Baudžiamoji byla Nr. 1A-66/2013

                                                       Proceso Nr. 1-61-1-00853-2010-8

                                                                     Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.7.2.2

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 13 d. 

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teisėjų: Reginos Gaudutienės, Rūtos Mickevičienės,

sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,

dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,

nuteistiesiems A. F., V. V., D. P., 

gynėjams advokatams Vladislovui Mikšai, Linui Mažonui, Ingridai Maldeikienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. gynėjo advokato Vladislovo Mikšos, nuteistųjų D. P. ir A. F. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 25 d.  nuosprendžio, kuriuo: 

V. V. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 150 straipsnio 4 dalį (2010 m. liepos 24 d. nusikalstama veika) laisvės atėmimo bausme aštuoneriems metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalį (2010 m. liepos 25 d. nusikalstama veika)  laisvės atėmimo bausme aštuoneriems metams ir trims mėnesiams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalį (2010 m. rugpjūčio mėnesio nusikalstama veika) laisvės atėmimo bausme aštuoneriems metams ir šešiems mėnesiams;

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, ir nustatyta galutinė laisvės atėmimo bausmė devyneriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2010 m. rugpjūčio 28 d..

D. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimo bausme šešeriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2010 m. rugsėjo 3 d.

A. F. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 4 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimo bausme trejiems metams ir aštuoniems mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirta bausmė  dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta 2009 m. gruodžio 31 d. Jonavos rajono apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos BK 179 straipsnio 1 dalį paskirta vienerių metų laisvės apribojimo bausme, ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 65 straipsnio 1dalies 1 punkto b papunkčiu, nustatyta galutinė laisvės atėmimo bausmė ketveriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2010 m. rugsėjo 3 d.

Iš nuteistųjų V. V., D. P. ir A. F. solidariai nukentėjusiajam R. K. priteistas 50 000 litų neturtinės žalos atlyginimas.

Iš nuteistųjų V. V., D. P. ir A. F. valstybės naudai už turėtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas priteista 2561 litas ir 25 centai.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

V. V. nuteistas už tai, kad 2010 m. liepos 24 d. apie 13 val., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas nukentėjusiojo R. K., gimusio 1998 m. birželio 6 d., bejėgiška būkle dėl mažametystės, oraliniu būdu tenkino savo lytinę aistrą su nukentėjusiuoju prieš jo valią.

 Be to, V. V. nuteistas už tai, kad 2010 m. liepos 25 d. apie 13 val., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), pakartotinai, pasinaudodamas nukentėjusiojo R. K., gimusio 1998 m. birželio 6 d., bejėgiška būkle dėl mažametystės, oraliniu būdu tenkino savo lytinę aistrą su nukentėjusiuoju prieš jo valią.

Be to, V. V. nuteistas už tai, kad 2010 m. rugpjūčio mėnesį iki 19 dienos, tiksliai nenustatytą dieną, apie 23 val., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas nukentėjusiojo R. K., gimusio 1998 m. birželio 6 d., bejėgiška būkle dėl mažametystės, veikdamas bendrininkų grupe su D. P. ir A. F., D. P. veikiant kaip vykdytojui, t. y. laikant mažamečio galvą ir taip atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis, o A. F. veikiant kaip padėjėjui – laikant namo lauko duris, kad mažametis neišbėgtų, V. V. oraliniu būdu tenkino savo lytinę aistrą su mažamečiu nukentėjusiuoju prieš šio valią.

D. P. nuteistas už tai, kad 2010 m. rugpjūčio mėnesį iki 19 dienos, tiksliai nenustatytą dieną, apie 23 val., veikdamas bendrininkų grupe su V. V., padedant bendrininkui A. F., V. V. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), laikydamas mažamečio R. K., gimusio 1998 m. birželio 6 d., galvą, kad šis neatsitrauktų, ir taip atimdamas galimybę nukentėjusiajam priešintis tuo metu, kai V. V., pasinaudodamas bejėgiška mažamečio R. K. būkle dėl mažametystės tenkino su R. K. savo lytinę aistrą oraliniu būdu, o A. F. veikiant kaip padėjėjui – laikant namo lauko duris, kad mažametis nepabėgtų, D. P. bendrininkavo kaip vykdytojas V. V. tenkinant savo lytinę aistrą oraliniu būdu su mažamečiu R. K.. 

A. F. nuteistas už tai, kad 2010 m. rugpjūčio mėnesį iki 19 dienos, tiksliai nenustatytą dieną, apie 23 val., veikdamas kaip bendrininkas – padėjėjas ir būdamas V. V. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), D. P. laikant mažamečio R. K., gimusio 1998 m. birželio 6 d., galvą, kad šis neatsitrauktų, ir taip atimant mažamečiui galimybę priešintis, nuteistasis A. F. laikė namo lauko duris, kad mažametis nepabėgtų, taip padėjo kaltinamajam V. V. pasinaudoti dėl mažametystės bejėgiška mažamečio R. K. būkle ir tenkinti su juo savo lytinę aistrą oraliniu būdu.

Nuteistojo V. V. gynėjas Vladislovas Mikša apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 25 d. nuosprendį. Gynėjas taip pat prašo atlikti įrodymų tyrimą, paskirti teismo psichiatrinę, psichologinę stacionarinę ekspertizę, kad būtų nustatyta, ar V. V. jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti.

Gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu teigdamas, kad V. V. ikiteisminio tyrimo metu tyrėjui bei ikiteisminio tyrimo teisėjui davė neteisingus parodymus ir save, D. P. ir A. F. apkalbėjo. Tiek D. P., tiek A. F. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios kaltais neprisipažino ir teigė, jog 2010 m. rugpjūčio 27 d. nukentėjusio nematė ir jo neprievartavo.

Apeliantas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 17 straipsnio nuostatomis, teigia, kad byloje yra duomenų, jog 1996 m. V. V. buvo pašauktas atlikti karinę tarnybą, tačiau vėliau buvo patalpintas į Naujosios Vilnios psichiatrinę ligoninę, jam buvo konstatuotas vidutinis protinis atsilikimas. Po to V. V. buvo atleistas nuo karinės tarnybos atlikimo. Be to, 1996 m. gruodžio 12-23 d. jis gydėsi dėl patirtos galvos traumos. Dėl savo ligos V. V. iki paskiriant jam suėmimą neturėjo nuolatinio darbo, gyveno iš pašalpos, dirbo atsitiktinius darbus. Gynėjas nurodo, kad teismo posėdžio metu teismo psichiatras paaiškino, jog protinis atsilikimas sumažėti negali, o laikui bėgant gali tik didėti. Tačiau, apelianto teigimu, teismo psichiatras nesugebėjo įtikinamai paaiškinti, kodėl atliekant ambulatorinę ekspertizę buvo nustatytas lengvesnis protinis atsilikimas, negu buvo nustatytas 1996 m. V. V. gulint ligoninėje.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad jo ginamasis, atsakydamas į kolegijos pirmininko bei gynėjo klausimus, nesugebėjo paaiškinti, kodėl ikiteisminio tyrimo metu iš dalies pripažino savo kaltę, o teismo posėdyje savo kaltę neigė, nurodydamas, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas nedalyvaujant gynėjui. Advokatas pažymi, kad teismo posėdžio metu paklausus, kodėl jis (V. V.) pasirašė apklausos protokolą, šis paaiškino, kad protokolą surašė ir liepė pasirašyti policijos darbuotojas, šios apklausos metu jo (V. V.) gynėjas nedalyvavo. Apeliantas teigia manantis, kad šios aplinkybės patvirtina, jog V. V. nesugeba vertinti bylos aplinkybių ir duoti paaiškinimų, todėl gynėjas abejoja, ar nuteistasis galėjo jam inkriminuotų veikų padarymo metu suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teisme buvo pareikštas prašymas skirti teismo psichiatrinę, psichologinę ekspertizę, tačiau šis prašymas buvo nepagrįstai atmestas.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad šioje baudžiamojoje byloje buvo netinkamai vertinti byloje esantys įrodymai (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) 20 straipsnio 5 dalis). Gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nesivadovavo įstatymo reikalavimais ir nuosprendį pagrindė prieštaringais, nuteistąjį V. V. kaltinančiais įrodymais.

