Baudžiamoji byla Nr. 2K-8/2010
Procesinio sprendimo kategorijos
1.1.7.1,
1.1.8.9.2,
1.1.10.1,
1.2.25.4.6,
2.1.7.4. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. sausio 12 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Josifo Tomaševičiaus, teisėjo Alvydo Pikelio ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Dariui Karčinskui,
nuteistajam M. K.,
gynėjui advokatui Domantui Skebui,
nukentėjusiojo M. M. atstovui advokatui Anatolijui Burinskui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. ir nukentėjusiojo, civilinio ieškovo M. M. (M. M.) bei jo atstovo advokato Anatolijaus Burinsko kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau–BK) 281 straipsnio 6 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 7 punktu laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Priteista iš M. K. 4610 Lt BD UAB „Ingo Baltic“ naudai, M. M. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, klausimas dėl jo dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnis).
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 20 d. nutartis, kuria nuteistojo M. K. apeliacinis skundas atmestas, o nukentėjusiojo M. M. atstovo apeliacinis skundas patenkintas iš dalies ir apylinkės teismo nuosprendis dėl civilinio ieškinio pakeistas, priteisiant iš M. K. 500 000 Lt nukentėjusiajam M. M. neturtinei žalai atlyginti ir 10 000 Lt turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį ir jo gynėją, prašiusius nuteistojo kasacinį skundą patenkinti, o nukentėjusiojo ir jo atstovo kasacinį skundą atmesti, prokurorą ir nukentėjusiojo atstovą, prašiusius nuteistojo kasacinį skundą atmesti, nukentėjusiojo ir jo atstovo - patenkinti,
n u s t a t ė :
M. K. nuteistas už tai, kad, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė Kelių eismo saugumo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmonės, t. y. jis, 2004 m. balandžio 9 d. apie 15.30 val. Vilniuje, Minsko – Gurių gatvių sankryžoje, vairuodamas automobilį „Mercedes Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) nepasirinko saugaus greičio, neatsižvelgė į transporto priemonės ypatumus, kelio ir meteorologines sąlygas, atsiradus kliūčiai ir kilus eismo saugumo grėsmei, nesugebėjo sustabdyti automobilio, pažeidė Kelių eismo taisyklių 53, 54, 6, 173 punktų reikalavimus ir susidūrė su priešinga kryptimi važiavusiu ir į kairę sukusiu automobiliu „Opel Ascona“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vairuojamu Ž. M. Dėl susidūrimo Ž. M. mirė ligoninėje nuo patirtų įvykio metu sužalojimų, keleiviai R. M., K. M. žuvo įvykio vietoje nuo patirtų sužalojimų, o automobilio „Mercedes Benz“ keleivei Ž. K. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Tokiais veiksmais M. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 6 dalyje.
Kasaciniu skundu nuteistasis M. K. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir bylą dėl jo nutraukti bei atmesti civilinius ieškinius.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad, jo nuomone, teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes, neišsamiai tirdami surinktus įrodymus, nuosprendyje bei nutartyje iškreipė šių įrodymų (specialisto išvadų ir ekspertizės akto) esmę; vertindami specialistų ir ekspertizės išvadas, teismai turėjo atsižvelgti į jų rezultatus bei šių gavimo šaltinį, įvertinti gautų išvadų prieštaravimus ir motyvuotai tai pagrįsti, nurodyti, kodėl remiamasi viena išvada ir atmetama kita. Buvo įvertinti tik vieno iš eismo dalyvių padaryti KET pažeidimai; apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas tik ta aplinkybe, kad jei jis (kasatorius) nebūtų pažeidęs KET reikalavimų, eismo įvykis nebūtų įvykęs; nuosprendyje nevertinta to, kad eismo įvykis nebūtų įvykęs, jei KET reikalavimų nebūtų pažeidusi ir nukentėjusioji Ž. M.. Teismų procesiniuose dokumentuose nebuvo tirti ir priežastinio ryšio klausimai, apsiribota tik kasatoriaus padarytais pažeidimais ir jų įtaka eismo įvykio kilimui. Taip pat teismai nesvarstė kurio iš eismo dalyvio ir kokie KET pažeidimai buvo pavojingesni ir tiesiogiai turėjo įtakos eismo įvykio kilimui, nes visi specialistai ir ekspertai padarė tą pačią išvadą, kad būtent nukentėjusioji Ž. M. sudarė kelyje pavojingą kliūtį. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas iškraipė specialisto Z. P. išvados esmę, nes jo padarytas pažeidimas (leistino greičio viršijimas) galbūt turėjo įtakos eismo įvykio kilimui, tačiau nebuvo susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais; teismai nesivadovavo rungtyniškumo principu, vertindami specialistų išvadas ir ekspertizės aktą, nes rėmėsi tik vieno eksperto V. M. aktu, nepasisakė dėl prieštaringos specialisto E. S. išvados; apeliacinės instancijos teismas iš esmės netyrė apeliaciniame skunde išvardytų motyvų dėl ekspertizės akto vertinimo.
