Civilinė byla Nr. e2A-410-464/2022

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00080-2020-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6; 2.6.1.6.3; 2.6.6.2; 2.6.26; 3.1.7.6

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. liepos 7 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kamida Logistics“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Avima“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kamida Logistics“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kamida Logistics“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Avima“ dėl skolų priteisimo, išvadą teikianti institucija – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Avima“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė priteisti iš atsakovės UAB „Kamida Logistics“ 185 578,17 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad 

3.       Taip pat nurodė, kad degalus į transporto priemones ieškovės darbuotojai pildavo ir kelių mokesčius Belgijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Liuksemburge ir Ispanijoje sumokėdavo atsakovės ieškovei perduotomis kuro kortelėmis. Šiose valstybėse atsakovės kortelėmis įsigyjant kurą ir sumokant kelių mokesčius, kartu buvo sumokami PVM bei akcizo mokesčiai. Ieškovės teigimu, tarp šalių buvo susiklosčiusi praktika, kad atsakovė teisės aktų nustatyta tvarka susigrąžindavo ieškovės kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse sumokėtą PVM ir akcizo mokestį, jį atsakovė ieškovei kompensuodavo apmokėdama dėl to išrašytas sąskaitas. Atsakovė yra neapmokėjusi šiuo pagrindu ieškovės išrašytų sąskaitų už 120 099,81 Eur sumą.

4.       Atsakovė UAB „Kamida Logistics“ pateikė priešieškinį, kuriame prašė priteisti iš ieškovės UAB „Avima“ 10 490,66 Eur skolą, 880,48 Eur palūkanas pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymą (toliau – MAPKSVPĮ), 6 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuotinas nuo priešieškinio pateikimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidas.

5.       Priešieškinyje nurodė, kad ieškovė UAB „Avima“ yra pažeidusi bendradarbiavimo sutartį ir  padariusi žalą atsakovės klientui (duomenys neskelbtini), kuris išrašė sąskaitas atsakovei UAB „Kamida Logistics“, kaip ekspeditorei, dėl vežėjos UAB „Avima“ padarytos žalos kompensavimo. Vadovaudamasi šalių bendradarbiavimo sutarties nuostatomis, atsakovė išrašė ieškovei PVM sąskaitas faktūras (10 490,66 Eur), tačiau ieškovė, nors šias sąskaitas priėmė, jų neginčijo, įtraukė į savo buhalterinę apskaitą bei deklaravo įstatymų nustatyta tvarka, jų neapmokėjo.

6.       Atsakovės teigimu, pagal panašaus pobūdžio sąskaitas, vadovaujantis bendradarbiavimo sutarties nuostatomis, tarp šalių buvo atliekami įskaitymai (užskaitos), tačiau 2020 m. vasario mėn. nutraukus bendradarbiavimo sutartį ir kilus teisminiam ginčui, ieškovė skolos nesumokėjo.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7.       Kauno apygardos teismas 2021 m. rugsėjo 30 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies:

7.1.                      priteisė ieškovei UAB „Avima“ iš atsakovės UAB „Kamida Logistics“ 172 599,78 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 172 599,78 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 11 476,02 Eur bylinėjimosi išlaidas;

7.2.                      priteisė atsakovei iš ieškovės 9 536,35 Eur skolą, 488,97 Eur palūkanas pagal MAPKSVPĮ, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 10 025,32 Eur sumos nuo priešieškinio priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

7.3.                      atlikęs nurodytų sumų įskaitymą, priteisė ieškovei iš atsakovė 162 574,46 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 172 598,78 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 11 476,02 Eur bylinėjimosi išlaidas, o atsakovei iš ieškovės 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 10 025,32 Eur sumos nuo priešieškinio priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

8.       Teismas, spręsdamas dėl 120 099,81 Eur skolos dalies priteisimo, viena vertus konstatavo, kad atsakovė nėra subjektas, kuris turėtų teisę susigrąžinti šią PVM ir akcizo mokesčio sumą iš užsienio valstybių, nes ne ieškovė o atsakovė užsienio bendrovėms, prekiaujančioms kuru, sumokėdavo už kurą. Taigi, būtent atsakovė sumokėdavo ir PVM bei akcizo mokestį.

9.       Kita vertus, teismas nurodė, kad šių mokesčių sumos pateko į šalių sutartą vežimo kainą, kurią atsakovė moka ieškovei pagal ginčo sutartį. Teismas padarė išvadą, kad šalims trūko apyvartinių lėšų, todėl jos, atsižvelgdamos į aplinkybę, jog dalis kuro išlaidų (PVM ir akcizo mokestis) yra grąžinami tik po tam tikrų mokestinių laikotarpių, atsiskaitymą už vežimą vykdydavo dviem etapais. Pirmu etapu ieškovė išrašydavo sąskaitą be dalies vežimo kainos. Antru etapu, atsakovei iš užsienio valstybių susigrąžinus dalį kuro išlaidų, ieškovė išrašydavo sąskaitą už likusią vežimo kainą, kurios dydis atitiko atsakovės susigrąžintų mokesčių dydį. Tokią išvadą teismas padarė analizuodamas šalių išrašytų sąskaitų ir šalių susirašinėjimų turinį, lygindamas panašių vežimų rinkos kainas (duomenys neskelbtini) ir atsakovės ieškovei už vežimą mokėtą kainą (duomenys neskelbtini). Todėl, teismo vertinimu, atsakovė be pagrindo atsisako sumokėti ieškovei 120 099,81 Eur.

10.       Teismas nustatė, kad atsakovės skola ieškovei pagal 2019 m. lapkričio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. KAM0190049 yra tik 102,49 Eur, nes atsakovė į šioje sąskaitoje atsakovės nurodytą mokėtiną 6 957,88 Eur sumą pagrįstai yra įskaičiusi iš (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) perimtas 4 177,37 Eur reikalavimo teises į ieškovę už šios neapmokėtą pradinėms kreditorėms vilkikų nuomą. Be to, į šią prašomą ieškovės priteisti sumą pagrįstai buvo įskaityta ir 2 678,02 Eur jos priešpriešinė prievolė (mokesčiai) už aptarnavimą, vilkiko kuravimą, krovinio ir patikėto turto administravimą, kelių administravimą, išlaidų kompensavimą pagal 2019 m. lapkričio 29 d. PVM sąskaitas faktūras Nr. LOG1911-022 ir LOG0911-030.

11.       Teismas nurodė, kad atsakovė nepaneigė savo prievolės sumokėti pagal 2020 m. sausio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. KMA 0002005 3 547,85 Eur, o pagal 2020 m. sausio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. KMA002006 – 85,49 Eur. Šiose sąskaitose nurodytos sumos, priešingai nei teigia atsakovė, negali būti mažinamos ieškovės 2020 m. sausio 17 d. kreditinėje sąskaitoje Nr. KMA002002 ir 2020 m. sausio 21 d. kreditinėje sąskaitoje Nr. KMA002003 nurodytomis sumomis, kadangi kreditinės sąskaitos išrašytos anksčiau už pagrindinę sąskaitą. Pagrindo priteisti šią skolos dalį nepaneigia ir 2020 m. kovo 17 d. pranešimu atsakovės atliktas įskaitymas pagal jos 2020 m. sausio 31 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras Nr. LOG1912-010 ir LOG2001-023, kadangi toks įskaitymas prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatoms, t. y. atliktas po civilinės bylos iškėlimo teisme.

12.       Teismas sprendė, kad pagal 2020 m. vasario 3 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. KMA002007 atsakovė ieškovei yra skolinga 11 994,50 Eur, pažymėdamas, kad atsakovė neginčija šioje sąskaitoje nurodytos 402,48 Eur be PVM sumos už tarptautinius pervežimus, vykdytus 2019 m. gruodžio mėn., bei 2 092,48 Eur be PVM sumos už tarptautinius pervežimus, vykdytus 2020 m. vasario mėn. Tačiau atsakovė ginčija likusią šios sąskaitos dalį, pagrįstai nurodydama, kad joje nurodyta 8 958,72 Eur be PVM suma už tarptautinius pervežimus, vykdytus 2020 m. sausio mėn., turi būti sumažinta iki 7 417,85 Eur be PVM. Pagal šalių sudarytos bendradarbiavimo sutarties priedo Nr. 2 3 punktą ieškovės nuvažiuoti kilometrai apskaičiuojami pagal atsakovės pateiktas ataskaitas, kuriose nurodomi kompensuojamų mokesčių dydžiai. Į bylą buvo pateikta atsakovės patirtų sąnaudų, vykdant sutartį, ataskaita už 2020 m. sausio – vasario mėn., iš kurios matyti, kad apskaičiuotos kelių sąnaudos yra 1 540,87 Eur. Todėl šia suma mažintinas priteistinos skolos dydis (402,48 Eur + 7 417,85 Eur + 2 092,48 Eur + 21 proc. PVM).

13.       Teismas nurodė, kad pagal 2020 m. vasario 3 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. KMA0020014 ieškovei iš atsakovės priteistina 19 337,55 Eur, kadangi atsakovė šioje sąskaitoje nurodytos 5 841,88 Eur be PVM sumos už tarptautinius pervežimus, vykdytus 2019 m. gruodžio mėn., ir 2 092,48 Eur be PVM sumos už tarptautinius pervežimus, vykdytus 2020 m. vasario mėn., neginčija, o pagal į bylą pateiktus duomenis likusi sąskaitos suma mažintina 1 813,15 Eur atsakovės patirtomis sąnaudomis (5 841,88 Eur + 8 047,09 Eur + 2 092,48 Eur + 21 proc. PVM).

14.       Teismas sprendė, kad pagal 2020 m. vasario 3 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. KMA0020015 ieškovei iš atsakovės priteistina 17 431,09 Eur. Atsakovė neginčija šioje sąskaitoje nurodytos 3 324,40 Eur be PVM sumos už tarptautinius pervežimus, vykdytus 2019 m. gruodžio mėn., ir 2 231,84 Eur be PVM sumos už tarptautinius pervežimus, vykdytus 2020 m. vasario mėn., o pagal į bylą pateiktus duomenis likusi sąskaitos suma mažintina 1 707,14 Eur atsakovės patirtomis sąnaudomis (3 324,20 Eur + 8 849,82 Eur + 2 231,84 Eur + 21 proc. PVM). Kitais pagrindais šioje sąskaitoje nurodyta suma, teismo nuomone, nemažintina. Atsakovė neįrodė, kad ieškovė būtų netinkamai įvykdžiusi savo pareigą pateikti ieškovei CMR važtaraščių originalus. Elektroninių laiškų ir kitų rašytinių įrodymų visuma patvirtina, kad atsakovė yra gavusi važtaraščių originalus ir šį faktą patvirtinusi.

