Administracinė byla Nr. eI-742-426/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02793-2016-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 13.2.; 13.7.2.;

 55.1.3.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 24 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė,

dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Eligijui Vinckui,

atsakovo atstovei Limantei Stankevičiūtei,

trečiojo suinteresuoto asmens atstovei Janina Meškevič,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Bio Valiuta“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei, dėl sprendimų panaikinimo.

Teismas

n u s t a t ė:

UAB „Bio Valiuta“ (toliau – ir pareiškėja, bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo: 1) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2016-06-20 sprendimą Nr. 1A-231; 2) panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir teritorinė muitinė) 2016-03-22 supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 6VM190435S (toliau – ir patikrinimo ataskaita).

Pareiškėja skunde nurodo, jog Vilniaus teritorinė muitinė, atlikusi importo deklaracijose deklaruotų prekių tarifinio klasifikavimo patikrinimą, 2016-03-22 surašė supaprastinto patikrinimo ataskaitą, kurioje konstatavo, kad prekės priskirtinos 1518 00 99 90 TARIC kodui, o ne deklaruotam 1518 00 95 90 TARIC kodui, kurį nurodė pareiškėja. Atsižvelgus į tai, Vilniaus teritorinė muitinė įregistravo mokestinę prievolę muitinei: 1 175,86 Eur muito, 287,86 Eur importo PVM bei 147 Eur baudos, iš viso – 1 610, 72 Eur.

Pareiškėja nesutinka su atsakovo išvada, kad įrodinėjimo našta dėl TARIC kodo pakeitimo tenka ne Vilniaus teritorinei muitinei, bet pareiškėjai. Skunde Departamentui bendrovė nurodė, kad Vilniaus teritorinė muitinė skundžiamą patikrinimo ataskaitą iš esmės grindė keliais teiginiais, t. y. muitinei pateiktuose dokumentuose nėra informacijos, jog importuotame kepimo aliejuje yra gyvūninių riebalų ir deklaracijose nurodyti prekių aprašymai patvirtina, kad buvo importuotas panaudotas augalinis aliejus. Tačiau Departamentas konstatavo, kad pagrindo teigti, jog įrodinėjimo našta dėl TARIC kodo pakeitimo pirmiausia tenka Vilniaus teritorinei muitinei, nėra.

Pareiškėjos nuomone, mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Nagrinėjamu atveju trečiasis suinteresuotasis asmuo šios pareigos nevykdė, tik deklaratyviai nurodė, kad muitinei pateiktuose dokumentuose nėra informacijos, jog importuotame kepimo aliejuje yra gyvūninių riebalų, tačiau atsakovas tokiai išvadai pritarė.

Pareiškėjos įsitikinimu, Vilniaus teritorinė muitinė, siekdama paneigti ginčo deklaracijose nurodyto 1518 00 95 90 TARIC kodo teisingumą, privalėjo įrodyti, kad importuotame aliejuje nebuvo gyvūninės kilmės riebalų.

Bendrovė pabrėžia, jog toks aliejus valgymui netinka, todėl nevalgomieji gyvūninių ir augalinių riebalų, aliejų ir jų frakcijų mišiniai arba preparatai priskiriami KN 1518 00 95 subpozicijai.

Iš deklaracijose nurodyto TARIC kodo aiškiai matyti, kad buvo importuotas valgymui netinkantis, panaudotas kepimo aliejaus mišinys, turintis augalinės ir gyvūninės kilmės riebalų. Tai, kad pareiškėja importavo panaudotą kepimo aliejaus mišinį, savo sudėtyje turintį augalinės ir gyvūninės kilmės riebalų, 2016-05-12 rašte patvirtino ir prekių siuntėjas – Norvegijos bendrovė (duomenys neskelbtini), tačiau Departamentas dėl formalių priežasčių šio patvirtinimo objektyviu įrodymu nelaikė. Atsakovas, kaip ir trečiasis suinteresuotasis asmuo, neturėdamas jokių objektyvių ir neginčijamų įrodymų dėl faktiškai importuotų prekių sudėties, pareiškėjos manymu, netinkamai vertino ir jos pateiktas 2013-01-03, 2014-01-03 bei 2014-11-26 pirkimo-pardavimo sutartis. Bendrovė atkreipia dėmesį į tai, kad aliejus, kuris susidaro maisto gamybos procese, surenkamas iš viešojo maitinimo įstaigų.

