Civilinė byla Nr. e2A-327-381/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02574-2016-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.1.2.4.2.7; 2.1.2.6; 2.4.2.5; 2.6.7; 2.6.8.11.3;

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), D. K. ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų sodininkų bendrijos „Žaluma“, J. N., G. N., E. N., M. N., A. Ž.-B., E. B., A. J., A. J., A. E. ir P. E. (P. E.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1322-803/2017 pagal ieškovės Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, ieškinį atsakovams sodininkų bendrijai „Žaluma“, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, J. N., G. N., E. N., M. N., A. Ž.-B., E. B., D. K., N. K., A. J., A. J., A. E. ir P. E. (P. E.) dėl įsakymų, pirkimo–pardavimo sutarčių, susitarimo pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys – notarė D. M., notaras R. K., notarė D. S., notarė D. S., L. S., V. Š., S. A. S. ir M. K..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorė, ginanti viešąjį interesą, (toliau – ieškovė, prokurorė) 2016 m. lapkričio 29 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams sodininkų bendrijai „Žaluma“ (toliau – SB „Žaluma“, Bendrija), Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT), J. N., G. N., E. N., M. N., A. Ž.-B., E. B., D. K., N. K., A. J., A. J., A. E. ir P. E. (toliau – atsakovai), prašydama:
1. pripažinti negaliojančiais NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjos 2016 m. vasario 26 d. įsakymą Nr. 48VĮ-369-(14.48.2.) „Dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo sodininkų bendrijai „Žaluma“ (toliau – 2016 m. vasario 26 d. įsakymas) ir 2016 m. gegužės 20 d. įsakymą Nr. 48VĮ-959-(14.48.2.) „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. vasario 26 d. įsakymo Nr. 48VĮ-369-(14.48.2.) „Dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo sodininkų bendrijai „Žaluma“ pakeitimo“ (toliau – 2016 m. gegužės 20 d. įsakymas);
2. pripažinti niekiniais ir negaliojančiais nuo sudarymo momento:
1. 2016 m. kovo 24 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2841 (toliau – 2016 m. kovo 24 d. sutartis), kuria Bendrija iš Lietuvos valstybės nusipirko 8,9356 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo žemės sklypas);
2. 2016 m. gegužės 30 d. susitarimą (notarinio reg. Nr. 5409), kurio pagrindu pakeistas sutarties Nr. 2841 3 punktas (toliau – 2016 m. gegužės 30 d. susitarimas);
3. 2016 m. birželio 15 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį (reg. 3-5748), kuria Bendrija ginčo žemės sklypo 245/22339 dalis pardavė E. N. ir M. N. už 686 Eur;
4. 2016 m. birželio 15 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį (reg. 3-5743), kuria Bendrija ginčo žemės sklypo 245/22339 dalis pardavė P. E. ir A. E. už 686 Eur;
5. 2016 m. birželio 15 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį (reg. 3-5757), kuria Bendrija ginčo žemės sklypo 973/89356 dalis pardavė J. N. ir G. N. už 681,10 Eur;
6. 2016 m. birželio 17 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį (reg. Nr. 1-4303), kuria Bendrija ginčo žemės sklypo 245/22339 dalis pardavė A. J. ir A. J. už 686 Eur;
7. 2016 m. rugsėjo 26 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį (reg. 2947), kuria Bendrija ginčo žemės sklypo 901/89356 dalis pardavė D. K. ir N. K. už 630,70 Eur;
8. 2016 m. rugsėjo 26 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį (reg. 2947), kuria Bendrija ginčo žemės sklypo 415/44678 dalis pardavė E. B. ir A. Ž.-B. už 581 Eur;
3. taikyti restituciją:
1. grąžinti iš atsakovės Bendrijos ginčo žemės sklypo 8,3712 ha Lietuvos valstybei;
2. grąžini iš atsakovų E. N. ir M. N. ginčo žemės sklypo 245/22339 dalis Lietuvos valstybei;
3. grąžinti iš atsakovų P. E. ir A. E. ginčo žemės sklypo 245/22339 dalis Lietuvos valstybei;
4. grąžinti iš atsakovų A. J. ir A. J. ginčo žemės sklypo 245/22339 dalis Lietuvos valstybei;
5. grąžinti iš atsakovų E. B. ir A. Ž.-B. ginčo žemės sklypo 415/44678 dalis Lietuvos valstybei;
6. grąžinti iš atsakovų D. K. ir N. K. ginčo žemės sklypo 901/89356 dalis Lietuvos valstybei;
7. grąžinti iš atsakovų J. N. ir G. N. ginčo žemės sklypo 973/89356 dalis Lietuvos valstybei;
8. priteisti iš Lietuvos valstybės atsakovei Bendrijai 4 389,65 Eur, sumokėtus už ginčo žemės sklypą;
9. priteisti iš atsakovės Bendrijos atsakovams už ginčo žemės sklypo dalis sumokėtus: E. N. ir M. N. – 686 Eur, P. E. ir A. E. – 686  Eur, J. N. ir G. N. – 681,10 Eur, A. J. ir A. J. – 686 Eur, D. K. ir N. K. – 630,70 Eur, E. B. ir A. Ž.-B. – 581 Eur.
2. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus apygardos prokuratūroje 2016 m. spalio 28 d. buvo gautas NŽT Vilniaus rajono skyriaus pareiškimas dėl įstatymų pažeidimų privatizuojant ginčo valstybinės žemės sklypą. Atlikus patikrinimą, nustatyta, jog Bendrija kreipėsi į NŽT dėl ginčo žemės sklypo, kurio rinkos vertė – 646 320 Eur, pirkimo lengvatinėmis sąlygomis. 2016 m. vasario 26 d. įsakyme nurodyta ginčo žemės sklypo kaina – 16 402 Eur, o Bendrijos mokėtina suma – 14 946,65 Eur. Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjos J. L., ir SB „Žaluma“, atstovaujama pirmininko J. N., 2016 m. kovo 24 d. sudarė ginčo valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje nurodyta, kad ginčo žemės sklype nėra jokių pastatų, statinių, įrengimų ar kitų objektų, pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – žemės ūkio, naudojimo būdas – sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemės sklypai. 2016 m. gegužės 20 d. įsakymu ginčo žemės sklypo kaina buvo sumažinta iki 5 845 Eur, o Bendrijos mokėtina suma – iki 4 389,65 Eur. Dėl to 2016 m. gegužės 30 d. susitarimu buvo pakeistas 2016 m. kovo 24 d. sutarties 3 punktas dėl ginčo žemės sklypo kainos.
3. Ieškovės teigimu, 2016 m. kovo 24 d. 8,9356 ha ploto ginčo žemės sklypo pardavimas Bendrijai prieštarauja imperatyvioms nuostatoms, pagal kurias sodininkų bendrijoms, norinčioms lengvatinėmis sąlygomis įsigyti žemę iš valstybės, yra taikomas 0,12 ha žemės sklypo dydžio apribojimas (Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 1, 2 dalys, 6 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 7 dalis, 9 straipsnio 5 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 1443 1 punktu patvirtintų Valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos mėgėjų sodo teritorijoje taisyklių (toliau – Taisyklės) 2 ir 3 punktai; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-820-822/2016), o imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalis). Be to, ginčo žemės sklypas naudojamas ne pagal nustatytą naudojimo būdą, kaip jis suprantamas pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 2 straipsnio 16 dalį, 21 straipsnį ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymo Nr. 3D-37/D1-40 1.1 punktu patvirtintą Žemės naudojimo būdų turinio aprašą (toliau – Aprašas), nes Bendrija, įsigijusi ginčo žemės sklypą, dalį jo pardavė fiziniams asmenims – atsakovams, kurie jį naudoja privatiems poreikiams tenkinti, nors sutarties šalys savo nuožiūra naudojimo būdo pakeisti negali.
4. Nors sodininkų bendrijos turi teisę iš valstybės lengvatinėmis sąlygomis įsigyti valstybinės žemės sklypus tik bendrai naudoti ir tik konkrečiai veiklai vykdyti, šiuo atveju Bendrija ginčo žemės sklypą įsigijo ne tam tikslui, nes duomenų, kad ginčo žemės sklypas būtų naudojamas Bendrijos narių bendriems poreikiams tenkinti, nėra. Priešingai, Bendrija dalį ginčo žemės sklypo (0,5644 ha) jau pardavė fiziniams asmenims – atsakovams. Tai rodo, kad ginčo žemės sklypas Bendrijai nėra reikalingas, Bendrija jį nuosavybėn įsigijo apgaulingai, t. y. siekdama jį perleisti privatiems asmenims, o dėl apgaulės sudarytas sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu (CK 1.91 straipsnis). Bendrija tyčia nuslėpė informaciją, kad nusipirkta žemė bus naudojama ne Bendrijos poreikiams, o parduota fiziniams asmenims, nors dar iki ginčo žemės sklypo įsigijimo Bendrija narių susirinkime nutarė, kad bendrojo naudojimo žemės sklypai ar jų dalys gali būti parduodami Bendrijos nariams. Be to, iš 2016 m. gegužės 1 d. žemės sklypo plano matyti, kad jam nustatytos ne tik parduotų sklypų koordinatės, tačiau ir kita ginčo žemės sklypo dalis suskirstyta atskirais sklypais. Taigi Bendrija, pirkdama iš valstybės žemę, nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes ir tai turėjo esminę reikšmę sandoriui valstybei nenaudingomis sąlygomis sudaryti. Šiuo atveju taip pat nėra duomenų, kad dėl ginčo žemės sklypo dalių pardavimo fiziniams asmenims buvo sprendžiama Bendrijos narių susirinkime, nors tokį sprendimą galėjo priimti tik Bendrijos narių susirinkimas (Sodininkų bendrijų įstatymo 15 straipsnis, CK 4.48 straipsnio 1 dalis).
5. Pripažinus ginčijamus aktus ir sandorius negaliojančiais, taikytina restitucija: Bendrija įpareigotina grąžinti valstybei jai priklausančią žemės sklypo dalį, o valstybė Bendrijai – pagal sandorį gautą pinigų sumą. Be to, atsakovai fiziniai asmenys, kurie iš Bendrijos įsigijo dalį ginčo žemės sklypo, jį taip pat įpareigotini grąžinti valstybei, o Bendrija jiems – jų sumokėtus pinigus, nes sąžiningo įgijėjo apsaugos institutas šiuo atveju netaikytinas dėl to, kad jiems, kaip Bendrijos nariams ar jų sutuoktiniams, faktinė situacija buvo (turėjo būti) žinoma.