15.       Todėl atsakovė pagal ginčijamas PVM sąskaitas faktūras ieškovei iš viso yra skolinga 52 498,97 Eur. Teismas nesutiko su atsakovės argumentais, kad šių sumų mokėjimą ieškovei ji yra pagrįstai sustabdžiusi. Nors atsakovė nuo ieškovės pareikštų reikalavimų sumokėti vežimo užmokestį gynėsi procesiniuose dokumentuose išdėstydama aplinkybes, susijusias su jos patirta žala, pavyzdžiui, kad klientas (duomenys neskelbtini) yra išrašęs atsakovei sąskaitų faktūrų už bendrą 66 747,02 Eur sumą, tačiau tokios aplinkybės, teismo vertinimu, sudaro savarankiško reikalavimo atlyginti dėl ieškovės galbūt netinkamai įvykdytos sutarties patirtą žalą pagrindą. Tokio reikalavimo atsakovė savo priešieškinyje nėra pareiškusi.

16.       Teismas, iš dalies tenkindamas atsakovės priešieškinį ir priteisdamas iš ieškovės 9 536,35 Eur skolą, pažymėjo, kad atsakovės nurodytos aplinkybės ir jos pateikti įrodymai patvirtina atsakovės patirtų išlaidų sąsajas su ieškovės naudojamais vilkikais, taip pat išlaidas, kurias atsakovė patyrė kompensuodama savo klientei (duomenys neskelbtini) padarytus nuostolius, tuo pagrindu ieškovei išrašiusi sąskaitas, kurias šioje byloje pateiktu priešieškiniu reikalauja apmokėti. Kita vertus, teismas sprendė, kad ieškovė pagrįstai sustabdė dalies savo prievolių vykdymą.

17.       Teismas, apskaičiuodamas atsakovei iš ieškovės priteistinas 488,97 Eur palūkanas pagal CK 6.58 straipsnio 1 dalį ir MAPKSVPĮ, įvertino aplinkybę, kad dalis atsakovės reikalavimų netenkinami, o dalies sumų mokėjimą ieškovė turėjo teisę sustabdyti.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

18.       Atsakovė UAB „Kamida Logistics“ apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. sprendimą pakeisti: ieškinį tenkinti iš dalies – ieškovei iš atsakovės priteisti 21 254,67 Eur; priešieškinį tenkinti visiškai – atsakovei iš ieškovės priteisti 10 490,66 Eur; paskirstyti šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

18.1.                      Ieškovė nereiškė reikalavimo dėl bendradarbiavimo sutarties sąlygų keitimo, spragų pildymo ar išaiškinimo, todėl teismas neturėjo teisės sprendimu pakeisti šios sutarties specialiųjų sąlygų dėl atsiskaitymo už vežimą dydžio. Šalys neįrodinėjo, kad atsakovės susigrąžintas PVM ir akcizas yra ieškovės vežimo užmokesčio dalis, kad vežimo užmokestis buvo mokamas dalimis, kad antra vežimo užmokesčio dalis turėjo būti atsakovo susigrąžintas PVM ir akcizas. Todėl teismas turėjo tik nustatyti aplinkybę, ar iš tiesų šalys susitarė, kad atsakovė teiks mokesčių susigrąžinimo administravimo paslaugą ir ar yra pagrindas priteisti iš atsakovės ieškovei šiuos pinigus. Nustatęs, kad tokio susitarimo tarp šalių nebuvo, teismas savarankiškai pradėjo ieškoti kitų pagrindų ieškiniui patenkinti, taip išeidamas už ieškinio ribų.

18.2.                      Teismui nusprendus priteisti ieškovei iš atsakovės susigrąžintą PVM ir akcizą, nebuvo pagrindo papildomai priteisti ir PVM nuo šių mokesčių. Ieškovė, išrašydama sąskaitas, nežinojo, kad susigrąžinti akcizo ir PVM mokesčiai nėra Lietuvoje PVM objektas. Taigi, išrašiusi neteisingas sąskaitas ji pareiškė nepagrįstą reikalavimą, o teismas tokį reikalavimą patenkino ir priteisė 20 843,76 Eur sumą, kuri niekam nepriklausė. Kitaip tariant, teismas nepagrįstai, pažeisdamas Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVM įstatymas) nuostatas priteisė ieškovei nuo PVM ir akcizo mokesčių dar ir PVM.

18.3.                      Teismas visiškai neteisingai išaiškino šalių santykius, nurodęs, kad atsakovės atsiskaitymas už ieškovės vykdytus pervežimus vyko keliais etapais, neva pirmu etapu ieškovė išrašydavo sąskaitą be dalies vežimo kainos. Šiuo atveju vežėja (ieškovė) pirko kurą iš ekspeditorės (atsakovės) pagal atskirą panaudos sutartį panaudos pagrindu įgytomis kortelėmis, o už įsigytą kurą kuro tiekėjams mokėjo būtent ekspeditorė. Pagal panaudos sutartį, kurios visiškai nevertino teismas, ieškovė turėjo pareigą sumokėti atsakovei už kurą, taip kompensuodama atsakovės išlaidas kuro tiekėjams. Atitinkamai, kiekvieno mėnesio pabaigoje šalys turėjo priešpriešinius vienarūšius reikalavimus – ieškovė reikalavimą atsakovei dėl vežimo mokesčio, o atsakovė – dėl išlaidų naudojant kuro korteles padengimo. Pasibaigus kiekvienam mėnesiui vyko ne dalinis, o visiškas atsiskaitymas, įvykdant išlaidų sudengimą, t. y. būdavo apskaičiuojama vežėjai mokėtina kaina ir apskaičiuojamos visos dengtinos išlaidos pagal panaudos sutartį.

18.4.                      Atsakovė per visą ginčo sutarties vykdymo laikotarpį nemokėjo ieškovei susigrąžinto akcizo mokesčio, todėl tarp šalių, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, nebuvo nei tokios praktikos, nei tokio susitarimo. Ieškovė, gavusi įspėjimą apie bendradarbiavimo sutarties nutraukimą, nusprendė pasipelnyti atsakovės sąskaita, sąskaitas dėl PVM ir akcizo mokesčio sumų priteisimo išrašiusi prieš ieškinio pateikimą.

18.5.                      Teismas skundžiamame sprendime visiškai nepagrįstai nurodė, kad ginčo sutartyje neva buvo nustatyta mažesnė vežimo paslaugų kaina. Tokią išvadą teismas padarė iš esmės nekorektiškai ir nelogiškai lygindamas ieškovei faktiškai išmokėtą vežimo mokestį jau po kuro ir kelių išlaidų atskaitymo su kitų vežėjų vežimo mokesčiu, neįvertinant tokių pačių kuro ir kelių atskaitymų. Teismas taip pat visiškai nevertino, kad UAB „Kamida Logistics“ mokėtas įkainis (duomenys neskelbtini) visiškai atitiko rinkos kainą ir buvo net didesnis nei pačios ieškovės į bylą pateiktoje su užsienio ekspeditoriumi (duomenys neskelbtini) sudarytoje sutartyje. Ieškovės su šia užsienio bendrove sudarytoje sutartyje įkainis (duomenys neskelbtini) buvo numatytas mažesnis ir ieškovė iš savo lėšų buvo įsipareigojus pirkti kurą iš jos. Tuo tarpu atsakovė kuru neprekiauja ir pelno iš to neuždirbo. Atsakovė pagal panaudos sutartis perdavė panaudai savo įsigytas kuro korteles ieškovei, o ieškovė turėjo tik pareigą kompensuoti išlaidas.

18.6.                      Visų šalių sudarytų sutarčių nuostatos yra nuoseklios ir paneigia ieškovės teiginius apie tariamai egzistavusį susitarimą kompensuoti PVM ir akcizo mokesčius. Tokio susitarimo nuostatų nėra nei vienoje šalių pasirašytoje sutartyje ar sutarties priede. Bendradarbiavimo sutartyje ir jos priede Nr. 2 nustatyta, kad visi mokesčiai įskaičiuoti į vežimo užmokestį ir jokių papildomų išlaidų atsakovė ieškovei nekompensuoja. Svarbu ir tai, kad šalių sudarytų sutarčių pakeitimai pagal jų sąlygas galėjo būti daromi tik rašytiniu susitarimu. Jokio šalių pasirašyto rašytinio susitarimo ieškovė nepateikė, nes toks susitarimas ir nebuvo sudarytas. Be to, ieškovė du kartus siekė sudaryti tokį susitarimą – vieną kartą siųsdama sutarties projektą atsakovei, o kitą kartą siekdama tokias nuostatas įtraukti į bendradarbiavimo sutartį. Jeigu toks susitarimas jau būtų egzistavęs, ieškovė nebūtų siekusi jo sudaryti.

18.7.                      Dėl ieškovės padarytos žalos, t. y. ieškovės vežtų krovinių pasikartojančių vagysčių, atsakovės klientas (duomenys neskelbtini) atsakovei yra išrašęs 29 106,68 Eur bendros vertės sąskaitų žalai atlyginti. Pagal bendradarbiavimo sutarties 3.1 ir 7.4 punktų nuostatas atsakovė turi teisę sulaikyti mokėjimus ieškovei tol, kol galutinai nėra išspręsti draudiminių įvykių klausimai, nėra aiškios galutinės nuostolių sumos. Šiuo metu yra neišspręsti draudiminiai įvykiai pagal 29 106,68 Eur sumos pretenzijas, todėl skundžiamu sprendimu nebuvo galima priteisti nurodyto dydžio skolos už ieškovės suteiktas paslaugas. Teismas, priteisdamas ieškovei 29 106,68 Eur skolos dalį, pažeidė CK 6.34 straipsnio 2 dalį bei neleistinai savo sprendimu pakeitė šalių sudarytą susitarimą.