Atsakovui visapusiškai ir objektyviai neištyrus visų bylai reikšmingų aplinkybių, pasak pareiškėjos, skundžiamo sprendimo negalima pripažinti teisėtu ir pagrįstu. Departamentas pažeidė pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti bei teisiškai įvertinti visas reikšmingas bylos aplinkybes. Šiuo atveju atsakovas klaidingai vertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja gabena augalinį aliejų. Pareiškėjos nuomone, atsakovo sprendimas yra nepagrįstas dar ir dėl to, kad jis priimtas nurodant vienintelį argumentą – „iš prekės aprašymo matyti, kad pareiškėja gabena augalinį aliejų“. Toks sprendimas yra nemotyvuotas, neproporcingas ir nepagrįstas, todėl turėtų būti panaikintas.

Pareiškėja atkreipia teismo dėmesį į tai, kad trečiasis suinteresuotasis asmuo tarifinio klasifikavimo teisingumo patikrinimą pradėjo ir dėl 2014 m. importo deklaracijose deklaruotų prekių, tačiau TARIC kodą pakeitė tik 2013 m. deklaruotoms prekėms. Ši aplinkybė akivaizdžiai patvirtina, kad Vilniaus teritorinė muitinė pripažino, jog 2014 m. analogiškose importo deklaracijose, nurodytose 2015-11-30 rašte Nr. (9.2/33)-2V-23904, deklaruotas 1518 00 95 90 TARIC kodas yra teisingas, nors prekių aprašymas 2014 m. deklaracijose nurodytas lygiai toks pat, kaip ir 2013 m. įformintose deklaracijose. Išdėstytos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad Vilniaus teritorinė muitinė pareiškėjos pateiktus įrodymus dėl 1518 00 95 90 TARIC kodo taikymo teisingumo vertino skirtingai ir nepaaiškino, kodėl vertindama pareiškėjos pateiktus įrodymus už 2014 m. pripažįsta tinkamais, o už 2013 m. konstatuoja, kad juose nėra informacijos apie gyvūninių riebalų buvimą. Departamentas dėl šių pareiškėjos nurodytų aplinkybių nepasisakė, todėl akivaizdu, kad ir jis iki galo nežino, kokiais konkrečiais įrodymais remiantis Vilniaus teritorinė muitinė pakeitė 2013 m. įformintose deklaracijose nurodytą TARIC kodą.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas palaikė skundo reikalavimus.

Atsakovas atsiliepime nurodo, kad su skundu nesutinka. Paaiškino, jog Vilniaus teritorinė muitinė nustatė, kad pareiškėja iš Norvegijos importavo panaudotą po kepimo augalinį aliejų, skirtą perdirbti ir naudoti kaip biokurą, kurį elektroninėse importo deklaracijose deklaravo TARIC kodu 1518 00 95 90. Vilniaus teritorinė muitinė atliko importo deklaracijose deklaruoto naudoto augalinio aliejaus tarifinio klasifikavimo teisingumo patikrinimą, kurio metu buvo nustatyta, kad pareiškėja importo deklaracijose aprašydama prekes nurodė, kad deklaruojamas panaudotas po kepimo augalinis aliejus, tačiau deklaravo TARIC kodą 1518 00 95 90, kuriuo klasifikuojami nevalgomieji gyvūniniai arba gyvūniniai ir augaliniai riebalai, aliejai ir jų frakcijų mišiniai. Vilniaus teritorinė muitinė, įvertinusi pateiktus dokumentus, nustatė, kad juose nėra informacijos, jog importuotame aliejuje yra ir gyvūninės kilmės riebalų ir 2016-03-22 priėmė supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 6VM190435S, kuria pakeitė deklaruotą TARIC kodą iš 1518 00 95 90 į 1518 00 99 90 ir įregistravo 1 175,86 Eur muito, 287,86 Eur PVM ir 147 Eur baudos mokestinę prievolę.

Atsakovas, įvertinęs pareiškėjos skundo argumentus ir pateiktus duomenis, 2016-06-20 priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundą atmetė ir skundžiamą Vilniaus teritorinės muitinės 2016-03-22 supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 6VM190435S patvirtino.

