciją išdėstė atsiliepime, prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą bei taikyti senatį ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinį turi įrodyti ieškovai, o atsakovai ir tretieji asmenys tik atsikirtinėja. Bendroji taisykle kuria pripažįsta teismai yra tai, kad vėlesnis teisės aktas pakeičia ankstesnio akto nuostatas arba jas panaikina, šiuo atveju . Dėl prezumpcijos pažymėjo, kad teismai patvirtino faktines aplinkybes, o ieškovė nenori pripažinti įsigaliojusių teismo sprendimų. Pati ieškovė yra įsigijusi savo sklypą pagal SB „Šermukšnėlė“ 1992 metų generalinio plano kadanstrinių sklypų ribas. Remiantis tuo, kas šioje byloje buvo išsakyta, trečiųjų asmenų atstovas prašė teismo taikyti senatį ir ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinys atmestinas

13       Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje.

14       Įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas onus probandi principas, tai yra, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu CPK 12 str. ir 178 str.). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.).

15       Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą.

16       Bylai reikšmingos aplinkybės nustatomos pagal byloje esančius įrodymus. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.Nuoseklioje ir išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti ( žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-684/2020 63 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

17       Šalių paaiškinimais bei byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorinio planavimo laikinųjų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. kovo 12 d. nutarimu Nr. 161 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorinio planavimo“ (galiojo nuo 1993-03-12 iki 1996-06-01) 16.4. punkte buvo nustatyta, kad kaimo gyvenviečių generalinius planus rengia ir tvirtina miestų ir rajonų valdybos. 1996-06-01 įsigaliojus Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymui sodininkų bendrijos generalinis planas laikomas detaliuoju planu. Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 5 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 1996-06-01 iki 2004-05-01) nustatyta, kad detaliuosius planus tvirtina savivaldybės taryba. Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 4 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2004-05-01 iki 2014-01-01) nustatyta, kad detalųjį planą tvirtina savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu. Sodininkų bendrijos generalinis planas– tai detalusis teritorijos planas, kuriam rengti sąlygas išduoda ir jį tvirtina savivaldybės administracija (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-4734-244/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-318-261/2015).

18       Pažymėtina, kad detaliojo teritorijų planavimo funkcija priskirta būtent vietos savivaldos institucijos (savivaldybės administracijos) kompetencijai. Atsižvelgiant į tai SB „Šermukšnėlė“ 1992 m. generalinis planas – vietos savivaldos institucijos (savivaldybės administracijos) tvirtinamas teritorijų planavimo dokumentas. Pabrėžtina, kad nei NŽT, nei buvusi Vilniaus apskrities viršininko administracija, kurios teises ir pareigas perėmė NŽT, nerengė ir netvirtino SB „Šermukšnėlė“ 1992 m. generalinio plano, kadangi ši detaliojo teritorijų planavimo  funkcija nebuvo priskirta jos kompetencijai. Vertintina ir tai, kad 1992 m. už žemės tvarkymą ir administravimą atsakingos valstybės institucijos, kurios teises ir pareigas perėmė NŽT, net nebuvo (Vilniaus apskrities valdytojo administracija įsteigta 1995-06-29, nuo 1997-07-11 – Vilniaus apskrities viršininko administracija, nuo 2010-07-01 – NŽT). SB „Šermukšnėlė“ generalinis planas yra saugomas Vilniaus rajono savivaldybės administracijoje, o už žemės tvarkymą ir administravimą atsakingos valstybės institucijos – Vilniaus apskrities valdytojo administracija, Vilniaus apskrities viršininko administracija, todėl darytina išvada, kad NŽT vadovavosi ir šiuo metu vadovaujasi Vilniaus rajono savivaldybės administracijos pateiktu SB „Šermukšnėlė“ generaliniu planu. Atsižvelgiant į tai, NŽT negali būti laikoma atsakinga už SB „Šermukšnėlė“ generalinio plano sprendinius. Sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo tvarkos metodinių nurodymų, patvirtintų 1992 m. kovo 20 d. Žemės ūkio ministro pirmojo pavaduotojo, 6 punkte nustatyta, kad sodo sklypo planas rengiamas pagal sodo išplanavimo projektą (generalinį planą).

