Civilinė byla Nr. 2-1808-241/2018
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01934-2017-2
Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. gruodžio 20 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens I. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-1578-864/2018 pagal atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Revena“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Mokumo valdymo sprendimai“ prašymą dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuotas asmuo – I. M.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Atsakovės BUAB „Revena“ bankroto administratorė UAB „Mokumo valdymo sprendimai“ kreipėsi į teismą prašydama pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4 punktuose ir 3 dalies 1 punkte nustatytais pagrindais; pripažinti, kad bankrutavusios UAB „Revena“ tyčinis bankrotas kilo dėl suinteresuotojo asmens I. M. veiksmų (neveikimo); apriboti buvusiam įmonės vadovui I. M. teisę penkerius metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.
2. Nurodė, kad išanalizavus įmonės dokumentus paaiškėjo, jog nuo 2017 m. pradžios iki bankroto bylos iškėlimo, t. y. įmonei jau esant faktiškai nemokiai, buvęs įmonės vadovas atliko eilę veiksmų, kurie dar labiau pablogino ir taip faktiškai nemokios įmonės finansinę būklę, pažeidė įmonės kreditorių teises ir teisėtus interesus bei imperatyvias įstatymų nuostatas. Įmonės vadovas nepagrįstai atliko 225 000 Eur mokėjimą susijusiai įmonei UAB „Revena Group“, laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio mėn. iki 2017 m. birželio mėn. sudarė 34 050,20 Eur vertės tarpusavio skolų užskaitymo aktus, perkėlė UAB „Revena“ veiklą į UAB „Inlogo“, laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 31 d. iki 2017 m. liepos 31 d. nurašė 39 įmonės turto objektus.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartimi atsakovės BUAB „Revena“ bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4 punktų, 3 dalies 1 punkto pagrindais; prašymą pripažinti, kad UAB „Revena“ tyčinis bankrotas kilo dėl I. M. veiksmų (neveikimo) paliko nenagrinėtą, likusią prašymo dalį atmetė.
4. Teismas nustatė, kad UAB „Revena“ 2017 m. birželio 8 d. atliko 225 000 Eur mokėjimo pavedimą UAB „Revena Group“, mokėjimo paskirtyje nurodant, jog tai – avansinis mokėjimas. Tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad tarp šių dviejų įmonių iki UAB „Revena“ bankroto bylos iškėlimo buvo susiklostę kokie nors teisiniai santykiai, galintys suponuoti UAB „Revena“ atsiskaitymo su UAB „Revena Group“ būtinumą. Be to, byloje nėra duomenų, kokiu teisiniu pagrindu buvo atliktas 225 000 Eur mokėjimo pavedimas UAB „Revena Group“.
5. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad UAB „Revena“ kreditoriaus OOO „STROJDOM“ prašymu tuo metu buvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės, buvo pradėti teisminiai procesai dėl skolų išieškojimo, apie kuriuos suinteresuotajam asmeniui I. M. buvo žinoma, darė išadą, kad sprendimas pervesti 2017 m. birželio 8 d. 225 000 Eur sumą kitai suinteresuotojo asmens I. M. valdomai ir jokios ekonominės veiklos nevykdančiai įmonei buvo sąmoningas siekis išvengti atsiskaitymo su atsakovės kreditoriais.
6. Teismas nustatė, kad nuo 2017 m. balandžio mėn. iki 2017 m. birželio mėn. atsakovė vardu buvo sudaryti 34 050,20 Eur vertės tarpusavio skolų užskaitymo aktai su įmonėmis Optima Sp.z.o.o (3 370 Eur), Frigosped GmbH (3 299 Eur), Villasan Y Puertas (1 080 Eur), Ewals Cargo Care (1 228,20 Eur), UAB „Revena Storage“ (25 073 Eur). Teismas pažymėjo, kad visi tarpusavio skolų užskaitymo aktai, kaip ir 225 000 Eur mokėjimo pavedimas UAB „Revena Group“, buvo iš esmės sudaryti jau esant pradėtiems teisminiams procesams dėl skolų išieškojimo iš UAB „Revena“. Be to, kaip ir 2017 m. birželio 8 d. atliktas 225 000 Eur mokėjimo pavedimas kitai suinteresuotojo asmens I. M. vadovaujamai įmonei, tarpusavio skolų užskaitymo aktu didžiausia suma (25 073 Eur) buvo įskaityta su suinteresuotu asmeniu I. M. susijusia UAB „Revena Storage“.