Trečiajam suinteresuotajam asmeniui kilus abejonių dėl importo deklaracijose deklaruotų prekių tarifinio klasifikavimo teisingumo, pareiškėjai nusiuntė 2015-11-30 nurodymą pateikti visus dokumentus ir jų autentifikuotus vertimus į lietuvių kalbą, kurie pagrįstu importo deklaracijose deklaruoto prekės kodo teisingumą. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja privalo importo deklaracijose nurodyti teisingus duomenis ir vykdyto patikrinimo metu privalėjo pateikti Vilniaus teritorinei muitinei duomenis ir dokumentus, pagrindžiančius deklaruotų prekių tarifinio klasifikavimo teisingumą. Įrodinėjimo našta, jog deklaruotas teisingas prekės kodas, tenka bendrovei. Vilniaus teritorinė muitinė atliko importo deklaracijų ir su jomis pateiktų dokumentų patikrinimą ir skundžiamoje supaprastinto patikrinimo ataskaitoje vertino pareiškėjos pateiktus duomenis. Vilniaus teritorinė muitinė įvertino importo deklaracijoje esančius duomenis, UAB (duomenys neskelbtini) pateiktus tyrimo protokolus, pirkimo-pardavimo sutartis tarp pareiškėjos ir (duomenys neskelbtini), kurios buvo išverstos į lietuvių kalbą, kitus muitinio įforminimo metu prie deklaracijų pateiktus dokumentus ir teisės aktų nuostatas, todėl pagrindo teigti, kad Vilniaus teritorinė muitinė rėmėsi deklaratyviais argumentais ir priimto sprendimo nepagrindė, kai pati pareiškėja nėra pateikusi jokių objektyvių ir neabejotinų duomenų, nėra pagrindo.

Atsakovas aiškina, kad pareiškėjos deklaruojamas prekių TARIC kodas turi atitikti importo deklaracijoje nurodytą prekių aprašymą, o deklaracijoje nurodyti duomenys turi atitikti jas lydinčių dokumentų turinį. Departamentas skundžiamame sprendime detaliai pasisakė dėl bendrovės pateikto prekių siuntėjo (duomenys neskelbtini) 2016-05-12 rašto. Pareiškėja pateikė ne originalų dokumentą, o neoriginalaus dokumento kopiją. Raštas yra be jokių įmonės oficialių rekvizitų ir nepasirašytas įgalioto asmens. Pažymi, kad pateiktame rašto vertime į lietuvių kalbą, teksto apačioje, yra nurodytas rekvizitas „parašas“, tačiau pareiškėjos pateiktame rašte anglų kalba įmonės atstovo parašo nėra. Atsakovui nebuvo pagrindo vadovautis pateiktu raštu ir laikyti objektyviu įrodymu, kadangi jis nepasirašytas, neoriginalaus dokumento kopija, be to, autentifikuotas rašto vertimas neatitinka rašto užsienio kalba teksto. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja neneigia muitinio įforminimo metu pateiktuose dokumentuose esančios informacijos, tačiau tik atlikus mokestinį patikrinimą, pateikė 2016-05-12 raštą, kuris prieštarauja pačios bendrovės muitinio įforminimo metu pateiktiems dokumentams. Nagrinėjamas dokumentas vertintinas kaip pareiškėjos pasirinkta gynybinė pozicija. Vadovautis dokumentu, kuris yra neoriginalaus dokumento kopija, be rekvizitų, nepasirašytas ir prieštaraujantis pačios pareiškėjos įformintų importo deklaracijų turiniui ir jas lydintiems dokumentas, atsakovas neturėjo pagrindo.

Departamentas tvirtina, kad, skundžiamame sprendime įvertino pareiškėjos pateiktą   2013-01-03 pirkimo-pardavimo sutartį tarp jos ir (duomenys neskelbtini) ir nurodė, kad sutarties 2 punktas įtvirtina parduodamo objekto aprašymą. Nagrinėjamame punkte įtvirtinta, kad parduodamas naudotas aliejus nėra skirtas žmonėms vartoti, o jo specifikacija nurodyta sąskaitoje faktūroje. Prie kiekvienos importo deklaracijos muitinio įforminimo metu bendrovė pridėjo PVM sąskaitas-faktūras, kuriose prekės specifikacija nurodyta „used cooking oil“, t. y. panaudotas kepimo aliejus, ir, nepaisant to, kad sutartyje nurodyta, jog prekės specifikacija bus aprašyta sąskaitose faktūrose, minėtuose dokumentuose duomenų apie prekės specifikaciją nėra. Duomenų, kad gabenamas aliejus turi gyvūninės kilmės riebalų ir prekės deklaruotinos TARIC kodu  1518 00 95 90, nėra ir kituose bendrovės pateiktuose dokumentuose.

Atsakovas pabrėžia, kad visi pareiškėjos muitinio įforminimo metu pateikti dokumentai, kuriuos detaliai aptarė tiek skundžiamame sprendime, tiek atsiliepime, leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad buvo gabentas panaudotas po kepimo augalinis aliejus ir duomenų, jog jame būtų gyvūninės kilmės riebalų, nėra nė viename pareiškėjos pateiktame dokumente.

