Administracinė byla Nr. A⁶⁶²-316/2011

                                           Procesinio sprendimo kategorija 17.1; 17.2

 (S)

 

 

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. kovo 7 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,       

dalyvaujant pareiškėjo atstovei G. K.,

atsakovo atstovui R. J.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl norminių administracinių aktų teisėtumo (tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Ecoservice“, UAB „Atliekų tvarkymo tarnyba“, UAB „VSA Vilnius“, UAB „A.S.A. Vilnius“, UAB „Švarus miestas“, UAB „Veolia Environmental Services Lietuva“, UAB „Švara visiems“).

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje prašymu (b. l. 2-7, I t.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 patvirtintų Atliekų tvarkymo taisyklių (toliau – ir Atliekų tvarkymo taisyklės) 92 punktas, ta apimtimi, kuria nustatyta, jog taryba, kai nėra įvesta vietinė rinkliava, turi nustatyti tarifą už atliekų tvarkymo paslaugas, neprieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 daliai bei Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktui; ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2006 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 1-1185 patvirtintų Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklių 84, 85.1-85.5, 85.7 punktai ta apimtimi, kuria nustatoma, jog taryba nustato privalomus maksimalius atliekų tvarkymo paslaugų įkainius ir tarifus, Tarybos 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 1-1320 „Dėl komunalinių atliekų tvarkymo tarifų ir įkainių patvirtinimo“ 1.1-1.3 punktai bei 2009 m. liepos 15 d. sprendimo Nr. 1-1131 1.1, 2.2, 2.3, 2.4 punktai ta apimtimi, kuria nustatomi maksimalūs atliekų tvarkymo tarifai, neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktui bei Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalies reikalavimams; ištirti, ar Tarybos 2009 m. liepos 15 d. sprendimo Nr. 1-1131 „Dėl tarybos 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 1-1320 „Dėl komunalinių atliekų tvarkymo tarifų ir įkainių patvirtinimo“ pakeitimo ir dėl Tarybos 2006 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. 1-1185 „Dėl Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 2.2 punktas neprieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniui; ištirti, ar Tarybos 2009 m. liepos 15 d. sprendimo Nr. 1-1131 „Dėl tarybos 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 1-1320 „Dėl komunalinių atliekų tvarkymo tarifų ir įkainių patvirtinimo“ pakeitimo“ ir dėl Tarybos 2006 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. 1-1185 „Dėl Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 2.2 ir 2.3 punktai ta apimtimi, kuria nustatytas maksimalus tarifas už komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas, bei 2.4 punktas neprieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsniui, Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 patvirtinto Valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plano (toliau – ir Strateginis atliekų tvarkymo planas) 80, 96 punktams.

Paaiškino, kad Tarybos 2006 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 1-1185 patvirtintų Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklių 84-85 punktai, Tarybos 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 1-1320 „Dėl komunalinių atliekų tvarkymo tarifų ir įkainių patvirtinimo“ 1.1-1.3 punktai, Tarybos 2009 m. liepos 15 d. sprendimo Nr. 1-1131 „Dėl tarybos 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 1-1320 „Dėl komunalinių atliekų tvarkymo tarifų ir įkainių patvirtinimo“ pakeitimo ir dėl tarybos 2006 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. 1-1185 „Dėl Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 1.1, 2.2, 2.3, 2.4 punktų nuostatos reglamentuoja atliekų tvarkymo paslaugų įkainius bei tarifus, konkrečius jų dydžius nepriklausomai nuo to, kokie asmenys atlieka tvarkymo paslaugas. Nurodė Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktą ir darė išvadą, jog kainas ir tarifus savivaldybės taryba gali nustatyti išimtinai tik savo kontroliuojamoms įmonėms, biudžetinėms įstaigoms ar viešosioms įstaigoms, kurių savininkė yra savivaldybė. Tiek subjektų, kuriems Taryba gali nustatyti tarifus, tiek Tarybos nustatomų kainų ir tarifų sąrašas yra baigtinis ir minėta norma negali būti aiškinama plečiamai. Be to, nei Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalyje, nei Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 patvirtintame Strateginiame atliekų tvarkymo plane nėra įtvirtinta Tarybos teisė nustatyti tarifus už atliekų tvarkymą, savivaldybei nesuteikiama nei teisė, nei pareiga nustatyti atliekų tvarkymo paslaugų tarifus ar kainas jas teikiantiems asmenims, kai tokia rinkliava nėra įvesta.

