(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 12 d.

Vilnius

              Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos, Rūtos Miliuvienės ir Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjai S. G., trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovei I. G.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos S. G. prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl praleisto termino atnaujinimo

n u s t a t ė:

Pareiškėja S. G. pateikė teismui prašymą (b. l. 1–3) atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės teisių į savo motinos C. V. ir savo senelio B. M. žemę atkūrimo, pilietybę, giminystę bei nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti.

Pareiškėja paaiškino, kad 2004-06-10 kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Šalčininkų rajono žemėtvarkos skyriaus Pabarės seniūniją su prašymu sugrąžinti nuosavybę po jos motinos mirties. Atsakyme nurodyta, kad jos prašymas netenkintinas, nes pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) prašymų padavimo terminas yra pasibaigęs 2001-12-31.

Pareiškėja 2008-10-24 kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą su prašymu pateikti dokumentus apie B. M. Č. M. turėtą žemę ir mišką ir nekilnojamojo turto pirkimą. Atsakyme nurodyta, kad tokio pobūdžio dokumentų archyvo saugomuose fonduose nerasta. Pareiškėja pakartotinai 2008-11-26 kreipėsi su prašymu į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Šalčininkų raj. žemėtvarkos skyriaus Pabarės seniūniją dėl 7 ha žemės sklypo  susigrąžinimo, tačiau gavo tik žodinį darbuotojos atsakymą telefonu, kad jokios žemės nėra.

Pareiškėja 2014-09-11 kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos Šalčininkų skyrių dėl savo motinos C. V. nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimo ir tik 2014-09-25 gavusi atsakymą Nr. 43SD-( 14.43.104.)-2720 sužinojo, kad yra praleistas terminas prašymui ir dokumentams pateikti ir kad yra išlikusi žemė po senelio mirties.

Teismo posėdyje pareiškėja prašė patenkinti prašymą remdamasi jame nurodytais motyvais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime (b. l. 34–38) su pareiškimu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į pareiškimą trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad 1991-11-08 P. (P.) M. kreipėsi į Šalčininkų rajono Pabarės apylinkės agrarinės reformos tarnybą su prašymu grąžinti B. M. nuosavybės teisėmis valdytą žemę (duomenys neskelbtini). Lietuvos centrinis valstybės archyvas 1995-03-14 raštu Nr. T-30-M informavo Pabarės apylinkės agrarinės reformos tarnybą Šalčininkų rajone, kad žinių apie B. M. turėtą žemę (duomenys neskelbtini) ne visiškai išlikusiuose archyvo dokumentuose nerado. Iš Alytaus apygardos archyvo duomenų matyti, kad P. M. turėjo 7,72 ha žemės sklypą. 1995-03-02 Šalčininkų rajono Pabarės apylinkės agrarinės reformos tarnybos vadovas T. T. (T. T.) kartu su gretimo žemės sklypo savininku S. M., dalyvaujant liudytojai T. V., vietoje apžiūrėjo P. M. žemės sklypą (duomenys neskelbtini) į kurį pageidauja atkurti nuosavybės teises. Nustatė, kad žemės sklypas yra 7,75 ha ploto ir priklauso P. M.. 1995-03-02 buvo surašytas sklypo, į kurį atstatomos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktas ir numatyto grąžinti žemės sklypo brėžinys (akto priedas). 1995-11-08 Šalčininkų rajono komisija dokumentams, įrodantiems žemės nuosavybės teisę (ekspertų komisija), nagrinėti priėmė pasiūlymą-išvadą, kad esamų dokumentų Alytaus apygardos archyvo išrašo iš ūkinės knygos (duomenys neskelbtini) ir sklypo ribų nustatymo akto 1995-03-02 dėl buvusio savininko P. M. turėtos žemės bendro ploto 7,72 ha (duomenys neskelbtini) pakanka nuosavybės teisei atkurti. Taigi, buvo nustatyta, kad buvęs savininkas yra ne B. M., o pats jo sūnus P. M.. Remdamasi minėtais dokumentais Vilniaus apskrities viršininko administracija 1998-09-04 sprendimu Nr. 85-1908 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje  P. M.“ atkūrė nuosavybės teises P. M. (mirusiajam, mirė 1997-11-26, mirties liudijimas Nr. AP 020561) į 7,72 ha žemės sklypą natūra, esantį (duomenys neskelbtini).

Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėja nepateikė teismui nuosavybės teisių su buvusiu žemės savininku įrodančių dokumentų, todėl prašymas neturėtų būti tenkinamas. Taip pat mano, kad pareiškėja nebuvo aktyvi siekdama susigrąžinti nekilnojamąjį turtą, nes žemės grąžinimo procesas vykdomas nuo 1991 m.

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovė teismo posėdyje prašė pareiškėjos prašymo netenkinti remdamasi atsiliepime į prašymą nurodytais motyvais.

Prašymas netenkintinas.

              Byloje sprendžiamas klausimas dėl termino atnaujinimo paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir pateikti nuosavybės teisę įrodančius dokumentus.

              Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, kad ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą. Taigi siekiant bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, buvo pasirinkta ne restitutio in integrum, bet ribota restitucija. Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybes teisės, ir visos visuomenės interesų (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimą, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo               2010 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-202/2010), kad, pasirenkant ribotos restitucijos būdą, nustatant nuosavybės teisių atstatymo sąlygas bei tvarką, buvo siekiama atsižvelgti į pakitusias socialines ir teisines realijas bei užtikrinti, kad atstatant vienų asmenų teises nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. birželio 20 d. nutarimą). Todėl Lietuvos Respublikos Konstitucija neįtvirtina besąlyginio nuosavybės teisių tęstinumo imperatyvo. Be to, įstatymų  leidėjas turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atstatymo sąlygas ir tvarką (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d. nutarimą).

Analogiškos pozicijos dėl nuosavybės teisių tęstinumo ir nuosavybės atkūrimo proceso apimties bei ribų laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT). EŽTT savo praktikoje yra nurodęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės kaip tokios atkurti nuosavybę (žr. 2003 m. kovo 6 d. sprendimą Jasiūnienė prieš Lietuvą (pareišk. Nr. 41510/98) arba teisės įgyti nuosavybę. Be to, Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis valstybėms narėms neįtvirtina jokių apribojimų nustatant nuosavybės atkūrimo apimtį ir sąlygas, pagal kurias jos sutinka atkurti nuosavybės teises buvusiems savininkams (žr. 2004 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Kopecky prieš Slovakiją (pareišk. Nr. 44912/98).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) formuoja praktiką, kad, sprendžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytų terminų pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei paduoti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus atnaujinimo klausimą, yra svarbu nustatyti, ar prašymą dėl šių terminų atnaujinimo pateikė asmuo, kuris turi subjektinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (žr. LVAT 2010 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1024/2010).

Asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises, ratas nurodytas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4, 5 punktuose. Taigi nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie buvo turto savininkai; asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nors testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams; turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; piliečiams, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo ­pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat piliečiams, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą.

Įstatymų leidėjas yra nustatęs galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus: prašymus atkurti nuosavybės teises buvo galima paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis), o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (žr. LVAT 2008 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje                      Nr. A261-912/2008, 2009 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje A63-529/2009,                   2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje A146-772/2009).

Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra ne kartą pažymėjęs, kad minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (žr. LVAT 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje                  Nr. A525-18/2010). Įtvirtintas teisinis reguliavimas taip pat lemia tai, kad įrodinėjimo, kad Atkūrimo įstatymo nustatyti terminai praleisti dėl svarbių priežasčių, našta tenka šiuos terminus praleidusiam ir prašymą dėl terminų atnaujinimo padavusiam asmeniui (LVAT 2015 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-767-858/2015).

Be to, teismų praktikoje, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, taip pat atsižvelgiama į svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, vertinama, ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą. Sprendžiant šį klausimą taip pat privaloma nustatyti, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai, t. y. kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (LVAT 2012 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2420/2012).

Atsižvelgiant į tai, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (žr. LVAT 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-18/2010).

Pareiškėja prašymą atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą prašymui paduoti iš esmės grindė tuo, kad šį terminą praleido dėl to, kad neturėjo tikslių domenų apie žemę ir jos savininką nacionalizacijos momentu.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nežinojimas apie savininko nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą gali būti pripažintas svarbia terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo praleidimo priežastimi tik tuo atveju, jei byloje esantys įrodymai patvirtina, jog prašymą atnaujinti terminą pateikęs pretendentas neturėjo objektyvios galimybės apie tai žinoti iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (žr. LVAT 2013 m. vasario 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-246/2013); kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausančių priežasčių (žr. LVAT 2008 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-1624/2008, 2014 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-353/2014); įrodžius, kad tikrai asmuo neturėjo galimybės žinoti apie tokį faktą (žr. LVAT 2008 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1876/2008). Tai sietina su tuo, kad kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui (žr. LVAT 2008 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-530/2014).

Nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nenustatyta, pareiškėja nepateikė duomenų, jog ji  domėjosi nuosavybės teisių atkūrimo procesu. Kaip nurodo pati pareiškėja, ji tik 2004-06-10 kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Šalčininkų rajono žemėtvarkos skyriaus Pabarės seniūniją su prašymu atkurti nuosavybės teisę po savo motinos mirties. Atsakyme buvo nurodyta, kad prašymas netenkintinas, nes prašymų padavimo terminas yra pasibaigęs 2001-12-31. Į teismą dėl termino atnaujinimo pareiškėja nesikreipė. Siekdama gauti duomenis apie žemę pareiškėja tolesnių ėmėsi veiksmų tik 2008 ir 2014 metais. Byloje nepateikta jokių aplinkybių, kodėl šie veiksmai negalėjo būti atlikti iki 2001-12-31. Iš to matyti, kad nuo prašymo pateikimo 2004-06-10 pareiškėja beveik 4 metus jokių veiksmų nesiėmė, o po 2008 metų,  į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos kreipėsi tik praėjus beveik 6 metams. Aplinkybės, kodėl pareiškėja taip ilgai delsė kreiptis į teismą, negali būti laikomos objektyviomis, nuo jos valios nepriklausančiomis aplinkybėmis, todėl teismas daro išvadą, kad tenkinti pareiškėjos prašymą remiantis jame išdėstytais motyvais pagrindo nėra.

            Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,

n u s p r e n d ž i a :

Atmesti pareiškėjos S. G. prašymą atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių į pareiškėjos motinos C. V. ir jos senelio B. M. žemę atkūrimo, pilietybę, giminystę bei nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti.

Sprendimas  per 14 dienų  nuo  jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas  Lietuvos  vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.