Administracinė byla Nr. eA-473-968/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00381-2022-1

Procesinio sprendimo kategorija 29.1.3

 (S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

                        LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2025 m. liepos 30 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Baltijos maisto organizacijos ir atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Baltijos maisto organizacijos skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – viešoji įstaiga Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūra (šiuo metu – biudžetinė įstaiga Žemės ūkio agentūra prie Žemės ūkio ministerijos)) dėl sprendimų panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

1.       Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) Baltijos maisto organizacija (toliau – ir pareiškėjas, BMO) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir LAGK) 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 21R-846 (AG-786/05-2021) (toliau – ir LAGK sprendimas); 2) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NMA) 2021 m. spalio 7 d. priimtus sprendimus Nr. SKP-43 (toliau – ir Sprendimas 1), Nr. SKP-44 (toliau – ir Sprendimas 2) ir Nr. SKP-45 (toliau – ir Sprendimas 3) „Dėl nepagrįstai išmokėtų lėšų susigrąžinimo“ (toliau kartu – ir Sprendimai) bei 2021 m. spalio 15 d. raštą Nr. BR6-7225 „Dėl skolos susidarymo ir išskaičiavimo“ (toliau – ir Raštas); 3) pradėti tyrimą dėl norminio administracinio akto atitikimo Vyriausybės teisės aktui, siekiant pripažinti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2021 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. 3D-527 patvirtintus Informavimo apie žemės ūkio produktus ir jų pardavimo skatinimo vidaus rinkoje ir trečiose šalyse programų administravimo taisyklių pakeitimus, papildant jas 441 ir 442 punktais, prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 137 patvirtintoms Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos Sąjungos (toliau – ir ES) žemės ūkio fondų priemones, administravimo taisyklėms (toliau – ir Grąžintinų lėšų administravimo taisyklės). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1.                      NMA nutarė susigrąžinti pareiškėjui nepagrįstai išmokėtas paramos lėšas pagal tris pareiškėjo vykdytas informavimo programas. Bendra priskaičiuota sprendimais grąžintina suma sudaro 489 240,52 Eur. Sprendimu 3, priimtu dėl 2015 m. sausio 27 d. sutarties Nr. 4SUT-(6.4)-001 „Dėl Europos perdirbtų vaisių ir daržovių informavimo Baltijos šalyse programos įgyvendinimo“ (toliau – ir Europos perdirbtų vaisių ir daržovių sutartis), sudarytos tarp BMO ir valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) „Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra“ (toliau – ir RRA), NMA nusprendė susigrąžinti išmokėtas 75 032,60 Eur paramos lėšas. Sprendimu 1, priimtu dėl 2016 m. vasario 9 d. sutarties Nr. 4SUT-(6.4)-06 „Dėl informavimo apie Europos rapsų aliejų Lietuvoje ir Latvijoje programos įgyvendinimo“ (toliau – ir Rapsų sutartis), sudarytos tarp BMO ir RRA, NMA nusprendė susigrąžinti pareiškėjui nepagrįstai išmokėtas 173 085,32 Eur paramos lėšas. Sprendimu 2, priimtu dėl 2013 m. liepos 22 d. sutarties Nr. 4SUT-(6.4)-017 „Dėl Ekologinių produktų informavimo veiksmų Lietuvoje programos įgyvendinimo“ (toliau – ir Ekologinių produktų sutartis) (toliau Europos perdirbtų vaisių ir daržovių sutartis, Rapsų sutartis ir Ekologinių produktų sutartis kartu – ir Sutartys), sudarytos tarp pareiškėjo ir RRA, NMA nusprendė susigrąžinti išmokėtas 241 122,60 Eur lėšas. Visuose trijuose NMA Sprendimuose nurodoma, kad pareiškėjas turi sumokėti palūkanas už laikotarpį, kada naudojosi neteisėtai išmokėtais pinigais, o detalesnė informacija apie palūkanas pateikiama prie sprendimo pridėtame Rašte. Rašte apie palūkanas buvo nurodyta tik tiek, kad „grąžintinos palūkanos (55 287,17 Eur) nuo išmokų išmokėjimo dienos iki lėšų visiško susigrąžinimo (2019 m. rugpjūčio 23 d.), užskaitomos NMA pareiškėjui 2021 m spalio 5 d. sprendimais priskaičiuotinomis palūkanomis nuo paramos išmokėjimo dienos iki lėšų susigrąžinimo 2019 m. rugpjūčio 23 d. Rašte nenurodyta, kaip apskaičiuotos ir iš ko susidaro tos 55 287,17 Eur palūkanos, nuo kada jos skaičiuojamos, kodėl jos skaičiuojamos iki 2019 m. rugpjūčio 23 d., ir ką reiškia toks jų užskaitymas, su kuo jos užskaitomos. LAGK nutarė atmesti pareiškėjo skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti skundžiamus Sprendimus bei Raštą.

2.2.                      Sprendimai iš esmės yra grindžiami tuo, kad: 1) 2007 m. gruodžio 17 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 3/2008 dėl žemės ūkio produktams skirtų informavimo ir skatinimo priemonių vidaus rinkoje ir trečiosiose šalyse (toliau – ir Reglamentas Nr. 3/2008) 1 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog 1 straipsnio 1 dalyje paminėtos priemonės nėra skirtos konkretiems registruotiesiems prekės pavadinimams ir neskatina naudoti produkto dėl jo konkrečios kilmės, išimtis numatyta tik dėl produkto kilmės, jei tai yra pavadinimas, suteiktas pagal Bendrijos teisės aktus; 2) Sutartyse numatyti analogiški reikalavimai, kaip ir Reglamento Nr. 3/2008 1 straipsnio 2 dalyje (nenaudoti Sutartyje nurodytų priemonių registruotiems prekių pavadinimams; nenaudoti priemonių įmonių pavadinimams arba kilmės nuorodoms reklamuoti, atsižvelgiant į 2008 m. birželio 5 d. Europos Komisijos (toliau – ir EK) Reglamento (EB) Nr. 501/2008, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB) Nr. 3/2008 dėl žemės ūkio produktams skirtų informavimo ir skatinimo priemonių vidaus rinkoje ir trečiosiose šalyse taikymo taisyklės (toliau – ir Reglamentas Nr. 501/2008) 4 str. ir 5 str. 2 d.); 3) Reglamento Nr. 501/2008 4 straipsnyje ir 5 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nuoroda į produktų kilmę turi būti naudojama tik kaip pagrindinį kampanijos pranešimą papildanti informacija; pagal Bendrijos taisykles pateikiant tipinio produkto pavadinimą arba ypatumą, reikalingą skatinimo arba informavimo kampanijai iliustruoti, produkto kilmę nurodyti leidžiama; 4) pareiškėjas prekių ženklus naudojo ne taip, kaip raštuose nurodė EK (prie sprendimų pridėti raštai, kuriuose neva plačiau paaiškinama, kada galima naudoti prekių ženklus degustacijų metu bei prekybos vietose); 5) NMA, atlikusi pareiškėjo pateiktų programos priemonių įgyvendinimo vaizdinių įrodymų (nuotraukų) vertinimą, nustatė, kad įgyvendinant programos priemones buvo eksponuojami ir vartotojams aiškiai matomi dideli vieno ir to paties gamintojo prekės ženklo produkcijos kiekiai (teikiama informacija apie konkretų gamintoją ir to gamintojo prekės ženklą); kadangi nebuvo demonstruojama daug skirtingų prekių ženklų, nesilaikyta minėtų Reglamentų Nr. 3/2008 ir Nr. 501/2008 (toliau – ir Reglamentai) nuostatų reikalavimų; 6) pareiškėjas nepagrindė, kad aktyviai veikė ir siekė užtikrinti, jog nebūtų pažeistos reglamentų nuostatos; pareiškėjas turėjo stengtis ir demonstruoti daug įvairių prekių (prekių ženklų), bet ji neva savo 2018 m. balandžio 27 d. rašte paaiškino, jog papildomai nesistengė, kad būtų demonstruojama kuo daugiau prekių ženklų.

2.3.                      Tiek Sprendimai, tiek ir Raštas yra nepagrįsti ir neteisėti. LAGK nutarė skundą atmesti, pritardama iš esmės visiems NMA Sprendimuose nurodytiems motyvams, tačiau LAGK sprendime yra netinkamai įvertintos bylos faktinės aplinkybės, netinkamai aiškintos ES reglamentų ir Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatos, netinkamai nustatyta atsakovo kompetencija priimti byloje ginčijamus NMA Sprendimus.

2.4.                      NMA viršijo kompetenciją, numatytą jai kaip viešojo administravimo subjektui pagal teisės aktus, nes ji nėra įgaliotas subjektas priimti sprendimus dėl Reglamento Nr. 3/2008 ar Reglamento Nr. 501/2008 reikalavimų įgyvendinimo ir programų priemonių lėšų susigrąžinimo. NMA vadovaujasi minėtais reglamentais bei Grąžintinų lėšų administravimo taisyklėmis. Tačiau nei Reglamentai, nei šios taisyklės nesuteikia įgaliojimų NMA kaip institucijai priimti tokius sprendimus. Pagal Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 4 punktą, 7.1.1 papunktį, sprendimą dėl grąžintinų lėšų sugrąžinimo priima vykdomoji institucija, pagal tų pačių taisyklių 3.1 punktą NMA yra administruojančioji institucija, kuriai šiose taisyklėse yra suteikiami tik su vykdomosios institucijos priimtų sprendimų įgyvendinimu susiję įgaliojimai. Vykdomoji institucija pagal 3.12 punktą yra šiame punkte minimais teisės aktais paskirta institucija, atsakinga už sprendimo dėl paramos suteikimo ir (arba) grąžintinų lėšų nustatymo administruojant ES žemės ūkio fondų priemones priėmimą. NMA nėra pavesta atlikti kokias nors funkcijas, susijusias su Reglamentu Nr. 3/2008 arba Reglamentu Nr. 501/2008, o tuo labiau – nėra pavesta vykdyti vykdomosios institucijos funkcijų. NMA remiasi taip pat ir Grąžintinų lėšų administravimo taisyklėmis. Tačiau analogiškai kaip ir prieš tai nurodytose taisyklėse, pagal šias taisykles NMA yra laikomas administruojančia, o ne vykdomąja institucija. Be to, šios taisyklės šiuo atveju iš viso netaikytinos, nes jos reglamentuoja iš valstybės biudžeto finansuojamų valstybės pagalbos žemės ūkiui lėšų administravimą, o ne ES lėšų administravimą.

2.5.                      Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 41 straipsniu, viešojo administravimo subjektui įgaliojimai gali būti suteikiami tik įstatymais, tiesiogiai taikomu ES teisės aktu, ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi. Sprendimuose nėra nuodyta jokių kitų teisės aktų, kurie nustatytų NMA įgaliojimus priimti sprendimus dėl pareiškėjo vykdytų programų paramos lėšų pripažinimo grąžintinomis ar jų susigrąžinimo. Tokių nacionalinių teisės aktų, kurie suteiktų NMA įgaliojimus priimti tokius Sprendimus dėl paramos lėšų, išmokėtų pagal priemones, nustatytas Reglamentu Nr. 3/2008, grąžinimo iš viso nėra. Kadangi NMA viršijo kompetenciją ir įgaliojimus, suteiktus jai teisės aktais, Sprendimai yra naikintini kaip neteisėti (priimti netinkamo subjekto). Be to, beveik analogiškus sprendimus NMA priimtiems Sprendimams dėl tų pačių trijų programų 2019 m. jau buvo priėmusi viešoji įstaiga Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūra (toliau – ir Agentūra). Pareiškėjui apskundus šiuos sprendimus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2021 m. birželio 30 d. sprendimu byloje Nr. eA-2176-624/2021 visus juos panaikino kaip neteisėtus, konstatavęs, kad Agentūra neturėjo įgaliojimų administruoti žemės ūkio produktams skirtas informavimo ir skatinimo priemones, nustatytas Reglamentu Nr. 3/2008, ir priimti sprendimus dėl paramos lėšų grąžinimo. Nors teisės aktai keisti nebuvo, analogiškus sprendimus priėmė NMA.

