Administracinė byla Nr. I-1627-95/2012
(Proceso Nr. 3-61-3-02735-2011-4)
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 74
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. kovo 12 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Liudos Arlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Raimondo Blauzdžiaus ir Liudmilos Zaborovskos, sekretoriaujant Tatjanai Baškir, dalyvaujant pareiškėjui V. K., atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, įgaliotam atstovui Rimantui Marčiukaičiui, ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, įgaliotam atstovui Mariui Vainauskui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1-2), kurį patikslino (b. l. 17) (toliau – ir skundas), kreipėsi į teismą prašydamas priteisti jam 1 500 000 lt neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir atsakovė, LAVL, Ligoninė) ir 1 000 000 neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas, Kalėjimų departamentas) bei įpareigoti LAVL teikti jam III laipsnio ligoninės (VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės santariškių klinikos) paskirtą gydymą.
Skunde nurodė, kad 2011-10-24 su skundu kreipėsi į Departamentą ir nurodė, kad LAVL 2011-10-21 į jo kamerą perkėlė nuteistąjį, kuris serga ŽIV. Atsakovė kategoriškai atsisakė teikti jam paskirtą gydymą VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės santariškių klinikose. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje laisvės atėmimo vietose pareiškėjas yra diskriminuojamas ir bandoma jį susargdinti nepagydoma liga, kuriais serga nuteistieji. Atsakovė sąmoningai talpina į patalpą, iš kurios jis reguliariai išeiti savo noru negali. Pažymėjo, kad Lietuvos įstatymai ir tarptautinės sutartys aiškiai nustato, kad pareiškėjas turi teisę į sveikatą, gyvybę ir orumą. Ginčo atveju, tyčia iš pareiškėjo nori atimti teisę į veiksmingus nuskausminamuosius vaistus. Akcentavo, kad departamentui nurodė, jog kameros langai išpuvę, nėra mechaninio vėdinimo, grotos iš vidaus trukdo atidaryti langą, nėra sanitarinio mazgo (nėra sienelės), signalinio mygtuko, išduodami higienos reikmenys, patalynė susidėvėjo, ant jos nėra jokių spaudų, patalpa pagal plotą nepritaikyta dviems asmenims, nėra radijo taško, kameros nedezinfekuojamos. Taigi, kadangi LAVL savo veiksmais jam sukėlė fizinius skausmus, dvasinį išgyvenimą, nepatogumus, sveikata pablogėjo, todėl jis reikalauja neturtinės žalos.
Teismo posėdyje pareiškėjas patvirtino skunde išdėstytus argumentus, skundą palaikė ir prašė jį tenkinti visiškai (žr. teismo posėdžio protokolą).
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo V. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą (b. l. 37-39) nurodė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003-04-30 įsakymu Nr. V-250 „Dėl somatinių ligų sąrašo patvirtinimo“ patvirtintas Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi areštinėse izoliuoti nuo kitų nuteistųjų, sąrašas. Atkreipė dėmesį, kad nors ŽIV liga yra įtraukta į šį sąrašą, tačiau su pastaba, kad nuteistieji asmenys, sergantys šia liga, izoliuojami nuo kitų nuteistųjų tik raštiškai pareiškę norą būti izoliuotais arba kai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio areštinės direktoriaus įsakymu sudaryta komisija priėmė sprendimą izoliuoti. Atsižvelgiant į šios ligos plitimo kelius (kraujas ar lytiniai santykiai), pareiškėjui nuo ŽIV infekuoto asmens apsikrėsti kasdieninių buitinių kontaktų metu nebuvo jokio pavojaus. Pažymėjo, kad skundžiamuoju periodu nuteistasis V. K. Ligoninėje buvo tirtas ir gydytas nuo 2011-08-19 iki 2011-08-26. 