6. Atsakovė NŽT atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį tenkinti. Atsakovė nurodė, kad sodininkų bendrijos pagal Taisyklių 3.2 punktą turi teisę įsigyti bendrojo naudojimo žemės sklypus, kuriuos sodininkų bendrijos iš valstybės įgyja lengvatinėmis sąlygomis, t. y. už nominalią kainą ir tik konkrečiai veiklai vykdyti (bendrojo naudojimo statiniams statyti ir / ar rekreacijai). Nagrinėjamu atveju SB „Žaluma“ lengvatinėmis sąlygomis įsigijo ginčo žemės sklypą Bendrijos poreikiams tenkinti, tačiau 2016 metais sudarytomis sutartimis dalį ginčo žemės sklypo perleido privatiems asmenims, kurie neturi galimybės įsigyti valstybinės žemės, esančios sodininkų bendrijų teritorijose, už nominalią jos vertę. Jeigu NŽT būtų žinojusi tikruosius Bendrijos tikslus (ne naudoti ginčo žemės sklypą Bendrijos poreikiams tenkinti, o pasipelnyti), nebūtų pardavusi Bendrijai ginčo žemės klypo. Dalį ginčo žemės sklypo įsigiję Bendrijos nariai ir jų sutuoktinai žinojo (turėjo žinoti), kad Bendrija ginčo žemės sklypą lengvatinėmis sąlygomis įsigijo konkrečiai veiklai vykdyti, todėl jie yra nesąžiningi įgijėjai.
7. Atsakovai SB „Žaluma“, A. J., A. J., J. N., G. N., P. E., A. Ž.-B. ir E. B. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovai paaiškino, kad nagrinėjamoje byloje neegzistuoja poreikis ginti tariamai pažeistą viešąjį interesą. Tiek ginčo žemės sklypo pardavėjos valstybės, tiek ir jo įgijėjų (SB „Žaluma“ bei fizinių asmenų) interesai turi būti ginami vienodai. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo ginti viešąjį interesą, nes neegzistuoja esminis viešojo intereso pažeidimas, valstybei / visuomenei sukėlęs reikšmingos žalos. Bendrija ginčo žemės sklypą iš valstybės įsigijo vadovaudamasi imperatyviu valstybinės žemės pardavimo privatiems subjektams reglamentavimu. Dėl ginčo žemės sklypo pardavimo SB „Žaluma“ buvo priimti atsakingų valstybės institucijų sprendimai, kurių teisėtumu / pagrįstumu nėra pagrindo abejoti. Ginčo žemės sklypą Bendrija iš valstybės įsigijo už teisingą, teisės aktų nustatytą kainą. Itin mažos ginčo žemės sklypo dalies (0,5 ha iš 8,9356 ha) pardavimas tretiesiems asmenims nelemia ginčo žemės sklypo paskirties, naudojimo būdo pažeidimų, todėl ginčo žemės sklypo dalies pardavimu nepažeidžiamas sutarties sudarymo tikslas. Ginčo žemės sklypo dalies pardavimas geriausiai atitinka SB „Žaluma“ ir jos narių interesus bei yra ekonomiškai pagrįstas, nes ginčo žemės sklypo dalis yra apleista, Bendrija neturi pakankamai lėšų sutvarkyti ir Bendrijos poreikiams pritaikyti visą ginčo žemės sklypą. Viešojo intereso gynimas, pripažįstant negaliojančiais ginčo sandorius, reikštų sutarties laisvės bei privalomumo principų pažeidimą, ginčo žemės sklypo įgijėjų teisėtų lūkesčių pažeidimą, taisant galimai valstybės institucijų padarytas klaidas.
8. Atsakovai nurodė, kad ieškinyje neįrodytas nei vienas sandorių negaliojimo pagrindas, nes 2016 m. kovo 24 d. sutartis nepažeidžia jokių imperatyvių normų ir ši sutartis nebuvo sudaryta apgaulės būdu. Nei įstatymuose, nei Taisyklėse nėra nustatyta jokių iš valstybės įsigyjamų žemės sklypų ribojimų, kai sklypus įsigyja sodininkų bendrija bendrojo naudojimo statiniams statyti ar rekreacijai. Visiškai nesuprantama, kokiu teisiniu pagrindu ieškovė teigia, jog visas ginčo žemės sklypas yra naudojamas ne pagal paskirtį, kai tik 0,5644 ha iš beveik 9 ha yra parduota fiziniams asmenims. Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties esminės sąlygos yra sutarties dalykas (CK 6.396 straipsnis) ir nekilnojamojo daikto kaina (CK 6.397 straipsnis). 2016 m. kovo 24 d. sutartyje šalys sutarė tiek dėl sutarties dalyko, tiek dėl kainos (sutarties 2, 3 punktai) ir nėra pagrindo teigti, kad SB „Žaluma“ apgavo valstybę dėl šių esminių sandorio elementų. NŽT iš jai teiktų Bendrijos narių susirinkimo protokolų taip pat buvo žinoma, jog įsigijus ginčo žemės sklypą, tam tikros jo dalys bus naudojamos ne Bendrijos statiniams / rekreacijai, o suteikiamos valdyti Bendrijos nariams, finansavusiems ginčo žemės sklypo įsigijimą, nes Bendrija niekada šios informacijos neslėpė, o NŽT niekada nekėlė klausimų, kaip, kokiu būdu bus naudojamas ginčo žemės sklypas. SB „Žaluma“ veiksmuose nėra jokių NŽT tyčinio suklaidinimo požymių, o jeigu NŽT iš tikrųjų suklydo, toks suklydimas tenka jos pačios atsakomybei, nes ši valstybės institucija nedėjo pakankamai pastangų ir nesiėmė visų priemonių išsiaiškinti, kaip bus panaudotas ginčo žemės sklypas. NŽT negalėjo būti suklaidinta dėl ginčo žemės sklypo naudojimo būdo, nes Bendrija jį naudoja Bendrijos poreikiams tenkinti, t. y. tikslas, dėl kurio ginčo žemės sklypas buvo įsigytas, nepažeidžiamas. Ieškinio argumentas, jog Bendrija įsigijo ginčo žemės sklypą tik siekdama pasipelnyti, yra nepagrįstas, nes ginčo žemės sklype jau planuojami darbai, susiję su jo sutvarkymu bei pritaikymu bendriems Bendrijos poreikiams. Ginčo žemės sklypo dalį įsigiję fiziniai asmenys įsipareigojo naudotis įsigyta dalimi nepažeisdami kitų ginčo žemės sklypo bendraturčių interesų, taip pat nepažeisdami ginčo žemės sklypo naudojimo paskirties bei naudojimo būdo.
9. Netgi tuo atveju, jeigu ginčijami NŽT įsakymai bus pripažinti negaliojančiais, ginčijami su fiziniais asmenimis sudaryti sandoriai netampa automatiškai negaliojančiais, nes siekiant juos pripažinti negaliojančiais, būtina įrodyti fizinių asmenų nesąžiningumą. Fiziniai asmenys neturėjo jokio teisinio ir faktinio pagrindo abejoti sudaromų sandorių teisėtumu, todėl jie yra sąžiningi ginčo žemės sklypo dalies įgijėjai (CK 1.80 straipsnio 4 dalis, 1.91 straipsnio 7 dalis, 4.96 straipsnis) ir restitucija fizinių asmenų atžvilgiu netaikytina.
10. Atsakovai D. K. ir N. K. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Atsakovai nurodė, kad ginčijamus įsakymus priėmė kompetentinga institucija, o ginčijamų sandorių teisėtumą patikrino notarai. Nėra duomenų apie apgaulingus Bendrijos veiksmus ar ketinimus. Ieškinyje nėra įvardyta konkreti imperatyvi nuostata, kuriai prieštarauja 2016 m. kovo 24 d. sutartis ar 2016 m. gegužės 30 d. susitarimas. Atsakovas D. K. yra SB „Žaluma“ narys – sodininkas, tačiau nėra jokio SB „Žaluma“ valdymo ar priežiūros organo narys, nėra dalyvavęs ar balsavęs nei viename SB „Žaluma“ visuotiniame narių susirinkime. Atsakovas D. K. pasiūlymą įsigyti iš SB „Žaluma“ žemės sklypą gavo tiesiogiai iš SB „Žaluma“ pirmininko ir pasitikėjo pirkimo–pardavimo sutartį tvirtinusios notarės kompetencija, susipažino tik su sutarties nuostatomis. Atsakovė N. K. nėra SB „Žaluma“ narė, apie sudarytą žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį ji sužinojo jau po sutarties sudarymo. Ieškovė neįrodė, kad atsakovams buvo žinomos ieškinyje nurodytos faktinės aplinkybės, todėl reikalavimas pripažinti niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2016 m. rugsėjo 26 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį pripažintinas nepagrįstu.
11. Atsakovė E. N. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė, kad šiuo atveju prokurorė neturėjo teisės kreiptis į teismą pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje įtvirtintas sąlygas, nes pati NŽT nesiėmė jokių veiksmų apginti viešąjį interesą, jeigu manė, jog jis pažeistas, nors jis nebuvo pažeistas. Priešingai, ginčijamais įsakymais ir sandoriais siekiama užtikrinti viešąjį interesą. Ieškovė nenurodė, kokius neteisėtus ir / ar nusikalstamus veiksmus atliko atsakovė E. N., kad iš jos būtų galima išreikalauti atlygintinai įsigytą turtą. Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 5 dalis nebuvo pažeista, nes atsakovė E. N. iš Bendrijos įsigijo ne didesnę ginčo žemės sklypo dalį nei 0,12 ha. Dėl restitucijos taikymo būtų pažeisti teisėti atsakovės E. N. lūkesčiai.
12. Atsakovas M. N. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, kad ginčo žemės sklypas nėra naudojamas privatiems interesams tenkinti. Šioje byloje nėra viešojo intereso, kurį būtų galima ginti. Jeigu valstybės institucijos atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, visos neigiamos pasekmės turi kilti tik valstybei, o ne atsakovams. Ieškovė nenurodė, kokius neteisėtus ir / ar nusikalstamus veiksmus atliko atsakovas M. N. ir jo sutuoktinė. Ieškovė taip pat tik deklaratyviai teigė, kad Bendrija apgavo ar suklaidino NŽT. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo principas.
13. Atsakovė A. E. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė, kad ieškinyje nėra ginčijama SB „Žaluma“ teisė įsigyti bendrojo naudojimo valstybinę žemę. Valstybės institucijos visą laiką žinojo apie tikruosius Bendrijos siekius – įsigyti žemę bendrojo naudojimo objektams įrengti, jokios apgaulės nebuvo. Ginčo žemės sklypas buvo ir bus skirtas tik bendriems Bendrijos narių poreikiams tenkinti, Bendrija atliko konkrečius su tuo susijusius veiksmus, pavyzdžiui, 2016 m. sausio 12 d. sudarė projektavimo darbų rangos sutartį. Kadangi ginčo žemės sklypą įsigijo Bendrija, o ne atskiri jos nariai, 0,12 ha kriterijus negali ir neturi būti taikomas. Nuo to momento, kai SB „Žaluma“ nuosavybės teise įsigijo ginčo žemės sklypą, visiems su šiuo žemės sklypu susijusiems veiksmams taikytinos tik Sodininkų bendrijų įstatymo nuostatos. Ieškinyje ginčijamomis sutartimis atsakovams nebuvo parduoti atidalyti, suformuoti žemės sklypai. Bendrija, parduodama savo nariams ginčo žemės sklypo dalį, nepažeidė Sodininkų bendrijų įstatymo reikalavimų ar savo įstatuose numatytų veikslo tikslų. Iš atsakovės A. E. negali būti išreikalauta atlygintinai įsigyta ginčo žemės sklypo dalis, nes ji yra sąžininga įgijėja.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

14. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 26 d. sprendimu ieškinį tenkino: pripažino negaliojančiais skundžiamus NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjos įsakymus, pripažino niekiniais ir negaliojančiais nuo sudarymo momento skundžiamus susitarimą ir sutartis, taikė restituciją: grąžino iš atsakovų Lietuvos valstybei ginčo žemės sklypą, priteisė iš Lietuvos valstybės atsakovei SB „Žaluma“ 4 389,65 Eur, sumokėtus už ginčo žemės sklypą, priteisė iš atsakovės SB „Žaluma“ atsakovams už ginčo žemės sklypo dalis sumokėtus pinigus: E. N. ir M. N. – 686 Eur, P. E. ir A. E. – 686 Eur, J. N. ir G. N. – 681,10 Eur, A. J. ir A. J. – 686 Eur, D. K. ir N. K. – 630,70 Eur, E. B. ir A. Ž.-B. – 581 Eur, taip pat priteisė į valstybės biudžetą iš SB „Žaluma“ ir NŽT po 118,08 Eur bylinėjimosi išlaidų.
15. Dėl atsakovų ginčijamos prokurorės teisės reikšti ieškinį teismas pažymėjo, kad būtent jai suteikta teisė spręsti, ar konkrečiu atveju yra viešasis interesas inicijuoti civilinę bylą, ar ne. Teismo vertinimu, šiuo atveju prokurorė, nustačiusi, jog padarytas pažeidimas, tinkamai realizavo Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio nuostatas dėl teisės ginti viešąjį interesą.
16. Teismas nustatė, kad SB „Žaluma“ kolektyvinei sodininkystei yra paskirtas 120,3 ha žemės sklypas. 2011 m. gegužės 14 d. pakartotiniame Bendrijos narių susirinkime buvo svarstytas Bendrijos žemės pertvarkymo projektas ir bendrojo naudojimo žemės panaudojimo galimybės. 2013 m. gegužės 12 d. pakartotiniame Bendrijos narių susirinkime buvo svarstytas klausimas dėl bendrojo naudojimo žemės išsipirkimo ir nutarta tiems, kurie piniginiais indėliais prisidės išperkant bendrojo naudojimo žemę ir panaudos pagrindu valdys bei prižiūrės tam tikrą bendrojo naudojimo žemės plotą, nutraukus panaudos sutartį taikyti 10 kartų didesnę išmoką nei investuotos lėšos. NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėja J. L. 2016 m. sausio 12 d. įsakymu patvirtino 8,9356 ha valstybinės žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą, kurio naudojimo paskirtis – žemės ūkio, o naudojimo būdas – sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemė. SB „Žaluma“ NŽT Vilniaus rajono skyriui 2016 m. sausio 19 d. pateikė prašymą patvirtinti 8,9356 ha ginčo žemės sklypo geodezinius matavimus, patikslinti sklypo duomenis ir leisti išsipirkti šį žemės sklypą, kurį buvo nuspręsta parduoti Bendrijai. NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėja J. L. 2016 m. gegužės 20 d. įsakyme nustatė, kad už 8,9356 ha ginčo žemės sklypą mokėtina suma – 4 389,65 Eur, nes 1 455,35 Eur pirkėja jau sumokėjo už žemės sklypo ir patikėjimo teisės įregistravimą. Ginčo žemės sklypo vidutinė rinkos vertė – 646 320 Eur.
17. Teismas kritiškai vertino aplinkybę, kad poreikis pirkti žemę atsirado dėl per brangios jos nuomos, ir nurodė, kad nuomos kaštai niekaip nepagrindžia Bendrijos poreikio naudoti žemę, dėl kurio ją būtų galima įsigyti lengvatinėmis sąlygomis. Iš byloje esančių nuotraukų teismas nustatė, kad žemė aplink ežerą tiek prieš jos įsigijimą, tiek ir po jo yra vienodai netvarkoma. Teismo vertinimu, lėšų atsiskaityti už nuomą ir kitas paslaugas trūkumas akivaizdžiai parodo, kad Bendrija neturėjo ir neturi finansinių galimybių sutvarkyti teritoriją ir ją pritaikyti bendroms reikmėms. Bendrija neturėjo tikslo savarankiškai sutvarkyti viso ginčo žemės sklypo, padarant jį patraukliu naudoti bendriems poreikiams. Nors SB „Žaluma“ atstovas paaiškino, jog NŽT nesutiko suformuoti ir parduoti mažesnio sklypo, NŽT atstovė nurodė, kad Bendrija sklypo plotą galėjo formuoti pagal poreikį. Teismas pažymėjo, kad Bendrijos narių poreikių tenkinimas, kai kiti fiziniai asmenys finansuoja žemės, kurios dalis galbūt bus panaudota Bendrijos poreikiams, įsigijimą iš valstybės, nesudaro pagrindo spręsti, jog toks išsipirkimas lengvatinėmis sąlygomis atitinka teisės aktų nuostatas. Teismo vertinimu, siekis apmokėti Bendrijos skolas dalimis parduodant lengvatinėmis sąlygomis įsigytą sklypą nėra suderinamas su Sodininkų bendrijų įstatymu, kurio 2 straipsnio 3 dalyje aiškiai nustatyta, kad tuo atveju, jei žemė yra bendrojo naudojimo, ji skirta ne perpardavimui, o Bendrijos reikmėms. Sodininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas reglamentavimas reiškia, kad ekonominės naudos gavimu pagrįstas sklypo dalių pardavimas fiziniams asmenims nėra galimas.
18. Teismas konstatavo, kad nors atsakovai teigia, jog tikruosius žemės įsigijimo tikslus NŽT turėjo žinoti iš dienraščio publikacijos, tačiau dienraštis nėra patikimas šaltinis. Sandoriui sudaryti reikšmės turi būtent šalių veiksmai ir atsakovai, atsikirsdami į ieškinį, negali remtis savo pareigų nevykdymu. SB „Žaluma“ 2015 m. spalio 26 d. rašte buvo deklaruotas žemės naudojimo tikslas Bendrijos narių bendriems poreikiams tenkinti ir rekreacijai. 2010 m. balandžio 25 d. pakartotinio Bendrijos narių susirinkimo protokolas taip pat nepagrindžia atsakovų pozicijos apie aiškiai atskleistus siekiamo įsigyti žemės sklypo panaudojimo tikslus. Advokato Gyčio Mekionio pateiktas susirašinėjimas su NŽT vyko tik dėl SB „Žaluma“ esančių valstybinių žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto, kuris buvo patvirtintas NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. spalio 30 d. įsakymu, o klausimas dėl SB „Žaluma“ bendrojo naudojimo žemės sklypų perleidimo tretiesiems asmenims nebuvo sprendžiamas, nebent dėl įsiterpusių žemės sklypų.
19. Į bylą pateiktas projektinių pasiūlymų aiškinamasis raštas dėl 8,9356 ha sklypo tvarkymo apima tik apie 2 ha plotą, t. y. jis apima itin mažą teritoriją, kuri būtų skirta sutvarkyti, ją pritaikant Bendrijos poreikiams. Tai reiškia, jog nepaisant ribojimų dėl vandens telkinių pakrantės apsaugos zonos, t. y. specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, lieka virš 3 ha žemės plotas, kurio panaudojimo Bendrijos poreikiams pirmininkas negalėjo paaiškinti. Projektinių pasiūlymų aiškinamasis raštas dėl 8,9356 ha sklypo tvarkymo akivaizdžiai parodo, kad suklysta dėl esminių sąlygų, todėl egzistuoja pagrindas prokurorės ieškinį tenkinti pagal CK 1.91 straipsnį (dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu).
20. Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Bendrija, įsigydama žemę, iš esmės norėjo išvengti nuomos mokesčio ir įgyti teises į žemės sklypą, kurio nenumatė viso pritaikyti pagal deklaruojamus sandorio sudarymo metu tikslus, t. y. tuo pačiu siekė ir pasipelnyti, apmokėti skolas. Teismas pažymėjo, kad nėra įrodymų apie realių darbų pagal deklaruotą paskirtį, t. y. Bendrijos siekį panaudoti bendriems poreikiams, atlikimą. NŽT nurodė, kad jeigu būtų atskleistos sandorio sudarymo aplinkybės, būtų sudaręs pirkimo–pardavimo sandorį dėl ginčo žemės sklypo pardavimo iš esmės kitokiomis sąlygomis.
21. Iš 2015 m. birželio 20 d. Bendrijos narių susirinkimo protokolo teismas nustatė, kad Bendrijos nariai nusprendė, jog bendrojo naudojimo žemės sklypai (ar jų dalys) gali būti parduodami Bendrijos nariams. Bendrijos valdyba 2016 m. gegužės 17 d. nusprendė parduoti konkrečias ginčo žemės sklypo dalis ir tai 2016 m. birželio, rugsėjo mėnesiais buvo padaryta, parduodant ginčo žemės sklypo dalis atsakovams. Teismas pripažino, kad jeigu Bendrijos įsigyto bendrojo naudojimo žemės sklypo tolesnis naudojimas atitinka galiojančius teisės aktus, jis yra teisėtas. Nekilnojamo turto registro išrašas įrodo, kad 8,9356 ha žemės sklypas yra registruotas ne tik Bendrijos vardu, tačiau bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybės teisė bendrojoje dalinėje nuosavybėje registruota ir fiziniams asmenims – atsakovams, nors nei viename teisės akte nenustatyta, jog tokia dalinė nuosavybė kartu su Bendrija, kai sklypas yra registruotas kaip bendrojo naudojimo objektas, yra galima.
22. Nepateikta duomenų, kad teritorijų formavimo ir pertvarkymo projekte nustatyta ginčo žemės sklypo naudojimo paskirtis (žemės ūkio) ir / ar naudojimo būdas (sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemė) būtų pakeista. Tai reiškia, kad fiziniai asmenys ir Bendrija valdo didesnį kaip 0,12 ha žemės sklypą, kai įgytas 8,9356 ha žemės plotas po to iš dalies buvo perparduotas, taip suklaidinant NŽT, bei tuo pažeidžiant Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 5 dalį. Iš viso SB „Žaluma“ fiziniams asmenims (Bendrijos nariams) yra pardavusi 0,5644 ha dydžio ginčo žemės sklypo dalį. Tai, kad dalis 8,9356 ha žemės sklypo bus skirta pagal deklaruotą paskirtį, nereiškia, jog perpardavimo faktas yra paneigiamas, o fizinių asmenų įgytos žemės dalies projektiniai sprendiniai yra suderinami su nustatytu žemės naudojimo būdu, kuris galimas tik Bendrijai, kaip juridiniam asmeniui. Kadangi Bendrija nenumatė naudoti viso sklypo Bendrijos bei visuomenės poreikiams, ji negalėjo ir perpardavimo tikslu įsigyti tokio sklypo, kaip tai nustatyta Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje.
23. Teismo vertinimu, fizinių asmenų teisės į bendrojo naudojimo objektą registruotos pažeidžiant Taisyklių 2 punktą, nes teritorijų planavimo dokumentuose aiškiai nurodytas ginčo sklypo naudojimo būdas – bendrojo naudojimo žemė. Tai, kad fiziniai asmenys tapo ginčo žemės sklypo dalininkais, reiškia, jog pažeistas ir Taisyklių 3 punktas.
24. Žemės įstatymo 2 straipsnio 16 dalyje įtvirtinta, kad žemės sklypo naudojimo būdas – teritorijų planavimo dokumentuose ir žemės valdos projektuose nurodyta veikla, kuri teisės aktų nustatyta tvarka leidžiama pagrindinės žemės naudojimo paskirties žemėje. Šio įstatymo 21 straipsnyje įtvirtintos žemės savininkų ir naudotojų pareigos, viena iš jų – naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m sausio 20 d. įsakymo Nr. 3D-37/D1-40 „Dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties žemės naudojimo būdų turinio, žemės sklypų naudojimo pobūdžių sąrašo ir jų turinio patvirtinimo“ (aktuali 2015 m. balandžio 17 d. redakcija) 18 punkte nurodytas sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemės sklypo naudojimo būdo turinys – tai žemės sklypai, skirti sodininkų bendrijų priklausantiems bendrojo naudojimo statiniams ir įrenginiams statyti bei eksploatuoti, taip pat rekreacijai ir kitiems bendriems veiksmams.
25. Teismas sprendė, kad pardavus žemę fiziniams asmenims, buvo pasinaudota lengvatinėmis sąlygomis, nukrypta nuo reikalavimo naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą, leidžiant fiziniams asmenims ją įsigyti, taip pažeidžiant anksčiau paminėtas imperatyvias įstatymo normas. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad ieškovė įrodė ir kitą sandorio negaliojimo pagrindą, t. y. jo prieštaravimą CK 1.80 straipsnio 1 daliai, todėl tenkintini ieškinio reikalavimai pripažinti negaliojančiais ginčijamus įsakymus, pripažinti niekiniais ir negaliojančiais nuo sudarymo momento 2016 m. kovo 24 d. sutartį ir 2016 m. gegužės 30 d. susitarimą. Teismas nepasisakė dėl kitų ieškovės nurodytų aplinkybių, pabrėždamas, kad jos tapo teisiškai nereikšmingomis.
26. Teismas atkreipė dėmesį, kad kainos argumentu ieškovė rėmėsi tiek, kiek tai susiję su žemės pardavimu fiziniams asmenims, tačiau neginčijo Bendrijos teisės įsigyti sklypą rekreacijai už tokią kainą. Teismo vertinimu, tai reiškia, kad atsakovų argumentai, jog valstybei sandoris buvo naudingas, jog ginčo žemės sklypo pirkimo iš valstybės sutartis sudaryta atlikus visas privalomas pagal teisės aktus procedūras, jog ginčo žemės sklypo kainą NŽT teritorinis padalinys nustatė atsižvelgęs į kadastrinius matavimus atlikusio matininko apskaičiuotą ginčo žemės sklypo vertę, yra nesusiję su ginčo esme, todėl teismas jų nevertino.
27. Konstatavęs, jog yra pagrindas pripažinti su 8,9356 ha žemės sklypo perleidimu susijusius tiek teisės aktus, tiek susitarimus negaliojančiais pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį ir pagal CK 1.90 straipsnį, teismas darė išvadą, kad restitucija taikoma pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatas.
28. Teismas nurodė, kad atsakovų D. K. ir N. K. įrodinėjama jų sąžiningumo aplinkybė būtų reikšminga įrodinėjant Bendrijos veiksmų teisėtumą dėl atskleistų sandorio aplinkybių, tačiau šiuo atveju ieškovė prašo pripažinti jų sudarytą žemės sklypo dalies pirkimo sandorį su Bendrija negaliojančiu kaip restitucijos atveju taikomą pasekmę. Tai reiškia, kad aplinkybė dėl jų sąžiningumo negali paveikti prašomo taikyti ieškovės pasirinkto teisių gynimo būdo. Be to, teismas pažymėjo, kad atsakovai nereiškė priešieškinio, neįrodinėjo teisinės galimybės įsigyti žemės sklypo dalį iš NŽT, neprašė perkelti pardavėjo teisės ir pan., o teismas neturi pagrindo nepaistyti ieškinio ribų, kurias apibrėžė ieškovė, gindama viešąjį interesą.
29. Nors atsakovė A. E. įrodinėja, kad patekimas prie ežero nėra apribotas, kad ginčo žemės sklype nevyksta jokios statybos ar kita ūkinė veikla, kad atsakovai niekada nesiekė nei praturtėti, nei apgaulės būtu įgyti žemės sklypą vien tik privačioms fizinių asmenų reikmėms, kad ginčo žemės sklypas buvo ir bus skirtas tik bendriems Bendrijos narių poreikiams tenkinti, kad ginčo žemės sklype buvo suplanuoti bendrojo naudojimo statiniai, tačiau teismas pažymėjo, jog šios aplinkybės nepaneigia fakto, kad atsakovai negali būti bendrojo naudojimo žemės sklypo, kuris pagal jo planavimo dokumento projektinius sprendinius skirtas rekreacijai, dalininkais. Kita vertus, byloje nėra įrodymų, kad būtent toje dalyje, kuri priskirta fiziniams asmenims, yra suplanuoti statiniai ar kad fiziniai asmenys yra įrengę bendrojo naudojimo objektus Bendrijos narių poreikiams tenkinti ir tai įteisinę.
30. Advokato Gyčio Mekionio atstovaujami atsakovai pripažįsta, jog ieškinyje ginčijamomis sutartimis nebuvo parduoti atidalyti, suformuoti žemės sklypai. Tai įrodo, kad ieškovės pasirinktas restitucijos taikymas yra pagrįstas, o aplinkybė, jog buvo parduota fiziniams asmenims Bendrijos poreikiams skirta žemė, yra įrodyta. Tai, kad tiek notarai, tiek ir valstybės įmonė Registrų centras yra institucijos, turinčios laiduoti, jog nebūtų sudaryta neteisėtų ir negaliojančių sandorių ir tokių sandorių nebūtų registruota viešame registre, savaime nepagrindžia sandorių teisėtumo.
31. Dėl CK 4.96 straipsnio 2 dalies taikymo teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje prokurorė kelia valstybės nuosavybės pažeidimo klausimą, įrodinėdama Bendrijos, bet ne atskirų fizinių asmenų nesąžiningumą, o sandorius ginčija imperatyvių teisės normų pažeidimo padarymo faktu. Taigi būtent valstybė yra praradusi nekilnojamąjį daiktą. Kita vertus, atsakovai, kaip Bendrijos nariai, privalėjo pasirūpinti, kad bendrojo naudojimo turto naudojimo, tvarkymo ir pardavimo klausimai būtų sprendžiami pagal teisės aktų reikalavimus (Sodininkų bendrijų įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 15 punktas). Ir pagal konstitucinę justiciją tik tuo atveju, jeigu teisės įgijimo būdai neprieštarauja teisėtumo, sąžiningumo principams, būtų galima spręsti dėl kitokio restitucijos būdo, nei reikalauja ieškovė. Atsižvelgęs į tai, teismas pritarė ieškovei, jog šiuo konkrečiu atveju atsakovams, kaip Bendrijos nariams ar jų sutuoktiniams, faktinė situacija buvo (turėjo būti) žinoma, todėl sąžiningo įgijėjo apsaugos institutas netaikytinas. Be to, valstybėje visi įstatymai skelbiami ir kiekvienas asmuo turi žinoti bei vykdyti įstatymus.
32. Nors atsakovai įrodinėja, kad fiziniai asmenys, sudarydami sandorius, elgėsi teisėtai, tačiau būtent Bendrija neatskleidė visų esminių sandorio aplinkybių, todėl dėl 8,9356 ha sklypo perleidimo sandorio pripažinimo negaliojančiu visos kylančios pasekmės negali būti perkeliamos NŽT, kurios nesąžiningumo ikisutartiniuose santykiuose nenustatyta. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė taikyti restituciją taip, kaip prašyta ieškinyje.
33. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų, teismas nurodė, kad jos turi būti priteisiamos iš SB „Žaluma“ ir NŽT, nes pripažinus niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento 2016 m. kovo 24 d. sutartį, byloje taikyta restitucija ir kartu kaip sandorio negaliojimo pasekmė panaikinti kitų asmenų žemės sklypo dalių pirkimo–pardavimo sandoriai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