2.6.                      Pareiškėjas nebuvo informuotas apie NMA pradėtą patikrinimo procedūrą, apie jos atliktus naujus tyrimus dėl įvykdytų ir pasibaigusių sutarčių, nebuvo suteikta galimybė pateikti savo argumentus, paaiškinimus ar papildomus įrodymus. Pažeidimą rodančius faktus NMA nustatė atlikusi vaizdinių įrodymų vertinimą, tačiau apie kitų įrodymų vertinimą neužsimenama, todėl tokių įrodymų NMA nei tyrė, nei sudarė galimybės juos pateikti. Gero administravimo principas apima asmens teisę būti informuotam apie nustatytas faktines aplinkybes. Pareiškėjas turi ir gali pateikti įrodymų, pagrindžiančių priešingas išvadas, nei Sprendimuose padarė NMA.

2.7.                      Pareiškėjas kreipėsi į nepriklausomą rinkodaros specialistą, mokslininką, profesorių, Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto rinkodaros katedros vedėją S. U. Ekspertui pateiktas klausimas dėl pareiškėjo prekių stendų paskirties, t. y. ar jos buvo skirtos konkretiems registruotiems prekės pavadinimams, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 3/2008 1 straipsnio 2 dalies reikalavimą. Išnagrinėjęs pateiktą medžiagą, ekspertas padarė tokias išvadas: programų „Informavimo programa apie Europos perdirbtus vaisius ir daržoves Baltijos šalyse“ (toliau – ir Informavimo apie daržoves programa) ir „Informavimo programa apie Europos rapsų aliejų Lietuvoje ir Latvijoje“ (toliau – ir Informavimo apie rapsų aliejų programa) įgyvendinimo būdas nepažeidžia Reglamento Nr. 3/2008 1 straipsnio 2 dalies, nes naudotos priemonės nėra skirtos konkretiems prekių pavadinimams; programos „Informavimo ir skatinimo veiksmai ekologinio ūkininkavimo produktams Lietuvoje“ (toliau – ir Informavimo apie EKO produktus programa; toliau visos kartu vadinamos Programomis) įgyvendinimo būdas nepažeidžia Reglamento Nr. 3/2008 1 straipsnio 2 dalies, išskyrus vieną atvejį, kuomet dalis stendų buvo skirti prekės pavadinimui „(duomenys neskelbtini)“. Ekspertas išvadoje pasisakydamas dėl kiekvienos iš trijų programų pažymėjo, kad prekių naudojimas veiksmams, kurie atliekami prekybos centruose, yra natūralus elgesys, priešingu atveju jei žinutė nesusieta su produktu, vartotojas nesuvoks informacijos; toks realių prekių naudojimas, kuriuo siekiama komunikacinio efektyvumo, buvo numatytas programos apraše, kurį patvirtino EK. Ekspertas taip pat nurodė, kad stenduose pateikti registruoti prekių pavadinimai yra labai mažo dydžio, todėl sunkiai atpažįstami. Tai reiškia, kad ir vartotojui parduotuvėje registruotas prekės pavadinimas taip pat nėra akcentuojamas, o tik suteikiama galimybė iškart rasti / paimti tam tikros kategorijos prekę. Ekspertas informacinius stendus su prekėmis vertino ne atsietai nuo kitų Programose numatytų priemonių, bet atsižvelgdamas į jų visumą, t. y. matant bendrą visų priemonių vaizdą, o ne atskirą šios dėlionės detalę, išimtą iš konteksto. Būtent dėl tokio atsieto vertinimo NMA padarė klaidingas išvadas, kad buvo teikiama informacija tik apie konkretų gamintoją ir jo prekių ženklą, jog priemonės buvo skirtos konkretiems registruotiems prekės pavadinimams.

2.8.                      Informavimo apie daržoves programoje ir Informavimo apie EKO produktus priemonėse „Informaciniai stendai su lankstinukais vartotojams“ ir „Informaciniai stendai prekybos vietose“ dalyvavo ne po vieną gamintoją ir ne po vieną prekių ženklą. Pirmu atveju dalyvavo bent 6 skirtingi prekių ženklai, o antru atveju – 3 prekių ženklai, jie yra išvardijami Sprendimuose. Todėl dar ir dėl šios priežasties NMA vertinimas yra tendencingas, nepagrįstas. Vien iš to akivaizdu, kad Programų priemonės nebuvo nukreiptos į konkrečius registruotus prekių pavadinimus, į konkrečių produktų kilmę. NMA atliktam neteisingam Reglamento Nr. 3/2008 normų aiškinimui įtakos galėjo turėti ir netinkamas aktualios 1 straipsnio 2 dalies nuostatos vertimas į lietuvių kalbą. Žemės ūkio ministro 2012 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. 3D-585 patvirtintų Informavimo apie žemės ūkio produktus ir jų pardavimų skatinimo vidaus rinkoje ir trečiosiose šalyse programų administravimo taisyklių (toliau – ir Informavimo taisyklės) 30 punkte buvo nustatyta: „Pagal programą gaminamoje informavimo apie žemės ūkio produktus ir jų pardavimų skatinimo medžiagoje draudžiama reklamuoti prekės ženklus, tačiau reklama nelaikomas produktų pavyzdžių atvaizdavimas, jeigu jis sudaro ne daugiau kaip 10 proc. viso medžiagos ploto. Pareiškėjas laikėsi šių reikalavimų ir galėtų pateikti tai pagrindžiančius įrodymus, tačiau kadangi Sprendimuose tuo nesiremiama ir niekas iš jo tokių duomenų neklausė, tokie įrodymai prie šio skundo neteikiami.

2.9.                      Sprendimuose nurodomas Reglamento Nr. 3/2008 aiškinimas yra nepagrįstas, netinkamas ir prieštarauja tiek paties NMA, tiek kitų atsakingų institucijų pozicijai šiuo klausimu. Šio reglamento nuostatos nedraudė įgyvendinant Programas naudoti prekės ženklais pažymėtos produkcijos ar nurodyti konkrečių gamintojų. Ilgą laiką tokia praktika buvo taikoma, ir nei Lietuvos atsakingos institucijos, nei EK tokios praktikos nelaikė ydinga, netinkama. NMA (ir iki jo veikusi RRA) daugiau nei dešimt metų tokius veiksmus visiems tokių programų vykdytojams tvirtino kaip tinkamus finansuoti, todėl pareiškėjas turėjo teisėtą lūkestį laikyti, kad tokia praktika yra visuotinai priimtina ir teisėta. RRA buvo teikiama šimtai nuotraukų su stendais ir prekėmis jose, todėl negalima manyti, kad įvyko atsitiktinė klaida dėl neapsižiūrėjimo ar pažeidimo mažareikšmiškumo; reguliariai RRA ir kitos institucijos atlikdavo programų patikrinimus ir aktuose fiksuodavo, kad tokiais atvejais prekių pavadinimai nėra reklamuojami, t. y. produktų naudojimas ant reklamuojančių stendų nebuvo laikomi pažeidimu. Taigi nėra pareiškėjo kaltės dėl atliktų veiksmų. Tai patvirtino ir RRA veiksmai, kai ji be jokių pastabų patvirtindavo pirmų dviejų metų Programų vykdymo ataskaitas bei išmokėdavo pareiškėjui lėšas. Vėliau pasikeitus RRA pozicijai, pareiškėjas tam neprieštaravo, nedelsiant tokius veiksmus nutraukė. Todėl Sprendimuose pasikeitusios praktikos taikymas atgaline tvarka (2014–2017 m.) ir reikalavimas grąžinti anksčiau išmokėtas lėšas yra neteisėti ir nesąžiningi.

2.10.                      NMA netinkamai taikė Reglamentą Nr. 501/2008, nes visos pareiškėjo vykdytų Programų priemonės yra numatytos kaip leistinos šiame reglamente. Taikant abu minėtus Reglamentus sistemiškai, akivaizdu, kad jais yra leidžiama naudoti nuorodas į produkto kilmę, kai tuo yra papildoma pagrindinis kampanijos pranešimas, pagrindinė tikslinei grupei skirta žinutė. Nors Reglamentuose nėra pateikiamas sąvokos „nuoroda į produktų kilmę“ apibrėžimas, tačiau ši sąvoka apima ir prekių ženklus ar prekių gamintoją, nes tai leidžia identifikuoti, iš kur yra kilęs atitinkamas produktas. NMA nepagrįstai remiasi EK raštais, kartu pati imdamasi aiškinti ir interpretuoti ES teisės aktą, nesant tuo klausimu jokio Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) išaiškinimo.

2.11.                      NMA nepagrįstai kaltina pareiškėją tuo, kad jis nesudarė galimybių demonstruoti savo prekes kitiems subjektams. Nepagrįstai ir iškraipant esmę remiamasi pareiškėjo 2018 m. balandžio 27 d. raštu, kuriame neva jis paaiškino, jog papildomai nesistengė, kad būtų demonstruojama kuo daugiau prekių ženklų, dar nurodė, jog į jį šiuo klausimu niekas nesikreipė, nors informacija buvo skelbiama viešai tinklapyje www.bfo.lt/projektai/, bei kad aktyviai neieškojo naujų narių, o tiesiog laukė, kas kreipsis. Tokių teiginių minėtame rašte nėra. Priešingai, pareiškėjas paaiškino, kad buvo sudarytos vienodos sąlygos rinkos dalyviams pateikti produkciją, ir ne vienas dalyvis tuo pasinaudojo, kartu tapdamas pareiškėjo dalininku bei pateikdamas produkciją demonstracijoms; taip pat buvo sudarytos galimybės programose dalyvauti ir ne pareiškėjo dalininkams. Minėtas raštas papildomai įrodo aplinkybę, kad pareiškėjas tinkamai įvykdė reikalavimus, t. y. skatinimo medžiagoje (stenduose) vengė nurodyti konkrečius gamintojus ar prekių ženklus (išskyrus vienintelį stendą su „(duomenys neskelbtini)“ prekių ženklu), o taip pat užtikrino, kad visi organizacijos nariai galėjo atsiųsti savo produktų pavyzdžius demonstravimui.

2.12.                      Raštu NMA įvykdė palūkanų įskaitymą, sudengimą su kitomis išmokėtinomis pareiškėjui sumomis, o tai yra savarankiškas teisinis veiksmas, nes jį atlikus pareiškėjui buvo sukeltos konkrečios neigiamos pasekmės – lėšų neatgavimas. Rašto priėmimo metu NMA neturėjo jokio materialinio teisinio pagrindo atlikti išskaičiavimus ar įskaitymus, nes tai dienai neegzistavo vienarūšių priešpriešinių prievolių tokiems įskaitymams atlikti.

