Civilinė byla Nr. e2A-1207-1043/2023

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-04266-2023-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

2.5.3; 2.5.5; 3.1.7.4; 3.3.1.19.2.; 3.3.1.20

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. lapkričio 23 d.

Kaunas

Kauno

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų O. G. ir J. V. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. gegužės 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-9604-1041/2023 pagal pareiškėjų O. G. ir J. V. B. pareiškimą suinteresuotiems asmenims valstybės įmonei Turto bankui ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, atstovaujama Kauno miesto skyriaus dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Teismas

1.       Pareiškėjai O. G. ir J. V. B. (toliau – pareiškėjai) pareiškimu teismo prašė: 1) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 4,5000 ha ploto žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), savininkas iki visuotinės privataus turto nacionalizacijos (1940 m. liepos 22 d.) buvo J. B.; 2) atnaujinti pareiškėjams Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – įstatymas) 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą nuosavybės teises patvirtinančiam dokumentui – teismo sprendimui dėl nuosavybės teisių fakto nustatymo – pateikti; 3) iš suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – suinteresuotas asmuo, NŽT) pareiškėjų naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjai nurodė, kad iki nacionalizacijos J. B. K. apskrities (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdė 4,5000 ha žemės sklypą. Po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės pradėjus įgyvendinti žemės reformą buvo pripažinta, kad atitinkama dalis J. B. iki nacionalizacijos valdytos žemės turi būti grąžinta paveldėtojams, įskaitant V. E. G. ir pareiškėjai J. V. B.. Didžioji dalis grąžintinos žemės buvo grąžinta. Dėl likusios dalies NŽT nurodė, kad nepakanka duomenų apie tai, kad iki 1940 m. grąžintiną žemę valdė J. B.. (duomenys neskelbtini) V. E. G. mirus, jo turtą paveldėjo sūnus pareiškėjas. Pradėjus iki nacionalizacijos J. B. turėtos ir vėliau nusavintos žemės atkūrimo teisėtiems savininkams procesą, (duomenys neskelbtini) notarine sutartimi E. G. perleido savo teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą lygiomis dalimis savo vaikams – sūnui E. G. ir pareiškėjai dukrai J. V. B.. NŽT 2011 m. gruodžio 18 d. rašte nurodė, kad pareiškėjams iš viso kiekvienam liko neatkurtos teisės į 0,1737 ha (lentelėje nurodoma 6,77 procentai) žemės plotą, tai pat patvirtinto, kad pareiškėjas nepasinaudojo teise pakeisti savo valios dėl žemės grąžinimo būdo (natūra) ir suinteresuotas asmuo pakartotinai kreipsis į Kauno miesto savivaldybės administraciją dėl likusios grąžintinos žemės sklypo suformavimo, t. y. žemės grąžinimo procesas buvo praktiškai pabaigtas. NŽT 2017 m. birželio 23 d. raštu Nr. 8SD-3359-(14.8.94) informavo, kad iki tol vykusį iki nacionalizacijos J. B. turėtos ir vėliau nusavintos žemės atkūrimo teisėtiems savininkams procesą nutraukė, nes J. B. mirė (duomenys neskelbtini). ir iki 1940 m. liepos 22 d. (visuotinės žemės nacionalizacijos) nėra aišku, kas buvo nusavintos žemės savininkas. Po J. B. mirties (duomenys neskelbtini) už turėtą ir po pusmečio nusavintą žemę mokesčiai buvo mokami, o žemė nebuvo parduota, padovanota ar kitaip perleista. Todėl yra pagrindas nustatyti juridinį faktą. Pareiškėjui apie būtinybę nustatyti juridinį faktą tapo žinoma tik po V. E. G. mirties 2022 m. pabaigoje, kai perėmė palikimą ir atrado dalį dokumentų. Pareiškėja, būdama vyresnio amžiaus, visus žemės grąžinimo klausimus buvo palikusi tvarkyti V. E. G..

