Civilinė byla Nr. e2S-1475-781/2018

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-33945-2017-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.4;

(S)

3.3.2.5

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 8 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūratė Varanauskaitė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo (apelianto) A. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 10 d. nutarties, kuria pareiškėjui A. T. atsisakyta iškelti fizinio asmens bankroto bylą, tretieji asmenys byloje L. T., UAB „Gelvora“, Luminor Bank AB (AB DNB bank ir Nordea Bank AB teisių ir pareigų perėmėjas), UAB „B&B Tools Lietuva“, UAB „Swedbank lizingas“, UAB „Lateko lizingas“, AB „Swedbank“, ERGO Insurance SE, veikianti per Lietuvos filialą, UAB „Sergel“, V. S., PlusPlus Baltic OU, veikianti per Lietuvos filialą, UAB „Baltijos kredito sprendimai“, UAB „Lietuvos dujų tiekimas“, AB „Energijos skirstymo operatorius“, R. Ž., AB „Lietuvos draudimas“, UAB „Ecoservice“, antstoliai D. T., I. B., P. K., A. N., B. P., R. K., V. M.,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas A. T. pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismui pareiškimą, kurį vėliau patikslino, ir prašė iškelti jam fizinio asmens bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirti UAB „Mokumo sprendimai“. Pareiškėjas patikslintame pareiškime nurodė, kad bendra jo pradelstų įsipareigojimų suma sudaro 228 471,32 Eur (pradiniame pareiškime nurodyta 1 202 415,28 Eur suma). Pareiškėjo teigimu, jo nemokumo priežastimi buvo pasaulinės ekonominės krizės sąlygotas pareiškėjo vykdomo nekilnojamojo turto verslo žlugimas; pagrindinės pareiškėjo skolos susidarė dėl kreditų, skirtų verslui plėtoti. Pažymėjo, kad kreditų gavimo metu pareiškėjo turtinė padėtis buvo stabili, tačiau prasidėjus ekonominei krizei, pareiškėjas neteko pajamų ir negalėjo atsiskaityti su kreditoriais. Anot pareiškėjo, jis kreipėsi į bankus su prašymu atidėti paskolų mokėjimo terminus, tačiau kreditoriai su tuo nesutiko. Pareiškėjas nurodė, kad negalėjo dirbti, nes slaugė savo sergančią motiną; teigė, jog šiuo metu yra sudaręs jam priklausančio turto nuomos sutartis; taip pat vykdo individualią ir ūkininko veiklą, iš kurių tikisi gauti ne mažiau kaip 335 Eur pajamų per mėnesį; bankroto bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog įsigijo įmonės akcijų bei planuoja vystyti verslą.
2. Trečiasis asmuo UAB „Swedbank lizingas“ atsiliepime į pareiškimą su pareiškimu nesutiko ir prašė jo netenkinti. Trečiasis asmuo nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė visų Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatyme (toliau – FABĮ) nustatytų pagrindų bankroto bylos iškėlimui. Anot trečiojo asmens, pareiškėjas nesiekia gauti daugiau pajamų ir atsiskaityti su kreditoriais, todėl toks jo neveikimas negali būti vertinamas kaip sąžiningas.
3. Trečiasis asmuo Luminor Bank AB atsiliepime į pareiškimą su pareiškimu nesutiko ir prašė jo netenkinti. Trečiasis asmuo nurodė, kad pareiškėjo įsipareigojimai bankui sudaro 1 289 360,09 Eur. Trečiojo asmens vertinimu, pareiškėjas yra nesąžiningas, nes skolinosi neįvertinęs savo galimybių paskolintų sumų grąžinti, visiškai nesistengė ir toliau nesistengia mažinti turimų įsiskolinimų kreditoriams, nedėjo ir nededa pakankamų pastangų gauti pakankamų pajamų. Be to, pareiškėjas neatskleidė visų savo pajamų ir pragyvenimo šaltinių.
4. Tretieji asmenys antstolė B. P., UAB „Ecoservice“, UAB „Gelvora“, AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimuose į pareiškimą prašė jį nagrinėti teismo nuožiūra.