19       Įvertinus SB „Šermukšnėlė“ sodo sklypų Nr. 168 ir Nr. 169 pirminius žemės sklypų planus, t.y. privatizavimo schemas matyti, kad jos yra parengtos pagal SB „Šermukšnėlė“ 1992 m. generalinį planą. Nustatyta, kad sodo sklypo Nr. 168 planas yra suderintas Vilniaus rajono savivaldybės architektės N. M.. Ieškovė jai šiuo metu priklausantį žemės sklypą Nr. 169, esantį SB „Šermukšnėlė“, unikalus Nr. 4321-0802-0169, įgijo 1994 m. rugsėjo 6 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. P41/94-1569, kurios sudedamoji dalis yra žemės sklypo planas, t. y. sodo sklypo privatizavimo schema, parengta 1992 m. balandžio 21 d. Taigi, vertinant šią faktinę aplinkybę, darytinos išvados, kad: 1) ieškovė ginčydama jai priklausančio žemės sklypo Nr. 169 privatizavimo schemą (t. y. žemės sklypo planą, pagal kurį įsigijo žemės sklypą) faktiškai ginčija 1994 m. rugsėjo 6 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sandorį. Tokio sandorio ginčijimui taikytina ieškinio senatis; 2) ieškovei dar 1992 m. balandžio 21 d. pasirašant ant jai priklausančio žemės sklypo Nr. 169 privatizavimo schemos tapo žinoma apie 1992 metų SB „Šermukšnėlė“ generalinio plano galiojimą ir bendrojo naudojimo kelio tarp žemės sklypų Nr. 169 ir Nr. 168 buvimą, tačiau ieškovė nepateikė jokio kito žemės sklypo plano (ar privatizavimo schemos), kuris būtų laikytinas galiojančiu žemės sklypo planu. Pažymėtina, kad joks žemės sklypas negali būti suformuotas ir įregistruotas nekilnojamojo turto kadastre be galiojančio žemės sklypo plano. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. A27-477 „Dėl sodininkų bendrijos „Šermukšnėlė“, esančios (duomenys neskelbtini)., žemės sklypo ribų ir žemės ploto patvirtinimo“ buvo patvirtintas SB „Šermukšnėlė“ teritorijos ribų planas, kuris yra parengtas pagal SB „Šermukšnėlė“ 1992 m. generalinį planą. SB „Šermukšnėlė“ formavimo ir pertvarkymo projektas, patvirtintas NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-4872, buvo parengtas pagal SB „Šermukšnėlė“ 1992 m. generalinį planą. Be to, nustatyta, kad minėtas projektas buvo suderintas Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. KADI-737 „Dėl sodininkų bendrijos „Šermukšnėlė“, esančios (duomenys neskelbtini)., formavimo ir pertvarkymo projekto derinimo“.

20       Remiantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalimi nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais,  kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Pažymėtina ir tai, kad nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje pažymėtos žemės sklypų ribos, keliai atitinka SB „Šermukšnėlė“ 1992 m. balandžio mėn. generaliniame plane pažymėtas žemės sklypų ribas, kelius, todėl vadovaujantis minėta Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nuostata šiuo metu SB „Šermukšnėlė“ galioja 1992 m. sodininkų bendrijos „Šermukšnėlė“ generalinis planas. Be to, kad kai kurie šiuo metu nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje pažymėti ir nekilnojamojo turto registre įregistruoti žemės sklypai, 1989 m. plane nėra nepažymėti, nesuprojektuoti, pvz., žemės sklypai, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau SB „Šermukšnėlė“ 1992 m. generaliniame plane šie žemės sklypai yra suprojektuoti ir atitinkamai pažymėti Nr. 191, Nr. 192, Nr. 193, Nr. 194. Remiantis išdėstytu, darytina išvada, kad SB „Šermukšnėlė“ žemės sklypai įregistruoti remiantis SB „Šermukšnėlė“ 1992 m. generaliniu planu. 