2011-08-23 konsultuotas VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų gydytojo neurologo, kuris rekomendavo medikamentinį gydymą. Ligoninėje gydantis gydytojas pacientui V. K. paskyrė identiškų formakologinių grupių rekomenduotą gydymą. Taip pat, įvertinus paciento būklę, nusiskundimus ir VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų gydytojo neurologo rekomendacijas (pagal reikalą suleisti sol. Tramadoli) pacientui buvo suleisti kiti analgetikai, kurie turėjo teigiamą poveikį. Pabrėžė, kad Ligoninės patalpų įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 Nr. V-241, reikalavimus. Palatos yra vėdinamos natūraliu būdu per langus, kurių įrengimas garantuoja pakankamą atsidarymą reikalaujamai oro cirkuliacijai. Vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN:2010 62 p., Laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį. Kamerų tipo palatoje Nr. 19, kurioje buvo gydomas pareiškėjas, 2011 m. buvo pakeisti šviestuvai ir elektros instaliacija, sutvarkytas sanitarinis mazgas. Patalynė keičiama kartą į savaitę, kuri yra švari ir tvarkinga. Higienos priemonės suimtiesiems ir nuteistiesiems 2011 m. gydomiems Ligoninėje buvo išduodamos vadovaujantis 2011 m. valymo ir plovimo priemonių normomis mėnesiui Nr. LD-405, patvirtintomis Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus 2011-05-31. Griežtų reikalavimų pagal vienam asmeniui tenkantį plotą gyvenamosioms patalpoms Lietuvos higienos normos HN:2010 nenustato. Ligoninės palatos kaip ir kitos patalpos buvo valomos ir dezinfekuojamos Ligoninės direktoriaus patvirtintu Higienos dezinfekcijos 2011-04-08 planu Nr. LD-222. Akivaizdu, kad Ligoninės pareigūnai neatliko pareiškėjo atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų, todėl nėra ir pagrindo neturtinės žalos atlyginimui. Be kita ko, nurodė, kad byloje neturtinės žalos pareiškėjui faktas nėra patvirtintas jokiais įrodymais. Pareiškėjas savo skunde apribojo bendromis sąvokomis, tokiomis kaip fizinis skausmas, dvasinis pergyvenimas, nepatogumai, sveikatos pablogėjimas ir pan. Tačiau nepagrindė nei tariamai patirtos neturtinės žalos, nei priežastinio ryšio tarp jos ir pareiškėjo gydymosi Ligoninėje.
Atsakovės atstovas teismo posėdyje patvirtino atsiliepime išdėstytus motyvus, su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (žr. teismo posėdžio protokolą).
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo V. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą (b. l. 27-29) nurodė, kad Kalėjimų departamento sprendimu pareiškėjas buvo informuotas, kad vadovaujantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 str. (Diskriminacijos uždraudimas) bei 1993 m. Pasaulinės sveikatos organizacijos išleistomis rekomendacijomis tema „ŽIV infekcija ir AIDS kalėjimuose“, priverstinis ŽIV infekuoto asmens izoliavimas būtų vertinamas kaip diskriminacija. Jam buvo nurodyta, kad atsižvelgiant į Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą 56 p., kalinio izoliavimas vien todėl, kad jis yra ŽIV infekcijos nešiotojas, medicininiu požiūriu yra nepateisinamas. Žinant, kad ŽIV infekuotas asmuo nėra ligonis, atsižvelgiant į pirmiau minėtos infekcijos plitimo kelius (kraujas ar lytiniai santykiai) nuo infekuoto asmens ŽIV apsikrėsti kasdieninių buitinių kontaktų metu nėra jokio pavojaus, todėl ypatingos saugumo priemonės nereikalingos. Pareiškėjo skundo tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas dėl lėtinės radikulopatijos stuburo osteochondrozės LAVL paskutinį kartą buvo gydytas nuo 2011-10-20 iki 2011-11-03. Pagal medicinines indikacijas jam buvo skirtas reikiamas gydymas. Kalėjimų departamento rašte Nr. 2S-4358 nurodyta, kad gydytojas gydymą skiria ir koreguoja atsižvelgdamas į pacientui nustatytus sveikatos sutrikimus ir vaistus gydytojas turi teisę skirti tik pagal medicinines indikacijas, o ne pagal paciento pageidavimą. Todėl pareiškėjo teiginys, kad jam nebuvo skirtas reikiamas gydymas, buvo pripažintas kaip neatitinkantis tikrovės. Pareiškėjui taip pat buvo nurodyta, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-09 įsakymu Nr. IR-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“, buvo patvirtintos nuteistųjų vyrų ir moterų, gydomų laisvės atėmimo vietų ligoninėse bei gydymo ir pataisos namuose, aprangos, patalynės, asmens higienos priemonių, baldų, virtuvės inventoriaus ir kito inventoriaus, būtino laisvės atėmimo vietų bendrabučiuose, specialiose patalpose, kamerose, komunalinės