3.       Suinteresuotas asmuo NŽT su pareiškimu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad 2014 m. vasario 10 d. buvo gautas E. V. G. skundas (prašymas) ir Kauno miesto skyrius 2014 m. kovo 4 d. raštu piliečiui dar kartą išaiškino, kad nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai Kauno miesto skyriui galės būti pateikti tik teismui atnaujinus praleistą nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą. Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo duomenų, jog E. V. G. ir pareiškėja ar kitas J. B. (P.) įpėdinis būtų kreipęsis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, kokie asmenys ir kokiomis dalimis nacionalizacijos metu buvo žemės, kurią iki (duomenys neskelbtini) valdė J. B., savininkais, Kauno miesto skyrius 2014 m. lapkričio 11 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.7.)-6872 „Dėl viešojo intereso gynimo“ kreipėsi į Kauno apygardos prokuratūrą, prašydamas kreiptis į teismą su prašymu pripažinti netekusiais galios priimtus Kauno miesto valdybos potvarkius ir Kauno apskrities viršininko įsakymus bei sprendimus, kuriais K. B., pareiškėjai, E. V. G., S. B., J. B. (J.), K. G. ir P. B. atkurtos nuosavybės teisės į 1,2670 ha žemės į J. B. iki 1940 m. turėtą žemę. Kauno apygardos prokuratūra 2014 m. lapkričio 26 d. nutarimu Nr. 3T-2500 atsisakė taikyti viešojo intereso gynimo priemones nesant teisinio pagrindo. Kauno miesto skyriaus vedėjas, atsižvelgdamas į bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, kad pagal (duomenys neskelbtini) mirties liudijimą Nr. J. B. mirė (duomenys neskelbtini), t. y. iki 1940 m. visuotinio žemės nacionalizavimo, ir į Kauno apygardos prokuratūros 2014 m. lapkričio 26 d. nutarimą, 2017 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 8VĮ-747-(14.8.2.) nusprendė J. B., P. įpėdiniams, įskaitant ir E. V. G. bei pareiškėjai, neatkurti nuosavybės teisių į buvusio savininko J. B. nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini)., valdytą žemės plotą. Apie minėto įsakymo priėmimą ir jo apskundimo tvarką E. V. G. ir pareiškėja informuoti raštu. Įsakymas teisės aktų nustatyta tvarka nenuginčytas ir yra galiojantis. Kauno miesto skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-719 sudarytos komisijos 2013 m. lapkričio 27 d. posėdžio metu buvo nustatyta, kad nepakanka dokumentų, įrodančių kokie asmenys ir kokiomis dalimis nacionalizacijos metu buvo žemės, kurią iki (duomenys neskelbtini)valdė J. B., savininkais, todėl E. V. G. ir pareiškėjai 2013 m. gruodžio 6 d. raštais Nr. 8SD-(14.8.94)-5919 ir Nr. 8SD-(14.8.94)-5918 buvo išaiškinta teisė kreiptis į teismą dėl turto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo. Pareiškėjai į teismą dėl juridinio fakto nustatymo kreipėsi tik 2023 m. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-2383-1062/2020 48 punkte konstatuota, kad „J. B. mirė (duomenys neskelbtini), todėl nei teisiškai, nei faktiškai negalėjo būti žemės savininku nacionalizacijos (1940 m. liepos 22 d.) metu“. J. B. mirė būdamas santuokoje su M. B. (P.), jie turėjo 7 vaikus: nepilnametę dukrą K. G. (buvo 10 m.) ir pilnamečius vaikus: K. B., P. B., E. G., J. B., P. B. ir J. B.. Mirties metu paveldėjimo bei kitus civilinius teisinius santykius iki turto nacionalizacijos 1940 m. reguliavo Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvadas (toliau – sąvadas); atsižvelgus į teisinį reglamentavimą, į tai, jog palikimas atsirasdavo palikimo turėtojui mirus, savaime, labiau tikėtina, kad J. B. priklausiusi žemė po jo mirties iki pat 1940 m. nacionalizacijos buvo valdoma jo vaikų ir žmonos. Atkūrimo byloje esančiais dokumentais buvo pagrįsta ir įrodyta, kad J. B. iki savo mirties ((duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise valdė 3,8320 ha žemės, o ne 4,5000 ha, aplinkybė, kad nepakanka dokumentų, įrodančių kokie asmenys ir kokiomis dalimis nacionalizacijos metu buvo žemės, kurią iki (duomenys neskelbtini)valdė J. B. savininkais, nustatyta 2013 m. lapkričio 27 d. Pareiškėja pati laisva valia pasirinko elgesio modelį – nesidomėti atkūrimo procedūros eiga, nors ir gaudavo suinteresuoto asmens siųstus raštus. Pareiškėjo tėvas E. V. G. mirė (duomenys neskelbtini) palikimą po tėvo mirties pareiškėjas priėmė 2020 m. gruodžio 7 d. Pareiškėjai nenurodė nei vienos svarbios priežasties, dėl kurios turėtų būti atnaujinamas terminas nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti.

