Administracinė byla Nr. I-1651-257/2016
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00404-2016-3
Procesinio sprendimo kategorija: 1.15.2.3.2., 37.2.; 3.21.
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. gegužės 9 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėja Laisvutė Kartanaitė,
sekretoriaujant Janinai Morkūnienei,
dalyvaujant pareiškėjui E. V.,
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. skundą ir patikslintus skundus atsakovui Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas, išnagrinėjęs pateiktą skundą,
n u s t a t ė :
Šiaulių apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjo E. V. skundas (2–3 b. l.) ir patikslinti skundai (13–14, 105–106 b. l.), kuriais prašoma iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti pareiškėjui 20000 Eur neturtinės žalos.
Pareiškėjas E. V. posėdžio metu nurodė, kad skundą pateikė tik dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus paskirstymo kamerų už laikotarpį nuo 2010-07-31 iki 2016-02-22. Paskirstymo kamerose praleisdavo daug laiko, daugiau nei 2 valandas, paminėtose kamerose tenka valgyti ir pietus, ir vakarienę. Už ankstesnį laikotarpį kreipėsi tik dabar, nes nežinojo, kad jo teisės buvo pažeidžiamos. Jis nebuvo supažindintas su savo teisėmis. Neturtinė žala pasireiškė įvairiai – buvo žeminamas jo orumas, kilo emocinė depresija, dideli išgyvenimai, jam teko būti su nepažįstamais asmenimis, kurių buvo daug, kameroje būdavo tamsu, o jis dėl to blogai jautėsi. Prašo priteisti iš atsakovo 20000 eurų neturtinės žalos.
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu (99 b.l.).
Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą (58–62 b. l.) ir atsiliepime į patikslintą skundą (122–126 b. l.) nurodė, kad prašo taikyti reikalavimo senaties terminą, pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą, o skundą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant.
Atsiliepime nurodyta, kad iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2015-03-14 pažymos „Dėl E. V.“ matyti, kad pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas PK periodiškai nuo 2010-08-10 iki 2016-02-22.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Civilinio kodekso 1.134 straipsnio 1 punkto nuostata, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimas, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-02 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, reiškia, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, tuo tarpu iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą ieškinio senatis taikoma. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos.
Dėl pareiškėjo laikymo priėmimo-paskirstymo kamerose sąlygų
Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (patvirtintos LR teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr.1R-172) 11 punktu priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Suimtieji (nuteistieji) į šias kameras uždaromi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų.
Vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras tvarkos aprašu (patvirtintas Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus įsakymu Nr.1/01-157), režiminiame korpuse esančiose paskirstymo kamerose Nr. 1–9 suimtieji (nuteistieji) laikomi iki jiems bus atlikta medicininė apžiūra bei sanitarinis švarinimas bei suimtieji ir nuteistieji iš paskirstymo kamerų paskirstomi į gyvenamąsias kameras tą pačią dieną. Įstatymų leidėjas neįpareigoja Šiaulių tardymo izoliatoriaus registruoti duomenų, į kurias režiminiame korpuse esančias paskirstymo kameras (karantinus) buvo paskirtas ir kiek asmenų buvo patalpinti kartu su pareiškėju į režiminiame korpuse esančias paskirstymo kameras (karantinus). Būtina pažymėti, jog higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Trumpalaikio laikymo kameros ir režiminiame korpuse esančios paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos.
Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2016-03-14 pažymos Nr. 60/09-1434 „Dėl E. V.“, pareiškėjas buvo PK-2, PK-4, PK-3.
Šiaulių visuomenės sveikatos centras kamerą PK-4 tikrino 2013-07-10 (2013-07-12 patikrinimo aktas Nr. EP-229). Nustatyta, kad kamera įrengta pastato pusrūsio patalpose. Joje suimtieji laikomi iki kelių valandų. Sanitarinis mazgas yra bendroje patalpoje, neatskirtas. Kameros sienos nelygios, grublėtos, vietomis nusitrynusios, prie sanitarinio mazgo aptaškytos, purvinos, grindys betono pagrindu, vietomis išdaužytos, vietomis matosi pelėsis, kameroje reikalingas remontas. Inventorius (metaliniai suolai-gultai) nusidėvėjęs, bet ne purvinas, oro temperatūra 21,2 C, santykinė oro drėgmė 58,2 proc., dieninis apšvietimas neįrengtas, dirbtinė naktinė apšvieta 6 lx.