34. Atsakovai SB „Žaluma“, J. N., G. N., E. N., M. N., A. Ž.-B., E. B., A. J., A. J., A. E. ir P. E. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, taip pat priteisti iš ieškovės SB „Žaluma“ naudai bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Sprendžiant dėl teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, reikėtų atsakyti į šiuos pagrindinius klausimus: ar sodininkų bendrijos turi teisę ne aukciono tvarka (lengvatinėmis sąlygomis) pirkti valstybinę žemę sodininkų bendrijai skirtoje teritorijoje; ar įstatymas nustato sodininkų bendrijoms galimo įsigyti ne aukciono tvarka žemės ploto apribojimus; ar įstatymas nustato sodininkų bendrijų privatizuoto žemės sklypo bendro naudojimo statiniams statyti ir rekreacijai teisinį statusą; ar įstatymas nustato ribojimus sodininkų bendrijoms laisvai disponuoti (t. y. nulemti turto likimą) iš valstybės ne aukciono tvarka pirktu žemės sklypu.
2. Teismo sprendimas priimtas netinkamai įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, neatskleista bylos esmė, teismas nenurodė pažeistų imperatyvių normų. Iš tikrųjų jokių imperatyvių teisės normų ir jokių procedūrinių pažeidimų nebuvo padaryta. SB „Žaluma“, įsigydama žemės sklypą, teisėtai pasinaudojo lengvatinėmis sąlygomis (ne aukciono tvarka ir indeksuota kaina).
3. Pagal Žemės įstatymo 10 straipsnio 2 punkte, 10 straipsnio 6 dalyje, Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje, 9 straipsnio 1, 5 dalyse, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 1443 2.1 punkte, Taisyklių 3, 27 punktuose nurodytą teisinį reglamentavimą sodininkų bendrijoms mėgėjų sodo teritorijoje valstybinės žemės sklypai bendrojo naudojimo statiniams statyti ir rekreacijai parduodami ne aukciono tvarka, parduodamo žemės sklypo plotas nustatomas pagal teritorijų planavimo dokumentą. Nei įstatymo, nei kitų teisės aktų normos nenustato sodininkų bendrijoms maksimaliai leistino įsigyti valstybinės žemės ploto bendrojo naudojimo statiniams statyti ir rekreacijai ne aukciono tvarka.
4. Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje nustatytas 0,12 ha ploto apribojimas sodininkų bendrijos nariams įsigyjant sodų sklypą sodininkų bendrijos teritorijoje iš valstybės, tačiau sodininkų bendrijoms 0,12 ha ploto ribojimas perkant iš valstybės žemę bendrojo naudojimo statiniams statyti ir rekreacijai įstatyme nenustatytas. Nagrinėjamoje byloje fiziniai asmenys įsigijo ne sodų sklypus iš valstybės, o iš SB „Žaluma“ įsigijo 0,12 ha nesiekiančias žemės sklypo dalis. Tai reiškia, kad teismas konstatavo Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 5 dalies pažeidimą dėl to, jog netinkamai aiškino šią teisės normą.
5. Privačios žemės pardavimą reglamentuojančios teisės normos nenustato draudimo parduoti nuosavybės teisėmis valdomą žemės sklypą visą ar jos dalį, nepriklausomai nuo žemės naudojimo būdo, nuo to, ar ši žemė priklauso fiziniams ar juridiniams asmenims, valdoma ji vieno savininko ar bendraturčių. SB „Žaluma“ vardu registruotas 8,9356 ha ploto ginčo žemės sklypas yra sodininkų bendroji dalinė nuosavybė pagal įstatymą (Sodininkų bendrijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalis), nes sklypas įsigytas sodininkų bendromis lėšomis. Sodininkų dalys bendrojoje nuosavybėje yra lygios (CK 4.73 straipsnio 3 dalis). Šio žemės sklypo dalininkai yra fiziniai asmenys – sodininkai, sodininkų dalys šiame sklype yra lygios, nes nėra nustatyta kitaip. Ginčo žemės sklypo dalių pirkėjai taip pat yra sodininkai, kurie kartu yra ir ginčo žemės sklypo dalininkai pagal įstatymą. Taigi atsakovai (fiziniai asmenys), būdami ginčo žemės sklypo bendraturčiais pagal įstatymą, pasinaudojo pirmenybės teise pirkti parduodamas žemės sklypo dalis (CK 4.79 straipsnis).
6. Spręsti dėl Bendrijos bendrojo naudojimo turto pardavimo pagal Sodininkų bendrijos įstatymą yra Bendrijos narių susirinkimo išimtinė kompetencija. SB „Žaluma“ narių susirinkimas ne vienbalsiai, o tik balsų dauguma buvo priėmęs sprendimą parduoti dalį 8,9356 ha ploto žemės sklypo Bendrijos nariams, todėl tarp atsakovų sudarytos pirkimo–pardavimo sutartys, pagal kurias SB „Žaluma“ pardavė nežymią dalį ginčo žemės sklypo ir nustatė naudojimosi juo tvarką, galimai prieštarauja CK 4.75 straipsnio 1 daliai, tačiau dėl to pagal bent vieno iš bendraturčių ieškinį galėjo būti pripažintos negaliojančiomis tik su atsakovais fiziniais asmenimis sudarytos pirkimo–pardavimo ir naudojimosi tvarkos nustatymo sutartys, o ne 2016 m. kovo 24 d. sutartis.
7. Taikant restituciją, iš Lietuvos valstybės SB „Žaluma“ turėjo būti priteisti ne 4 389,65 Eur, o SB „Žaluma“ pagal ginčo valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį sumokėta suma – 5 845 Eur, t. y. grąžinant sutarties šalis į pradinę padėtį, SB „Žaluma“ turėjo būti priteista ir jos sumokėti 1 455,35 Eur už suformuoto žemės sklypo ir NŽT patikėjimo teisės į šį žemės sklypą įregistravimą. Tai patvirtina ir NŽT vedėjo 2016 m. gegužės 20 d. įsakymo 1 punktas.
8. Teismas vien ginčo žemės sklypo dalies pardavimo faktą atsakovams fiziniams asmenims nepagrįstai vertino kaip nukrypimą nuo reikalavimo naudoti sklypą pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą, nes ginčo žemės sklypo nežymios dalies pardavimas Bendrijos nariams nepakeičia sklypo paskirties ir naudojimo būdo turinio. Pats teismas konstatavo, kad nėra duomenų dėl ginčo žemės sklypo paskirties ir naudojimo būdo pakeitimo. Atsakovai fiziniai asmenys taip pat patvirtino, kad jie įsipareigojo naudoti įsigytas ginčo žemės sklypo dalis pagal pagrindinę paskirtį ir naudojimo būdą. Su atsakovais fiziniais asmenimis sudarytos pirkimo–pardavimo sutartys apsprendė tik jų dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje padidėjimą, tačiau nepadarė niekine ir negaliojančia 2016 m. kovo 24 d. sutarties.
9. Ginčo žemės sklypo naudojimas rekreacijai negali būti siejamas tik su statinių ir įrenginių statyba ir eksploatavimu, nes nuo pat 120 ha ploto žemės sklypo suteikimo SB „Žaluma“ kolektyvinei sodininkystei rekreacijai buvo ir yra naudojamas visas sklypas. ECOAGE, uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) projektinis pasiūlymas dėl ginčo žemės sklypo dalies sutvarkymo, patvirtina, kad ginčo žemės sklypo dalyje planuojama statyti bendrojo naudojimo statinius ir įrenginius. Aplinkybė, kad Bendrijos pirmininkas bylos nagrinėjimo metu negalėjo paaiškinti likusios ginčo žemės sklypo dalies panaudojimo Bendrijos poreikiams, visiškai nereiškia, jog tai įrodo, kad egzistuoja pagrindas prokurorės ieškinį tenkinti pagal CK 1.91 straipsnį (dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu), nes Bendrijos pirmininkas vienašališkai tokių klausimų nesprendžia. Viso sklypo sutvarkymą Bendrija planuoja etapais, dėl to buvo parengtas tik dalies teritorijos užstatymo bendrojo naudojimo statiniais ir įrenginiais projektas. Be to, ginčo žemės sklypo dalies sutvarkymo projektas apima tik apie 2 ha plotą būtent dėl sklypui taikomo paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos apribojimo. Šis dokumentas visiškai nepagrįstai teismo buvo įvertintas kaip įrodantis, jog Bendrija neketino viso sklypo naudoti sodininkų bendrijos narių ir visuomenės poreikiams. Teismas visiškai nepagrįstai ir šališkai sprendė, kad šis įrodymas patvirtina, jog sandoriu Bendrija iš esmės norėjo išvengti nuomos mokesčio, kuriuo ginčijama žemė nebeapmokestinama (Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis), pasipelnyti ir neplanavo jo viso naudoti.
10. Nuo ginčo žemės sklypo dalių pardavimo jokių pakeitimų, trukdančių sodininkams ir jų šeimų nariams naudotis bendru sklypu, neįvyko, t. y. sklypas naudojamas pagal nustatytą naudojimo būdą. Šioms aplinkybėms patvirtinti buvo pateiktas 2017 m. sausio 25 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Teismas šališkai ir nepagrįstai šio protokolo duomenis (nuotraukas) vertino kaip įrodymą, kad nėra atliekama jokių realių darbų pagal deklaruotą paskirtį. Tol, kol ginčo žemės sklypo dalies sutvarkymo projektas nebuvo suderintas, jokių realių darbų pagal šį projektą ir negalėjo būti atliekama.
11. Teismo sprendime nurodytas CK 1.91 straipsnis, tačiau žodžiu parašyta, kad sandoris sudarytas dėl suklydimo, o tai reglamentuojama CK 1.90 straipsnyje. Ši teismo sprendime padaryta techninė klaida, įrašant straipsnio numerį, turėtų būti ištaisyta. Nėra jokio pagrindo teigti, kad NŽT buvo suklaidinta ar apgauta dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Tokią išvadą teismas padarė netinkamai aiškindamas ir taikydamas valstybinės žemės pardavimą reglamentuojančias teisės normas, Sodininkų bendrijų įstatymo ir CK normas. NŽT, gavusi Bendrijos prašymą ne aukciono tvarka įsigyti valstybinės žemės sklypą, privalėjo elgtis ir elgėsi taip, kaip nustatyta teisės aktuose. Pagal Sodininkų bendrijų įstatymo nuostatas sodininkų bendrijos bendrojo naudojimo turtas gali būti parduodamas. NŽT negalėjo kelti sąlygos Bendrijai neparduoti ginčo žemės sklypo, nes įstatymas nesuteikia jai tokios teisės. NŽT galėtų parduoti ginčo žemės sklypą kitomis sąlygomis ar jį kitaip perleisti tik tuo atveju, jeigu Bendrija būtų nusprendusi nesinaudoti Žemės įstatyme jai suteikta teise pirkti šį sklypą ne aukciono tvarka.
12. Teismo išvados dėl atsakovų siekio pasipelnyti, dėl Bendrovės veiksmų nesąžiningumo, dėl to, kad atsakovai fiziniai asmenys, kaip Bendrijos nariai ar jų sutuoktiniai, privalėjo pasirūpinti, jog bendrojo naudojimo turto naudojimo, tvarkymo ir pardavimo klausimai būtų sprendžiami pagal teisės aktų reikalavimus, yra nepagrįstos teisės aktų nuostatomis. Bendrijos narių susirinkimas nusprendė dalį bendrojo naudojimo sklypo parduoti ir toks sprendimas neprieštarauja įstatymui, o pajamos, gautos iš turto dalies pardavimo, yra teisėtos, nes Bendrija gali turėti pajamų (Sodininkų bendrijų įstatymo 24 straipsnis).
13. Teismo vertinimas, kad Bendrija neturi lėšų ginčo žemės sklypui sutvarkyti, yra šališkas ir nepagrįstas. Tai, kad savivaldybė nusprendė skirti lėšas SB „Žaluma“, parodo, jog Bendrija aktyviai naudojasi jos veiklos finansavimo galimybėmis, nustatytomis įstatyme.
14. Pagal kasacinio teismo praktiką, kai byloje yra ginčijamas klausimas, susijęs su bendrija, bet turintis įtakos visiems bendrijos nariams, kurie turi teisę spręsti dėl byloje ginčijamo klausimo, jie turi materialinį bei procesinį suinteresuotumą bylos baigtimi ir turi dalyvauti byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2013). Šiuo atveju egzistuoja absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, nes nors ginčo žemės sklypas yra sodininkų bendroji dalinė nuosavybė, tačiau Bendrijos nariai nebuvo įtraukti į bylos nagrinėjimą, t. y. teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
35. Ieškovė Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorė, ginanti viešąjį interesą, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 26 d. palikti nepakeistą, o atsakovų apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Sistemiškai vertinant Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 punkte, 10 straipsnio 3 dalyje, 25 straipsnio 4 dalyje, Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje, 9 straipsnio 5 dalyje, Taisyklių 2, 6 punktuose išdėstytą teisinį reglamentavimą, matyti, kad visiems sodų sklypų naudotojams teisės normose nustatytas maksimalus mėgėjų sodo teritorijoje parduodamo valstybinės žemės sklypo dydis ir jis turi būti ne didesnis kaip 0,12 ha (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-820-822/2016). Tai reiškia, kad ir sodininkų bendrijoms, norinčioms lengvatinėmis sąlygomis įsigyti žemę iš valstybės, yra taikomas 0,12 ha žemės sklypo dydžio apribojimas, išskyrus atvejus, kai parduodamas įsiterpęs valstybinės žemės sklypas. Todėl nagrinėjamu atveju teismas pagrįstai nustatė, kad SB „Žaluma“ pardavus daug didesnį (8,9356 ha) nei nustatyta teisės aktuose, neatitinkantį įsiterpusio žemės sklypo sąlygų, žemės sklypą, 2016 m. kovo 24 d. sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, o imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).
2. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnyje nustatytus principus valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis visuomeninės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principais.
3. Teisės aktai (Žemės įstatymo 2 straipsnio 16 dalis, 24 straipsnio 5, 6 dalys, 25 straipsnio 2 dalis, Aprašas) nustato aiškų ir konkretų sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemės sklypo naudojimo būdo turinį, sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemė skirta tik bendram viešam naudojimui, tik konkrečiai veiklai vykdyti ir nei vienas teisės aktas nereglamentuoja šios teritorijos naudojimo privatiems poreikiams tenkinti. Nagrinėjamu atveju ginčo žemės sklypo naudojimo būdas – sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemė. Todėl teismas, nustatęs, kad dalis ginčo žemės sklypo buvo parduota fiziniams asmenims, pagrįstai konstatavo, jog ginčo žemės sklypas naudojamas ne pagal nustatytą naudojimo būdą, ir tuo pažeidžiamos minėtų teisės aktų nuostatos. Pirkimo–pardavimo sutartyse, kuriomis atsakovai fiziniai asmenys įsigijo ginčo žemės sklypo dalis, nėra įsipareigojimo naudoti ginčo žemės sklypo dalis pagal nustatytą naudojimo būdą. Priešingai, yra nustatyta Bendrijos ir fizinių asmenų naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarka, iš kurios matyti, kad atsakovų fizinių asmenų ginčo žemės sklypo dalys nebus naudojamos visų Bendrijos narių reikmėms, nes bendraturčiai susitarė, jog asmenys, įgyvendindami savo nuosavybės teises, atskirai nuo kitų bendraturčių valdys, naudosis ir disponuos ginčo žemės sklypo jiems nuosavybės teise priklausančiomis dalimis. Taigi nors bendraturčių dalys ir neatidalytos, tačiau faktiškai ginčo žemėje suformuoti atskiri nekilnojamojo turto vienetai, nes ginčo žemės sklypo dalis suskirstyta atskirais sklypais, kuriuose vykdoma įstatyme nenustatyta veikla, ir tuo iš esmės paneigiama galimybė ginčo žemės sklypo dalimis naudotis visiems Bendrijos nariams. Be to, pagal CK 4.80 straipsnio nuostatas kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti ir atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, o atidalyta dalis tampa savarankišku nuosavybės teisės objektu, kurį savininkas valdo savo nuožiūra.
4. Bendrijos ir ECOAGE, UAB 2016 m. sausio 26 d. sudaryta projektavimo darbų rangos sutartis dėl ginčo žemės sklypo dalies sutvarkymo nepaneigia teismo išvadų, kad ginčo žemės sklypas nėra naudojamas Bendrijos narių bendriems reikalams tenkinti. Byloje nėra duomenų, kad minėta sutartis yra vykdoma. 2017 m. sausio 25 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole taip pat nurodyta, jog ginčo žemės sklype jokia veikla nevykdoma.
5. Sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemė lengvatinėmis sąlygomis gali būti įgyjama tik bendroms bendrijos narių reikmėms. SB „Žaluma“, įgijusi ginčo žemės sklypą kitu tikslu (perleisti privatiems asmenims), kurio apeliantai neginčija, nepagrįstai pasinaudojo teisės normose nustatytomis išskirtinėmis valstybinės žemės įgijimo sąlygomis. Todėl Bendrija, neteisėtai įgijusi ginčo žemės sklypą, neturėjo teisės ir jo perleisti, o neturėjimas teisės perleisti daiktą yra trečiojo asmens teisių atsiradimo kliūtis. Be to, Bendrijos narių susirinkime nebuvo sprendžiama dėl ginčo žemės sklypo dalių pardavimo. 2015 m. birželio 20 d. pakartotinio Bendrijos narių susirinkimo sprendimu Bendrijos pirmininkui teisė savo nuožiūra pasirašyti Bendrijai priklausančių žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis, nustatyti visas kitas sutarčių vykdymo sąlygas, taip pat ir naudojimosi žemės sklypais tvarka buvo suteikta pažeidžiant Sodininkų bendrijų įstatymo 15 straipsnio nuostatas, nes bendrijos narių susirinkimas neturi teisės pavesti kitiems bendrijos organams spręsti jo kompetencijai priskirtų klausimų.