4.       Suinteresuotas asmuo valstybės įmonė (toliau – VĮ) Turto bankas pateiktame atsiliepime prašo pareiškimą nagrinėti teismo nuožiūra.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Kauno

6.       Teismas nurodė, jog NŽT Kauno miesto skyriaus 2013 m. gruodžio 6 d. raštais E. V. G. ir pareiškėjai buvo išaiškinta teisė kreiptis į teismą dėl turto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo. Teismas sutiko su pareiškėjų argumentais, kad atkūrus nuosavybės teises į dalį žemės sklypo ir pretendentams teikus duomenis apie preliminariai laisvus žemės sklypus Kiškių g. ir vykstant planų derinimo procesui (CBP-6225 priedai), jie turėjo pagrįstą ir teisėtą lūkestį manyti, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą bus atkurtos pretendentų naudai. Tačiau 2013 m. gruodžio 6 d. raštais pretendentus informavus, kad nepakanka dokumentų, įrodančių, kokie asmenys ir kokiomis dalimis nacionalizacijos metu buvo žemės, kurią iki (duomenys neskelbtini) valdė J. B., savininkais, o pareiškėjams šių duomenų nepateikus, 2017 m. birželio 14 d. įsakymu nuspręsta neatkurti nuosavybės teisių.

7.       Teismas nurodė, jog pareiškėjai į teismą dėl juridinio fakto nustatymo kreipėsi tik 2023 m., t. y. praėjus beveik 10 m. Teismas įvertinęs, kad J. B. mirė (duomenys neskelbtini), t. y. iki 1940 m. liepos 22 d. žemės nacionalizacijos, laikė, kad jis nei teisiškai, nei faktiškai negalėjo būti žemės savininku 1940 m. nacionalizacijos metu. Kad nuosavybės teisių subjektu nacionalizavimo metu negali būti miręs asmuo yra konstatuota ir teismų praktikoje. Į bylą pateiktos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-2383-1062/2020 48 punkte konstatuota, jog „J. B. mirė (duomenys neskelbtini), todėl nei teisiškai, nei faktiškai negalėjo būti žemės savininku nacionalizacijos (1940 m. liepos 22 d.) metu“.

8.       Teismas nurodė, jog atsižvelgiant į nagrinėjamam laikotarpiui (nuo (duomenys neskelbtini)iki 1940 m. liepos 22 d.) aktualų teisinį reglamentavimą, į tai, jog palikimas atsirasdavo palikimo turėtojui mirus, savaime, labiau tikėtina, jog J. B. priklausiusi žemė, buvusi (duomenys neskelbtini), po jo mirties iki pat 1940 m. nacionalizacijos buvo valdoma jo vaikų ir žmonos. Šią teismo prielaidą patvirtina ir aplinkybė, kad dėl nuosavybės teisių atkūrimo kreipėsi visi septyni palikėjo vaikai. Byloje nėra duomenų, kada mirė palikėjo sutuoktinė. Pareiškėjų pateikti dokumentai neįrodo J. B. nuosavybės teise priklausiusios žemės valdymo laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki 1940 m. nacionalizacijos, todėl teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad žemę, buvusią (duomenys neskelbtini) visuotinės nacionalizacijos metu (1940 m. liepos 22 d.) valdė J. B., P., miręs (duomenys neskelbtini).