Apeliantas pažymi, kad nukentėjusioji S. K. ikiteisminio tyrimo metu 2010 m. rugpjūčio 19 d., 2010 m. rugpjūčio 24 d., 2010 m. rugpjūčio 28 d. bei pirmosios instancijos teisme davė skirtingus parodymus.

Gynėjas teigia, kad šioje baudžiamojoje byloje nepilnamečio nukentėjusiojo apklausa buvo atlikta pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 186 straipsnio nuostatas. Apeliantas nurodo, kad, kaip matyti iš video įrašo ir policijos darbuotojų apklausos, R. K. buvo apklaustas policijos darbuotojų ir psichologo. Tik po to, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnai suformavo jiems reikalingus nepilnamečio parodymus, nukentėjusysis buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Esant šioms aplinkybės, advokatas teigia manantis, kad tokiu būdu gauti nepilnamečio parodymai negali būti įrodymais baudžiamojoje byloje.

Apelianto pažymi, kad R. K. ir M. K. parodymai yra prieštaringi – nurodomas skirtingas paros laikas bei atliktų nusikalstamų veikų skaičius. Gynėjo teigimu, gydant R. K. Respublikinėje Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje universitetiniame vaikų ir paauglių skyriuje, buvo konstatuota, kad pastarasis yra linkęs meluoti, išsisukinėti, nurodė, jog vogė tik dėl kitų vaikų, kurie jį reketuoja. Tuo tarpu S. K. ir V. K. parodė, kad vogti reikalavo V. V.. Ši aplinkybė, apelianto teigimu, patvirtina, kad minėti asmenys, norėdami apkaltinti V. V., galėjo daryti poveikį R. K., kad šis duotų melagingus parodymus. Todėl gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad negauta duomenų apie kitų asmenų poveikį M. K. ir R. K..

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad V. V. buvo apklaustas 2010 m. rugpjūčio 29 d., šios apklausos metu jis savo kaltės nepripažino. Kitos apklausos metu, 2010 m. rugsėjo 8 d., V. V. pripažino savo kaltę pagal policijos surašytus parodymus, kuriuos pakartojo ir 2010 m. rugsėjo 28 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui. Gynėjas pažymi, šiose apklausose nuteistasis parodė ir apie 2010 m. rugpjūčio 27 d. tariamai padarytą nusikalstamą veiką, tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šią dieną nusikalstama veika nebuvo padaryta. Apeliantas teigia manantis, kad policijos pareigūnai, pasinaudodami V. V. protiniu atsilikimu, išgavo neteisingus parodymus, kuriais teismas rėmėsi priimdamas skundžiamą nuosprendį.

Gynėjas nurodo, kad kaltinamajame akte buvo nurodyta, jog jo ginamasis su nukentėjusiuoju lytinę aistrą tenkino 2010 m. liepos 24 d., 2010 m. liepos 25 d. bei 2010 m. rugpjūčio 27 d. (padedant D. P. ir A. F.). Tačiau apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog 2010 m. rugpjūčio 27 d. buvo padaryta nusikalstama veika, ir nustatė, jog nusikalstama veika buvo padaryta iki 2010 m. rugpjūčio 19 d. Advokatas teigia, kad įtarimas dėl šios nusikalstamos veikos ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pareikštas, taip pat nebuvo nurodytas ir kaltinamajame akte, ši nusikalstam veika nebuvo nagrinėjama iki teisiamajame posėdyje, todėl pirmosios instancijos teismas pažeidė V. V. teisę į gynybą, bei Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 234 straipsnio ir 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimus.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad 2011 m. sausio 10 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos serologijos ir DNR laboratorijos išvadoje nustatyta, kad ant R. K. džinsinių kelnių rasti sperminio skysčio pėdsakai, kurie nepriklauso nei V. V., nei kitiems nuteistiesiems. Ši aplinkybė, gynėjo teigimu, patvirtina, kad seksualinės patirties R. K. galėjo įgyti su kitais asmenimis, tačiau įtakojamas namiškių ir kitų asmenų bei turėdamas polinkį meluoti, galėjo apkaltinti V. V. ir kitus nuteistuosius. Advokatas nurodo, kad šių jo ginamąjį teisinančių įrodymų pirmosios instancijos teismas nevertino, todėl priėmė nepagrįstą, prielaidomis paremtą nuosprendį.

Gynėjas nesutinka ir su teismo psichiatrinės, psichologinės ekspertizės bei pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad R. K. laikinas psichikos sutrikimas, t. y. adaptacijos sutrikimas, vyraujant emocijų sutrikimams, yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su byloje nagrinėjamų įvykių metu patirtais psichotraumuojančiais išgyvenimais. Apeliantas nurodo, kad iš ekspertizės akto matyti, jog R. K. buvo gydytas 2010 m. birželio 8 d. – 2010 m. liepos 6 d. laikotarpiu Respublikinėje Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje universitetiniame vaikų ir paauglių skyriuje, jam jau tada buvo nustatyti ekspertizės akte nurodyti adaptacijos ir emocijų sutrikimai. Atsižvelgiant į tai, apeliantas teigia manantis, kad teismas nepagrįstai priteisė nukentėjusiajam 50 000 litų neturtinės žalos atlyginimą.