Muitinės departamentas atkreipia dėmesį, kad skundžiamame 2016-06-20 sprendime Nr. 1A-231 dėl 2014 m. importo deklaracijų nepasisakė, nes skundžiamoje supaprastinto patikrinimo ataskaitoje buvo atliktas tyrimas dėl 2013 m. importo deklaracijų ir jas lydinčių dokumentų. Vertinti deklaracijas, kurios nebuvo ginčo dalyku, Departamentas pagrindo neturėjo. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja klaidiną teismą. Vilniaus teritorinė muitinė dėl didelės deklaracijų ir jas lydinčių dokumentų apimties atliko du patikrinimus ir TARIC kodą 2013 m. importo deklaracijoms pakeitė skundžiama patikrinimo ataskaita, o 2014 m. importo deklaracijoms TARIC kodą iš 1518 00 95 90 į 1518 00 99 90 pakeitė 2016-08-12 supaprastinto patikrinimo ataskaita Nr. 6VM191139S.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad trečiasis suinteresuotasis asmuo skundžiamoje supaprastinto patikrinimo ataskaitoje pagrįstai pažymėjo, kad pareiškėja iš to paties siuntėjo, t. y. (duomenys neskelbtini) pagal 2015-10-13 importo deklaraciją Nr. (duomenys neskelbtini)  importavo kepimo metu panaudotą augalinį aliejų, skirtą naudoti kaip žaliavą biodyzelinui gaminti TARIC kodu 1518 00 99 90, t. y. kodu, kuris buvo nurodytas Vilniaus teritorinės muitinės skundžiamoje supaprastinto patikrinimo ataskaitoje.

Įvertinus Importo deklaracijas, jas lydinčiuose dokumentuose esančius duomenis, pareiškėjos pateiktus papildomus įrodymus, atsakovas daro išvadą, kad duomenų, kurie atitiktų jos deklaruotą TARIC kodą importo deklaracijose ir pagrįstų, kad buvo importuotas augalinis aliejus, turintis gyvūninės kilmės riebalų, nėra. Atsakovas pripažįsta, kad Vilniaus teritorinė muitinė skundžiama supaprastinto patikrinimo ataskaita pagrįstai pakeitė deklaruotą TARIC kodą.

Muitinės departamentas pažymi, jei pareiškėja būtų vykdžiusi Bendrojo administracinio dokumento pildymo instrukcijų 27.35.2 papunktyje nustatytą pareigą ir importo deklaracijose prekes aprašytų taip, kad jas būtų galima vienareikšmiškai suklasifikuoti, ir laikytųsi 2013-01-03 pirkimo-pardavimo sutarties 2 punkto, pagal kurį gabenamos prekės specifikacija turėjo būti detaliai apibūdinta sąskaitoje faktūroje, mokestinis ginčas galėjo ir neatsirasti. Nagrinėjamu atveju iš susiklosčiusių aplinkybių visumos matyti, kad bendrovė nesilaikė teisės aktų nuostatų ir deklaruotų prekių aprašymas importo deklaracijose ir jas lydinčiuose dokumentuose neatitinka deklaruoto prekių TARIC kodo. Pareiškėjos minimame sprendime buvo susiklosčiusios visai kitos faktinės aplinkybės ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs konkrečioje byloje buvusius specifinius dokumentus, priėmė minimą sprendimą, tai dar nesudaro pagrindo teigti, kad šiuo sprendimu buvo sukurta įrodymų vertinimo taisyklė.

Vilniaus teritorinė muitinė, vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso 78 str. 2 d. įtvirtintu dokumentiniu prekių patikrinimu ir įvertinusi tikrintose importo deklaracijose bei jas lydinčiuose dokumentuose esančius duomenis bei pareiškėjos pateiktus dokumentus vykdyto patikrinimo metu, pagrįstai nurodė, kad bendrovė, deklaruodama prekes, nepateikė nė vieno dokumento, pagrindžiančio, kad gabentas aliejus turi gyvūninės kilmės riebalų. Departamentas skundžiamame sprendime detaliai įvertino visus dokumentus, skunde išdėstytus argumentus ir Vilniaus teritorinės muitinės supaprastinto patikrinimo ataskaitą, todėl pagrindo teigti, kad skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas, nėra.