3.       Atsakovas NMA atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1.                      EK 2013 m. balandžio 29 d. patvirtino Ekologinių produktų informavimo veiksmų Lietuvoje programą, 2014 m. spalio 30 d. – Europos perdirbtų vaisių ir daržovių informavimo Baltijos šalyse programą, o 2015 m. lapkričio 12 d. – Informavimo apie Europos rapsų aliejų Lietuvoje ir Latvijoje programą. Pagal Programas, informavimo priemonės nėra skirtos konkretiems registruotiesiems prekės pavadinimams ir negali būti skatinama naudoti produktą dėl jo konkrečios kilmės. Sutartyse nurodyta, jog lėšos yra finansuojamos tik tada, jei jos pripažįstamos tinkamomis finansuoti. Prekės ženklus arba kilmės nuorodas vartoti galima tik išimtiniais atvejais. Šie atvejai nurodyti Reglamentuose, jų yra baigtinis sąrašas. Reglamento Nr. 3/2008 1 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad priemonės nėra skirtos konkretiems registruotiesiems prekės pavadinimams ir neskatina naudoti produkto dėl jo konkrečios kilmės, išimtis numatyta tik dėl produkto kilmės, jei tai yra pavadinimas, suteiktas pagal Bendrijos teisės aktus. Sutartyse numatytas analogiškas reikalavimas, kaip ir Reglamento Nr. 3/2008: a) nenaudoti priemonių registruotiems prekių pavadinimams; b) nenaudoti priemonių įmonių pavadinimams arba kilmės nuorodoms reklamuoti, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 501/2008 4 straipsnį ir 5 straipsnio 2 dalį. Šiose teisės normose atitinkamai numatyta, kad nuoroda į produktų kilmę turi būti naudojama tik kaip pagrindinį kampanijos pranešimą papildanti informacija. Be to, pagal Bendrijos taisykles pateikiant tipinio produkto pavadinimą arba ypatumą, reikalingą skatinimo arba informavimo kampanijai iliustruoti, produkto kilmę nurodyti leidžiama. EK taip pat pateikė net tris raštus kaip turi būti įgyvendinamos Programos, kiek plačiau paaiškino, kada galima naudoti prekės ženklus degustacijų metu, prekybos vietose – jei degustacijų metu, prekybos vietose būtų daug prekių ženklų ir būtų sudaryta galimybė kitiems subjektams, pavyzdžiui, net ir kitiems organizacijos nariams, demonstruoti savo prekes. Pareiškėjas prekės ženklus naudojo ne taip, kaip nurodė EK. Buvo eksponuojami ir vartotojams aiškiai matomi dideli tik vieno gamintojo produkcijos kiekiai, taigi įgyvendinant minėtas Programos priemones vartotojams buvo teikiama informacija apie konkretų gamintoją ir to gamintojo prekės ženklą. Pareiškėjas galėjo eksponuoti skirtingų gamintojų pagamintus ir skirtingų prekių ženklų produktus, tačiau buvo eksponuojami vieno gamintojo tie patys produktai, be to, kai kuriais atvejais prekių ženklai buvo pavaizduoti ir ant prekių stendų. Taigi pasyvus neveikimas negali būti laikomas aplinkybe, pateisinančia pažeidimą, dėl kurios nesilaikoma Reglamentų nuostatų. Be to, derindamas informacinių stendų dizainus, pareiškėjas neteikė informacijos, kad bus reklamuojama tik vieno gamintojo produkcija su to gamintojo prekės ženklu.

3.2.                      Reglamento Nr. 501/2008 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu lėšos išmokamos nepagrįstai, tų lėšų gavėjas privalo jas grąžinti ir sumokėti palūkanas už laikotarpį nuo išmokėjimo iki grąžinimo. Sutartyse numatyta, kad jei nustatoma, jog pareiškėjui buvo nepagrįstai pervestos lėšos, kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos prašymu, kaip nurodyta Reglamento Nr. 501/2008 26 straipsnio 1 dalyje, pareiškėjas privalo grąžinti atitinkamas sumas. Atlikus patikrinimus buvo nustatytos netinkamos finansuoti išlaidos, nes nesilaikyta Reglamento Nr. 3/2008 1 straipsnio 2 dalies, Reglamento Nr. 501/2008 4 straipsnio ir 5 straipsnio 2 dalies, Sutarties 4.5 papunktyje numatytų reikalavimų (neatitiko nurodytų išimčių, kada galima naudoti prekės ženklus), todėl pareiškėjui taikoma neteisėtai išmokėtos paramos sumos susigrąžinimo sankcija.

3.3.                      Informavimo taisyklių 3 punkte numatyta, jog priemonę administruoja Agentūra. Pastaroji 2019 m. priėmė tris sprendimus dėl nepagrįstai išmokėtų lėšų susigrąžinimo iš BMO, o pastarajai sprendimus apskundus, Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) skundą atmetė, o LVAT priėmė naują sprendimą, kuriuo panaikino Agentūros sprendimus. LVAT konstatavo, kad tam, jog Agentūra turėtų įgaliojimus administruoti žemės ūkio produktams skirtas informavimo ir skatinimo priemonės vidaus rinkoje ir trečiosiose šalyse, nustatytas Reglamentu Nr. 3/2008, ir priimti sprendimus dėl išmokėtų lėšų grąžinimo, toks įgaliojimas turėtų būti, tačiau nėra suteiktas nei Lietuvos Respublikos žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymu (toliau – ir ŽMŪKPĮ), nei ES teisės akte. Pasibaigus teisminiams ginčams, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir ŽŪM) iniciatyva vyko susitikimas tarp NMA, ŽŪM bei Agentūros, kurio metu buvo sprendžiamas LVAT panaikintų Agentūros sprendimų trūkumų ištaisymo galimumo klausimas ir nuspręsta pakeisti Informavimo taisykles, kurios 2021 m. rugpjūčio 26 d. žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 3D-527 „Dėl žemės ūkio ministro 2012 m. liepos 12 d. įsakymo Nr. 3D-585 „Dėl informavimo apie žemės ūkio produktus ir jų pardavimo skatinimo vidaus rinkoje ir trečiose šalyse programų administravimo taisyklių ir darbo grupės sudėties patvirtinimo“ pakeitimo“ buvo pakeistos.

3.4.                      Sutartį su pareiškėju pasirašė RRA, taip pat ŽMŪKPĮ 4 straipsnio 4 dalies 3 punkte nustatyta, kad Agentūra administruoja Reglamente (ES) Nr. 1308/2013 nustatytas bendrosios žemės ūkio politikos intervencines priemones ir programas. Tačiau 2018 m. gegužės 31 d. įstatymu Nr. XIII-1213 buvo pakeistas ŽMŪKPĮ, kurio naujos redakcijos 8 straipsnio 1 dalis numato, kad valstybės ir ES paramos priemones administruoja ŽŪM, <...> Agentūra, Vyriausybės įgaliotos institucijos ir savivaldybių institucijos pagal įstatymų nustatytą kompetenciją. Vyriausybės 2018 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 708 „Dėl valstybės įmonės Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūros veiklos nutraukimo“ buvo nutarta nutraukti RRA veiklą, taip pat buvo nuspręsta įsteigti Agentūrą. Žemės ūkio ministro 2018 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. 3D-694 „Dėl valstybės įmonės Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūros likvidavimo“ buvo nutarta likviduoti RRA, visas teises ir pareigas Agentūra perėmė iš RRA, įskaitant ir informavimo ir pardavimo skatinimo priemones. Informavimo taisyklių 2 punkte numatyta, kad šios taisyklės reglamentuoja paramos už informavimo apie žemės ūkio produktus ir jų pardavimų skatinimo vidaus rinkoje ir trečiosiose šalyse programų administravimo tvarką, o 3 punkte numatyta, kad informavimo apie žemės ūkio produktus ir jų pardavimų skatinimo vidaus rinkoje ir trečiosiose šalyse programas administruoja Agentūra. NMA, turėdama pagrįstos informacijos, kad Agentūra neturi įgaliojimų imtis reikiamų veiksmų ar nesiėmė veiksmų, kurių reikia imtis pagal teisės aktus, juos gali atlikti už Agentūrą. NMA yra tinkamas subjektas priimti pareiškėjo ginčijamus Sprendimus dėl lėšų, išmokėtų pagal vykdytas programas, susigrąžinimo. Įvertinus reglamentavimą, tampa aišku, kad juo užtikrintas realiai ir praktiškai veikiantis valstybės ir ES priemonių administravimas (Reglamento Nr. 3/2008 preambulės 12 p.) ir nesukuriamos situacijos, kai nebūtų kompetentingos, sprendimus susigrąžinti lėšas, galinčios priimti institucijos.

3.5.                      Įvertinus Rašto turinį, matyti, kad juo NMA tik informavo pareiškėją apie tai, jog buvo priimti Sprendimai bei kad skolos pagal skundžiamus sprendimus yra padengtos. Raštas yra informacinio pobūdžio, juo NMA nesukėlė pareiškėjui teisinių pasekmių. Pasekmes sukelia NMA Sprendimai, kuriuose yra nurodytos taikomos poveikio priemonės bei teisinis reguliavimas.

3.6.                      Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 4 punkte nustatyta, kad sprendimą dėl grąžintinų lėšų sugrąžinimo priima vykdomoji institucija. Šis sprendimas yra pagrindas iš skolininko (šiuo atveju – iš pareiškėjo) susigrąžinti grąžintinas lėšas. Šių taisyklių 3.12 punkte vykdomoji institucija apibrėžiama kaip Vyriausybės 2004 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. 135 „Dėl valstybės institucijų, savivaldybių ir kitų juridinių asmenų, atsakingų už Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo Garantijų skyriaus priemonių įgyvendinimą, paskyrimo“, 2006 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 987 „Dėl valstybės institucijų, savivaldybių ir kitų juridinių asmenų, atsakingų už Europos žemės ūkio garantijų fondo priemonių įgyvendinimą, paskyrimo“, 2007 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 189 „Dėl valstybės institucijų ir įstaigų, savivaldybių ir kitų juridinių asmenų, atsakingų už Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai priemonių įgyvendinimą, paskyrimo“ ir 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 722 „Dėl valstybės institucijų ir įstaigų, savivaldybių ir kitų juridinių asmenų, atsakingų už Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos įgyvendinimą, paskyrimo“ paskirta institucija, atsakinga už sprendimo dėl paramos suteikimo ir (arba) grąžintinų lėšų nustatymo administruojant ES žemės ūkio fondų priemones priėmimą. Minėtuose nutarimuose nustatyta, kad už Europos žemės ūkio garantijų fondo (toliau – ir EŽŪGF) priemonių administravimą, lėšų mokėjimą, apskaitą ir kontrolę, įskaitant ir žemės ūkio naudmenų ir kitų plotų nuotolines patikras, atsakinga NMA. Taigi NMA šiuo atveju gali priimti sprendimą dėl susidariusios skolos susigrąžinimo.

4.       Trečiasis suinteresuotas asmuo viešoji įstaiga Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūra (šiuo metu – biudžetinė įstaiga Žemės ūkio agentūra prie Žemės ūkio ministerijos) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Agentūra atsiliepime nurodė, kad:

4.1.                      Agentūra buvo įsteigta ir pradėjo veiklą 2018 m. spalio 1 d., ji perėmė funkcijas iš RRA, kuri iki 2018 m. spalio 1 d. administravo informavimo ir skatinimo priemones, numatytas Reglamente Nr. 3/2008 bei buvo sudariusi dotacijos sutartis su pareiškėju dėl įgyvendinamų Programų.

4.2.                      Pareiškėjas Programų informavimo priemonėse naudojo, t. y. reklamavo konkrečius prekės ženklus ir tuo pažeidė Reglamento Nr. 3/2008 1 straipsnio 2 dalies, Reglamento Nr. 501/2008 4 straipsnio ir 5 straipsnio 2 dalies nuostatas bei Sutarčių 4.5 papunktyje įtvirtintą nuostatą, todėl privalo grąžinti jam išmokėtas paramos sumas. Tai, kaip Reglamento Nr. 3/2008 1 straipsnio 2 dalyje šios nuostatos turėtų būti taikomos, nustatyta pareiškėjo sudarytose Sutartyse, konkrečiai nurodant, kad: sutarties vykdytojas įsipareigoja savo ir vykdomųjų institucijų bei subrangovų vardu nenaudoti šioje sutartyje nurodytų priemonių prekių ženklams, įmonių pavadinimams arba, atsižvelgdamas į Reglamento Nr. 501/2008 4 straipsnio 2 dalį ir 5 straipsnio 2 dalį, kilmės nuorodoms; pareiškėjas įsipareigoja savo ir vykdančiųjų institucijų bei galimų subrangovų vardu: nenaudoti šioje sutartyje nurodytų priemonių registruotiems prekių pavadinimams, nereklamuoti įmonių pavadinimų arba, atsižvelgdamas į Reglamento Nr. 501/2008 4 straipsnį ir 5 straipsnio 2 dalį, kilmės nuorodų. Iš šių nuostatų matyti, jog pareiškėjas, gaudamas ES paramą, buvo įsipareigojęs nenaudoti ES paramos priemonių registruotiems prekių pavadinimams ir nereklamuoti įmonių pavadinimų. Be to, Reglamento Nr. 3/2008 1 straipsnio 1 dalyje yra papildomai paaiškinta jo taikymo sritis ir nurodyta, kad jis yra taikomas finansuojant informavimą (Bendrijos/ES lėšomis) „apie žemės ūkio produktus ir jų gamybos būdą, taip pat maisto produktus, kurių pagrindą sudaro žemės ūkio produktai“.

