Administracinė byla Nr. I-1832-505/2016
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01935-2015-0
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 74.
(S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. gegužės 16 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Daina Kukalienė,
sekretoriaujant Oksanai Berezovskei,
nedalyvaujant pareiškėjui R. K., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
n u s t a t ė:
Pareiškėjas R. K. kreipėsi į administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b.l. 4).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis bausmę atlieka Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – Pravieniškių PN) trečiame sektoriuje, į kurį jį perkėlė be sutikimo. Pažymėjo, kad pasivaikščiojimo kiemelis yra apie 200 kv.m. ploto, todėl trūksta vietos pasivaikščioti. Gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 20 kv.m. apgyvendinta 18 žmonių, todėl trūksta gyvenamojo ploto. Pareiškėjui nebeskiriama išmoka, kuri skirta higienos priemonių įsigijimui. Dėl tokių atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais, emociniais sukrėtimais, emocine depresija, pažeminimu, galimybių sumažėjimu, nerviniu stresu. Prašė skundą tenkinti.
Atsakovas atsiliepime į skundą (b.l. 12-17) nurodė, jog vadovaujantis teisės aktų nuostatomis bei atsižvelgiant į 2015 m. rugpjūčio 11 d. Nuteistųjų laisvės atėmimo bausme priskyrimo grupėms ir paskyrimo į būrius komisijos 3-iame sektoriuje posėdžio protokolą ir 2015 m. rugpjūčio 7 d. 2-o sektoriaus Nuteistųjų skirstymo komisijos posėdžio protokolą pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 13 d. Pravieniškių PN direktoriaus įsakymu, buvo perkeltas iš 2-o sektoriaus 11 būrio 1 brigados 19 gyvenamosios vietos į 3-o sektoriaus 8 būrį 82 brigadą 7 patalpą 2 gyvenamąją vietą. Pažymėjo, kad nuteistųjų laikymo sąlygos visoje pataisos įstaigoje ar atskiruose pataisos namų būriuose vienodos, todėl perkeliant pareiškėją iš vieno sektoriaus į kitą jos pablogintos nebuvo. Paskiriant pareiškėją į 8 būrį, buvo atsižvelgta, kad jame laisvės atėmimo bausmę atlieka vyresnio amžiaus bei atitinkantys kitus kriterijus nuteistieji, tokiu būdu buvo siekiama kiek įmanoma labiau užtikrinti pareiškėjo saugumą.
Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 13 d. buvo grąžintas iš 2-o sektoriaus į 3-ią sektorių, kadangi 2013 m. liepos 7 d., tolimesniam laisvės atėmimo bausmės atlikimui nuteistąjį perkėlus į 2-ą sektorių, jo socialinės reabilitacijos procesas ir elgesys negerėjo (buvo paskirta drausminė nuobauda – perkėlimas į drausmės grupę, vėliau buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas). Tokiu būdu, atsakovo nuomone, grąžinus pareiškėją atgal į pataisos įstaigos 3-ią sektorių, svarstyti klausimą dėl jo pakartotinio perkėlimo į 2-ą sektorių, nesant svarbių priežasčių, netikslinga.
Pareiškėjas nuo 2015 m. rugpjūčio 12 d. iki 2015 m. rugsėjo 21 d. buvo apgyvendintas 8-o būrio 7-oje gyvenamoje patalpoje, kurios plotas 15,88 kv. m., įrengta 8 miegamosios vietos, o nuo 2015 m. rugsėjo 21 d. apgyvendintas 8-o būrio 5-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 35,07 kv. m., įrengta 16 miegamųjų vietų. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Atsakovas pažymėjo, kad ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau.
Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje.
Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems kartą per mėnesį iš areštinės arba pataisos įstaigos lėšų gali būti išmokama iki 0,3 bazinės socialinės išmokos dydžio išmoka. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 4/07-260 patvirtintos Piniginių išmokų arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo ir mokėjimo taisyklės, kurių 6 punkte numatyta, kad nuteistiesiems, kuriems per mėnesį, už kurį skiriamos piniginės išmokos, buvo skirta bent viena drausminė nuobauda, gali būti skiriamos iki 0,1 dydžio bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų suma.
Pareiškėjui atvykus į pataisos namų 3-ią sektorių, buvo skirtos 2,90 Eur dydžio piniginės išmokos už rugpjūčio ir rugsėjo mėnesius. Jos buvo skirtos ne didesnės nei 0,1 bazinio dydžio, kadangi pareiškėjas rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais buvo baustas drausminėmis nuobaudomis, todėl pareiškėjo teiginiai dėl neteisėtai sumažintos piniginės išmokos yra nepagrįsti.
