Civilinė byla Nr. 3K-7-309/2010

Procesinio sprendimo kategorijos:

33; 35.3.6; 35.5; 43.1; 62.1 (S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Birutės Janavičiūtės, Janinos Januškienės, Česlovo Jokūbausko, Zigmo Levickio (pranešėjas), Antano Simniškio, Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),

 

            rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. M. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Automera“ ieškinį atsakovui G. M. dėl išlaidų už automobilio nuvežimą ir saugojimą priteisimo. Byloje trečiuoju asmeniu dalyvauja A. Š.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 5990,46 Lt išlaidų už automobilio ,,VW Golf“ (duomenys neskelbtini) priverstinį nuvežimą ir jo saugojimą laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 16 d. iki 2009 m. balandžio 17 d.

Ieškovas nurodė, kad, vykdydamas su Panevėžio apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu 2007 m. sausio 10 d. sudarytą transporto priemonių priverstinio nuvežimo sutartį, iš įvykio vietos paėmė ir priverstinai nuvežė į AB ,,Automera“ saugojimo aikštelę atsakovo automobilį ir jį saugojo. Atsakovas nereagavo į raginimus atsiimti automobilį ir sumokėti išlaidas. Teismui  priėmus įsakymą, atsakovas pareiškė prieštaravimą ir nurodė, kad jis nėra automobilio savininkas.  

 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

 

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 9 d. sprendimu ieškinį patenkino: priteisė iš atsakovo ieškovui 5990,46 Lt skolos už laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio 16 d. iki 2009 m. balandžio 17 d., 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo dienos (2009 m. liepos 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 180 Lt žyminio mokesčio ir 39,65 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, – valstybei.

Teismas nurodė, kad, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 269 straipsnio 7 dalies nuostatomis, transporto priemonė yra priverstinai nutempiama padarius pažeidimus, nustatytus kodekso 126 straipsnyje (transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems arba apsvaigusiems nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų).

Teismas nustatė, kad 2008 m. rugpjūčio 16 d. į UAB ,,Automera“ saugojimo aikštelę buvo atvežtas atsakovui priklausantis automobilis ir ten saugomas; kad automobilį vairavo neblaivus A. Š., kuris buvo nušalintas nuo transporto priemonės vairavimo. Teismas pažymėjo, kad duomenų apie tai, jog transporto priemonė buvo priverstinai nuvežta, pažeidžiant galiojančią tvarką, nėra; kad byloje neginčijamas pasaugos prievolinių teisinių santykių atsiradimo faktas ir saugojimo išlaidų dydis. Teismas konstatavo, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog pardavė automobilį kitam asmeniui ir jog pažeidimo metu automobilis jam nebepriklausė; kad iš byloje esančio VĮ ,,Regitra“ išrašo matyti, jog automobilis įregistruotas atsakovo vardu. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 260 patvirtintų Kelių transporto priemonių registravimo taisyklių, pakeistų 2006 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 1V-268, 71.1 punkte nustatyta, jog įregistruotos transporto priemonės registravimo duomenys keičiami pasikeitus transporto priemonės valdytojui; kad neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.75 straipsnio 2 dalis). Teismas pažymėjo, jog atsakovas ir trečiasis asmuo nurodė, kad automobilio pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo įregistruota viešame registre; pripažino, kad atsakovas, būdamas automobilio savininku, privalo atlyginti ieškovui transportavimo ir saugojimo išlaidas (CK 6.270 straipsnis, 6.841 straipsnio 2 dalis, 6.849 straipsnis, 6.850 straipsnis). Teismas taip pat pažymėjo, kad šalims sandoris galioja, nors ir nėra privalomai įregistruotas, todėl atsakovui nebus užkirstas kelias kreiptis dėl žalos atlyginimo priteisimo iš kalto asmens.

 

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. vasario 25 d. nutartimi paliko nepakeistą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 9 d. sprendimą; priteisė iš atsakovo į valstybės biudžetą 4,05 Lt teismo turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. 

Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teisėjų kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau ir – Įstatymas) 33 straipsnio 6 dalyje nustatyta transporto priemonės savininko (atsakovo) ir transporto priemonės valdytojo (trečiojo asmens) solidari pareiga atlyginti ieškovui automobilio priverstinio nutempimo ir saugojimo išlaidas; kad pagal CK 6.6 straipsnį, jeigu skolininko pareiga yra solidarioji, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį; kad kreditorius, t. y. ieškovas pasirinko ir teisėtai reikalavo iš atsakovo atlyginti patirtas išlaidas. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad atsakovas, kaip rūpestingas automobilio savininkas, ir trečiasis asmuo, kaip automobilio valdytojas, turėjo žinoti automobilio buvimo vietą ir aktyviai domėtis galimybėmis jį atsiimti, siekdami kiek įmanoma mažesnių automobilio saugojimo išlaidų.

 

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 25 d. nutartį, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Dėl CK 1.75 straipsnio netinkamo aiškinimo ir taikymo. Lietuvos Respublikos registrų įstatymo 1 straipsnio 1 punkto, 2 straipsnio 19 punkto, 6 straipsnio 1, 2 dalių ir kitų šio įstatymo normų analizė leidžia daryti išvadą, kad Lietuvos Respublikoje gali būti nuspręsta įsteigti registrą ir tik įstatymu nustatyta, kokie registro objektai, jų duomenys ir dokumentai yra registruotini.

Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad motorinės transporto priemonės, priekabos ir puspriekabės registruojamos Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1286 ,,Dėl Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro įsteigimo ir jo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintuose Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro nuostatuose smulkiai reglamentuota, kokie transporto priemonių ir jų valdytojų duomenys ir dokumentai registruojami Registre.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 260 patvirtintose Kelių transporto priemonių registravimo taisyklėse (toliau ir – Taisyklės) nenustatyta, kokie transporto priemonių ir jų valdytojų duomenys privalomai registruojami Registre. Taisyklėse taip pat nenustatyta transporto priemonių pirkimo–pardavimo sandorių privalomos ar kitokios registracijos.

Atsakovas automobilį pardavė trečiajam asmeniui. Pagal Taisyklių 71.1 punktą turėjo būti pakeisti įregistruotos transporto priemonės registravimo duomenys. Registruojant transporto priemonės registravimo duomenų pasikeitimą, registratoriui turi būti pateikti atitinkami dokumentai, kurie išvardyti Taisyklių 74, 75, 76 punktuose, tarp jų ir nuosavybės teisės į transporto priemonę perdavimą naujam transporto priemonės valdytojui patvirtinantis dokumentas. Taisyklėse nurodytas registratoriui privalomas pateikti atitinkamai nuosavybės teisės į transporto priemonę perdavimą naujam transporto priemonės valdytojui patvirtinantis dokumentas Registre neregistruojamas. Taigi teismai netinkamai taikė CK 1.75 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes įstatymo pagrindu įsteigtame Registre joks transporto priemonės pirkimo–pardavimo sandoris neregistruojamas. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl atsakovo ir trečiojo asmens solidariosios pareigos ieškovo atžvilgiu (Saugaus eismo automobilių keliais 33 straipsnio 6 dalis) yra nepagrįstos ir neteisėtos.

Byloje yra įrodymų, kad ne atsakovas yra automobilio savininkas ir valdytojas, bet trečiasis asmuo. Trečiasis asmuo pripažįsta šią esminę aplinkybę ir nurodo, kad jam tenka pareiga atlyginti ieškovui išlaidas už priverstinį automobilio nutempimą ir saugojimą. Teismai pripažino aplinkybę, kad atsakovas ir trečiasis asmuo buvo sudaręs transporto priemonės pirkimo–pardavimo sandorį, tačiau šios esminės aplinkybės nevertino CK 4.49 straipsnio 1 dalies prasme.    

2. Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320, 331 straipsnių pažeidimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. spalio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2009, nurodė, kad pareiga pranešti savininkui apie jo saugomą automobilį kyla iš CK 6.229 straipsnio 3 dalies normos, kurioje nustatyta, jog apie viską, ką yra atlikęs, asmuo, tvarkantis kito asmens reikalus, privalo pastarajam kaip įmanoma greičiau pranešti, kai tai tampa galima, ir pateikti raštu išsamią gautų pajamų, išlaidų, nuostolių ataskaitą. Apeliacinės instancijos teismas dėl šio apeliacinio skundo argumento dėl neatidaus ir nerūpestingo ieškovo elgesio ir nepagrįsto praturtėjimo atsakovo sąskaita nepateikia jokių motyvų, neanalizuoja atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų faktinių aplinkybių ir teisinių argumentų. Apeliacinės instancijos teismas vertina tik atsakovo veiksmus, tačiau visiškai nevertina kitos šalies – ieškovo – veiksmų. Tai neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens teisės į teisingą teismą. Apeliacinės instancijos teismas nesvarstė atsakovo prieštaravimų dėl ieškovo pareigų ir ieškovo galimo nesąžiningumo pasinaudojant šia situacija, taip pat nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų dėl atlygintinos sumos dydžio nustatymo.  

 

IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Atsiliepimu į  kasacinį skundą ieškovas prašo palikti nepakeistus skundžiamus teismų nutartį ir sprendimą. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais (CK 1.75 straipsnio 2 dalis). Atsakovas ir trečiasis asmuo nurodė, kad automobilio rašytinė pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, teisinė registracija naujojo savininko vardu nebuvo pakeista, taigi šalys negali įrodinėti šio fakto kitais įrodymais ir panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis, t. y. ieškovą.

Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta transporto priemonės savininko (atsakovo) ir transporto priemonės valdytojo (trečiojo asmens) solidarioji pareiga atlyginti ieškovui automobilio priverstinio nutempimo ir saugojimo išlaidas. Pagal CK 6.6 straipsnį, jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį.

2. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymas Nr. 260 ,,Dėl motorinių transporto priemonių ir jų priekabų taisyklių patvirtinimo“ buvo priimtas remiantis Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme išvardytais pagrindais, kuriame nustatytas transporto priemonių registravimo privalomumas. Taigi privaloma transporto priemonių registracija yra nustatyta įstatyme, o vidaus reikalų ministro įsakyme nustatyta tik registravimo tvarka.        

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

            Dėl CK 1.75 straipsnio 1 dalies nuostatos sisteminio aiškinimo

 

            CK 1.75 straipsnio, kuriame reglamentuojama teisinė sandorių registracija, 1 dalyje nustatyta, kad įstatymas gali nustatyti privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad privaloma tam tikrų sandorių teisinė registracija gali būti nustatyta tik joje nurodytos galios teisės aktu – įstatymu, o tai reiškia, kad sandorių privalomos teisinės registracijos negalima nustatyti kitu, t. y. poįstatyminiu, aktu. Įstatymo nuostatoje pavartoti žodžiai „tam tikrų“ reiškia, kad net įstatymu negali būti nustatyta visų sandorių privaloma teisinė registracija.

            CK 4.253 straipsnyje yra nustatyti registravimo objektai. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad registruojami daiktai – nekilnojamieji daiktai ir pagal prigimtį kilnojamieji daiktai, kurie yra suformuoti įstatymo nustatyta tvarka ir kurių įgijimo ir perleidimo pagrindų registravimą nustato teisės aktai. Šia įstatymo norma nustatyta: pirma, kad registruojami daiktai – jie gali būti nekilnojamieji daiktai ir pagal prigimtį kilnojamieji daiktai; antra, kad registruojami ne bet kokie nekilnojamieji daiktai ir pagal prigimtį kilnojamieji daiktai, bet tik tokie, kurie yra suformuoti įstatymo nustatyta tvarka; trečia – tie nekilnojamieji daiktai ir pagal prigimtį kilnojamieji daiktai turi būti ne tik suformuoti, bet ir jų įgijimo ir perleidimo pagrindų registravimas turi būti nustatytas teisės aktais. Toks atitinkamo daikto registravimas gali būti nustatytas ne tik įstatyme, bet ir poįstatyminiame akte. Tai reiškia, kad nekilnojamasis daiktas ir pagal prigimtį kilnojamasis daiktas yra registruojamas, jeigu įgyvendintos abi (antra ir trečia) sąlygos. Nesant vienos jų, daiktas neturi būti registruojamas. Pažymėtina, kad CK 4.253 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamas tik atitinkamų daiktų ir nereglamentuojamas juridinių faktų, tarp jų sandorių, registravimas.