9.       Dėl termino atnaujinimo teismas nurodė, kad nepakanka dokumentų, įrodančių kokie asmenys ir kokiomis dalimis nacionalizacijos metu buvo žemės, kurią iki (duomenys neskelbtini)valdė J. B., savininkais. Tiek E. V. G. (pareiškėjo tėvas), tiek pareiškėja apie būtinybę pateikti papildomus dokumentus ar kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo buvo informuoti 2013 m. gruodžio 6 d. raštais, kurie adresatams įteikti 2013 m. gruodžio 6 d. Teismas sprendė, kad pareiškėja nenurodė nei vienos objektyvios priežasties, sutrukdžiusios nuo 2013 m. gruodžio 6 d. laiku kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėja buvo vyresnio amžiaus ir nesuprato atkūrimo procedūrų, nereiškia, jog ji savo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą ir dalyvavimą minėtoje procedūroje, įskaitant ir teisės kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, negalėjo įgyvendinti per kitus asmenis. Nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti, jog pareiškėja prašomą atnaujinti terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas teisę domėtis atkūrimo procedūra ir kreiptis į teismą įgijo ne 2022 m. pabaigoje, kaip teigiama pareiškime, o 2020 m. pabaigoje, kai mirė jo tėvas, todėl sprendė, kad pareiškėjas nenurodė nei vienos objektyvios priežasties, sutrukdžiusios pareiškėjo tėvui nuo 2013 m. gruodžio 6 d., o pareiškėjui – nuo 2020 m. gruodžio 7 d. (kai priėmė palikimą po tėvo mirties) laiku kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10.       Apeliaciniu skundu pareiškėjai O. G. ir J. V. B. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. gegužės 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir termino atnaujinimo tenkinti pilna apimtimi ir: nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 3,832 ha žemės ploto, buvusios (duomenys neskelbtini), savininkas iki visuotinės privataus turto nacionalizacijos (1940 m. liepos 22 d.) buvo J. B. žmona M. B.; atnaujinti pareiškėjams Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą nuosavybės teises patvirtinančiam dokumentui – teismo sprendimui dėl nuosavybės teisių fakto nustatymo – pateikti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1.       Teismas, žinodamas tiek Atkūrimo įstatyme reikalaujamą nustatyti asmenį, žemės sklypo tikslų plotą, vis tik formaliai sprendime darė išvadą, jog aplinkybė, kad J. B. jau nuo (duomenys neskelbtini) nebevaldė ginčo žemės sklypo ir atmetė pareiškimą. Pareiškėjai pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, nurodant, jog nėra duomenų, jog mirus J. B., vėliau nacionalizuotas jo turtas (iki mirties turėtos žemės), laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini). iki 1940 m. liepos 22 d. kokiomis nors teisėmis buvo perleistas tretiesiems asmenims. Priešingai, J. B. turtą valdė J. B. įpėdiniai, t. y. žmona M. B. (kuri atitinkamu sprendimu buvo pripažinta paveldėtoja) ir vaikai (kurie vėliau teikė prašymus atkurti teises į nusavintą žemę ir NŽT Kauno skyriaus pripažinti teisėtais pareiškėjais). Teismas nesivadovavo kasacinio teismo suformuota praktika, nes matydamas tam tikrą pareiškimo netikslumą ir nebegalėdamas naudotis ieškinio trūkumų šalinimo institutu, nesiaiškino netikslumų parengiamojo teismo posėdžio metu (CPK 230 straipsnio 1 dalis), dėl ko buvo pažeistos procesinės pareiškėjų teisės, neužtikrinta teisė į teisingą bylos nagrinėjimą bei byla buvo išnagrinėta netinkamai.