6. Nėra apeliantų nurodyto absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo, nes nagrinėjamu atveju Bendrija atstovauja visų Bendrijos narių interesus, t. y. šiuo atveju SB „Žaluma“ pirmininko atstovavimas teisme yra pakankamas dėl byloje nagrinėjamo ginčo (Sodininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalis, 14 straipsnio 3 dalis). Klausimas dėl Bendrijos narių įtraukimo į bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, šioje byloje buvo išspręstas teismo 2017 m. gegužės 16 d. nutartimi. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tik tais atvejais, kai asmenys turi teisę tiesiogiai spręsti dėl tam tikrų klausimų, skirtingai nei šioje byloje, jie privalo būti įtraukti į bylą. Be to, apie bylos nagrinėjimą buvo skelbiama viešai, suinteresuotiems asmenims buvo žinoma apie pradėtą bylos nagrinėjimą ir būsimus teismo posėdžius, todėl jie turėjo galimybę įstoti į bylą įstatymo nustatyta tvarka (CPK 47 straipsnis). Kita vertus, bendrijos narys turi teisę susipažinti su bendrijos dokumentais ir bendrijos įstatuose nustatyta tvarka gauti bendrijos turimą informaciją apie jos veiklą, įgyvendinti kitas įstatymų nustatytas teises ir bendrijos įstatuose nustatytas neturtines teises (Sodininkų bendrijų įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 5 ir 6 punktai). Todėl visų Bendrijos narių įtraukimas į bylos nagrinėjimą jiems patiems neprašant, neatitiktų proceso koncentracijos, teisingumo bei protingumo principų.
7. Nėra pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybe, jog grąžinant sutarties šalis į pradinę padėtį, SB „Žaluma“ turėjo būti priteista ir jos sumokėti 1 455,35 Eur, nes šios papildomos išlaidos tiesiogiai nesusiję su ginčo dalyku ir ginčijamoje valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartyje nenurodytos.
36. Atsakovė NŽT atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Pagal teisinį reglamentavimą sodininkų bendrijos turi teisę įsigyti bendrojo naudojimo žemės sklypus, kuriuos sodininkų bendrijos iš valstybės įgyja lengvatinėmis sąlygomis, t. y. už indeksuotą kainą ir tik konkrečiai veiklai vykdyti (bendrojo naudojimo statiniams statyti ir / ar rekreacijai). Nagrinėjamu atveju Bendrija lengvatinėmis sąlygomis įsigijo ginčo žemės sklypą Bendrijos bendriems poreikiams tenkinti, tačiau 2016 metais sudarytomis sutartimis šio žemės sklypo dalis perleido privatiems asmenims. Aplinkybę, kad SB „Žaluma“ siekė įsigyti ginčo žemės sklypą konkrečiai (bendrojo naudojimo statiniams statyti ir / ar rekreacijai) veiklai vykdyti, patvirtina ne tik šio įsigyto žemės sklypo naudojimo būdas, tačiau ir Bendrijos inicijuotas žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektas. Aplinkybė, kad pagal teisės aktuose įtvirtintą reglamentavimą privatūs asmenys neturi galimybės už indeksuotą vertę įsigyti valstybinės žemės, esančios sodininkų bendrijų teritorijose, bei kita aplinkybė, jog SB „Žaluma“ ginčo žemės sklypo dalį 2016 metais perleido kitiems asmenims, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad valstybinės žemės sklypą SB „Žaluma“ savo nuosavybėn įgijo tik dėl vieno tikslo – siekdama jį perleisti privatiems asmenims ir iš to pasipelnyti, t. y. Bendrija, pasitelkdama apgaulę, įsigijo ginčo žemės sklypą iš valstybės ne bendrojo naudojimo statiniams statyti ir / ar rekreacijai vykdyti, o tik dėl pelno gavimo.
2. Apeliantai nepagrįstai teismą klaidina nurodydami bendrąsias teisės ir sutarčių teisės normas, nors visas valstybinės žemės privatizavimas reglamentuojamas specialiosiomis teisės normomis, kurioms būdingas imperatyvus pobūdis. Šiuo atveju pirmiausia turėjo būti taikomas reglamentavimas, įtvirtintas Žemės reformos įstatyme, Sodininkų bendrijų įstatyme, Taisyklėse.
3. Šioje byloje atskleistas faktas, kad SB „Žaluma“, privatizuodama ginčo žemės sklypą, elgėsi nesąžiningai, slėpė savo tikruosius neteisėtus ketinimus (pasipelnyti) ir tik dėl laiko stokos visiškai to dar nerealizavo.
4. Teisėje galioja principas, kad iš neteisėtumo negali kilti jokia teisė. Kadangi privatizuojant ginčo žemės sklypą buvo pažeistos imperatyvios teisės normos, vėlesni sandoriai, sudaryti tarp SB „Žaluma“ su nesąžiningais fiziniais asmenimis, turi būti naikinami. Apeliantų teiginiai, kad įstatymai neriboja asmenų teisės laisvai disponuoti privačiu turtu, kad nėra jokio apribojimo privatiems asmenims įsigyti daugiau nei 12 arų žemės sodininkų bendrijoje, galėtų būti pagrįsti tik vienu atveju – jeigu prieš tai nebūtų buvę privatizuota už ne rinkos kainą valstybinė žemė siekiant neteisėtai pasipelnyti ir tai nebūtų mėgėjiškai sodininkystei skirta žemė.
5. Atmestini abstraktūs ir deklaratyvūs apeliantų teiginiai, kad SB „Žaluma“ siekia ginčo žemės sklypo dalį naudoti bendroms reikmėms, kad ieško finansavimo šaltinių, kad teritoriją vystys etapais, kad statys rekreacijos statinius, nes nėra jokių konkrečių įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybę, jog ginčo teritorija realiai naudojama bendroms reikmėms.
6. Byloje vienu iš atsakovų yra SB „Žaluma“, kurią turėjo atstovauti jos valdymo organas, todėl negalima teigti, kad Bendrijos sodininkai nebuvo byloje atstovaujami.
37. Tretieji asmenys L. S., V. Š. ir S. A. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš atsakovų trečiųjų asmenų naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Teismas pagrįstai konstatavo, kad viešąjį interesą ginančios prokurorės ginčijami įsakymai priimti bei valstybinės žemės sklypo ir jo dalių pirkimo–pardavimo sandoriai sudaryti pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas (CK 1.80 straipsnis) bei suklaidinus pardavėją dėl esminių sandorio aplinkybių (CK 1.90 straipsnis).
2. Patys apeliantai pripažįsta, kad valstybinės žemės pardavimą reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio, tačiau jie netinkamai interpretuoja ir aiškina imperatyvių įstatymo nuostatų taikymo ginčo sandoriams taisykles. Pirmiausia apeliantai netinkamai aiškina teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias sodininkų bendrijoms parduodamų žemės sklypų dydžius. Žemės reformos įstatymo ir Taisyklių sisteminis aiškinimas patvirtina, kad mėgėjų sodo bendrijoms gali būti parduodami ne didesni kaip 0,12 ha ploto valstybinės žemės sklypai, išskyrus atvejus, kai parduodamas įsiterpęs valstybinės žemės sklypas, t. y. toks valstybinės žemės plotas, kurio neįmanoma suprojektuoti kaip atskiro individualaus mėgėjų sodo sklypo. Taip Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 7 dalies ir 9 straipsnio 5 dalies nuostatas yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. birželio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-820-822/2016, todėl teismo padaryta išvada, kad Bendrija įsigijo didesnį nei nustatyta teisės aktuose žemės sklypą, atitinka vieningą teismų formuojamą praktiką sprendžiant analogiškus klausimus.
3. Atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad Bendrija ginčo žemės sklypą iš valstybės įsigijo Bendrijai priklausantiems statiniams ir įrenginiams statyti bei eksploatuoti, taip pat rekreacijai. Patys apeliantai pripažįsta, kad dalis ginčo žemės sklypo buvo parduota Bendrijos nariams, o tai savaime patvirtina ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorio neatitikimą imperatyvioms įstatymo nuostatoms. 2016 m. kovo 24 d. sutartyje nustatyta, kad Bendrija lengvatine tvarka iš valstybės įsigijo bendrojo naudojimo žemės sklypą, todėl visas šis sklypas privalėjo būti naudojamas bendrojo naudojimo reikmėms. Todėl įsigyto ginčo žemės sklypo dalių perleidimą fiziniams asmenims teismas pagrįstai įvertino kaip prieštaraujantį žemės sklypo įsigijimo paskirčiai, o žemės sklypo įsigijimo iš valstybės ir jo dalių perleidimo fiziniams asmenims sandorius – kaip prieštaraujančius imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai nekilnojamasis daiktas lengvatine tvarka iš valstybės įsigyjamas naudoti ne pagal paskirtį, toks sandoris prieštarauja sąžiningumo ir teisingumo principams bei pripažintinas niekiniu ir negaliojančiu, kaip imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011).
4. Bendrijos veiksmai, už daugiau nei 10 kartų mažesnę nei rinkos kainą įsigijus ginčo žemės sklypą ir jo dalis taip pat už daugiau nei 10 kartų mažesnę nei rinkos kainą pardavus asmenims, kurie pagal teisės aktus neturi teisės įsigyti iš valstybės tokių žemės sklypų lengvatine tvarka, teismo pagrįstai buvo pripažinti kaip prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo nuostatoms bei suklaidinę NŽT dėl tikrųjų žemės sklypo įsigijimo iš valstybės tikslų. Ginčo žemės sklypo dalis įsigiję asmenys negalėjo nesuprasti, kad nėra teisinio pagrindo išskirtinėmis sąlygomis įsigyti žemės sklypo dalių iš Bendrijos.
5. Analogiškus sodininkų bendrijos žemės sklypų įsigijimo lengvatinėmis sąlygomis sandorius analogiškoje byloje bendrosios kompetencijos teismas yra įvertinęs kaip prieštaraujančius imperatyvioms įstatymo nuostatoms (Trakų rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-44-424/2017). Taip pat ir viešojoje erdvėje pateikiamas aiškiai neigiamas tokių sandorių vertinimas.
6. Apeliantų argumentas, kad ginčo žemės sklypo dalies pardavimas fiziniams asmenims nepatvirtina nukrypimo nuo reikalavimo naudoti šį sklypą pagal paskirtį, yra akivaizdžiai nepagrįstas, nes jau vien aplinkybė, jog dalis Bendrijos įsigyto žemės sklypo buvo parduota fiziniams asmenims, savaime patvirtina, kad tokio dydžio žemės sklypas, kokį įsigijo Bendrija, jai nebuvo reikalingas. 2017 m. sausio 25 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, Bendrijos su ECOAGE, UAB 2016 m. sausio 26 d. sudaryta projektavimo darbų rangos sutartis ir ginčo žemės sklypo planas su jame įbraižytais numatomais parduoti fiziniams asmenims žemės sklypais patvirtina ne tik tai, kad Bendrijai nebuvo poreikio įsigyti ginčo žemės sklypą, tačiau ir tai, jog tikrasis tikslas buvo perparduoti įsigyto žemės sklypo dalis fiziniams asmenims ir taip pasipelnyti, nes Bendrijos finansinė padėtis yra prasta, ji neturi galimybių savo lėšomis realizuoti projektinių pasiūlymų sprendimų. Tai, kad Bendrijos pirmininkas nenurodė nei vieno konkretaus ginčo žemės sklypo sutvarkymo darbų finansavimo šaltinio, patvirtina, jog jokių darbų net ir nenumatoma atlikti, o ECOAGE, UAB projektas yra parengtas tik dėl akių, siekiant suklaidinti dėl tikrųjų žemės sklypo įsigijimo tikslų.
7. Ginčo žemės sklypo dalių perleidimas fiziniams asmenims nesuderinamas su įsigyto žemės sklypo naudojimo paskirties ir būdo užtikrinimu, kurio Bendrija nebegalės kontroliuoti. Apeliantų nurodomą aplinkybę, kad ir po žemės sklypo dalių perleidimo fiziniams asmenims bus užtikrintas tolesnis viso žemės sklypo naudojimas Bendrijos poreikiams, paneigia ginčijamų pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygos, pagal kurias žemės sklypo dalį įsigijęs asmuo atskirai nuo kitų bendraturčių naudosis, valdys ir disponuos įsigytomis žemės sklypo dalimis, taip pat apibrėžtos ir konkrečios įsigyjamų dalių vietos, nurodant jų linijas tarp konkrečių koordinačių taškų, pažymėtų parengtame žemės sklypo plane.
8. Atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad Bendrija, įsigijusi ginčo žemės sklypą, vadovaudamasi Žemės įstatymo 4 ir 31 straipsniais bei CK 4.75 straipsniu, turėjo teisę jo dalis perleisti atskiriems Bendrijos nariams. Ginčo žemės naudojimo pobūdis ir paskirtis lemia ne tik jos įsigijimo tikslą, tačiau ir naudojimą įsigijus. Todėl Bendrija, įsigijusi ginčo žemės sklypą, privalėjo naudoti jį pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą, o bendrojo naudojimo žemės dalies perleidimas asmeninėn atskirų Bendrijos narių nuosavybėn prieštarauja šios žemės naudojimo būdui, paskirčiai, imperatyvioms žemės naudojimą reglamentuojančioms nuostatoms bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijams.
9. Apeliantai tik formaliai nurodo CK 4.79 straipsnio nuostatą, suteikiančią pirmenybės teisę įsigyti parduodamo žemės sklypo dalis, tačiau sudarydami ginčijamus sandorius, patys ja nesivadovavo. Todėl net ir tokiu atveju, jeigu su fiziniais asmenimis sudarytos žemės sklypo dalių pirkimo–pardavimo sutartys neprieštarautų imperatyvioms įstatymų nuostatoms, sandarius būtų galima ginčyti ir vadovaujantis CK 4.79 straipsnio pažeidimu.
10. Apeliantai neteisingai supranta ir interpretuoja ginčo žemės sklypo įsigijimo Bendrijos nuosavybėn pasekmes, t. y. suabsoliutina Bendrijos nuosavybės teisę. Teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios valstybinės žemės pardavimo lengvatine tvarka sąlygas, nustatančios pareigas užtikrinti žemės naudojimą pagal paskirtį ir būdą, yra tie imperatyvai, ribojantys Bendrijos teisę bet kaip įsigyti, valdyti, naudoti ir disponuoti ginčo žeme. Todėl apeliantų interpretacijos, kad Bendrija įsigytu žemės sklypu galėjo disponuoti išimtinai savo nuožiūra, yra nepagrįsti.
11. Sodininkų bendrijų įstatymo nuostatos negali būti aiškinamos kaip suteikiančios Bendrijos narių susirinkimui teisę priimti sprendimus, kuriais būtų paneigtas imperatyvių teisės normų reikalavimų užtikrinimas. Sandoris, kuris neatitinka imperatyvių teisės aktų reikalavimų, negali būti pripažintas teisėtu vien dėl to, kad tokį sandorį patvirtino visuotinis bendrijos narių susirinkimas. Kita vertus, Bendrijos susirinkimas net nebuvo priėmęs sprendimo dėl žemės sklypo perleidimo fiziniams asmenims.
12. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad pritaikius restituciją, Bendrijai turėjo būti priteisti ne 4 389,65, o 5 845 Eur, nes būtent 4 389,65 Eur Bendrija sumokėjo už perkamą iš valstybės žemės sklypą, tokia kaina nurodyta 2016 m. gegužės 30 d. susitarime. 1 455,35 Eur Bendrija sumokėjo ne už perkamą žemę, o už jos įregistravimą registre. Šią aplinkybę patvirtina 2016 m. gegužės 20 d. įsakymas.
13. Atmestini apeliantų argumentai, jog egzistuoja absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Taip teigdami, apeliantai nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2013 pateiktais išaiškinimais, nes bylos nėra nei tapačios, nei iš esmės panašios. Apeliantų nurodomoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl daugiabučio namo bendrijos steigimo teisėtumo ir teismas išaiškino, kad į tokią bylą įtrauktini visi asmenys, kuriems teisės normose įtvirtinta steigimo teisė. Nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas sodininkų bendrijos sudarytų sandorių teisėtumo klausimas, ieškovei ginčijant jų atitiktį imperatyvioms teisės aktų nuostatoms. Net ir tuo atveju, jeigu visi Bendrijos nariai būtų buvę įtraukti į procesą, procesinis rezultatas byloje būtų toks pat, nes nei jų valia, nei jų pozicija byloje negalėtų turėti įtakos sandorio atitikties įstatymo imperatyvams vertinimui. Todėl 808 Bendrijos narių įtraukimas į bylą vien tik formaliu pagrindu būtų tik apsunkinęs bylos nagrinėjimą bei būtų nesuderinamas su proceso ekonomiškumo, operatyvumo ir koncentruotumo principų įgyvendinimu (CPK 7 straipsnis). Be to, nagrinėjamoje byloje teismas nenustatė jokių konkrečių teisių ar pareigų konkretiems Bendrijos nariams, todėl apeliantų teiginys, kad teismas nusprendė dėl neįtrauktų asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

38. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
39. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo pripažinti negaliojančiais sandoriai dėl valstybinės žemės sklypo pardavimo sodininkų bendrijai ir vėliau sodininkų bendrijos sudaryti šio sklypo dalių pardavimo fiziniams asmenims sandoriai bei taikyta restitucija, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį ribas byloje nėra.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

40. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
41. Apeliantai prašo priimti šiuos naujus įrodymus: NŽT Rizikų vertinimo departamento Rizikos prevencijos skyriaus 2015 m. liepos 13 d. pažymą, NŽT tinklalapyje 2015 m. rugsėjo 30 d. paskelbtą straipsnį „Vilniaus rajone – bėdos dėl sodininkų bendrijų“, NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2016 m. balandžio 6 d. R. K. adresuotą raštą „Dėl prašymo nagrinėjimo“, NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2016 m. balandžio 12 d. J. M. adresuotą raštą „Dėl prašymo nagrinėjimo“ ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2017 m. balandžio 27 d. NŽT adresuotą raštą „Dėl sodininkų bendrijų“. Apeliantų teigimu, šie įrodymai patvirtina Bendrijos ir jos narių sąžiningumą ir apgaulės nebuvimą, nes NŽT ginčijamo valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo laikotarpiu žinojo, jog bendrojo naudojimo žemės sklypo dalis gali būti parduodama, ir net pati asmenims siūlė dėl bendrojo naudojimo žemės sklypo dalies pirkimo ar nuomos kreiptis į Bendriją. Apeliantai nurodo, kad šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo jau po ginčijamo teismo sprendimo priėmimo, nes nebuvo tenkintas Bendrijos prašymas išreikalauti iš NŽT visus dokumentus, susijusius su iš valstybės pirktų ir sodininkų bendrijoms priklausančių žemės sklypų pardavimu, o Bendrija šiuos įrodymus gavo jau 2018 metais, t. y. po ginčijamo teismo sprendimo priėmimo. Šie įrodymai turėtų būti priimti ir atsižvelgus į byloje esantį viešąjį interesą.
42. Nustatyta, kad visi apeliacinės instancijos teismui apeliantų pateikti nauji įrodymai yra sudaryti iki bylos pirmosios instancijos teisme išnagrinėjimo, taigi objektyviai jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Vien tai, kad byloje ieškinys pareikštas ginant viešąjį interesą, nereiškia, jog apeliacinės instancijos teismas turėtų naujų įrodymų (ne)priėmimo klausimą spręsti ne pagal CPK 314 straipsnyje įtvirtintas jų (ne)priėmimo sąlygas. Apeliantų argumentai neįrodo, kad šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo jau po ginčijamo teismo sprendimo priėmimo. Nors apeliantai tvirtina, kad Bendrija šiuos įrodymus gavo tik 2018 metais, tačiau šiai aplinkybei pagrįsti nepateikė jokių įrodymų ir net nepaaiškino, iš kur juos gavo ar dėl kokių priežasčių negalėjo šių įrodymų gauti anksčiau, t. y. kol byla dar buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme. Byloje nėra duomenų, kad apeliantai būtų pirmosios instancijos teismo prašę iš NŽT išreikalauti būtent šiuos įrodymus ir pirmosios instancijos teismas būtų nepagrįstai atsisakęs tai padaryti. Be to, dalis teikiamų įrodymų nėra susiję su ginčo žemės sklypu, nes NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2016 m. balandžio 6 d. R. K. ir 2016 m. balandžio 12 d. J. M. adresuotuose raštuose „Dėl prašymo nagrinėjimo“ yra nurodomi kiti žemės sklypai. Apeliantų pateiktas NŽT tinklalapyje 2015 m. rugsėjo 30 d. paskelbtas straipsnis „Vilniaus rajone – bėdos dėl sodininkų bendrijų“ nėra naujas įrodymas, jis buvo pateiktas pirmosios instancijos teismui kartu su atsakovės A. E. atsiliepimu į ieškinį, taigi nėra pagrindo šį įrodymą pakartotinai priimti. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti apeliantų pateiktus įrodymus (CPK 314 straipsnius).