18.8.                      Teismas nepagrįstai priteisė ir 662,52 Eur sumą, nors ieškovė buvo išrašiusi kreditines sąskaitas atsakovei. Tai, kad ieškovės kreditinės sąskaitos sumažino jos reikalavimą ir tokios sumos negali būti priteistos, patvirtina tarp šalių egzistavusi praktika, kai atsiskaitydamos šalys sudengdavo priešpriešinius reikalavimus, įvertinant tiek vienos, tiek kitos šalies mokėtinas sumas. Be to, verslo santykiuose priimtina, išrašant kreditinę sąskaitą, palikti jos sudengimą ateičiai, kai bus pagrindas ir galimybė. Kreditinės sąskaitos išrašymas iš esmės yra vienašalis pareiškimas apie savo skolą sąskaitą gavusiam asmeniui, kuris įgyja reikalavimo teisę. Tokiu būdu sudengimai atliekami ateityje, kai atsiranda priešpriešinė sąskaita.

18.9.                      Nors draudžiama įskaityti reikalavimus, kurie ginčijami teisme, tačiau 2020 m. kovo 17 d. įskaitymo atlikimo momentu nei 2020 m. sausio 31 d. PVM sąskaita faktūra Nr. LOG2001-23 (2 145,85 Eur), nei ieškovės išrašyta 2020 m. sausio 28 d. PVM sąskaita faktūra Nr. KMA 0002006 nebuvo ginčijamos teisme. Ieškovė 2020 m. sausio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. KMA 0002006 į bylą pateikė ir reikalavimą teisme pagal ją pareiškė tik su patikslintu ieškiniu 2020 m. balandžio 6 d., t. y. jau po 2020 m. kovo 17 d. atlikto įskaitymo. Su pradiniu 2020 m. vasario 12 d. ieškiniu ši sąskaita nebuvo teikta, todėl atsakovo atliktas įskaitymas laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

18.10.                      Teismas nepagrįstai nesumažino ir atsakovės mokėtinos sumos pagal ieškovės 2020 m. vasario 3 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. KMA002015 1 476,10 Eur su PVM suma, kadangi faktinis ieškovės nuvažiuotų kilometrų skaičius yra mažesnis, o dalies 2019 m. gruodžio CMR ieškovė taip ir nepateikė. Pagal minėtą sąskaitą kroviniai buvo vežami kliento (duomenys neskelbtini) užsakymu. Iš (duomenys neskelbtini) ataskaitos už 2020 m. sausio mėn. matyti, kad nuvažiuota (duomenys neskelbtini). Ieškovės įkainis už nuvažiuotą įkainis pagal bendradarbiavimo sutarties priedą Nr. 2 yra (duomenys neskelbtini). Todėl suma už nuvažiuotus (duomenys neskelbtini) km yra 10 450,96 Eur (duomenys neskelbtini), o ne 10 556,96 Eur, t. y. 106 Eur mažesnė. Be to, ieškovės pateiktuose 2019 m. gruodžio mėnesio ir 2020 m. sausio mėnesio CMR sutikrinimo lapuose, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad CMR originalai yra pateikti, yra tik vienas – 2019 m. gruodžio mėn. CMR 1475838. Klientas (duomenys neskelbtini) atsakovei 1 173,68 Eur išskaitą padarė būtent už ieškovės nepristatytus 2020 m. sausio mėn. CMR važtaraščius, kurių nėra minėtuose sutikrinimo lapuose.

18.11.                      Teismas nepagrįstai nepriteisė atsakovei priešieškiniu reikalautų palūkanų (391,51 Eur). Daugumos atsakovės sąskaitų mokėjimo terminai buvo ankstesni nei ieškovės išrašytų sąskaitų. Tai reiškia, kad ieškovė UAB „Avima“ neturėjo teisės sulaikyti mokėjimų, o atsakovė UAB „Kamida Logistics“ turėjo teisę skaičiuoti palūkanas Todėl teismo argumentai, kad ieškovė, sulaikydama mokėjimus atsakovei, turėjo reikalavimo į atsakovę teisę, yra nepagrįsti.

18.12.                      Teismas netinkamai apskaičiavo bylinėjimosi išlaidas. Byloje buvo nagrinėjamas ieškinys ir priešieškinis, ieškinio ir priešieškinio išlaidos turėjo būti skaičiuojamos atskirai, o advokato išlaidos už teismo posėdžius po priešieškinio pateikimo turėtų būtų dalijamos pusiau – vieną dalį priskiriant ieškinio išlaidoms, kitą – priešieškinio. Atsakovės priešieškinio reikalavimas buvo 10 490,66 Eur, teismas priteisė – 10 025,32 Eur, t. y. tenkino 95,56 procentus priešieškinio reikalavimų. Atitinkamai, atsakovės naudai turėjo būti priteista ir 95,56 proc. su priešieškinio nagrinėjimu susijusių išlaidų – 9 309,75 Eur.

19.       Ieškovė UAB „Avima“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

19.1.                      Ieškovė įrodinėjo ne tik aplinkybę, kad ieškovė yra tinkamas subjektas, turintis teisę susigrąžinti mokesčius, bet ir aplinkybę, kad tarp šalių buvo sudarytas susitarimas, kurio pagrindu ieškovė ir atsakovė sutarė tokią mokesčio sumą sumokėti ieškovei. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neišėjo už ieškinio ribų, nes, remdamasis ieškovės nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, konstatavo, kad šalys buvo susitarusios dėl tokio rezultato – PVM ir akcizo mokesčio sumos dydžio sumokėjimo ieškovei, ką ieškovė ir įrodinėjo viso bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo metu.

19.2.                      Teismas visiškai pagrįstai, neišėjęs už ieškinio ribų, priteisė ieškovei iš atsakovės 20 843,76 Eur PVM sumą. Šią šalis siejusių santykių dalį pirmosios instancijos teismas teisiškai kvalifikavo kaip jų susitarimą sumokėti ieškovei PVM ir akcizo mokesčio dydžio sumas, atitinkančias tam tikrą dalį sutarties kainos, pripažinęs, kad pagrįstai sąskaitos būdavo išrašomos su PVM. Byloje tarp šalių nėra ginčo, kad vežimo paslaugos yra PVM objektas pagal PVM įstatymo 3 straipsnį.

19.3.                      Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė yra atsiskaičiusi su atsakove už jos kortelėmis įsigytą kurą ir kelių mokesčius Europos Sąjungos valstybėse narėse (šios sumos šalių susitarimu buvo išskaičiuotos iš ieškovei atsakovės mokamo atlyginimo už vežimą). Tai reiškia, kad faktiškai kuras buvo pilamas, kelių mokesčiai ir su tuo susiję PVM ir akcizo mokesčiai buvo mokami ne atsakovės, o ieškovės lėšomis. Ieškovė nebandė susigrąžinti pati mokesčių, kadangi neturėjo degalų pardavėjų išrašytų sąskaitų ir pagal su atsakove sudarytą susitarimą laukdavo, kol atsakovė tokius mokesčius susigrąžins ir juos sumokės ieškovei.

19.4.                      Teisė susigrąžinti kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse sumokėtus pridėtinės vertės ir akcizo mokesčius, nors teismas šios aplinkybės nenustatė, yra suteikta ieškovei, o ne atsakovei. Kartu su 2020 m. spalio 15 d. pareiškimu ieškovė į bylą pateikė Belgijos federalinės viešųjų finansų institucijos atsakymą, kuriame nurodyta, kad teisę susigrąžinti PVM ir akcizo mokestį turi ne ekspeditorius, kurio išduotomis kuro kortelėmis yra faktiškai sumokamas toks mokestis, o būtent vežėjas, kuris ir padengia tokius mokesčius, t. y.  mokesčių kompensacija teikiama asmeniui, kuris vykdo transportavimą. Identišką atvejį dėl PVM susigrąžinimo yra aptaręs ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) 2019 m. gegužės 15 d sprendime byloje C-235/18. Todėl skundžiamas teismo sprendimas iš esmės yra teisingas, pagrindo jo keisti nėra, priešingu atveju turėtų būti pripažįstama, kad atsakovė mokesčius, kuriuos faktiškai savo lėšomis kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse sumokėjo būtent ieškovė, susigrąžino be jokio teisinio pagrindo. Tokiu atveju šios sumos priteisimas ieškovei būtų pateisinamas kitu pagrindu, numatytu CK 6.237 straipsnyje.

19.5.                      Atsakovės teiginiai, kad ji turėjo teisę susigrąžinti akcizo ir PVM mokesčius, nes jai kuro pardavėjai išrašydavo sąskaitas ir būtent ji apmokėdavo kuro pardavėjų sąskaitas,  reiškia, jog atitinkamus mokesčius ieškovė padengė pagal panaudos sutartį ne kaip savo veikloje patirtus mokesčius, o be pagrindo apmokėdama atsakovei tenkančius mokesčius. Kita vertus, bendradarbiavimo sutarties 7.1 punkto nuostatą atsakovė interpretuoja kaip ieškovei tenkančius mokėjimus, kurie įskaičiuoti į pervežimo paslaugų kainą. Tokia atsakovės pozicija tik įrodo, kad ji visais įmanomais būdais bando paneigti, jog ieškovės lėšomis sumokėtas mokestis priklauso atsakovei. Joks verslininkas nebūtų sudaręs tokio susitarimo, kadangi ieškovė, nesinaudodama atsakovės išduotomis kuro kortelėmis ir kurą pirkdama tiesiogiai degalinėse, už kurą būtų sumokėjusi tokias pačias sumas, kaip ir mokėdama už kurą atsakovei, papildomai būtų susigrąžinusi PVM ir akcizo mokestį.

19.6.                      Byloje esantys ir teisėtai surinkti garso įrašai įrodo, kad jau nuo 2019 m. vidurio buvo pradėta vengti teikti ieškovei informaciją apie jai grąžintinas mokesčių sumas, todėl tuomet, kai buvo nutraukta bendradarbiavimo sutartis, ieškovė buvo priversta pagal savo turimus duomenis susiskaičiuoti jai atsakovės mokėtinas sumas. Dėl šių priežasčių 2020 m. sausio – vasario mėn. laikotarpiu buvo išrašytos ir sąskaitos dėl 2018 – 2019 m. grąžintino PVM ir akcizo mokesčio.