Nurodo, kad Atliekų tvarkymo taisyklių 92 punkte nustatyti du galimi atsiskaitymo už atliekų tvarkymo paslaugas modeliai – tarifas ir rinkliava, t. y., įgyvendindamos principą „teršėjas moka“, savivaldybės turi nustatyti tokias vietines rinkliavas už atliekų surinkimą ir tvarkymą arba tokius tarifus už atliekų tvarkymo paslaugas, kad gaunamos pajamos padengtų visas atliekų tvarkymo sistemos išlaidas, įskaitant atliekų šalinimo įrenginių uždarymą ir jų priežiūrą po uždarymo. Pareiškėjo manymu, ši nuostata prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktui bei išplečia Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalies nuostatas, reglamentuojančias apmokėjimą už minėtas paslaugas. Nurodė Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktą, Civilinio kodekso 2.80 straipsnio 1 dalį ir darė išvadą, kad tais atvejais, kai atliekų tvarkymo paslaugas teikia privatūs asmenys (nesusiję su savivaldybe) ir nėra įvesta vietinė rinkliava, kainas (tarifus) už minėtas paslaugas turėtų nustatyti (sureguliuoti) pati rinka.

Pažymėjo, kad, vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatyme įtvirtintu principu „teršėjas moka“, atliekų tvarkymo išlaidas atlygina atliekų turėtojas. Nurodė Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnį, konstatavo, kad bešeimininkių atliekų tvarkymas yra savivaldybės funkcija ir darė išvadą, kad pati savivaldybė ir turi apmokėti už šių atliekų surinkimą, išvežimą ir šalinimą. Konstatavo, kad Taryba nepagrįstai ir neteisėtai į komunalinių atliekų surinkimo, išvežimo ir šalinimo tarifą įtraukė išlaidas už bešeimininkių atliekų tvarkymą, taip primesdama pareigą komunalinių atliekų turėtojams mokėti už paslaugas, už kurias įstatymas įpareigoja mokėti pačią savivaldybę. Sistemiškai aiškino Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnį, 2 straipsnio 12 dalį, Atliekų tvarkymo taisyklių 92 punktą, Strateginio atliekų tvarkymo plano 80, 96 punktus ir darė išvadą, kad atliekų turėtojo mokama kaina už atliekų tvarkymą yra siejama su faktiškai išvežamų atliekų kiekiu. Šiuose teisės aktuose įtvirtintas principas „teršėjas moka“ pažeidžiamas, kai nustatomas maksimalus tarifas asmenims, naudojantiems kolektyvinius konteinerius. Tvirtino, kad maksimalaus tarifo nustatymas neužtikrina atliekų tvarkymo išlaidų padengimo, kaip tai numato Atliekų tvarkymo taisyklių 92 punktas, nes tam tikrais atvejais faktiškai surinktų atliekų tvarkymo išlaidos gali būti žymiai didesnės nei taikant maksimalų savivaldybės tarybos nustatytą tarifą surinktos lėšos už atliekų tvarkymo paslaugas.

Atkreipė dėmesį, kad Taryba, nustatydama, jog asmenys, kurie nesinaudoja kolektyviniais konteineriais, už atliekų tvarkymo paslaugas moka ne pagal išvežamų atliekų kiekį, o už kiekvieną kvadratinį metrą bendrojo naudingo ploto, taip pat pažeidė teisės aktuose įtvirtintus „teršėjas moka“ bei teisingumo principus. Pažymėjo, kad tais atvejais, kai asmenys naudojasi ne kolektyviniais, o individualiais konteineriais, kiekvieno atliekų turėtojo faktiškai išvežamų atliekų kiekis yra nesunkiai nustatomas. Skaičiuojant atliekų tvarkymo mokestį už kvadratinį metrą bendrojo naudingo ploto, tampa nebesvarbu, ar atliekų turėtojas konkretų laikotarpį naudojasi šia paslauga, ar ne (nes nustatoma pareiga asmenims, nesinaudojantiems kolektyviniais konteineriais, mokėti už paslaugas net ir tuo atveju, kai ši paslauga jiems faktiškai nėra teikiama); ar pagal kvadratinį metrą bendrojo naudingo ploto paskaičiuotas mokestis padengia atliekų tvarkymo išlaidas, ar ne (nes paslaugos teikėjas negali reikalauti atlyginti jo patirtų išlaidų, kai faktiškai surinktų atliekų kiekis ir paslaugos teikėjo patirtos išlaidos yra daug didesnės nei Tarybos patvirtinta maksimali kaina, kuri skaičiuojama nuo bendrojo naudingo ploto). Darė išvadą, kad tokiu atveju lieka neįgyvendinta įstatymu atliekų turėtojui numatyta pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugas tiek, kiek ji yra verta, o atliekų tvarkytojas nebetenka jam įstatymu suteiktos teisės reikalauti, kad atliekų turėtojas padengtų jo patirtas atliekų tvarkymo išlaidas.

 

II.

 

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepimu į prašymą (b. l. 107-117, I t.) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 110 straipsnio 2 dalį ir darė išvadą, kad pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą yra netikslingas ir susietas su Vyriausybės atstovo neteisingu prašyme nurodytų teisės normų turinio vertinimu. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. I⁸²²-8/2008, 2009 m. sausio 9 d. nutartį Nr. AS⁵⁵⁶-19/2009, 2008 m. gruodžio 13 d. nutartį Nr. AS⁴⁴²-630/2008. Kadangi Vyriausybės atstovas prašė ištirti ministro įsakymo atitikimą įstatymui, o ne savivaldybių administravimo subjekto priimto akto atitikimą įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, atsakovo manymu, šioje dalyje Vyriausybės atstovo prašymas turi būti atmestas.