21       Vienas iš ieškinio reikalavimų yra pripažinti, kad privatizacijos procese SB „Šermukšnėlė“ nariai nuosavybės teises į žemės sklypus įgijo tokio dydžio ir tokių ribų, kokių nustatyta tvarka žemės sklypai buvo suteikti naudoti ir faktiškai buvo naudojami iki 1992 metų vasario 7 d. pagal 1989 metų generalinį dendrologinį planą. Šioje byloje ieškovė yra tik viena SB „Šermukšnėlė“ narė iš daugelio SB „Šermukšnėlė“ narių, todėl nesuprantama kokiu pagrindu ieškovė gina visų SB „Šermukšnėlė“ narių teises prašydama pripažinti, kad jie nuosavybės teises įgijo pagal 1989 metų generalinį dendrologinį planą. Vertintina, kad toks reikalavimas gali nepagrįstai pažeisti kitų SB „Šermukšnėlė“ narių teises ir yra pareikštas dėl į bylą neįtrauktų asmenų. Ieškinyje nepagrįstai nurodoma, kad „naudojamais laikomi valstybinės žemės sklypai, kurie nustatytąja tvarka buvo suteikti naudoti ir buvo naudojami iki 1992 m. vasario 7 d.“ Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimą Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypų pardavimo ir nuomos tvarkos“ keitusiuose teisės aktuose – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarime Nr. 550 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarime Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarime Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarime Nr. 1443 „Dėl Valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos mėgėjų sodo teritorijoje“ tokio apribojimo nėra, priešingai – Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatyta, kad sodo sklypai, sodininkų bendrijos valdybos sprendimais suteikti bendrijų nariams ir naudotojams iki 1995 m. gegužės 18 d., prilyginami suteiktiems teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi, sodininkų bendrijų sodo sklypai galėjo būti suteikiami ir po 1992 m. vasario 7 d.

22       Vertinant tai, kad SB „Šermukšnėlė“ sodo sklypų šios bendrijos nariams suteikimas buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992 m. rugsėjo 28 d. potvarkiu Nr. 1340p, taigi priimtu po ieškovės nurodytos datos 1992 m. vasario 7 d. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto aplinkybes, nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, laikytinos prejudiciniais faktais, t. y. aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti byloje. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1897-171/2012 konstatavo, kad SB „Šermukšnėlė“ galioja generalinis planas, parengtas 1992 m. balandžio mėn., šį generalinį planą pateikė Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijos planavimo skyrius. Minėtas teismo sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 28 d. nutartimi Nr. A143-772/2013 paliktas nepakeistu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartyje Nr. P-49-520/2015, kuria atsisakyta atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje konstatuota, kad aplinkybės, susijusios su tuo, jog nėra konkretaus akto patvirtinančio 1992 m. balandžio mėnesį parengtą generalinį planą, jau buvo žinomos tiek pareiškėjai (N. Š.), tiek teismui, ir jos jau buvo išnagrinėtos ir yra įvertintos, taip pat teismas pasisakė, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2015 m. sausio 2 d. rašte Nr. A33(1)-6-(4.22) išdėstyta nuomonė negali paneigti teismų procesiniuose dokumentuose padarytų išvadų dėl pareiškėjos skundo pagrįstumo, t. y. dėl SB „Šermukšnėlė“ 1992 m. generalinio plano galiojimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija išnagrinėjusi kasatorės N. Š. kasacinį skundą 2017 m. balandžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-690/2017 (42 p.) konstatavo, kad „Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimu nustatė, kad SB „Šermukšnėlė“ generaliniame plane tarp sodo sklypų Nr. 168 ir Nr. 169 yra pažymėtas 5 m pločio sodininkų bendrijos bendro naudojimo kelias; generalinis planas, kuriuo vadovautasi nustatant sklypo ribas, patvirtintas 1992 m. balandžio mėnesį; šį planą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos pateikė Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyrius. Taigi, pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą tai yra prejudicinis faktas šioje byloje.

23        Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje nutartyje taip pat konstatavo, kad kasatorės pateiktas 1989 metų planas „nepaneigia nurodyto prejudicinio fakto dėl esančio 1992 m. generalinio plano“. Vertinant aplinkybę, jog SB „Šermukšnėlė“ galioja 1992 m. generalinis planas yra patvirtinta įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir laikytina prejudiciniu faktu šioje byloje, todėl papildomai neįrodinėtina.

24       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtoja praktiką, kad tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2006; 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2009; 2010 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2010; 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2012; 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2013).