19.7.                      Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad nuo pat bendradarbiavimo sutarties sudarymo tarp šalių žodžiu buvo sudarytas atskiras susitarimas dėl PVM ir akcizo mokesčio grąžinimo paslaugos teikimo ieškovei, kuris nuo 2019 m. vasario 4 d. buvo raštu įformintas bendradarbiavimo sutarties prieduose Nr. 2, numatant, kad atsakovė ieškovei moka ne tik (duomenys neskelbtini) už kilometrą, bet ir papildomą mokestį už kurą, kurio dydis yra lygus atsakovės susigrąžintų PVM ir akcizo mokesčio dydžiui.

19.8.                      Atsakovės teisė sulaikyti mokėjimus yra siejama tik su paaiškėjusia faktine aplinkybe, kad atsakovei teks dengti nuostolius. Atsakovė jokių įrodymų, kurių pagrindu jau būtų paaiškėję, kad draudikas atsisakė atlyginti nuostolius, į nagrinėjamą bylą nėra pateikusi.  Priešingai, ji pati įrodinėja, kad žalų bylos dar nėra baigtos, kartu su apeliaciniu skundu pateikdama 2021 m. spalio 19 d. draudiko raštą dėl draudžiamųjų įvykių. Tai reiškia, kad šiuo atveju dar neegzistuoja bendradarbiavimo sutarties 7.4. punkte numatytas piniginių lėšų sulaikymo pagrindas – paaiškėjusi aplinkybė apie pačios atsakovės pareigą padengti  nuostolius savo klientui.

19.9.                      Jeigu apeliacinės instancijos teismas spręstų, kad atsakovė turi teisę sulaikyti tam tikras sumas bendradarbiavimo sutarties 7.4. punkto pagrindu, atsakovė, remdamasi žalos įvykiu, įvykusiu 2020 m. sausio mėn. transporto priemone valst. Nr. (duomenys neskelbtini), galėtų sulaikyti tik 8 958,72 Eur be PVM sumą, o dėl įvykio, įvykusio transporto priemone valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sulaikymo teisės atsakovė apskritai negali turėti, kadangi šioje byloje nėra sprendžiamas ginčas dėl skolos priteisimo už pastarąja transporto priemone vykdytą pervežimą 2020 m. sausio mėn.

19.10.                      Ieškovės PVM sąskaita faktūra Nr. KAM0002005, pagal kurią 3 547,85 Eur skola priteista teismo sprendimu, buvo išrašyta 2020 m. sausio 28 d., o atsakovės nurodomos kreditinės sąskaitos buvo išrašytos 2020 m. sausio 17 d. ir 2020 m. sausio 21 d., t. y. dar prieš PVM sąskaitos faktūros Nr. KAM0002005 išrašymą. Taigi akivaizdu, kad pastarosios kreditinės sąskaitos negalėjo būti ir nebuvo išrašytos turint tikslą koreguoti 2020 m. sausio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. KAM0002005.

19.11.                      Teismas sprendime nurodė, kad priteisia iš atsakovės ieškovės reikalautą 85,49 Eur sumą pagal 2020 m. sausio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. KMA0002006 ne tik tuo pagrindu, kad byla iškelta dar iki įskaitymo atlikimo, bet ir tuo pagrindu, kad dar iki įskaitymo atlikimo ieškovė aiškiai 2020 m. kovo 9 d. pranešimu išreiškė savo poziciją dėl atsakovės 2019 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. LOG1912-010, į kurią atsakovė atliko įskaitymą, nepagrįstumo. Taigi, ieškovei dar iki įskaitymo atlikimo nurodžius, kad ji nesutinka su atsakovės 2019 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. LOG1912-010 išrašymu, buvo aišku, kad dėl šios sąskaitos kils ginčas ir dėl to į tokį reikalavimą įskaitymas buvo atliktas nepagrįstai.

19.12.                      Byloje atsakovė yra pateikusi 2020 m. vasario 12 d. pranešimą, kuriuo ji prašo ieškovės pristatyti CMR važtaraščius už įvykdytus 2020 m. sausio mėn. pervežimus. Todėl akivaizdu, kad 2020 vasario mėn. visi ankstesni, t. y. 2019 m. gruodžio mėnesio CMR važtaraščiai buvo perduoti atsakovei. Priešingu atveju atsakovė būtų pareikalavusi ieškovės juos pateikti kartu su 2020 m. vasario12 d. pranešimu. Be to, jeigu iš tikrųjų dėl ieškovės kaltės atsakovės klientas (duomenys neskelbtini) sumažino mokėtinas sumas 1 173,68 Eur suma, kurią atsakovė įvardija kaip jos patirtus tiesioginius nuostolius, atsakovė turėjo byloje įrodinėti ieškovės civilinės atsakomybės sąlygas ir reikalauti tokios sumos priteisimo priešieškiniu arba įrodyti, kad buvo atliktas įskaitymas dėl minėtos sumos. Tačiau atsakovė tokių reikalavimų nekėlė ir minėtų aplinkybių neįrodinėjo.

19.13.                      Abiejų šalių reikalavimai yra priešpriešiniai, susiję su bendradarbiavimo sutarties vykdymu, dėl ko ieškovė, turėdama net 172 599,78 Eur reikalavimo teisę į atsakovę, pagrįstai sustabdė savo beveik 20 kartu mažesnės prievolės vykdymą atsakovei. Net ir tuo atveju, jeigu būtų laikoma, kad ieškovė negalėjo stabdyti savo prievolės vykdymo, nes neturėjo anksčiau atsiradusios reikalavimo teisės į atsakovę, palūkanos negali būti skaičiuojamos už vėlavimą apmokėti 2020 m. vasario 29 d. sąskaitą Nr. KAM 20-08, kadangi pati atsakovė pripažįsta, jog jos apmokėjimo terminas suėjo vėliau (2020 m. kovo 21 d.), nei ieškovės sąskaitų apmokėjimo vėliausi terminai (2020 m. kovo 16 d.).

19.14.                      Atsakovė nepagrįstai teigia, kad su priešieškinio rengimu susijusios išlaidos sudaro net 9 742,31 Eur, kadangi, kaip matyti iš atsakovės pateiktų bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių dokumentų, už priešieškinio parengimą ir nagrinėjimą atsakovė patyrė 4 802,28 Eur išlaidų. Atitinkamai, 95,56 proc. sudarytų 4 589,06 Eur, o ne 9 309,75 Eur sumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų priėmimo

20.       Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naują rašytinį įrodymą – AB „Baltic Underwriting Agency“ 2021 m. spalio 19 d. raštą dėl draudžiamųjų įvykių, nurodžiusi, kad šis dokumentas teikiamas siekiant įrodyti, jog apeliacinio skundo rengimo ir teikimo metu vis dar sprendžiama dėl šių draudžiamųjų įvykių buvimo ar nebuvimo.

21.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

22.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytą išimtį ir spręsdamas dėl naujų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis jų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

23.       Nors apeliantės pateiktas naujas rašytinis įrodymas atsirado po bylos išnagrinėjimo iš esmės pirmosios instancijos teisme, tačiau jo pateikimo ir, atitinkamai, priėmimo būtinybė šiuo atveju neegzistuoja, kadangi jis, teisėjų kolegijos vertinimu, neturi reikšmės teisingam ginčo išsprendimui. Kaip matyti iš bylos duomenų ir apeliacinio skundo argumentų, analogiškas dokumentas, tik parengtas anksčiau, apeliantės jau yra pateiktas į bylą, be to, nėra ir ginčo, kad aplinkybė, ar su apeliantės klientu susiję įvykiai yra draudžiamieji, skundžiamo sprendimo priėmimo metu dar nebuvo paaiškėjusi. Todėl teikiamas naujas įrodymas į apeliacine tvarka nagrinėjamą bylą nepriimamas.

Dėl skolos, siejamos su PVM ir akcizo mokesčiais, priteisimu

24.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio dalies, kuria buvo prašoma priteisti iš apeliantės 120 099,81 Eur skolą, konstatavo, kad atsakovė nėra priskirtina prie subjektų, turinčių teisę susigrąžinti šią PVM ir akcizo mokesčio sumą iš užsienio valstybių, todėl tokios sumos iš apeliantės reikalauti nurodytu pagrindu negali. Pirmosios instancijos teismas šią ieškinio reikalavimų dalį kvalifikavo kaip šalių susitarimą dėl papildomos vežimo kainos už suteiktas vežimo paslaugas, atitinkančios apeliantės susigrąžintų mokesčių sumų dydį ir tokią skolą iš apeliantės priteisė. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria tokiai pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad buvo atsiradusi nurodyto dydžio apeliantės mokėjimo prievolė ieškovei.

25.       Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės teisė į nurodytos sumos, kaip vežimo atlygio dalies, priteisimą, atsirado jų pasirinkto bendradarbiavimo modelio pagrindu. Šalių santykių įforminimas keliais skirtingais susitarimais pagrindžia ieškovės argumentus, kad ir pati apeliantė yra pripažinusi ieškovę tuo subjektu, kuriam tenka nauda, atitinkanti apeliantės iš užsienio valstybių susigrąžinamų PVM ir akcizo mokesčio sumų dydžius.

26.       Iš bylos duomenų matyti, kad tarp šalių 2017 m. liepos 4 d. buvo sudaryta ne tik Bendradarbiavimo, atliekant tarptautinius krovinių vežimus automobilių keliais sutartis Nr. TOSES 20170704-01 (toliau – ir vežimo paslaugų sutartis), bet ir kuro bei kelių mokesčio kortelės AS24 panaudos sutartis Nr. TOSE20170704-12 (toliau – ir panaudos sutartis, kelių mokesčio kortelės AS24 panaudos sutartis), pagal kurią apeliantė (panaudos davėja) perdavė ieškovei (panaudos gavėjai) laikinai ir neatlygintinai valdyti ir naudotis AS24 kortelėmis su joms priskirtais PIN kodais. Šalys šios sutarties 2.1 punkte susitarė, kad perduotos kortelės bus naudojamos užpilant kurą į panaudos gavėjos transporto priemones tik vykdant užsakymus pagal 2017 m. liepos 4 d. vežimo paslaugų sutartį. Panaudos sutarties 3.1 punkte šalys taip pat susitarė, kad panaudos gavėja, vykdydama užsakymą pagal 2017 m. liepos 4 d. vežimo paslaugų suteikimo sutartį, apmoka degalų išlaidas, panaudodama korteles. Kuro kortelės buvo perduotos pagal konkrečius priėmimo–perdavimo aktus.