Remdamasis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktu, Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi, tvirtino, kad komunalinių atliekų tvarkymo organizavimas ne tik neišbrauktas iš savivaldybių kompetencijos, bet ir tiesiogiai joms priskirtas. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartį Nr. A²-916/2007, kurioje išaiškinta, kad savivaldybė, būdama atsakinga už komunalinių atliekų tvarkymo sistemų diegimą, privalo užtikrinti ir principo „teršėjas moka“ įgyvendinimą. Teigė, kad mokesčio už komunalinių atliekų išvežimą tarifo nustatymas yra viena iš šio principo įgyvendinimo priemonių. Atkreipė dėmesį į tai, kad Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktu Tarybai suteikta teisė nustatyti ne tik jame tiesiogiai išvardintas kainas bei tarifus, bet ir kitus mokesčių tarifus įstatymų nustatyta tvarka, todėl šiame punkte pateiktas savivaldybės tarybos nustatomų įmokų (kainų, tarifų, rinkliavų) sąrašas nėra baigtinis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartis Nr. A²-916/2007). Pabrėžė, kad komunalinių atliekų tvarkymo sistemų diegimas, antrinių žaliavų surinkimo bei perdirbimo organizavimas ir sąvartynų įrengimas bei eksploatavimas yra savarankiška savivaldybės funkcija (Vietos savivaldos įstatymo 5 str. 1 d. 2 p.). Sistemiškai aiškino Atliekų tvarkymo taisykles ir darė išvadą, kad atliekų tvarkymo sistemoje galimi du modeliai: tarifinis arba rinkliavos. Nurodė, kad Taryba yra pasirinkusi tarifų modelį.

Pažymėjo, jog pagal Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymą Vyriausybės atstovas atlieka savivaldybių administracinę priežiūrą. Kontrolę kaip ūkio subjektai, valstybės valdymo ar savivaldybių institucijos laikosi Konkurencijos įstatymo reikalavimų vykdo bei nagrinėja, ar valstybės valdymo ir savivaldos institucijų priimti teisės aktai ir kiti sprendimai atitinka Konkurencijos įstatymo reikalavimus, Konkurencijos taryba (Konkurencijos įstatymo 19 str.), o ne Vyriausybės atstovas. Be to, ūkio subjektai gali konkuruoti tarpusavyje, siūlydami mažesnius nei maksimalūs tarifai, o savivaldybė tarifus nustatė, siekdama apsaugoti gyventojus nuo nepagrįstai ir skirtingai renkamų mokesčių už tas pačias paslaugas. Darė išvadą, kad Tarybos sprendimuose patvirtinti maksimalūs tarifai užtikrina tinkamą Strateginio atliekų tvarkymo plano 96 punkto įgyvendinimą ir užkerta kelią komunalines atliekas tvarkančioms įmonėms pateikti fiziniams ar juridiniams asmenims nepagrįstai dideles sąskaitas už komunalinių atliekų tvarkymą.

Nurodė, kad, siekdama griežtai laikytis atliekų tvarkymo sistemoje taikomo principo „teršėjas moka“, Taryba 2009 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. 1-1131 iš dalies pakeitė iki tol galiojusius atliekų tvarkymo tarifus ir 2.2-2.4 punktais nustatė naujus tarifus, panaudojant Statistikos departamento prie Vyriausybės duomenis.

Sistemiškai aiškino Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, Atliekų tvarkymo taisyklių 46, 49, 50 punktus, Tarybos 2009 m. liepos 15 d. sprendimo Nr. 1-1131 25.5 punktą, Tarybos 2006 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. 1-1185 2 priedo 6 punktą ir darė išvadą, kad daugiabučiame name vykdančio ūkinę-komercinę veiklą juridinio asmens susikaupusias surūšiuotas atliekas iš joms skirtų specialių konteinerių, priskirtų tik tokiam juridiniam asmeniui, atliekų tvarkymo operatorius turi išvežti nemokamai pagal tokio juridinio asmens atliekų tvarkymo sutartyje nustatytą grafiką. Paaiškino, kad tiek pagal ankstesnį teisinį reguliavimą, tiek ir pagal galiojantį šiuo metu (Atliekų tvarkymo taisyklių 25.5 p.) atliekų tvarkymo operatoriui tokias neatlygintinas paslaugas teikti ir atskirų sutarčių su juridiniais asmenimis sudaryti yra ekonomiškai nenaudinga. Darė išvadą, kad nustačius maksimalų tarifą juridiniams asmenims, naudojantiems kolektyvinius konteinerius, užkertamas kelias vežėjų piktnaudžiavimui ir principo „teršėjas moka“ iškraipymui. Pažymėjo, kad teisės aktuose nėra nustatyta savivaldybės funkcija apmokėti už bešeimininkių atliekų surinkimą, išvežimą ir šalinimą. Nurodė, kad nustačius minimalų ir maksimalų komunalinių atliekų surinkimo, išvežimo ir šalinimo tarifą asmenims, naudojantiems individualius konteinerius, apribota šių asmenų galimybė ir suinteresuotumas atliekas šalinti kitiems atliekų turėtojams priskirtuose kolektyviniuose konteineriuose, tokiu būdu mokesčio už atliekų tvarkymo naštą perkeliant kolektyvinių konteinerių naudotojams.