4.3.                      Nors pagal Reglamento Nr. 3/2008 1 straipsnio 2 dalį informuojant apie maisto produktus, kurių pagrindą sudaro žemės ūkio produktai, galėjo būti nurodyta produkto, kuriam taikomos priemonės (ES parama), kilmė, jei tai pavadinimas, suteiktas pagal ES teisės aktus, toks produkto pavadinimas (maisto produkto atžvilgiu, kaip tai papildomai reikalauja ir 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1169/2011 dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams (toliau – ir Reglamentas Nr. 1169/2011), galėjo apimti tik produkto bendrinį pavadinimą, t. y. aliejus ar pan., o ne konkrečius / registruotus prekės ženklus (pvz., „(duomenys neskelbtini)“). Pareiškėjas netinkamai aiškina ir Reglamento (EB) Nr. 501/2008 4 straipsnio 2 dalies nuostatą „pateikiant tipinio produkto pavadinimą arba ypatumą, reikalingą skatinimo arba informavimo kampanijai iliustruoti, produkto kilmę nurodyti leidžiama“. Nors nagrinėjamu atveju pagal Reglamento Nr. 501/2008 4 straipsnio 2 dalį pareiškėjas ir galėjo nurodyti produkto kilmę, jei tai teisinis pavadinimas, suteiktas pagal ES teisės aktus ar įprastinis pavadinimas (pvz., (duomenys neskelbtini) ir pan.), toks pavadinimas (maisto produkto atžvilgiu, kiek tai susieta su kilmės nurodymu) bet kuriuo atveju galėjo apimti tik produkto įprastinį / bendrinį pavadinimą (aliejus ir pan.), o ne konkrečius / registruotus prekės ženklus („(duomenys neskelbtini)“), kaip tai atliko pareiškėjas. Nuoroda į produkto kilmę Reglamento Nr. 501/2008 4 straipsnio 2 dalies nuostatoje yra vertintina tik kaip nuoroda į produkto kilmės šalį ar vietovę (o ne į konkretų maisto produkto prekės ženklą).

4.4.                      Pareiškėjas nurodė klaidinančius teiginius, kad Informavimo apie daržoves ir apie EKO produktus programos priemonėse „Informaciniai stendai su lankstinukais vartotojams“ ir „Informaciniai stendai prekybos vietose“ dalyvavo ne po vieną gamintoją ir ne po vieną prekių ženklą. Pirmu atveju dalyvavo bent 6 skirtingi prekių ženklai, o antru atveju – 3 prekių ženklai.

4.5.                      Nesutinka su skundo teiginiais, kad visos Programos buvo tikrintos iki 2018 m. spalio 1 d. RRA „ir visų šių patikrinimų išvados buvo teigiamos, pažeidimų nenustatyta“, kad „iki šiol tebegaliojantys, neatšaukti ir nepanaikinti <...> patikros vietoje aktai“. Pareiškėjas nutyli apie patikrinimus, kurių metu buvo nustatyti pažeidimai. RRA kreipėsi į EK su prašymu išaiškinti prekių ženklo naudojimo administruojamose Programose galimybes ir EK 2017 m. rugpjūčio 29 d. išaiškinime nurodė, kad įgyvendinant Programas aiškios nuorodos į prekės ženklus ir gamintojus nėra galimos. Taigi RRA, atsižvelgdama į patikrinimo rezultatus ir EK išaiškinimą, 2017 m. rugsėjo 15 d. raštu įpareigojo pareiškėją nenaudoti Programų priemonių konkrečių įmonių ir prekių ženklų reklamai, nes išlaidos bus nekompensuojamos. Tai reiškia, kad pareiškėjas jau nuo 2017 m. rugsėjo 15 d. žinojo, kad prekių ženklų negali naudoti įgyvendindamas Programas ir kad nesilaikant šio įsipareigojimo jo patiriamos išlaidos gali būti nekompensuojamos.

4.6.                      Pareiškėjo ir RRA sudarytos visų trijų Programų Sutartys nustatė aiškų draudimą naudoti Sutartyse nurodytas priemones prekių ženklams, įmonių pavadinimams arba kilmės nuorodoms. Sutarčių 4 straipsnio 1 dalyje pareiškėjas įsipareigojo būti atsakingas už Programų priemonių įgyvendinimą ir jų suderinamumą su ES teisės aktais, todėl akivaizdu, jog vykdydamas Programas privalėjo vadovautis Reglamentu Nr. 3/2008, o pastarasis draudė naudoti informavimo priemones konkretiems registruotiesiems prekės pavadinimams ir prekių ženklams. Be to, Informavimo taisyklių 30 punkte nurodyta, jog 10 proc. plotas skaičiuojamas tik kaip „produktų pavyzdžių atvaizdavimas“. Pareiškėjas, priešingai nei teigia skunde, negalėtų pateikti šio reikalavimo laikymąsi pagrindžiančių įrodymų. Pareiškėjas motyvuoja ir pateikia eksperto išvadas, tačiau pastarasis įrodymas vertintinas kritiškai. Pirma, pareiškėjas pasitelkė, kaip jis teigia, nepriklausomą rinkodaros specialistą, mokslininką, profesorių S. U. ir nepaisant eksperto turimų specifinių žinių, bet neturinčio teisinio išsilavinimo. Antra, kritiškai vertintinas ir pats išvados turinys, kadangi nors pareiškėjas ir teigia, kad konkrečių gamintojų produktų paminėjimas vykdant Programos priemones atitiko nacionalinius teisės aktus – Informavimo taisykles, visgi nėra pateikta jokių konkrečių skaičiavimų, aritmetinių palyginimų bei konkrečių procentinių dalių įvardijimo pagal minimą nacionalinį teisinį reguliavimą. Eksperto išvada šiuo atveju pagrįsta tik subjektyviu, jo paties vertinimu, subjektyviais jo teiginiais. Be to, ekspertas išvadoje pats sau prieštarauja – pripažįsta, kad pareiškėjas naudojo konkrečių registruotų prekių pavadinimus (tai yra Reglamento Nr. 3/2008 1 straipsnio 2 dalies pažeidimas), tačiau galutinę išvadą daro priešingą.

4.7.                      Dėl pareiškėjo teiginio, kad Reglamento Nr. 3/2008 nuostatų neteisingam aiškinimui ir taikymui įtakos galėjo turėti netinkamas vertimas į lietuvių kalbą – tokias interpretacijas vienareikšmiškai paneigia EK 2017 m. kovo 1 d., 2017 m. rugpjūčio 28 d. ir 2017 m. rugpjūčio 29 d. raštai. EK aiškiai pabrėžia, kad įgyvendinant Programas aiškios nuorodos į prekės ženklus ir gamintojus nėra galimos.

4.8.                      Agentūra pritaria VAAT padariusiam išvadą, kad pirma, nepaisant to, kokia buvo pradinė Lietuvos valstybės institucijų pozicija tiek prieš dešimt metų, tiek pradiniame EK tyrime, nekeičia ir negali pakeisti Reglamento Nr. 3/2008 nuostatų. Antra, Sutarčių 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už priemonių įgyvendinimą ir jų suderinamumą su ES teisės aktais ir šioje srityje taikomomis konkurencijos taisyklėmis techniškai ir finansiškai atsakingas tik sutarties vykdytojas – pareiškėjas. Be to, UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ 2020 m. lapkričio 4 d. pažymoje pateikiama prastos grafinės kokybės tekstinė informacija, su nedidelėmis nuotraukomis. Tekstinėje informacijoje, esančioje šiame rašte, jokie konkretūs duomenys nepateikiami, tik išvardintos programos (jų pavadinimai). Daugiau informacijos (kokie konkrečiai produktai, kokie konkrečiai prekės ženklai, kokių konkrečiai įmonių produkcija buvo reklamuojama) nepateikta. Iš nuotraukų neaišku, kokiai konkrečiai programai priklauso kiekviena iš nuotraukų, kokie ir kada pažymoje nurodytų pareiškėjų akcentuojami veiksmai buvo vykdomi, ar tikrai buvo kompensuotos išlaidos tų veiksmų įgyvendinimui. Pažymoje esančiose nuotraukose matomi kai kurie prekių ženklai, pvz., (duomenys neskelbtini), galėjo būti naudojami demonstravimui ir degustavimui, kadangi tai buvo kito pobūdžio ES finansuojamų programų „Spiritinių gėrimų, turinčių geografinę nuorodą arba tradicinį apibūdinimą, eksporto skatinimo programa“ ir „Spiritinių gėrimų, turinčių geografinę nuorodą arba tradicinį apibūdinimą, eksporto į trečiąsias šalis skatinimo programa“ vienas iš produktų. Pareiškėjas pateikia klaidinančią informaciją, kad galimybė naudoti produkciją su prekės ženklais specialiuose programų stenduose prekybos centruose numatyta Programose. Jose atitinkamiems veiksmams yra numatyta naudoti programų produktus, tačiau nėra nurodyta, kad šie produktai bus su prekės ženklais.

4.9.                      Priimtas galutinis EK sprendimas tyrime (Nr. INT/2017/010/LT) dėl pareiškėjo vykdytų trijų šiam ginčui aktualių programų. EK priėmė sprendimą dėl finansinių sankcijų taikymo dėl pareiškėjo padarytų pažeidimų – ES paramos priemonių naudotos registruotiems prekių pavadinimams ir įmonių pavadinimų reklamai.

 

II.

 

5.       Regionų administracinis teismas 2024 m. vasario 19 d. sprendimu pareiškėjo BMO skundą tenkino iš dalies, panaikino atsakovo NMA 2021 m. spalio 15 d. raštą Nr. BR6-7225 „Dėl skolos susidarymo ir išskaičiavimo“, taip pat atitinkamą LAGK 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. 21R-846 (AG-786/05-2021) 20 dalį (kuria paliktas galioti minėtas raštas); dėl likusios dalies skundą atmetė; priteisė pareiškėjo BMO naudai iš atsakovo NMA 100 Eur atstovavimo išlaidų ir 1 Eur sumokėto žyminio mokesčio.

6.       Teismas byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatė, kad:

6.1.                      RRA ir BMO 2013 m. liepos 22 d. sudarė sutartį dėl Informavimo apie EKO produktus programos įgyvendinimo (toliau – ir EKO Sutartis), 2015 m. sausio 27 d. – sutartį dėl Informavimo apie daržoves programos įgyvendinimo (toliau – ir Daržovių sutartis), 2016 m. vasario 9 d. – sutartį dėl Informavimo apie rapsų aliejų programos įgyvendinimo (toliau – ir Aliejaus Sutartis).

6.2.                      2016 m. birželio 23 d. RRA surašė „ISP programos patikros vietoje aktą“ Nr. 1PKP-(11.8)-01 dėl Informavimo apie daržoves programos įgyvendinimo (tikrinamas laikotarpis nuo 2015 m. sausio 27 d. iki 2016 m. sausio 27 d.).

6.3.                      2016 m. gruodžio 20 d. RRA surašė „ISP programos patikros vietoje aktą“ Nr. 1PKP-(11.8)-03 dėl Informavimo apie EKO produktus programos įgyvendinimo (tikrinamas laikotarpis nuo 2015 m. liepos 22 d. iki 2016 m. liepos 22 d.).

