(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Danutės Milašienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus OOO „ProEnergo“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 22 d. nutarties, kuria atsisakyta patvirtinti kreditoriaus OOO „ProEnergo“ kreditorinį reikalavimą uždarosios akcinės bendrovės „Serneta“ bankroto byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

BUAB „Serneta“ administratorius pateikė prašymą patvirtinti OOO „ProEnergo“ kreditorinį reikalavimą bankroto byloje, susidedantį iš 3 145 244,44 Eur skolos ir 77 553,97 Eur palūkanų. Reikalavimas kildinamas iš paskolos sutarčių, sudarytų tarp UAB „Serneta“ ir F. R., bei F. R. reikalavimo teisės į atsakovą perleidimo.

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 14 d. nutartimi patvirtino OOO „ProEnergo“ 3 145 244,44 Eur kreditorinį reikalavimą; 2015 m. vasario 6 d. nutartimi atskiroje byloje patvirtino OOO „ProEnergo“ 77 553,97 Eur kreditorinį reikalavimą BUAB „Serneta“ bankroto byloje.

Trečiasis asmuo (kreditorius) UAB „Norfos mažmena“, kuris ginčijo OOO „ProEnergo“ pareikštą kreditorinį reikalavimą, minėtas teismo nutartis apskundė. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. balandžio 9 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. 2-726-196/2015) ir 2015 m. balandžio 28 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. 2-838-178/2015) Vilniaus apygardos teismo nutartis tose dalyse, kuriose patvirtinti OOO „ProEnergo“ 3 145 244,44 Eur ir 77 553,97 Eur kreditoriniai reikalavimai, panaikino ir perdavė šiuos klausimus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vilniaus apygardos teismas, iš naujo nagrinėdamas OOO „ProEnergo“ kreditorinio reikalavimo patvirtinimo klausimą, minėtas civilines bylas sujungė į vieną bylą Nr. B2-4564-653/2015.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. birželio 22 d. nutartimi prašymą patvirtinti OOO „ProEnergo“ kreditorinį reikalavimą BUAB „Serneta“ bankroto byloje atmetė.

Teismas, atsižvelgdamas į apeliacinės instancijos teismo išaiškinimus dėl būtinybės įvertinti prašomo tvirtinti kreditorinio reikalavimo pagrįstumą, įpareigojo BUAB „Serneta“ administratorių ir kreditorių OOO „Pro Energo“ pateikti papildomus kreditorinį reikalavimą patvirtinančius įrodymus. Jokių naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių šalys nenurodė. Pasak teismo, kreditorinio reikalavimo pagrįstumą turėjo įrodyti būtent pareiškėjas, pateikęs prašymą (CPK 178 str.). Teismas pažymėjo, kad nors Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 6 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A575-751/2011, prejudicinės galios nagrinėjamai bylai neturi, tačiau kitoje byloje priimti procesiniai sprendimai gali būti vertinami kaip oficialūs rašytiniai įrodymai šioje byloje. Nežiūrint į tai, kad faktas dėl pinigų perdavimo įmonei nėra nuginčytas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-657-33/2010 konstatuota, kad S. R. vardu į UAB „Serneta“ kasą įneštos piniginės lėšos nepripažįstamos pareiškėjo tėvo F. R. lėšomis, o laikytinos pareiškėjo S. R. pajamomis, kurių šaltinis nebuvo pagrįstas juridinę reikšmę turinčiais dokumentais; be to, konstatuota, kad šios lėšos buvo įneštos į bendrovės kasą tam, kad nereikėtų šių lėšų deklaruoti įstatymų nustatyta tvarka. Šios aplinkybės, pasak teismo, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog OOO „Pro Energo“ turi realią reikalavimo teisę į UAB „Serneta“, kuri turi būti ginama, nes teismas, vykdydamas teisingumą, gina tik teisėtus asmenų interesus (CPK 5 str., 6 str.). Įvertinęs kitoje byloje nustatytą sandorio sudarymo tikslą, teismas sprendė, kad toks sandoris prieštarautų CK 1.81 straipsniui, todėl jis negalėtų galioti, taikant sandorio, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, t. y. CK 1.87 straipsnyje numatytas taisykles.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Kreditorius OOO „ProEnergo“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 22 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patvirtinti OOO „ProEnergo“ 3 145 244,44 Eur kreditorinį reikalavimą BUAB „Serneta“ bankroto byloje. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas tinkamai neįvykdė CPK 178 straipsnyje numatytos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas pareiškėjo reikalavimas. Pareiškėjas pateikė į bylą paskolos santykius tarp atsakovo ir pirminio kreditoriaus patvirtinančius dokumentus, taip pat dokumentus, patvirtinančius reikalavimo teisės perėmimą. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-726-196/2015 Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 14 d. nutartis buvo panaikinta ne dėl to, kad pareiškėjo kreditorinis reikalavimas būtų nepagrįstas, o dėl to, kad teismas reikalavimą tvirtino formaliai, t. y. nenagrinėjo įrodymų, pagrindžiančių reikalavimą. Todėl papildomų įrodymų nepateikimas nesudarė pagrindo teismui padaryti išvadą, kad pareiškėjas neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimą.