Atkreipė dėmesį, kad savivaldybė nereglamentuoja juridinių asmenų veiklos, o nustato atliekų tvarkymo tarifus. Jeigu tokiu sprendimu savivaldybė padarė žalos ūkio subjektams, veikiantiems šioje rinkoje, šias komunalines paslaugas Vilniaus mieste teikiančios įmonės savo teises gali ginti kreipdamosi į teismą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu. Darė išvadą, kad Vyriausybės atstovas išėjo už savo reikalavimo teisės ribų, teigdamas, kad tarifai nustatyti neatsižvelgiant į sąnaudas.

 

III.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 4 d. sprendimu prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Konstatavo, kad prašomi ištirti Tarybos aktai turi teisės aktui būtiną imperatyvumo požymį, yra savivaldybės administravimo subjekto priimti norminio pobūdžio teisės aktai, skirti individualiais požymiais neapibrėžtai subjektų grupei (visiems savivaldybės atliekų tvarkymo operatoriams, visiems atliekų turėtojams), todėl pagal ABTĮ 2 straipsnio 13 dalį jie laikytini norminiais aktais.

Nurodė Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktą, Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalį, 20 straipsnio 1 dalį, Atliekų tvarkymo taisyklių 92 punktą, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartį Nr. A²-916/2007 ir darė išvadą, kad savivaldybėms paliekama teisė pasirinkti ir nustatyti arba vietines rinkliavas, arba tarifus. Pažymėjo, kad Taryba yra nustačiusi atitinkamus tarifus už atliekų tvarkymo paslaugas.

Sutiko su atsakovo atsiliepime į prašymą pateiktais argumentais, kad Konkurencijos įstatymo reikalavimų vykdymo kontrolę vykdo Konkurencijos taryba, taip pat kad ūkio subjektai gali konkuruoti tarpusavyje siūlydami mažesnius nei maksimalūs tarifai, kuriuos savivaldybė nustatė vadovaudamasi teisės aktais ir siekdama apsaugoti gyventojus nuo nepagrįstai ir skirtingai renkamų mokesčių už tas pačias paslaugas. Neturėjo pagrindo manyti, kad Tarybos 2006 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 1-1185 patvirtintų Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklių 84, 85.1-85.5, 85.7 punktai ta apimtimi, kuria nustatoma, jog Taryba nustato privalomus maksimalius atliekų tvarkymo paslaugų įkainius ir tarifus, Tarybos 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 1-1320 „Dėl komunalinių atliekų tvarkymo tarifų ir įkainių patvirtinimo“ 1.1-1.3 punktai bei 2009 m. liepos 15 d. sprendimo Nr. 1-1131 1.1, 2.2, 2.3, 2.4 punktai, ta apimtimi, kuria nustatomi maksimalūs atliekų tvarkymo tarifai, prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktui bei Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalies reikalavimams.

Nurodė Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnį, pažymėjo, kad nei Atliekų tvarkymo įstatyme, nei kituose teisės aktuose nėra nustatyta savivaldybės pareiga, tvarkant atliekas, kurių turėtojas nežinomas, savo lėšomis mokėti už bešeimininkių atliekų sutvarkymą. Nurodė Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 12 dalį, 25 straipsnį, dabartiniame lietuvių kalbos žodyne pateiktą termino ,,organizuoti“ apibrėžimą ir darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju savivaldybė, įtraukdama bešeimininkių atliekų sutvarkymo išlaidas fiziniams asmenims, naudojantiems kolektyvinius konteinerius, į maksimalų komunalinių atliekų surinkimo, išvežimo ir šalinimo tarifą tinkamai įgyvendino Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnį, todėl neturėjo pagrindo teigti, kad Tarybos 2009 m. liepos 15 d. sprendimo Nr. 1-1131 „Dėl tarybos 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 1-1320 „Dėl komunalinių atliekų tvarkymo tarifų ir įkainių patvirtinimo“ pakeitimo ir dėl tarybos 2006 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. 1-1185 „Dėl Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 2.2 punktas prieštarauja šiam straipsniui.