10.2.       Pareiškėja, nesuprasdama žemės atkūrimo proceso niuansų, veikė per tuo metu aktyvų savo brolį E. V. G., o vėliau, bendrąja prasme jai išaiškinus dėl kreipimosi į teismą – per įgaliotąją atstovę. Be to, įgaliotos institucijos elgesys taip pat nebuvo tinkamas, ir tai aiškiai patvirtina teismų praktika. Dėl ko toks pareiškėjos veikimas negali būti pripažintas išimtinai pareiškėjos neveikimu, o praleistas terminas pateikti aktualiems dokumentams (kurie yra net paties NŽT Kauno skyriaus žinioje ir apie kuriuos abu pareiškėjai sužinojo tik NŽT Kauno skyriui pateiks atsiliepimą), kad pradėtas nusavintos žemės atkūrimo procesas būtų užbaigtas, atnaujintas.

10.3.       Pareiškėjas kreiptis į teismą įgijo ne iš kart po tėvo V. E. G. mirties, tačiau 2022 m. pabaigoje, kada perėmė palikimą bei atrado dalį dokumentų. Tai, kad notarui buvo paduotas pareiškimas dėl palikimo priėmimo, reiškia tik formalų veiksmą. Tik paduodant pareiškimą notarui, pareiškėjas negavo aktualios informacijos ir dokumentų pareiškimui teisme pateikti, atitinkamai negalėjo išsiaiškinti detalių, priimti sprendimo dėl kreipimosi į teismą. Teismas neįvertino, kad pareiškėjui reikėjo susirasti dokumentus, kurių jis rado tik dalį, įvertinti jų turinį, kiek įmanoma detaliai suprasti procesus, išsiaiškinti situaciją, konsultuotis, nuspręsti dėl kreipimosi į teismą su pareiškimu. Todėl akivaizdu, kad terminas praleistas dėl objektyvių ir suprantamų priežasčių bei palyginti nežymiai, nes kitu atveju, nėra suprantama to paties teismo praktika analogiškoje situacijoje ir dvigubi standartai pareiškėjo atžvilgiu.

10.4.       Teismas visiškai nepasisakė dėl pareiškėjų prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, nepaisant to, kad prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, reaguodami į NŽT Kauno skyriaus atsiliepime pateiktus argumentus, pareiškėjai teismui nurodė priešingus suinteresuotojo asmens pozicijai argumentus. Teismas, visiškai nieko nepasisakydamas dėl bylos šalių ginčytino klausimo, sąlygojo, jog teismo sprendimas dalyje yra visiškai neišsamus ir nepagrįstas, dėl ko liko neatsakytas bylos šalims rūpimas ir ginčytinas klausimas.

10.5.       Sprendime nurodyta, kad pareiškėjai neginčijo 2017 m. birželio 14 d. įsakymo Nr. 8VĮ-747-(14.8.2.) „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą neatkūrimo“, kuriuo nuspręsta J. B., P. įpėdiniams neatkurti nuosavybės teisiu, savaime nesudarė pagrindo šioje byloje teismui nenustatinėti juridinių faktų. Teismas nevertino pareiškėjų rašytinių paaiškinimų, o būtent su pareiškimu pareiškėjai pateikė teismu suformuotą praktiką analogiškose bylose. Teismui nustačius atitinkamą juridinį faktą, priešingą NŽT Kauno skyriaus pozicijai, įsakymas iš esmės netenka prasmės. Įsakymo galiojimas siejamas su tam tikru aplinkybių (juridinio fakto nustatymu), o NŽT Kauno skyrius įsakymą gali pasinaikinti pats.

10.6.       Nacionalizuota žemė turėjo būti dalijama tarp 7 įpėdinių, kurie yra suinteresuoti bylos baigtimi ir, kurie nebuvo įtraukti į bylą.