27.       Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad AS24 kuro kortelės buvo išduotos apeliantės vardu ir ši tiesiogiai apmokėdavo trečiųjų asmenų sąskaitas už ieškovės šiomis kortelėmis įsigytą kurą ir sumokėtus kelių mokesčius kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse (Belgijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Liuksemburge ir Ispanijoje). Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė, atlikdama tokius mokėjimus, galėjo realizuoti ir teisę į atitinkamų mokesčių susigrąžinimą, viena vertus, formaliai yra teisinga.

28.       Pagal 2008 m. vasario 12 d. Tarybos direktyvos 2008/9/EB, nustatančios Direktyvoje 2006/112/EB numatyto pridėtinės vertės mokesčio grąžinimo apmokestinamiesiems asmenims, kurie nėra įsisteigę PVM grąžinančioje valstybėje narėje, o yra įsisteigę kitoje valstybėje narėje, išsamias taisykles (toliau – Direktyva 2008/9/EB), 5 straipsnį kiekviena valstybė narė PVM grąžinančioje valstybėje narėje neįsisteigusiam apmokestinamajam asmeniui grąžina PVM, apskaičiuotą už kitų apmokestinamųjų asmenų toje valstybėje narėje jam tiektas prekes ar suteiktas paslaugas arba už į tą valstybę narę importuotas prekes, jeigu tos prekės ir paslaugos naudojamos atliekant tam tikrus sandorius, nurodytus Direktyvos 2006/112/EB 169 straipsnio a ir b punktuose, taip pat sandorius su asmeniu, kuriam tenka prievolė sumokėti PVM pagal Direktyvos 2006/112/EB 194–197 straipsnius ir 199 straipsnį, kaip taikoma PVM grąžinančioje valstybėje narėje.

29.       Pagal Direktyvos 2008/9/EB 5 straipsnį, tam, kad atitiktų PVM grąžinimo reikalavimus PVM grąžinančioje valstybėje narėje, PVM grąžinančioje valstybėje narėje neįsisteigęs apmokestinamasis asmuo turi vykdyti sandorius, suteikiančius teisę į atskaitą įsisteigimo valstybėje narėje. Direktyvos 2008/9/EB 6 straipsnyje nustatyta, kad PVM grąžinančioje valstybėje narėje neįsisteigęs apmokestinamasis asmuo, siekdamas susigrąžinti PVM jį grąžinančioje valstybėje narėje, tai valstybei narei adresuoja elektroninį prašymą grąžinti PVM ir pateikia jį valstybei narei, kurioje jis yra įsisteigęs, naudodamasis tos valstybės narės sukurtu elektroniniu portalu.

30.       Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2010 m. sausio 5 d. įsakymu Nr. VA-1 patvirtintų Elektroninių prašymų grąžinti kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse sumokėtą pridėtinės vertės mokestį teikimo taisyklių 3 punkte nustatyta, kad prašymus grąžinti PVM elektroniniu būdu gali teikti apmokestinamieji asmenys, laikotarpiu, už kurį norima susigrąžinti sumokėtą PVM, turėję Lietuvos Respublikos PVM mokėtojo kodą ir įsikūrę Lietuvoje (toliau – Taisyklės). Pagal Taisyklių 4.6 papunktį pareiškėjas – Lietuvos Respublikos apmokestinamasis asmuo, kitoms valstybėms narėms teikiantis elektroninius prašymus grąžinti pridėtinės vertės mokestį.

31.       Taigi, aptartos Direktyvos 2008/9/EB ir Taisyklių nuostatos leidžia daryti išvadą, kad teisę į kitose Europos Sąjungos narėse sumokėtų mokesčių susigrąžinimą turi verslo subjektas, kuris yra 1) neįsteigtas mokesčius gražinančioje valstybėje, 2) savo įsisteigimo valstybėje yra apmokestinamas, 3) vykdo konkrečius sandorius (įsigyja prekes ar paslaugas) su iš mokesčius grąžinančioje valstybėje apmokestinamu asmeniu, 4) savo įsisteigimo valstybės mokesčių administratoriui yra pateikęs prašymą dėl mokesčių grąžinimo.

32.       Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš bylos duomenų, apeliantė atitinka nurodytus kriterijus, kadangi yra Lietuvos Respublikoje įsteigta bendrovė, PVM mokėtoja, neįsteigusi savo padalinių mokesčius grąžinančiose valstybėse narėse. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, apeliantės vardu išduotomis kortelėmis buvo perkamas kuras ir apmokami kelių mokesčiai, t. y. apeliantė buvo sandorių su mokesčius grąžinančioje valstybėje apmokestinamais asmenimis šalimi (pirkėja). Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantei, atitinkančiai visus šiuos kriterijus, buvo pagrindas kreiptis į mokesčių administratorių su prašymu dėl mokesčių grąžinimo, t. y. atlikti būtinas procedūras mokesčių susigrąžinimui, yra pagrįsta.

33.       Kita vertus, pirmosios instancijos teismas suklydo neįvertinęs ieškovės įrodinėtų aplinkybių, kad kuras buvo perkamas ir mokami kelių mokesčiai būtent ieškovės, kaip vežėjos, vykdomai veiklai. Atitinkamai, tokios išlaidos (kaštai) pagal tarp šalių susitarimus buvo priskirtos išimtinai ieškovei. Kitaip tariant, nurodytų prekių ir paslaugų įgijėja materialiąja prasme visgi buvo ieškovė, o apeliantė atlikdavo tik tarpininkės funkciją – suteikdavo laikiną finansavimą tokioms paslaugoms (kurui ir mokesčiams) apmokėti.

34.       Teisėjų kolegijai būtent tokią išvadą leidžia padaryti, be kita ko, pačių sutarčių sąlygos. Pagal 2017 m. liepos 4 d. kuro ir kelių mokesčio kortelės AS24 panaudos sutarties 3.2 punktą panaudos gavėja (ieškovė) įsipareigojo panaudos laikotarpiu rūpestingai naudoti mokėjimo korteles. Panaudos gavėja įsipareigojo kompensuoti panaudos davėjai (apeliantei) išlaidas, susijusias su kuro išnaudojimu, naudojant AS24 korteles (sutarties 3.3 punktas). Panaudos gavėja atsako už sutarties punktų laikymąsi ir kortelių naudojimą, ypatingai už kompensavimą visų pirkimų, atliktų su kortele, net ir kortelės praradimo, vagystės, klastojimo, falsifikavimo, apgaulingo ar neatitinkančio sutarties sąlygų naudojimo atvejais (sutarties 3.9 punktas).

35.       Pareiga kompensuoti apeliantei išlaidas, susijusias su kuro išnaudojimu, negali būti aiškinama kitaip, nei pareiga atsiskaityti už kurą, kuris pradiniame etape (atliekant vežimą) finansuojamas (kredituojamas) apeliantės lėšomis. Tiek ieškovė, tiek apeliantė pripažįsta ir dėl to ginčo byloje nekyla, kad pagal kelių mokesčio kortelės AS24 panaudos sutartį ieškovė turėjo pareigą sumokėti apeliantei už kurą, taip kompensuodama atsakovės išlaidas tretiesiems asmenimis – kuro tiekėjams. Dar daugiau, pačios apeliantės teigimu, kiekvieno mėnesio pabaigoje šalys turėjo priešpriešinius reikalavimus – ieškovė reikalavimą apeliantei dėl vežimo mokesčio, o apeliantė – dėl išlaidų, naudojant kuro korteles, padengimo.

36.       Teisėjų kolegija visiškai sutinka ir su atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, kad nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste yra aktualūs ir ESTT išaiškinimai, susiję su Direktyvos 2008/9/EB ir 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos, kuria pakeista 1977 m. gegužės 17 d. Šeštoji Tarybos direktyva 77/388/EEC dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo — Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas, taikymu. 

37.       ESTT 2003 m. vasario 6 d. prejudiciniame sprendime Auto Lease Holland B prieš Bundesamt für Finanzen, bylos Nr. C-185/01, ir 2019 m. gegužės 15 d. prejudiciniame sprendime Vega International Car Transport and Logistic – Trading GmbH prieš Dyrektor Izby Skarbowej w Warszawie, bylos Nr. C‑235/18, yra išaiškinta, kad sutartis, susijusi su vienos bendrovės degalų kortelių tiekimu kitoms jos patronuojamoms bendrovėms, kad šios galėtų įsigyti degalų, turėtų būti kvalifikuojama kaip sutartis dėl degalų pirkimo finansavimo. Tokia bendrovė neperka degalų, kad vėliau parduotų juos patronuojamoms bendrovėms, tačiau būtent pastarosios perka degalus, pasirinkdami jų kokybę, kiekį ir pirkimo datą. Todėl pirmoji bendrovė faktiškai veikia kaip kredito davėja patronuojamų bendrovių atžvilgiu, jeigu visas su tokiu degalų įsigijimu susijusias išlaidas vėliau padengia patronuojamos bendrovės.

38.       Nurodytuose prejudiciniuose sprendimuose pažymima, kad tuo atveju, kai pirmosios bendrovės vaidmuo apsiriboja tik degalų kortelių, kaip paprastos priemonės įsigyti degalų, suteikimu savo patronuojamoms bendrovėms, atliekant tik tarpininko rolę šios prekės įsigijimo procese, laikytina, jog jos atžvilgiu degalų tiekimas faktiškai nevyksta, todėl ji neturi teisės ir į PVM, sumokėtą pagal jai skirtas sąskaitas faktūras, išrašytas dėl patronuojamų bendrovių degalų pildymo degalinėse, grąžinimą. Teisę į PVM grąžinimą Direktyvos 2006/112/EB prasme turi patronuojamos bendrovės, o patronuojančios bendrovės degalų kortelių teikimas patronuojamoms bendrovėms, kad pastarosios galėtų papildyti degalų atsargas, pagal Direktyvos 2006/112/EB nuostatas gali būti pripažįstamas kaip kredito suteikimo paslauga.