6.4.                      2017 m. liepos 27 d. RRA surašė ISP programos patikros vietoje aktą Nr. 1PKP-( 11.8)-01 dėl Informavimo apie rapsų aliejų programos įgyvendinimo (tikrinamas laikotarpis nuo 2016 m. vasario 9 d. iki 2017 m. vasario 9 d.).

6.5.                      EK Žemės ūkio ir kaimo plėtros generalinio direktorato (toliau – ir EK direktoratas) 2017 m. kovo 1 d. rašte Nr. Ares(2017)1092474-01/03-2017 nurodoma, jog EK gavo Lenkijos maisto teisės centro skundą dėl BMO netinkamo Informavimo apie rapsų aliejų programos įgyvendinimo, t. y. jog BMO naudoja skatinimo programą tik teikdama informacijos apie specifinį ženklą, produktą arba kompaniją.

6.6.                      RRA 2017 m. liepos 27 d. surašė užsakomosios patikros vietoje aktą Nr. 1 PKP-(11.16)-04, kuriame nurodytos nustatytos aplinkybės tiriant Lenkijos maisto teisės centro skundą, tarp jų, jog Lietuvos televizijoje buvo rodoma reklama, o iškart po jos – UAB „(duomenys neskelbtini)“ gaminamo rapsų aliejaus („(duomenys neskelbtini)“) reklama; nuo 2016 m. iki skundo pateikimo transliuojamoje reklamoje pateikiamas aliejaus butelio dizainas yra tapatus UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudojamam „(duomenys neskelbtini)“ buteliui, o tinklapyje: www.15min.lt demonstruojama Programos lėšomis aliejaus reklama, kartu su šia reklama tame pačiame reklaminiame skydelyje pateikta ir „(duomenys neskelbtini)“ reklama; 2016 m. vykusioje parodoje „Agrobalt“ buvo vykdoma viena iš programos priemonių, reklaminiame stende buvo išdėstyta išimtinai prekės ženklu „(duomenys neskelbtini)“ paženklinta UAB „(duomenys neskelbtini)“ produkcija; prekybos centruose įrengtuose stenduose buvo išdėstyti tik prekės ženklu „(duomenys neskelbtini)“ paženklinta UAB „(duomenys neskelbtini)“ produkcija.

6.7.                      EK direktorato 2017 m. rugpjūčio 28 d. rašte Nr. Ares(2017) 1092474-01/03-2017 nurodoma, jog pagal Reglamentą Nr. 3/2008 skatinimo priemonės negali būti orientuotos į prekės ženklą; tačiau degustuojant mugėse arba pardavimo vietose produktai su nurodytais prekės ženklais išskirtinai galimi, užtikrinus, kad visi skatinimo organizacijos nariai yra pakviesti atsiųsti savo produktų pavyzdžių, kurių kiekis degustacijai nesiskirs. Kaip bebūtų, privaloma užtikrinti, kad bendrai imtasi priemonių, neorientuotų į prekės ženklus.

6.8.                      EK direktoratas 2017 m. rugpjūčio 29 d. rašte Nr. Ares(2017) 1092474-29/08-2017 nurodė, kad remiantis Reglamento Nr. 3/2008 1 straipsnio 2 dalimi, informacinės priemonės negali būti orientuotos į prekės ženklą arba skatinti produktų vartojimą dėl konkrečios kilmės. Skatinimo medžiagos turi vengti nurodyti prekės ženklų pavadinimus ir konkrečius gamintojus. Tokius įsipareigojimus (nereklamuoti prekės ženklų, įmonių pavadinimų) įtvirtina ir Sutartys. Ši nuomonė pateikta atsižvelgus į laiške išdėstytus faktus ir supratus, kad kilus prieštaravimams su ES įstatymais, ESTT būtina pateikti neabejotiną taikomų ES įstatymų paaiškinimą.

6.9.                      RRA 2017 m. rugsėjo 15 d. raštu Nr. 2A-(8.13)-125 pareiškėją informavo, kad atlikusi patikrą ir įvertinusi Informavimo apie rapsų aliejų ir daržoves programų priemonių „Dalyvavimas parodoje „Agrobalt“ ir „Informaciniai stendai prekybos vietose“ įgyvendinimo vaizdinius įrodymus, nustatė, kad buvo eksponuojami ir vartotojams aiškiai matomi dideli vieno ir to paties gamintojo prekės ženklo produkcijos kiekiai („(duomenys neskelbtini)“; prekės ženklas „(duomenys neskelbtini) 27 d. Sutarčių nuostatos, nesilaikoma įsipareigojimo vartotojams galimai teikiant informaciją apie konkretų gamintoją ir to gamintojo prekės ženklą. RRA įpareigojo pareiškėją nenaudoti nurodytų ir kitų Programų priemonių įmonių ir prekių ženklų reklamai.

6.10.                      BMO 2018 m. balandžio 27 d. raštu pateikė rašytinius paaiškinimus į RRA prašymą. Nurodė nesutinkanti, kad dalis BMO vykdomų programų įgyvendinimo veiksmų buvo orientuoti į konkrečių prekės ženklų reklamą; jog teisės aktai numato galimybę tam tikrais atvejais naudoti prekės ženklais pažymėtą produkciją. Taip pat nurodė, kad Reglamentu Nr. 3/2008 nėra draudžiama įgyvendinant tam tikras priemones naudoti prekės ženklais pažymėtos produkcijos, o pagal šiuo metu galiojančių teisės aktų nuostatas galima naudoti prekių ženklus, jei: 1) užtikrinama vienoda galimybė visiems pasiūlymus teikiančios organizacijos nariams pateikti savo prekių ženklus demonstracijai; 2) tiesioginės programos reklaminės medžiagos turinys netampa orientuotas į konkrečių prekių reklamą; 3) pateikiama keletas prekių ženklų, jei tai įmanoma atsižvelgiant į specifinę konkrečios valstybės situaciją. Informacija apie Programas buvo skelbiama interneto svetainėje, bet kuris suinteresuotas asmuo galėjo tapti BMO dalininku ir prisidėti prie programų įgyvendinimo teikiant produkcijos pavyzdžius. Programų vykdymo metu buvo gauti keleto įmonių prašymai, jie buvo patenkinti, įmonėms sudaryta galimybė dalyvauti įgyvendinant Programas. Ant produkcijos pateikiamų ženklų matomumas, lyginant su viso stendo dydžiu, buvo nedidelis ir neviršijo 10 proc. viso informacinio stendo dydžio. Prekės ženklais panaudota produkcija buvo naudojama tik atliekant demonstracijas prekybos vietose ar mugių metu. Išlaidos informacinės medžiagos rengimui buvo apie 9–15 proc. visų Programoms skirtų lėšų. Be to, pagrindinėje Programų demonstracinėje medžiagoje nuorodų į prekės ženklus nebuvo, paženklinti produktai buvo naudojami tik kaip papildoma priemonė, kuria siekiama sustiprinti pagrindine ir tiksline Programų demonstracine medžiaga siekiamą skleisti žinutę. Šiuo atveju galėtų būti taikoma nebent ne didesnė kaip 5 proc. pataisa dėl formalaus pažeidimo pobūdžio. Prekių ženklais pažymėta produkcija buvo eksponuojama ne ant paties stendo maketo, bet ant sumontuotų stendų karkaso; nei stendų maketuose, nei lankstinukuose prekių ženklai nebuvo atvaizduojami.

6.11.                      ŽŪM 2018 m. liepos 30 d. rašte Nr. 2D-2583(17.27) EK direktoratui nurodė nesutinkanti, kad dalis BMO vykdomų programų įgyvendinimo veiksmų buvo orientuoti į konkrečių prekės ženklų reklamą, iš esmės pakartotojo dalį pareiškėjo 2018 m. balandžio 27 d. rašte nurodytų argumentų. Nurodė, kad pagal Reglamentą Nr. 3/2008 priemonės negali būti susijusios su prekių ženklais ir išimtis degustacijai bei daug prekės ženklų (daugiau nei 5) nenustatyta.

6.12.                      Agentūra 2019 m. birželio 17 d. ir 2019 m. rugpjūčio 14 d. priėmė tris sprendimus „Dėl nepagrįstai išmokėtų lėšų susigrąžinimo iš BMO, kuriais nusprendė susigrąžinti pareiškėjui nepagrįstai išmokėtas lėšas (173 085,32 Eur, 75 032,6 Eur ir 241 122,60 Eur), kurios pripažintos netinkamomis finansuoti už faktinį Programų priemonių įgyvendinimą, vykdančios institucijos atlygį, pareiškėjo išlaidas, rezultatų vertinimą ir palūkanas.

6.13.                      Sutartis su pareiškėju pasirašė RRA, tačiau Vyriausybės 2018 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 708 „Dėl valstybės įmonės Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūros veiklos nutraukimo“ buvo nutarta nutraukti RRA veiklą, taip pat buvo nuspręsta įsteigti Agentūrą. ŽMŪKPĮ 4 straipsnio 4 dalies 3 punkte buvo nustatyta, kad Agentūra administruoja Reglamente Nr. 1308/2013 nustatytas bendrosios žemės ūkio politikos intervencines priemones ir programas. Žemės ūkio ministro 2018 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. 3D-694 „Dėl valstybės įmonės Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūros likvidavimo“ buvo nutarta likviduoti RRA ir pavesti RRA generalinio direktoriaus pavaduotojui, atliekančiam gen. direktoriaus pareigas, A. B. iki 2018 m. spalio 1 d. perduoti RRA reikalus Agentūros atstovei, laikinai einančiai direktoriaus pareigas A. K., kad būtų užtikrintas funkcijų perimamumas. Taip faktiškai Programų įgyvendinimo kontrolė perėjo iš RRA į Agentūrą.

6.14.                      BMO apskundė šiuos sprendimus, VAAT 2020 m. spalio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-1076-1047/2020, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl minėtų Agentūros sprendimų panaikinimo, nusprendė skundą atmesti kaip nepagrįstą. LVAT 2021 m. birželio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2176-624/2021 pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino, VAAT 2021 m. spalio 7 d. sprendimą panaikino. LVAT nurodė, jog byloje ginčijamus sprendimus priėmė tam tinkamai suteiktų įgaliojimų neturinti Agentūra.

6.15.                      Žemės ūkio ministras, nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. pakeisdamas Informavimo taisykles, jų 441 punkte numatė, kad NMA, turėdama pagrįstos informacijos, kad Agentūra neturi įgaliojimų imtis reikiamų veiksmų ar nesiėmė veiksmų, kurių reikia imtis pagal teisės aktus, priima sprendimus dėl neteisėtai išmokėtų ir (arba) panaudotų lėšų sugrąžinimo bei kitų pagal teisės aktus ir (ar) paramos sutartis reikalaujamų grąžinti lėšų sugrąžinimo.

6.16.                      NMA priėmė Sprendimus susigrąžinti pareiškėjui nepagrįstai išmokėtas lėšas (173 085,32 Eur, kurios pripažintos netinkamomis finansuoti už faktinį Informavimo apie rapsų aliejų programos priemonių įgyvendinimą, vykdančios institucijos atlygį, pareiškėjo išlaidas, rezultatų vertinimą ir palūkanas; 241 122,60 Eur; 75 032,60 Eur) ir Raštą. NMA Sprendimuose nurodyti papildomi ir išsamesni juos pagrindžiantys motyvai bei pateikti priedai (vaizdiniai įrodymai el. laikmenoje).