Dar kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK X skyriaus nuostatas, reglamentuojančias civilinio ieškinio pareiškimą ir nagrinėjimą. Pirmosios instancijos teismas, kasatoriaus manymu, teisingai konstatavo, kad civilinis ieškinys šioje byloje dėl neturtinės žalos nepareikštas, tačiau apeliacinės instancijos teismas laikė, kad toks civilinis ieškinys yra nukentėjusiojo prašymas pripažinti jį civiliniu ieškovu. Tačiau apeliacinės instancijos teisme, nagrinėjant apeliacinę bylą, civilinis ieškinys ir jo reikalavimų pagrįstumas teismo posėdžio metu nebuvo tiriami, motyvai dėl ieškinio buvimo ar nebuvimo byloje buvo nurodyti tik apeliacinio teismo nutartyje, todėl kasatorius neturėjo galimybės išsakyti savo pozicijos dėl ieškinio, taip, jo nuomone, buvo pažeistas rungtyniškumo principas, nes negalėjo teikti įrodymų ar pateikti prašymų, kuriais galima būtų atsikirsti į ieškinio reikalavimus. Apeliacinės instancijos teisme nebuvo įtrauktas papildomas atsakovas – draudikų biuro atstovas. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl prašymo pripažinti civiliniu atsakovu prilyginimo civiliniam ieškiniui, dėl sprendžiamo klausimo dėl neturtinės žalos priteisimo be giminystę pagrindžiančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas, jo nuomone, nediferencijavo, kokio dydžio žala padaryta dėl konkretaus asmens žūties, netyrė, kokie tarpusavio dvasiniai, emociniai ryšiai siejo nukentėjusįjį su žuvusiaisiais, todėl netinkamai taikė Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, nes 500 000 Lt suma nepaskirstyta tarp nukentėjusiojo ir jo sūnaus, nebuvo atsižvelgta į kasatoriaus gaunamą uždarbį bei išlaikytinius ir pan. Be to, priteisdamas 10 000 Lt nukentėjusiojo advokato samdymo išlaidoms apmokėti, kasatoriaus manymu, teismas taip pat neatsižvelgė į visus reikiamus kriterijus bei jo turtinę padėtį. Reziumuojant kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis pablogino kasatoriaus padėtį, sugriežtino apkaltinamąjį nuosprendį, be to, nutartis priimta jau suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.
Kasaciniu skundu nukentėjusysis M. M. ir jo atstovas prašo panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimų dalį dėl bausmės dydžio ir paskirti nuteistajam M. K. bausmę, susijusią su laisvės atėmimu.
Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo procesiniai sprendimai dėl bausmės dydžio nepagrįsti, neteisėti ir naikintini, nes teismai, priimdami nuosprendį ir nutartį, padarė daug BPK pažeidimų ir nukrypo nuo teismų praktikos. Teismai, paskirdami bausmę M. K., nurodo, kad atsižvelgia į nusikaltimo pavojingumo pobūdį (neatsargus nusikaltimas), kad yra lengvinanti jo atsakomybę aplinkybė – visiškai atlygino nukentėjusiajam turtinę žalą, kad turi išlaikomų asmenų, todėl bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo. Kasatorių nuomone, byloje yra priešingi tokiai teismo išvadai įrodymai. Nuteistasis automobilį vairavo neblaivus. Tai – jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Jis žymiai viršijo leistiną greitį Vilniaus mieste, buvo nedėmesingas kitiems eismo dalyviams, per tai, kad žuvo trys žmonės. Tokie nuteistojo veiksmai buvo tyčiniai, bet ne neatsargūs. Teismai nurodo, kad jis atlygino turtinę žalą, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad neatlyginta žala BD UAB „Ingo Baltic“. Nuteistasis, kasatorių nuomone, dėjo daug pastangų, kad byla nepasiektų teismo, jam neatimta teisė vairuoti, todėl ir toliau važinėja automobiliu. Jis neprisipažino kaltu, nors byloje jo kaltė visiškai įrodyta. Tai rodo, kad jis nesigaili dėl savo veiksmų, darydavo nukentėjusiajam spaudimą atvykdavęs į namus (byloje yra pateikti įrodymai). Teismai neturėjo jokio pagrindo atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą. Tai leidžia daryti išvadą, kad ankstesnių teismų sprendimai dėl bausmės paskyrimo padaryti remiantis prielaidomis ir nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, todėl manytina, kad buvo padaryta esminių BPK teisės normų pažeidimų ir nukrypta nuo teismų praktikos.
Nuteistojo M. K. kasacinis skundas netenkintinas, o nukentėjusiojo, civilinio ieškovo M. M. (M. M.) bei jo atstovo advokato Anatolijaus Burinsko kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl M. K. kasacinio skundo
Nuteistasis M. K. kasaciniame skunde ginčija pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų atliktą įrodymų vertinimą ir nustatytas faktines įvykio aplinkybes, bando pagrįsti įvykio versiją, kad dėl eismo įvykio kaltas ne jis, o nukentėjusioji Ž. M., kuri pirmoji, vairuodama savo automobilį, sudarė avarinę situaciją, kurios jis neturėjo galimybės išvengti; mano, kad teismai neišsamiai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, be to, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos dėl eismo dalyvių veiksmų vertinimo, kai abu eismo dalyviai pažeidžia Kelių eismo taisyklių reikalavimus, nes įvertino tik jo padarytus pažeidimus, o apie nukentėjusiosios padarytus pažeidimus nepasisakė ir dėl to netinkamai pritaikė BK 281 straipsnio 6 dalį.
Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėdamas bylą teisės taikymo aspektu, patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, taigi iš naujo surinktų įrodymų nevertina, naujų bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylos medžiaga rodo, kad pirmosios instancijos teismas faktines bylos aplinkybes nustatė įvertindamas nuteistojo M. K., nukentėjusiųjų M. M., Ž. K., liudytojų T. K., R. G., J. A. D. teisme duotus parodymus, įvykio vietos apžiūros protokolą, teismo medicinos ir visų byloje esančių eismo įvykių specialistų išvadas Nr. M665/04(01), Nr. M659/04(01), Nr. G1676/04(01), Nr. T-A 1995/04(01), Nr. T-A 1997/04(01), Nr. 11-1893, Nr. ES-6-08 bei ekspertizės Nr. MV 2008-16 išvadas, taip pat eksperto teisme duotus paaiškinimus (T. 3, b. l. 115–118).
Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir nustatytų bylos aplinkybių pagrįstumas buvo patikrintas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Į visus nuteistojo apeliaciniame skunde iškeltus klausimus ir argumentus motyvuotai atsakyta. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui kruopščiai išanalizavęs byloje esančius duomenis, teismo posėdyje dar kartą apklausęs ekspertą V. M. (T. 3, b. l. 168–170), specialistą E. S. (T. 3, b. l. 164–168) bei padaręs neabejotiną išvadą, kad būtent M. K. sukėlė eismo įvykį, kurio metu žuvo trys žmonės, o vienam buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymais baudžiamajame procese gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Teisėjas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Kartu pažymėtina ir tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.
