Administracinė byla Nr. eA-1282-575/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04521-2024-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. vasario 19 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. H. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. H. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas M. H. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. 24S133353 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1), kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi, ir 2024 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. 24S183430 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2), kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvestas perspėjimas į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS).
2. Nesutikdamas su Sprendimu Nr. 1, pareiškėjas paaiškino, kad jame nurodyta, jog darbdavys uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vlantana“ su pareiškėju darbo sutarties nesudarė, bendrovės pranešime nurodyta, kad užsienietis pabėgo. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas pažymi, kad darbdavys jį ignoravo ir neįdarbino, nors pareiškėjas kreipėsi į darbdavį. Pareiškėjas atitiko visus reikalavimus, keliamus darbui, siekia dirbti bendrovėje ir pateikė visą informaciją bei dokumentus, nesiekdamas nieko suklaidinti.
3. Pareiškėjo įsitikinimu, Sprendimas Nr. 1 yra per griežtas, taikoma poveikio priemonė neproporcinga. Pareiškėjas negavo jokios informacijos, kuri pagrįstų, kad jis gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikai, o atvirkščiai – pareiškėjas bendradarbiauja su atsakovu, teikia visą informaciją, susirado naują darbdavį. Pareiškėjas jokių pažeidimų per visą buvimo laikotarpį Lietuvos Respublikoje nėra padaręs. Pareiškėjas tvirtino, kad atsakovas Sprendimą Nr. 1 priėmė nenustatęs visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyręs.
4. Dėl Sprendimo Nr. 2 neteisėtumo pareiškėjas nurodė, kad atsakovas, vadovaujantis Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) nuostatomis, privalo į išbraukti pareiškėją iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo (toliau – ir Sąrašas). Pareiškėjo įsitikinimu, draudimo atvykti trukmė nustatoma kiekvienu atveju atsižvelgus į visas individualias aplinkybes.
5. Pareiškėjas tvirtino, jog atsakovas piktnaudžiauja savo diskrecija neįleisti pareiškėjo į Lietuvą ar kitą Europos Sąjungos šalį, kadangi tiksliai nenurodo, kokiu pagrindu toks sprendimas buvo priimtas. Pareiškėjas jokio pažeidimo nėra atlikęs, nesislėpė nuo pareigūnų, todėl ginčijami sprendimai turi būti panaikinti, o pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi.
6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
7. Migracijos departamentas paaiškino, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pareiškėjui 2023 m. spalio 30 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, kadangi pareiškėjas ketino dirbti UAB „Vlantana“.
8. Migracijos departamento turimais duomenimis, bendrovė darbo sutarties su pareiškėju nesudarė, o pranešime nurodė, kad pareiškėjas pabėgo. Atsakovas pažymėjo, kad kitose Lietuvos Respublikos įmonėse užsienietis šiuo metu nedirba. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinės sistemos duomenimis, užsienietis nuo 2024 m. vasario 22 d. vykdo individualią veiklą.
9. Migracijos departamentas, įvertinęs visus duomenis bei vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, priėmė Sprendimą Nr. 1 panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir Sprendimą Nr. 2 uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).
10. Atsakovas pažymėjo, jog galiojantys teisės aktai Migracijos departamento neįpareigoja aiškintis aplinkybes, dėl kurių darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta. Vien šis faktas yra Įstatyme nustatytas pagrindas panaikinti pareiškėjo leidimą. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas skunde teismui nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, kurios paneigtų Migracijos departamento nustatytus faktus. Šiuo atveju darbdavio veiksmai, kuriuos nurodo pareiškėjas skunde, neturi esminės teisinės reikšmės vertinant Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nes jis buvo priimtas nustačius imperatyvius leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Pareiškėjui nesudarius sutarties su bendrove, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo buvo išduotas Leidimas.
11. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl grėsmės nacionaliniam saugumui, lūkesčiai dėl teisinės valstybės, teisės laisvai judėti, nepadarytų pažeidimų nėra reikšmingi. Pareiškėjas skunde nurodydamas, kad Migracijos departamentas turi išbraukti duomenis iš Nacionalinio sąrašo, nepateikia jokių pagrindų ar įrodymų, kurie pagrįstų jo teiginius. Duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, gavęs leidimą darbo pagrindu įmonėje, tarpininkavusioje dėl leidimo išdavimo, pareiškėjas neįsidarbino, tačiau nuo 2024 m. vasario 22 d. vykdo individualią veiklą. Atsakovo manymu, tai, kad pareiškėjas savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, nesudaro pagrindo išbraukti jo duomenis iš Sąrašo. Taigi, Sprendimas Nr. 2, kuriuo pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtrauktas perspėjimas į SIS, yra proporcingas.
12. Atsakovo nuomone, ginčijami sprendimai pagrįsti objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos.
II.
13. Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 3 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.
14. Teismas nustatė, kad 2023 m. spalio 30 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, kadangi pareiškėjas ketino dirbti UAB „Vlantana“; leidimas jam įteiktas 2023 m. gruodžio 17 d. per Jungtinių Arabų Emyratų išorės paslaugų tiekėją. Bendrovė darbo sutarties su pareiškėju nesudarė, pranešime atsakovui nurodė, kad jis pabėgo, jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėjas šiuo metu nedirba – Sodros duomenimis, pareiškėjas nuo 2024 m. vasario 22 d. vykdo individualią veiklą. Migracijos departamentas, įvertinęs visus duomenis bei vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, priėmė Sprendimą Nr. 1 panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir Sprendimą Nr. 2 uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).
15. Teismas vadovavosi Įstatymo nuostatomis (35 str. 1 d. 2 p., 50 str. 1 d. 2 p. ir 6 p.) ir pabrėžė, jog būtent užsieniečiui (pareiškėjui) tenka pareiga laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas, be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu.
16. Teismo vertinimu, bylos duomenys patvirtino, kad pareiškėjas bendrovėje nebuvo įdarbintas, nedirba ir negauna darbo užmokesčio ar jokių kitų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde neneigė, jog su juo nebuvo sudaryta darbo sutartis, t. y. dėl bylos esminių faktinių aplinkybių ginčo nebuvo.
17. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo mokamas darbo užmokestis, todėl pareiškėjas neatitiko Įstatyme nustatytų reikalavimų. Teismo vertinimu, pareiškėjo nuo 2024 m. vasario 22 d. vykdoma individuali veikla nebuvo reikšminga, kadangi teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos bus darbo užmokestis (1 386 Eur).
18. Atsižvelgęs į tai, kad su pareiškėju darbo sutartis nesudaryta, užsienietis bendrovėje nedirba ir negauna darbo užmokesčio bei kitų reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje, teismas konstatavo, kad duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, ir darė išvadą, jog pareiškėjui leidimas laikinai gyventi panaikintas pagrįstai. Teismas pabrėžė, kad Įstatymo 50 straipsnyje įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. O nustatęs bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Teismas konstatavo, kad Sprendimas Nr. 1 yra teisėtas ir pagrįstas.
19. Vertindamas skundo argumentus dėl Sprendimo Nr. 2, teismas vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi ir Kriterijų vertinimo tvarkos 44.3 punkto nuostatomis. Teismas pažymėjo, kad atsakovas priimdamas sprendimą, kuriuo nustatomas arba sutrumpinamas užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, turi įvertinti individualią užsieniečio situaciją, atsižvelgdamas į Kriterijų vertinimo tvarkoje nustatytus kriterijus.
20. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas, nustatydamas pareiškėjui 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą, vertino šias aplinkybes: užsieniečiui anksčiau leidimai laikinai gyventi išduoti nebuvo, Lietuvos Respublikoje įdarbintas nebuvo (tai leido daryti išvadą, jog užsienietis ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje neturi), nenustatyta, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Teismas sutiko su atsakovo išvada, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, asmuo įmonėje, tarpininkavusioje dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, neįsidarbino, tačiau nuo 2024 m. vasario 22 d. vykdė individualią veiklą), asmuo savo nesąžiningais veiksmais, pažeidė Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Teismas darė išvadą, kad draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas nustatytas nepažeidžiant Kriterijų vertinimo tvarkos reikalavimų, todėl panaikinti Sprendimą Nr. 2 šioje dalyje nebuvo pagrindo.