39.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tarp ginčo šalių susiklostė iš esmės panaši situacija, kuriai taikytini pirmiau aptarti ESTT prejudiciniuose sprendimuose pateikti išaiškinimai. Pačiai apeliantei kuras ir naudojimosi keliais mokesčio paslauga faktiškai nebuvo teikiami ir jie nebuvo perparduodami ieškovei (apeliantė nurodė, kad kuru neprekiauja, ieškovei kuro nepardavinėjo ir pelno iš to neuždirbo), todėl apeliantė, 2017 m. liepos 4 d. panaudos sutarties pagrindu ieškovei suteikusi tik kuro korteles su jose nustatytais maksimaliais atliekamų operacijų limitais, atliko vien tarpininkės (finansuotojos) vaidmenį. Todėl ir teisė į faktiškai apeliantės susigrąžintų mokesčių pasilikimą sau, kai išlaidas už kurą ir kelius faktiškai patyrė ieškovė, apeliantei nepriklauso. Tas, kas patiria atitinkamus kaštus, tam ir tenka nauda dėl dalies šių kaštų susigrąžinimo (CK 1.5 straipsnis).

40.       Pirmosios instancijos teismas, kiek tai susiję su akcizo susigrąžinimo klausimu, nepagrįstai nevertino ir ieškovės į bylą pateikto Belgijos federalinės viešųjų finansų institucijos 2020 m. spalio 12 d. atsakymo į ieškovės užklausą dėl subjektų, turinčių teisę susigrąžinti šioje valstybėje sumokėtą akcizo už kurą mokestį. Šiame kompetentingos užsienio valstybės institucijos atsakyme nurodyta, kad tokią teisę turi pats vežėjas (pervežimą vykdantis asmuo). Šio įrodymo turinio teisingumas nėra kvestionuojamas, juolab kad jame yra aprašyta byloje nagrinėjamą atvejį iš esmės atitinkanti faktinė situacija. Be to, minėtame atsakyme cituojamos ir akcizo sugrąžinimo tvarką reglamentuojančių imperatyviųjų taisyklių nuostatos, kuriose aiškiai nurodyta, kad tokia teise gali pasinaudoti asmuo, kuris vykdo transportavimą – transporto priemonės savininkas, o jeigu transporto priemonė valdoma nuomos ar lizingo pagrindais – tokiomis teisėmis besinaudojantis transporto priemonės valdytojas. Tokio asmens statusą nagrinėjamu atveju turi ne apeliantė, o ieškovė, vykdžiusi pervežimus išsinuomotomis iš (duomenys neskelbtini) transporto priemonėmis (vilkikais).

41.       Vadinasi, panaudos sutarties sudarymo faktas pats savaime negali paneigti ieškovės, kaip vežėjos, faktiškai patyrusios atitinkamas išlaidas, teisės susimažinti savo vykdomos veiklos kaštus sugrąžintinų mokesčių dalimi. Be to, tokia teise ieškovė neabejotinai galėtų pasinaudoti ir tuo atveju, jeigu prekes ir paslaugas iš trečiųjų asmenų įsigytų tiesiogiai iš šių paslaugų teikėjų ir prekių pardavėjų, t. y. jas apmokėtų savo lėšomis ir (ar) savo vardu išduotomis kortelėmis. Apeliantė byloje neįrodinėjo ir byloje nėra tokių duomenų, kurie teisėjų kolegijai leistų spręsti, kad už apeliantės suteiktą finansavimo kurui ir kelių mokesčiams paslaugą (šių vežėjo veiklai vykdyti būtinų priemonių kreditavimą) jai galbūt priklausantis atlygis atitiktų visų iš užsienio valstybių susigražintinų mokesčių sumą. Priešingai, 2017 m. liepos 4 d. panaudos sutartis pagal šalių joje sulygtą ir raštu išreikštą valią yra neatlygintina (panaudos sutarties 2.1 punktas), o kitokio šalių susitarimo buvimas nagrinėjamoje byloje neįrodinėtas.

42.       Vertinant tiek nurodytas aplinkybes, tiek kitus byloje esančius įrodymus, stokoja pagrįstumo ir tokie apeliacinio skundo argumentai, kuriais ginčijama iš esmės teisinga pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp ginčo šalių egzistavo susitarimas dėl apeliantės susigrąžinto PVM ir akcizo mokesčio, susijusių su ieškovės vykdytais pervežimais, perdavimo ieškovei. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, vien tai, kad šalių sudarytos 2017 m. liepos 4 d. bendradarbiavimo sutarties 7.2 punkte ir jos priede Nr. 2 buvo įtvirtintos sąlygos, jog visi mokesčiai yra įskaičiuoti į vežimo užmokestį ir jokių papildomų išlaidų apeliantė ieškovei nekompensuoja, ar kad šalių sudarytų sutarčių pakeitimai, pagal jų sąlygas, gali būti daromi tik rašytiniu susitarimu (bendradarbiavimo sutarties 2.10 punktas), savaime nepaneigia tokio susitarimo buvimo ir jo privalomumo šalims.

43.       Kasacinio teismo jurisprudencijoje šiuo aspektu pasisakyta, kad savo elgesiu (konkliudentiniais veiksmais) šalys gali ir pakeisti raštu sudarytos sutarties turinį, jeigu tai atitinka jų ketinimus. Siekdamos, kad toks elgesys nebūtų įvertintas kaip rašytinės sutarties pakeitimas, šalys gali įtraukti į sutartį jos pakeitimą ribojančią išlygą, t. y. susitarti, kad rašytinė sutartis gali būti pakeista, papildyta ar nutraukta tik raštu (CK 6.183 straipsnio 1 dalis). Tačiau net ir tada viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis tokia sutarties išlyga, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu (CK 6.183 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2012).

44.       Sprendžiant, ar konkretūs šalies elgesio faktai pripažintini pagrindu taikyti CK 6.183 straipsnio 2 dalį, yra būtina nustatyti tokias aplinkybes: 1) šalių elgesiu turi būti išreikštas abiejų sutarties šalių bendras ketinimas dėl sutarties keitimo ar nekeitimo, jų consensus ad idem (šalių surastas sutarimas, bendra nuomonė), o ne tik vienai šalių priimtinas sutarties elgesio vertinimo variantas, nes priešingu atveju, antrajai šaliai pažeidžiant sutarties laisvės principą, būtų primetamos sąlygos, dėl kurių ji nesutinka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2009; 2012 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2012); 2) šalių valia (veiksmai) pakeisti sutarties sąlygas turi būti aiški ir nedviprasmiška. Tokį teisiškai reikšmingą sutarties šalių elgesį gali patvirtinti įvairios sutarties vykdymo aplinkybės. Esant ginčui, ar šalys savo elgesiu pakeitė sutarties sąlygas, teismai turi vertinti, ar šalys savo elgesiu pakeitė sutarties sąlygą ir kaip konkrečiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-414-706/2016).

45.       Ieškovė susitarimą dėl apeliantės pareigos sumokėti jai susigrąžintus iš užsienio valstybių mokesčius įrodinėjo šalių elektroniniais susirašinėjimais, sąskaitomis, mokėjimų pavedimais, tarpusavio užskaitymo aktais, garso įrašais ir jų stenogramomis. Iš šių įrodymų matyti, kad 2018 m. birželio 4 d. elektroniniu laišku ieškovės buhalterė K. B. prašė apeliantės buhalterės K. Z. atsiųsti informaciją apie likusią negrąžintą PVM sumą pagal šalis (valstybes). K. Z. 2018 m. birželio 26 d. elektroniniu laišku pateikė ieškovės buhalterei informaciją, kad 2017 m. antro pusmečio Europos Sąjungos šalių PVM sudaro 2 787,40 Eur ir pasiūlė dėl šios sumos išrašyti apeliantei PVM sąskaitas faktūras. Garso įrašuose ir jų stenogramose taip pat yra užfiksuoti ieškovės ir apeliantės vadovų bei kitų administracines funkcijas vykdančių darbuotojų pokalbiai, kuriais ieškovės atstovai reikalavo iš apeliantės sumokėti susigrąžintus PVM ir akcizo mokesčius, o apeliantės atstovai tokios ieškovės reikalavimo teisės iš esmės neneigė, tačiau atidėliojo jos vykdymą, remdamiesi aplinkybėmis, kad ieškovė apeliantei nėra įvykdžiusi kitų savo prievolių (neatlyginusi žalos, neperdavusi transporto priemonių ir pan.).

46.       Šie ieškovės į bylą pateikti įrodymai, kuriais pagrįstai rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas,  leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad abiejų šalių bendra valia buvo pakeistas (išplėstas) 2017 m. liepos 4 d. rašytinės bendradarbiavimo sutarties 7.2 punktas, numatantis, kad visi mokesčiai yra įskaičiuoti į vežimo užmokestį ir jokių papildomų išlaidų apeliantė ieškovei nekompensuoja (neperduoda). Pirmiau išvardinti duomenys leidžia teigti, kad apeliantė pripažino ieškovės teisę į iš užsienio valstybių susigrąžintus mokesčius, įsipareigodama juos perduoti (kompensuoti) ieškovei, o tai neabejotinai atitiko apeliantės, kaip vežėjos, teisėtus lūkesčius ir interesus dėl veiklos kaštų sumažinimo, pagrįstus jau aptartu teisiniu reguliavimu ir jį aiškinančia ESTT praktika. Kitaip tariant, tarp šalių egzistavo susitarimas bendradarbiauti kitokiomis, nei pačioje rašytinėje sutartyje buvo nurodyta, sąlygomis.

47.       Tokios išvados nepaneigia ir apeliantės akcentuojama aplinkybė, kad ieškovė šį susitarimą siekė įforminti raštu, teikdama atnaujintus sutarčių projektus, su kuriais apeliantė nesutiko ir jų nepasirašė. Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių ir sutarčių projektų sąlygų dėl mokesčių grąžinimo išsamumo, taip pat laiškų, kuriais šie projektai buvo persiųsti, turinio, ieškovės teisė į šių mokesčių jai kompensavimą laiškuose nėra kvestionuojama. Iš šių duomenų akivaizdu, kad  tokį ieškovės siekį iš esmės lėmė tikslas formalizuoti tarp šalių jau sudarytą ir faktiškai egzistavusį  susitarimą, o ne poreikis jį sukurti.

48.       Taigi, pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai pripažino tarp šalių buvusį susitarimą dėl PVM ir akcizo mokesčio kompensavimo ieškovei, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokių sumų mokėjimą be pagrindo priskyrė šalių 2017 m. liepos 4 d. vežimo sutartyje ir jos priede Nr. 2 sutartai vežimo kainai, kuri, pirmosios instancijos teismo nuomone, mokamai dviem etapais. Šiame kontekste pritartina apeliacinio skundo argumentams, kad visų pirma pati ieškovė tokių faktinių aplinkybių byloje neįrodinėjo. 