2. Teismas negalėjo remtis teismų sprendimais administracinėse bylose, kuriose su šia byla susiję klausimai nagrinėti ne civilinės teisės, o mokesčių teisės prasme. Minėtose administracinėse bylose teismai nagrinėjo tik lėšų kilmės klausimą, bet nepasisakė dėl paskolos teisinių santykių ir pirminio kreditoriaus bei atsakovo teisių ir pareigų, kylančių iš paskolos sutarčių. Administraciniai teismai patvirtino, kad pinigai į atsakovo kasą faktiškai buvo įnešti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendime konstatuota, kad pirminio kreditoriaus vardu į atsakovo kasą buvo įmokėta bent 11 584 290 Lt (11 119 300 Lt sumą sudarė pirminio kreditoriaus vardu suteiktos paskolos atsakovui). Šis faktas nepaneigtas Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 6 d. nutartyje.

3. Teismo motyvai, kad šalys, sudarydamos taikos sutartį, turėjo nesąžiningų ketinimų, yra visiškai jokiais įrodymais nepagrįstos prielaidos. Teismas nepagrindė, kuo remiantis padarė išvadas, kad taikos sutartis atitinka CK 1.81 ir 1.87 straipsniuose išdėstytas sandorių negaliojimo sąlygas.

4. Pateiktos paskolos sutartys bei mokėjimo dokumentai neabejotinai patvirtina paskolos santykius tarp atsakovo ir pirminio kreditoriaus. Teismas netinkamai aiškino CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, konstatuodamas, kad atsakovo ir pirminio kreditoriaus nesiejo paskolos teisiniai santykiai.

Atsakovas BUAB „Serneta“ prašo tenkinti kreditoriaus OOO „ProEnergo“ atskirąjį skundą ir įtraukti OOO „ProEnergo“ į BUAB „Serneta“ trečios eilės kreditorių sąrašą, patvirtinant jo 3 145 244,44 Eur dydžio kreditorinį reikalavimą; priimti ir prie bylos prijungti naują įrodymą – S. R. raštą „Dėl F. R. paskolų suteikimo UAB „Serneta“.

Atsiliepime nurodo, kad byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad labiau tikėtina, jog F. R. (pradinis kreditorius) paskolino UAB „Serneta“ pinigines lėšas, negu priešingai. Pareiškėjas pateikė paskolos sutartis ir kasos dokumentus, rodančius, kad piniginės lėšos pagal sudarytas paskolos sutartis faktiškai buvo įneštos į UAB „Serneta“ kasą. Teismas nenurodė, kokius papildomus įrodymus pareiškėjas ar atsakovas turėtų pateikti teismui. Atsakovas pažymi, kad iškėlus bankroto bylą UAB „Serneta“, joks kitas asmuo atsakovui nepareiškė reikalavimo, kylančio iš minėtų paskolos teisinių santykių. Įvertinus reikalavimo dydį bei vadovaujantis protingumo principais, toks asmuo neabejotinai būtų ėmęsis veiksmų dėl skolos išieškojimo (reikalavimo patvirtinimo). Be to, jau po skundžiamos teismo nutarties priėmimo atsakovas gavo S. R. raštą, kuriame nurodyta, kad (1) būtent F. R., atstovaujamas S. R., skolino pinigus atsakovui UAB „Serneta“ laikotarpiu nuo 2000 m. liepos 4 d. iki 2013 m. rugsėjo 17 d., o paskolinta pinigų suma sudaro ne mažiau nei 11 119 300 Lt; (2) S. R. neturi jokių finansinių pretenzijų F. R., susijusių su jo vardu paskolintomis piniginėmis lėšomis UAB „Serneta“.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje sprendžiama, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė patvirtinti OOO „ProEnergo“ kreditorinį reikalavimą BUAB „Serneta“ bankroto byloje.