21. Vertindamas Sprendimo Nr. 2 dalies, kuria nuspręsta įvesti perspėjimą į SIS dėl draudimo pareiškėjui atvykti, teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 15 punktą asmens duomenys iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo teikiami SIS.
22. Įvertinęs tai, kad pareiškėjui taikytinas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo dienos, vadovaudamasis Taisyklių 15 punktu, teismas nurodė, kad iš Sąrašo pagrįstai nuspręsta pateikti duomenis į SIS. Teismas konstatavo, kad aptariama Sprendimo Nr. 2 dalis taip pat lyra teisėta ir pagrįsta.
23. Apibendrindamas teismas darė išvadą, kad atsakovas ginčijamuose sprendimuose detaliai, išsamiai ir aiškiai išdėstė reikšmingas faktines aplinkybes, nurodė konkrečias taikytinas teisės normas, įvertino individualią pareiškėjo situaciją, t. y. sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio reikalavimus. Teismas nenustatė teisinio pagrindo panaikinti ginčijamus sprendimus ir pareiškėjo skundą atmetė.
III.
24. Pareiškėjas M. H. K. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti Migracijos departamento Sprendimą Nr. 1 ir Sprendimą Nr. 2 arba perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
25. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas pakartoja argumentus, išdėstytus pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde, ir akcentuoja, kad:
25.1. Byloje ginčijami sprendimai yra per griežti. Pareiškėjas nesiekė nieko suklaidinti – šiuo atveju darbdavys ignoravo pareiškėją ir jo neįdarbino, nors pareiškėjas kreipėsi į bendrovę. Pareiškėjas atitiko visus Įstatymo reikalavimus, kad jam būtų išduotas leidimas darbo bendrovėje pagrindu.
25.2. Byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas bendradarbiauja su Migracijos departamentu, teikia visą informaciją, susirado naują darbdavį. Pareiškėjas jokių pažeidimų Lietuvos Respublikoje nėra padaręs. Pareiškėjas tikėjo, kad jis atvyksta į teisinę valstybę, kurioje įgytos užsieniečių teisės galios tam tikrą laiką ir bus faktiškai įgyvendinamos.
25.3. Atsakovas, priimdamas sprendimus, neištyrė ir neįvertino visų svarbių aplinkybių, šių pažeidimų neištaisė ir pirmosios instancijos teismas. Dėl kalbų nemokėjimo pareiškėjas negalėjo suprasti Įstatymo reikalavimų ir sprendimais sukeliamų pasekmių.
25.4. Migracijos departamentas, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, privalo išbraukti pareiškėjo duomenis iš Sąrašo. Nagrinėjamu atveju atsakovas piktnaudžiauja savo diskrecija, uždrausdamas pareiškėjui atvykti į Lietuvą ar į kitą Europos Sąjungos valstybę.
26. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Pakartodamas pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime išdėstytas faktines aplinkybes ir teisinius argumentus, atsakovas nurodo, kad:
26.1. Teisės aktai nenustato pareigos Migracijos departamentui aiškintis aplinkybes, dėl kurių darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta. Pareiškėjas nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, kurios paneigtų Migracijos departamento nustatytus faktus.
26.2. Akcentuotina, kad Įstatymo 50 straipsnyje nustatyti savarankiški leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, todėl nustačius bent vieną iš jų, atsakovas privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas nepagrįstai tvirtina, kad jo duomenys turi būti išbraukti iš Sąrašo.
26.3. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo Nr. 1, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir Sprendimo Nr. 2, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius, teisėtumo ir pagrįstumo.
28. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, jog atsakovas Sprendime Nr. 1 nurodytais pagrindais teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Kadangi, teismo vertinimu, pareiškėjas siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi pateikė duomenis, kurie neatitiko tikrovės, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, teismas darė išvadą, kad atsakovas Sprendimu Nr. 2 teisėtai ir pagrįstai uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvedė perspėjimą į SIS.
29. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu ginčijamais atsakovo sprendimas, apeliaciniame skunde iš esmės teigia, jog teismas neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, pareiškėjas nesiekė nieko suklaidinti, todėl nepagrįstai panaikintas jo leidimas laikinai gyventi. Pareiškėjas taip pat tvirtina, kad sprendimai yra per griežti, o atsakovas piktnaudžiauja savo diskrecija uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir Šengeno erdvę.
30. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
Dėl Sprendimo Nr. 1 teisėtumo ir pagrįstumo.
31. Byloje nustatyta, kad Sprendimas Nr. 1, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, taip pat Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, atsižvelgus į tai, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; taip pat su pareiškėju nesudaryta darbo sutartis.
32. Įstatymo (2022 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-1277 redakcija) 50 straipsnio 1 dalyje inter alia (liet. be kita ko) nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (2 p); nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų (6 p.).
33. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė.
34. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina ir dėl šių aplinkybių ginčo nėra, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (t. y. kad asmuo ketina dirbti pagal darbo sutartį, jo profesija įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą ir pareiškėjui nereikalingas Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimas dėl atitikties Lietuvos darbo rinkos poreikiams). Iš byloje esančio UAB „Vlantana“ tarpininkavimo rašto matyti, kad bendrovė įsipareigojo įdarbinti pareiškėją pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui tarptautinio krovinių vežino transporto priemonės vairuotoju ir mokėti 1386 Eur mėnesinį darbo užmokestį. Pareiškėjas UAB „Vlantana“ nebuvo įdarbintas, kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėjas nedirba, nuo 2024 m. vasario 22 d. vykdo individualią veiklą. Be to, UAB „Vlantana“ 2024 m. sausio 26 d. pranešimu informavo Migracijos departamentą, kad pareiškėjas neįdarbintas, kadangi asmuo pabėgo.
35. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje nustačius, kad su pareiškėju darbo sutartis nebuvo sudaryta, pripažintina, jog leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo panaikintas pagrįstai ir teisėtai, nustačius savarankišką imperatyvių leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą (Įstatymo 50 str. 1 d. 6 p.).
36. Pažymėtina, kad pareiškėjo procesiniuose dokumentuose dėstomos aplinkybės, susijusios su ginčo situacijos priežastimis ir dėl to atsakingo asmens (pareiškėjo ar darbdavio) kalte, nėra reikšmingos, nes pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimas tiesiogiai priklausė nuo to, ar pagal prašymą išduoti šį leidimą prisiimti reikalavimai bus įgyvendinti, o išduotas leidimas negali galioti, jei pagrindai, susiję su užsieniečio teise laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nebuvo įvykdyti. Todėl asmenų kaltės klausimas šiuo požiūriu neturi esminės teisinės reikšmės vertinant Sprendimo Nr. 1 pagrįstumą ir teisėtumą, nes Sprendimas Nr. 1 buvo priimtas nustačius savarankišką imperatyvų Įstatyme įtvirtintą leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eA-2051-463/2024).
37. Dėl pareiškėjo pozicijos, kad Sprendimas Nr. 1 yra neproporcingas, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai neatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų (šiuo atveju – darbo sutartis su pareiškėju nesudaryta), jis privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2833-442/2022; 2022 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3925-821/2022; 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1263-525/2024 ir kt.). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, tai, kad byloje nenustatyta aplinkybių, suponuojančių pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui galimybę, nedaro įtakos Sprendimo Nr. 1 teisėtumui ir pagrįstumui. Šie apelianto argumentai nesusiję su ginčo dalyku, t. y. Sprendimas Nr. 1, kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi, buvo priimtas ne dėl to, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui (Įstatymo 50 str. 1 d. 14 p.), o kitais Įstatyme įtvirtintais imperatyviais pagrindais.