Atsiliepime atkreipia dėmesį, jog pareiškėja importo deklaracijose gabenamas prekes aprašo kaip panaudotą po kepimo augalinį aliejų, skirtą perdirbti ir naudoti kaip biokurą. Duomenų, kad gabentas aliejus turi gyvūninės kilmės riebalų, nėra nė viename jos pateiktame deklaracijas lydinčiame dokumente. Atsižvelgiant į tai, kad gabenta prekė visuose muitinio įforminimo metu pateiktuose dokumentuose yra aprašyta kaip panaudotas augalinis aliejus, atsakovas daro išvadą, kad trečiasis suinteresuotasis asmuo pagrįstai pakeitė deklaruotą TARIC kodą iš 1518 00 95 90 į 1518 00 99 90 ir įregistravo 1 175,86 Eur muito, 287,86 Eur PVM ir 147 Eur baudos mokestinę prievolę.

Prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Vilniaus teritorinė muitinė nesutinka su UAB „Bio Valiuta“ skunde išdėstytais argumentais dėl Departamento 2016-06-20 sprendimo Nr. I A- 231 ir šiuo sprendimu patvirtintos Vilniaus teritorinės muitinės 2016-03-22 supaprastinto patikrinimo ataskaitos Nr. 6VM190435S panaikinimo.

Vilniaus teritorinė muitinė, vadovaudamasi 1992-10-12 Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), 78 straipsniu, atliko Vilniaus teritorinės muitinės 2016-03-22 supaprastinto patikrinimo ataskaitoje Nr. 6VM190435S nurodytose elektroninėse importo deklaracijose deklaruotų prekių (kepimo metu panaudoto augalinio aliejaus, skirto perdirbimui ir naudojimui kaip biokuras) tarifinio klasifikavimo patikrinimą. Patikrinimo metu iš Norvegijos bendrovės (duomenys neskelbtini) 2013 metais importuotų prekių mėginių paimti jau nebuvo galimybės. Kadangi prekių aprašymas neatitiko deklaruojamo TARIC kodo, Vilniaus teritorinė muitinė 2015-11-30 raštu įpareigojo pareiškėją pateikti importuotų prekių dokumentus ir informaciją, kurių pagrindu būtų galima identifikuoti prekes ir nustatyti tikslius jų kodus ir aprašymus.

UAB „Bio Valiuta“ muitinei pateikė dokumentus, iš kurių buvo nustatyta, kad importo deklaracijose, kuriose buvo deklaruotas kepimo metu panaudotas augalinis aliejus, skirtas perdirbimui ir naudojimui kaip biokuras, buvo neteisingai klasifikuojamas Kombinuotosios nomenklatūros (toliau – ir KN) 1518 00 95 subpozicijoje (TARIC kodas 1518 00 95 90). To pasėkoje, už minėtą prekę neteisingai buvo apskaičiuoti importo mokesčiai.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo atsiliepime paaiškino, kad, atlikusi pareiškėjos patikrinimą, 2016-03-22 surašė supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 6VM190435S, kurioje prekei nustatė naują TARIC kodą 1518 00 99 90 ir UAB „Bio Valiuta“ vardu papildomai įregistravo 1 175,86 Eur muito, 287,86 Eur PVM mokestinę prievolę ir skyrė 147 Eur baudą už mokėtinų mokesčių sumažinimą.

Bendrovė įstatymų nustatyta tvarka Vilniaus teritorinės muitinės patikrinimo ataskaitą apskundė Muitinės departamentui, kuris 2016-06-20 sprendimu minėtą ataskaitą patvirtino.

Nagrinėjamu atveju prekių klasifikavimui yra aktualios pirma ir šešta Bendrosios KN aiškinimo taisyklės.

Vilniaus teritorinė muitinė, patikrinusi pareiškėjo pateiktus dokumentus nustatė, kad nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad ginčo prekė galėtų būti įvardijama, kaip nevalgomų gyvūninių arba gyvūninių ir augalinių riebalų, aliejų ir jų frakcijų mišinys. Pateiktose prekių pirkimo sąskaitose, prekių gabenimo važtaraščiuose, tranzito deklaracijose nurodyta, kad importuota prekė yra naudotas kepimo aliejus. Bendrojoje deklaracijoje ir importo deklaracijose nurodyta, kad importuota prekė yra kepimo metu panaudotas augalinis aliejus biokuro gamybai.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo nurodo, kad pareiškėjos pateikti (duomenys neskelbtini) tyrimų protokolai nelaikytini tinkamu įrodymu prekių apibūdinimui paneigti, kadangi tyrimai užsakyti 2014 - 2015 m. ir juose nėra informacijos, patvirtinančios, kad tyrimai atlikti būtent su tomis prekėmis, kurios deklaruotos tikrinamose deklaracijose. Be to, pagal tyrimo protokoluose nurodytus produkto parametrus, t. y. stearino rūgšties ir laisvųjų riebalų rūgščių kiekius nebūtų galimybės nustatyti, kad panaudotame aliejuje yra gyvulinės prigimties riebalų, kadangi stearino rūgštis įeina ir į augalinių ir j gyvūninių trigliceridų sudėtį, nes laisvosios riebalų rūgštys susidaro tiek augaliniuose, tiek gyvuliniuose riebaluose ar aliejuje kaitinimo metu, vykstant oksidaciniams, fermentiniams ir kitiems procesams.