Dėl apgaulės sudarant valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sandorį

43. CK reglamentuoja tiek dėl suklydimo (CK 1.90 straipsnis), tiek ir dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis) sudaryto sandorio pripažinimą negaliojančiu. Pagal CK 1.90 straipsnio 2 dalį suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Apgaulė gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių (CK 1.91 straipsnio 5 dalis).
44. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais. Suklydimas (CK 1.90 straipsnis) ir apgaulė (CK 1.91 straipsnis) kaip sandorio negaliojimo teisiniai pagrindai nėra suderinami. Suklydimas yra ir vieno, ir kito teisinio sandorio negaliojimo pagrindo elementas, tačiau apgaule laikomas tyčinis asmens elgesys, kuriuo siekiama suklaidinti sandorio šalį ir taip ją palenkti sudaryti sandorį. Taigi sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, turi būti vertinami ne tik atsakovo, bet ir ieškovo veiksmai, tiriamas bei vertinamas jo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo, siekiant išsiaiškinti jo valios formavimosi procesą ir tai, ar sudarytas sandoris turi valios trūkumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018).
45. Kaip faktinis ieškinio pagrindas nagrinėjamoje byloje nurodyta Bendrijos, kuri siekė įsigyti valstybinės žemės sklypą, prieš NŽT panaudota apgaulė. Ieškovės teigimu, Bendrija tyčia nuslėpė informaciją, kad nusipirkta žemė bus naudojama ne Bendrijos poreikiams, o parduota fiziniams asmenims. Ieškinyje taip pat buvo nurodytas ir teisinis ieškinio pagrindas (CK 1.91 straipsnis), kuris sutapo su faktiniu pagrindu. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime duodama nuoroda tiek į CK 1.90, tiek ir į 1.91 straipsnius, o kaip sandorių negaliojimo pagrindas įvardintas NŽT suklydimas. Apeliantų teigimu, nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad NŽT buvo suklaidinta ar apgauta dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo.
46. Ginčo žemės sklypo naudojimo būdas – sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemės sklypai. Sodininkų bendrijos bendrojo naudojimo žemė – mėgėjų sodo teritorijoje esanti bendrojo naudojimo žemė, sodininkų bendrijos narių susirinkimo sprendimu numatyta naudoti bendrojo naudojimo statiniams statyti ar rekreacijai (Sodininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis, Taisyklių 2 punktas). Pagal Aprašo 2 punktą sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemės sklypai skirti sodininkų bendrijoms priklausantiems bendrojo naudojimo statiniams ir įrenginiams statyti bei eksploatuoti, taip pat rekreacijai ir kitoms bendroms reikmėms.
47. Byloje nėra ginčo, kad pagal Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punktą, Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje ir Taisyklių 3.2.1 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą sodininkų bendrijos turi teisę ne aukciono tvarka (lengvatinėmis sąlygomis) pirkti bendrojo naudojimo valstybinės žemės sklypus, reikalingus (naudojamus) bendrojo naudojimo statiniams statyti (išdėstyti) ir / ar rekreacijai. Ši bendrojo naudojimo valstybinės žemės pardavimo sodininkų bendrijai sąlyga, t. y. kad sodininkų bendrijos iš valstybės perkamas žemės sklypas yra reikalingas (naudojamas) bendrojo naudojimo statiniams statyti (išdėstyti) ir / ar rekreacijai, yra esminė, nes teisės aktai nenustato sodininkų bendrijos teisės lengvatine tvarka įsigyti bendrojo naudojimo valstybinės žemės sklypus, jeigu jie nereikalingi (nenaudojami) nurodytiems tikslams. Taigi Bendrija, pagrįsdama savo teisę lengvatinėmis sąlygomis įsigyti bendrojo naudojimo žemę (ginčo žemės sklypą), pagal jos įsigijimo tikslą ir naudojimo būdą turėjo planuoti ją naudoti Bendrijos reikmėms, o ne ją (jos dalį) perparduoti.
48. Nors apeliantai įrodinėja, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog NŽT buvo suklaidinta ar apgauta dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, tačiau tai paneigia surinkti ir pirmosios instancijos teismo ištirti bei įvertinti įrodymai. Tai, kad jau ginčo žemės sklypo įsigijimo iš valstybės metu Bendrija turėjo ketinimą ginčo žemės sklypą (ar bent jo dalį) naudoti ne bendrojo naudojimo statiniams statyti ar rekreacijai, o su įsigijimo tikslu nesuderinamiems poreikiams (perparduoti ginčo žemės sklypo dalis fiziniams asmenims), patvirtina Bendrijos narių 2013 m. gegužės 12 d. ir 2015 m. birželio 20 d. susirinkimų, kuriuose buvo sprendžiama dėl žemės suteikimo Bendrijos nariams naudotis, įsigyti, protokolai ir atsakovų SB „Žaluma“, A. J., A. J., J. N., G. N., P. E., A. Ž.-B. ir E. B. atsiliepimo į ieškinį argumentas, kad NŽT taip pat buvo žinoma, jog įsigijus ginčo žemės sklypą, tam tikros jo dalys bus naudojamos ne Bendrijos statiniams / rekreacijai, o suteikiamos valdyti Bendrijos nariams, finansavusiems ginčo žemės sklypo įsigijimą. Be to, šie atsakovai atsiliepime į ieškinį pripažino, jog Bendrija neturi pakankamai lėšų sutvarkyti ir Bendrijos poreikiams pritaikyti visą ginčo žemės sklypą.
49. Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad Bendrijos siekis įsigyti 8,9356 ha ginčo žemės sklypą, kai iš tikrųjų Bendrija realiai ketino pagal paskirtį, t. y. bendrojo naudojimo statiniams ir įrenginiams statyti bei eksploatuoti, taip pat rekreacijai ir kitoms bendroms reikmėms, naudoti tik tam tikrą ginčo žemės sklypo dalį, nesuderinamas su teisiniu reglamentavimu, pagal kurį sodininkų bendrijos turi teisę ne aukciono tvarka (lengvatinėmis sąlygomis) pirkti bendrojo naudojimo valstybinės žemės sklypus, reikalingus (naudojamus) bendrojo naudojimo statiniams statyti (išdėstyti) ir / ar rekreacijai. Tai reiškia, kad sodininkų bendrijos turi teisę įsigyti ne didesnius žemės sklypus, negu jie reikalingi nurodytiems tikslams. Byloje nėra duomenų, kad Bendrija prieš valstybinės žemės pirkimą būtų atskleidusi NŽT aplinkybę, jog Bendrijos poreikiams reikalingas mažesnis žemės sklypas ar jog dalis įsigyto ginčo žemės sklypo bus parduota privatiems asmenims. Jeigu NŽT būtų žinojusi, kad Bendrijos poreikiams reikalingas mažesnis žemės sklypas ar kad dalį įsigyto žemės sklypo ketinama perparduoti fiziniams asmenims, NŽT būtų galėjusi Bendrijos reikmėms suformuoti mažesnį (tikruosius jos poreikius atitinkantį) žemės sklypą arba iš viso atsisakyti jį parduoti, jeigu būtų nustatyta, kad žemės neplanuojama naudoti pagal jos naudojimo būdą, kuris lemia žemės naudojimo galimybes, t. y. sandoris būtų sudarytas kitomis sąlygomis arba iš viso nesudarytas. Tačiau dėl tyčinių Bendrijos veiksmų buvo parduotas būtent ginčijamo dydžio žemės sklypas, kuris, kaip jau minėta, visas nėra reikalingas Bendrijos reikmėms, nes Bendrija yra pripažinusi, jog ji neturi pakankamai lėšų sutvarkyti ir Bendrijos poreikiams pritaikyti visą ginčo žemės sklypą.
50. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovės ginčijami NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjos įsakymai parduoti Bendrijai ginčo žemės sklypą ir valstybinės žemės pirkimo–pardavimo 2016 m. kovo 24 d. sutartis bei 2016 m. gegužės 30 d. susitarimas buvo sudaryti dėl apgaulės, kuri pasireiškė tyčiniu NŽT suklaidinimu dėl Bendrijos reikmėms reikalingo žemės sklypo dydžio ir aplinkybių, jog dalis įsigyto žemės sklypo bus perparduotas, nuslėpimu. Tai atitinka CK 1.91 straipsnyje įtvirtintą sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindą (dėl apgaulės sudarytas sandoris). Atsižvelgdama į ieškinio pagrindą, faktines kilusio ginčo aplinkybes, pirmosios instancijos teismo motyvus ir šios nutarties 44 punkte nurodytą kasacinio teismo praktiką, pagal kurią suklydimas yra ir vieno, ir kito teisinio sandorio negaliojimo pagrindo elementas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, jog skundžiamame teismo sprendime, teisiniu ieškinio tenkinimo pagrindu nurodžius CK 1.91 straipsnį, buvo padaryta techninė klaida, kuri turėtų būti ištaisyta. Priešingai, skundžiamame teismo sprendime kaip teisinis ieškiniu tenkinimo pagrindas klaidingai buvo nurodytas ir CK 1.90 straipsnis, nes iš tikrųjų ieškovė įrodinėjo ir NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjos įsakymai bei sandoriai buvo pripažinti negaliojančiais dėl CK 1.91 straipsnyje įtvirtinto jų negaliojimo pagrindo (apgaulės).

Dėl ginčijamų įsakymų bei sandorių prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms

51. Vienas iš Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintų valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir juo disponavimo principų yra viešosios teisės principas, kuris reiškia, kad sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teisiniams santykiams dėl valstybinės žemės būdingas teisinis apibrėžtumas ir jų reglamentavimas grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais – ir yra imperatyvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-76-684/2018). Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).
52. Šiuo aspektu pirmiausia yra kilęs ginčas dėl to, ar tokioje situacijoje, kokia susiklostė nagrinėjamoje byloje, valstybinės žemės perleidimo sodininkų bendrijai atveju taikytinas Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje nustatytas apribojimas dėl perleidžiamo žemės sklypo maksimalaus dydžio – 0,12 ha.
53. Parduodamų valstybinės žemės sklypų dydis nustatomas pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus. Maksimalius parduodamų valstybinės žemės sklypų dydžius nustato Žemės reformos ir kiti įstatymai (Žemės įstatymo 10 straipsnio 6 dalis). Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad sodininkų bendrijų nariams ir kitiems sodų sklypų naudotojams mėgėjų sodo teritorijoje parduodami žemės sklypai formuojami pagal žemės valdos projektą ar teritorijų planavimo dokumentą ir turi būti ne didesni kaip 0,12 ha, išskyrus atvejus, kai žemė parduodama šio įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka ir sąlygomis. Sodininkų bendrijoms, šių bendrijų nariams ir kitiems asmenims valstybinė žemė parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka. Sodininkų bendrijai skirtoje mėgėjų sodo teritorijoje ne aukciono būdu parduodama žemė, reikalinga bendrojo naudojimo statinių išdėstymui, rekreacijai (Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 7 dalis). Pagal Taisyklių 6 punktą mėgėjų sodo teritorijoje parduodami ne didesni kaip 0,12 hektaro ploto valstybinės žemės sklypai, išskyrus atvejus, kai parduodamas įsiterpęs valstybinės žemės sklypas.
54. Taigi lingvistinis Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 5 dalies aiškinimas leidžia teigti, kad aptariamas ribojimas dėl perleidžiamo žemės sklypo ploto nėra absoliutus, nes jis netaikomas, kai žemė parduodama Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka ir sąlygomis. Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad sodininkų bendrijai skirtoje mėgėjų sodo teritorijoje ne aukciono būdu Vyriausybės nustatyta tvarka parduodama žemė, reikalinga bendrojo naudojimo statinių išdėstymui, rekreacijai. Šiuo atveju ginčas būtent ir kilęs dėl tokios Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje įvardytos žemės pardavimo Bendrijai ne aukciono būdu Vyriausybės nustatyta tvarka.
55. Nors Taisyklių 6 punktas siauriau apibrėžia 0,12 ha ploto apribojimo netaikymo atvejus (tik kai parduodamas įsiterpęs valstybinės žemės sklypas), tačiau šiuo atveju turėtų būti vadovaujamasi įstatyme nustatytu teisiniu reglamentavimu, o ne jam įgyvendinti skirtomis Taisyklėmis, nes Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimai, kad teisės aktai (jų dalys) laikomi atitinkančiais Lietuvos Respublikos Konstituciją ir teisėtais tol, kol nustatyta tvarka nėra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai (įstatymų įgyvendinamieji aktai – prieštaraujančiais Konstitucijai ir (arba) įstatymams), negali būti aiškinami kaip įpareigojantys bylą sprendžiantį teismą taikyti įstatymo nuostatai aiškiai prieštaraujančią jo įgyvendinamojo teisės akto nuostatą, nes taip būtų paneigtas konstitucinis teisinės valstybės principas, be kita ko, suponuojantis visų teisės aktų hierarchiją ir neleidžiantis įstatymų įgyvendinamaisiais teisės aktais reguliuoti santykių, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymu, taip pat įstatymų įgyvendinamaisiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė prieš įstatymų įgyvendinamuosius teisės aktus (Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 20 d. ir 2014 m. gegužės 9 d. nutarimai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-708-378/2015).
56. Dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 6 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-820-822/2016 argumento, kad nepagrįsta pareiškėjo išvada, jog iš Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 7 dalies ir 9 straipsnio 5 dalies nuostatų seka, kad sodininkų bendrijoms, norinčioms įsigyti žemę iš valstybės, nėra taikomas 0,12 ha žemės sklypo dydžio apribojimas, kuriuo remiasi ieškovė, pažymėtina, kad pagal CPK 4 straipsnį ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalį būtent Lietuvos Aukščiausiasis Teismas įstatymų nustatyta tvarka užtikrina vienodos bendrosios kompetencijos teismų praktikos formavimą aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kompetencijai priklauso teismų praktikos formavimas administracinių ginčų sprendimo klausimais. Kasacinis teismas nuosekliai pabrėžia teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-211-248/2018). Šiuo atveju bylos dalyviai nenurodė jokio Lietuvos apeliacinio teismo ar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo precedento, kurio turėtų būti laikomasi šioje byloje aiškinant ir taikant aktualias Žemės reformos įstatymo nuostatas.
57. Įvertinusi šios nutarties 53 punkte nurodytą teisinį reglamentavimą ir 54–56 punktuose išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliantų pozicija, kad sodininkų bendrijoms, perkančioms iš valstybės bendrojo naudojimo žemę statiniams statyti ir rekreacijai, Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje nustatytas 0,12 ha ploto apribojimas netaikytinas.
58. Pagal Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį mėgėjų sodo teritorijoje esanti bendrojo naudojimo žemė žemės nuomos mokesčiu neapmokestinama, ją bendrijos gali nuomoti ar išsipirkti iš valstybės (Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis). Būtent sodininkų bendrijos yra tie juridiniai asmenys, kurių tikslas – įgyvendinti sodininkų bendrąsias teises ir pareigas, susijusias su mėgėjų sodo teritorijos ir joje esančių bendrojo naudojimo objektų valdymu, priežiūra ir naudojimu (Sodininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Žemės reformos įstatyme ir Taisyklėse įtvirtintas teisinis reglamentavimas, pagal kurį tik sodininkų bendrijoms suteikiama teisė iš valstybės pirkti bendrojo naudojimo žemę, leidžia konstatuoti, kad mėgėjų sodo teritorijoje esanti bendrojo naudojimo žemė dėl jos naudojimo būdo, skirto tenkinti visų sodininkų bendrijos narių bendruosius interesus, nuosavybės teise gali priklausyti sodininkų bendrijoms, o ne sodininkų bendrijos nariams, kuriems mėgėjų sodo teritorijoje parduodami žemės sklypai, ne didesni kaip 0,12 ha, jų asmeniniams poreikiams tenkinti.
59. Jau minėta, kad bendrojo naudojimo valstybinės žemės pardavimo sodininkų bendrijai sąlyga, t. y. kad sodininkų bendrijos iš valstybės perkamas žemės sklypas yra reikalingas (naudojamas) bendrojo naudojimo statiniams statyti (išdėstyti) ir / ar rekreacijai, yra esminė, nes teisės aktai nenustato sodininkų bendrijos teisės lengvatine tvarka įsigyti bendrojo naudojimo valstybinės žemės sklypus, jeigu jie nereikalingi (nenaudojami) nurodytiems tikslams. Be to, ginčo žemės sklypo paskirtis ir naudojimo būdas lemia ne tik jo įsigijimo tikslą, tačiau ir naudojimą įsigijus. 2016 m. kovo 24 d. sutartyje nustatyta, kad Bendrija lengvatine tvarka iš valstybės įsigijo bendrojo naudojimo žemės sklypą, todėl visas šis sklypas privalėjo būti naudojamas bendrojo naudojimo reikmėms.
60. Valstybine žeme gali būti disponuojama tik pagal imperatyvias teisės aktuose nustatytas sąlygas ir tvarką, o toks mechanizmas, kai Bendrija, kaip tarpininkė įsigyja bendrojo naudojimo žemės sklypą, nes privatūs asmenys neturi galimybės lengvatinėmis sąlygomis įsigyti valstybinės bendrojo naudojimo žemės, esančios sodininkų bendrijų teritorijose, o vėliau jo dalis parduoda privatiems asmenims, nesuderinamas su imperatyviomis tokios valstybinės žemės pardavimą reglamentuojančiomis normomis. Bendrija, įgijusi ginčo žemės sklypą kitu tikslu (perleisti privatiems asmenims), nepagrįstai pasinaudojo teisės normose nustatytomis išskirtinėmis valstybinės žemės įgijimo sąlygomis, kurios skirtos tam, kad sodininkų bendrijos įsigytų ir bendriems sodininkų poreikiams tenkinti naudotų bendrojo naudojimo žemės sklypus. Pardavus lengvatinėmis sąlygomis ginčo žemę Bendrijai, kuri neketino viso ginčo žemės sklypo naudoti pagal jo naudojimo būdą, o vėliau Bendrijai ją pardavus fiziniams asmenims, kuriems sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemė neturi būti perleidžiama, buvo pažeistos imperatyvios teisės normos, leidžiančios valstybinę bendrojo naudojimo žemę perleisti tik sodininkų bendrijoms ir atitinkamai draudžiančios ją įsigyti privatiems asmenims. Tai, kad šiuo atveju valstybinės bendrojo naudojimo žemės įsigijimas fizinių asmenų nuosavybėn buvo įvykdytas per tarpininką (Bendriją), nekeičia esmės, nes teisės aktai neleidžia perleisti sodininkų bendrijoms valstybinės bendrojo naudojimo žemės kitais tikslais, nei bendroms reikmėms ir rekreacijai.
61. Nors apeliantai tvirtina, kad ginčo žemės sklypo dalis iš Bendrijos įsigiję fiziniai asmenys įsipareigojo jas naudoti pagal pagrindinę paskirtį ir naudojimo būdą, tačiau iš su jais sudarytų sutarčių matyti, jog buvo nustatyta naudojimosi įsigytomis žemės sklypo dalimis tvarka, pagal kurią šalys susitarė, kad tam tikrą ginčo žemės sklypo dalį įgiję asmenys atskirai nuo kitų bendraturčių valdys, naudosis ir disponuos sklypo dalimis, nustatytomis plane. Ginčo žemės sklypo naudojimo būdas yra nurodytas su fiziniais asmenimis sudarytose sutartyse, taigi jis buvo (turėjo būti) žinomas šio žemės sklypo dalis įsigijusiems asmenims. Nepriklausomai nuo to, kad formaliai viso ginčo žemės sklypo naudojimo paskirtis (žemės ūkio) ir / ar naudojimo būdas (sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemė) nėra pakeistas, ir net jeigu Bendrijos valdoma ginčo žemės sklypo dalis būtų naudojama bendrojo naudojimo statiniams statyti ir rekreacijai, Bendrija, perleidusi privatiems asmenims tam tikras plane pažymėtas ginčo žemės sklypo dalis, iš esmės prarado galimybę užtikrinti, jog visas ginčo žemės sklypas būtų naudojamas išimtinai bendriems visų Bendrijos narių interesams tenkinti.
62. Teisėjų kolegija pažymi, kad imperatyvių valstybinės žemės pardavimą (nuomą) reglamentuojančių teisės normų pažeidimo padariniai – sandorių negaliojimas (CK 1.80 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011). Imperatyvios teisės aktų nuostatos šiuo atveju buvo pažeistos tiek priimant NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjos 2016 m. vasario 26 d. ir 2016 m. gegužės 20 d. įsakymus, tiek NŽT su Bendrija sudarant 2016 m. kovo 24 d. sutartį ir 2016 m. gegužės 30 d. susitarimą, tiek ir Bendrijai sudarant išvestinius sandorius su fiziniais asmenimis. Taigi yra CK 1.78 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas pagrindas šiuos išvestinius sandorius pripažinti niekiniais, kaip prieštaraujančius imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis), ex officio. Kita vertus, ieškovės ginčijamus sandorius, kuriais Bendrija iš valstybės įgyto žemės sklypo dalis perleido sodininkų bendrijos nariams (atsakovams byloje) buvo pagrindas pripažinti negaliojančiais ir kaip prieštaraujančius kitai imperatyviai įstatymo normai, kurios kaip teisinio ieškinio pagrindo nenurodė nei ieškovė, nei bylą išnagrinėjęs teismas. Pagal CK 4.48 straipsnio 1 dalį perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba jo įgaliotas asmuo. Teismo sprendimu pripažinus ab initio negaliojančiais 2016 m. kovo 24 d. sutartį ir 2016 m. gegužės 30 d. susitarimą dėl valstybinės žemės pardavimo Bendrijai, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo remiantis Bendrija įgyvendino disponavimo jai priklausančiu turtu teisę.

Dėl restitucijos taikymo apimties

63. Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Pagal kasacinio teismo praktiką restitucijos taikymo esmė pripažįstant sandorius negaliojančiais yra ta, kad šalys, gavusios turtą pagal nuginčytą sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkuriant ankstesnę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278-248/2017). Restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Taikant restituciją asmuo grąžinamas į ankstesnę padėtį, buvusią iki jo teisės pažeidimo. Tai reiškia, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau jis negali gauti ir daugiau, nei turėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410-701/2017).
64. Apeliantų teigimu, taikant restituciją, iš Lietuvos valstybės SB „Žaluma“ turėjo būti priteista ne tik jos už ginčo žemės sklypą sumokėta suma, tačiau ir už suformuoto žemės sklypo ir NŽT patikėjimo teisės į šį žemės sklypą įregistravimą sumokėta suma (1 455,35 Eur). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia pozicija nesutinka.
65. Byloje nėra ginčo, kad 1 455,35 Eur Bendrija sumokėjo ne už perkamą žemę, o už suformuoto valstybinės žemės sklypo ir NŽT patikėjimo teisės į šį žemės sklypą įregistravimą Nekilnojamojo turto registre. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarime Nr. 1443 nurodyta, kad žemės sklypo plano ir žemėtvarkos projekto rengimo išlaidos apmokamos valstybinės žemės sklypo pirkėjo arba nuomininko lėšomis. Valstybinės žemės sklypų pirkėjai moka už suformuoto valstybinės žemės sklypo ir NŽT patikėjimo teisės į šį žemės sklypą įregistravimą Nekilnojamojo turto registre. Pirkėjo sumokėta suma mažinama valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta valstybinės žemės sklypo kaina. Taigi ši sumokėta suma kompensuojama tik valstybinės žemės pirkėjui. Kadangi valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis pripažinta niekine, Bendrija nėra šio žemės sklypo pirkėja, todėl jai už suformuoto valstybinės žemės sklypo ir NŽT patikėjimo teisės į šį žemės sklypą įregistravimą Nekilnojamojo turto registre sumokėta suma negrąžintina. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, panaikinęs ginčo žemės sklypo pardavimo Bendrijai sandorį, pagrįstai priteisė Bendrijai 4 389,65 Eur.

Dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir kitų proceso teisės normų pažeidimų

66. Apeliantų teigimu, šiuo atveju egzistuoja absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, nes nors ginčo žemės sklypas yra sodininkų bendroji dalinė nuosavybė, tačiau Bendrijos nariai nebuvo įtraukti į bylos nagrinėjimą.
67. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas toks atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 266 straipsnį draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų, o šio draudimo nepaisymas ir nusprendimas dėl tokių asmenų teisių ir pareigų yra vienas iš teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 360 straipsnis). Nusprendimas kasacinio teismo praktikoje suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams. Dėl to aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455-611/2017).
68. Bendrijai turtas gali priklausyti nuosavybės teise (Sodininkų bendrijų įstatymo 23 straipsnis). Sodininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso sodininkų bendromis lėšomis ar bendromis sutelktomis jėgomis pastatyti, įrengti ar kitaip įsigyti bendrojo naudojimo objektai: bendrojo naudojimo žemė su bendrojo naudojimo pastatais ir įrenginiais (tvoros, vartai, poilsio aikštelės, pliažai, miškai, vandens telkiniai ir kt.); bendroji inžinerinė įranga – vandentiekio, kanalizacijos, dujų, elektros, telekomunikacijų ir rodmenų tinklai, melioracijos įrenginiai, keliai, tiltai, lieptai, vamzdynai ir angos, elektros skydai ir kita bendrojo naudojimo inžinerinė techninė įranga, esanti bendrojo naudojimo teritorijose bei patalpose ar konstrukcijose, taip pat šie objektai, įrengti sodo sklypuose, jeigu jie susiję su visos mėgėjų sodo teritorijos inžinerinės techninės įrangos veikimu ir jeigu jie nėra kitų asmenų nuosavybė (Sodininkų bendrijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalis). Jau minėta, kad ginčo žemės sklypo įsigijimas buvo finansuotas ne visų sodininkų bendromis, o tik kai kurių Bendrijos narių lėšomis. Taigi ginčo žemės sklypas neatitinka Sodininkų bendrijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, kurioms esant turtas priklauso visiems sodininkų bendrijos nariams bendrosios dalinės nuosavybės teise, todėl laikytina, kad jis nuosavybės teise priklauso Bendrijai, kuri šioje byloje yra atsakovė. Bendrija, teigdama priešingai, t. y. kad ginčo žemės sklypas priklauso sodininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, pati sau prieštarauja, nes tokiu atveju nebūtų buvę teisinio poreikio Bendrijai parduoti ginčo žemės sklypo dalis sodininkams (atsakovams), kuriems šis sklypas ir taip jau priklausytų pagal įstatymą – Sodininkų bendrijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį.
69. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2013 suformuota praktika, kuria remdamiesi apeliantai tvirtina, jog visi Bendrijos nariai turėjo būti įtraukti į bylos nagrinėjimą, buvo suformuota ne analogiškoje ar iš esmės panašioje byloje, nes nurodytoje byloje buvo ginčijamas bendrijos steigimas, siekiant likviduoti juridinį asmenį, o tai, kasacinio teismo vertinimu, būtų turėję įtakos visiems daugiabučių namų patalpų savininkams.
70. Kaip teisingai pažymi tretieji asmenys atsiliepime į apeliacinį skundą, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių konkrečių teisių ar pareigų konkretiems Bendrijos nariams, kurie nebuvo įtraukti į bylą, o Bendrijos narių, atsižvelgiant į jų kiekį, įtraukimas į bylą vien tik formaliu pagrindu būtų nesuderinamas su proceso ekonomiškumo, operatyvumo ir koncentruotumo principų įgyvendinimu (CPK 7 straipsnis). Be to, net ir tuo atveju, jeigu visi Bendrijos nariai būtų buvę įtraukti į procesą, procesinis rezultatas byloje būtų toks pat, nes nei jų valia, nei jų pozicija byloje negalėtų turėti įtakos imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio vertinimui, be to niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas gali konstatuoti ir ex officio (savo iniciatyva) (CK 1.78 straipsnio 5 dalis).
71. Taigi nei apeliantų nurodyto, nei kitų absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
72. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, kuri pagal kasacinio teismo praktiką suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417-684/2017). Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas jame pasisakė dėl svarbiausių faktinių ir teisinių bylos aplinkybių, įvertino surinktus įrodymus, o tai reiškia, jog pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

73. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
74. Apeliantai pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo, tačiau kadangi jų apeliacinis skundas atmestinas, bylinėjimosi išlaidos apeliantams nepriteistinos. Tretieji asmenys L. S., V. Š. ir S. A. S. pateikė prašymą priteisti jiems apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau duomenų apie tokias išlaidas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės nepateikė, todėl išlaidos jiems taip pat nepriteistinos (CPK 98 straipsnis). Kiti proceso dalyviai nei prašymo priteisti jiems apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, nei duomenų apie tokias išlaidas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės nepateikė, todėl nėra pagrindo spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų jiems priteisimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                Artūras Driukas

                                                                                                                              Dalia Kačinskienė

                                                                                                                              Vigintas Višinskis