            CK 4.253 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti daiktai, teisių į juos suvaržymai, daiktinės teisės, o įstatymų nustatytais atvejais – ir juridiniai faktai, turi būti registruojami viešame registre. Taigi pagal šios įstatymo normos nuostatą, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytų daiktų, teisių į juos suvaržymai, daiktinės teisės turi būti registruojami viešame registre, registravimą gali nustatyti ne tik įstatymai, bet ir kiti teisės aktai, t. y. ir poįstatyminiai aktai. Kita šios įstatymo normos nuostata, kad įstatymų nustatytais atvejais – ir juridiniai faktai turi būti registruojami viešame registre, reiškia, kad šių faktų registravimas gali būti nustatytas tik įstatymu ir negali būti nustatytas poįstatyminiu aktu. Tokia išvada darytina ir iš CK 4.253 straipsnio 1 ir 2 dalių normų sisteminio aiškinimo.

            CK 4.254 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad viešame registre turi būti registruojami su daiktais, teisių į juos suvaržymais bei daiktinėmis teisėmis susiję šie juridiniai faktai: sandoriai ir sprendimai, kuriais keičiamas registruojamo daikto teisinis statusas ar iš esmės keičiamos jo valdymo, naudojimo ir disponavimo juo galimybės. Taigi pagal šią įstatymo normą, aiškinant ją kartu su CK 1.75 straipsnio 1 dalies nuostata, kad įstatymas gali nustatyti privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją, ir pirmiau nurodytomis CK 4.253 straipsnio normomis, darytina išvada, kad viešame registre turi būti registruojami ne bet kokie sandoriai, bet tik tokie, kuriais keičiamas registruojamo daikto teisinis statusas ar iš esmės keičiamos jo valdymo, naudojimo ir disponavimo juo galimybės. Iš išdėstyto teisinio reglamentavimo taip pat darytina išvada, kad tik įstatyme, bet ne poįstatyminiame akte, gali būti nustatyta privaloma tam tikrų sandorių teisinė registracija.

           

            Dėl automobilio pirkimo–pardavimo sutarties registravimo

 

            Vienas nuosavybės teisės įgijimo pagrindų yra sandoris (CK 4.47 straipsnio 1 punktas). Automobilis gali būti įgyjamas įvairiomis sutartimis, tarp jų ir pagal pirkimo–pardavimo sutartį. Minėta, kad pagal CK 1.75 straipsnio 1 dalies nuostatą įstatyme nustatoma ne visų, bet tik tam tikrų sandorių privaloma registracija.

            Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 1 straipsnyje, kuriame nustatyta Įstatymo paskirtis ir taikymas, nustatyta, kad šis įstatymas nustato eismo saugumo automobilių keliais Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pareigas įgyvendinant saugaus eismo politiką, eismo dalyvių mokymą, pagrindines eismo dalyvių, už kelių priežiūrą atsakingų asmenų, policijos, muitinės pareigūnų ir kitų tikrinančių pareigūnų teises ir pareigas, taip pat pagrindinius su transporto priemonių technine būkle, techninės būklės tikrinimu, transporto priemonių registravimu susijusius reikalavimus, eismo saugumo reikalavimus keliams, siekiant apsaugoti eismo dalyvių ir kitų asmenų gyvybę, sveikatą ir turtą, gerinti transporto ir pėsčiųjų eismo sąlygas. Taigi iš šios Įstatymo paskirties darytina išvada, kad juo nereglamentuojamas transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutarčių registravimas. Juolab negalima teigti, kad jame nustatytas tokių sutarčių privalomas registravimas.

            Įstatymo 2 straipsnio 32 dalyje nustatyta, kad motorinės transporto priemonės arba priekabos registravimas – veiksmai, apimantys motorinės transporto priemonės arba priekabos tapatumo nustatymą, jų duomenų įrašymą į Kelių transporto priemonių registrą, valstybinio numerio ženklų ir transporto priemonės registravimo dokumento išdavimą. Taigi šioje Įstatymo normoje, nustatančioje išvardytų transporto priemonių (pagal CK 4.253 straipsnį – daiktų) registravimą, taip pat nenustatyta reikalavimo įregistruoti (juolab privalomai) transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį.