Šiuo atveju visuose muitinei pateiktuose dokumentuose prekės aprašyme vienareikšmiškai nurodoma, kad tai yra kepimo metu panaudotas augalinis aliejus, skirtas perdirbimui ir naudojimui kaip biokuras, kuris klasifikuotinas KN subpozicijoje 1518 00 99.

Vilniaus teritorinė muitinė, atlikusi pareiškėjos pateiktų dokumentų, susijusių su importuotomis prekėmis, patikrinimą, pagrindė, kodėl 2013 m. importo deklaracijose yra keistinas prekės kodas ir perskaičiuotini importo mokesčiai, o bendrovė nepateikė įtikinamų įrodymų, kad buvo importuota prekė, neatitinkanti prekes lydinčiuose dokumentuose nurodyto pavadinimo ir aprašymo importo deklaracijose.

Pareiškėja atsakovui papildomai pateikė 2013-01-03 pirkimo-pardavimo sutarties vertimą į lietuvių kalbą bei 2016-05-12 prekių pardavėjo (duomenys neskelbtini) raštą su vertimu. Departamentas, išnagrinėjęs minėtus dokumentus ir jų pateikimo aplinkybes, skundžiamame sprendime išsamiai argumentavo, kodėl nėra pagrindo pateiktų dokumentų laikyti objektyviais įrodymais, klasifikuojant ginčo prekę 1518 00 95 KN subpozicijoje.

Atkreipia teismo dėmesį į tai, kad dėl didelės nagrinėjamos medžiagos apimties Vilniaus teritorinė muitinė pagal tikrinamus kalendorinius metus yra surašiusi atskiras ataskaitas, kuriose yra pakeistas TARIC kodas ir įregistruoti importo mokesčiai tiek už 2013 m., tiek už 2014 m. importuotą panaudotą augalinį aliejų, skirtą perdirbimui ir naudojimui kaip biokuras. Trečiasis suinteresuotasis asmuo dėl 2014 m. importuotų analogiškų prekių klasifikavimo yra surašiusi 2016-08-12 supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 6VM191139S ir įregistravusi mokesčių nepriemoką.

Pažymi ir tai, kad UAB „Bio Valiuta“ 2015-10-13 iš to paties Norvegijos siuntėjo (duomenys neskelbtini) importavo panaudotą augalinį aliejų, skirtą biodyzelino gamybai, kurį deklaravo jau teisingu TARIC kodu 158 00 99 90 (deklaracija 15LTLR1000IM02A794).

Atsakovas, atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą, trečiojo suinteresuotojo asmens manymu, teisingai konstatavo, jog Vilniaus teritorinė muitinė pagrįstai ginčo prekei pakeitė TARIC kodą iš 1518 00 95 90 į 1518 00 99 90, o pareiškėjos pateikti įrodymai nepaneigia mokesčių administratoriaus padarytų išvadų ginčijamoje supaprastinto patikrinimo ataskaitoje.

Teismas

konstatuoja:

Skundas atmestinas

Ginčas kilo dėl teritorinės muitinės 2016-03-22 supaprastinto patikrinimo ataskaitos Nr. 6VM190435S, kuria įregistruota mokestinė prievolė: 1 175,86 Eur muitas, 287,86 Eur PVM ir 147 Eur bauda, teisėtumo ir Departamento 2016-06-20 sprendimo Nr. 1A-231, kuriuo ikiteismine tvarka išnagrinėtas pareiškėjos skundas dėl patikrinimo ataskaitos.

Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodoma, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Taigi, sprendžiant pareiškėjos reikalavimų pagrįstumą, pirmiausia, būtina įvertinti skundžiamų sprendimų, kurie laikytini viešojo administravimo aktais, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str. nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiami sprendimai turėtų būti panaikinti.

Teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad, nagrinėdamas individualų ginčą, teismas vertina konkrečius skunde nurodytus faktus ir su jais susijusius byloje esančius įrodymus, tačiau negali analizuoti visų įmanomų prielaidų, galinčių turėti įtakos tiriamų viešojo administravimo sprendimų teisėtumui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-17 nutartis adm. b. Nr. A492-163/2013 ir kt.).