ir buitinės paskirties objektuose, naudojimo termino normos, kuriomis vadovaujasi pataisos įstaigos. Pareiškėjui buvo nurodyta, kad LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi. Atsižvelgiant į įstaigos direktoriaus patvirtintą planą, atliekamas einamasis ligoninės palatų remontas. Buvo nurodyta, kad 2011 metais palatoje Nr. 19 buvo pakeisti šveistuvai, elektros instaliacija, sutvarkytas sanitarinis mazgas. Teiginys, kad LAVL palata Nr. 19 yra avarinės būklės, neatitinka keliamų higienos reikalavimų, taip pat buvo pripažintas neatitinkantis tikrovės. Taigi, mano, kad Kalėjimų departamentas, kaip centrinė viešojo administravimo institucija, į pareiškėjo skundą atsakė tinkamai, šį atsakymą pagrindė galiojančiais teisės aktais, nurodė apskundimo tvarką. Laiko, kad šis atsakymas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 str. įtvirtintus reikalavimus. Teigė, kad Bausmių vykdymo kodekso 174 str. 1 d. nustatyta, kad asmens sveikatos priežiūra pataisos įstaigose organizuojama ir atliekama pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos įstatymus. Ji vykdoma tokia pačia apimtimi, kaip ir visų Lietuvos gyventojų sveikatos priežiūra, ir grindžiama tais pačiais principais: sveikatos priežiūros paslaugų teisėtumo, priimtinumo, prieinamumo bei tinkamumo. Europos kalinimo taisyklių, priimtų 2006-01-11 Europos Tarybos Ministrų komiteto, 40.3 p. nustatyta, jog kaliniams turi būti užtikrinamas tokios pat kokybės ir lygio gydymas kaip ir esantiems laisvėje asmenims. Bausmių vykdymo kodekso 174 str. 4 d. nustatyta, kad nuteistajam reikalinga būtinoji medicinos pagalba, kurią suteikti laisvės atėmimo vietų ligoninėje nėra galimybių, gali būti teikiama valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose užtikrinant suimtojo apsaugą. Šios pagalbos teikimo tvarką nustato sveikatos apsaugos ir teisingumo ministrai. Taip pat paaiškiname, kad LAVL visi dirbantys gydytojai turi galiojančias licenzijas verstis medicinine praktika ir patys, būdami kvalifikuoti medikai, parenka tinkamiausius tyrimų bei gydymo būdus ir metodus, todėl Kalėjimų departamentas iš esmės neturi galimybių tiesiogiai įtakoti LAVL dirbančių gydytojų pasirinktų pacientų gydimo būdų ir metodų. Be kita ko, nurodė ir tai, kad CK 6.271 str. nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 str. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą nėra pakankama nustatyti, kad Kalėjimų departamentas ar LAVL pareigūnai (darbuotojai), deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Taip pat būtina nustatyti, kokios Kalėjimų departamento ir LAVL veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiama tokios veikos pasekmė savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą. Nagrinėjamo ginčo atveju nėra nustatyta ir konstatuota atsakovės atstovų neteisėti aktai, neteisėtas veikimas ar neveikimas, kuris sąlygojo tariamos neturtinės žalos pareiškėjui padarymą, todėl, mano, kad nėra pagrindo kalbėt apie neturtinės žalos pareiškėjui priteisimą. Be to, pareiškėjas skunde teismui nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė.
Atsakovės atstovas teismo posėdyje patvirtino atsiliepime išdėstytus argumentus, su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (žr. teismo posėdžio protokolą).
Skundas netenkintinas.
Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas yra neteisėti valstybinės valdžios institucijų veiksmai ir dėl jų patirtos neturtinės žalos atlyginimas.
Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodeksas, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, Laisvės atėmimo vietų ligoninės vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos ligoninės direktoriaus 2006-09-26 įsakymu Nr. 1-60, 2003-04-30 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas Nr. V-250 „Dėl somatinių ligų sąrašo patvirtinimo“ ir kiti su tuo susiję poįstatyminiai aktai.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas yra nuteistasis, laisvės atėmimo bausmę atliekantis Marijampolės pataisos namuose.