7.       Teismas, pasisakydamas dėl pažeidimų esmės, įvertino Reglamento Nr. 3/2008 1 straipsnio 2 dalies, Sutarčių 4 straipsnio 5 dalies nuostatas. Teismas sutiko su NMA vertinimu, kad pareiškėjas padarė Sprendimuose nurodytus Reglamento Nr. 3/2008 ir Reglamento Nr. 501/2008 4 straipsnyje ir 5 straipsnio 2 dalyje nurodytus draudžiamus veiksmus. Teismas tokią išvadą padarė tiek aiškindamas Reglamento Nr. 3/2008 1 straipsnio 2 dalies ir Sutarčių 4 straipsnio 5 dalies nuostatas pažodžiui, tiek pagal tikslą (Reglamento Nr. 3/2008 preambulės 2 punktas), taip pat atsižvelgdamas į konkrečiai nagrinėjamoje byloje pareiškėjo įgyvendintas priemones. Kaip matyti iš byloje esančios vaizdinės medžiagos, pridėtos prie Sprendimų, priemonės „Dalyvavimas parodoje „Agrobalt“, „Informaciniai stendai prekybos vietose“, „Informaciniai stendai su lankstinukais vartotojams“ buvo iš esmės skirtos konkretiems registruotiesiems prekių ženklams ir skatino naudoti produktą dėl jo konkrečios kilmės.

8.       Teismas nurodė, kad Reglamento Nr. 1169/2011 dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams 17 straipsnyje yra suformuluota nuostata, jog maisto produkto pavadinimas turi būti jo teisinis pavadinimas, o jei tokio pavadinimo nėra, nurodomas įprastinis maisto produkto pavadinimas arba, jei tokio pavadinimo nėra arba jis nevartojamas, - aprašomasis maisto produkto pavadinimas. Vietoj maisto produkto pavadinimo negali būti vartojami: pavadinimas, saugomas kaip intelektinė nuosavybė, prekės ženklas ar išgalvotas pavadinimas (1 ir 4 dalys). Vadinasi, nurodomo produkto pavadinimas galėjo apimti tik produkto bendrinį pavadinimą, t. y. aliejus ar pan., o ne konkrečius registruotus prekės ženklus (pvz., „(duomenys neskelbtini)“). Teismas pažymėjo, kad pats pareiškėjas skunde nurodė, kad po 2017 m. rugsėjo 15 d. pranešimo gavimo nebuvo nustatyta, jog naudojo prekių ženklus. Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu taip pat akcentavo, kad po minėto pranešimo pareiškėjas Programas įgyvendino nenaudodamas prekių ženklų. Tai rodo, kad Programos ir Sutartys galėjo būti įgyvendintos nenaudojant konkrečių prekių ženklų.

9.       Teismas nurodė, kad iš aptartų Reglamento Nr. 3/2008 ir Reglamento Nr. 501/2008 reguliavimo, tiek Sutarčių teksto aiškiai matyti, jog iš esmės tiek Sutartimis, tiek ir Reglamentais buvo siekiama, kad vykdant Programas būtų užtikrinamas visuomenės informavimas apie ES žemės ūkio produktus ir skatinamas jų naudojimas, neišskiriant konkrečių produktų, pažymėtų tam tikrais prekių ženklais, įmonių pavadinimais, kilmės nuorodomis. Sutartyse konkrečiai ir aiškiai buvo įtvirtintas draudimas nenaudoti priemonių prekių ženklams, įmonių pavadinimams arba, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 501/2008 4 straipsnio 2 dalį ir 5 straipsnio 2 dalį, kilmės nuorodoms.

10.       Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad pati reklaminė medžiaga – stendai, lentynos ir lankstinukai – buvo pagaminti be jokių nuorodų į konkrečius gamintojus ar jų prekių ženklus. Pirma, teismas vertino ne tik stendus, lentynas ir lankstinukus, nes prekybos centruose jie nestovėjo tušti. Teismas vertino ir ant jų padėtas prekes, ant kurių buvo informacija apie konkretų gamintoją ir to gamintojo prekės ženklą, ant stendo buvo užklijuotos kainos. Taigi priemonė vertinama visa su išbaigtu jos praktiniu realizavimu. Antra, byloje pateiktose nuotraukose matyti ant stendų užklijuotas lipdukas su prekės ženklu („(duomenys neskelbtini)“). Taigi net ir ant stendų buvo klijuojami prekės ženklai. Dėl to pareiškėjo argumentai, kad Reglamento Nr. 501/2008 1 priede yra numatyta priemonė „demonstravimas prekybos vietose“ ir kad atitinkamose programose yra numatytas prekių eksponavimas prekybos centruose stenduose (matyti iš prijungtos VAAT bylos Nr. eI3-1076-1047/2020 medžiagoje esančio skundo priedo „14 programų ištraukos su vertimais.pdf“),  nesuteikia teisės naudoti konkrečius prekių ženklus.

11.       Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo ir RRA sudarytos Sutartys nustatė aiškų draudimą naudoti Sutartyse nurodytas priemones prekių ženklams, įmonių pavadinimams ar kilmės nuorodoms. Reglamentas yra ES institucijų leidžiamas teisės aktas, kuris šiuo atveju, kaip ir Sutartys, turi viršenybę prieš nacionalinius teisės aktus. Be to, Informavimo taisyklių 30 punkte (redakcija, galiojusi iki 2018 m. spalio 2 d.) buvo nurodyta, jog prieš pradėdamas gaminti programoje numatytą informavimo apie žemės ūkio produktus ir jų pardavimų skatinimo medžiagą, pareiškėjas privalo pateikti RRA planuojamų gaminti informavimo ir jų pardavimų skatinimo medžiagos gamybos grafiką, maketus ar dizaino pavyzdžius. Užsakyti pagal programą gaminamą medžiagą pareiškėjas gali tik turėdamas RRA maketo ar dizaino patvirtinimą raštu. Pagal programą gaminamoje medžiagoje draudžiama reklamuoti prekės ženklus, tačiau reklama nelaikomas produktų pavyzdžių atvaizdavimas, jeigu jis sudaro ne daugiau kaip 10 proc. viso medžiagos ploto. Iš byloje pateiktų derinimo su RRA dokumentų matyti, kad RRA buvo pateikti maketai, kuriuose (nei viename iš jų) nebuvo matyti informacijos apie konkretų gamintoją (pavadinimą, prekės ženklą). Tuo metu, pagal Informavimo taisykles reklamos 10 proc. plotas skaičiuojamas kaip produktų pavyzdžių atvaizdavimas medžiagos plote, tačiau ši nuostata nereiškia, jog eksponuojant (reklamuojant) konkrečius produktus ne pačių stendų ar reklaminėje medžiagoje, o juos pateikiant (išstatant) prie stendų ir jiems esant aiškiai matomiems (reklamuojamiems) nėra padarytas pažeidimas. Be to, minėtoje Informavimo taisyklių nuostatoje minimas viso produkto pavyzdžio atvaizdavimo plotas, o pareiškėjo pateiktuose skaičiavimuose referuojama į paties prekės ženklo plotą, kuris, akivaizdu, gerokai mažesnis negu viso produkto pavyzdžio atvaizdavimo plotas. 

12.       Teismas vertino, jog EK 2017 m. rugpjūčio 29 d. ir 2017 m. rugpjūčio 28 d. raštuose pateikta informacija apie degustavimo mugėse metu galimumą naudoti prekės ženklus laikytina išimtine situacija, kuri toleruojama, jeigu užtikrinama, kad jeigu visi skatinimo organizacijos nariai yra pakviesti atsiųsti savo produktų pavyzdžių, kurių kiekis degustacijai nesiskirs ir kad bendrai imtasi priemonių, neorientuotų į prekių ženklus. Tokia galimybė siejama su vienodu kuo daugiau įmonių gaminamos produkcijos prekės ženklų produktų pavyzdžių pateikimu ir tokias aplinkybes turi įrodyti pareiškėjas. Visgi šiuo atveju pareiškėjas neįrodė minėtų išimtinių aplinkybių (pvz., eksponuotų produktų prekių ženklų buvo tiek daug, kad dėl šios aplinkybės prekių ženklų naudojimas „ištirpo“), be to, nors, kaip paaiškino pareiškėjas, bet kuris suinteresuotas asmuo galėjo tapti BMO dalininku (kas taip pat yra papildomas ribojimas) ir prisidėti prie programų įgyvendinimo teikiant produkcijos pavyzdžius, dėl rinkos ypatumų į ją dėl konkrečių produktų kreipėsi mažai įmonių. Teismas pažymėjo ir tai, kad nėra ginčo, jog Rapsų aliejaus programos priemonėse buvo demonstruojamos išskirtinai vieno prekės ženklo prekės. Informavimo apie EKO produktus programos atveju buvo eksponuojami 3 prekių ženklai, bet iš Sprendimo 2 ir prie jo pridėtų nuotraukų matyti, kad atskirose priemonėse buvo eksponuojamos vieno prekės ženklo produkcija (pvz., 2014 m. liepos 17–21 d. stenduose „Maxima“ parduotuvėse buvo eksponuojamos tik ženklo „(duomenys neskelbtini) prekės). Analogiškai pareiškėjas nurodė, kad Vaisių ir daržovių priemonėse dalyvavo net 6 prekių ženklai, tačiau iš Sprendimo 3 ir prie jo pridėtų nuotraukų matyti, kad atskirose priemonėse buvo eksponuojami atskiri prekių ženklai. Iš bylose medžiagoje esančių nuotraukų matyti, kad buvo naudojami atskiri stendai tam tikram prekės ženklui. Taigi pareiškėjo teiginiai apie išskirtines aplinkybes naudojant gausų prekių ženklų kiekį laikyti neįrodytais. Be to, ir EK nurodytos nuostatos dėl galimumo naudoti prekės ženklus mugėse yra įtvirtintos naujuose Reglamentuose (Nr. 1144/2014 ir Nr. 1831/2015), o ne Reglamente Nr. 3/2008. Kita vertus, šie raštai nėra oficialus administracinis aktas. Iš EK raštų yra akivaizdžiai aiški pozicija, jog yra privaloma užtikrinti, kad būtų imtasi priemonių, neorientuotų į prekės ženklus, o tai nurodyta ir Reglamentuose Nr. 3/2008 ir Nr. 501/2008, kuriais remiantis buvo sudarytos Sutartys.

13.       Dėl argumento, kad EK raštuose minimos tik dvi programos, o Sprendimai priimti dėl trijų programų, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas vykdė tris Programas ir visos pagal jas įgyvendinamos priemonės turi atitikti tuos pačius teisės aktų reikalavimus. Juolab, iš EK dvišalio posėdžio protokolo matyti, jog EK buvo atliktas tyrimas dėl visų trijų Programų, o EK atmetė Lietuvos institucijų pateiktoje pozicijoje nurodytus paaiškinimus, be kita ko, nurodant, jog visų trijų Programų veikla yra skirta tam tikriems prekių ženklams, taip pat pažymint ir tai, kad Reglamentai Nr. 1144/2014 ir Nr. 1831/2015, kuriais rėmėsi Lietuvos institucijos, įgyvendinami pagal „naują skatinimo schemą“, tuo metu ginčijamos Programos įgyvendintos pagal ankstesnę schemą (Reglamento Nr. 3/2008).

14.       Teismo vertinimu, tai, kad iki pareiškėjo pažeidimų padarymo egzistavo kita praktika ar kad kitų subjektų atžvilgiu buvo priimti kitokie sprendimai, nėra reikšminga šiuo ginčo atveju, nes tai nėra susiję su nagrinėjama byla ir niekaip negali paneigti pareiškėjo padarytų pažeidimų. Be to, ir ankstesniais atvejais faktinės aplinkybės gali būti visai kitos ir negali būti lygintinos. Nėra paneigta, kad RRA buvo pateikti maketai, kuriuose nebuvo matyti informacijos apie konkretų gamintoją (pavadinimą, prekės ženklą), taigi buvo suderintas tik stendas ir lankstinukas, tačiau ne ant stendų padėtos prekės. Nepaisant to, paminėtos aplinkybės nepaneigia Reglamentuose nustatyto ir Sutarčių 4 straipsnio 1 dalyje detalizuoto reguliavimo. Lietuvos valstybės institucijos pradinė pozicija EK tyrime bei nacionaliniai teisės aktai nekeičia ir negali pakeisti Reglamento Nr. 3/2008 nuostatų. Taip pat nėra ginčo, kad už priemonių įgyvendinimą ir jų suderinamumą su ES teisės aktais ir šioje srityje taikomomis konkurencijos taisyklėmis techniškai ir finansiškai atsakingas tik sutarties vykdytojas (t. y. pareiškėjas).