Apeliantas savo reikalavimą grindžia byloje pateiktomis paskolos sutartimis, sudarytomis tarp pirminio kreditoriaus F. R. ir atsakovo laikotarpiu nuo 2000 m. liepos 4 d. iki 2013 m. rugsėjo 17 d., pagal kurias atsakovui iš viso buvo paskolinta 11 119 300 Lt (1 t., 145-171 b. l.). Šią sumą pagal 2011 m. sausio 31 d. taikos sutartį paskolos gavėjas UAB „Serneta“ įsipareigojo grąžinti paskolos davėjui F. R. iki 2011 m. gruodžio 20 d. (1 t., 36-40 b. l.). Byloje taip pat pateiktos reikalavimo teisių perleidimo sutartys, kurių pagrindu pradinis kreditorius F. R. perleido savo reikalavimą į atsakovą J. T. (2 t., 50-56 b. l.), o pastaroji perleido šį reikalavimą pareiškėjui OOO „ProEnergo“ (2 t., 57-60 b. l.).

Iš byloje pateiktų kasos pajamų orderių matyti, kad F. R. suteiktų paskolų pagrindu atitinkamu laikotarpiu į atsakovo kasą iš viso buvo įnešta 10 859 900 Lt, t. y. 3 145 244,44 Eur (1 t., 179-224 b. l.). Būtent su šiuo pagrindinės skolos dydžiu sutiko atsakovo bankroto administratorius, prašydamas teismo jį patvirtinti, kadangi jokių duomenų apie likusios sumos pagal paskolos sutartis sumokėjimą atsakovui byloje nėra. Pats apeliantas administratoriaus pripažįstamo kreditorinio reikalavimo dydžio taip pat neginčija.

Pažymėtina, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas tik tuomet tvirtina kreditoriaus pareikštą reikalavimą, jeigu iš byloje esančių duomenų gali padaryti išvadą, kad toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai. Nagrinėjamu atveju, sprendžiant apelianto pareikšto reikalavimo pagrįstumo klausimą, reikšmingos yra kitose bylose nustatytos aplinkybės, susijusios su atsakovui perduotomis lėšomis. Minėtą taikos sutartį, sudarytą tarp F. R. ir atsakovo, šalių prašymu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. kovo 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-7463-861/2011 patvirtino, tačiau po atsakovo bankroto bylos iškėlimo Vilniaus miesto apylinkės teismas patenkino atsakovo bankroto administratoriaus prašymą dėl proceso atnaujinimo ir 2014 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi priėmė naują sprendimą – F. R. ir UAB „Serneta“ prašymą dėl 2011 m. sausio 31 d. taikos sutarties patvirtinimo atmetė. Teismas atsisakė tvirtinti minėtą taikos sutartį atsižvelgdamas į tai, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 6 d. nutartimi (Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02068-2009-0) nustatyta, jog bendrovei „Serneta“ F. R. vardu suteiktos piniginės lėšos pastarajam nepriklausė. Dėl šių naujai paaiškėjusių aplinkybių Vilniaus miesto apylinkės teismui kilo pagrįstų abejonių dėl tikrųjų taikos sutartį pasirašiusių šalių ketinimų, tikrųjų taikos sutarties šalių ir objekto. Minėtoje administracinėje byloje buvo sprendžiamas mokestinis ginčas tarp Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM ir S. R.. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-657-33/2010 konstatuota, kad S. R. vardu į UAB „Serneta“ kasą įneštos piniginės lėšos nepripažįstamos pareiškėjo tėvo F. R. lėšomis, o laikytinos pareiškėjo S. R. pajamomis, kurių šaltinis nebuvo pagrįstas juridinę reikšmę turinčiais dokumentais. Šį teismo sprendimą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 6 d. nutartimi paliko nepakeistą (administracinės bylos Nr. A575-751/2011). Iš minėtų administracinių teismų procesinių sprendimų turinio matyti, kad tai yra tos pačios lėšos, kurias apeliantas šioje byloje įrodinėja kaip F. R. suteiktas paskolas atsakovui ir kurias S. R. įnešė į bendrovės kasą kaip savo tėvo F. R. įgaliotinis. Nors šie administracinių teismų procesiniai sprendimai, kaip jau buvo konstatuota Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartyje, neturi prejudicinės galios nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad teismas negalėjo jais remtis. Įvertinus kitose minėtose bylose įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatytas faktines aplinkybes sprendžiamo klausimo kontekste, kyla pagrįstų abejonių dėl to, ar pradinis kreditorius F. R. disponavo lėšomis, kurios jo vardu buvo paskolintos atsakovui. Apeliantas byloje nepateikė jokių papildomų įrodymų, kurie patvirtintų, kokiu pagrindu pradinis kreditorius F. R. įgijo minėtas lėšas (CPK 178 str.). Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto pateiktų įrodymų nepakanka konstatuoti, kad pradinis kreditorius F. R. realiai galėjo per savo įgaliotą asmenį perduoti, t. y. įnešti į atsakovo kasą apelianto nurodomą pinigų sumą (CPK 185 str.). Dėl šios priežasties nėra pagrindo pripažinti, kad tarp F. R. ir UAB „Serneta“ buvo sudarytos paskolos sutartys, kuriomis grindžiamas apelianto pareikštas kreditorinis reikalavimas (CK 6.870 str. 2 d.). Apeliantui neįrodžius minėtų paskolos sutarčių realumo, konstatuotina, kad pradinis kreditorius F. R. negalėjo perleisti iš šių sutarčių kildinamos reikalavimo teisės, kurios jis neįgijo (vadovaujantis ex injuria jus non oritur principu, iš neteisės teisės neatsiranda). Vien ta aplinkybė, kad be apelianto joks kitas asmuo atsakovui nepareiškė reikalavimo dėl ginčo pinigų sumos grąžinimo, pati savaime nepatvirtina apelianto teisės reikšti šį reikalavimą.