Nurodė Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnį, Strateginio atliekų tvarkymo plano 80, 96 punktus, pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių prašyme nurodytą argumentą, kad maksimalaus tarifo nustatymas neužtikrina atliekų tvarkymo išlaidų padengimo atliekų tvarkytojams. Tuo tarpu atsakovas atsiliepime į prašymą nurodė, kad maksimalius tarifus už komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas nustatė pasinaudodamas Statistikos departamento prie Vyriausybės duomenimis. Darė išvadą, kad atsakovas, priešingai nei teigė pareiškėjas, nustatydamas tarifus įgyvendino principą „teršėjas moka“, reiškiantį, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti atliekų turėtojas. Teismas neturėjo pagrindo manyti, kad Tarybos 2009 m. liepos 15 d. sprendimo Nr. 1-1131 „Dėl tarybos 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 1-1320 „Dėl komunalinių atliekų tvarkymo tarifų ir įkainių patvirtinimo“ pakeitimo“ ir dėl tarybos 2006 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. 1-1185 „Dėl Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 2.2 ir 2.3 punktai ta apimtimi, kuria nustatytas maksimalus tarifas už komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas, bei 2.4 punktas prieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsniui, Strateginio atliekų tvarkymo plano 80, 96 punktams.

Nurodė ABTĮ 20 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 112 straipsnio 1 dalį, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 28 d. nutartį Nr. I⁷-04/2007 ir konstatavo, kad nėra pagrindo abejoti Atliekų tvarkymo taisyklių 92 punkto atitikties Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 daliai bei Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktui, todėl nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti šios nuostatos teisėtumo.

 

IV.

 

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje apeliaciniu skundu (b. l. 62-66, II t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – prašymą tenkinti.

Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėjant administracinę bylą Nr. A²-916/2007 galiojo nagrinėjamu atveju neaktualios redakcijos Vietos savivaldos įstatymas. Pabrėžia, kad šiuo metu galiojančio Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punkte pateiktas baigtinis sąrašas atvejų, kai Taryba gali nustatyti kainas ir tarifus. Lingvistiškai aiškina minėtą teisės normą ir daro išvadą, kad Taryba mokesčių tarifus gali nustatyti tik įstatymų nustatyta tvarka. Pažymi, kad Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 23 dalyje, 13 straipsnyje nėra nustatyta, jog Taryba turi teisę nustatyti mokesčio tarifą už atliekų tvarkymo paslaugas. Atkreipia dėmesį į tai, kad Tarybos nustatytos kainos (tarifai) pagal savo esmę neturi nei rinkliavoms, nei mokesčiams būdingų požymių. Nurodo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalį ir daro išvadą, kad Taryba galėtų nustatyti mokesčių tarifus už atliekų tvarkymo paslaugas tik tuo atveju, jei įstatyme tai būtų tiesiogiai numatyta. Teigia, kad teismas nepagrįstai prilygino anksčiau galiojusios Vietos savivaldos įstatymo redakcijos 17 straipsnio 49 dalies nuostatas su šio įstatymo vėlesnės redakcijos 16 straipsnio 4 dalimi, kuria siekiama sukonkretinti, kas yra atsakingas už teisės aktuose savivaldybei nustatytų įgaliojimų įgyvendinimą, kai nėra nurodyta, kuri konkreti institucija yra už tai atsakinga. Pažymi, jog tokie įgaliojimai turi būti nustatyti teisės aktuose. Nurodo, kad Atliekų tvarkymo taisyklės yra taikomos nagrinėjamoje byloje, todėl jų teisėtumo patikrinimas nebūtų savitikslis dalykas. Atkreipia dėmesį, kad nei Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punkte, nei Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalyje nenustatyta, jog tarybos gali nustatyti tarifus už atliekų tvarkymą. Teigia, kad teismas nemotyvavo, kodėl Taryba, nustatydama, jog į maksimalų tarifą, taikomą fiziniams asmenims, naudojantiems kolektyvinius konteinerius, yra įskaičiuotos bešeimininkių atliekų tvarkymo išlaidos, nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Pažymi, kad teismas Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnyje numatytą Tarybos pareigą organizuoti atliekų tvarkymą aiškino atsietai nuo kitų šio įstatymo normų. Nurodo Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnį, 4 straipsnio 1 dalį ir darė išvadą, jog, nesant galimybės identifikuoti atliekų turėtoją, savivaldybei kyla pareiga rūpintis, jog bešeimininkės atliekos būtų surinktos, išvežtos ir apdorotos ar perduotos atliekų tvarkytojui. Sistemiškai aiškina Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnį, 2 straipsnio 11 punktą ir daro išvadą, kad už atliekų tvarkymą apmoka atliekų turėtojas. Asmenys, naudojantys kolektyvinius konteinerius, negali būti laikomi bešeimininkių atliekų turėtojais. Nurodo Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir konstatuoja, kad savivaldybės turi pareigą tvarkyti ir finansuoti bešeimininkių atliekų tvarkymą. Teigia, kad teismas neanalizavo „teršėjas moka“ principo esmės. Pabrėžia, kad principas „teršėjas moka“ reiškia, jog atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti atliekų turėtojas. Sistemiškai aiškina Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 12 dalį, Strateginio atliekų tvarkymo plano 96 punktą ir daro išvadą, kad atliekų turėtojo mokama kaina už atliekų tvarkymą yra siejama su faktiškai išvežamų atliekų kiekiu. Atkreipia dėmesį, jog Taryba yra pateikusi vidutinę atliekų tvarkymo už 1 kv. m kainą, kurią taikant negali būti užtikrinama, jog atliekų turėtojas sumokės už faktiškai išvežamą atliekų kiekį.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 69-76, II t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į prašymą pirmosios instancijos teismui. Taip pat atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą ir daro išvadą, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartyje Nr. A²-916/2007 pateiktas teisės aktų aiškinimas yra taikytinas nagrinėjamoje byloje. Pabrėžia, kad tiek pagal anksčiau galiojusį, tiek ir pagal dabar galiojantį Vietos savivaldos įstatymo reguliavimą Tarybos teisė nustatyti kainas, rinkliavas ir tarifus iš esmės nepasikeitė. Pabrėžia, kad teisės aktuose nėra numatyta savivaldybės funkcija apmokėti už bešeimininkių atliekų surinkimą, išvežimą ir šalinimą. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutartį Nr. A⁸-1832/2005, 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį Nr. A¹⁷-747/2007, 2009 m. birželio 18 d. nutartį Nr. A⁷⁵⁶-36/2009 ir daro išvadą, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomos naujos aplinkybės dėl bešeimininkių atliekų tvarkymo jam buvo žinomos ar galėjo būti žinomos ir anksčiau, tačiau skundo pagrindu nebuvo, todėl apeliacine tvarka neturėtų būti vertinamos.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