5. Kiti tretieji asmenys savo pozicijos dėl pareiškimo neišreiškė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. sausio 10 d. nutartimi atsisakė iškelti pareiškėjui A. T. fizinio asmens bankroto bylą.
7. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė savo nemokumo, kaip jis apibrėžtas FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje. Teismas konstatavo, kad iš pareiškėjo pateiktų įrodymų apie jo skolas kreditoriams matyti, jog pareiškėjo skolos sudaro 228 471,32 Eur; pareiškėjas turi nekilnojamojo turto, kuris jam priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis su sutuoktine L. T.. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui ir jo sutuoktinei bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis priklauso: pastatai, esantys (duomenys neskelbtini); žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini); žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) pastatas-gyvenamasis namas ir žemės sklypas, esantys (duomenys neskelbtini). Teismas, remdamasis Nekilnojamojo turto registro (toliau – NTR) duomenimis, nustatė, kad minėto nekilnojamojo turto (kuris tarp sutuoktinių nepadalintas) bendra vidutinė rinkos vertė sudaro 468 198 Eur. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjui asmeninės nuosavybės teisėmis priklauso 1/3 dalis buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė yra 49 815 Eur, o pareiškėjui priklausančios turto dalies vertė – 16 605 Eur.
8. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjo skolos yra solidarios su jo sutuoktine L. T., todėl, sprendžiant pareiškėjo nemokumo klausimą, turi būti vertinamas ir L. T., kaip solidariam skolininkui, nuosavybės teisėmis priklausantis turtas. Teismas, įvertinęs nekilnojamojo turto registro duomenis apie pareiškėjui asmeninės nuosavybės teisėmis ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis kartu su sutuoktine, esančia taip pat ir solidaria skolininke pagal pareiškėjo prievoles, priklausančio turto vertę, nustatė, kad minėto turto vidutinė rinkos vertė sudaro iš viso 484 803 Eur, tuo tarpu pareiškėjo skolos, kaip minėta, siekia 228 471,32 Eur. Taigi, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo skolos yra daugiau nei dvigubai mažesnės už pareiškėjui ir solidariam skolininkui L. T. nuosavybės teisėmis priklausančio turto vertę, todėl laikė, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas yra nemokus.
9. Pirmosios instancijos teismas papildomai pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodė ir pareiškime nurodytų jo nemokumo priežasčių, taip pat ir aplinkybių, trukdančių pareiškėjui įsidarbinti, gauti didesnes pajamas, t. y. jog pareiškėjas slaugo savo neįgalią motiną ir dėl to negali dirbti bei gauti pajamų. Teismas vertino, kad pareiškėjo pateikti įrodymai nepatvirtina, jog pareiškėjas imasi priemonių mokumui atkurti bankroto bylos iškėlimo atveju; be to, sprendė, kad pareiškėjas neatskleidė savo pragyvenimo šaltinio, nenurodė ir nepagrindė pajamų, iš kurių bus mokamos įmokos kreditoriams bei dengiamos administravimo išlaidos, nepateikė duomenų apie vykdomą ūkininko ir individualią veiklą bei iš šių veiklų gaunamas pajamas. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad toks pareiškėjo elgesys patvirtina, jog pareiškėjas nesiekia atsiskaityti su kreditoriais ir šios aplinkybės sudaro FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte numatytą pagrindą atsisakyti iškelti pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10. Pareiškėjas (apeliantas) A. T. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 10 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – iškelti pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą.
11. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad pareiškėjas neįrodė savo nemokumo ir pažymi, jog teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismui nustačius, jog pareiškėjo pateikti įrodymai nėra tikslūs ar pakankami, taip pat kilus neaiškumams, teismas galėjo ir turėjo prašyti, jog pareiškėjas pateiktų papildomų įrodymų ar patikslinimų, tačiau to iš pareiškėjo nebuvo prašoma, o tik skundžiamoje nutartyje pasisakyta apie kilusius neaiškumus ir trūkstamus įrodymus.
12. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog jo skolos (228 471,32 Eur) yra daugiau nei dvigubai mažesnės už pareiškėjui ir jo sutuoktinei priklausančio turto vertę (484 803 Eur). Apeliantas pažymi, kad savo patikslintame pareiškime klaidingai nurodė savo pradelstų įsipareigojimų dydį – 228 471,32 Eur, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus ir nevertino kitų byloje pateiktų įrodymų, t. y. tiek pradiniame pareiškime, tiek trečiųjų asmenų Luminor Bank AB ir antstolės B. P. atsiliepimuose nurodytos gerokai didesnės pareiškėjo įsipareigojimų sumos; vien pareiškėjo skola Luminor Bank AB sudaro 1 289 360,09 Eur ir viršija pareiškėjui bei jo sutuoktinei priklausančio turto vertę. Taigi, pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį priėmė formaliai, nesusipažinęs su bylos medžiaga, todėl nepagrįstai atsisakė iškelti jam fizinio asmens bankroto bylą nekonstatavęs pareiškėjo nemokumo.
13. Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiais, kad pareiškėjas nepateikė visų įrodymų, patvirtinančių pareiškime nurodytas aplinkybes, bei pažymi, jog į bylą buvo pateikti visi dokumentai, kurie nurodyti FABĮ 4 straipsnio 4 dalyje, taip pat pateikti visi įrodymai, kurie patvirtina, jog nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nurodytų pagrindų, leidžiančių teismui atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą.
14. Pareiškėjas aiškina, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, tuo tarpu jo nesąžiningumas byloje nebuvo įrodytas. Teigia, kad jei pirmosios instancijos teismui kilo tam tikrų abejonių dėl pareiškėjo (ne)sąžiningumo, jis turėjo pareikalauti papildomų duomenų iš pareiškėjo, tačiau to nepadarė. Anot pareiškėjo, byloje jis pateikė ir paaiškino visas aplinkybes dėl jo nemokumo, dedamų pastangų gauti pajamas ir pan.
15. Trečiasis asmuo Luminor Bank AB atsiliepime į atskirąjį skundą su skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.
16. Trečiasis asmuo nurodo, kad nors pareiškėjo skola bankui preliminariais skaičiavimais ir sudaro 1 289 360,09 Eur, tačiau, trečiojo asmens teigimu, didžioji dalis šios skolos kildinama iš netinkamo įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartis vykdymo, už kurių tinkamą vykdymą solidariai atsako pareiškėjas kartu su sutuoktine, todėl šių įsipareigojimų vykdymo našta paskirstyta tarp sutuoktinių, atitinkamai turėtų būti vertinama ir pareiškėjo sutuoktinės, kaip solidarios skolininkės, turtinė padėtis, tačiau, anot trečiojo asmens, pareiškėjas, nors ir įpareigotas teismo, tokių duomenų į bylą nepateikė.
17. Trečiasis asmuo pažymi, kad pareiškėjui ir jo sutuoktinei priklauso vertingas nekilnojamasis turtas, kurio vertė sudaro ne mažiau kaip 468 198 Eur; taip pat pareiškėjas turi ir asmeninio turto, kurio vertė – 16 605 Eur, todėl, trečiojo asmens vertinimu, vien realizavus minėtą turtą, būtų padengta didelė dalis pareiškėjo įsipareigojimų bankui. Taigi, anot banko, pareiškėjo finansinė būklė nėra kritinė ir egzistuoja pagrįsta tikimybė, jog pareiškėjas, kartu su sutuoktine, yra pajėgus įvykdyti savo įsipareigojimus tiek bankui, tiek ir kitiems kreditoriams.
18. Trečiasis asmuo nesutinka su apelianto teiginiais, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas buvo nepakankamai aktyvus ir pažymi, jog pats pareiškėjas, o ne teismas, turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus.