15.       Dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Raštą teismas nurodė, kad NMA vadovavosi Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 17.2 ir 18 punktais. Teismas taip pat aptarė Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 9, 10, 12 punktų, 15.1 papunkčio nuostatas, Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 20 punkto nuostatas. Sistemiškai įvertinęs aptartą teisinį reguliavimą, teismas priėjo prie išvados, kad turėjo būti sprendimas dėl lėšų susigrąžinimo, nurodytos palūkanos, skaičiuojamos už pavėluotą dieną, sekančiu etapu turėjo būti vertinama, ar yra užskaitytinų sumų. Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 20 punkte buvo numatytas terminas skolos įskaitymo apskundimui, taigi pagal nustatytą teisinį reguliavimą tokioje situacijoje priimamas atskiras sprendimas dėl lėšų įskaitymo, o skolininkas informuojamas apie tokį sprendimą. Taigi turėjo būti priimtas atskiras sprendimas dėl lėšų įskaitymo. BMO skolos pagal Sprendimus yra padengtos. NMA Rašte pateikė nuorodą į Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 17.2 punktą, kuris numatė grąžintinų lėšų įskaitymą kaip lėšų susigrąžinimo būdą.  Nei Rašte, nei byloje nėra duomenų apie jokį kitą lėšų įskaitymo sprendimą skundžiamų Sprendimų pagrindu. Rašte (2 pastraipoje) naudojama formuluotė „užskaitomos“. Dėl to teismas padarė išvadą, kad Raštas savo esme yra sprendimas dėl lėšų įskaitymo, kuriuo realizuojama Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 17.2 punkte nurodyta galimybė. Iš Rašto turinio nėra aišku, kodėl paskaičiuojamos būtent tokios palūkanos (nėra nurodyti konkretūs laikotarpiai), taip pat nėra aišku, kokiomis lėšomis įskaitytos grąžintinos lėšos. Rašte rašoma apie anksčiau įskaitytas lėšas, kurias turėjo grąžinti pareiškėjas, bet akivaizdu, kad negalima užskaityti vienos vykdytinos pareiškėjo piniginės prievolės tokia pačia kita prievole. Pats atsakovas laikėsi pozicijos, kad Raštas yra tik informacinio pobūdžio, t. y. juo tik informuojama apie anksčiau atliktus veiksmus, kas iš dalies tik patvirtina, jog ir pačiam atsakovui nėra aiški Rašto esmė – ar juo įskaitomos lėšos, ar tik informuojama apie ankstesnius įskaitymus, nors, kaip jau pasisakyta, nėra pateiktos nuorodos į konkrečius ankstesnius sprendimus, kuriais buvo įskaitytos lėšos. Be to, Rašte nėra pasisakyta dėl pareiškėjo nurodomo jo inicijuoto priešpriešinių reikalavimų įskaitymo jo pranešimu 2021 m. liepos 9 d., t. y. iki Rašto priėmimo. Teismas padarė išvadą, kad Raštas neatitinka administraciniam sprendimui keliamų išsamumo, aiškumo ir motyvavimo reikalavimų, t. y. neatitinka VAĮ 3 straipsnio 5 punkto ir 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punkto reikalavimų, todėl jį panaikino kaip prieštaraujantį aukštesnės galios teisės aktams.

16.       Dėl NMA įgaliojimų priimti Sprendimus teismas nurodė, kad Informavimo taisyklių (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. rugsėjo 1 d.) 3 punkte numatyta, jog informavimo apie žemės ūkio produktus ir jų pardavimų skatinimo vidaus rinkoje ir trečiosiose šalyse programas administruoja Agentūra. NMA, turėdama pagrįstos informacijos, kad Agentūra neturi įgaliojimų imtis reikiamų veiksmų ar nesiėmė veiksmų, kurių reikia imtis pagal teisės aktus, juos gali atlikti. Po LVAT 2021 m. birželio 30 d. sprendimo buvo pakeistos Informavimo taisyklės, kurios 2021 m. rugpjūčio 26 d. žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 3D-527 buvo papildytos ir 441 punktu (pastarajame nurodoma, jog NMA, turėdama pagrįstos informacijos, kad RRA neturi įgaliojimų imtis reikiamų veiksmų ar nesiėmė veiksmų, kurių reikia imtis pagal teisės aktus, priima galutinius sprendimus dėl paramos lėšų išmokėjimo pagal žemės ūkio ir maisto produktams skirtas informavimo ir pardavimų skatinimo priemones vidaus rinkoje ir trečiosiose šalyse) bei 442 punktu (NMA, turėdama pagrįstos informacijos, kad RRA neturi įgaliojimų imtis reikiamų veiksmų ar nesiėmė veiksmų, kurių reikia imtis pagal teisės aktus, priima sprendimus dėl neteisėtai išmokėtų ir (arba) panaudotų lėšų sugrąžinimo bei kitų pagal teisės aktus ir (ar) paramos sutartis reikalaujamų grąžinti lėšų sugrąžinimo). Teismas, nagrinėdamas šią individualaus administracinio akto bylą, kreipėsi į LVAT prašydamas ištirti, ar norminio administracinio akto – Informavimo taisyklių – 442 punktas neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, VAĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktui. LVAT 2023 m. lapkričio 22 d. sprendime pasisakė, kad Informavimo taisyklių 442 punktas neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir VAĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktui. Nekartojant visų minėto sprendimo motyvų, LVAT pažymėjo, kad: „žemės ūkio ministras, nustatydamas Taisyklių 442 punkto teisinį reguliavimą ir iš esmės nurodydamas, kad NMA turi teisę priimti sprendimą dėl neteisėtai išmokėtų ir (arba) panaudotų ES paramos lėšų susigrąžinimo, detalizavo tuos NMA įgaliojimus, kuriuos Vyriausybė jai nustatė savo Nutarimo Nr. 987 2 punkte. <...> Todėl Taisyklių 442 punkte nustatytas teisinis reguliavimas, kiek tai susiję su NMA teise priimti sprendimą dėl neteisėtai išmokėtų ir (arba) panaudotų ES paramos lėšų susigrąžinimo, negali būti vertinamas kaip savarankiškų viešojo administravimo įgaliojimų suteikimas NMA. Šis teisinis reguliavimas yra susijęs su žemės ūkio ministro kompetencijai priskirtų teisės aktų įgyvendinimo funkcijomis, konkrečiai – su ŽUMŪKPĮ įgyvendinimu. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, žemės ūkio ministrui detalizavus teisinį reguliavimą Vyriausybės Nutarimo Nr. 987 pagrindu, nėra pagrindo spręsti, kad įgaliojimai viešojo administravimo subjektui (šiuo atveju – NMA) buvo suteikti netinkamai ar nesilaikant viešojo administravimo įgaliojimų suteikimo formos ir turinio reikalavimų, įtvirtintų VAĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte, ar kad tokiu būdu buvo nepaisoma iš konstitucinio teisinės valstybės principo išplaukiančių įpareigojimų.“ Taigi teismas sprendė, kad dėl NMA įgaliojimų priimti skundžiamus Sprendimus išsamiai pasisakyta cituotame LVAT sprendime ir papildomai dėl jų papildomai nepasisakė.

17.       Dėl pareiškėjo argumento, kad NMA negalėjo priimti Sprendimų, nes būtų pažeisti administruojančiosios ir vykdomosios institucijų atskyrimo principai, įtvirtinti Grąžintinų lėšų administravimo taisyklėse, teismas nurodė, kad šis argumentas yra nepagrįstas. Pirma, LVAT 2023 m. lapkričio 22 d. sprendime, be kita ko, rėmėsi ES teisės veiksmingumo principu. LVAT pažymėjo, kad: „NMA įgaliojimai atsakyti už EŽŪGF priemonių administravimą, lėšų mokėjimą, apskaitą ir kontrolę, sumų, laikomų EŽŪGF priskirtosiomis įplaukomis, valdymą suteikia jai tokius mokėjimo agentūros įgaliojimus, kokie yra įtvirtinti ES teisiniame reguliavime, apibrėžiančiame mokėjimo agentūros kompetenciją EŽŪGF išlaidų valdymo ir kontrolės klausimais, konkrečiai – tiesiogiai taikomuose Reglamentuose Nr. 1306/2013 ir Nr. 907/2014. Tokie įgaliojimai, be kita ko, įgalina mokėjimo agentūrą imtis veiksmingų priemonių valdant ES paramos fondo lėšas ir siekiant nustatyti, kad paramos gavėjui mokėtina suma atitinka Sąjungos taisykles, įskaitant ir sprendimo dėl neteisėtai išmokėtų ir (arba) panaudotų lėšų susigrąžinimo priėmimą. Taip aiškinant NMA įgaliojimus atlikti ES paramos lėšų mokėjimo, apskaitos ir kontrolės funkcijas yra užtikrinamas ES teisės taikymas ir veiksmingumas.“ (55 punktas). Taigi, teismo vertinimu, nekyla abejonių, kad veiksmingam ES teisės įgyvendinimui reikšminga atsakingos institucijos teisė susigrąžinti lėšas ir NMA tokią teisę turėjo. Antra, šioje situacijoje pareiškėjas niekaip nepagrindė kaip jo interesai būtų pažeisti, jeigu NMA atlieka ir administruojančiosios ir vykdomosios institucijos funkcijas. Tuo metu nėra ginčo, kad pažeidimo tyrimą atliko Agentūra, o ne NMA.

18.       Apibendrindamas išdėstytus motyvus, teismas konstatavo, kad NMA Sprendimai buvo priimti pagrįstai ir teisėtai, nėra pagrindo juos panaikinti, o Raštą panaikino.

19.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pateikė prašymą priteisti 2 541 Eur atstovavimo išlaidų ir 23 Eur žyminio mokesčio, pateikė išlaidas pagrindžiančius dokumentus. Dalis šių išlaidų (už nuomonės pateikimą LVAT nagrinėjant norminio administracinio akto bylą, 653,40 Eur) nėra tiesiogiai susiję su šia byla, be to, LVAT nepripažino norminio administracinio akto prieštaraujančiu aukštesnės galios aktams, t. y. iš esmės sprendė ne pareiškėjo naudai. Likusi dalis atstovavimo išlaidų 1 161,60 Eur už skundo parengimą ir 726 Eur už pasirengimą ir dalyvavimą teismo posėdyje (buvo du teismo posėdžiai, kurių bendra trukmė sudarė 5 val. 22 min.) laikytina atitinkančiomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – ir Rekomendacijos) ir protingumo kriterijų. Įvertinus, kad tenkinta tik maža dalis pareiškėjo reikalavimų, susijusi su procedūrų užbaigimu (esmę sudarė lėšų susigrąžinimo pagrindo ir įgaliojimų klausimas, o palūkanų ir lėšų įskaitymo klausimas tik papildomas), pareiškėjo naudai priteista 100 Eur atstovavimo išlaidų, taip pat 1 Eur žyminio mokesčio.

 

III.