7. Teismas iš byloje esančių įrodymų nustatė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 31 d. iki 2017 m. liepos 31 d. buvo nurašyti 39 UAB „Revena“ turto objektai, kurių vertė 66 394,97 Eur. Turto nurašymas buvo atliktas likus keliems mėnesiams iki UAB „Revena“ bankroto bylos iškėlimo, panašiu metu kaip ir 225 000 Eur sumos pervedimas UAB „Revena Group“ bei užskaitymo aktų sudarymas, vykstant daugybei teisminių procesų dėl skolų išieškojimo iš UAB „Revena“. Teismas darė išvadą, kad turto nurašymas buvo iš esmės sąlygotas ne objektyvaus būtinumo, tačiau sąmoningo siekio tokiu būdu sumažinti turimą įmonės turtą.
8. Teismas iš įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų už laikotarpį nuo 2015 m. iki 2017 m. nustatė, jog įmonės finansinė padėtis pablogėjo 2017 m. Be to, pagal Lietuvos teismų ir Antstolių informacinių sistemų duomenis, visos vykdomosios bylos UAB „Revena“ atžvilgiu buvo pradėtos 2017 m., kaip ir dauguma teisminių procesų dėl skolų priteisimo iš BUAB „Revena“. Iš to teismas sprendė, jog 2017 m. UAB „Revena“ tapo nemoki.
9. Teismas darė išvadą, kad buvęs įmonės vadovas I. M., žinodamas įmonės turtinę padėtį, net kelis mėnesius delsė kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir iš esmės šiuo delsimo laikotarpiu atliko eilę veiksmų, kurie sąlygojo įmonės turto sumažėjimą bei atitinkamai kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į šį turtą apribojimą, t. y. įmonės nemokumo laikotarpiu sąmoningai siekė veiklą organizuoti tokiu būdu, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą būtų dar labiau apribotos arba panaikintos.
10. Teismas nurodė, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog UAB „Inlogo“ veiklą pradėjo tuo metu kai veiklą nutraukė UAB „Revena“, UAB „Inlogo“ vykdė analogišką UAB „Revena“ vykdytai veiklą, be to į UAB „Inlogo“ perėjo dirbti septyni UAB „Revena“ darbuotojai. Nepaisant to, kad byloje nėra duomenų apie UAB „Inlogo“ perimtas UAB „Revena“ nebaigtas vykdyti sutartis, teismas sprendė, kad visos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad labiau tikėtina, jog UAB „Revena“ bankrotas buvo sąmoningas sprendimas, siekiant toliau analogiška veikla verstis kitoje įmonėje (ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktas).
11. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pripažįstant bankrotą tyčiniu, nėra sprendžiamas konkretaus subjekto atsakomybės klausimas, administratorės prašymą pripažinti, jog UAB „Revena“ tyčinis bankrotas kilo dėl I. M. veiksmų (neveikimo), paliko nenagrinėtą.