11.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo NŽT prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

11.1.       (duomenys neskelbtini) mirties liudijimas patvirtina, jog J. B., P. mirė (duomenys neskelbtini), t. y. iki 1940 m. liepos 22 d. žemės nacionalizacijos, todėl jis nei teisiškai, nei faktiškai negalėjo būti žemės savininku 1940 m. nacionalizacijos metu. Kad nuosavybės teisių subjektu nacionalizavimo metu negali būti miręs asmuo yra konstatuota ir teismų praktikoje. Tai, kad J. B. mirė (duomenys neskelbtini)., todėl nei teisiškai, nei faktiškai negalėjo būti žemės savininku nacionalizacijos (1940 m. liepos 22 d.) metu, konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-2383-1062/2020 48 punkte. Nutartis yra neskundžiama ir įsiteisėjusi.

11.2.       Pareiškėjai, siekdami pagrįsti žemės naudojimo faktą, pateikė teismui archyvinius dokumentus: pieno priėmimo kvitus (1946-1947 m.), lydyto sviesto, ūkiško sviesto, lašinių, avienos ir kiaulienos, lydytų taukų kvitus (1948 m.), pažymėjimą apie tai, kad M. B. leidžiama įsigyti kiaulę (1949 m.) ir pan. NŽT nuomone, minėti dokumentai patvirtina, jog M. B. ūkininkavo, tačiau neįrodo J. B., P., nuosavybės teise priklausiusios žemės valdymo laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini)iki 1940 m. nacionalizacijos. Be to, pateikti dokumentai liudija aplinkybes, nesusijusias su prašomu pagrįsti laikotarpiu.

11.3.       Dėl J. B., P., nuosavybės teisėmis valdytos žemės ploto nurodė, jog pareiškėjai neteisingai interpretuoja byloje esančius duomenis. Atkūrimo byloje esančiais dokumentais buvo pagrįsta ir įrodyta, jog J. B., P., iki savo mirties nuosavybės teise valdė 3,8320 ha žemės (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu pareiškėjai prašė nustatyti juridinį faktą, jog J. B., P., iki 1940 m. nacionalizacijos valdė 4,5000 ha žemės, tačiau nepateikė rašytinių įrodymų, kurie pagrįstų tokį plotą ar paneigtų Kauno apygardos archyvo pažymėjimuose nurodytas aplinkybes apie žemės sklypo dalių perleidimus tretiesiems asmenims.

11.4.       Dėl termino atnaujinimo nurodė, jog pareiškėja nenurodė nei vienos objektyvios priežasties, sutrukdžiusios nuo 2013 m. gruodžio 6 d. savalaikiai kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo. Vien ta aplinkybė, jog pareiškėja buvo vyresnio amžiaus ir nesuprato atkūrimo procedūrų, nereiškia, jog ji savo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą ir dalyvavimą minėtoje procedūroje, tame tarpe ir teisės kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, negalėjo įgyvendinti per kitus asmenis. Vadovaujantis susiformavusia teismų praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A- 63-546-09), minėta situacija nesudaro pagrindo pripažinti, jog prašomas atnaujinti terminas praleistas dėl svarbių priežasčių.

11.5.       Testamentų registro duomenimis, palikimą po E. V. G. mirties pareiškėjas priėmė 2020 m. gruodžio 7 d., paduodamas pareiškimą palikimo atsiradimo vietos notarui. Tad priešingai nei teigia pareiškėjas, jis teisę domėtis atkūrimo procedūra ir kreiptis į teismą įgijo ne 2022 m. pabaigoje, o 2020 m. pabaigoje.

11.6.       Bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka buvo nuspręsta 2023 m. balandžio 25 d. nutartimi, o pats bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka vyko 2023 m. gegužės 18 d. 8.25 val. Suinteresuoti asmenys atsiliepimus į pareiškimą buvo įpareigoti pateikti iki 2023 m. gegužės 11 d. įskaitytinai. Nepaisant to, jog pareiškėjams iš anksto buvo žinoma, jog byla bus nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, jie nereiškė prašymo dėl žodinio bylos nagrinėjimo. Tad pareiškėjų teiginys, jog buvo pažeistos jų procesinės teisės, neorganizuojant žodinio bylos nagrinėjimo, atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi pareiškėjai nesiekė žodinio bylos nagrinėjimo.