49.       Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo civilinio proceso tvarka ribas ieškovas turi apibrėžti teismui teikiamame ieškinyje, suformuluodamas jame ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalis). Atitinkamai tai reiškia, kad teismas privalo ginčą spręsti tik pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, t. y. negali pats nei suformuluoti, nei pakeisti ieškinio dalyko ar faktinio pagrindo. Kitaip tariant, teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų.

50.       Nuoseklioje kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, priimdamas sprendimą, yra saistomas ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių ir negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali nustatyti tokių aplinkybių, kuriomis, reikšdamas reikalavimą, nesirėmė ieškovas, negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012; 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2014; 2015 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710-611/2015).

51.       Be to, nors teismas turi pareigą tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius ir pritaikyti faktinei situacijai aktualias teisės normas (teisinį ieškinio pagrindą), tačiau ši teismo pareiga nereiškia nei teismo teisės modifikuoti faktinį ieškinio pagrindą (kvalifikuoti kitas, nei nurodytos šalių, faktines aplinkybes), nei keisti ieškinio dalyką, peržengiant pareikštus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-328-248/2020).

52.       Šiuo atveju ieškovė, reikšdama reikalavimą dėl 120 099,81 Eur priteisimo, ieškinio faktiniu pagrindu nurodė aplinkybes, kad: 1) šiuos mokesčius turėjo teisę susigrąžinti ieškovė; 2) šalių buvo susitarta dėl šių mokesčių paskesnio perdavimo ieškovei; 3) tuo atveju, jei ir nebus nustatytas šalių susitarimas, apeliantė, susigrąžinusi mokesčius, neteisėtai praturtėjo. Tik šių aplinkybių, sudarančių ieškovės pasirinktus pažeistų teisių gynybos būdus, kontekste bei ribose pirmosios instancijos teismas ir turėjo nagrinėti ginčą, nes pati ieškovė savo procesiniuose dokumentuose (ieškinyje, patikslintame ieškinyje, dublike) nenurodė ir neįrodinėjo aplinkybių, kad prašomos priteisti PVM ir akcizo mokesčių sumos patenka į šalių sutartą vežimo kainą, kurią atsakovė turi sumokėti kaip atlygį už suteiktas paslaugas pagal nustatytus tarifus.

53.       Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pirmosios instancijos teismo nustatytą faktinę aplinkybę, kad ieškovei buvo sumokama mažesnė nei vežimo sutartyje nurodyta užmokesčio suma, šiuo atveju  lėmė tai, jog apeliantė, prieš atsiskaitydama su ieškove už pervežimo paslaugas, atlikdavo įskaitymus (nurašymus) už ieškovės lėšomis finansuotą kurą ir kelių mokesčius. Kitaip tariant, ieškovė už apeliantės lėšomis įsigytą kurą atsiskaitydavo pačiai apeliantei šias išlaidas išskaičiavus iš mokėtinos už vežimą kainos. Tikėtina, kad būtent tai lėmė ir pirmosios instancijos teismo išvadą, susijusią su gauto faktinio užmokesčio kainos (duomenys neskelbtini) už vežimo paslaugas mažumu, lyginant jį su kitais šalių kontrahentais sudarytose sutartyse nurodytu užmokesčiu už vežimą (duomenys neskelbtini).

54.       Nepaisant to, aptarta aplinkybė vertintina kaip formalus pažeidimas, savaime nelemiantis teisėjų kolegijos išvados, kad šią bylos dalį pirmosios instancijos teismas išsprendė neteisingai. Pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šalių buvo susitarta dėl susigrąžintų mokesčių perdavimo (kompensavimo) ieškovei, yra teisinga, atitinkanti ieškovės byloje įrodinėtas, pirmosios instancijos teismo nustatytas ir apeliacinės instancijos teismo patvirtintas aplinkybes. CPK 329 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, o iš esmės teisėtas ir pagrįstas sprendimas negali būti panaikintas vien formaliais pagrindais (CPK 328 straipsnis). Teisėjų kolegijos jau aptarti šioje nutartyje argumentai leidžia įsitikinti ieškovės reikalavimo teisės į prašomą iš apeliantės priteisti 120 099,81 Eur sumą buvimu.  

55.       Šiame kontekste nesutiktina ir su apeliacinio skundo argumentais, kad į nurodytą sumą, kurią pirmosios instancijos teismas priteisė iš apeliantės, negalėjo būti įtrauktas PVM (priskaičiuotas PVM nuo susigrąžintų mokesčių). Kaip matyti iš bylos duomenų, tai lėmė pačių šalių pasirinktas šių mokesčių susigrąžinimo ir perdavimo apeliantei būdas, jų fiksavimas buhalterinėje apskaitoje. Tiek iš jau minėto šalių buhalterių susirašinėjimo, tiek iš tarp šalių vykusių derybų, kurių tikslas buvo formalizuoti ginčo susitarimą, matyti, kad šalys šių sumų apskaitymui ir buhalteriniam perdavimui pasirinko būtent PVM sąskaitų faktūrų išrašymą, kuris ir lėmė papildomo PVM atsiradimą. Kadangi šios sąskaitos nėra anuliuotos ir (ar) pagal priešieškinio reikalavimus nuginčytos, darytina išvada, kad apeliantei kyla pareiga jas apmokėti visa apimtimi.

Dėl priešpriešinių prievolių vykdymo sustabdymo

56.       Apeliantė nurodo, kad ieškovei buvo padaryta 29 106,68 Eur žala, vežant krovinį klientui (duomenys neskelbtini), todėl apeliantė, remdamasi šalių sudarytos bendradarbiavimo sutarties 7.4 punktu, turėjo teisę sulaikyti tokio dydžio mokėjimus ieškovei tol, kol galutinai nėra išspręsti draudžiamųjų įvykių klausimai, nėra aiškios galutinės nuostolių sumos. Apeliantės teigimu, sulaikymo pagrindui neišnykus, atitinkamo dydžio sumos ieškovei iš apeliantės negalėjo būti  priteistos.

57.       CK 6.46 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas turi teisę sustabdyti prievolės vykdymą, kai kreditorius nevykdo savo priešpriešinės pareigos, jeigu skolininko ir kreditoriaus priešpriešinės pareigos susijusios taip, kad galima pateisinti prievolės vykdymo sustabdymą. CK 6.58 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, jeigu sutartinės prievolės įvykdymas yra priešpriešinis, o prievolės šalis, kuri pirma turi atlikti veiksmus prievolei vykdyti, prievolės nevykdo arba yra aišku, jog nustatytu terminu jos neįvykdys, kita prievolės šalis turi teisę sustabdyti priešpriešinį savo prievolės vykdymą. Jeigu sutartinę prievolę viena jos šalis įvykdė nevisiškai, kita prievolės šalis turi teisę sustabdyti priešpriešinį savo prievolės vykdymą tiek, kiek prievolės neįvykdė kita šalis (CK 6.58 straipsnio 3 dalis). Šios bendrosios prievolių vykdymo sustabdymą reglamentuojančios teisės normos nustato teisinius pagrindus, kokiais atvejais skolininkas turi teisę sustabdyti savo prievolės kreditoriui vykdymą, kai prievolė yra dvišalė. Sutartinių prievolių vykdymo sustabdymą taip pat reglamentuoja CK 6.207 straipsnis, kurio 2 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, kai šalys savo prievoles turi įvykdyti viena paskui kitą, tai turinti sutartį įvykdyti vėliau šalis gali sustabdyti vykdymą tol, kol kita šalis neįvykdo savo prievolių.

58.       Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant nurodytas prievolių vykdymo sustabdymo pagrindus reglamentuojančias teisės normas, pasisakoma, kad, pirma, prievolės vykdymas gali būti sustabdytas, kai prievolė yra dvišalė, t. y. skolininkas ir kreditorius turi priešpriešinių reikalavimų; antra, skolininko ir kreditoriaus priešpriešinės pareigos susijusios taip, kad prievolės vykdymo sustabdymą galima pateisinti; trečia, prievolės įvykdymo sustabdymas turi būti adekvatus kitos šalies neįvykdytai (netinkamai įvykdytai) sutarties daliai; ketvirta, teise sustabdyti prievolės vykdymą šalys privalo naudotis sąžiningai ir protingai (CK 6.58 straipsnio 7 dalis, 6.207 straipsnio 3 dalis). Pagrindų stabdyti prievolės vykdymą buvimas yra fakto klausimas, todėl, kilus skolininko ir kreditoriaus teisminiam ginčui dėl prievolės vykdymo sustabdymo pagrįstumo, teismas kiekvienu konkrečiu atveju pagal pateiktus įrodymus sprendžia, ar pagrįstai skolininkas stabdė prievolės kreditoriui vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-517-219/2015).

59.       Šalių sudarytos bendradarbiavimo sutarties 7.4 punkte numatyta, jog ekspeditorė (t. y. apeliantė) turi teisę sulaikyti vežimo užmokesčio sumokėjimą arba nepriimti sąskaitos už atliktas paslaugas, jeigu vežėja (ieškovė) nepateikia ekspeditorei užsakymo ar krovinio CMR važtaraščių originalų (šis faktas fiksuojamas elektroniniu paštu, arba faksu, arba atskiru raštu), taip pat jeigu krovinio gavėjas ar kiti pervežime dalyvaujantys asmenys pateikia ekspeditorei pretenziją dėl krovinio pristatymo termino ar krovinio būklės, arba jei paaiškėja, kad kroviniui padaryta žala ar ekspeditorei teks mokėti baudas ar dengti nuostolius, ar jai nebus kompensuoti bet kokie kiti praradimai, už kuriuos yra atsakinga vežėja.

60.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagal nurodytą sutarties nuostatą apeliantės teisė sulaikyti vežimo užmokesčio sumokėjimą yra siejama su konkrečiu užsakymu ir krovinio pervežimu, kuriam ieškovė išrašo sąskaitą. Kitaip tariant, apeliantei nėra suteikta teisė sulaikyti vežimo užmokesčio mokėjimus dėl aplinkybių, nesusijusių su konkrečiu užsakymu ir krovinio pervežimu. Tokį šios sutartinės normos aiškinimą patvirtina ir aptarta kasacinio teismo praktika, pagal kurią prievolių vykdymo sustabdymas pateisinamas tik tais atvejais, kai skolininko ir kreditoriaus priešpriešinės pareigos yra betarpiškai susijusios, o pats prievolės sustabdymas yra adekvatus kitos šalies neįvykdytai (netinkamai įvykdytai) prievolės daliai, atliekamas sąžiningai ir protingai.