38. Pasisakydama dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindo (duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės), teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas šį teisinį pagrindą pritaikė nustatęs, kad pareiškėjas, gavęs leidimą darbo pagrindu įmonėje, tarpininkavusioje dėl leidimo išdavimo, joje neįsidarbino, tačiau nuo 2024 m. vasario 22 d. vykdo individualią veiklą. Bylos duomenimis, UAB „Vlantana“ informavo Migracijos departamentą, kad užsienietis pabėgo. Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad jis atvyko pas darbdavį, turėdamas visus reikiamus dokumentus, tačiau jam buvo pasakyta, kad įmonė turi pakankamai vairuotojų.
39. Atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2438-415/2024, 2024 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2451-789/2024, 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2417-415/2024) Įstatymo nuostatų pateiktus išaiškinimus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju atsakovas tinkamai nustatė faktines aplinkybes, sudarančias pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (pareiškėjas gavo leidimą tuo pagrindu, jog jis dirbs UAB „Vlantana“, jam bus mokamas 1 386 Eur darbo užmokestis, tačiau pareiškėjas apskritai nepradėjo dirbti UAB „Vlantana“, negavo darbo užmokesčio), tačiau atsakovas padarė faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo klaidą, nurodydamas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Vietoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto ginčijamame Sprendime Nr. 1 atsakovas privalėjo nurodyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą (t. y. užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu) ir taikyti jame įtvirtintą teisinį reguliavimą. Todėl teisėjų kolegija pakeičia ginčijamame Sprendime Nr. 1 nurodytą leidimo pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo teisinį pagrindą iš Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto į Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą.
40. Apibendrindama aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai nusprendė, jog atsakovo priimtu Sprendimu Nr. 1 pareiškėjo leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas pagrįstai ir teisėtai dėl to, jog buvo nutraukta darbo sutartis su pareiškėju.
Dėl Sprendimo Nr. 2 teisėtumo ir pagrįstumo.
41. Byloje nustatyta, kad Sprendimu Nr. 2 Migracijos departamentas uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir įtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).
42. Šio draudimo atvykti teisinis pagrindas – Įstatymo 133 straipsnio 1 dalis, Kriterijų vertinio tvarkos 11 ir 14 punktai.
43. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, kad Sprendimas Nr. 2 yra neproporcingas, o atsakovas piktnaudžiauja savo diskrecija, teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.
44. Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punktas nustato, kad, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas gyventi) ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (11.1–11.3 p.). Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą, užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.
45. Aiškindamas Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad Įstatymo leidėjo panaudotas žodis „gali būti“ reiškia, kad ne visais atvejais uždraudžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi. Migracijos departamentas turi diskreciją šiuo klausimu (žr., pvz., 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. Nr. eA-2378-575/2024; 2024 m. lapkričio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2511-602/2024; kt.).
46. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad vien tai, jog užsieniečiui buvo panaikintas jam išduotas leidimas (nuolat ar laikinai) gyventi Lietuvoje, nesukuria Migracijos departamentui pagrindo elgtis imperatyviai ir kiekvienu atveju priimti sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą. Migracijos departamentui suteikta diskrecija spręsti dėl tokio sprendimo priėmimo, tačiau Migracijos departamento diskrecija spręsti dėl sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą priėmimo bei nustatyti užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvą trukmę yra apribota įpareigojimu kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kurios detalizuotos Kriterijų vertinimo tvarkoje. Migracijos departamentas, atlikdamas šį vertinimą, vadovaudamasis konstitucinio atsakingo valdymo bei viešojo administravimo principais, turi atsižvelgti į Įstatymo tikslus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1909-662/2024; 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2194-575/2024; 2024 m. spalio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2335-789/2024; 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024).
47. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta gana plati veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai nagrinėja tik, ar viešojo administravimo subjektas, įgyvendindamas savo diskreciją, nepadarė aiškios (aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo) klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais (valdžia), akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (šiais aspektais žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
2012 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2286/2012; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2952/2012; 2014 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-435/2014 ir kt.).