Šiaulių visuomenės sveikatos centras kamerą PK-4 tikrino 2014-08-21 (2014-08-27 patikrinimo aktas Nr. EP-340). Nustatyta, kad lubų kreidos dažų danga vietomis byra, pelėsio nėra, patalpose reikia atlikti remontą. Nustatyta, kad santykinė oro drėgmė 76,7 proc., dirbtinė apšvieta 4 lx.
Šiaulių visuomenės sveikatos centras kamerą PK-4 tikrino 2015-03-04 (2015-03-13 patikrinimo aktas Nr. EP-84). Nustatyta, kad oro temperatūra 12,8 C, santykinė oro drėgmė 40,3 proc., dirbtinė apšvieta 4 lx, pelėsio nėra, nuo lubų nesilupa, nebyra. Tualetas neatitvertas. Ventiliacinės sistemos įrengimas ir su tuo susijęs oro judėjimo greitis, langų dydis, jų įrengimo aukštis nevertinti, nes reikalavimai, susiję su pastato rekonstrukcijos darbais, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms netaikomi.
Šiaulių visuomenės sveikatos centras kamerą PK-4 tikrino 2015-06-19 (2015-06-26 patikrinimo aktas Nr. EP-289). Nustatyta, kad oro temperatūra 16,3-17,9 C, santykinė oro drėgmė 65,2–76,4 proc., dirbtinė apšvieta 3-4 lx.
Pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.
Dėl trumpalaikių ir paskirstymo kamerų
Suimtojo arba nuteistojo krata – tai jo drabužių, avalynės, turimų su savimi daiktų bei kūno apieškojimas siekiant surasti daiktus, kuriuos jam turėti draudžiama, kuri skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant) (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 143, 144 p.). Pagal Instrukcijos 145 punktą, suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos.
Atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje.
Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (patvirtintos LR teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr.1R-172) 11 punktu priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Suimtieji (nuteistieji) į šias kameras uždaromi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų.
Vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras tvarkos aprašu (patvirtintas Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus įsakymu Nr.1/01-157), režiminiame korpuse esančiose paskirstymo kamerose Nr. 1–9 suimtieji (nuteistieji) laikomi iki jiems bus atlikta medicininė apžiūra bei sanitarinis švarinimas bei suimtieji ir nuteistieji iš paskirstymo kamerų paskirstomi į gyvenamąsias kameras tą pačią dieną. Įstatymų leidėjas neįpareigoja Šiaulių tardymo izoliatoriaus registruoti duomenų, į kurias režiminiame korpuse esančias paskirstymo kameras (karantinus) buvo paskirtas ir kiek asmenų buvo patalpinti kartu su pareiškėju į režiminiame korpuse esančias paskirstymo kameras (karantinus). Taip pat pažymėjo, kad suimtųjų (nuteistųjų) atvykimo į Šiaulių tardymo izoliatorių bei išvykimo iš jo judėjimo srautas didelis, todėl suimtųjų ir nuteistųjų patalpinimo laikas trumpalaikio laikymo kamerose niekur nefiksuojamas ir jokie teisės aktai imperatyviai nenurodo tai fiksuoti.
Sanitariniai mazgai laikino (trumpalaikio) sulaikymo kamerose bei režiminiame korpuse esančiose kamerose neatitverti. Šiose kamerose yra suoliukai, inventoriaus nėra. HN 76:2010 nereglamentuoja stalų ir kėdžių buvimą kameroje. Būtina pažymėti, jog higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Trumpalaikio laikymo kameros ir režiminiame korpuse esančios paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos.
Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2016-04-12 pažymos „Dėl E. V.“, laikotarpiu, kuriam netaikomas senaties terminas, pareiškėjas buvo PK-4.
Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.