12. Teismas pažymėjo, kad bankroto administratorės nurodytos faktinės aplinkybės yra svarbios sprendžiant klausimus dėl bankroto pripažinimo tyčiniu bei žalos atlyginimo, tačiau savaime nepatvirtina ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatytos sankcijos taikymo pagrindų.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Suinteresuotas asmuo I. M. prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutarties dalį, kuria atsakovės BUAB „Revena“ bankrotas pripažintas tyčiniu panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – bankroto administratorės prašymą dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. UAB „Revena“, UAB „Revena Group“ ir UAB „Revena Storage“ buvo įsteigtos veikti kaip įmonių grupė. UAB „Revena“ ketino įsigyti jūrinių konteinerių iš užsienio tiekėjų ir dėl šios priežasties pervedė UAB „Revena Group“ 225 000 Eur avansinį mokėjimą. UAB „Revena Group“ turėjo atsiskaityti su užsienio pardavėjais ir įsigyti jūrinių konteinerių. UAB „Revena Group“ nepavykus sudaryti sėkmingų sandorių su užsienio tiekėjais, pinigai UAB „Revena“ nebuvo pervesti atgal, nes suinteresuotas asmuo I. M. nebematė išeities atgaivinti atsakovės UAB „Revena“ veiklą, jam atsirado pareiga parengti dokumentus dėl bankroto bylos UAB „Revena“ iškėlimo.
13.2. Suinteresuotas asmuo turėjo priimti sprendimus, galinčius padėti toliau veikti visai įmonių grupei. Priimti sprendimai atsiskaityti su tam tikrais kreditoriais (atlikti įskaitymai) buvo siekis sėkmingai bendradarbiauti su tais kreditoriais, su kuriais dirba visa įmonių grupė. Taigi priešingai nei pripažino teismas, suinteresuotas asmuo savo sprendimais siekė ne privesti įmonę prie bankroto, tačiau kaip tik ją išlaikyti veikiančiu ūkio subjektu, toliau vystyti verslą, pasitelkiant visą įmonių grupę.
13.3. UAB „Revena“ buvo priversta nurašyti įmonės turtą, kadangi tai buvo įmontuojami baldai ir technika, kuriuos įmonė sumontavo įsirenginėdama sandėlį nuomojamose patalpose. Nuomotojui staiga nutrauktus sutartį su UAB „Revena“ ir pareikalavus nedelsiant išsikraustyti, grasinant didelėmis baudomis, UAB „Revena“ turėjo priimti sprendimą dėl turto objektų nurašymo, kurių nebuvo galimybės greitai išmontuoti ar išparduoti. Nuomotojo numatytos baudos, neįvykdžius reikalavimo greitai išsikraustyti, atsakovei UAB „Revena“ būtų kainavusios gerokai daugiau nei nurašyto turto vertė.
13.4. Teismas neteisingai vertino susiklosčiusias verslo aplinkybes ir netinkamai nustatė momentą nuo kurio įmonės vadovas privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Suinteresuotas asmuo nedelsdamas, t. y. 2017 m. rugsėjo 6 d. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Revena“. Sprendimas iškelti įmonei bankrotą negali būti priimamas per valandą ar kelias dienas. Normalu, jog įmonės vadovas pirmiausia ieškojo sprendimų, kaip įmonę išlaikyti konkurencingu verslo subjektu, o sprendimams nepasiteisinus kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
13.5. Teismas konstatavo, jog byloje nepakanka duomenų konstatuoti ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkto požymio, tačiau vis tiek jo pagrindu įmonės bankrotą pripažino tyčiniu.
14. Atsakovės BUAB „Revena“ bankroto administratorė UAB „Mokumo valdymo sprendimai“ prašo suinteresuoto asmens atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Nors atskirajame skunde nurodoma, jog UAB „Revena“ ketino įsigyti jūrinius konteinerių iš užsienio tiekėjų ir dėl šios priežasties pervedė 225 000 Eur avansinį mokėjimą, tačiau bankroto administratorė tarp įmonės dokumentų nerado nei vieno dokumento, kuris patvirtintų, jog minimas banko pavedimas iš tiesų buvo atliktas už jūrinius konteinerius. Be to, kaip konstatavo teismas, UAB „Revena Group“ nurodytu laikotarpiu nevykdė jokios aktyvios ekonominės veiklos, todėl 225 000 Eur sumos šiai įmonei pervedimas negalėtų būti vertinamas kaip būtinas mokėjimas.