25       Teisinių santykių stabilumo reikalavimas, taip pat išplaukiantis iš teisinės valstybės principo, reikalauja, kad teisė kreiptis į teismą nebūtų beribė laiko atžvilgiu. Šiuo tikslu nustatoma teisinių reikalavimų senatis. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas /prašymas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šis terminas yra ne ieškinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismą terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2009; 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2013). Pažymėtina, kad ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino praleidimas reiškia, kad administracinis teisinis reikalavimas byloje gali būti atmestas vien šiuo pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-10-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2010). SB „Šermukšnėlė“ 1992 m. generalinio plano patvirtinimas laikytinas administraciniu sprendimu, o reikalavimas dėl 1992 m. generalinio plano panaikinimo yra administracinio teisinio pobūdžio. Ieškovė nurodo, kad ji yra SB„Šermukšnėlė“ narė nuo 1989 metų, todėl jai kaip sodininkų bendrijos narei turėjo būti žinoma apie 1992 m. SB „Šermukšnėlė“ generalinį planą. Remiantis aukščiau išdėstytu, vieno mėnesio apskundimo terminas yra praleistas daugiau nei dešimt metų, o ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų naikinamasis terminas, per kurį gali būti reiškiamas administracinio teisinio pobūdžio reikalavimas, yra praleistas. Be to, apskundimo terminas negali būti atnaujintas jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo praėjo daugiau kaip dešimt metų, todėl visos nurodytos aplinkybės laikytinos pagrindu ieškinį atmesti.

26       Ieškinio reikalavimui dėl NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 20 d. įsakymo Nr. Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-4872 panaikinimo taip pat taikytinas ATBĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas administraciniam aktui skųsti. Kadangi duomenys apie teritorijų planavimo dokumentų rengimą ir tvirtinimą yra skelbiami viešai, o ieškovė aktyviai dalyvavo SB „Šermukšnėlė“ veikloje siekiant įsigyti besiribojantį žemės plotą, kuriame įvykdyta savavališka statyba, todėl ieškovei buvo žinoma apie NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 20 d. įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-4872 priėmimą. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo nagrinėjama administracinė byla (Nr. I3-2117-595/2020 ir Nr. A-4887-492/2020, teisminio proceso Nr. 3-61-3-01400-2018-9), kurioje N. Š. ginčijo NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 20 d. įsakymą Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-4872, skundas šioje byloje buvo pateiktas 2018 m. balandžio 25 d. Taigi, kad ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. gruodžio 20 d. įsakymui Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-4872 ginčyti yra praleistas ir tai yra pagrindas ir šį reikalavimą atmesti.

27       Atsižvelgiant į išdėstyta ir remiantis norminiais teisės aktais, įvertinus bylos medžiagą bei išklausius šalių pozicijas, konstatuotina,  kad nuo 1992 m. SB „Šermukšnėlė“ generalinio plano priėmimo ir nuo ieškovei priklausančio žemės sklypo Nr. 169 1992 m. balandžio 21 d. privatizavimo schemos parengimo yra praėję daugiau nei dešimt metų, todėl taikytinas ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 1 dalyje numatytas bendras dešimties metų ieškinio senaties terminas, kurio pasibaigimas yra pagrindas ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

28       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Netenkinus ieškinio iš ieškovės priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas atsakovams ir tretiesiems asmenims. Tretieji asmenys D. B. ir T. B. prašo priteisti patirtų 800,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pateikė tai patvirtinančius dokumentus t. y. mokėjimo nurodymus, todėl prašoma trečiųjų asmenų turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma yra pagrįsta ir  priteistina tretiesiems asmenims iš ieškovės (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d.).

29       Teismo patirtos, iš šalių priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu yra 18,03 Eur, kurios viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „ Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo, patvirtintos minimalios valstybei priteistinos 5,00 Eur bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl yra priteistinos valstybei  iš ieškovės(CPK 92 str., 96 str. 6 d.).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 1 dalimi,  Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185, 269-270 straipsniais, teismas

n u s p r e n d ž i a :

           ieškinį atmesti.

           Priteisti iš ieškovės N. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 800,00 Eur (aštuonis šimtus 00 ct) tretiesiems asmenims T. B., gim.1967-06-17, ir D. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

           Priteisti valstybės naudai iš ieškovės N. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 18,03 Eur (aštuoniolika eurų 03 ct) bylinėjimosi išlaidų. Ši suma turi būti įmokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188728821, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

           Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus.

        Teisėjas Alfredas Juknevičius