            Įstatymo 25 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dalyvauti viešajame eisme Lietuvos Respublikoje leidžiama nustatyta tvarka įregistruotoms motorinėms transporto priemonėms, priekaboms, kurioms atlikta ir galioja privaloma techninė apžiūra ir kurių valdytojai yra apsidraudę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir sumokėję valstybės nustatytus su transporto priemone ar su dalyvavimu viešajame eisme susijusius mokesčius. Įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje viešajame eisme dalyvauti leidžiama nustatyta tvarka įregistruotoms motorinėms transporto priemonėms, priekaboms. Įstatymo 27 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad transporto priemonės, priekabos registruojamos Lietuvos Respublikos motorinių transporto priemonių registre arba Lietuvos Respublikos traktorių, savaeigių ir žemės ūkio mašinų ir jų priekabų registre. Iš šių Įstatymo normų darytina išvada, kad registruojama atitinkama transporto priemonė, bet ne jos įsigijimo pagrindas, tarp jų pirkimo–pardavimo sutartis. Išvada, kad šiomis įstatymo normomis nenustatytas privalomas automobilio pirkimo–pardavimo sutarties registravimas, darytina ir iš Įstatymo 2 straipsnio 32 dalies, kurioje nustatyta, kad motorinės transporto priemonės arba priekabos registravimas – veiksmai, apimantys motorinės transporto priemonės arba priekabos tapatumo nustatymą, jų duomenų įrašymą į Kelių transporto priemonių registrą, valstybinio numerio ženklų ir transporto priemonės registravimo dokumento išdavimą. Šioje Įstatymo normoje taip pat nenustatyta automobilio pirkimo–pardavimo sutarties registravimo privalomumo, nes registravimu siekiama tik tokių tikslų, kurie nurodyti Įstatymo 2 straipsnio 32 dalies normoje. Įstatymo normų analizė leidžia daryti išvadą, kad automobilio pirkimo–pardavimo sutarties registravimo (juolab privalomo) nenustatyta ir kitose jo normose.

Vyriausybės 2005 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1286 „Dėl Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro įsteigimo ir jo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro nuostatų 3 punkte nustatyta, kad registro paskirtis – registruoti registro objektus, rinkti, kaupti, apdoroti, sisteminti, saugoti, naudoti ir teikti registro duomenis ir dokumentus, atlikti kitus registro duomenų tvarkymo veiksmus. Nuostatų 4 punkte nustatyta, kad registro objektai yra kelių transporto priemonės. Taigi nei Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme, nei šiame poįstatyminiame Vyriausybės akte nenustatyta, kad privalomai registruojamos transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartys.

Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad įstatyme gali būti nustatyta ir nustatoma privaloma tam tikrų sandorių teisinė registracija (CK 1.75 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas taip pat sutinka su tokiomis teismų išvadomis, nes jos atitinka CK 1.75 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad įstatymas gali nustatyti privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją. Padaręs teisingą išvadą, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 260 (2006 m. liepos 13 d. įsakymo Nr. IV-268 redakcija) „Dėl motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Kelių transporto priemonių registravimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 71.1 punktu, kuriame nustatyta, kad įregistruotos transporto priemonės registravimo duomenys keičiami pasikeitus transporto priemonės valdytojui. Šis teismas taip pat daro išvadą, kad asmenys privalo pakeisti duomenis VĮ „Regitra“ duomenų bazėje tuo atveju, jei pasikeičia transporto priemonės savininkas, ir pateikti atitinkamai nuosavybės teisės į transporto priemonę perdavimą naujam transporto priemonės valdytojui patvirtinantį dokumentą ir tai pagrindžia Taisyklių 74.7, 75.3, 76.7 punktais. Kasacinis teismas konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai išdėsto Taisyklėse nustatytą reglamentavimą, tačiau, remdamasis šiuo reglamentavimu, daro neteisingą išvadą dėl automobilio pirkimo–pardavimo sutarties registravimo privalomumo. Poįstatyminiame akte nustatytą reglamentavimą reikalavimą – pateikti atitinkamą nuosavybės teisės į transporto priemonę perdavimo dokumentą – nepagrįstai sutapatina su CK 1.75 straipsnio 1 dalyje nustatytu reglamentavimu, kad privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją gali nustatyti įstatymas. Minėta, kad Taisyklės yra poįstatyminis aktas ir juo negali būti pakeistas įstatyme nustatytas reglamentavimas. Be to, rėmimasis poįstatyminiame akte nustatytu reglamentavimu, yra ydingas aiškinant įstatyme nustatytą reglamentavimą.