Nuteistasis D. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 25 d.  nuosprendį ir priimti dėl jo išteisinamąjį nuosprendį bei panaikinti sprendimą dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam ir sprendimą dėl valstybės naudai priteistų išlaidų už valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

Nuteistasis nurodo, kad pranešimuose apie įtarimą bei kaltinamajame akte buvo nurodyta, jog jis (D. P.) nusikalstamą veiką padarė 2010 m. rugpjūčio 27 d. 23 val. Tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ši nusikalstam veika buvo padaryta iki 2010 m. rugpjūčio 19 d. Apeliantas su šia teismo išvada nesutinka, teigdamas, kad ji prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Nuteistasis nurodo, kad teisiamojo posėdžio metu buvo peržiūrėta nukentėjusiojo apklausa (2010 m. rugsėjo 2 d. vaizdo įrašas). R. K. šios apklausos metu parodė, kad nusikalstamos veikos padarymo metu D. P. nebuvo, buvo tik V. V.. Vėliau į apklausos kambarį įėjus liudytojui J. R., kuris yra R. K. dėdė, ir liepus nukentėjusiajam papasakoti tai, apie ką jie abu buvo kalbėję, R. K. parodymus pakeitė ir teigė, jog nusikalstamos veikos padarymo metu dieną dalyvavo ir D. P., o naktį jo (D. P.) nebuvo. Nuteistajam susidaro įspūdis, kad įrodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo renkami tik dėl 23 val. padarytos nusikalstamos veikos, o į apklausos kambarį įėjus liudytojui J. R., nukentėjusysis parodė tik apie dienos metu padarytą nusikalstamą veiką. Be to, apeliantui nesuprantama, kuo vadovaujantis į apklausos kambarį buvo įleistas pašalinis asmuo – liudytojas J. R., kuris padarė tiesioginį psichologinį spaudimą nukentėjusiajam, todėl pastarasis ir papasakojo apie „D.“. Nuteistasis pažymi, kad pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė.

Nuteistasis D. P., remdamasis specialisto išvada (b. l. 15-17, t. 2), teigia, kad neaišku, kam priklausė ant R. K. marškinėlių rasti mišrūs DNR profiliai (ne mažiau dviejų asmenų) bei kam priklausė ant R. K. džinsinių kelnių likę sperminio skysčio pėdsakai, kurie nepriklauso V. V.. Šie prieštaravimai, apelianto teigimu, skundžiamame nuosprendyje nepašalinti. Nuteistasis taip pat nurodo, kad Lietuvos policijos kriminalistų tyrimo centro išvadoje Nr. 140-(1348)-ISI-3185 konstatuota, kad ant tirti pateiktų R. K. džinsinių kelnių spermos nerasta, rasta ne mažiau kaip dviejų žmonių biologinių pėdsakų, iš kurių identifikuoti galima tik vieną asmenį, vyrą. Vyro biologiniai pėdsakai nepriklauso nei vienam iš nuteistųjų. Tačiau apeliantas atkreipia dėmesį, kad apie šias specialistų išvadas teismo nuosprendyje neužsimenama.

Nuteistasis teigia nepadaręs nusikalstamos veikos, o V. V. jį apkalbėjo. Apeliantas teigia manantis, kad ekspertizės akte Nr. 183TPK-339 V. V. nustatytas protinis atsilikimas turėjo įtakos  pastarojo parodymų keitimui, prisipažinimui bei nulėmė ikiteisminio tyrimo veiksmų svarbos nesupratimą.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi ekspertizės akto Nr. 103MS-212 išvadomis, kad R. K. nustatytas lengvas protinis atsilikimas su elgesio sutrikimu, adaptacijos sutrikimas, vyraujant emocijų sutrikimams, neorganinė enurezė. Tačiau nuteistasis pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje nebuvo atsižvelgta, jog minėtame ekspertizės akte taip pat buvo nurodyta, bet išvadose apie tai nepasisakyta, kad 2010 m. birželio mėnesį R. K. gulėjo Naujosios Vilnios psichiatrinėje ligoninėje, ir gydytojų išvadose nurodoma, kad R. K. linkęs meluoti ir fantazuoti. Ekspertizės akte taip pat pasisakyta ir apie tai, kad negauta duomenų apie galimą kitų asmenų poveikį R. K. duodamiems parodymams, pastarasis galėjo ir gali teisingai suprasti konkrečias faktines reikšmingas byloje aplinkybes ir duoti apie tai parodymus. Jo duodami parodymai yra realistiški, atitinka jo gyvenimo patirtį. Nuteistasis teigia, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme psichiatrė, paklausta, ar iki R. K. atsigulant 2010 m. birželio mėnesį į psichiatrijos ligoninę Naujojoje Vilnioje, buvo žinoma apie seksualinį prievartavimą, parodė, kad šios aplinkybės nebuvo tiriamos.

Nuteistasis A. F. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 25 d. nuosprendį ir priimti dėl jo išteisinamąjį nuosprendį bei panaikinti priteistą civilinį ieškinį.

Apeliantas nesutinka su skundžiamo nuosprendžio išvadomis, nes ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatytas nei vienas objektyvus įrodymas, patvirtinantis, kad jis (A. F.) dalyvavo padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Nuteistasis A. F. teigia manantis, kad Kauno apygardos teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą, netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos BPK 1, 20 straipsnių nuostatas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ suformuotos teismų praktikos ir išaiškinimų, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad jis (A. F.) padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Apeliantas nurodo, kad jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje yra nuoseklūs ir nuoširdūs, tačiau skundžiamame nuosprendyje jie nebuvo įvertinti. Nuteistasis teigia, kad apie pirmosios instancijos teismo nustatytą nusikalstamą veiką, padarytą 2010 m. rugpjūčio mėnesį iki 19 d., jis apklaustas nebuvo, tačiau pažymi, kad nei šią dieną, nei kokią kitą dieną jis seksualiai nukentėjusiojo neprievartavo ir nematė, kad tokius veiksmus prieš pastarąjį būtų atlikęs kitas asmuo. Apeliantas pažymi, kad jo parodymus patvirtino ir nuteistasis D. P..

Nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu remtis V. V. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, ir nevertinti jo teisiamajame posėdyje duotų parodymų. Apeliantas teigia manantis, kad nuteistojo V. V. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra neteisingi, nes pastarajam buvo daromas spaudimas, jis buvo apklausiamas nedalyvaujant gynėjui.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė mažamečio liudytojo M. K. parodymais apie tai, kad R. K. jam pasakojo, kad A. F. laikė užrėmęs duris (t. 1, b. l. 124-131). Tačiau nuteistasis pažymi, kad iš apklausos vaizdo įrašo matyti, jog R. K. neparodė, jog jis (A. F.) dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, nukentėjusysis teigė, kad D. P. liepė A. F. užremti duris iš lauko pusės, bet A. F. nieko nežinojo, A. F. jam nieko nedarė, o priešingai – jį gynė.

Apeliantas teigia, kad kaip liudytojai apklausti asmenys – S. K., J. R., Ž. K.. V. K., A. S. - neparodė, kad jis (A. F.) dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Nuteistasis apeliaciniame skunde cituoja ir liudytojos E. K. parodymus apie tai, kad apie R. K. patirtą seksualinę prievartą ji sužinojo iš S. K. parašyto pareiškimo.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-212 R. K. konstatuotas lengvas protinis atsilikimas su elgesio sutrikimu, adaptacijos sutrikimas, vyraujant emocijų sutrikimams, neorganinė enurezė. Taip pat nurodyta, kad R. K., remdamasis turimomis žiniomis ir atsižvelgiant į jo amžių, galėjo pakankamai teisingai suvokti su juo atliekamų veiksmų pobūdį, tačiau negalėjo suprasti tų veiksmų reikšmės. Nuteistasis pažymi, kad pirmosios instancijos teisme apklausta ekspertė V. K. negalėjo paaiškinti, kodėl padarė išvadą, jog R. K. A. F. klaidingai suprato kaip gynėją, jei nukentėjusysis galėjo pakankamai teisingai suvokti su juo atliktų veiksmų pobūdį. Apeliantas taip pat cituoja ir ekspertizės akto Nr. 103MS-213 išvadas, susijusias su tuo, kad M. K. gali teisingai suprasti konkrečias faktines reikšmingas byloje aplinkybes bei duoti apie tai parodymus, jo parodymai yra realistiški, atitinka jo gyvenimo patirtį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo V. V. gynėjas advokatas V. Mikša ir nuteistasis V. V. prašė V. Mikšos apeliacinį skundą patenkinti, nuomonės dėl kitų apeliacinių skundų jie neišreiškė, nuteistasis A. F. ir jo gynėja advokatė I. Maldeikienė prašė A. F. apeliacinį skundą patenkinti, nuomonės dėl kitų apeliacinių skundų jie neišreiškė, nuteistasis D. P. ir jo gynėjas advokatas L. Mažonas prašė D. P. apeliacinį skundą patenkinti, o nuomonės dėl kitų apeliacinių skundų jie neišreiškė, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų A. F. ir D. P. apeliaciniai skundai tenkinami, o nuteistojo V. V. gynėjo advokato Vladislovo Mikšos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl A. F. ir D. P. apeliacinių skundų

Skundžiamu nuosprendžiu D. P. nuteistas už tai, kad 2010 m. rugpjūčio mėnesį iki 19 dienos, tiksliai nenustatytą dieną, apie 23 val., veikdamas bendrininkų grupe su V. V., padedant bendrininkui A. F., V. V. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), laikydamas mažamečio R. K., gimusio 1998 m. birželio 6 d., galvą, kad šis neatsitrauktų, ir taip atimdamas galimybę nukentėjusiajam priešintis tuo metu, kai V. V., pasinaudodamas bejėgiška mažamečio R. K. būkle dėl mažametystės tenkino su R. K. savo lytinę aistrą oraliniu būdu, o A. F. veikiant kaip padėjėjui – laikant namo lauko duris, kad mažametis nepabėgtų, D. P. bendrininkavo kaip vykdytojas V. V. tenkinant savo lytinę aistrą oraliniu būdu su mažamečiu R. K.. 

A. F. minėtu nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 2010 m. rugpjūčio mėnesį iki 19 dienos, tiksliai nenustatytą dieną, apie 23 val., veikdamas kaip bendrininkas – padėjėjas ir būdamas V. V. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), D. P. laikant mažamečio R. K., gimusio 1998 m. birželio 6 d., galvą, kad šis neatsitrauktų, ir taip atimant mažamečiui galimybę priešintis, nuteistasis A. F. laikė namo lauko duris, kad mažametis nepabėgtų, taip padėjo kaltinamajam V. V. pasinaudoti dėl mažametystės bejėgiška mažamečio R. K. būkle ir tenkinti su juo savo lytinę aistrą oraliniu būdu.

Abiejų nuteistųjų kaltė skundžiamame nuosprendyje labiausiai yra grindžiama mažamečio nukentėjusiojo R. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui (b. l. 31-40, t. 1). Iš apklausos protokolo matyti, jog jame užfiksuota, kad R. K. pasakojo apie V. V. atliktus veiksmus, teigė, kad „D. (turimas omenyje D. P.) nebuvo prisilietęs“. Iš apklausos protokolo matyti ir tai, kad vėliau, kai apklausa buvo tęsiama ir su tyrėju J. R., R. K. parodė ir apie D. P. bei A. F. atliktus veiksmus, teigdamas, kad „D.“ žino, kad jam čiulpiau, nes jisai matė. „D.“ nakties metu nebuvo“; „vėliau atėjo D. ir F.. D. laikė kambaryje už pečių. D. nakties metu nebuvo, jis laikė dienos metu“. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo atliktas įrodymų tyrimas ir peržiūrėtas apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu darytas vaizdo įrašas. Iš šio įrašo aiškiai matyti, kad į apklausos patalpą įėjus liudytojui J. R. ir šiam paprašius R. K. prisiminti, ar tą kartą, kai V. V. liepė čiulpti lytinį organą, buvo kas nors iš pašalinių asmenų, pavyzdžiui, „D.“, „F.“, R. K. parodė, kad nieko nebuvo, V. V. buvo vienas. Liudytojui J. R. paklausus, kodėl R. K. bijo „D.“, nukentėjusysis neparodė apie jokius D. P. ar A. F. atliktus veiksmus. Tik po kažkurio laiko, kai J. R. paklausė, ar apie įvykį ką nors žino „D.“, „F.“, R. K. teigė, kad „jis žino šitą“, o paklaustas, iš kur jis gali apie tai žinoti, R. K. teigė nežinantis, bet D. P. žino, kad jis (R. K.) čiulpė V. V. lytinį organą, nes jis ten buvo. Paklaustas, kas dar buvo V. V. namuose, R. K. parodė, kad buvo ir A. F.. J. R. paprašė papasakoti R. K. apie „tą kartą“ ir R. K. parodė, kad jam būnant pas V. V. namuose, atėjo D. P. ir A. F.. Pastarasis ėmė laikyti duris, o D. P. – jį (R. K.) už pečių. Taigi iš šio įrašo matyti, kad nukentėjusysis apie D. P. ir A. F. veiksmus papasakojo įtakotas J. R. klausimų, tarp kurių buvo ir atsakymus menančių klausimų. Paprašytas papasakoti apie byloje nagrinėjamus įvykius, jis pats, iki J. R. atėjimo į apklausos kambarį ne tik neparodė apie D. P. ir A. F. nusikalstamas veikas, bet ir paneigė, kad D. P. ką nors jam darė, o apie A. F. apskritai nekalbėjo. Tokie nukentėjusiojo parodymai, kuriems įtakos turėjo kitų asmenų veiksmai ir be kitų asmenų pagalbos jis tokių parodymų būtų nedavęs, negali būti laikomi D. P. ir A. F. kaltės įrodymais.

Išvados, kad D. P. ir A. F. padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, negalima padaryti ir remiantis nuteistojo V. V. parodymais. Ikiteisminio tyrimo metu V. V., pasakodamas apie nusikalstamą veiką (trečia nusikalstama veika, padaryta iki 2010 m. rugpjūčio 19 d.), parodė, kad ją padarant dalyvavo D. P., kuris laikė nukentėjusiojo galvą, ir A. F., kuris laikė duris, siekdamas, kad nukentėjusysis nepabėgtų (b. l. 140-142, 144-155, t. 2). Tačiau šių jo parodymų nepatvirtina kiti byloje esantys duomenys. Po įvykio, kai V. V. buvo atliekama teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė, jis, pripažindamas, kad seksualiai prievartavo mažametį R. K., neparodė, kad darant nusikalstamas veikas dalyvavo ir kiti asmenys. Šiuo atveju kitų byloje apklaustų asmenų - liudytojų M. K., S. K., V. K., J. R. – parodymai, taip pat nepatvirtina V. V. parodymų. Visi minėti asmenys yra R. K. artimieji arba su juo artimai bendraujantys asmenys, kurie apie įvykį sužinojo beveik tuo pačiu metu, vieni iš kitų, kai kurie iš jų parodydami ir tokias aplinkybes kurios net nebuvo nustatytos ir apie kurias neparodė ir nukentėjusysis ar savo kaltę ikiteisminio tyrimo metu pripažinęs V. V. (M. K., apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad R. K. seksualiai prievartaujamas buvo 7 kartus (b. l. 124-131, t. 1); liudytoja S. K. parodė, kad iš R. K. jai yra žinoma, kad šį 7 kartus oraliniu būdu išžagino V. V. ir D. P. (b. l. 7, 8, t. 1). Pažymėtina ir tai, kad įvertinus R. K. ir V. V. amžiaus ir fizinio pajėgumo skirtumus (R. K. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo 12 metų amžiaus, liesas, ligotas drovus vaikas, o V. V. – 36 metų, normalaus kūno sudėjimo, tvirtas, darbingas vyras), darytina išvada, kad V. V. padaryti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką (padarytą iki 2010 m. rugpjūčio 19 d.) nebuvo reikalinga kitų asmenų pagalba, juolab, kad ir ankščiau tokiu pat būdu seksualiai prievartaujamas R. K. be kitų įsikišimo atliko tokius veiksmus, kokius buvo paprašytas atlikti, V. V. jis aktyviau nepasipriešino. Be to, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad D. P. ir A. F. buvo priklausomi nuo V. V. ar vykdė šio nurodymus, kad jie, atlikdami tokius veiksmus, kokie buvo nustatyti skundžiamame nuosprendyje, gavo ar galėjo gauti naudos (seksualinio pasitenkinimo ar pan.), byloje nėra jokių duomenų ir apie tai, kad tokius veiksmus jie būtų norėję atlikti dėl kitų priežasčių (pykčio, keršto).

Esant šioms aplinkybėms, nuosprendžio dalis, kuria D. P. ir A. F. pripažinti kaltais pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalį (nusikalstama veika, padaryta iki 2010 m. rugpjūčio 19 d.) panaikintina ir šioje dalyje  priimtinas naujas nuosprendis, kuriuo D. P. ir A. F. dėl nurodyto kaltinimo išteisintini, neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Priėmus dėl D. P. ir A. F. išteisinamąjį nuosprendį, kiti jų apeliacinių skundų argumentai nenagrinėjami.

 Dėl V. V. apeliacinio skundo

Skundžiamu nuosprendžiu V. V. pripažintas kaltu padaręs 3 nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalyje, susijusias su mažamečio R. K. seksualiniu prievartavimu. Išvados dėl  šio nuteistojo kaltumo pagrįstos.

Ikiteisminio tyrimo metu, pirmoje apklausoje V. V. savo kaltę dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų neigė (b. l. 138-139, t. 2). Tačiau jau 2010 m. rugsėjo 8 d. vykusioje apklausoje jis parodė, kad 3 kartus seksualiai prievartavo nukentėjusįjį M. K.. Nuteistasis teigė, kad kambaryje, būdamas su R. K., jis nusimovė kelnes bei apatines kelnes ir pasiūlė R. K. pačiulpti jo lytinį organą. R. K. sutiko, todėl jam klūpančiam V. V. įkišo į burną savo lytinį organą. Viskas truko apie 15 minučių. Kitą dieną, t. y. 2010 m. liepos 25 d., į jo namus atėjus R. K. ir M. K., jis pasikvietė R. K. į kambarį ir paklausė, ar šis galės padaryti tą patį kaip ir vakar. R. K. sutikus, jis vėl įkišo savo lytinį organą šiam į burną. Pasakodamas apie trečią nusikalstamą veiką, V. V. parodė, kad jis vėl pasikvietė R. K., norėdamas jį seksualiai išnaudoti. Jiems būnant kambaryje, į kambarį įėjo D. P. ir A. F.. V. V. parodė, kad prie šių asmenų nusirengė ir pasakė R. K., kad šis pradėtų čiulpti jo lytinį organą. Tai girdėjo D. P. ir A. F.. R. K. pradėjus čiulpti lytinį organą, D. P. priėjo prie jo ir laikė jo galvą, kad šis nepabėgtų iš kambario, o A. F. išėjo į lauką ir laikė duris (b. l. 140-142, t. 2). Šias aplinkybes nuteistasis patvirtino ir apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (144-155, t. 2). Vėliau ikiteisminio tyrimo metu vykusioje apklausoje V. V. kaltę neigė, nurodydamas, kad nežino kodėl, bet save bei kitus nuteistuosius apkalbėjo, nukentėjusysis R. K. ir jo brolis M. K. išsigalvojo, kad prieš nukentėjusįjį buvo atlikti seksualinio prievartavimo veiksmai  (b. l. 56-60, t. 3). Pirmosios instancijos teisme nuteistasis taip pat parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu vykusioje apklausoje savo kaltę pripažino todėl, kad buvo susinervinęs, pasimetęs, taip pat teigė nežinantis, „kaip atsakyti į klausimą, kodėl pasakojau tokius dalykus tyrėjams“. Perskaičius ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, esančius b. l. 144-155, t. 2 V. V. vienu atveju teigė, kad „protokole parašyta neteisingai. Pasakojau, bet neteisingai užrašyta“, o kitu – „aš taip pasakojau. Aš išsigalvojau tai, kas protokole posėdžio metu parašyta. Aš nežinau, kaip atsakyti į klausimą, kodėl teisėjui sakiau ir prisipažinau kaltinime pareikštas aplinkybes. Mane apklausinėjo be advokato. Teismo metu buvo proceso dalyviai. Buvau išsigandęs, dėl to taip pasakojau, kad kišau lytinį organą K. į burną. Aš melavau prisipažindamas“. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis taip pat negalėjo paaiškinti savo teiginių apie gynėjo nedalyvavimą ikiteisminio tyrimo metu vykusiose apklausose, kurių metu jis pripažino savo kaltę (šios aplinkybės minimos ir apeliaciniame skunde). Kaip matyti iš šių apklausų protokolų, V. V. apklausose dalyvavo gynėja advokatė A. Cirulienė. Tačiau teisiamajame posėdyje V. V. vienu atveju teigė, kad ši advokatė apklausų metu nedalyvavo, kitu – kad dalyvavo ir pasirašydama ant protokolo advokatė nemelavo (b. l. 120, t. 6).  Siekiant išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su advokatės dalyvavimu apklausų metu, pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas apklausas atlikęs P. L.. Šis liudytojas patvirtino, kad apklausiant V. V. dalyvavo gynėja advokatė A. Cirulienė, apklausos vyko įstatymo nustatyta tvarka (b. l. 145-146, t. 6). Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis V. V. aplinkybę dėl gynėjos dalyvavimo ir duotų parodymų vėl aiškino prieštaringai, teigdamas, kad apklausoje, vykusioje pas tyrėją, advokatė nedalyvavo, jis pasirašė ant tyrėjo surašyto apklausos protokolo, tuo pačiu parodė ir tai, kad „tyrėjas prie manęs surašė tą protokolą, surašė tada, kai mane apklausinėjo. Aš pats pasakojau tokias aplinkybes, kaip yra surašyta protokole, bet tokias aplinkybes aš paprasčiausiai prasimaniau“. Kokius parodymus davė apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją V. V. teigė neprisimenantis. Vertindamas tokius prieštaringus nuteistojo parodymus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teisme duoti V. V. parodymai dėl jam pareikštų kaltinimų vertintini kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės, jais teismas nesivadovauja, o teisingais pripažįsta ir vadovaujasi V. V. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu 2010 m. rugsėjo 8 d. vykusioje apklausoje bei 2010 m. rugsėjo 28 d. vykusioje apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kai V. V. parodė, kokius veiksmus atliko seksualiai prievartaudamas nukentėjusįjį. Pažymėtina, kad V. V., niekieno neverčiamas (tą jis patvirtino pirmosios instancijos teisme), davė save kaltinančius parodymus ne tik teisėsaugos pareigūnams, bet ir kitiems asmenims – teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę atlikusiems ekspertams V. V. taip pat pripažino, kad seksualiai išnaudojo R. K. (b. l. 19-20, t. 3). Išvados apie tai, kad V. V. iš tikro padarė visas tris jam inkriminuotas veikas nepaneigia ir tai, kad skundžiamame nuosprendyje buvo nustatyta, kad trečia nusikalstama veika, už kurią nuteistas V. V., buvo padaryta ne jo nurodytą 2010 m. rugpjūčio 27 d., o iki 2010 m. rugpjūčio 19 d. 

Išvados, kad ikiteisminio tyrimo metu 2010 m. rugsėjo 8 ir 28 d. V. V. apie savo nusikalstamus veiksmus davė teisingus parodymus nepaneigia apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, susiję su nuteistajam skirtinguose dokumentuose nustatytais kitokiais protinio atsilikimo lygiais. Kaip matyti iš byloje esančio Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto, V. V. konstatuotas lengvas protinis atsilikimas (b. l. 19-20, t. 3). Viešosios įstaigos Jonavos pirminės sveikatos priežiūros centro pateiktame rašte nurodoma, kad V. V. 1996 m. lapkričio 8-10 d. buvo tirtas dėl tinkamumo karinei tarnybai, jam diagnozuotas vidutinis protinis atsilikimas (b. l. 67, t. 3). Tačiau priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teisme apklaustas specialistas L. Paulavičius paaiškino, kad protinis atsilikimas su amžiumi mažėja, nes įgyjama naujos patirties, žinių. Be to, specialistas nurodė ir tai, kad protinio atsilikimo vertinimo skalė keitėsi, pagal pasikeitusią vertinimo skalę V. V. atsilikimo laipsnis šiuo metu atitinka lengvą protinį atsilikimą (b. l. 119, t. 6).  Esant tokiam protinio atsilikimo lygiui, kaip konstatuota ir minėtame Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte, V. V. nusikalstamos veikos padarymo metu galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, taip pat šiuo metu jis gali suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, jis gali duoti parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme.     

Nukentėjusysis R. K., apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad jį tris kartus seksualiai prievartavo V. V.. Jis teigė, kad seksualinio prievartavimo veiksmus V. V. prieš jį atliko savo namuose, miegamajame. V. V. liepė jam atsiklaupti ir jis atsiklaupęs čiulpė jam „pimpalą“. V. V. ištraukinėjo „pimpalą“, liepė jį čiulpti, įstūmė jį į burną. Tas dalykas tęsėsi dvi dienas. Atsiradusį burnoje skystį V. V. liepė nuryti sakė, kad čiulptų, „pimpalą“ jis įstūmė jam (R. K.) į burną.  Vėliau, kai jis, V. V. ir M. K. pažaidė kortomis, jis (R. K.) vėl tame pačiame kambaryje čiulpė V. V. lytinį organą. Tai pirmas kartas, kai atsitiko. Du kartus tai buvo nutikę naktį. Vieną kartą „tai“ įvyko dieną, kai V. V. jį nusivedė į kambarį ir liepė čiulpti (b. l. 31-41, t. 1). Šioje apklausoje R. K., į jo apklausą įsijungus ir J. R., taip pat parodė ir apie V. V. atliktus seksualinio prievartavimo veiksmus, kuriuose dalyvavo ir D. P. bei A. F.. Tačiau apie šią jo parodymų dalį pasisakyta sprendžiant dėl D. P. ir A. F. apeliacinių skundų. Pažymėtina tai, kad R. K. iki J. R. dalyvavimo apklausoje, niekieno neįtakojamas parodė, kad V. V. 3 kartus atliko prieš jį seksualinio prievartavimo veiksmus. Tokie jo parodymai atitinka ir nuteistojo V. V. aukščiau aptartus parodymus bei dar kartą patvirtina, kad V. V. ne apkalbėjo save, o parodė realiai atliktus veiksmus.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad R. K. iš pradžių buvo apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, o kai šie suformavo reikalingus nepilnamečio parodymus, nukentėjusysis buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Iš byloje esančios Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Jonavos policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjos E. T. tarnybinio pranešimo matyti, kad priėmus protokolą – pareiškimą iš nepilnamečio mamos S. K., vaiko apklausti nebuvo įmanoma, kadangi vaikas buvo suirzęs, susijaudinęs, nenorėjo  bendrauti, elgėsi neadekvačiai (b. l. 28, t. 1). Po šios nepavykusios apklausos R. K. buvo apklaustas tik pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kur vykusi apklausa buvo atliekama tinkamai, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 186 straipsnio nuostatų. Pažymėtina, kad ta aplinkybė, kad šioje apklausoje dalyvavo ir tyrėjas – inspektorius J. R. pati savaime nereiškia, kad buvo pažeista apklausos tvarka, nes minėtas straipsnis nedraudžia kitiems asmenims dalyvauti tokioje apklausoje. Kaip jau buvo minėta, dar iki šiam liudytojui įeinant į apklausos kambarį, R. K. parodė, kokius seksualinio prievartavimo veiksmus prieš jį atliko V. V..   

Nuteistojo V. V. gynėjo advokato V. Mikšos apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad byloje esantys nukentėjusiojo R. K. ir M. K. parodymai yra prieštaringi, nes jų parodymuose nurodomas skirtingas paros laikas bei atliktų nusikalstamų veikų skaičius, be to, gynėjas teigia manantis, kad R. K. ir M. K. kiti asmenys, t. y. S. K. ir V. K., galėjo daryti poveikį. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Visų pirma, byloje nėra jokių duomenų, kad minėti asmenys būtų kaip nors įtakoję R. K. ir M. K. duoti melagingus parodymus ar būtų suinteresuoti, kad V. V. būtų pripažintas kaltu. Šį teiginį paneigiančių aplinkybių duodami parodymus neparodė nei nukentėjusysis ir jo brolis M. K., nei liudytojai S. K. ir V. K. (b. l. 71-72, 75-76, t. 6), o nuteistasis V. V. apeliacinės instancijos teisme patvirtino, kad jokių piktumų ar nesusipratimų tarp jo ir nukentėjusiojo R. K. nebuvo, nuteistasis taip pat neparodė buvus kokių nors nesutarimų su nukentėjusiojo šeimos nariais. Vertinant nukentėjusiojo R. K. ir liudytojo M. K. parodymų atitikimą atkreiptinas dėmesys, kad abiems mažamečiams yra nustatytas lengvas protinis atsilikimas (b. l. 67-70, 141-143, t. 1). Nukentėjusysis, duodamas parodymus, negalėjo tiksliai prisiminti laiko, kada prieš jį buvo atlikti seksualinio prievartavimo veiksmai. Konkretaus nusikaltimo laiko negalėjo parodyti ir jo brolis liudytojas M. K., apklausos metu taip pat parodęs ir apie didesnį nusikalstamų veikų skaičių nei nustatyta skundžiamame nuosprendyje. Tačiau atsižvelgiant į nukentėjusiojo R. K. ir liudytojo M. K. amžių, jų psichinę būklę, darytina išvada, kad jų parodymai nėra prieštaringi, juo labiau, kad jų parodymus apie V. V. atliktus seksualinio prievartavimo veiksmus patvirtina ir paties nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriais remiamasi. Priešingos išvados dėl R. K. parodymų negalima padaryti ir remiantis apeliacinio skundo teiginiu, kad „gydant nukentėjusįjį Respublikinėje Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje, buvo konstatuota, kad pastarasis yra linkęs meluoti, išsisukinėti. R. K. teigė, kad vogė dėl kitų vaikų, kurie jį reketuoja“. Visų pirma, tokia išvada buvo padaryta gydant R. K. minėtoje ligoninėje iki byloje nagrinėjamų įvykių 2010 m. birželio 8 d. - liepos 6 d. laikotarpiu. Be to, teiginys, kad nukentėjusysis yra linkęs meluoti, išsisukinėti, yra nurodytas kontekste, kalbant apie paties R. K. padarytas blogybes – vagia, nes kiti vaikai jį reketuoja; bėga iš namų, nes tėvai jį baudžia (b. l. 68, t. 1). R. K. šioje baudžiamojoje byloje atlikus Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę, buvo konstatuota, kad jam padidintas polinkis fantazuoti nenustatytas (b. l. 67-70, t. 1).

Teisėjų kolegija nesutinka ir su nuteistojo V. V. gynėjo advokato apeliaciniame skunde nurodytu liudytojos S. K. parodymų vertinimu, kad apklausiama 2010 m. rugpjūčio 19 d., 24 d., 28 d. bei pirmosios instancijos teisme ji davė skirtingus parodymus. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2010 m. rugpjūčio 19 d. liudytoja apie byloje nagrinėjamą įvykį parodė, kad iš R. K. ji sužinojo, kad jį 7 kartus oraliniu būdu išžagino V. V., D. P., kartu buvo ir „F. (b. l. 7, t. 1). 2010 m. rugpjūčio 24 d. ši liudytoja teigė, kad jai R. K. papasakojo, kad jį 7 kartus iš eilės oraliniu būdu žagino V. V. su D. P.. O „F.“ išeidavo, nežagindavo, bet žinodavo, kas bus daroma (b. l. 8, t. 1). Iš S. K. 2010 m. rugpjūčio 28 d. apklausos protokolo matyti, kad 2010 m. rugpjūčio 28 d. jai R. K. papasakojo, kad 2010 m. rugpjūčio 27 d. V. V. jam liepė čiulpti lytinį organą V. V. ištraukęs lytinį organą jį įkišo klūpančiam R. K. į burną, stumdė. R. K. taip pat pasakojo, kad jam burnoje atsirado skystis, ir V. V. liepė šį skystį nuryti. Po to jie kartu žaidė kortomis. Kadangi R. K. pralošė žaidimą, V. V. vėl liepė jam čiulpti lytinį organą (b. l. 144-145, t. 1). Pirmosios instancijos teisme liudytoja patvirtino 2010 m. rugpjūčio 28 d. duotus parodymus, teigdama, kad šiuose parodymuose užfiksuotos aplinkybės, kai V. V. antrą kartą seksualiai prievartavo jos sūnų. Pirmas kartas buvo, kai D. P. laikė R. K. galvą, kartu buvo ir A. F., kuris laikė duris (b. l. 70-72, t. 6). Iš tiesų palyginus visus byloje esančius S. K. parodymus, matyti, kad ne visos juose nurodytos aplinkybės sutampa, tačiau parodymų esmė, kuri turi įrodomąją reikšmę – iš R. K. pasakojimų liudytojai yra žinoma apie pastarojo patirtą seksualinę prievartą - sutampa. Teisėjų kolegija nurodo, kad S. K. parodymuose esantys nesutapimai paaiškinami tuo, kad iš bylos duomenų žinoma, jog K. šeima yra socialinės rizikos šeima, kurioje tėvai girtauja ir neprižiūri vaikų (b. l. 98, t. 6), kaip parodė liudytojas J. R. „K. šeima yra labai sunki. Sunku pasakyti, kada kas buvo, todėl sunku pasakyti, kada kas įvyko, nes ten pastovios išgertuvės ir niekas tų vaikų neprižiūri“ (b. l. 73, t. 6). 

Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos serologijos ir DNR laboratorijos išvados, kad ant R. K. džinsinių kelnių rasti sperminio skysčio pėdsakai, kurie nepriklauso V. V., nei kitiems nuteistiesiems. Iš tikrųjų byloje esančiose specialisto išvadoje Nr. S 481/10(01) ir pakartotinėje specialisto išvadoje Nr. 140-(1348)-ISI-3185 konstatuota, kad ant tirti pateiktų objektų (R. K. džinsinių kelnių, marškinėlių, kelnaičių) V. V. spermos ir biologinių pėdsakų nerasta (b. l. 15-17; 23-25, t. 2). Tačiau ši aplinkybė negali paneigti įrodymais pagrįstos išvados, kad V. V. seksualiai prievartavo R. K., nes byloje nėra jokių duomenų, kad seksualinę prievartą R. K. patyrė iš kitų asmenų. Pirmosios instancijos teisme apklausta specialistė V. K. parodė, kad „kalbėjome su R. K. apie visus jo gyvenimo įvykius. Specialisto išvadoje nėra tokio sakinio apie jo ankstesnę seksualinę patirtį, tai reiškia, kad to nepasakė. Kiekvieno žmogaus, kuris patiria prievartą, paklausiama apie ankstesnę seksualinę prievartą. R. K. nepasakė jokių kitų duomenų apie ankstesnes seksualines prievartas. Ankstesnės seksualinės prievartos nebuvo išaiškinta, kai apklausinėjome" (b. l. 117-118, t. 6). Šios aplinkybės duoda pagrindą teigti, kad ant R. K. džinsinių kelnių rasti sperminio skysčio pėdsakai nėra susiję su byloje tiriamais įvykiais.

Nuteistojo V. V. gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog kaltinamajame akte nurodyta 2010 m. rugpjūčio 27 d. nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta iki 2010 m. rugpjūčio 19 d. Tačiau įtarimas dėl šios nusikalstamos veikos ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pareikštas, taip pat nebuvo nurodytas ir kaltinamajame akte bei nebuvo nagrinėjama teisiamajame posėdyje, todėl pirmosios instancijos teisme pažeidė Lietuvos Respublikos BPK  219 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 234 straipsnio ir 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimus.

Pagal teismų praktiką, kaltinamasis neturi pareigos gintis nuo visų teoriškai galimų kaltinimo modifikacijų ir keičiant kaltinimą, jei jo apimtis nėra vien tik siaurinama, kaltinamajam apie tai iš anksto turi būti pranešama ir teismo proceso metu sudaromos sąlygos dėl to išsakyti argumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-228/2008). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas neįspėjo V. V. (taip pat ir kitų kaltinamųjų) apie kaltinimo pakeitimą. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, šis pažeidimas nelaikytinas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Tiek V. V., tiek kiti nuteistieji po apkaltinamojo nuosprendžio paskelbimo turėjo teisę ir galimybę apskųsti nuosprendį ir nesutikimo su juo argumentus išdėstyti apeliaciniuose skunduose. Šią savo teisę realizavo visi nuteistieji. Apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas, V. V. buvo dar kartą apklaustas, tokiu būdu jam buvo suteikta galimybė gintis dėl jam pirmosios instancijos teisme pakeisto kaltinimo, o tai pat galimybė papildomai duoti parodymus, prašyti išnagrinėti papildomus įrodymus. Apklaustas apeliacinės instancijos teisme V. V. jokių naujų ar papildomų aplinkybių nenurodė. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad  nors pirmosios instancijos teismas apie galimą kaltinimo pakeitimą V. V. neįspėjo, tai nebuvo esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes ši pirmosios instancijos teismo klaida buvo ištaisyta bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Tokios pozicijos yra laikomasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Sipavicius v Lithuania, no 49093/99, 21 February 2002).     

Esant išdėstytoms aplinkybėms, V. V. pagrįstai pripažinta kaltu už seksualinį mažamečio R. K. prievartavimą ir jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalį (3 nusikalstamos veikos).

Atsižvelgiant į tai, kad D. P. ir A. F. šiuo nuosprendžiu išteisintinas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalyje, V. V. nusikalstama veika, padaryta iki 2010 m. rugpjūčio 19 d. išdėstoma taip: „V. V. 2010 m. rugpjūčio mėnesį iki 19 dienos, tiksliai nenustatytą dieną, apie 23 val., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas nukentėjusiojo R. K., gimusio 1998 m. birželio 6 d., bejėgiška būkle dėl mažametystės, oraliniu būdu tenkino savo lytinę aistrą su mažamečiu nukentėjusiuoju prieš šio valią“.

Už Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą kaltininkui gali būti paskirta laisvės atėmimo bausmė nuo 3 iki 13 metų. V. V. padarė labai sunkius, tyčinius nusikaltimus prieš mažametį asmenį. V. V. neteistas (b. l. 65, t. 3), UAB „Samsonas“, kur jis ankščiau dirbo, personalo vadybininkės (b. l. 82, t. 3) bei Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus (b. l. 85, t. 3) charakterizuojamas teigiamai. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o D. P. ir A. F. išteisinus dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalį, panaikintina V. V. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką, padarytą iki 2010 m. rugpjūčio 19 d. (trečia nusikalstama veika), jis padarė veikdamas bendrininkų grupe. Dėl šios priežasties už šią nusikalstamą veiką paskiriama ir nauja, artimesnė Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalies sankcijos vidurkiui laisvės atėmimo bausmė. Minėta atsakomybę sunkinanti aplinkybė panaikinama ir nauja bausmė už nusikalstamą veiką, padarytą iki 2010 m. rugpjūčio 19 d., paskiriama pakeičiant pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 3 punktas). Už kitas dvi nusikalstamas veikas V. V. paskirtos minėto straipsnio sankcijos vidurkiui lygi bei šiam vidurkiui artima bausmės, kurios nėra per griežtos, todėl nešvelnintinos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės bendrintinos dalinio sudėjimo būdu.

Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodoma, kad iš V. V. buvo nepagrįstai priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl V. V. padarytų nusikalstamų veikų nukentėjusysis R. K. patyrė nepataisomą moralinę žalą, byloje nagrinėjami įvykiai turėjo ir ateityje turės poveikį jo psichikai, būsimiems santykiams, emocijoms, elgesiui. Nepaisant to, kad R. K. jau iki byloje nagrinėjamų įvykių buvo nustatyti psichiniai sutrikimai, V. V. atlikti veiksmai neabejotinai turi įtakos jo  adaptacijos sutrikimui, vyraujant emocijų sutrikimams, kaip tai nurodyta ir Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-212 (b. l. 67-70, t. 1). Visuma šių aplinkybių patvirtina, kad dėl V. V. patirtų nusikalstamų veiksmų R. K. patyrė neturtinės žalos, kuri turi būti atlyginta. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad dėl D. P. ir A. F. priimtinas išteisinamais nuosprendis ir neturtinės žalos atlyginimas priteistinas tik iš V. V., darytina išvada, kad priteistą 50 000 litų neturtinės žalos dydį šiam būtų labai sunku arba net neįmanoma atlyginti. Todėl priteistos neturtinės žalos atlyginimas, atsižvelgiant į teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus bei įvertinus kaltininko turtinę padėtį, mažintinas.

Dėl minėtos priežasties, susijusios su dėl D. P. ir A. F. priimtinu išteisinamuoju nuosprendžiu, tik iš V. V. valstybės naudai priteistinos ir išlaidos, turėtos už valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (b. l. 12, t. 7).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 3 punktu, 329 straipsnio 1 punktu, 

n u s p r e n d ž i a:

panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 25 d. nuosprendžio dalį, kuria D. P. ir A. F. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal  Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 150 straipsnio 4 dalį (nusikalstama veika, padaryta iki 2010 m. rugpjūčio 19 d.) ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

D. P. ir A. F. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK  150 straipsnio 4 dalį (nusikalstama veika, padaryta iki 2010 m. rugpjūčio 19 d.) išteisinti, neįrodžius kad jie dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Panaikinti A. F. paskirtą kardomąją priemonę – namų areštą,  ir D. P. paskirtą kardomąją priemonę – įpareigojimą registruotis policijos įstaigoje.

A. F. ir D. P. grąžinti jų asmens tapatybės korteles.

Iš Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 25 d.  nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti nuorodą, kad V. V. iki 2010 m. rugpjūčio 19 d. padarytą nusikalstamą veiką (trečia nusikalstama veika) padarė veikdamas bendrininkų grupe su D. P. ir A. F..

Panaikinti V. V. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką, padarytą iki 2010 m. rugpjūčio 19 d. (trečia nusikalstama veika) jis padarė veikdamas bendrininkų grupe.

Už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalyje (nusikalstama veika, padaryta iki 2010 m. rugpjūčio 19 d.) padarymą V. V. paskirti 8 metų ir 3 mėnesių (aštuonerių metu ir trijų mėnesių) laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, V. V. paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu, ir nustatyti V. V. galutinę subendrintą 8 metų ir 6 mėnesių (aštuonerių metų ir šešių mėnesių) laisvės atėmimo bausmę.

Priteisti iš V. V. nukentėjusiajam R. K. 30 000 litų (trisdešimt tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimą bei 2561 litą ir 25 centus (du tūkstančius penkis šimtus šešiasdešimt vieną litą ir dvidešimt penkis centus) valstybės naudai už turėtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.