V.

 

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje apygardos administracinio teismo prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Atliekų tvarkymo taisyklių 92 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, jog Taryba, kai nėra įvesta vietinė rinkliava, turi nustatyti tarifą už atliekų tvarkymo paslaugas, neprieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 daliai bei Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktui.

Apygardos administracinis teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti prašomos teisės akto nuostatos teisėtumą. Tačiau, teigdamas, kad dėl Atliekų tvarkymo taisyklių 92 punkto atitikties Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 daliai bei Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktui nekyla abejonių, teismas šios savo išvados nemotyvavo. Taip pat nekonstatavo, jog minėto Atliekų tvarkymo taisyklių 92 punkto taikymas nėra susijęs su nagrinėjama byla, nors sprendimo motyvuojamojoje dalyje ir nurodė ABTĮ nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl kreipimosi su prašymu tik dėl tokios teisės normos teisėtumo ištyrimo, kuri turėtų būti taikoma nagrinėjamoje byloje. Vis tik, tokia išvada, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos specifiką, net ir negalėtų būti pagrįsta, kadangi, iš skundžiamo sprendimo matyti, jog teismas, analizuodamas pareiškėjo prašymo antrąjį reikalavimą, tiesiogiai rėmėsi šia Atliekų tvarkymo taisyklių 92 punkte įtvirtinta nuostata. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šioje nuostatoje savivaldybėms pateikiami nurodymai įgyvendinant tiek pareiškėjo prašyme prie kiekvieno prašymo reikalavimo akcentuojamą, tiek ir pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje minimą principą „teršėjas moka“, tačiau teismas nepagrindė šios nuostatos taikymo neaktualumo nagrinėjamoje byloje. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjo prašymo 1 reikalavimo nėra tinkamai motyvuota ir pagrįsta, kas laikytina skundžiamo sprendimo panaikinimo pagrindu (ABTĮ 142 str. 2 d. 5 p.).