Pareiškėjas 2011-10-24 skunde Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos „Dėl sąmoningo susargdinimo „ŽIV“ infekcija ir kitų teisės pažeidimų“ nurodė, kad 2011-10-21 jam būnant Laisvės atėmimo vietų ligoninėje 19 palatoje buvo įkeltas nuteistasis I. M., kuris yra infekuotas ŽIV nepagydoma liga. Teigė, kad kreipėsi į LAVL administraciją, nes jam sukelia pavojingas gyvybei sąlygas, tačiau LAVL nekreipė dėmesio. Be to, 19 palata yra avarinės būklės. Pažymėjo, kad LAVL atsisakė teikti jam nuskausminančius vaistus ir kt. medikamentinius preparatus (b. l. 30).
Ligoninė 2011-11-24 Pažyma Nr. S-4504 Kalėjimų departamento vyresniajam inspektoriui A. B. į pateiktą paklausimą pranešė, kad nuteistasis V. K. 2011 m. į Laisvės atėmimo vietų ligoninę buvo atvykęs gydytis penkis kartus. Paskutinį kartą ligoninėje buvo gydomas nuo 2011-10-20 iki 2011-11-03 bendro skyriaus 27-oje kameros tipo palatoje. Ligoninėje palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventorių. Atsižvelgiant į įstaigos direktoriaus patvirtintą planą, yra atliekamas einamasis remontas. Palatoje Nr. 19 buvo pakeisti šviestuvai ir elektros instaliacija, sutvarkytas sanitarinis mazgas, tačiau ligoninės pacientai pastoviai laužo spinteles ir kitą inventorių, plėšo patalynę (b. l. 40).
Kalėjimų departamentas 2011-11-25 raštu Nr. 23-4358 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ atsakė nuteistajam V. K., kuriuo jį informavo, kad vadovaujantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 str. bei 1993 m. Pasaulinės sveikatos organizacijos išleistomis rekomendacijomis tema „ŽIV infekcija ir AIDS kalėjimuose“, priverstinis ŽIV infekuoto asmens izoliavimas būtų vertinamas kaip diskriminacija. Pažymėjo, kad pagal medicinines indikacijas, jam buvo skirtas reikiamas gydymas. Palata Nr. 19 yra minimaliai aprūpinta baldais ir kitu inventoriumi, šiais metais pakeisti šviestuvai, elektros instaliacija, sutvarkytas sanitarinis mazgas. Sprendimo pareiškėjas neskundė (b. l. 3-4, 35-36).
Iš LAVL pateiktų prie atsiliepimo medicininių dokumentų matyti, kad pareiškėjas nuo 2011–08-19 iki 2011-08-26 buvo gydomas LAVL (b. l. 41-55), pareiškėjui buvo atliekami tyrimai, teikiamos konsultacijos, nustatytas gydymas.
2011-12-12 Darbų priėmimo aktas Nr. 20-945 patvirtina, kokie remonto darbai buvo atlikti LAVL (b. l. 56). Iš LAVL 2011 m. valymo ir plovimo priemonių normos mėnesiui ir higienos dezinfekcijos plano patvirtintų lentelių matyti, kad buvo skiriamos ir naudojamos sanitarinės ir dezinfekcinės priemonės (b. l. 57-58, 59-61).
Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ankščiau nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad pareiškėjo skundo motyvai dėl LAVL 19 kameros-palatos neatitikimo dviems asmenims, patalpų neatitikimo sanitarinėms normoms, neatliekamos dezinfekcijos yra nepagrįsti, todėl atmestini. Teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjo teiginius paneigia ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, o pareiškėjas nepateikė teismui jokių rašytinių įrodymų, paneigiančių nustatytas faktines aplinkybes.
Be kita ko, teisėjų kolegijos nuomone, kaip nepagrįstas atmestinas ir pareiškėjo skundo argumentas, kad į tą pačią kamerą-palatą su juo buvo patalpintas asmuo, sergantis ŽIV, ir dėl to buvo pažeistas Lietuvos Respublikos sveikatos ministro 2003-04-30 įsakymas Nr. V-250, jis buvo diskriminuojamas ir buvo bandoma jį susargdinti.