Nepagrįstas kasatoriaus skundo teiginys, kad teismai nevertino nukentėjusiosios Ž. M. padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų, o pasisakė tik dėl jo padarytų pažeidimų. Tai neatitinka tikrovės, nes iš byloje esančių teismų sprendimų turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, aptardamas specialistų išvadas bei skirdamas nuteistajam bausmę nuosprendyje, pasisakė, jog ir nukentėjusiosios padaryti pažeidimai turėjo įtakos eismo įvykio kilimui (T. 3, b. l. 136). Apeliacinės instancijos teismas nutartyje konstatavo, kad dar iki eismo įvykio tiek automobilio „Mercedes Benz“ vairuotojas M. K., tiek automobilio „Opel Ascona“ vairuotoja Ž. M. pažeidė KET reikalavimus; smulkiai aptarė jų pažeidimus, priežastinį ryšį ir nustatė, kurio automobilio vairuotojo padarytas eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga – žuvo trys žmonės ir dar vienam padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (T. 3, b. l. 175–178). Savo išvadas, kad nors automobilio „Opel Ascona“ vairuotoja Ž. M. prieš eismo įvykį pažeidė KET reikalavimus, tačiau šie pažeidimai nebuvo kilusių padarinių priežastis, apeliacinės instancijos teismas padarė ne tik vadovaudamasis detaliai išanalizuotais nutartyje bylos duomenimis, bet ir teismų praktika.
Atsižvelgdama į tai, kolegija konstatuoja, kad teismai, nustatydami bylos aplinkybes, rėmėsi patikimais ir leistinais įrodymais, kruopščiai juos įvertino. Išvados dėl M. K. kaltumo padarius BK 281 straipsnio 6 dalyje numatytą nusikaltimą išsamiai motyvuotos. Pagrindo abejoti teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir įrodymų vertinimu teisėjų kolegija nenustatė.
Nuteistojo kasaciniame skunde dar nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas nukentėjusiojo civilinį ieškinį ir jį išnagrinėjęs, pažeidė ne tik BPK X skyriaus nuostatas, bet ir jo teises, nes jis neturėjo galimybės nuo tokio civilinio ieškinio gintis, nes, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas neteisingai prilygino civiliniam ieškiniui nukentėjusiojo prašymą pripažinti jį civiliniu ieškovu.
BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinamajam civilinį ieškinį ir teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla, o BPK 110 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad civiliniu ieškovu pripažįstamas fizinis asmuo, kuris reikalauja baudžiamojoje byloje atlyginti dėl įtariamojo arba kaltinamojo nusikalstamos veikos patirtą turtinę ar neturtinę žalą, civiliniu ieškovu toks asmuo pripažįstamas prokuroro ar teismo nutartimi. Nė viename iš šių BPK straipsnių nenurodyta, kokie reikalavimai keliami civilinio ieškinio formai ir turiniui, byloje yra svarbu, kad civilinis ieškinys būtų suprantamas ir aiškus, kurį be papildomo tyrimo galima būtų išspręsti baudžiamojoje byloje.
Šioje byloje (T. 2, b. l. 61, 62) yra nukentėjusiojo M. M. prašymas pripažinti jį civiliniu ieškovu, šiame prašyme nurodyta konkreti neturtinės žalos priteisimo suma ( 1 750 000 Lt), išdėstyti motyvai, kodėl būtent tokią sumą prašoma priteisti, taip pat jame nurodyta, kad dėl turtinės žalos neturi pretenzijų nuteistajam M. K., nes šis ją atlygino. Prokuroras, išnagrinėjęs nukentėjusiojo civilinį ieškinį (taip konstatuota nutarime), dėl nusikaltimu padarytos 1 750 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, pripažino M. M. civiliniu ieškovu bei išaiškino jam civilinio ieškovo teises ir pareigas. Su šiais bylos dokumentais M. K. nepageidavo susipažinti, pareiškimu prašęs visus jam skirtus su byla dokumentus perduoti gynėjui, o jis, kad juos yra gavęs, patvirtino savo parašu (T. 2, b. l. 68). Tokio paties dydžio civilinis ieškinys buvo nurodytas ir kaltinamajame akte (T. 2, b. l. 81), kurį kasatorius yra gavęs, tai jis patvirtino pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje (T. 2, b. l. 144). Be to, šiame teisiamajame posėdyje M. K. pripažino, kad jam yra pareikštas 1 500 000 Lt civilinis ieškinys, bet nėra pajėgus jį padengti (T. 3, b. l. 49). Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nutarus, kad nukentėjusiojo civilinis ieškinys byloje nepareikštas, todėl negali būti išspręstas (T. 3, b. l. 137), nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovas parašė apeliacinį skundą, kuriame išdėstė reikalavimus priteisti civilinį ieškinį (T. 3, b. l. 140-141). Esant tokioms aplinkybėms, negalima sutikti su kasatoriaus skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK X skyriaus nuostatas ir nesuteikė galimybės jam gintis nuo tokio civilinio ieškinio. Visose bylos nagrinėjimo stadijose civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos buvo suprantamas ir aiškus.
Neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama, kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. Civiliniame kodekse nenustatyta atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Taigi, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos padarinius, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo principas įpareigoja, kad asmeniui padaryta žala būtų atlyginta visiškai, tačiau būtinai atsižvelgia ir į žalą padariusio asmens turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir kt. Protingumo principas reiškia, kad asmens veiksmus konkrečioje situacijoje būtina vertinti pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus, protingo, asmens (bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną (CK 1.5 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas civilinio ieškinio dydžio klausimą, tinkamai taikė CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, mažindamas jo dydį, atsižvelgė į visus įstatyme nustatytus bendrosios neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, juos nutartyje analizavo ir motyvuotai išdėstė (sunkūs nusikalstamos veikos padariniai, žuvo beveik visa nukentėjusiojo šeima, ypač dideli jo ir jo likusio sūnaus išgyvenimai), taip pat ir į nuteistojo kaltę, kad padarytas neatsargus nusikaltimas, jo turtinę padėtį, į tai, kad jis turi išlaikytinių. Be to, teismas vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais.
Nuteistojo kasaciniame skunde dar nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas 10 000 Lt nukentėjusiojo advokato samdymo išlaidoms apmokėti, nesivadovavo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis rekomendacijomis, 2 punkte įtvirtintais kriterijais ir 8 punkte nurodytais koeficientais. Tačiau šios rekomendacijos reglamentuoja civilinėse bylose priteistinas sumas už advokato teisinę pagalbą, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo juo vadovautis. BPK 106 straipsnio 2 ir 3 dalyse yra suteikta teisė teismui nuspręsti, ar iš kaltinamojo išieškoti, ar nepriteisti, ar dydį mažinti, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip jo atstovas, paslaugoms apmokėti. Taigi, toks apeliacinio teismo sprendimas šio straipsnio nuostatoms neprieštarauja ir šis kasacinio skundo argumentas nepagrįstas.
Dėl nukentėjusiojo ir jo atstovo kasacinio skundo
Kasatoriai skunde prašo pakeisti abiejų instancijų teismų sprendimus dėl paskirtosios M. K. bausmės dydžio ir paskirti jam bausmę, susijusią su laisvės atėmimu, mano, kad taip teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, labai mažai dėmesio skyrė (praktiškai keliomis eilutėmis) BK 41, 54 straipsniuose nustatytiems bausmės paskirties ir jos skyrimo pagrindų kriterijams. Iš nuosprendžio matyti, kad buvo tik deklaratyviai atsižvelgta į nusikaltimo pavojingumo visuomenei laipsnį, jo pobūdį (nepaaiškinant koks tas pavojingumas ar pobūdis), kad nuteistasis teismo neteistas, nukentėjusiajam atlygino laidojimo išlaidas, turi išlaikomų asmenų, eismo įvykiui įtakos turėjo ir Ž. M. veiksmai, todėl yra pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, net nenurodžius jokių motyvų, kodėl skiriama tik vieneriais metais didesnė bausmė už minimalią, kuri numatyta BK 281 straipsnio 6 dalies sankcijoje. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su tokia traktuote, nutartyje pažymėdamas, jog pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK 41 ir 54 straipsniuose įtvirtintų bausme siekiamų tikslų bei bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, tačiau, praplėsdamas pirmosios instancijos teismo nustatytus kriterijus tuo, kad M. K. padarė neatsargų nusikaltimą, atlygino turtinę žalą, todėl ši aplinkybė lengvina jo atsakomybę, o sunkinančių jo atsakomybę aplinkybių teismas nenustatė, kad jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, dirba, todėl apylinkės teismas teisingai paskyrė jam bausmę artimą šios bausmės rūšies minimumui, o atsižvelgiant į M. K. asmenybę, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, Ž. M. padarytus KET pažeidimus, siekiant užtikrinti teisingumo ir protingumo principų įgyvendinimą, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad apylinkės teismas padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti atidedant jam laisvės atėmimo bausmės vykdymą.