Apeliacinės instancijos teismas priima atsakovo pateiktą naują rašytinį įrodymą – S. R. raštą, kuris buvo gautas jau po skundžiamos teismo nutarties priėmimo (CPK 314 str., 338 str.). Šiame rašte S. R. patvirtina, kad F. R. vardu atsakovui buvo paskolinta ne mažiau kaip 11 119 300 Lt, ir kad jis, S. R., neturi jokių finansinių pretenzijų F. R., susijusių su šiomis lėšomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis rašytinis patvirtinimas nepaneigia teismo išvados, kad F. R. realiai neįgijo jokių reikalavimo teisių į atsakovą pagal byloje pateiktas paskolos sutartis. Tokios pozicijos, kuri nurodoma atsakovui pateiktame rašte, S. R. laikėsi ir sprendžiant jo mokestinį ginčą su Valstybine mokesčių inspekcija administracinėje byloje, kurioje teismai, kaip minėta, konstatavo priešingai, kad į bendrovės „Serneta“ kasą kaip paskolos įneštos lėšos laikytinos paties S. R. nedeklaruotomis pajamomis. Nagrinėjamoje byloje taip pat nėra pateikta jokių įrodymų, kurie paneigtų administracinių teismų išvadą, jog aptariami sandoriai buvo sudaryti siekiant išvengti mokesčių.

Sandoris, sudaromas ne su tikrąją sandorio šalimi, o su statytiniu, kai teises bei pareigas pagal tokį sandorį įgyja kitas asmuo (tikroji sandorio šalis), laikomas apsimestiniu, todėl taikytinos taisyklės tam sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje (CK 1.87 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju nustatytas sandorių, kurių pagrindu reiškiamas apelianto kreditorinis reikalavimas, tikslas pažeidžia viešąją tvarką, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad toks sandoris negaliotų pagal CK 1.81 straipsnį.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes, todėl atsisakydamas patvirtinti apelianto pareikštą kreditorinį reikalavimą, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti ar keisti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo. Dėl to teisėjų kolegija skundžiamą teismo nutartį palieka nepakeistą, o atskirąjį skundą atmeta.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

palikti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 22 d. nutartį nepakeistą.