Taigi, šioje administracinėje byloje teisminis ginčo nagrinėjimas ir ginčijamo sprendimo tyrimas yra apibrėžiamas tik tokių konkrečių aplinkybių ir faktų, kuriais pareiškėja grindžia skundo reikalavimus, taip pat nurodo kaip pažeidžiančius jos teises, vertinimu.

Iš pareiškėjos skundo matyti, kad ji nesutikimą su skundžiamais sprendimais grindžia tuo, kad: 1) buvo netinkamai paskirstyta įrodinėjimo našta tarp pareiškėjos ir teritorinės muitinės; 2) importuotas aliejus valgymui netinka, todėl valgomieji gyvūninių ir augalinių riebalų, aliejų ir jų frakcijų mišiniai arba preparatai priskiriami KN 1518 00 95 subpozicijai. Pažymėtina, kad tarp šalių nekyla ginčo dėl mokėtinų sumų apskaičiavimo matematinio teisingumo.

Byloje nustatyta, kad teritorinė muitinė patikrinimo ataskaitoje konstatavo, jog pareiškėja iš Norvegijos importavo naudotą augalinį aliejų, skirtą perdirbti ir naudoti kaip biokurą, kurį elektroninėse importo deklaracijose (toliau – ir deklaracijos) TARIC kodu 1518 00 95 90. Pareiškėja deklaracijose naudotą augalinį aliejų, skirtą perdirbti ir naudoti kaip biokuras, priskyrė TARIC 1518 00 95 subpozicijai, kurioje klasifikuojami nevalgomieji gyvūniniai arba gyvūniniai ir augaliniai riebalai, aliejai ir jų frakcijų mišiniai. Teritorinė muitinė, įvertinusi pareiškėjus pateiktus dokumentus nustatė, kad juose nėra informacijos, jog importuotame kepimo aliejuje (used cooking oil) yra ir gyvūninių riebalų; prekių deklaravimo metu pareiškėja deklaracijose nurodė prekių aprašymus („Kepimo metu panaudotas augalinis aliejus, skirtas perdirbti ir naudoti kaip biokuras“, „Naudotas (po kepimo) augalinis aliejus, skirtas tolimesniam perdirbimui ir naudojimui kaip biokuras“), tuo patvirtindama, kad buvo gautas panaudotas augalinis aliejus. Teritorinė muitinė nusprendė deklaracijose prekių deklaruotą TARIC kodą 1518 00 95 90 į nustatytą TARIC kodą 1518 00 99 90.

Departamentas 2016-06-20 sprendimu Nr. 1A-231 išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, nusprendė teritorinės muitinės patikrinimo ataskaitą patvirtinti.

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 67 str. 1 d. nustato, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šiame Mokesčių administravimo įstatymo straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė. Mokesčių mokėtojas, siekdamas paneigti mokesčių administratoriaus mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumą ir pagrįstumą, privalo ne tik nurodyti savo abejones dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo, bet ir pateikti tokias abejones pagrindžiančius įrodymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr.   A-1302-602/2016).

Ginčo nagrinėjimo metu teisme, remiantis ABTĮ 57 str. 4 d. (redakcija, galiojusi iki 2016-06-30), įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-03-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A-214-261/2016).

Prekių mėginių (pavyzdžių) administravimo taisyklių, patvirtintų Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2010-06-29 įsakymu Nr. 1B-443, 9 p., tais atvejais, kai neįmanoma paimti prekes reprezentuojančių mėginių, imama asmens patvirtinta ir prekes apibūdinanti informacinė medžiaga, t. y. prospektai, brėžiniai, aprašymai ar jų kopijos, nuotraukos, techninė dokumentacija, katalogai, reklaminiai ar kiti leidiniai ir dokumentai, kuriuose pateiktos informacijos pakanka prekės klasifikavimui. Akivaizdu, kad išleidus ginčui aktualias prekes į apyvartą, mokesčių administratorius negalėjo paimti jų mėginių. Dėl analogiškų priežasčių pareiškėjos mokesčių administratoriui pateikti (duomenys neskelbtini) tyrimų protokolai (t. II, b. l. 53–58) nepatvirtina deklaracijose nurodytų prekių sudėties, kadangi byloje nėra duomenų, kad būtent tos prekės buvo tiriamos. Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, mokesčių administratorius pagrįstai taikė prekę apibūdinančios informacijos tyrimą.

Iš teritorinės muitinės supaprastinto patikrinimo matyti, kad ji buvo priimta įvertinus deklaracijas bei prie deklaracijų pridėtus dokumentus, pirkimo-pardavimo sutartis.