Kaip matyti, apygardos administracinis teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjo prašyme nurodyti Tarybos 2006 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 1-1185 patvirtintų Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklių 84, 85.1-85.5, 85.7 punktai ta apimtimi, kuria nustatoma, jog Taryba nustato privalomus maksimalius atliekų tvarkymo paslaugų įkainius ir tarifus, Tarybos 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 1-1320 „Dėl komunalinių atliekų tvarkymo tarifų ir įkainių patvirtinimo“ 1.1-1.3 punktai bei 2009 m. liepos 15 d. sprendimo Nr. 1-1131 1.1, 2.2, 2.3, 2.4 punktai ta apimtimi, kuria nustatomi maksimalūs atliekų tvarkymo tarifai, neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktui bei Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalies reikalavimams, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartyje Nr. A²-916/2007 (toliau – ir Nutartis) išdėstytomis aplinkybėmis, taip pat perrašydamas atsakovo atsiliepime į prašymą pirmosios instancijos teismui nurodytų argumentų dalį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje atliktą teisės normų aiškinimą pirmosios instancijos teismas tiesiogiai pritaikė nagrinėjamam atvejui nepagrįstai, kadangi Nutartyje aiškinta ir taikyta nagrinėjamam atvejui neaktuali Vietos savivaldos įstatymo redakcija. Nagrinėjamu atveju prašomi ištirti aktų atitikimai Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktui, reglamentuojančiam išimtinę savivaldybės tarybos kompetenciją, be kita ko, įstatymų nustatyta tvarka nustatyti kainas ir tarifus už savivaldybės kontroliuojamų įmonių, savivaldybės biudžetinių ir viešųjų įstaigų (kurių savininkė yra savivaldybė) teikiamas atlygintinas paslaugas, taip pat įstatymų nustatyta tvarka nustatyti vietines rinkliavas ir mokesčių tarifus. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas vadovavosi Nutartimi, kurioje analizuotas Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 21 punktas (2005 m. balandžio 14 d. įstatymo Nr. X-160 redakcija, įsigaliojusi nuo 2005 m. gegužės 5 d.), įtvirtinantis, kad savivaldybės taryba nustato kainas ir tarifus už savivaldybės kontroliuojamų įmonių, savivaldybės biudžetinių ir viešųjų įstaigų teikiamas atlygintinas paslaugas bei keleivių vežimą vietiniais maršrutais, taip pat įstatymų nustatyta tvarka nustato centralizuotai tiekiamos šilumos, šalto ir karšto vandens kainas, nustato vietines rinkliavas bei kitas įmokas. Nutartyje pabrėžta, kad pagal šį punktą savivaldybės tarybai suteikta teisė nustatyti ne tik jame tiesiogiai išvardintas kainas bei tarifus, bet ir kitas įmokas. Teisėjų kolegija Nutartyje konstatavo, kad šiame punkte pateiktas savivaldybės tarybos nustatomų įmokų sąrašas nėra baigtinis, todėl pripažino, kad Vietos savivaldos įstatymas nedraudžia savivaldybės tarybai nustatyti mokesčio už komunalinių atliekų išvežimą tarifo, nepriklausomai nuo to, kad šias paslaugas teikia, ir tuo pačiu, kad atitinkamo tarifo nustatymas teisės aktų pagrindu nepažeidžia nesikišimo į privačius santykius principo. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas pagal analogiją vadovavosi Nutartyje taikyta nagrinėjamu atveju negaliojusia Vietos savivaldos įstatymo norma, ją prilygindamas bylos nagrinėjimui aktualios Vietos savivaldos įstatymo redakcijos 16 straipsnio 2 dalies 37 punktui, kurio atitikčiai ir prašoma ištirti nurodytų aktų atitikimą, ir darė tapačią Nutartyje prieitai išvadą, kad Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punkte pateiktas savivaldybės tarybos nustatomų įmokų (kainų, tarifų, rinkliavų) sąrašas nėra baigtinis. Kaip matyti, gramatinė Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punkto išraiška nėra tapati Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 21 punkte (2005 m. balandžio 14 d. įstatymo Nr. X-160 redakcija, įsigaliojusi nuo 2005 m. gegužės 5 d.) dėstomam reglamentavimui. Nepaisant to, kad šiose abiejose normose nustatoma savivaldybės tarybos teisė įtvirtinti tam tikrus mokesčius, esminis galiojusio ir Nutartyje analizuoto reglamentavimo pasikeitimas, nustatytas Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punkte, yra tas, kad savivaldybės tarybai suteikiama teisė nustatyti jau ne bet kokias „kitas įmokas“, o tik vietines rinkliavas ir mokesčių tarifus ir tik įstatymų nustatyta tvarka. Tai esminis teisinio reguliavimo pasikeitimas, kurį tapatindamas pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Nutartyje atliktą nagrinėjamam atvejui neaktualios įstatymo redakcijos aiškinimą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime netiksliai, todėl neteisingai prilygino ir Nutartyje minimą Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 49 dalį nagrinėjamoje byloje aktualaus Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 4 daliai. Be to, palyginus atsakovo atsiliepimo į prašymą pirmosios instancijos teismui II dalies 2, 3 ir 5 punktus, matyti, kad jie yra perrašyti skundžiamo teismo sprendimo dalyje dėl pareiškėjo prašymo 2 reikalavimo. Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai nepasisakė dėl pareiškėjo prašymo antrojo reikalavimo, neatliko savarankiškos prašomų ištirti aktų atitikties analizės, nemotyvavo, kodėl sutikdamas su atsakovo teiginiais ir juos cituodamas sprendime visiškai neatsižvelgė į pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, todėl darytina išvada, kad teismo sprendime nėra atsakyta į pareiškėjo prašymo argumentus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjo prašymo 2 reikalavimo nėra tinkamai motyvuota ir pagrįsta, kas laikytina skundžiamo sprendimo panaikinimo pagrindu (ABTĮ 142 str. 2 d. 5 p.).