Atsakovo teigimu, byloje nenustatyta neteisėtų pataisos įstaigos veiksmų (neveikimo). Įstaigos pareigūnais susidariusioje situacijoje veikė laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, jų nuostatų nepažeidė. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių žalos buvimo faktą, Nesant neteisėtų veiksmų bei žalos įrodymo, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys tarp jų. Taigi nėra įrodyta ir pagrįsta nė viena iš civilinės atsakomybės kilimo viešojo administravimo subjektui, sąlygų. Pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė pareiškėjui žalos, todėl skunda nepagrįstas ir atmestinas.
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad atliekant bausmę Pravieniškių PN jis iš 2-o sektoriaus buvo be jo sutikimo perkeltas į 3-ią sektorių, gyvenamosiose patalpose trūko gyvenamojo ploto ir ploto pasivaikščiojimo kiemelyje, nemokama išmoka, skirta higienos priemonėms įsigyti.
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau - EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
LR bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat LR įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau vadinama – nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato LR teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos „Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės“ (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11-1.1 punktai nustato minimalų 3,1 kv.m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11-1.2 p. – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.
Byloje pateikti įrodymai, patvirtina, kad pareiškėjas į Pravieniškių PN atvyko 2013 m. birželio 7 d., o iš Pravieniškių PN-AK 2-o sektoriaus į Pravieniškių PN-AK 3-ią sektorių atvyko 2015 m. rugpjūčio 13 d. (b.l. 18, 92).
Kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti tam tikro būrio brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo pastato kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę, kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti dušai, poilsio kambariai arba bibliotekos. Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo Pataisos įstaigos gyvenamosiose bei miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė. Kadangi duomenų apie Pataisos įstaigoje konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš Pataisos įstaigos 2015 m. lapkričio 6 d. pažymoje Nr. 77-1415 nurodyto konkrečios patalpos miegamųjų vietų skaičiaus (b.l. 29-30).
Pareiškėjas R. K. nuo 2015 m. rugpjūčio 12 d. iki 2015 m. rugsėjo 21 d. buvo paskirtas gyventi į 8 būrį 7 gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas yra 15,88 kv. m, joje įrengta 8 miegamosios vietos (b. l. 13, 30), todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus (t. y. 15,88/8), vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 2 kv. m.
Pareiškėjas nuo 2015 m. rugsėjo 21 d. iki 2015 m. rugsėjo 29 d. (kreipimosi į teismą dienos, b. l. 4) gyveno 8 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas yra 35,07 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų (b. l. 13, 30), todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus (t. y. 35,07/16), vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 2,2 kv.m.
Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nuo 2015 m. rugpjūčio 12 d. iki 2015 m. rugsėjo 21 d. atliko laisvės atėmimo bausmę patalpose, kurių plotas 1,1 kv. m, o nuo 2015 m. rugsėjo 21 d. iki 2015 m. rugsėjo 29 d. atliko laisvės atėmimo bausmę patalpose, kurių plotas 0,9 kv. m. mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma ir pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN, nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (ABTĮ 57 str.).
Akivaizdu, kad gyvendamas perpildytoje patalpoje pareiškėjas patyrė neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą.
Pareiškėjas nurodė, jog minėtu laikotarpiu bausmę atliko Pravieniškių PN 3-iame sektoriuje, į kurį be jo sutikimo buvo perkeltas iš pataisos įstaigos 2-o sektoriaus. 3-iame sektoriuje nuteistieji iš pareiškėjo tyčiojasi, kursto prieš jį kitus nuteistuosius.
Nuteistieji Pravieniškių PN iš pataisos namų vieno sektoriaus į kitą sektorių perkeliami vadovaujantis Pravieniškių PN direktoriaus 2015 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-189 patvirtintu Nuteistųjų perkėlimo iš vieno Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos sektoriaus į kitą sektorių tvarkos aprašu (toliau – Aprašas) (b. l. 70, 71-72).
Pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 13 d. iš pataisos namų 2-o sektoriaus į 3-ią sektorių buvo perkeltas vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 65 punktu (redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu), kuris numatė, kad pataisos namų, gydymo-pataisos namų, laisvės atėmimo vietų ligoninės, nepilnamečių pataisos namų ir kalėjimų direktoriai įsakymais sudaro komisijas, kurios nuteistuosius, pirmą kartą po nuosprendžio įsiteisėjimo iš kardomojo kalinimo vietos atvykusius į šias pataisos įstaigas, jiems dalyvaujant, priskiria paprastosioms grupėms, taip pat suskirsto į būrius, skyrius ir kameras. Skirstant nuteistuosius į būrius, skyrius, kameras atsižvelgiama į jų neigiamos įtakos kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, gebėjimus užsiimti darbine veikla, kitas asmenines savybes, pataisos įstaigos psichologinės tarnybos rekomendacijas ir laikantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytų nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimų. Šių nuteistųjų priskyrimas paprastosioms grupėms, taip pat suskirstymas į būrius, skyrius ir kameras įforminamas pataisos įstaigų direktorių įsakymais, remiantis šiame punkte nurodytų komisijų protokolais bei Aprašo 4 punktu.
