Administracinė byla Nr. A2.3.- 358-412/2012

Teisminio proceso Nr. 4-08-3-02679-2011-3

                                                          Procesinio sprendimo kategorija: 39.; 42.4.; 52.3.;

Panevėžio miesto apylinkės teismas

NUTARIMAS

2012 m. kovo 27 d.

Panevėžys

        Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjas Arūnas Nevardauskis,

sekretoriaujant Irenai Miliukienei,

dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui Ž. K.,

jo atstovui, advokatui  T. Š.,

Lietuvos Respublikos Apsaugos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento atstovui D. R.,

teismo posėdyje išnagrinėjęs Ž. K., a.k. (duomenys neskelbtini) lietuvio, Lietuvos Respublikos piliečio,  aukštojo išsilavinimo, dirbančio UAB „(duomenys neskelbtini)“, komercijos direktoriumi, vedusio, gyv. (duomenys neskelbtini), neteisto, nebausto administracine tvarka, administracinio teisės pažeidimo bylą,

n  u  s  t  a  t  ė :

Ž. K. surašytas adm.teisės pažeidimo protokolas, konstatuojant, kad, 2011m. birželio 20-22d. atlikus planinį patikrinimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ adresu (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad atsakingas darbuotojas Ž. K. netinkamai organizavo alyvų atliekų sutvarkymą, neužtikrino norminių teisės aktų reikalavimų laikymosi. UAB „(duomenys neskelbtini) “ į Lietuvos rinką išleido 947 t alyvų, sutvarkė  46,047 t alyvų atliekų, įvykdė 4,86 procentų užduoties, o priklauso įvykdyti 30 procentų, taigi neįvykdė 2010 m. alyvų atliekų tvarkymo užduoties. Tuo pažeidė Lietuvos Respublikos Atliekų tvarkymo įstatymo 341 str. 2 d. 2 p., Lietuvos Respublikos  Vyriausybės 2002-04-12 nutarimo Nr.519 reikalavimus, neužtikrino  strateginių atliekų tvarkymo plano 166.4 punkto reikalavimų. Tokiais savo veiksmais padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 51(19) straipsnyje 7 dalyje.

Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo Ž. K. parodė, jog su jam surašytu administracinės teisės pažeidimo protokolu nesutinka, teisės pažeidimo nepadarė. Parodė, jog UAB ” (duomenys neskelbtini)” dirba nuo 2001metų  komercijos direktoriumi. Bendrovė užsiima alyvų tepalų prekyba, nuo 2005 metų pradėjo užsiimti atliekų tvarkymu. Bendrovėje jis yra atsakingas už alyvų atliekų tvarkymą. Sunaudotos alyvos surinkimas pagal nsutatytą planą šiuo kriziniu laikotarpiu praktiškai neįmanomas, kadangi ją gvyventojai naudoja kurui. Dėl šios priežasties atliekų surinkti neįmanoma, todėl 2010m. įvykdyta 4,86% užduoties, dėl ne nuo jo ar įmonės kaltės priklausančių, o dėl objektyvių aplinkybių Kaip atsakingas asmuo jis padarė viską, kad būtų surinktas būtinas alyvų atliekų kiekis, atliekas netgi įmonė supirkinėdavo, tam duodama įvairius skelbimus, tačiau visvien reikiamo perdirbti kiekio ne dėl jo kaltės surinkti nepavyko. Mano, kad dėl šios situacijos jo kaltės nėra ir prašo adm.teisės pažeidimo bylą nutraukti.

Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento atstovas D. R. nurodė, jog 2011m. rugsėjo mėn. 27d.  Ž. K. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, už tai, kad jis UAB “(duomenys neskelbtini)”, dirbdamas komercijos direktoriumi  ir būdamas atsakingu už tinkamą  organizavimą, alyvų atliekų sutvarkymą, neužtikrino norminių teisės aktų reikalavimų įvykdymo.  2011m. birželio mėn. atlikus  UAB ” (duomenys neskelbtini)” planinį patikrinimą   nustatyta, kad užduotis dėl atliekų tvarkymo įvykdyta nepilnai, o tik 4,86%. Tuo pažeidėjas pažeidė Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 341str. 2 d. 2 p. ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-04-12 nutarimu Nr. 518. patvirtintus strateginio atleikų tvarkymo plano 166.4 p. reikalavimus. Nabo, jog Ž. K. kaltė pagal surašytą adm.teisės pažeidimo protokolą įrodyta ir prašo skirti jam nuobaudą.