48. Kaip matyti iš Sprendimo Nr. 2 motyvų, pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metams, kadangi buvo panaikintas asmens leidimas laikinai gyventi ir įvertinus faktines aplinkybes, sudariusias pagrindą panaikinti asmeniui išduotą leidimą, t. y. kad buvo nustatyta, jog duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, pareiškėjas įmonėje, tarpininkavusioje dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, neįsidarbino, tačiau nuo 2024 m. vasario 22 d. vykdo individualią veiklą), tai, kad asmuo savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Iš šio sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas iš esmės rėmėsi Sprendime Nr. 1 nustatytomis aplinkybėmis.
49. Teismo įsitikinimu, šioje nutartyje konstatavus, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą Nr. 1, neteisingai nustatė / teisiškai kvalifikavo vieną iš pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.), kuris keistinas į Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytą teisinį pagrindą, darytina išvada, kad susiklosčiusios faktinės aplinkybės neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punkto taikymo sąlygų, kuomet asmeniui taikomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.
50. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su Migracijos departamento nuomone, kad aukščiau paminėtas draudimas turėtų būti nustatomas, kai užsienietis nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Tačiau nagrinėjamu atveju vien faktinė aplinkybė, kad užsienietis nesudarė darbo sutarties su jį kvietusiu darbdaviu, vienareikšmiškai nepatvirtina pareiškėjo piktnaudžiavimo šiuo aspektu.
51. Nors byloje yra duomenų, kad, kaip pranešime nurodė bendrovė, jog užsienietis pabėgo, tačiau pareiškėjas procesiniuose dokumentuose tvirtino, kad bendrovė jį ignoravo ir neįdarbino, teismo posėdžio metu detalizavo, kad jis atvyko pas darbdavį, turėjo visus reikiamus dokumentus ir siekė įsidarbinti, tačiau nebuvo įdarbintas vairuotoju, kadangi tokių darbuotojų bendrovėje netrūko. Pastebėtina ir tai, kad pareiškėjas teismo posėdžio metu paaiškino, jog neįsidarbinęs UAB „Vlantana“ buvo bedarbis, tačiau išvežiodavo maistą, o užsidirbęs pakankamai pinigų išvyko į kilmės valstybę (Pakistaną). Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo paaiškinimai yra nuoseklūs, neprieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, todėl jais abejoti nėra pakankamo pagrindo. Be to, aplinkybių dėl pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje trukmės, teisėtumo ir / ar išvykimo į kilmės valstybė nesiaiškino nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas.
52. Teisėjų kolegijos vertinimu ir atsižvelgiant tai, jog atsakovas nepagrįstai sprendė dėl tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimo panaikindamas pareiškėjo leidimą gyventi, Migracijos departamento Sprendime Nr. 2 dėl draudimo atvykti nėra pateikta savarankiškų argumentų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Byloje nėra duomenų, kad per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo panaikinti leidimą gyventi priėmimo dienos užsieniečiui jau buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko. Taigi nėra pakankamo ir objektyvaus pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjui nustatytas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis nelaikytinas proporcingu, atitinkančiu Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus.
53. Skundžiamu Sprendimu Nr. 2 taip pat nuspręsta į SIS įtraukti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 36 mėnesius nuo sprendimo priėmimo dienos. Sprendimas dėl perspėjimo įvedimo į SIS priimtas vadovaujantis 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB)Nr. 1987/2006, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2021 m. liepos 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2021/1152, (toliau – ir SIS reglamentas) 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalies c punktu, Taisyklių 15 punktu.
54. Pagal Taisyklių 15 punktą, duomenys iš sąrašo teikiami SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.
55. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktą, situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Pagal SIS reglamento 21 straipsnio 1 dalį, prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.
56. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama atsakovo nurodytą būtinybę įvesti perspėjimą į SIS (atsakovui nustačius, kad duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, su juo darbo sutartis nesudaryta, pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti gauti leidimą laikinai gyventi, atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje), pažymi, jog nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei SIS reglamento 24 straipsnyje nenumatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei perspėjimo į SIS įvedimas tuo atveju, jei užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar toks leidimas buvo panaikintas.
57. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad sprendimas uždrausti trečiosios šalies piliečiui atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikrą laikotarpį, neturi tapti automatiniu pagrindu įvesti perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą. Prieš įvedant tokį perspėjimą, kompetentingoms institucijoms tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus. Kitaip tariant, kompetentingos institucijos pirmiausia turi įvertinti į SIS II įvedamų perspėjimų atitiktį proporcingumo principui, leidžiančiam užtikrinti subalansuotą santykį tarp siekiamo bendrojo intereso tikslo, t. y. nacionalinio saugumo apsaugos, ir tam tikros asmens teisės ribojimo, kurį nulemtų perspėjimo įvedimas į SIS II. Toks vertinimas implikuoja poreikį atsižvelgti į [Europos] Sąjungos teisėje garantuojamas pagrindines teises (be kita ko, teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ([Europos Sąjungos pagrindinių teisių] Chartijos 7 str.), teisę dirbti (Chartijos 15 str.), laisvę užsiimti verslu (Chartijos 16 str.), teisę į nuosavybę (Chartijos 17 str.) ir įvertinti galimybę taikyti kitas, tas teises mažiau ribojančias priemones, kurios taip pat leistų veiksmingai užtikrinti nacionalinį saugumą. Vertinant perspėjimo įvedimo į SIS II proporcingumą, būtina pagrįstai pasverti visus kiekvienoje konkrečioje situacijoje esamus interesus ir teises. Šiame kontekste gali būti reikšmingos aplinkybės, susijusios su atitinkamo asmens gyvenimo Lietuvos Respublikoje ar kitose ES valstybėse narėse teisėtumu ir trukme, tokio asmens šeimos, kultūriniais ir socialiniais ryšiais valstybėse narėse bei kilmės šalyje, asmens vykdoma profesine veikla, disponuojamu nekilnojamuoju turtu ir pan. (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/202).
58. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamento Sprendime Nr. 2 nėra motyvų ir dėl įvesto perspėjimo į Šengeno informacinę sistemą dėl pareiškėjo proporcingumo, pagrįsto jo individualiu vertinimu, kuris apima trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, o motyvų, pagrindžiančių konkretaus atvejo atitiktį aptartiems kriterijams, stokojantys Migracijos departamento sprendimai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstami neatitinkančiais VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų, įtvirtinančių imperatyvą administraciniame sprendime nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023, 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1003-624/2024 ir kt.).
59. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčijamas Sprendimas Nr. 2 dėl draudimo atvykti nelaikytinas proporcingu, todėl jis neatitinka VAĮ 10 straipsnio, SIS reglamento 21 straipsnio reikalavimų ir yra naikintinas.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
60. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tik iš dalies priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pareiškėjo skundą tenkinant iš dalies, pakeičiant Sprendime Nr. 1 nurodytą leidimo pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo teisinį pagrindą iš Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto į Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą, panaikinant Sprendimą Nr. 2, o kitą teismo sprendimo dalį paliekant nepakeistą.
61. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Nagrinėjamu atveju galutinis teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl jis įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
62. Pareiškėjas teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose nesuformulavo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Tačiau klausimą dėl žyminio mokesčio priteisimo teismas sprendžia ex officio (pagal pareigas), nepriklausomai nuo to, ar toks reikalavimas nurodytas procesiniuose dokumentuose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2012; 2019 m. spalio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-294-611/2019; LVAT 2023 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2316-602/2023, 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1912-629/2023).
63. Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas už skundą sumokėjo 22,50 Eur žyminio mokesčio, už apeliacinį skundą – 11,25 Eur žyminio mokesčio. Atsižvelgiant į tai ir į tenkintų reikalavimų dalį (tenkinta ½ skundo reikalavimų), pareiškėjui iš atsakovo priteistina 16,88 Eur (33,75 Eur /2) žyminio mokesčio.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 41 straipsnio 3 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo M. H. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 3 d. sprendimą pakeisti.
Pareiškėjo M. H. K. skundą tenkinti iš dalies.
Pakeisti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
2024 m. gegužės 30 d. sprendime Nr. 24S133353 nurodytą leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindą iš Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto į Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. 24S183430.
Priteisti pareiškėjui M. H. K. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 16,88 (šešiolika eurų ir aštuoniasdešimt aštuonis centus) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan