Administracinė byla Nr. eI3-3530-631/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01641-2021-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 21.3.7; 22.4;
(S)
55.1
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. rugpjūčio 6 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Gitana Butrimaitė,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. T. skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į vidaus tarnybą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas V. T. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2021 m. balandžio 15 d. įsakymą „Dėl V. T. atleidimo iš vidaus tarnybos“ Nr. 4-170; 2) grąžinti pareiškėją į buvusias 1-ojo saugumo valdymo skyriaus jaunesniojo specialisto pareigas; 3) priteisti pareiškėjui iš atsakovo Vilniaus pataisos namų išmokant jam vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo pareiškėjo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) priteisti pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad 2020 m. gruodžio 9 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-2282-1123/2020 pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 235 straipsnio 1 dalį ir jam skirta 50 MGL (2500 Eur) dydžio bauda. 2021 m. kovo 19 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį paliko nepakeistą (baudžiamoji byla Nr. 1A-179-929/2021). Pareiškėjas nurodo Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateikęs kasacinį skundą dėl 2020 m. gruodžio 9 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio ir 2021 m. kovo 19 d. Vilniaus apygardos teismo nutarties panaikinimo.
Paaiškina, kad Įsakymas, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų, priimtas remiantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 72 straipsnio 1 dalies 9 punktu, numatančiu, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo pareigūnas nuteisiamas už tyčinio nusikaltimo ar tyčinio baudžiamojo nusižengimo padarymą arba jam atimama teisė dirbti teisėsaugos institucijose, arba dėl kurio vykdymo jis negali atlikti savo pareigų, arba kai buvo padaręs tyčinį nusikaltimą ir buvo teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės įstatymų nustatyta tvarka.
Akcentuoja, kad Konstitucinis teismas 2021 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. KT58-A-N4/2021 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vidaus tarnybos statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Nutarimas) pripažino, jog Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata „pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar yra panaikintas“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Mano, kad Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punktas taip pat prieštarauja Konstitucijai.
Mano, kad nei Statutas, nei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (toliau – ir VTĮ) nereglamentuoja neteisėtai atleistų pareigūnų teisių gynimo būdų.
Be kita ko, pareiškėjas, teigdamas, kad teismas negali taikyti Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo, prašo taikyti tiesiogiai minimą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą bei pačią Konstituciją, o jų netaikant, stabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį teismą dėl Vidaus tarnybos statuto 72 straipsnio 1 dalies punkto atitikties Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai (el.b.l. 1-9, t.I).
Atsakovas Vilniaus pataisos namai pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nurodė, jog su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškina, kad Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punkto norma imperatyvi ir, įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, kuriuo pareiškėjas nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, nesuteikė atsakovui jokios pasirinkimo teisės, kaip tik atleisti pareiškėją.
Atsakovo teigimu, egzistuojant faktinei aplinkybei, t. y. įsiteisėjusiam teismo nuosprendžiui, kuriuo pareigūnas pripažintas kaltu ir nuteistas už tyčinės nusikalstamos veikos padarymą, Vilniaus PN direktoriaus 2021 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 4-170 „Dėl V. T. atleidimo iš vidaus tarnybos“ pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos. Įsakymą dėl atleidimo priėmė kompetentingas pareigūnas, įsakymo turinys yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktais.
Pabrėžia, kad nors pareiškėjas Vilniaus apygardos teismo nutartį yra apskundęs kasacine tvarka Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, tačiau ši aplinkybė neturi įtakos skundžiamo Vilniaus PN direktoriaus įsakymo galiojimui, kadangi kasacija baudžiamajame procese pagal savo pobūdį yra išimtinė įsiteisėjusio nuosprendžio peržiūrėjimo stadija, nesustabdanti ir neatidedanti šio nuosprendžio įsiteisėjimo bei vykdymo.
Mano, kad pareigūno, įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažinto kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, grąžinimas į vidaus tarnybą yra nesuderinamas su visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų. Pareiškėjas, pradėdamas tarnybą bausmių vykdymo sistemoje, davė priesaiką būti ištikimas Lietuvos Respublikai, gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, negailėti jėgų gindamas visuomenės ir valstybės interesus, gerbti žmogaus teises ir laisves, sąžiningai atlikti jam patikėtas pareigas ir visada saugoti gerą Kalėjimų departamento pareigūno vardą ir tai nėra vien formalumas. Taip pat, būdamas vidaus tarnybos pareigūnu, privalėjo saugoti, gerbti ir vykdyti Lietuvos įstatymus, tačiau, duodamas baudžiamojoje byloje žinomai melagingus parodymus, padarė BK 235 straipsnio 1 dalyje uždraustą veiką, kurią įstatymų leidėjas priskiria prie nusikaltimų teisingumui.
Teigia, kad pareiškėjas, siekdamas pagrįsti savo abejonę dėl Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punkto atitikties Konstitucijai, nepateikia pakankamai teisinių argumentų, kurie patvirtintų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą tam, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, o apsiriboja bendro ir deklaratyvaus pobūdžio teiginiais dėl tariamo lygiateisiškumo principo pažeidimo (el.b.l.18-21, t.I).
Teismas
k o n s t a t u o j a :
Skundas atmestinas.
Byloje kilo ginčas dėl Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2021 m. balandžio 15 d. įsakymo Nr. 4-170 „Dėl V. T. atleidimo iš vidaus tarnybos“ teisėtumo ir pagrįstumo, pareiškėjo grąžinimo į eitas pareigas, kartu prašant priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką bei bylinėjimosi išlaidas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas iki atleidimo iš tarnybos ėjo Vilniaus PN 2-ojo Saugumo valdymo skyriaus jaunesniojo specialisto pareigas (vidaus tarnybos leitenanto laipsnis).
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu (baudžiamojoje byloje Nr. 1-2282-1123/2020) V. T. kartu su kitais nuteistaisiais buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 50 MGL (2 500 Eur) bauda už tai, kad apklausiamas kaip liudytojas baudžiamojoje byloje dėl piktnaudžiavimo ir dokumentų klastojimo, davė žinomai melagingus parodymus.
2021 m. kovo 19 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį paliko nepakeistą (baudžiamoji byla Nr. 1A-179-929/2021).
Pareiškėjas kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui apskundė 2020 m. gruodžio 9 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį ir 2021 m. kovo 19 d. Vilniaus apygardos teismo nutartį, skundas priimtas Lietuvos Aukščiausio Teismo 2021 m. gegužės 13 d. nutartimi, byla kasacine tvarka dar neišnagrinėta.
Vilniaus PN direktoriaus 2021 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 4-170 „Dėl V. T. atleidimo iš vidaus tarnybos“ pareiškėjas V. T., ėjęs 1-ojo saugumo valdymo skyriaus jaunesniojo specialisto pareigas, buvo atleistas iš vidaus tarnybos.
Vidaus tarnybos principus, vidaus tarnybos sistemos pareigūnų statusą, priėmimą į tarnybą ir atleidimą iš tarnybos, priėmimą į vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigas ir mokymąsi jose, vidaus tarnybos sistemos pareigūnų atsakomybę, skatinimą, darbo užmokestį, socialines ir kitas garantijas, profesinių sąjungų veiklos vidaus reikalų statutinėse įstaigose ypatumus, taip pat kitų valstybės tarnautojų priėmimo į tarnybą vidaus reikalų statutinėse įstaigose ypatumus nustato Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas.
Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punkte yra nustatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo pareigūnas nuteisiamas už tyčinio nusikaltimo ar tyčinio baudžiamojo nusižengimo padarymą arba jam atimama teisė dirbti teisėsaugos institucijose, arba dėl kurio vykdymo jis negali atlikti savo pareigų, arba kai buvo padaręs tyčinį nusikaltimą ir buvo teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės įstatymų nustatyta tvarka.
Byloje nėra ginčo dėl faktinių pareiškėjo atleidimo iš tarnybos aplinkybių, jog pareiškėjas atleistas dėl to, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje, už kurią jam buvo paskirta 2 500 eurų dydžio bauda.
Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punkto. Pareiškėjas ir jo atstovas skundžiamo įsakymo neteisėtumą argumentavo tuo, jog pareigūno atleidimas šiuo pagrindu iš vidaus tarnybos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai ir 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai žmogaus teisei laisvai pasirinkti darbą. Prašo kreiptis į Konstitucinį teismą.
Pažymėtina, kad teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą – tai konstitucinė piliečio teisė, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje. Ši teisė sietina inter alia (be kita ko) su Konstitucijos 48 straipsnyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teise laisvai pasirinkti darbą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 12 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimus).
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 141 straipsnį, statutinių valstybės institucijų pareigūnai atlieka statutinę valstybės tarnybą, kuri yra specifinė valstybės tarnybos rūšis, besiskirianti nuo kitokios (civilinės) valstybės tarnybos ir karo tarnybos. Iš statutinės valstybės tarnybos sampratos kyla ir specialūs reikalavimai statutinių valstybės institucijų pareigūnams, susiję su jų lojalumu Lietuvos valstybei ir patikimumu, nepriekaištinga reputacija, išsilavinimu, amžiumi, sveikatos būkle ir pan.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad piliečių teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą (Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalis) nėra absoliuti: valstybė negali įsipareigoti ir neįsipareigoja kiekvieno asmens priimti dirbti valstybinėje tarnyboje; valstybės tarnyba turi būti kvalifikuota, turi sugebėti atlikti jai keliamus uždavinius; norintieji tapti valstybės tarnautojais, pareigūnais paprastai privalo turėti atitinkamą išsilavinimą, profesinę patirtį, kai kurias asmens savybes, be to, kuo aukštesnės pareigos, kuo svarbesnė veiklos sritis, tuo didesni reikalavimai keliami šias pareigas einantiems asmenims (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 4 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimus).
Statuto 9 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pretenduojantys į vidaus tarnybą asmenys ir pareigūnai turi būti nepriekaištingos reputacijos. Asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar yra panaikintas, arba pripažintas kaltu dėl kitos nusikalstamos veikos padarymo ir nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nepraėjo 5 metai, arba turi teistumą dėl padaryto nusikaltimo (2 dalies 1 punktas). Statuto 16 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad į vidaus tarnybą negali būti priimtas asmuo, kuris neatitinka šiame statute nustatytų nepriekaištingos reputacijos reikalavimų.
Teismas, vertindamas byloje susiklosčiusią situaciją, pažymi, kad pareiškėjo reputacija, kaip ji suprantama Statute, šiai dienai negali būti pripažįstama nepriekaištinga. Kaip nustatyta, pareiškėjas yra įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą. Vadinasi, pareiškėjas atitinka Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto sąlygos dalį dėl asmens nelaikymo nepriekaištingos reputacijos.
Vertinant byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ padarytas išvadas, pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas iš esmės pasisakė dėl pretenduojančių į vidaus tarnybą asmenų atitikimo nepriekaištingos reputacijos reikalavimams ir proporcingumo principo, jog ir išnykus teistumui, bei asmeniui, baustam net už nesunkų tyčinį nusikaltimą, ribojama teisė visam laikui eiti pareigas vidaus tarnyboje.
Nagrinėjamu atveju, faktinės aplinkybės skiriasi. Pareiškėjo atveju netaikytina Statuto II skyriaus pirmojo skirsnio „Priėmimas į vidaus tarnybą“ 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata, o Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punktas aiškiai nurodo atleidimo iš tarnybos pagrindą, siejamą su apkaltinamojo teismo nuosprendžio už tyčinio nusikaltimo padarymą įsiteisėjimu.
Taigi, teismui nenustačius pagrindo abejoti minėtos teisės normos atitiktimi Konstitucijoje įtvirtintiems principams ir teisėms, siejant faktinę situaciją byloje su pareiškėjo atžvilgiu priimtu ir įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu dėl padaryto tyčinio nusikaltimo, netenkinamas jo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį teismą.
Iš bylos medžiagos ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų pareiškėjo nurodomoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas, būdamas pataisos įstaigų pareigūnu, apklausiamas liudytoju baudžiamojoje byloje dėl piktnaudžiavimo ir dokumentų klastojimo, būdamas įspėtas, kad už melagingų parodymų davimą liudytojas atsako pagal BK 235 straipsnį, davė žinomai melagingus parodymus, ir buvo nuteistas pripažinus jį kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnio 1 dalyje.
Pažymėtina, kad Statutas nenumato galimybės pasirinkti, ar atleisti pareigūną Statuto 72 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytu pagrindu, ar ne. Pagal paminėtą teisinį reglamentavimą, visais atvejais pareigūnas, padaręs tyčinį nusikaltimą (ir net teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės įstatymų nustatyta tvarka) atleidžiamas iš vidaus tarnybos. Šis atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas yra nustatytas kaip savarankiškas ir pakankamas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas bei nėra laikomas tarnybine nuobauda. Tokio pobūdžio priemonės taikymas skirtas tam, kad būtų saugojamas vidaus reikalų sistemos autoritetas visuomenėje, būtų formuojamas visuomenės teigiamas požiūris į šios sistemos veiklos principingumą ir efektyvumą (LVAT 2008 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-231/2008, 2011 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-3536/2011, 2021 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A-5110-662/2020).
Pareiškėjo teigimu, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateikus kasacinį skundą dėl 2020 m. gruodžio 9 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio ir 2021 m. kovo 19 d. Vilniaus apygardos teismo nutarties panaikinimo, yra tikimybė, jog jo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis gali būti panaikintas.
Sistemiškai analizuojant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normas, asmuo įgyja nuteistojo statusą, teismui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį. Kasacinis skundas paduodamas dėl jau įsiteisėjusio nuosprendžio ar nutarties (BPK 25, 29, 336 straipsniai).
Statutas nesieja atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindų su aplinkybėmis, ar apkaltinamasis nuosprendis perduotas vykdymui ar ne, ar jo vykdymas sustabdytas, ar vyksta dar kokie nors kiti procesiniai veiksmai pagal Baudžiamojo proceso kodeksą. Todėl atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo skundo hipotetiniai argumentai dėl tikimybės, jog nuosprendis gali būti panaikintas.
Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad atsakovo priimtas Sprendimas dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos, įsiteisėjus jį apkaltinusiam teismo nuosprendžiui, yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti remiantis pareiškėjo skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Netenkinus pagrindinio skundo reikalavimo, atmetami ir išvestiniai reikalavimai dėl grąžinimo į pareigas bei vidutinio darbo užmokesčio priteisimo.
Pareiškėjas prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas atmestas, skundžiamas sprendimas paliktas galioti, todėl pareiškėjas neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo V. T. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Gitana Butrimaitė