Iš bylos medžiagos matyti, kad vadovaujantis šių teisės aktų nuostatomis bei atsižvelgiant į 2015 m. rugpjūčio 7 d. 2-o sektoriaus Nuteistųjų skirstymo komisijos posėdžio protokolą Nr. 62-3786 (b. l. 77-79) ir 2015 m. rugpjūčio 11 d. Nuteistųjų laisvės atėmimo bausme priskyrimo grupėms ir paskyrimo į būrius komisijos 3-iame sektoriuje posėdžio protokolą Nr. 63-2827 (b. l. 75-76) pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 13 d. Pravieniškių PN direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 2-903 „Dėl nuteistųjų perkėlimo iš 2-o sektoriaus į 3-ią sektorių“ buvo perkeltas iš 2-o sektoriaus 11 būrio 1 brigados 19 gyvenamosios vietos į 3-io sektoriaus 8 būrį 82 brigadą 7 patalpą 2 gyvenamąją vietą (b. l. 80-81).
Atsakovas atsiliepime pažymėjo, jog paskiriant nuteistuosius į būrius Pataisos įstaigoje yra vadovaujamasi ir Nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę 3-iame sektoriuje, skirstymo į būrius kriterijais. Šiais kriterijais yra siekiama pagerinti nuteistųjų adaptaciją, priežiūrą ir saugumą bei socialinę reabilitaciją. Paskiriant pareiškėją į 8 būrį buvo atsižvelgta, kad jame laisvės atėmimo bausmę atlieka vyresnio amžiaus bei kitus numatytus kriterijus atitinkantys nuteistieji, tokiu būdu buvo siekiama kiek įmanoma labiau užtikrinti pareiškėjo saugumą.
Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 22 d. su skundu dėl, jo manymu, neteisėto perkėlimo, kreipėsi į Pravieniškių PN administraciją, pareiškėjui buvo atsakyta 2015 m. spalio 13 d. raštu Nr. 7-1993 (b. l. 32-33, 34).
Minėtų akto pareiškėjas neskundė Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (t. y. nesinaudojo Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnyje numatyta apskundimo tvarka) ir teismui, todėl pareiškėjo perkėlimo iš Pravieniškių PN 2-o sektoriaus į 3-ią sektorių pagrįstumas ir teisėtumas nekelia abejonių.
Pagal pareiškėjo skunde nurodytas abstrakčias aplinkybes (nuteistieji iš pareiškėjo tyčiojasi, kursto prieš jį kitus nuteistuosius) nėra galimybių nustatyti atsakovo veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams. Kitų objektyvių faktinių ir teisinių aplinkybių, patvirtinančių atsakovo veiksmų neteisėtumą vykdant perkėlimą iš vieno sektoriaus į kitą, byloje nepateikta. Todėl darytina išvada, jog teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus (ABTĮ 57 str.).
Pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad jam nebeskiriama išmoka, kuri skirta higienos priemonių įsigijimui.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio, reglamentuojančio arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų materialinį aprūpinimą, 7 dalyje yra numatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems katą per mėnesį iš areštinės arba pataisos įstaigos lėšų gali būti išmokama iki 0,3 bazinės socialinės išmokos dydžio išmoka. Kriterijus, pagal kuriuos gali būti skiriamos išmokos, išmokų skyrimo ir mokėjimo taisykles nustato Kalėjimų departamento direktorius.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 4/07-260 „Dėl piniginių išmokų arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ yra patvirtintos Piniginių išmokų arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo ir mokėjimo taisyklės, kuriose yra numatytas iki 0,3 bazinės socialinės išmokos dydžio mėnesinių išmokų skyrimas, jeigu nuteistieji atitinka nustatytus kriterijus (b. l. 89-91).
Piniginių išmokų arešto ir terminuoto laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Pravieniškių PN direktoriaus 2014 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. V-611 „Dėl piniginių išmokų arešto ir terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 6 punkte numatyta, kad nuteistiesiems, kuriems per mėnesį, už kurį skiriamos piniginės išmokos, buvo skirta bent viena drausminė nuobauda, gali būti skiriamos iki 0,1 bazinės socialinės išmokos dydžio piniginės išmokos (b. l. 82, 83-86).
Iš byloje pateiktos 2016 m. balandžio 19 d. Pravieniškių PN pažymos „Apie nuteistojo pažeidimus ir paskatinimus“ matyti, jog pareiškėjui 2015 m. rugpjūčio 3 d. už įstaigos administracijos reikalavimų nevykdymą buvo skirta drausminė nuobauda – uždraudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus, o 2015 m. rugsėjo 8 d. už įstaigoje nustatytos tvarkos nesilaikymą pareiškėjui pareikštas papeikimas (b. l. 93-94).