            Nuostatų ir Taisyklių patvirtinimo metu galiojusio Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad motorinės transporto priemonės, priekabos ir puspriekabės registruojamos Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre arba Lietuvos Respublikos traktorių, savaeigių ir žemės ūkio mašinų ir jų priekabų registre. Kasacinis teismas konstatuoja, kad automobilio registravimas ir jo pirkimo–pardavimo sutartis yra skirtingi dalykai. Automobilio pirkimo–pardavimo sutartis yra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (CK 4.47 straipsnio 1 punktas, 6.305 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu automobilio įregistravimas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas. Tai, kad atitinkamo daikto registravimas yra ne nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas, o daikto registravimu siekiama kitų tikslų, ne kartą yra konstatavęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto valdyba v. UAB “Seta”, Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialas, bylos Nr. 3K-3-804/2001; 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D., D. M. v. P. V. Š., E. Š; bylos Nr. 3K-3-1158/2003; 2010 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M., J. M. v. A. B., K. Ž., valstybės įmonės Registrų centro Panevėžio filialas, bylos Nr. 3K-3-192/2010; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. A. V., bylos Nr. 3K-3-448/2010). Apibendrinant išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad įstatyme nenustatyta privalomo automobilio pirkimo–pardavimo sutarties registravimo.

 

Dėl teismų praktikos aiškinant privalomą sandorių registravimą

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje D. P. v. UAB ,,Amžiaus pasaka”, bylos Nr. 3K-3-509/2004, konstatavo, kad pagal CK 6.266 straipsnio 2 dalį pastato, statinio, įrenginio ar kitokios konstrukcijos savininku (valdytoju) preziumuojamas asmuo, kuris yra nurodytas viešame registre, ir kad ši prezumpcija gali būti nuginčijama. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. spalio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB ,,Gloksinija“ v. S. M., A. B., UAB ,,Vilniaus altas“, Klaipėdos rajono policijos komisariatas, bylos Nr. 3K-3-436/2009, nesirėmė tuo faktu, kad automobilio įregistravimas reiškia ir jo savininką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2010 m. spalio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. V. D., bylos Nr. 3K-7-300/2010, be kita ko, konstatavo, kad atsakovas, įregistruotas registre automobilio savininku, gali gintis nuo jam pareikšto reikalavimo sandorio sudarymo faktu. Taigi iš šių nutarčių, nors bylos aplinkybės ir netapačios nagrinėjamai bylai, bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. A. V., bylos Nr. 3K-3-448/2010, darytina išvada, kad daikto įregistravimas atitinkame registre savaime nereiškia, jog tik jį įregistravęs asmuo yra to daikto savininkas. Taip pat darytina išvada, kad pagal formuojamą teismų praktiką tuo atveju, kai asmuo, kurio vardu registre yra įregistruotas automobilis, įrodo, jog jį yra pardavęs, tai tokio automobilio savininkas yra jį pirkęs asmuo, nepriklausomai nuo to, ar šis asmuo jį įregistravo ar neįregistravo Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre. Ši taisyklė taikytina ir sprendžiant ginčą, kuris asmuo privalo atlyginti automobilio priverstinio nuvežimo ir jo saugojimo išlaidas.

 

            Dėl automobilio priverstinio nuvežimo

 

Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia KET ar kitų teisės aktų reikalavimus. Priverstinis transporto priemonės nuvežimas, kai transporto priemonę vairavo neblaivus asmuo, nustatytas ir ATPK 269 straipsnio 7 dalyje.