Dėl pareiškėjo informavimo apie jo teises ir pareigas
Atsakovas pažymi, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos aprašai tvirtinami šių įstaigų direktorių įsakymais. Suimtieji pasirašytinai supažindinami su jų teisėmis, pareigomis ir draudimais.
Ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriuje naujai atvykusių asmenų supažindinimas su laikymo įstaigoje tvarka buvo vykdomas vadovaujantis 2009-07-03 įsakymu Nr. 1/01-120 patvirtintu Naujai atvykusių į Šiaulių tardymo izoliatorių suimtųjų supažindinimo su laikymo tardymo izoliatoriuje tvarka ir sąlygomis, jų teisėms, pareigomis, draudimais bei atsakomybe tvarkos aprašu.
Minėtos tvarkos aprašo 8 punkte numatyta, kad į Šiaulių tardymo izoliatorių naujai atvykusiems asmenims lankstinukus pasirašytinai įteikia pareigūnai, priėmę suimtuosius į tardymo izoliatorių ir atliekantys patikrinimą ir kratą. Direktoriaus budintysis padėjėjas arba jį pavaduojantis pareigūnas užtikrina, kad lankstinukai būtų įteikti suimtiesiems, o apie įteikimą liudijantis faktas – suimtojo pasirašytas supažindinimas (priedas) būtų įdėtas į suimtojo asmens bylą. Taigi, tik atvykus į įstaigą, asmenys yra supažindinami su savo teisėmis, pareigomis, draudimais ir laikymo tvarka, taip pat įteikiamas lankstinukas.
Dėl pareiškėjo informavimo apie jo teises ir pareigas
Pareiškėjas patikslintame skunde nurodo, jog atvykus į įstaiga jis nebuvo supažindintas su teisėmis ir pareigomis.
2016-03-29 atsakovas pateikė dokumentus, kurie patvirtina faktus apie supažindinimą su teisėmis ir pareigomis. Todėl atsakovas daro prielaidą, jog pareiškėjas teikia neteisingus duomenis, taip galimai siekdamas turtinės naudos.
Pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. V. Lietuva, pareiškimo Nr. 53161/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008). Atsakovas taip pat prašo teismo sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kas aukščiau išdėstyta, bei, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.
Pareiškėjo E. V. skundas ir patikslinti skundai tenkintini iš dalies.
Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikino sulaikymo, paskirstymo kamerose, kurios neatitiko keliamų reikalavimų, būdavo perpildytos, jose tamsu, šalta, nešvaru, drėgna, nebuvo tinkamo tualeto, trūko inventoriaus.
Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).
Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).
Byloje yra pateiktos Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2016-03-14 pažyma Nr. 69/06-1434 „Dėl E. V.“ (20–21 b. l.) ir 2016-04-12 pažyma Nr. 69/06-2006 „Dėl E. V.“ (119–120 b. l.), iš kurių matyti, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriaus trumpalaikio sulaikymo kamerose buvo laikomas periodiškai nuo 2010-08-10 iki 2016-02-22 (77 kartus).
Sprendžiant šioje byloje, ar atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdydamas) dėl pareiškėjo laikymo trumpalaikio sulaikymo kamerose laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Lietuvos Respublikos CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Pabrėžtina, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Šiaulių tardymo izoliatorius pateikė dokumentus, kad pareiškėjas pasirašytinai 2010 m. rugpjūčio 10 d. buvo supažindintas su suimtųjų teisėmis, pareigomis, draudimais, atsakomybe, pasekmėmis ir laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje tvarka, bei sąlygomis. Informacinį lankstinuką gavo (91-93 b. l.).
Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2016 m. vasario 17 d. (pagal spaudą ant voko, 6 b. l.), tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jų teisių pažeidimą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo nuo 2010-08-10 iki 2013-02-17. Atsakovas, atstovaujamas Šiaulių tardymo izoliatoriaus, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos su reikalavimu dėl neturtinės žalos priteisimo už aukščiau nurodytą laikotarpį nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.
Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Šiuo atveju pareiškėjas skunde ir patikslintuose skunduose nieko nepasisakė dėl praleisto termino kreiptis į teismą ar svarbių tokio termino praleidimo priežasčių, tačiau teismo posėdžio metu nurodė, kad už ankstesnį laikotarpį kreipėsi tik dabar, nes nežinojo, kad jo teisės buvo pažeidžiamos, jis nebuvo supažindintas su savo teisėmis. Teismo nuomone, pareiškėjo teismo posėdžio metu nurodytos termino praleidimo priežastys yra subjektyvios. Taip pat teismas pažymi tai, jog pareiškėjo laisvė yra apribota, negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo, o pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą fundamentalų teisės principą, praleistas terminas kreiptis į teismą negali būti pateisinamas remiantis tariamu teisės norminių aktų turinio nežinojimu. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už aukščiau nurodytą laikotarpį ir teismas šiuo atveju vadovaujasi nacionaline teise – LR civilinio kodekso nuostatomis dėl senaties termino ir jo praleidimo pasekmių, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, kad pareiškėjas privalo nurodyti objektyvias aplinkybes, pateisinančias 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymą, dėl kurių jis įstatymo nustatytu terminu nesikreipė į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT 2014-10-30 nutartis byloje Nr. A-575-1559/2014). Taigi, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo E. V. nuo 2010-08-10 iki 2013-02-17 reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas E. V. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo periodiškai nuo 2010 m. rugpjūčio 10 d. iki 2016 m. vasario 22 d., ginčui aktualus laikotarpis yra nuo 2013 m. vasario 17 d. iki 2016 m. vasario 22 d.
Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2016-03-14 pažymos Nr. 69/06-1434 „Dėl E. V.“ (20–21 b. l.) ir 2016-04-12 pažymos Nr. 69/06-2006 „Dėl E. V.“ (119–120 b. l.), pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriaus trumpalaikio sulaikymo kamerose buvo laikomas periodiškai nuo 2013-05-06 iki 2016-02-22 (iš viso 56 kartus, iš jų 2013 metais – 8 kartus, 2014 metais – 17 kartų, 2015 metais – 26 kartus, 2016 metais – 5 kartus). Pareiškėjas visus 56 kartus buvo laikino sulaikymo kameroje Nr. PK-4 (18,03 m2 ploto). Duomenų, patvirtinančių, kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas nurodytomis dienomis laikino sulaikymo kamerose, teismui nepateikta, tačiau teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atsiliepime nurodyta informacija, kad vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172) 11 punktu, priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras.
Nustatyta, kad atsakovas nefiksuoja, kiek tiksliai nuteistųjų (suimtųjų) vienu metu būna laikoma laikinojo sulaikymo kamerose. Atsižvelgiant į tai, nustatyti, kiek asmenų buvo kartu su pareiškėju laikino sulaikymo kamerose bei kiek ploto pareiškėjui jose teko, nėra galimybės.
Atsakovas nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus laikino sulaikymo kameros nėra gyvenamosios patalpos, jose suimtieji (nuteistieji) laikomi ne ilgiau kaip dvi valandas, todėl šioms patalpoms Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimai nėra taikomi. Teismo vertinimu, šis argumentas nėra teisingas, kadangi HN 76:2010 yra taikoma laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms (2 punktas). Tačiau taip pat pabrėžtina, kad atskirai tokios paskirties patalpoms HN 76:2010 specialūs reikalavimai nenustatyti, todėl spręstina, kad negyvenamosios patalpos, kurios atskiriamos pagal higienos normoje vartojamų sąvokų apibrėžimus (5 punktas), turi atitikti negyvenamosioms patalpoms keliamus bendruosius reikalavimus, t. y. suimtiesiems (nuteistiesiems) turi būti sudaryta saugi sveikatai aplinka. Teismas pažymi, jog atsakovas nepaneigė pareiškėjo argumento, jog sanitarinis mazgas laikino sulaikymo kamerose neatitinka keliamų reikalavimų. Nors sutiktina, kad jokie teisės aktai bei normos nereglamentuoja sanitarinių mazgų įrengimo standartų laikino sulaikymo kamerose, tačiau spręstina, kad tiek gyvenamosiose, tiek negyvenamosiose patalpose turi būti sudaroma saugi sveikatai aplinka, užtikrinamos garbės ir orumo nežeminančios sąlygos.
Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2016-03-18 pažymoje Nr. 62/08-529 (22 b. l.) nurodyta, kad įstaigoje nėra įrengtos ventiliacijos sistemos, todėl patalpose gali būti per mažas judėjimo greitis ir/ar santykinės drėgmės lygis. Pažymi, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pastatų kompleksas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą, natūralią apšvietą gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės įdėti langus ar padidinti langų angas.
Pažymi, kad higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Nei trumpalaikio laikymo, nei priėmimo-paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos. Vienvietėse trumpalaikio laikymo kamerose sanitarinių mazgų nėra. Kitose kamerose sanitariniai mazgai įrengti bendroje patalpoje, neatskirti. Kamerose yra tik metaliniai pritvirtinti prie grindų suoliukai. Priėmimo paskirstymo kamerose yra neatitverti sanitariniai mazgai. Vėdinama per langus, mechaninės kamerų vėdinimo sistemos nėra. Kamerose yra tik metaliniai pritvirtinti prie grindų gultai. Kameroje yra dirbtinė naktinė šviesa (kaitrinė lemputė nuo 25 W iki 40 W).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad atsakovas, neįrengęs atitverto sanitarinio mazgo laikino sulaikymo kamerose, kuriose kartu su pareiškėju būdavo ir daugiau asmenų, pažeidė pareiškėjo teisę būti laikomam garbės ir orumo nežeminančiomis sąlygomis.
Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. birželio 26 d. patikrinimo akte Nr. EP-289 (35–36 b. l., patikrinimas atliktas 2015 m. birželio 19 d.) nurodyta, kad karantino kamerose oro temperatūra, oro drėgmė, dirbtinis apšvietimas neatitiko HN 76:2010 22 punkto ir 26 punkto reikalavimų. Laikino laikymo kameroje oro temperatūra atitiko reikalavimus, tačiau dirbtinis apšvietimas, oro drėgmė neatitiko nustatytų reikalavimų. Karantino kamerose, laikino laikymo kamerose vandens čiaupai įrengti, praustuvių nėra, sanitariniai mazgai neatitverti – pažeidžiamas HN 76:2010 21 punkto reikalavimas. Sienos dengtos nelygiu tinku, dažytos nesitrinančiais dažais (kalkėmis/kreida), paviršiai netinkami lengvai valyti, pažeidžiamas HN 76:2010 28 punkto reikalavimas. Dezinfekuojama purškimo būdu. Kamerose nešvaru – pažeidžiamas 54 punkto reikalavimas.
Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo akte Nr. EP-340 (37–41 b. l., patikrinimas atliktas 2014 m. rugpjūčio 21 d.) konstatuota, kad paskirstymo kameros PK-4 lubų kreidos dažų danga vietomis byra, pelėsio nėra, patalpose reikia atlikti remontą, nustatyti santykinės oro drėgmės ir dirbtinės apšvietos pažeidimai.
Taip pat patikrinimo akte konstatuota, kad ventiliacija režiminio korpuso apgyvendinimo kamerose nevertinta, nes ventiliacijos sistemos įrengimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais. Sanitarinių mazgų įrengimas atskirose patalpose nevertintas, nes Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punktas reglamentuoja, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, o veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 12 d. patikrinimo akte Nr. EP-229 (patikrinimas atliktas 2013 m. liepos 10 d., 42–47 b. l.) konstatuota, kad paskirstymo kamera Nr. 4 įrengta pastato pusrūsio patalpose. Joje suimtieji laikomi iki kelių valandų. Sanitarinis mazgas yra bendroje patalpoje, neatskirtas. Kameros sienos nelygios, grublėtos, vietomis nusitrynusios, prie sanitarinio mazgo aptaškytos, purvinos, grindys betono pagrindu, vietomis išdaužytos, vietomis matosi pelėsis, kameroje reikalingas remontas. Inventorius (metaliniai suolai-gultai) nusidėvėjęs, bet ne purvinas. Oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitinka nustatytus reikalavimus, dieninis apšvietimas neįrengtas, dirbtinė naktinė apšvieta neatitinka nustatytų reikalavimų. Mėginiai dėl pelėsių nustatymo neimti, nes HN 76:2010 bei Tiesioginės valstybinės visuomeninės sveikatos saugos kontrolės reglamentas nereglamentuoja jų paėmimo bei nustatymo.