Trečiuoju prašymo reikalavimu pareiškėjas apygardos administracinio teismo prašė ištirti, ar Tarybos 2009 m. liepos 15 d. sprendimo Nr. 1-1131 „Dėl tarybos 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 1-1320 „Dėl komunalinių atliekų tvarkymo tarifų ir įkainių patvirtinimo“ pakeitimo ir dėl Tarybos 2006 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. 1-1185 „Dėl Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 2.2 punktas neprieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniui. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas šių aktų atitiktį tik perrašė kai kuriuos teiginius iš atsakovo atsiliepimo į prašymą III dalies 2.2 punkto, lingvistiškai ir atsietai nuo kitų teisės normų išaiškino Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnyje vartojamo žodžio „organizuoti“ prasmę, kuri apibrėžiama kaip „kurti, steigti, daryti, rengti, tvarkyti“ (Dabartinis lietuvių kalbos žodynas), ir tik formaliai bei išimtinai ja vadovavosi, prieidamas išvadą dėl pareiškėjo prašymo 3 reikalavimo, tačiau visiškai neanalizavo prašyme akcentuojamo principo „teršėjas moka“ ir jo galimo pažeidimo trečiojo prašymo reikalavimo kontekste. Pastebėtina, jog atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nepagrįstai tvirtina, jog apeliantas pateikia naujas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, kadangi atsakovo nurodytoje apeliacinio skundo 4 puslapio pirmoje pastraipoje atkreiptas pareiškėjo dėmesys į nors ir prašyme pirmosios instancijos teismui nenurodytas, tačiau bylos nagrinėjimo apygardos administraciniame teisme metu galiojusias teisės aktų nuostatas. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti nustatant visas bylai svarbias aplinkybes, visapusiškai, objektyviai jas ištirti, administracinis teismas, priimdamas sprendimą, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas byloje turi būti taikomas (ABTĮ 81 str., 86 str. 2 d.). Atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą atkreiptas dėmesys į apeliaciniame skunde papildomai nurodytas teisės aktų nuostatas nagrinėjamu atveju nereiškia, kaip tvirtina atsakovas, nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimo, pažymėtina, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės nepakeitė ir nepapildė savo skundo reikalavimų pagrindų. Teigtina, kad apeliaciniame skunde papildomai atkreipdamas dėmesį į teisės aktų nuostatas pareiškėjas tik dar kartą patvirtino pirmosios instancijos teismo nevisapusiškai atliktą prašymo nagrinėjimą. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjo prašymo 3 reikalavimo nėra tinkamai motyvuota ir pagrįsta, kas laikytina skundžiamo sprendimo panaikinimo pagrindu (ABTĮ 142 str. 2 d. 5 p.).

Ketvirtuoju prašymo reikalavimu pareiškėjas prašė ištirti, ar Tarybos 2009 m. liepos 15 d. sprendimo Nr. 1-1131 „Dėl tarybos 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 1-1320 „Dėl komunalinių atliekų tvarkymo tarifų ir įkainių patvirtinimo“ pakeitimo“ ir dėl Tarybos 2006 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. 1-1185 „Dėl Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 2.2 ir 2.3 punktai ta apimtimi, kuria nustatytas maksimalus tarifas už komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas, bei 2.4 punktas neprieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsniui, Strateginio atliekų tvarkymo plano 80, 96 punktams. Pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą dėl prašomų ištirti aktų neprieštaringumo tik, visų pirma, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl jų nepagrįstumo įrodymais, jog maksimalaus tarifo nustatymas neužtikrina atliekų tvarkymo išlaidų padengimo atliekų tvarkytojams, ir, antra, konstatuodamas, kad atsakovas, nustatydamas minimalų ir maksimalų tarifą už komunalinių atliekų surinkimą, išvežimą ir šalinimą asmenims, naudojantiems individualius konteinerius, apribojo šių asmenų galimybę ir suinteresuotumą atliekas šalinti kitiems atliekų turėtojams priskirtuose kolektyviniuose konteineriuose, tuo įgyvendindamas principą „teršėjas moka“. Tačiau iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies neaišku, kuo remiantis teismas priėjo pastarąją išvadą, kuo motyvuojant sutikta su atsakovo atsiliepime į prašymą išdėstytais argumentais, neanalizuota savivaldybės tarybos nustatytų maksimalių tarifų, taip pat mokesčio asmenims, nesinaudojantiems kolektyviniais konteineriais, būdo atitiktis pareiškėjo prašyme akcentuojamų 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2006/12/EB dėl atliekų įtvirtinto ir Atliekų tvarkymo įstatyme bei Strateginio atliekų tvarkymo plane nurodyto principo „teršėjas moka“, taip pat teisingumo principo esmei, nesiaiškinta šių principų esmė analizuojamo teisinio reguliavimo kontekste. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjo prašymo 4 reikalavimo nėra tinkamai motyvuota ir pagrįsta, kas laikytina skundžiamo sprendimo panaikinimo pagrindu (ABTĮ 142 str. 2 d. 5 p.).

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo negalima pripažinti pagrįstu, todėl dėl aukščiau nurodytų priežasčių byla grąžintina šiam teismui nagrinėti iš naujo.

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 4 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai                                                                                                        Audrius Bakaveckas

                           

 

                                                                                                                        Laimė Baltrūnaitė

 

 

                                                                                                                     Arūnas Sutkevičius