Teismas, įvertinęs pareiškėjos teiktas deklaracijas, pirkimo-pardavimo sutartis, sąskaitas-faktūras ir kitus dokumentus, nekartodamas Departamento ir teritorinės muitinės sprendimų, sutinka, jog importuotos prekės įvardijamos kaip augalinis aliejus ir nėra įvardijamos kaip gyvūninės kilmės ar gyvūninės ir augalinės kilmės. Papildomai pasisakytina, kad, priešingai nei tvirtina pareiškėja, aliejus kepimui naudojamas ne tik žuviai ar mėsai, ar jų gaminiams gaminti, bet ir ne gyvūninės kilmės produktų kepimui (pavyzdžiui, bulvių, cukinijų ar pan.), todėl aplinkybė, kad aliejus buvo naudojamas kepimui nepatvirtina fakto, kad jis yra ir gyvūninės kilmės.

Teismo vertinimu, mokesčių administratorius pagrįstai (duomenys neskelbtini) 2016-05-12 patvirtinimo (t. II, b. l. 16–17) nevertino kaip patvirtinančio prekių augalinę ir gyvūninę kilmę. Iš vienos pusės, teismas sutinka su abejonėmis dėl minėto patvirtinimo autentiškumo. Pareiškėja žinodama, kad yra kilęs ginčas dėl autentiškumo nesiėmė jokių priemonių pašalinti šias abejones, t. y. negavo savo kontrahento patvirtinimo ant firminio blanko, su parašu ar elektroniniu parašu. Nors pareiškėja tvirtina, kad įprasta verslo praktika pasikeisti nepasirašyta korespondencija elektroniniu paštu, o šį raštą gavo būtent elektroniniu paštu, tačiau tokie bendro pobūdžio teiginiai nepagrįsti byloje esančiais įrodymais, todėl atmestini, kadangi pareiškėja neįvykdė savo procesinės pareigos pateikti įrodymus. Iš kitos pusės, pareiškėjos kontrahento patvirtinimas, kad ginčo prekės buvo surinktos įvairiose kavinėse, restoranuose ir kitose maitinimo įstaigose, o tokio pobūdžio aliejuje neišvengiamai yra gyvūninės kilmės riebalų, nes aliejuje buvo kepama mėsa, žuvis ir kiti gyvūninės kilmės produktai vertintini kritiškai. Kaip minėta, aliejaus naudojimas viešojo maitinimo įstaigoje nepatvirtina aplinkybės, kad jame buvo termiškai apdorota žuvis, mėsa ar kiti gyvūninės kilmės produktai. 

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-03-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A-214-261/2016). 

Vertinant byloje esančių įrodymų visetą matyti, kad visuose (išskyrus pareiškėjos kontrahento 2016-05-12 patvirtinimą (t. II, b. l. 16–17)) dokumentuos nurodyta, kad ginčo prekės yra augalinės kilmės aliejus. Teismas (duomenys neskelbtini) 2016-05-12 patvirtinimą vertiną kaip nepatikimą, kadangi kyla pagrįstų abejonių tiek dėl jo autentiškumo, tiek dėl jame išdėstytų faktinių aplinkybių, pareiškėja, nors ir turėdama galimybę, šių abejonių nepašalino, be to, šis patvirtinimas neatitinka kitų byloje esančių įrodymų.

2012-10-09 Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 927/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo I priedas, numatyta, kad KN 1518 00 95 kodu klasifikuojami nevalgomieji gyvūninių arba gyvūninių ir augalinių riebalų, aliejų ir jų frakcijų mišiniai arba preparatai. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nustatyta, kad pareiškėjos deklaruotos prekės nebuvo gyvūninės ir augalinės kilmės, teritorinė muitinė pagrįstai pakeitė TARIC kodą į 1518 00 99 90 ir taikė 7,7 % trečiųjų šalių muitą.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas vertina, kad mokesčių administratorius pakankamai pagrindė pareiškėjai apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Pareiškėja neįvykdė pareigos pagrįsti, kad mokesčiai apskaičiuoti netinkamai, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė.

Nors pareiškėja išdėsto daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl dėl jų detaliau teismas šiame sprendime nepasisakys. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, jog Vilniaus teritorinė muitinė pagrįstai pakeitė pareiškėjos deklaruotų prekių TARIC kodą 1518 00 95 90 į nustatytą TARIC 1518 00 99 90 bei apskaičiavo mokėtinas sumas. Analogiškas išvadas padarė ir Departamentas, todėl jo skundžiamo sprendimo irgi nėra pagrindo naikinti. 

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016-06-30) 85–87 str., 88 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016-07-01) 132 str. 1 d., 133 str.,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjos UAB „Bio Valiuta“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                                 Rūta Miliuvienė