Taip pat paminėtame patikrinimo akte konstatuota, kad gyvenamosiose patalpose natūralaus apšvietimo koeficientas, ventiliacijos efektyvumas, oro judėjimo greitis, tualetų atskyrimas, vamzdynų permontavimas nevertintas, nes Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punktas reglamentuoja, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, o veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato rekonstrukcijos darbais.
Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 13 d. patikrinimo akte Nr. EP-84 (48–52 b. l.) nurodoma, kad laikino laikymo (atvykimo) kratos atlikimo patalpoje oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko nustatytus reikalavimus. Oro temperatūra kameroje PK-4 per žema, dirbtinė apšvieta neatitinka nustatytų reikalavimų, tačiau santykinė oro drėgmė atitinka nustatytus reikalavimus. Kameroje PK Nr. 4 pelėsio nėra, nuo lubų nesilupa, nebyra, tualetai neatitverti nuo likusios kameros dalies. Laikino laikymo (atvykimo) kratos patalpoje esančios 4 vonelės daiktams sudėti labai nešvarios (tiek vidus, tiek išorė) – pažeidžiamas HN 76:2010 X skyriaus 54 punkto reikalavimas.
Taip pat patikrinimo akte konstatuota, kad ventiliacinės sistemos įrengimas ir su juo susijęs oro judėjimo greitis, langų dydis ir nuo to priklausantis natūralus apšvietimas, jų įrengimo aukštis nevertinti, nes reikalavimai, susiję su pastato rekonstrukcijos darbais, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms netaikomi (HN 76:2010 1 skyrius 2 punktas). Aprūpinimas stalais ir kėdėmis nevertintas, nes baldų kiekis kamerose HN 76:2010 nereglamentuojamas. Oro judėjimo greitis nematuotas, nes Šiaulių tardymo izoliatoriuje nėra įrengtos ventiliacinės sistemos.
Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimų“ 1 skyriaus „Bendrosios nuostatos“ 2 ir 3 punktuose nurodyta, kad higienos norma netaikoma laikinojo sulaikymo patalpoms (laikinojo sulaikymo, paskirstymo kameros). Ši higienos norma privaloma asmenims, projektuojantiems, statantiems, įrengiantiems, rekonstruojantiems, remontuojantiems, eksploatuojantiems laisvės atėmimo vietų ir policijos areštinių statinius ir patalpas, bei kontroliuojančioms institucijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais.
Pagal paminėtos higienos normos III skyrių „Sąvokos ir jų apibrėžtis“, laikinojo sulaikymo patalpa – specialiai įrengta patalpa į laisvės atėmimo vietą, policijos įstaigą ar teismą pristatytiems asmenims laikinai (ne ilgiau kaip 5 valandas) laikyti.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 2 punkte. Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog negalima konstatuoti Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėto neveikimo dėl ventiliacijos, apšvietos ir kitų sąlygų laikino sulaikymo, paskirstymo kamerose nebuvimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2016-04-13 pažymos Nr. 60/09-13689 „Dėl informacijos pateikimo“ (121 b. l.) matyti, kad į šią administracinę bylą pateikta informacija dėl pareiškėjo E. V. laikymo priėmimo ir paskirstymo skyriaus kamerose Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Nurodyta, kad suimtųjų (nuteistųjų) atvykimo į Šiaulių tardymo izoliatorių bei išvykimo iš jo judėjimo srautas yra didelis, todėl suimtųjų (nuteistųjų) patalpinimo laikas trumpalaikio laikymo kamerose niekur nefiksuojamas. Medžiaga, susijusi su E. V. laikymu Šiaulių tardymo izoliatoriaus priėmimo ir paskirstymo skyriaus trumpalaikio sulaikymo kamerose, yra pateikta ir kitų duomenų Šiaulių tardymo izoliatoriuje nėra.