61.       Nagrinėjamu atveju apeliantė neįrodė, kad jos sulaikyta suma yra būtent už tuos vežimus, už kuriuos ieškovė prašo priteisti skolą. Pagal bylos duomenis, apeliantės nurodyti draudžiamieji  įvykiai, kurių metu, kaip teigiama, yra padaryta 29 106,68 Eur žala, įvyko 2020 m. sausio 8 d. ir 2020 m. sausio 23 d., ieškovei naudojantis transporto priemonėmis valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Tačiau ieškovė ieškiniu prašo priteisti tik 8 958,72 Eur be PVM sumą už 2020 m. sausio mėn. pervežimus, vykdytus transporto priemone Nr. (duomenys neskelbtini). Kitos ieškovės prašomos priteisti sumos sudaro užmokestį už kitu laikotarpiu ir (ar) kitomis transporto priemonėmis vykdytus pervežimus. Visa tai suponuoja išvadą, kad apeliantės atlikti sulaikymai nebuvo nukreipti į konkrečius apeliantės vykdytus pervežimus, kaip tai iš esmės numatyta bendradarbiavimo sutarties 7.4 punkte, todėl jie negali būti laikomi teisėtais (CK 6.58 straipsnio 7 dalis, 6.207 straipsnio 3 dalis) ir ribojančiais ieškovės teisę reikalauti ieškinio patenkinimo šių sumų dydžiu. Sutiktina ir su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija, kad iki nėra nustatytas žalos padarymo apeliantei faktas, nėra ir prielaidų tokiam prievolių vykdymo sustabdymui, juo labiau šaliai pareiškus teisme ieškinį dėl prievolės vykdymo.   

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

62.       Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria ir pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kurių pagrindu apskaičiuotas šalių tarpusavio skolų dydis, atsiradęs ginčo sutarčių pagrindu. Apeliacinio skundo argumentai tokių išvadų nepaneigia.

63.       Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant ir taikant įskaitymą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, išaiškinta, kad įskaitymas – vienašalis sandoris, jam pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai. Įskaitymo teisiniai padariniai atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, jei kitai prievolės šaliai kontrahentas praneša apie šį teisinį veiksmą ir egzistuoja CK 6.130 straipsnyje įtvirtintos įskaitymo sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdomi; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-162-1075/2018).

64.       Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad vienašališkai negali būti įskaitomi tokie reikalavimai, kurie yra aiškiai nelygiaverčiai vykdytinumo ir akivaizdumo požiūriu, ypač kai faktinės aplinkybės tokios, kad yra didelė tikimybė, jog dėl reikalavimo pagrįstumo neišvengiamai kils teisminis ginčas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2012).

65.       Todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad 2020 m. kovo 17 d. apeliantės įskaitymas, atliktas 2020 m. sausio 31 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. LOG2001-23 ir 2020 m. sausio 28 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. KMA 0002006 pagrindu, yra teisėtas. Nors ieškovė 2020 m. sausio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. KMA 0002006 į bylą pateikė ir reikalavimą apeliantei teisme pagal ją pareiškė tik su patikslintu ieškiniu 2020 m. balandžio 6 d., tačiau apeliantės atlikto įskaitymo metu tarp šalių iš esmės jau buvo kilęs ginčas, įskaitant teisminį, dėl tarpusavio prievolinių įsipareigojimų dydžio nustatymo. Be to, bylos duomenimis, ieškovė dar iki įskaitymo atlikimo apeliantei buvo nurodžiusi, kad ji nesutinka su apeliantės 2019 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. LOG1912-010 išrašymu.

66.       Atmestini ir tokie apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesumažino ieškovės reikalavimų pagal 2020 m. vasario 3 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. KMA002015 1 476,10 Eur su PVM suma dėl ieškovės neįvykdytos pareigos apeliantei pateikti CMR važtaraščius. Pati apeliantė į bylą yra pateikusi 2020 m. vasario 12 d. pranešimą Nr. 20-013, kuriuo ji prašė ieškovės pristatyti CMR važtaraščius už įvykdytus 2020 m. sausio mėn. pervežimus. Tai leidžia sutikti tiek su pirmosios instancijos teismo, tiek su ieškovės argumentais, kad 2020 m. vasario mėn. visi CMR važtaraščiai už ieškovės anksčiau, t. y. 2019 m. gruodžio mėn. įvykdytus pervežimus, jau buvo perduoti apeliantei. Kitu atveju apeliantė, labiau tikėtina, taip pat būtų pareikalavusi juos pateikti. Nėra pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentais, kad išrašant minėtą PVM sąskaitą faktūrą buvo padaryta rašymo apsirikimo klaida apskaičiuojant nuvažiuotus kilometrus. Kaip matyti iš bylos duomenų, kilometrai apskaityti pagal pačios apeliantės ieškovei siųstame elektroniniame laiške nurodytų kilometrų skaičių, kaip tai numato šalių sudarytos bendradarbiavimo sutarties ir jos priedo Nr. 2 nuostatos.

67.       Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovės PVM sąskaita faktūra Nr. KAM0002005, pagal kurią pirmosios instancijos teismas iš apeliantės ieškovei priteisė 3 547,85 Eur skolą, buvo išrašyta 2020 m. sausio 28 d., o apeliantės nurodomos kreditinės sąskaitos – 2020 m. sausio 17 d. ir 2020 m. sausio 21 d., t. y. dar prieš PVM sąskaitos faktūros Nr. KAM0002005 išrašymą. Tai neabejotinai patvirtina ir tokios pirmosios instancijos teismo išvados, kad šios kreditinės sąskaitos objektyviai negalėjo būti išrašytos turint tikslą pakoreguoti ieškovės 2020 m. sausio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą, teisingumą. Atitinkamai, šiomis kreditinėmis sąskaitomis akivaizdžiai negalėjo būti mažinama ieškovei iš apeliantės priteisinta skolos pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. KAM0002005 suma. Pažymėtina ir tai, kad civilinė byla buvo nagrinėjama tik pareikštų ieškinio ir priešieškinio ribose, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo nustatinėti visų kitų tarp šalių galbūt buvusių tarpusavio įsipareigojimų apimties.

68.       Apeliacinės instancijos teismas pritaria ir pirmosios instancijos teismo atliktam priteistinų pagal priešieškinį palūkanų apskaičiavimui. Jokių svarių argumentų, galinčių paneigti pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovė neturėjo pagrindo sustabdyti savo prievolių dalies vykdymo apeliantei, nenurodyta, taigi ir kitoks palūkanų skaičiavimas (už ilgesnį terminą) negali būti taikomas.

69.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartus ir kitus apeliacinių skundų argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė tarp šalių kilusį ginčą, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

70.       CPK 93 straipsnyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (1 dalis). Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Analogiška taisyklė taikoma priešieškinio atžvilgiu.

71.       Kasacinio teismo nutartyse nurodoma, jog CPK 93 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklė grindžiama principu „pralaimėjęs moka“, reiškianti, kad, paskirstant bylinėjimosi išlaidas, pralaimėjusi šalis yra įpareigojama atlyginti laimėjusios šalies išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-1075/2020; 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-403/2020).

72.       CPK 93 straipsnio 1 dalies prasme proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, suprantama kaip šalis, kuriai sprendimas yra palankus, kuri laimėjo ginčą byloje (pavyzdžiui, ieškovas, kurio ieškinys patenkintas). Materialinio teisinio pobūdžio ginčo išsprendimo rezultatas lemia procesinio teisinio pobūdžio reikalavimo pagrįstumą, t. y. laimėjusiai šaliai atlyginamos jos turėtos išlaidos, kurių ji turėjo siekdama apginti pažeistą teisę. Tokiai proceso šaliai pagal aptariamą teisės normą pralaimėjusioji šalis turi kompensuoti civilinių teisių gynybai išleistas lėšas – patirtas bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-219/2018; 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-687/2020; 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021).

73.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą kasacinio teismo praktiką ir aplinkybę, kad tiek šalių procesiniais dokumentais buvo siekiama konkrečia sumine išraiška įforminto ginčo išnagrinėjimo rezultato (atitinkamų sumų priteisimo arba nepriteisimo iš antrosios šalies), pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog teisingiausias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims būdas yra visų ginčo sumų sudėjimas bei įvertinimas kiekvienai šaliai tenkančių mokėjimų kontekste. Todėl sutiktina, kad tokiu būdu pirmosios instancijos teismo nustatyta patenkintų ir atmestų reikalavimų  proporcija geriausiai nusako tikrąją šalių laimėto ginčo dalį (pagal tokį skaičiavimą, ieškovės laimėta bylos dalis yra 82,55 procentai, o atsakovės – 17,45 procentai) ir kiekvienai bylos šaliai kompensuotinų bylinėjimosi išlaidų dydį.

74.       Kita vertus, sutikimas su šioje apeliacinio skundo dalyje apeliantės pateiktais bylinėjimosi išlaidų skaičiavimais (pagal patenkintų priešieškinio reikalavimų dalį) akivaizdžiai suponuotų dabartinės apeliantės padėties pablogėjimą, kadangi tokiu pačiu būdu tektų perskaičiuoti ir ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas (pagal patenkintų ieškinio reikalavimų dalį). Toks perskaičiavimas lemtų net didesnės bylinėjimosi išlaidų sumos priteisimą iš apeliantės, nei buvo priteista skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu (net ir atlikus mokėtinų bylinėjimosi išlaidų įskaitymą).

75.       Ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtos 3 872 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidos už atsiliepimo į apeliacinio skundo parengimą viršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punkte nustatytą galimą didžiausią jų dydį, todėl jos mažintinos iki rekomenduojamo dydžio, t. y. iki 2 077,53 Eur, šią sumą priteisiant jai iš apeliantės (CPK 93, 98 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kamida Logistics“, juridinio asmens kodas 302642316, ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Avima“, juridinio asmens kodas 303322746, 2 077,53 Eur (dviejų tūkstančių septyniasdešimt septynių eurų 53 ct) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                        Dalia Kačinskienė

                                                Gintaras Pečiulis

                                                Tomas Venckus