19. Trečiasis asmuo nurodo, kad byloje esantys įrodymai visiškai pagrindžia pareiškėjo nesąžiningumą, kuris pasireiškė pareiškėjo pasyvumu, nesiekiant gauti pajamų (arba daugiau pajamų), nenurodymu visų savo pajamų šaltinių, siekiant išvengti šių lėšų nurašymo kreditorių naudai; trečiojo asmens nuomone, pareiškėjas neįrodė, jog dėjo visas pastangas suvaldyti ir (ar) mažinti savo įsipareigojimų apimtis, o tik neatsakingai skolinosi.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 ir 338 straipsnių nuostatas, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
21. FABĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą jei nustato, jog fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytas atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų sąrašas yra baigtinis. Fizinio asmens bankroto bylą iškelti atsisakoma jei teismas nustato, kad pareiškėjas yra nesąžiningas (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2-4 punktai), mokus (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punktas), kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo pakartotinai nesuėjus įstatyme nustatytam terminui (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 5 punktas), arba paaiškėja, kad fiziniam asmeniui yra iškelta neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, kurio dalyvis yra fizinis asmuo, bankroto byla (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 6 punktas).
22. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, be kita ko, atsisakė iškelti pareiškėjui bankroto bylą vadovaudamasis tuo, kad pareiškėjo būklė neatitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nemokumo būsenos, nes pareiškėjo skolos daugiau nei dvigubai mažesnės už pareiškėjui ir jo sutuoktinei priklausančio turto vertę.
23. FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad fizinis asmuo laikomas nemokiu, kai pradelsti mokėjimai viršija 25 MMA ir jis jų negali įvykdyti. Kasacinis teismas, aiškindamas šį teisinį reglamentavimą, yra nurodęs, kad teismas, spręsdamas dėl fizinio asmens nemokumo, kaip vienos iš būtinųjų fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo sąlygų (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis), buvimo, turi ne tik nustatyti, kad skolų, kurių mokėjimo terminai suėję, suma viršija 25 MMA, bet ir kad asmuo objektyviai neturi galimybės šias skolas padengti nei šiuo metu, nei tokios galimybės neatsiras per protingą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-379-701/2015).
24. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus šalių rašytinius įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė pareiškėjo pradelstų įsipareigojimų dydį. Iš skundžiamos nutarties motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjo pradelstų įsipareigojimų suma sudaro 228 471,32 Eur. Pažymėtina, kad nurodyta suma nekonkretizuota, t. y. tiksliai nenurodyti pareiškėjo įsipareigojimų dydžiai konkretiems kreditoriams. Atsižvelgiant į nurodytą sumą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas minėtą sumą, rėmėsi tik pareiškėjo patikslintame pareiškime nurodytais duomenimis. Kita vertus, iš byloje pateiktų kitų rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjo įsipareigojimai buvo/yra gerokai didesni. Kaip minėta, trečiasis asmuo Luminor Bank AB atsiliepime į pareiškimą nurodė, jog vien banko reikalavimas pareiškėjui sudaro 1 289 360,09 Eur; antstolė B. P. teiktame atsiliepime į pareiškimą taip pat nurodyta, jog antstolė vykdo išieškojimus dėl gerokai didesnių, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, sumų išieškojimo iš pareiškėjo. Be to, pažymėtina, kad ir pareiškėjas pradiniame savo pareiškime buvo nurodęs gerokai didesnę savo įsipareigojimų sumą – 1 202 415,28 Eur, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, byloje esant akivaizdiems neatitikimams dėl pareiškėjo pradelstų prievolių dydžio (nurodyto patikslintame pareiškime ir kituose byloje pateiktuose dokumentuose), turėjo išsiaiškinti minėtas aplinkybes ir pašalinti nurodytus neatitikimus, nustatant tikrąjį pareiškėjo pradelstų įsipareigojimų dydį; tuo labiau, kad pareiškėjas ir 2017 m. gruodžio 4 d. teismo posėdžio metu, duodamas paaiškinimus, nurodė turintis pradelstų įsipareigojimų už ne mažiau kaip vieną milijoną eurų.
25. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjo prievolės (bent jau jų didžioji dalis) yra solidarios kartu su sutuoktine. Teismų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse išaiškinta, kad FABĮ nėra detalizuota, kaip turėtų būti vertinama skolininko finansinė padėtis, kai jo skola yra solidari. Tačiau prievolės solidarumas reiškia, jog kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek abu skolininkai bendrai, tiek ir bet kuris jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Solidarioji prievolė skirta kreditoriaus interesų apsaugai, nes vieno bendraskolio nemokumas neturi įtakos vykdant prievolę kreditoriui. Esant solidariajai prievolei pareiga neskaidoma į dalis ir, nors yra keletas skolininkų, prievolės dalykas išlieka vientisas, nedalomas, o solidarusis skolininkas yra visos prievolės šalis. Kitaip tariant, kreditoriui solidarieji skolininkai turi vieną bendrą skolą ir visi, iki bus grąžinta visa skola, turi pareigą ją grąžinti (Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2S-1739-826/2016). Taigi, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo nemokumo, turi būti vertinamos ir solidariosios skolininko prievolės; jeigu pareiškėjas turi solidarių skolų, o kreditorius pareiškė reikalavimą bankroto byloje, tai vertinant pareiškėjo nemokumą turėtų būti įskaičiuojamas visas kreditoriaus reikalavimas solidariesiems skolininkams.
26. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė pareiškėjo pradelstų įsipareigojimų dydį, todėl pirmosios instancijos teismo išvados, jog pareiškėjas neatitinka nemokumo būklės pagal FABĮ 2 straipsnio 2 dalies nuostatą, laikytinos nepagrįstomis.
27. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, jog pareiškėjas neįrodė ir pareiškime nurodytų jo nemokumo priežasčių, taip pat ir aplinkybių, trukdančių pareiškėjui įsidarbinti, gauti didesnes pajamas.
28. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismas jose turi būti aktyvus, tai apima ir teisę rinkti įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad jam trūksta tam tikrų duomenų dėl pareiškėjo (ne)mokumo nustatymo (šiuo atveju apie pareiškėjo įsiskolinimus, gaunamas pajamas), turėjo pareikalauti iš pareiškėjo papildomų įrodymų (FABĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktas) arba savo iniciatyva juos surinkti. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė ir nevertino, kokios priežastys lėmė pareiškėjo nemokumą, taip pat iš esmės neatliko jokios pareiškėjo (ne)mokumo analizės (kiek ir kokių konkrečiai pradelstų įsipareigojimų turi pareiškėjas ir pan.).
29. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai neištyrė visų aplinkybių dėl pareiškėjo (ne)mokumo ir nepagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo nemokumo.
30. Pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti pareiškėjui bankroto bylą, be kita ko, ir FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu, nustatančiu, kad teismas atsisako iškelti bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais (straipsnio redakcija, įsigaliojusi nuo 2016 m. sausio 1 d.).
31. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nesąžiningumą iš esmės siejo su tuo, jog pareiškėjas neįrodė, kad jis imasi priemonių mokumui atkurti; taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas neatskleidė savo pragyvenimo šaltinio, nenurodė ir nepagrindė pajamų, iš kurių bus mokamos įmokos kreditoriams bei dengiamos administravimo išlaidos, todėl padarė išvadą, jog pareiškėjas nesiekia atsiskaityti su kreditoriais.
32. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl pareiškėjo nesąžiningumo, su jomis nesutinka ir konstatuoja, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, taigi nesąžiningumas turi būti įrodytas. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo nesąžiningumo yra bendro pobūdžio, kurios negali būti pagrindu atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą, nes teismas visiškai nesiaiškino ir nevertino dėl kokių priežasčių pareiškėjas nevykdė savo įsipareigojimų, nuo kada jų nevykdė, ar bent iš dalies juos vykdė ir pan. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nepakanka konstatuoti asmens nesąžiningumo, bet turi būti padarytos aiškios išvados ir dėl nesąžiningo elgesio įtakos nemokumui, būtent aktualiu laikotarpiu (per paskutinius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte reikalaujama, jog egzistuotų asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti reikšmingą įtaką nemokumui. Tai reiškia, kad menkaverčiai ir reikšmingos įtakos mokumui neturėję sandoriai arba kitoks pareiškėjo elgesys neturi užkirsti kelio jam bankrutuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nevertino ar egzistavo pareiškėjo teismo nustatyto nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys, t. y. ar pirmosios instancijos teismo nurodytas pareiškėjo nesąžiningumas turėjo reikšmingą įtaką jo nemokumui.
33. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindo išvadai, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Taigi, nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Teismui sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjo sąžiningumas vertintinas dviem aspektais: pirma, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją, antra, ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).
34. Kasacinis teismas teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse yra išaiškinęs, kad įstatymo tikslą atitiktų toks FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtintos teisės normos aiškinimas, pagal kurį sąžiningumo aspektu būtų vertinamas pareiškėjo elgesys būtent per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jo nemokumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2015). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo buvo priimtas 2017 m. spalio 30 d., taigi aktualus laikotarpis, per kurį turėtų būti vertinamas pareiškėjo sąžiningumas, yra nuo 2014 m. spalio 30 d. iki 2017 m. spalio 30 d., tačiau pirmosios instancijos teismas šio laikotarpio net nenustatinėjo ir nekonkretizavo kada, anot pirmosios instancijos teismo, pareiškėjas atliko tam tikrus nesąžiningus veiksmus.
35. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nesąžiningumą, be kita ko, siejo ir su pareiškėjo ne visų duomenų pateikimu teismui.
36. Viena vertus, pareiga atskleisti visą informaciją teikiant pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo ir neslėpti tikrosios reikalų padėties – pajamų, įsiskolinimų kreditoriams atsiradimo, skolininko pareigų vykdymo ir kt. aplinkybių, proceso dalyviams kyla iš CPK 8 straipsnyje įtvirtinto kooperacijos (bendradarbiavimo) principo (FABĮ 5 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje dėl bendradarbiavimo principo taikymo yra išaiškinta, kad šis principas reiškia, jog tiek teismas, tiek šalys ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys privalo bendrai veikti, siekdami proceso tikslų; šalių ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų bendradarbiavimo su teismu pareiga reiškia, kad šalys privalo sąžiningai naudotis savo procesinėmis teisėmis, rūpestingai ir laiku pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-394-415/2015). Kita vertus, kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog sprendžiant fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimą iš asmens neturi būti reikalaujama perteklinių arba akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių jo turto, pajamų egzistavimą. Bankroto bylos iškėlimo stadijoje pareiškėjui privaloma pateikti FABĮ 4 straipsnio 4 dalyje nurodytą informaciją, tačiau šios informacijos teisingumas gali būti vertinamas bankroto bylos iškėlimo stadijoje, taip pat jau iškėlus bankroto bylą. O paaiškėjus aplinkybei, kad pareiškėjas pateikė neteisingą informaciją apie savo turtą, turimus įsipareigojimus, bankroto byla gali būti nutraukiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-269-219/2015).
37. Be to, kaip minėta, kasacinis teismas teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse yra išaiškinęs, kad atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismas jose turi būti aktyvus; tai apima ir teisę rinkti įrodymus. Tokia kasacinio teismo praktika mutatis mutandis taikytina ir fizinio asmens bankroto bylose, nes iškeliant fizinio asmens bankroto bylą siekiama ne tik atkurti jo mokumą, bet ir patenkinti kreditorių reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, teismas, vertindamas fizinio asmens nemokumą sukėlusias priežastis ir iš pareiškėjo kartu su pareiškimu iškelti jam bankroto bylą pateiktų duomenų bei kreditorių pateiktų duomenų (jei tokie pateikiami) nustatęs, kad yra pagrindas abejoti pareiškėjo sąžiningumu, jei tokių duomenų nepakanka pagrįstai išvadai, jog nemokumą lėmė nesąžiningi pareiškėjo veiksmai, padaryti, turi būti aktyvus ir pareikalauti pareiškėjo pateikti papildomus įrodymus apie prisiimtų prievolių vykdymo ar kitas reikšmingas aplinkybes, kurių pagrindu galėtų padaryti pagrįstą išvadą dėl asmens sąžiningumo (nesąžiningumo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-686/2015). Tokia teismo teisė įtvirtinta ir FABĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte, kuriame nurodyta, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti fizinio asmens bankroto bylą, gali įpareigoti fizinį asmenį pateikti teismui bankroto bylai nagrinėti reikalingus papildomus dokumentus.
38. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytas teisės aiškinimo bei taikymo taisykles, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatęs, jog byloje trūksta tam tikrų įrodymų ir (ar) duomenų, leidžiančių padaryti pagrįstas išvadas dėl pareiškėjo (ne)sąžiningumo ir (ar) (ne)mokumo, turėjo pareikalauti pareiškėjo pateikti papildomus įrodymus ir (ar) paaiškinimus dėl abejones teismui sukėlusių aplinkybių, o ne atsisakyti iškelti pareiškėjui bankroto bylą, be kita ko, tuo pagrindu, kad pareiškėjas nepateikė tam tikras aplinkybes patvirtinančių aplinkybių. Kaip minėta, civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas aiškiai nenustatė (nenurodė) pareiškėjo nesąžiningų veiksmų, dėl kurių fizinis asmuo tapo nemokus, o iš esmės tik kėlė abejones dėl galimo pareiškėjo nesąžiningumo.
39. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl to, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog jis dėjo pakankamai pastangų kuo didesne apimtimi patenkinti savo kreditorinius įsipareigojimus, gauti didesnes pajamas.
40. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis padėtį pabloginti (jos negerinti) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados apie pareiškėjo neveikimą siekiant atkurti mokumą, yra deklaratyvios ir nepagrįstos jokiomis objektyviomis aplinkybėmis. Tokias išvadas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismas galėjo padaryti tik esant nustatytoms aplinkybėms, kad pareiškėjas, atsižvelgiant į jo išsilavinimą, sveikatos būklę, darbo patirtį, šeimyninę padėtį ir kitas reikšmingas aplinkybes, turėjo galimybes gauti didesnes pajamas, tačiau sąmoningai jų nesiekė. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, faktinių aplinkybių, susijusių su sąmoningu neveikimu siekiant gauti didesnes pajamas, teismas taip ir nenustatė, apsiribodamas tik deklaratyviais teiginiais.
41. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiais, kad pareiškėjas neįrodė iš kokių pajamų atsiskaitinėtų su kreditoriais ir bankroto administratoriumi bankroto procese, nes iš esmės šios nurodomos aplinkybės bankroto bylos iškėlimo stadijoje nėra teisiškai reikšmingos; šie klausimai sprendžiami vėlesnėse bankroto proceso stadijose, t. y. dėl atsiskaitymo su kreditoriais galimybių ir jų grafiko, administravimo išlaidų apmokėjimo, skolininko mokumo atkūrimo priemonių sprendžiama tvirtinant fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planą (FABĮ 7, 8 straipsniai).
42. Be to, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismui nurodžius galimai nesąžiningus pareiškėjo veiksmus, tačiau nepaaiškinus, kaip šie duomenys galėjo įtakoti pareiškėjo nemokumą, o tik abstrakčiai juos nurodžius ir iškeliant tam tikrų abejonių, tačiau jų nemotyvuojant, nėra pakankamas pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą remiantis FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktu.
43. Taigi, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad aukščiau nurodytos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo (ne)mokumu ir (ne)sąžiningumu, nebuvo išsamiai nustatytos ir detaliai įvertintos, taip neatskleidžiant bylos esmės, todėl skundžiama nutartis naikintina.
44. Apeliantas prašo, panaikinus skundžiamą nutartį, priimti naują sprendimą – pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjui tenkinti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagal FABĮ nuostatas bankroto bylos iškėlimo klausimo sprendimas priskirtinas pirmosios instancijos (atsižvelgiant į tai, kad iškėlęs bankroto bylą teismas turi atlikti eilę procesinių veiksmų), o ne apeliacinės instancijos teismo, kompetencijai, todėl, panaikinus skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, bankroto bylos iškėlimo klausimas grąžintinas iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui.
45. Kiti atskirojo skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus ir procesinę bylos baigtį, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų nepasisakoma.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. T. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 10 d. nutartį, kuria A. T. atsisakyta iškelti fizinio asmens bankroto bylą, panaikinti ir bankroto bylos iškėlimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėja                                                                                     Jūratė Varanauskaitė