  Lietuvos Respublikos ATPK 51(19) str. 7 d. nustatyta administracinė atsakomybė atsakingiems pareigūnams už  alyvų atliekų netvarkymą ir nedalyvavimą alyvų atliekų tvarkymo sistemoje. Ši norma yra blanketinė, nukreipianti į kitas teisės normas, kurios reglamentuoja alyvos atliekų tvarkymą. Atliekų tvarkymo įstatymo 341 str. 2 d. 2 p. įpareigoja gamintojus ir importuotojus įvykdyti Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytas gaminių ir (ar) pakuotės atliekų tvarkymo užduotis. Valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plano 166.4 p. nustato alyvų gamintojams ir importuotojams šias alyvos atliekų tvarkymo užduotis: nuo 2008 metų – regeneruoti, perdirbti ar kitaip naudoti (pvz., energijai, kurui, atitinkančiam skystojo kuro kokybės reikalavimus, gauti) ne mažiau kaip 30 %, o nuo 2012 metų – ne mažiau kaip 50 % alyvos atliekų (skaičiuojama nuo patiekto per metus rinkai alyvų kiekio). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, šios teisės normos yra imperatyvios, formuluojančios gamintojams ir importuotojams privalomo elgesio taisyklę (nutartis administracinėje byloje Nr. N-62-3250/2010). Bylos medžiaga nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ perdavė regeneruoti ar perdirbti į kurą 4,86 procentų alyvos atliekų, skaičiuojant nuo 2010 m. į Lietuvos vidaus rinką išleisto 947 t alyvos kiekio (b.l. 6-10), taigi neįvykdė 2010 m. alyvos atliekų tvarkymo sistemoje, kurios funkcionavimas pagrįstas atliekų tvarkymo užduočių vykdymu.

Teismas konstatuoja, kad alyvų atliekų tvarkymo užduotis (Plano 166.4 p.) yra privalomo pobūdžio, kas paminėta Atliekų tvarkymo įstatymo 341 straipsnio 2 dalies 2 punkte (2005 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-279 redakcija), nustatant, kad „gamintojai ir importuotojai privalo <...> įvykdyti Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytas gaminių ir (ar) pakuotės atliekų tvarkymo užduotis“.

Aptariamų (alyvų) atliekų tvarkymo užduočių privalomumas buvo  nustatytas ir Plano 4 punkte (Vyriausybės 2007 m. spalio 31 d. nutarimo Nr. 1224 redakcija), įtvirtinusiame, kad „šiame Plane numatyti veiksmai ir priemonės, taip pat nustatytos užduotys, kuriuos turi įgyvendinti valstybės institucijos, savivaldybės, gamintojai ir importuotojai, atliekų tvarkytojai“. Konstatuotina, kad Plano 166.4 punkte (Vyriausybės 2007 m. spalio 31 d. nutarimo Nr. 1224 redakcija) teisėkūros subjektas alyvų gamintojams ir importuotojams buvo nustatęs privalomai vykdytiną (imperatyvią) alyvų atliekų tvarkymo užduotį – regeneruoti arba perdirbti į kurą ne mažiau kaip 30 procentų alyvų atliekų (skaičiuojama nuo pateikto per metus rinkai alyvų kiekio). Tokiu būdu buvo nustatyta svarbi alyvos gamintojų ir importuotojų ūkinės veiklos sąlyga.