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad priešingai nei teigia pareiškėjas, kalinio izoliavimas vien todėl, kad jis yra ŽIV infekcijos nešiotojas, būtų diskriminacija. Teisėjų kolegija sutinka su atsiliepimuose išdėstyta pozicija, kad vadovaujantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 str. bei 1993 m. Pasaulinės sveikatos organizacijos išleistomis rekomendacijomis tema „ŽIV infekcija ir AIDS kalėjimuose“, priverstinis ŽIV infekuoto asmens izoliavimas būtų vertinamas kaip diskriminacija. Pareiškėjas nenurodė jokių esamų ar galimų pasekmių, o pateikia vien tik samprotavimus, kad galėjo užsikrėsti ir susirgti. Pareiškėjo minimo įsakymo pridėtame sąraše yra įtraukta Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) liga, tačiau su pastaba, kad nuteistieji asmenys, sergantys šia liga, izoliuojami nuo kitų nuteistųjų tik raštiškai pareiškę norą būti izoliuotais arba kai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio areštinės direktoriaus įsakymu sudaryta komisija priėmė sprendimą izoliuoti. Tokių įrodymų byloje nėra.
Teisėjų kolegija laiko, kad nepagrįsti ir atmestini pareiškėjo skunde nurodyti ir tie argumentai, kad LAVL atsisakė ir neteikė jam Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose 2011-08-23 paskirto gydymo. Iš ankščiau ištirtų medicininių dokumentų matyti, kad pareiškėjui pagal VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų gydytojo neurologo rekomendacijas suleisti pareiškėjui sol. Tramadoli, buvo suleisti kiti analgetikai ir, kaip nurodė LAVL, turėjo teigiamą poveikį. Kitokių įrodymų pareiškėjas nepateikė.
Pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kurios nurodytos kaip skundo pagrindas, t. y. faktus, patvirtinančius ginčijamo teisinio santykio buvimą, ir faktus, liudijančius, kad pareiškėjo teisė arba įstatymu saugomas interesas pažeisti. Atsakovas turi įrodyti faktus, patvirtinančius jo prieštaravimus skundui (ABTĮ IX skirsnis, 57 str., 58 str.).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ginčo atveju, pareiškėjas skunde nurodytų atsakovės atstovų pažeidimų nepagrindė jokiais įrodymais. Gi prie atsiliepimų pridėti rašytiniai įrodymai visiškai paneigia pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus bei motyvus.
Kaip minėta, pareiškėjas skunde prašo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą dėl pareigūnų neteisėtais veiksmais sukelto jam fizinio skausmo, dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, sveikatos pablogėjimo. Iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, prašo priteisti 1 500 000 Lt, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos – 1 000 000 Lt.
ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p. reglamentuojama, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo.
Konstitucijos 30 str. 2 d. nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Konstitucinis Teismas 1997-01-20 ir 2004-12-13 nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.
Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.
Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 str. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės (6.271 str. 1 d.). Valdžios institucija – bet koks viešosios teisės subjektas, taip pat privatus asmuo, atliekantis valdžios funkcijas (6.271 str. 2 d.), todėl valstybės ir savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda ir dėl valstybinių ar savivaldybių viešojo administravimo subjektų atliekant viešojo administravimo funkcijas neteisėtais veiksmais padarytos žalos.
Neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kuri taip pat gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6.250 str. 1 d.). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-95/2009).
Žalos, tiek turtinės, tiek neturtinės, atsiradimas gali būti įrodytas vadovaujantis faktiniais duomenimis, nustatytais ABTĮ 57 str.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių rašytinių įrodymų visumą, konstatuoja, kad ginčo atveju ankščiau paminėtų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Be to, kaip nustatyta anksčiau, nei Laisvės atėmimo ligoninė, nei Kalėjimų departamentas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, veikė pagal galiojančių teisės aktų nuostatas.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasi nurodytų teisės normų sistemine analize, ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija daro išvadą ir konstatuoja, kad byloje nėra nustatyta ir pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos. Nenustačius neteisėtos veikos ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra jokio nei teisinio, nei faktinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi ABTĮ 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. ir 129 str.,
n u s p r e n d ė:
pareiškėjo V. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Liuda Arlauskienė
Raimondas Blauzdžius
Liudmila Zaborovska