Atsižvelgiant į aukščiau aptartą teisinį reglamentavimą dėl socialinių išmokų skyrimo ir į tai, jog pareiškėjui 2015 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais buvo skirtos drausminės nuobaudos, atsakovas teisėtai skyrė ne didesnes nei 0,1 bazinio dydžio, t. y. 2,90 Eur dydžio pinigines išmokas. Pažymėtina, kad vien tik pareiškėjo faktų nurodymas nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog buvo pažeistos teisės aktuose įtvirtintos pareiškėjo teisės ir jas būtent pažeidė pataisos įstaiga ir/ar jos pareigūnai.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog pasivaikščiojimo kiemelis yra apie 200 kv.m. ploto, todėl trūksta vietos pasivaikščioti.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Taisyklės) (akto redakcija, galiojusi nuo 2011 06 19 iki 2016 01 28) 1 punktas numato, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nustato pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų (toliau – pataisos įstaigos) nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus ir pagal Taisyklių 2 punktą šios Taisyklės privalomos visoms veikiančioms pataisos įstaigoms ir yra privalomos rengiant norminius ir techninius dokumentus, technines sąlygas, instrukcijas bei metodikas, susijusias su pataisos įstaigų įrengimu ir eksploatavimu, o šių Taisyklių 3 punktas sako, kad Pataisos įstaigose laikomiems nuteistiesiems turi būti sudaromos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos higienos normą HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau- Higienos norma), tačiau šis teisės aktas įsigaliojo nuo 2015 m. lapkričio 1 d., todėl pareiškėjo nurodytu laikotarpiu taikytini Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos“ “ patvirtinimo“ patvirtinti reikalavimai.
Taisyklių 5 punktas numato, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamos įvairios paskirties patalpos, o tarp jų- ir pasivaikščiojimo kiemas (10.7). Pagal Taisyklių 18-21 punktus kad nuteistieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pataisos įstaigų teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis nuteistiesiems lydėti ir nurodyti reikalavimai jų įrengimui, tačiau jų dydžio reikalavimai nenurodyti.
Pagal Higienos normos 18.4 punktą laisvės atėmimo vietų teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore (Higienos normos 11 p.). Pareiškėjas neginčija, kad jam nėra sudaromos sąlygos tinkamą laiką pasivaikščioti kiemelyje, tačiau savo teisių pažeidimą sieja su pasivaikščiojimo kiemelio plotu ir jame vienu metu galinčių pasivaikščioti asmenų kiekiu. Teismas pažymi, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja, pasivaikščiojimo kiemelio dydžio, todėl pareiškėjo nurodytas argumentas, kad pasivaikščiojimo kiemelio plotas yra per mažas, vertintinas deklaratyviu ir nepagrįstu.
Pareiškėjas nurodė, jog minėtu laikotarpiu bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, tačiau byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių PN pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Sprendžiant ginčą, akcentuotinos bausmės atlikimo Pravieniškių PN bendrosios sąlygos, t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose aikštelėse, lankyti biblioteką, užsiimti kita leistina veikla. Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku (b. l. 22). Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pažymėtina, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai pareikšti, kad buvo padaryta žala ir nurodyti prašomą priteisti sumą, kaip yra nagrinėjamu atveju. Įrodyti neturtinės žalos padarymo faktą yra asmens, kuris kreipiasi į teismą dėl žalos atlyginimo, pareiga. Teismo funkcija patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei pats teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi kiekvienu atveju yra svarbu nustatyti, ar asmens, prašančio atlyginti neturtinę žalą, nurodytos pasekmės yra susiję priežastiniu ryšiu su jo nurodytos valdžios institucijos neteisėtais veiksmais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-70/2014).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia žeminimu, psichologiniu spaudimu, tačiau byloje nepateikta duomenų, jog dėl šių sutrikimų būtų kreipęsis dėl medicininės, psichologinės pagalbos, o ši būtų nesuteikta. Todėl teismo nuomone, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.
Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Tačiau nustatant padarytos žalos dydį privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.
Teismui nekyla abejonių, kad pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam užtikrinant teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią ploto normą buvo pažeista, todėl atsižvelgus į nustatyto pažeidimo trukmę ir mąstą, į tai, kad 49 paras pareiškėjas buvo kalinamas Pravieniškių PN pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą, taip pat įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais laikytina, kad pats teisės pažeidimo pripažinimas, šiuo konkrečiu atveju, nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą, todėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintinas pinigais (CK 6.250 str. 1 d.), t. y. 110 Eur suma, kuri priteistina iš atsakovo pareiškėjui.
Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1dalies 1punktu, 5 punktu, teismas
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo R. K. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti R. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, 110 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Kitos skundo dalies netenkinti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Teisėja Daina Kukalienė