Tokios teismų išvados neatitinka bylos aplinkybėms. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis M. K. šiurkščiai pažeidė nemažai Kelių eismo taisyklių reikalavimų, vairavo transporto priemonę apsvaigęs nuo alkoholio, nesilaikė būtinų atsargumo priemonių, važiuodamas mieste, žymiai viršijo leistiną greitį, jo padaryta nusikalstama veika sukėlė itin sunkius padarinius. Abiejų instancijų teismai, vertindami padarytos veikos pavojingumą, išsamiai neanalizavo padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimo pobūdžio ir kaltės turinio, nepakankamai atsižvelgė į esmines bylos aplinkybes, t. y. į padaryto pažeidimo aplinkybes ir jo pavojingumą, kilusius padarinius, taip pat į susiformavusią teismų praktiką.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad neatsargūs nusikaltimai, kuriais pažeidžiamos Kelių eismo taisyklės, yra labai įvairūs tiek pagal faktines aplinkybes, tiek pagal kilusius padarinius, todėl, teismui konstatavus, kad asmuo jas pažeidė dėl neatsargumo, būtina įvertinti padarytos veikos pavojingumo laipsnį, t. y. kokių šių taisyklių pažeidimų buvo padaryta, ar padaryti pažeidimai susiję su itin dideliu kaltininko neatsargumu ir šiurkščiu Kelių eismo taisyklių nesilaikymu bei pagarbos kitiems eismo dalyviams nebuvimu, kokie taisyklių pažeidimų padariniai. Teismo nuosprendžiu nustatyta, kad nuteistasis M. K., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ( kraujyje rasta 1,08 promilės etilo alkoholio), vairavo automobilį suvokdamas, kad taip šiurkščiai pažeidžia Kelių eismo taisykles ir labai tikėtina, kad gali sukelti eismo įvykį, tai ir įvyko.
Pažymėtina, kad automobilio vairavimas yra gana rizikinga veikla, todėl automobilis yra priskiriamas prie didesnio pavojaus šaltinių. Taigi valdydamas automobilį asmuo turi būti ypač atidus bei apdairus ir elgtis taip, kad nesukeltų pavojaus sau ir kitiems eismo dalyviams, pasirinkti tinkamą greitį atsižvelgiant į kelio, eismo ir oro sąlygas. Neatsitiktinai Kelių eismo taisyklėse keliamas imperatyvus reikalavimas – draudžiama vairuoti automobilį apsvaigus nuo alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Transporto priemonės vairavimas būnant stipriai apsvaigus nuo alkoholio rodo asmens itin didelį neatsargumą ir abejingumą ne tik įstatymų reikalavimams, bet ir kitiems eismo dalyviams. Juk būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tokios būklės vairuodamas automobilį asmuo suvokia, kad dėl alkoholio vartojimo jo dėmesys ir orientacija susilpnėjusi ir tai padidina eismo įvykio kilimo tikimybę. Dėl to veika, kurios metu asmuo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pažeidžia Kelių eismo taisykles ir dėl ko žūva ar sužalojami žmonės, yra daug pavojingesnė už veiką, kada analogiškus padarinius pažeisdamas šias taisykles sukelia blaivus vairuotojas. Į tai atsižvelgdamas įstatymų leidėjas BK 281 straipsnyje numatė griežtesnes bausmes, jei eismo įvykį sukelia apsvaigęs nuo alkoholio asmuo.
Šioje baudžiamojoje byloje matyti, kad nuteistojo M. K. padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas pasižymėjo ypatingu šiurkštumu, nes jis automobilį vairavo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai rodo itin didelį jo neatsargumą ir abejingumą kitiems eismo dalyviams; važiuodamas mieste gerokai viršijo leistiną greitį, buvo ypač neatidus, nes prieš sankryžą nesulėtino greičio, o kitam automobiliui, vairuojamam Ž. M., įvažiavus į sankryžą, savo automobilio net nestabdė, dideliu greičiu įsirėžė į šį automobilį ir taip sukėlė itin sunkių padarinių – žuvo trys žmonės. Iš abiejų instancijų priimtų procesinių sprendimų matyti, kad teismai nevisiškai atsižvelgė į byloje nustatytų aplinkybių visumą, kad vertino tik tas bylos aplinkybes, kurios formaliai leido sumažinti nuteistajam bausmę, nors tinkamai to nemotyvavo.
Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. BK 62 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas pirmiau nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.
Teisėjų kolegijos nuomone, šio straipsnio reikalavimų tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai nesilaikė, t. y. netinkamai pritaikė šį baudžiamąjį įstatymą. BK 281 straipsnio 6 dalies sankcijoje nustatytas laisvės atėmimas nuo trejų iki dešimties metų. Sankcijos vidurkis yra šešeri metai ir šeši mėnesiai. Minėta, kad M. K. ypač šiurkščiai pažeidė Kelių eismo taisykles (vairavo neblaivus, gerokai viršijo leistiną greitį, buvo neatidus kitiems eismo dalyviams, jo padaryta nusikalstama veika sukėlė labai sunkius, neatitaisomus padarinius), todėl nors ir turint omenyje tai, kad jis padarė neatsargų nusikaltimą, atlygino laidojimo išlaidas, dirba, Ž. M. taip pat pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus, tačiau, atsižvelgiant į visų byloje nustatytų aplinkybių visumą, jam negali būti skiriama bausmė, visiškai artima nustatytos bausmės minimumui, nes taip neužtikrinami bausmės paskirčiai keliami reikalavimai, prieštaraujama suformuotai teismų praktikai, kai neblaivūs asmenys, sukėlę eismo įvykius, mirtinai sužaloja du ir daugiau asmenų, laikomi daug pavojingesniais, sukėlusiais sunkius padarinius (kasacinė byla Nr. 2K-188/2009) ir jiems skiriamos griežtesnės bausmės.
Dėl ko, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuteistajam paskirta beveik minimali bausmė neatitinka ne tik jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, bet ir bausmės paskirties, todėl keičiami abiejų instancijų teismų sprendimai dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 62 straipsnio 2 dalies) ir nuteistajam M. K., atsižvelgiant į visų pirmiau nurodytų bylos aplinkybių visumą, skirtina penkerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai savo procesiniuose sprendimuose nurodė, kad M. K. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo dėl to, kad jis padarė neatsargų nusikaltimą, atlygino žalą, nukentėjusioji Ž. M. taip pat pažeidė Kelių eismo taisykles, tačiau, kolegijos nuomone, to nepakanka, kad būtų pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismai, atidėdami M. K. laisvės atėmimo bausmės vykdymą, privalėjo įvertinti byloje nustatytų aplinkybių visumą, turėjo atsižvelgti į teigiamas ir neigiamas kaltininko savybes, nusikaltimo padarymo priežastis, sukeltus padarinius ir pan. Pažymėtina ir tai, kad bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymas visada turi būti pagrįstas motyvuota teismo išvada, to nei nuosprendyje, nei nutartyje tinkamai nebuvo padaryta. Iš abiejų instancijų priimtų procesinių sprendimų matyti, kad teismai nevisiškai atsižvelgė į šioje byloje nustatytų aplinkybių visumą, neišsamiai įvertino padarytą nusikalstamą veiką, jos sukeltus padarinius ir kt. Taigi, nuodugniai išanalizavus visas bylos aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai M. K. bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl taikyti jam BK 75 straipsnio nuostatų bei atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymo nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r ė :
Nuteistojo M. K. kasacinį skundą atmesti.
Pakeisti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 20 d. nutarties dalis dėl bausmės paskyrimo ir laisvės atėmimo bausmės atidėjimo M. K. ir jam, pripažintam kaltu pagal BK 281 straipsnio 6 dalį, paskirti laisvės atėmimą penkeriems metams ir šešiems mėnesiams bausmę atliekant atviroje kolonijoje.
Kitų nuosprendžio ir nutarties dalių nekeisti.
Teisėjai Josifas Tomaševičius
Alvydas Pikelis
Rimantas Baumilas