11.7.       Pažymėtina, jog pareiškėjai apeliaciniu skundu kelia naują reikalavimą - nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 3,832 ha žemės ha ploto žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), savininkas iki visuotinės privataus turto nacionalizacijos (1940 m. liepos 22 d.) buvo J. B. žmona M. B.. Tokio reikalavimo, kuris nebuvo reiškiamas pirmos instancijos teisme, suformulavimas prieštarauja apeliacijos paskirčiai ir pažeidžia imperatyvias CPK nuostatas. Pareiškėjų naujai suformuotas reikalavimas negali būti nagrinėjamas apeliacine tvarka. O jeigu teismas manytų, kad naujai pareikštas reikalavimas nagrinėtinas apeliacine tvarka, civilinė byla turėtų būti nutraukiama CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu.

11.8.       Nagrinėjamoje byloje nėra ginčijamas koks nors NŽT sprendimas, veiksmai (neveikimas), taip pat neprašoma įpareigoti NŽT atlikti tam tikrus veiksmus. Tad nėra pagrindo teigti, jog NŽT turi materialinį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi ar kad jos interesai yra priešingi.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai

ir išvados

15.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai ((duomenys neskelbtini) straipsnio 2 dalis).

16.       Spręsdamas bylą apeliacinės instancijos teismas pirmiausiai pasisako dėl apeliaciniame skunde pareikšto reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 3,832 ha žemės ploto, buvusios (duomenys neskelbtini), savininkas iki visuotinės privataus turto nacionalizacijos (1940 m. liepos 22 d.) buvo J. B. žmona M. B..

17.       CPK 312 straipsnis numato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai pirmosios instancijos teismo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 4,5000 ha ploto žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), savininkas iki visuotinės privataus turto nacionalizacijos (1940 m. liepos 22 d.) buvo J. B.. Reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 3,832 ha žemės ploto, buvusios (duomenys neskelbtini), savininkas iki visuotinės privataus turto nacionalizacijos (1940 m. liepos 22 d.) buvo J. B. žmona M. B., bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo pareikštas, todėl apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja apeliaciniame skunde pareikšto naujo reikalavimo.  

18.       Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Prie CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų priskiriami esminių proceso teisės normų pažeidimai, kurie rodo, kad tinkamo proceso pirmosios instancijos teisme praktiškai nebuvo. Nustačius šiuos pažeidimus nėra reikšminga, ar būtent dėl šių pažeidimų byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nes laikoma, kad jie lemia pirmosios instancijos teismo proceso neteisėtumą ir absoliutų priimto teismo procesinio sprendimo negaliojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-308-823/2020, 27 punktas).

19.       CPK 266 straipsnis draudžia teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą, atvejai, kai teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų pripažįstami absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu.