Tuo pačiu teismas atsižvelgia, kad iš turimų rašytinių įrodymų negalima konstatuoti, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus trumpalaikio laikymo, priėmimo paskirstymo kamerose visada laikomasi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, kurie galimai buvo ir pareiškėjo buvimo metu, tačiau tokiose patalpose pareiškėjas buvo laikomas ne pastoviai ir neilgus laiko tarpus.
Pareiškėjas patikslintame skunde (105–106 b. l.) nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatorius neteisingai nurodė, jog jis su skundais ir prašymais nėra kreipęsis į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją.
Toks pareiškėjo argumentas vertintinas kritiškai, nes administracinėje byloje yra visi pareiškėjo rašyti skundai Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriui ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus atsakymai pareiškėjui (23–34 b. l.). Pareiškėjas 2014-09-17, 2016-02-08, 2016-02-10 kreipėsi dėl stomatologo paslaugų (24–27, 30–31 b. l.), 2015-07-02 pareiškėjas kreipėsi dėl psichiatrės darbo (28–29 b. l.), o dėl 2015-10-13 pareiškėjo skundo (32–34 b. l.) administracinė procedūra buvo nutraukta, kadangi pats pareiškėjas paprašė jo skundo nebenagrinėti, nes skunde išdėstytos problemos išaiškintos ir išspręstos. Jokių pretenzijų pareiškėjas neturėjo.
Pareiškėjo patikslinto skundo (105–106 b. l.) argumentas, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai neteisėtais veiksmais, elgesiu, prievarta sunkina kalinimo sąlygas, yra nepagrįsti jokiais įrodymais ir subjektyvūs. Prie patikslinto skundo pareiškėjo pateiktas Kalėjų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2016-03-03 sprendimas Nr. 2S-1143 (107 b. l.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ priešingai, negu patikslintame skunde teigia pareiškėjas, rodo paties pareiškėjo neteisėtus veiksmus ir jam skirtos nuobaudos teisėtumą.
Pareiškėjas posėdžio metu nurodė, kad jis patyrė baimę, išgąstį, psichologinius išgyvenimus.
Susipažinus su pareiškėjos asmens sveikatos istorijos (64–89 b. l.) įrašais matyti, kad pirminės gydytojų apžiūros metu 2010-08-11 pareiškėjas nusiskundimų sveikata neišsakė, prie žalingų įpročių nurodė rūkymą ir alkoholį (70 b. l.). Pareiškėjas 2013 metais Panevėžio PK buvo nusiųstas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę dėl intoksikacinės psichozės, mišraus tipo (76 b. l.). 2015-07-02 būdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl to, kad savaitę negali ilgai užmigti, dgn.: šiuo metu psichikos sutrikimų nestebima, rekomenduota laikytis miego higienos. Pareiškėjui skundžiantis nugaros skausmais, rekomenduoti tempimo pratimai (83 b. l.). Pareiškėjas taip pat 2015-10-20 reikalavo nukreipti jį į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, tačiau nurodyta, kad indikacijų nukreipti į LAV ligoninę šiuo metu nėra ir nereikia (85–86 b. l.). Iš įrašų asmens sveikatos istorijoje matyti, kad į visus pareiškėjo nusiskundimus buvo reaguojama, tačiau iš pateiktos asmens sveikatos istorijos (64–89 b. l.) matyti, kad jokių įrašų dėl dvasinių išgyvenimų, depresijos, ką akcentavo pareiškėjas posėdžio metu ir savo skunde, nėra užfiksuota. Tuo pačiu teismas pažymi, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė.
Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą, kaip ir atlyginimo teisinius pagrindus, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų. Teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti įstatyme (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, intensyvumą, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu.
Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatorius būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo E. V. orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovas Šiaulių tardymo izoliatorius ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos.
Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį, t. y. įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, įvertinęs turimų įrodymų visetą, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, bei atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas mano, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 150 Eur. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad jis patyrė 20000 Eur neturtinę žalą, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teismas
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo E. V. skundą ir patikslintus tenkinti iš dalies. Priteisti pareiškėjui E. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 150 Eur (vienas šimtas penkiasdešimt Eur 00 Euro ct) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.
Teisėja Laisvutė Kartanaitė