Pastebėtina, kad alyvos gamintojas ar importuotojas ne visada yra tas asmuo, kuris turi susidariusios panaudotos alyvos atliekas. Įmonė, kurioje dirba Ž. K.,iš esmės pati alyvų nenaudoja, bet jas parduoda kitiems subjektams. Taigi atliekų, kurias įmonė pagal plano 166.4 punktą (Vyriausybės 2007 m. spalio 31 d. nutarimo Nr. 1224 redakcija) buvo įpareigota tam tikru būdu sutvarkyti, turėtojas dažniausiai yra kiti (tretieji) asmenys. Vadinasi, įmonė, tuo pačiu ir Ž. K., siekdamas įvykdyti aptariamą užduotį, turėjo imtis aktyvių priemonių, kad surinktų (užtikrintų, jog būtų surinkta) ne mažiau nei 30 procentų panaudotų alyvų, skaičiuojant nuo per atitinkamus metus į rinką išleistų alyvų kiekio. Tačiau pastebėtina, kad net ir ėmęsis aktyvių veiksmų, jis dėl nuo jo valios visiškai nepriklausančių priežasčių gali nesurinkti tokio panaudotų atliekų kiekio, kokį  Plano 166.4 punkte (Vyriausybės 2007 m. spalio 31 d. nutarimo Nr. 1224 redakcija) numatytais būdais privalėjo sutvarkyti. Kaip minėta, panaudotos alyvos atliekos dažniausiai yra ne jo, bet kito asmens dispozicijoje, todėl ir jų surinkti pareiškėjui gali būti objektyviai neįmanoma. Be to, tokių atliekų surinkimas iš atliekų turėtojų ir (arba) perdirbimas gali būti visiškai ekonomiškai nepagrįstas ir neadekvatus (pvz., pareiškėjas turėtų siūlyti atliekų turėtojams itin didelę pinigų sumą, kad jie pristatytų alyvų atliekas jam arba jo įgaliotiems asmenims).  

Vyriausybės nustatytos (privalomos) alyvų atliekų tvarkymo užduoties vykdymas priklauso ir nuo atliekų turėtojo veiksmų su turimomis panaudotomis alyvomis bei jo valios perduoti šias atliekas atitinkamiems ūkio subjektams. Pabrėžtina, jog nors Plano 143 punktas (Vyriausybės 2007 m. spalio 31 d. nutarimo Nr. 1224 redakcija) reikalauja, kad alyvų atliekų surinkimą turi užtikrinti šių atliekų turėtojas, o gamintojai ir importuotojai, įgyvendindami gamintojo atsakomybės principą, finansuoja šių atliekų tvarkymą tuo atveju, kai jas tvarkyti atliekų tvarkytojui nuostolinga, tačiau, kaip matyti iš atliekų tvarkymo užduotį reguliuojančių Plano nuostatų, aplinkybė, jog atliekų turėtojas neįvykdo pastarosios pareigos, t. y. neperduoda alyvų atliekų šių atliekų tvarkytojui, neturi įtakos alyvų gamintojams ir importuotojams tenkančios pareigos regeneruoti ar perdirbti į kurą alyvų atliekas apimčiai. Pastebėtina ir tai, kad gamintojams ir importuotojams tenkančios pareigos regeneruoti ar perdirbti į kurą ne mažiau kaip 30 procentų panaudotų alyvų atskaitos taškas yra į rinką išleistų alyvų kiekis. Tačiau neabejotina, kad dalis į rinką išleistų alyvų atitinkamais (ataskaitiniais) metais gali būti ir nepanaudojamos (pvz., laikomos kaip atsargos, eksportuojamos ar pan.), t. y. gali nesusidaryti alyvų atliekos, kurias gamintojai ir importuotojai yra įpareigojami regeneruoti ar perdirbti į kurą.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 46 straipsnio nuostatoje ,,Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva“ apibrėžta, jog pagrindinės vertybės, kuriomis grindžiamas tautos ūkis – tai privati nuosavybė, asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva. Asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati. Ji apima teisę laisvai pasirinkti verslą, teisę laisvai sudarinėti sutartis, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt. Asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus (Konstitucinio Teismo 1996 m. birželio 18 d., 1999 m. spalio 6 d., 2002 m. kovo 14 d. nutarimai). Asmens ūkinės veiklos laisvė gali būti ribojama, kai yra būtina ginti vartotojų interesus, saugoti sąžiningą konkurenciją, kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes. Įstatyme nustatyti draudimai turi būti pagrįsti, adekvatūs siekiamam tikslui, nediskriminaciniai, aiškiai suformuluoti. Reguliuodama ūkinę veiklą, valstybė negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ūkio subjektams būtų sudarytos nepalankios, nevienodos ūkininkavimo sąlygos, varžoma jų iniciatyva, nesudaromos galimybės jai reikštis (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 9 d. nutarimas). Kaip Konstitucinis Teismas konstatavo 2002 m. kovo 14 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimuose, pagal Konstituciją negali būti nustatytas ir toks teisinis reguliavimas, kuriuo ūkinės veiklos laisvei įgyvendinti būtų sudarytos netinkamos sąlygos. Pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, privalo paisyti konstitucinio ūkio subjektų lygiateisiškumo reikalavimo, tiesiogiai susijusio su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu visų asmenų lygiateisiškumo principu (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus, siekti ne atskirų asmenų gerovės, bet būtent bendros tautos gerovės (Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutarimas).

Taip pat pažymėtina, kad, kaip savo aktuose ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves, taip pat ūkinės veiklos laisvę galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2010 m. vasario 26 d. nutarimai). Ūkinės veiklos tarnavimu tautos gerovei negalima grįsti ar pateisinti tokio jos reguliavimo, kuriuo tam tikro ūkio subjekto teisės ir teisėti interesai būtų ribojami daugiau nei būtina viešajam interesui užtikrinti (pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutarimas). Taip pat pažymėtina, kad konstitucinis teisinės valstybės principas yra neatsiejamas nuo teisingumo principo, ir atvirkščiai (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 17 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Konstituciniai teisinės valstybės, teisingumo principai suponuoja ir tai, kad ūkinės veiklos ribojimo (draudimo) priemonės turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas).

Plano 166.4 punktu (Vyriausybės 2007 m. spalio 31 d. nutarimo Nr. 1224 redakcija) nustatydama atliekų tvarkymo užduotį – regeneruoti arba perdirbti į kurą ne mažiau kaip 30 procentų alyvų atliekų (skaičiuojama nuo pateikto per metus rinkai alyvų kiekio), Vyriausybė nustatė alyvos gamintojų ir importuotojų ūkinės veiklos sąlygą. Remiantis tuo, kas išdėstyta, ši sąlyga turi atitikti protingumo, teisingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo, viešųjų ir privačių interesų derinimo, reguliuojant ūkinę veiklą, taip pat kitus konstitucinius principus ir imperatyvus. Tačiau aptariamos ūkinės veiklos sąlygos įvykdymas nepriklauso vien tik nuo alyvos gamintojų ir importuotojų valios. Vadinasi, minėta Plano norma įtvirtina tokią alyvos gamintojų ir importuotojų prievolę, kurios jie objektyviai gali tiesiog negalėti įvykdyti. Tačiau teisė negali reikalauti to, kas neįmanoma. Be to, kadangi panaudotų alyvos atliekų, kurias tam tikru būdu perdirbti Plano 166.4 punktu yra įpareigoti alyvos gamintojai ir importuotojai, surinkimas priklauso ne tik nuo šių subjektų, bet ir nuo minėtų atliekų turėtojų valios, minėtas reguliavimas lemia, kad šių atliekų surinkimas ir (arba) perdirbimas gali tapti visiškai ekonomiškai neadekvačiu ir nepagrįstu, o tai iš esmės gali priversti atsisakyti alyvų gamybos ar importo veiklos. Tad aptariamos ūkinės veiklos sąlygos įtvirtinimas, teismo nuomone, vertintinas kaip nepateisinamų, neproporcingų siekiamiems tikslams ūkinės veiklos sąlygų ir suvaržymų nustatymas, juolab, kad traukiamas atsakomybėn asmuo ėmėsi visų priemonių reikiamam perdirbti alyvos kiekiui surinkti ir Plano nustatytai užduočiai įvykdyti. Tokios pačios pozicijos laikosi ir Vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyje Nr. A502-1463/2011, išsakęs kitokią poziciją, nei to paties teismo priimtoje nutartyje Nr. N-62-3250/2010. Esant šioms aplinkybėms konstatuotina, kad atliekų tvarkymo užduotis ne dėl Ž. K. kaltės nebuvo atlikta. Akivaizdu, kad, nekonstatavus Ž. K. kaltės, jis negali būti traukiamas adm.atsakomybėn ir adm.teisės pažeidimo byla jo atžvilgiu nutrauktina.

                   Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 286 str., 287 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r i a :

                    Ž. K., a.k. (duomenys neskelbtini) adm.teisės pažeidimo bylą pagal LR ATPK 51(19)  str. 7 d. nutraukti.

Nutarimą per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos galima skųsti Panevėžio apygardos teismui per Panevėžio miesto apylinkės teismą.

Teisėjas                                                                                     Arūnas Nevardauskis