Byloje nustatyta, kad automobilį, kuris buvo priverstinai nuvežtas ir saugomas. A. Š. jį vairavo neblaivus. Taip jis pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punktą, kuriame, be kita ko, nustatyta, kad draudžiama vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims. Draudimas vairuoti neblaiviems įtvirtintas ir ATPK 126 straipsnyje, nes numatyta administracinė atsakomybė už transporto priemonė vairavimą neblaiviam. Taigi, esant A. Š. padarytam pažeidimui, jo vairuotas automobilis galėjo būti nuvežtas į ieškovo automobilių saugojimo aikštelę.

 

Dėl pareigos atlyginti automobilio saugojimo išlaidas

 

Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės. Taigi šioje įstatymo normoje nustatyti du subjektai – transporto priemonės savininkas ir valdytojas, kurie privalo solidariai atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Taigi teismas turi pareigą nustatyti asmenis, kurie privalo atlyginti nurodytas išlaidas. Atsakovas teigia, kad automobilį jis pardavė trečiajam asmeniui A. Š., kuris yra priverstinai nuvežto automobilio savininkas ir jį vairavo. Nagrinėjamoje byloje automobilio pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas, kartu ir savininko pasikeitimas yra įrodinėjamas ne automobilio registravimo faktu, bet kitais įrodymais. Minėta, kad teismai rėmėsi tuo, jog nurodytas išlaidas privalo atlyginti tas asmuo, kurio vardu yra įregistruotas automobilis. Teismai taip pat rėmėsi CK 1.75 straipsnio 2 dalies nuostata, kad neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais. Ši įstatymo nuostata galėtų būti taikoma tuo atveju, jeigu įstatyme būtų nustatytas privalomas automobilio pirkimo–pardavimo sutarties registravimas. Tuo tarpu teismai, taikydami CK 1.75 straipsnio 2 dalies nuostatą dėl neįregistruotos automobilio pirkimo–pardavimo sutarties negalimumo panaudoti prieš trečiuosius asmenis, įrodinėjimo procese netinkamai taikė materialiąją teisės normą.

 

Dėl automobilio saugojimo išlaidų dydžio

 

Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad policijos pareigūnai, priėmę sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo, praneša transporto priemonės savininkui (valdytojui) teisės aktų nustatyta tvarka apie priimtą sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo. Taigi pagal šią įstatymo normą KET pažeidęs asmuo ar automobilio savininkas turi žinoti, kad automobilis yra priverstinai nuvežtas ir kur jis yra saugomas.

Panevėžio miesto apylinkės teismas iš atsakovo priteisė iš ieškovui 5990,46 Lt. Kasatorius teigia, kad tai aiškiai per didelė suma ir ieškovas siekia praturtėti atsakovo sąskaita. Pažymėtina, kad tuo atveju, kai saugomas priverstinai nuvežtas automobilis, jos dydžiui gali turėti reikšmės tiek pareigūnų, priėmusių sprendimą priverstinai nuvežti automobilį, tiek savininko ar valdytojo, tiek saugotojo veiksmai (neveikimas). Į tai atkreipė dėmesį ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. spalio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB ,,Gloksinija“ v. S. M., A. B., UAB ,,Vilniaus altas“, Klaipėdos rajono policijos komisariatas, bylos Nr. 3K-3-436/2009.

 

Minėta, kad teismai pagal byloje nustatytas aplinkybes netinkamai aiškino ir taikė materialiąsias įstatymo normas, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina šiam teismui iš naujo nagrinėti.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

            Kasacinės instancijos teismas turėjo 67 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2010 m. lapkričio 11 d. pažyma. Kadangi byla grąžinama nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, tai nurodytų išlaidų priteisti valstybės naudai šioje proceso stadijoje nėra galimybės (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Dėl jų priteisimo turės pasisakyti apeliacinės instancijos teismas.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,

 

n u t a r i a :

 

   Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 25 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Panevėžio apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

            Teisėjai                                                                                    Dangutė Ambrasienė

 

 

                                                                                                            Birutė Janavičiūtė

 

                                          

                                                                                                            Janina Januškienė

 

 

                                                                                                            Česlovas Jokūbauskas

 

 

                                                                                                            Zigmas Levickis

 

 

                                                                                                            Antanas Simniškis

 

 

                                                                                                            Juozas Šerkšnas