20.       Vertinant, ar teismas pasisakė dėl neįtraukto į bylą asmens teisių ir pareigų, reikšminga yra tai, kokiu teisiniu santykiu jis yra susijęs su ginčo dalyku byloje. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 1 dalį nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos turto savininkui, asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams; turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; ir asmenims, kuriems iki 2001 m. gruodžio 31 d. yra perleistos teisės atkurti nuosavybės teises (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalis). Taigi įstatymų leidėjas nustatė subjektų, galinčių būti pretendentais į išlikusiojo nekilnojamojo turto nuosavybės teisių atkūrimą, ratą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pretendentai į J. B. žemės nuosavybės teisių atkūrimą buvo M. M., S. B., K. G., J. B., J. V. B. (pareiškėja), E. V. G. (jo įpėdinis pareiškėjas O. G.), P. B., J. B., K. B. (el. b. t 1, b. l. 103-106). Nuosavybės teisės pretendentams nebuvo atkurtos konstatavus, kad nepakanka duomenų kokie asmenys ir kokiomis dalimis nacionalizacijos metu buvo žemės, kurią iki (duomenys neskelbtini). valdė J. B., savininkais. Nagrinėjamoje byloje buvo pareikštas reikalavimas nustatyti, kad 4,5000 ha ploto žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), savininkas iki visuotinės privataus turto nacionalizacijos (1940 m. liepos 22 d.) buvo J. B.. Pareiškime nurodoma, kad archyviniai dokumentai patvirtina, kad iki nacionalizacijos J. B. nuosavybės teise valdė 4,5 ha žemės sklypą. Taigi byloje pareikšto reikalavimo išsprendimas (atsakymas į klausimą ar J. B. valdė ir kokio dydžio žemės sklypą) turės tiesioginės įtakos visų pretendentų, siekiančių atkurti nuosavybės teisę, materialinėm teisėm ir pareigom. Tačiau pastarieji į bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme suinteresuotais asmenimis nebuvo įtraukti. Pagal CPK 443 straipsnio 3 dalies nuostatas suinteresuotas asmuo byloje yra kiekvienas asmuo, su kurio teisėmis ir pareigomis yra susijusi nagrinėjama byla. Taigi, pripažintina, kad nagrinėjant bylą buvo sprendžiama dėl šioje nutarties dalyje nurodytų neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų, tokiu būdu nepaisant CPK 266 straipsnyje nustatyto draudimo, o tai yra pagrindas teismo sprendimui panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad klausimas, kokie asmenys turi dalyvauti suinteresuotų asmenų procesiniu statusu, išspręstas pagal tai, koks byloje buvo pareikštas ir teismo išnagrinėtas reikalavimas. Kartu išaiškindamas, kad būtent pareiškėjai, teikdami pareiškimą, turi procesinę pareigą pareiškime nurodyti visus suinteresuotus asmenis (CPK 443 straipsnio 2 dalis, 111 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Nagrinėjant bylą iš naujo būtina ne tik į bylos nagrinėjimą įtraukti visus suinteresuotus asmenis, bet reikalinga išspręsti ir VĮ Turto banko pašalinimo iš bylos klausimą. Nepaisant to, kad pareiškėjai šį asmenį įtraukė suinteresuoju asmeniu vykdydami pirmosios instancijos teismo nutartį dėl trūkumų šalinimo, tačiau bylos išsprendimas neturės jokios įtakos VĮ Turto banko teisėms ir pareigoms ir nėra susijęs su VĮ Turto bankui priskirtų funkcijų vykdymu. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pareiškėjams terminą pareiškimo trūkumams pašalinti, netinkamai nustatė asmenis, kurie turi būti įtraukiami į bylą suinteresuotais asmenimis.

21.       Nustačius absoliutų skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindą, kiti apeliacinio skundo argumentai, susiję su skundžiamo sprendimo galimu neteisėtumu ir (ar) nepagrįstumu, nevertintini.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

22.       Bylą grąžinant nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismas nesprendžia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo, nes visos bylinėjimosi išlaidos, turės būti paskirstytos bylą išnagrinėjus iš naujo pirmosios instancijos teisme, atsižvelgiant į galutinį materialųjį teisinį ginčo išsprendimo rezultatą (CPK 93 straipsnis).

23.       CPK 87 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad panaikinus teismo sprendimą dėl absoliučių jo negaliojimo pagrindų, yra grąžinamas už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis. Pareiškėjas O. G. už apeliacinį skundą sumokėjo 54 Eur žyminį mokestį. Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl įstatyme nustatyto absoliutaus jo negaliojimo pagrindo, grąžinamas pareiškėjo sumokėtas žyminis mokestis. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi teismo nutartimi (CPK 87 straipsnio 3 dalis).

Kauno

Kauno

Grąžinti O. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 54 Eur (penkiasdešimt keturis eurus) už apeliacinį skundą sumokėtą žyminį mokestį. Nutarties dalį dėl žyminio mokesčio grąžinimo pavesti vykdyti Valstybinei mokesčių inspekcijai.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.