14.2. Skundo teiginiai, jog suinteresuotas asmuo buvo priverstas nurašyti įmonės turtą yra nepagrįsti ir siekiantys suklaidinti teismą. Iš tiesų didžioji dalis (apie 30) daiktų ir baldų nebuvo įmontuoti ir galėjo būti paimti nepadarant žalos nuomojamoms patalpoms. Pagal nuomotojo pranešimą, atsakovė turėjo visą mėnesį atlaisvinti patalpas bei pasiimti turtą. To nepadarius, buvo galima turtą parduoti nuomotojui, taip sumažinant jam įsiskolinimą už nuomos mokestį ar kitais būdais jį realizuojant gauti pajamų.
14.3. Pagal 2017 m. liepos 31 d. sudarytus finansinės atskaitomybės dokumentus, įmonė turėjo turto už 1 221 247 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai, lyginant su 2016 metais praktiškai išliko nepakitę – 2 119 067 Eur. Lyginant 2016 m. finansinius dokumentus ir 2017 m. liepos 31 d. sudarytus finansinius dokumentus, įmonės ilgalaikis turtas nuo 285 843 Eur sumažėjo iki 116 049 Eur, t. y. per 2017 m. buvo realizuotas materialusis turtas už 169 794 Eur. Nurodytos aplinkybės neabejotinai patvirtina, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu atsakovė buvo nemoki, todėl jai vėliausiai 2017 m. sausio 1 d. turėjo būti keliama bankroto byla.
14.4. Apeliantas nepateikė jokių esminių argumentų, kuriais būtų galima suabejoti ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta tyčinio bankroto prezumpcija. Be to, pats apeliantas nurodė, kad buvo siekiama atsakovės veiklą vykdyti per įmonių grupę, t. y. perkelti įmonės veiklą ir turtą į susijusią UAB „Revena Group“.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties dalis, kuria BUAB „Revena“ bankrotas pripažinti tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų ar būtinybės peržengti atskirajame skunde nustatytas ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant skundo ribų.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
16. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
17. Bankroto administratorė kartu su atsiliepimu pateikė naujus įrodymus – 2017 m. gegužės 17 d. pranešimą dėl nuomos sutarties nutraukimo, 2017 m. birželio 14 d. pranešimą dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pateikti nauji įrodymai gali būti reikšmingi teisingam ginčo išsprendimui, apeliantas turėjo galimybę pasisakyti dėl šių dokumentų turinio įrodomosios reikšmės, jų prijungimas prie bylos neužvilkins bylos apeliacine tvarka nagrinėjimo, todėl jie priimami ir vertinami.
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio
18. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto, sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 12 dalis). Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog yra bent vienas iš šioje dalyje nurodytų požymių, dėl kurių kilo bankrotas, šio straipsnio 3 dalyje yra apibrėžtos sąlygos, kurias nustačius tyčinio bankroto faktas yra preziumuojamas, o tą paneigti privalo su tuo nesutinkantys asmenys.
19. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
20. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte vienu iš tyčinio bankroto požymių nurodoma tai, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tokiu požymiu laikė įmonės vadovo pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimą. Teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad įmonė nemoki tapo 2017 m., o jos vadovas, sąmoningai nevykdydamas ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atliko veiksmus, kurie sąlygojo įmonės turto ir atitinkamai kreditorių galimybės patenkinti reikalavimus sumažėjimą.
21. Pažymėtina, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto formuluotė yra labai abstrakti, todėl ji negali būti aiškinama taip, kad bet kurių su įmonės valdymu susijusių pareigų pažeidimas taptų tyčinio bankroto požymiu. Atsižvelgiant į tai, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą įmonei ir kreditoriams atsiradimą, šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat kartu laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).
22. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantas nepaneigė nei teismo nustatyto nemokumo momento, nei savo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei. Pažymėtina, kad apeliantas nepateikė jokių konkrečių faktų, paneigiančių teismo nustatytas aplinkybes, o tik deklaratyviai nurodė, kad teismas neteisingai vertino susiklosčiusias verslo aplinkybes ir netinkamai nustatė įmonės nemokumo momentą. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nemokumo momentą, vertino BUAB „Revena“ 2015 m. – 2017 m. finansinės atskaitomybės dokumentus (balansus, pelno (nuostolių) ataskaitas), o atsakovės pradelstus įsipareigojimus ir jos realias galimybes vykdyti savo įsipareigojimus kreditoriams nustatė pagal priteistų skolų ir vykdomų išieškojimų duomenis. Nors apeliantas skunde nurodė, kad suprasdamas įmonės prastą finansinę padėtį, iki pat bankroto bylos iškėlimo 2017 m. rugsėjo 6 d., dėjo pastangas atkurti įmonės veiklą (ieškojo sprendimų įmonės konkurencingumui atkurti), tačiau nenurodė jokių konkrečių veiksmų, kuriuos jis faktiškai atliko. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad atsakovei tapus faktiškai nemokiai, buvo priimami sprendimai, kuriais sąmoningai buvo bloginama įmonės turtinė padėtis – mažinamas likvidaus turto kiekis (nutarties 27 – 28 punktai). Atsižvelgiant į tai, atsakovės bankrotas pagrįstai pripažintinas tyčiniu dėl laiku nesikreipimo į teismą iškelti bankroto bylą.
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio
23. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.
24. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovei UAB „Revena“ esant faktiškai nemokiai, 2017 m. birželio 8 d. buvo atliktas 225 000 Eur mokėjimo pavedimas UAB „Revena Group“, mokėjimo paskirtyje nurodant – avansinis mokėjimas. Nuo 2017 m. balandžio mėn. iki 2017 m. birželio mėn. atsakovės vardu buvo sudaryti 34 050,20 Eur vertės tarpusavio skolų užskaitymo aktai su įmonėmis Optima Sp.z.o.o (3 370 Eur), Frigosped GmbH (3 299 Eur), Villasan Y Puertas (1 080 Eur), Ewals Cargo Care (1 228,20 Eur), UAB „Revena Storage“ (25 073 Eur). Be to, laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 31 d. iki 2017 m. liepos 31 d. buvo nurašyti 39 UAB „Revena“ turto objektai, kurių vertė 66 394,97 Eur. Teismas, darė išvadą, kad nurodyti buvusio vadovo I. M. priimti sprendimai buvo sąlygoti ketinimo sumažinti įmonės turtą bei atsiskaityti tik su tam tikrais kreditoriais (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
25. Atskirajame skunde suinteresuotas asmuo atliktų mokėjimų ir tarpusavio skolų užskaitymo aktų pasirašymo neneigia, tačiau nurodo, kad jie buvo būtini įmonės veiklos tęstinumui. Apelianto teigimu, UAB „Revena“ taip pat ketino įsigyti jūrinių konteinerių iš užsienio tiekėjų, todėl buvo atliktas 225 000 Eur avansinis mokėjimas su atsakove susijusiai UAB „Revena Group“.
26. Kasacinio teismo praktikoje atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu tais atvejais, kai tokiais veiksmais nėra siekiama apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet yra sąžiningai siekiama vertingų tikslų (pvz., tęsti įmonės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla). Teisiškai reikšmingu taip pat pripažįstamas atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo mastas (ar suteikiant pirmenybę perleidžiama esminė įmonės turto dalis, taip nepaliekant galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais. Kasacinio teismo išaiškinta, kad tyčiniu bankrotu pripažintini tik veiksmai, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis, nemokios įmonės atveju šis esminis pabloginimas reiškia reikšmingos turto dalies iš įmonės išėmimą, kai dėl tokių veiksmų žymiai pasikeičia daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-324-915/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).
27. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, jog atlikti tarpusavio skolų įskaitymai buvo nulemti siekio vykdyti UAB „Revena“ veiklą, t. y. ar atsiskaitymai buvo susiję su įmonės veiklos tęstinumą išimtinai lemiančiais kreditoriais, kuriais galėtų būti pateisinamas ir nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu. Apelianto nurodytos aplinkybės dėl pirktų konteinerių taip pat laikytinos neįrodytomis. Bylos duomenys nepatvirtina, kad atliktas avansinis mokėjimas buvo pagrįstas atsakovės ar susijusio asmens UAB „Revena Group“ sudarytų sandorių vykdymo būtinumu. Be to, suinteresuotas asmuo nepaaiškino kodėl mokėjimai už perkamus konteinerius negalėjo būti tiesiogiai atlikti pardavėjui. Taigi nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad UAB „Revena“ veikla, jai tapus faktiškai nemokia, buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą būtų apribotos, o vykdant atsiskaitymus, pirmenybė sąmoningai buvo teikiama pasirinktiems subjektams, dalis kurių buvo susijusios įmonės. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas atsakovės bankrotą pagrįstai pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.
28. Pažymėtina ir tai, kad atskirojo skundo argumentai dėl poreikio nurašyti atsakovei priklaususius nekilnojamuosius daiktus taip pat laikytini nepagrįstais. Pagal administratorės pateiktus duomenis, didžiąją nurašytų daiktų dalį, priešingai nei nurodo apeliantas, sudarė neįmontuojami baldai (sofos, krėslas), buitinė technika (televizorius, kavos aparatas), mobiliojo ryšio telefonai ir nešiojamasis kompiuteris. Įvertinus aplinkybę, kad pranešime dėl nuomos sutarties nutraukimo buvo nustatytas vieno mėnesio terminas išsikeldinti iš nuomojamų patalpų, nurodytų daiktų nurašymas negalėjo būti ekonomiškai naudingesnis, nei jų išsaugojimas.
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio
29. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktą preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys. Taigi, sprendžiant dėl nurodytos tyčinio bankroto prezumpcijos nepakanka nustatyti vien tai, kad į kitą veikiančią ar naujai įsteigtą bendrovę perėjo dirbti bendrovės darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys. Šios prezumpcijos taikymui turi egzistuoti ir kita būtina sąlyga – kita bendrovė turi perimti bendrovės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises.
30. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje nesant duomenų apie atsakovės nebaigtų vykdyti sutarčių ar reikalavimo teisių perėmimą, pirmosios instancijos be pagrindo BUAB „Revena“ bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu. Kitos byloje nustatytos faktinės aplinkybės (atliktas mokėjimas, skolų įskaitymai, turto nurašymas), priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, neleidžia paneigti nurodytos sąlygos būtinumo. Tuo tarpu vien aplinkybė, kad dalis atsakovės darbuotojų perėjo dirbti į kitą įmonę, kuri vykdo analogišką veiklą, neleidžia spręsti apie veiklos perkėlimą tyčinio bankroto prasme.
Dėl bylos procesinės baigties
31. Nurodytas teisinis reglamentavimas ir kasacinio teismo praktika patvirtina, kad sprendžiant klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, nereikia nustatyti visų ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir (ar) 3 dalyse įtvirtintų tyčinio bankroto kriterijų, užtenka nustatyti bent vieną iš šių kriterijų. Šiuo atveju į bylą pateiktų įrodymų visuma patvirtino egzistuojant tyčinio atsakovės BUAB „Revena“ bankroto požymius, numatytus ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4 punkte, o suinteresuoto asmens I. M. nurodytos aplinkybės nepaneigė šių požymių buvimo, todėl atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo naikinti iš esmės teisėtos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo nutarties (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 dalis).
32. Bankroto administratorė nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje, todėl jų priteisimo klausimas nesprendžiamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėja Danutė Gasiūnienė