 

20.       Pareiškėjas BMO apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas atmestas, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti, t. y. panaikinti NMA Sprendimus; kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, atsakant į kausimus: ar Reglamento Nr. 3/2008 1 straipsnio 2 dalies nuostata turi būti aiškinama kaip absoliutus draudimas įgyvendinant žemės ūkio produktams skirtas informavimo ir skatinimo priemones naudoti konkrečius registruotus prekės pavadinimus, o būtent – naudoti prekių pavyzdžius (su prekių ženklais) ant informacinių stendų su ES programos atributika prekybos vietose arba parodose; ar Reglamento Nr. 501/2008 4 straipsnio 2 dalies nuostata, leidžianti nuorodą į produkto kilmę naudoti tik kaip pagrindinį kampanijos pranešimą papildančią informaciją, gali būti aiškinama kaip leidimas panaudoti konkrečius prekių (su prekių ženklais) pavyzdžius ant informacinių stendų su ES programos atributika prekybos vietose arba parodose, jeigu tokie prekių pavyzdžiai naudojami iliustraciniais tikslais ir neužgožia pagrindinio kampanijos pranešimo. Pareiškėjas taip pat prašo pradėti tyrimą dėl norminio administracinio akto atitikimo Vyriausybės teisės aktui, siekiant ištirti žemės ūkio ministro 2021 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. 3D-527 patvirtintų Informavimo apie žemės ūkio produktus ir jų pardavimo skatinimo vidaus rinkoje ir trečiose šalyse programų administravimo taisyklių pakeitimo, papildant jas 442 punktu, atitikimą Grąžintinų lėšų administravimo taisyklėms. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1.                      Informavimo taisyklių pakeitimas buvo patvirtintas žemės ūkio ministro 2021 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. 3D-527, kurį pasirašė ne pats žemės ūkio ministras, o jį pavaduojantis susisiekimo ministras M. S. Toks ministro lygmens poįstatyminio teisės akto pakeitimas yra netinkamas ir nepakankamas tam, kad NMA suteikti įgaliojimus priimti ginčijamus Sprendimus. 

20.2.                      Pareiškėjas net nebuvo informuotas apie NMA pradėtą naują patikrinimo ar vertinimo procedūrą 2021 metų viduryje, apie jo atliktus naujus tyrimus dėl šių seniai įvykdytų ir pasibaigusių Sutarčių. Jam nebuvo suteikta galimybė pateikti savo argumentus, paaiškinimus ar papildomus įrodymus. NMA Sprendimuose nurodoma, kad pažeidimą rodančius faktus atsakovas nustatė atlikęs programų priemonių įgyvendinimo vaizdinių įrodymų (reklaminių stendų nuotraukų) vertinimą. Apie kitų įrodymų vertinimą ar tyrimą NMA Sprendimuose nieko neužsimenama, todėl darytina išvada, kad tokių įrodymų atsakovas iš viso netyrė, taip pat nesudarė galimybės pareiškėjui juos pateikti. LVAT savo praktikoje nuosekliai akcentuoja asmens teisės būti išklausytam reikšmę.

20.3.                      Pareiškėjas, teikdamas skundą LAGK, prie jo pateikė papildomą įrodymą – Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto rinkodaros katedros vedėjo S. U. eksperto išvadą. Ekspertui buvo pateiktas klausimas dėl pareiškėjo programose naudotų priemonių, būtent – prekių stendų paskirties, t. y. ar šios priemonės buvo skirtos konkretiems registruotiems prekės pavadinimams, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 3/2008 1 straipsnio 2 dalies reikalavimą, kad „priemonės nėra skirtos konkretiems registruotiesiems prekės pavadinimams“. Teismas dėl jų nepateikė jokio savo vertinimo ir neargumentavo, kodėl į jas neatsižvelgia, tuo pažeisdamas teismo pareigą visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, pasisakyti dėl esminių įrodymų ir argumentų. Pagrindinė pareiškėjo vykdytų ginčo programų paskirtis buvo informuoti vartotojus ir skatinti tam tikrų produktų (perdirbtų vaisių ir daržovių, rapsų aliejaus bei ekologinių produktų) vartojimą. Pagal programas buvo vykdomos įvairios informacinės ir marketinginės priemonės. Šios priemonės ir buvo nukreiptos tokiam tikslui, kad paskatinti jose numatytų produktų vartojimą. Todėl natūralu, kad priemonės yra susiję su produktų žinomumu, vartojimo skatinimu, reklama ir pan. Atsižvelgiant į tai, eksperto kaip šios srities specialisto išvada turi būti vertinama ir laikoma vienu iš reikšmingų įrodymų byloje. Kaip matyti iš eksperto išvados, programų veiksmai, vertinant visame naudotų priemonių kontekste, nesudaro prielaidų teigti, kad analizuotos programos priemonės buvo skirtos registruotiems prekių pavadinimams, t. y. prekių ženklų reklamai. Eksperto išvados paneigia atsakovo poziciją, kad programose naudotos priemonės buvo skirtos konkretiems registruotiems prekių pavadinimams ir skatino naudoti produktą dėl jo konkrečios kilmės. Be to, šioms priemonėms skirtų išlaidų, pripažintų netinkamomis finansuoti, dalis sudarė nedidelę dalį viso programų vykdymui Sutartyse numatyto biudžeto.

20.4.                      Reglamentas Nr. 1169/2011, kuriuo vadovavosi teismas, nedraudžia naudoti prekių ženklų maisto produktų etiketėse. Reglamento Nr. 1169/2011 17 straipsnio nuostatos nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad ankstesnė pareiškėjo veikla pažeidžia šio reglamento nuostatas ar kad tokia veikla turėjo būti vykdoma visiškai nenaudojant prekių ženklų. Pagal Reglamentą Nr. 1169/2011 prekės ženklas yra laikomas sudėtine ir teisėta etiketės dalimi, joje kartu pateikiant ir kitą privalomą informaciją apie maistą. Nei šis Reglamentas Nr. 1169/2011, nei kiti ES teisės aktai neįpareigojo pareiškėjo vykdant informavimo ir skatinimo programų įgyvendinimo priemones naudoti kažkokias specialias maisto produktų etiketes ar specialų ženklinimą, kuriame vietoje prekių ženklų būtų naudojamas tik bendrinis (įprastinis) produkto pavadinimas ar aprašomasis jo pavadinimas. Tai galėjo būti daroma pareiškėjo pasirinkimu, bet tai nebuvo privaloma. Ir tiek Lietuvoje, tiek kai kuriose kitose ES šalyse buvo nusistovėjusi įprasta praktika, kad programų priemonėse, tokios kaip informaciniai stendai prekybos vietose ar dalyvavimas parodose, buvo naudojami konkrečių gamintojų konkretūs prekių pavyzdžiai. 

20.5.                      Pareiškėjas nesutinka su teismo išvadomis dėl Reglamento Nr. 501/2008 1 priedo aiškinimo ir taikymo, taip pat su konkrečių ginčui aktualių programų, kurias kiekvieną atskirai patvirtino EK, nuostatų aiškinimu ir taikymu, pateiktu sprendimo 7.2.2 punkte. Reglamento Nr. 501/2008 1 priede yra pateikiamas Temų ir produktų, kuriems gali būti taikomos Reglamento Nr. 3/2008 nurodytos priemonės, sąrašas. Taip pat 1 priede pateikiami kiekvienos iš temų ar produktų grupių informavimo ir skatinimo priemonių tikslai, tikslinės grupės, pagrindinės siūlomos taikyti priemonės ir kita informacija. Visos pareiškėjo vykdytų trijų ginčo programų priemonės yra numatytos kaip leistinos Reglamento Nr. 501/2008 priede. Taikant abu minėtus Reglamentus sistemiškai ir atsižvelgiant į Reglamento Nr. 501/2008 4 straipsnio 2 dalį, darytina išvada, kad šiais Reglamentais yra leidžiama naudoti nuorodas į produkto kilmę, kai tuo yra papildoma pagrindinis kampanijos pranešimas, pagrindinė tikslinei grupei skirta žinutė. Nors Reglamentuose nėra pateikiamas sąvokos „nuoroda į produktų kilmę“ apibrėžimas, tačiau ši sąvoka neabejotinai apima ir prekių ženklus ar konkretų prekių gamintojo pavadinimą, nes tai leidžia vartotojams identifikuoti, iš kur yra kilęs atitinkamas produktas. Teismas sprendime dėl šios sąvokos turinio nepasisakė ir jos neanalizavo.

20.6.                      Teismas visiškai nepagrįstai vadovavosi Reglamento Nr. 501/2008 5 straipsnio 2 dalimi. Šis reglamento 5 straipsnis skirtas reglamentuoti tokias informavimo ir skatinimo priemones, kurios vykdomos ne ES vidaus rinkoje, o trečiosiose šalyse. Tuo metu visos nagrinėjamos programos buvo skirtos ES vidaus rinkai ir netgi dar siauresnei jos daliai (viena programa – visoms trims Baltijos šalims, kita – Lietuvai ir Latvijai, trečia – tik Lietuvai). Akivaizdu, kad teismas neįsigilino į teisinio reguliavimo turinį ir taikė teisės normą, kuri negali būti taikoma šiems byloje nagrinėjamiems santykiams.

20.7.                      Teismas netinkamai aiškino ir taikė Reglamento Nr. 3/2008 1 straipsnio 2 dalį. Reglamento Nr. 3/2008 nuostatos nedraudė įgyvendinant programas naudoti prekės ženklais pažymėtos produkcijos ar nurodyti konkrečių gamintojų. Ilgą laiką tokia praktika buvo taikoma, ir nei Lietuvos valstybės atsakingos institucijos (RRA, ŽŪM ar kitos), nei EK tokios praktikos nelaikė ydinga, netinkama, prieštaraujančia Reglamentui Nr. 3/2008 ar kitoms ES teisės normoms. Iki šiol yra tebegaliojantys, neatšaukti ir nepanaikinti RRA programos patikros vietoje aktai, Vilniaus teritorinės muitinės patikrinimo ataskaita, kuriais buvo tikrintos visos trys pareiškėjo vykdytos programos, nurodomos NMA Sprendimuose. Visų šių patikrinimų išvados buvo teigiamos, pažeidimų nenustatyta. Ginčijamais NMA Sprendimais tos pačios faktinės aplinkybės jau yra įvertintos kaip pažeidimas. Pareiškėjas turėjo pagrįstą ir teisėtą lūkestį dėl to, jog jo analogiškos programose numatytos priemonės yra tinkamos finansavimui. NMA Sprendimuose tokios pasikeitusios praktikos taikymas atgaline tvarka (2014–2017 m.) ir reikalavimas grąžinti anksčiau išmokėtas lėšas yra visiškai neteisėti ir nesąžiningi pareiškėjo atžvilgiu. Tokiu atveju atsakomybė turėtų būti bent jau paskirstoma tarp pareiškėjo ir valstybės. Pareiškėjas visus pačių stendų maketus buvo pateikęs derinti RRA ir buvo juos iš anksto suderinęs, ką patvirtina byloje esanti medžiaga. Ir vien tai įrodo, kad RRA buvo žinoma, jog stendai bus statomi prekybos vietose ir ant stendų bus išdėstytos konkrečios prekės, o ne kažkas kito.

20.8.                      Nesant šiai bylai aktualios ESTT praktikos dėl Reglamento Nr. 3/2008 1 straipsnio 2 dalies nuostatos ir Reglamento Nr. 501/2008 4 straipsnio 2 dalies nuostatos aiškinimo, taip pat nesant nacionalinių teisės normų šiuo klausimu, nacionalinis teismas negalėjo pats aiškinti šių nuostatų sprendime nurodytu būdu. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 3 dalį, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą ES teisminę instituciją prašydamas preliminaraus nutarimo ES teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Tokiam neteisingam Reglamento Nr. 3/2008 normų aiškinimui įtakos galėjo turėti ir netinkamas aktualios reglamento nuostatos vertimas į lietuvių kalbą. Žodžiai „skirtos“ ir „oriented“ šiame kontekste turi skirtingą prasmę, kuri gali nulemti neteisingą visos normos traktavimą.

20.9.                      Pareiškėjas nesutinka su teismo vertinimu ir sprendime padaryta išvada, kad Informavimo taisyklių 30 punkto nuostata „Pagal programą gaminamoje informavimo apie žemės ūkio produktus ir jų pardavimų skatinimo medžiagoje draudžiama reklamuoti prekės ženklus, tačiau reklama nelaikomas produktų pavyzdžių atvaizdavimas, jeigu jis sudaro ne daugiau kaip 10 proc. viso medžiagos ploto“ šiuo atveju negali būti taikoma. Ši taisyklių nuostata galiojo ginčui aktualiu programų vykdymo laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 22 d. iki 2018 m. spalio 2 d. Nėra pagrindo sutikti su teismo vertinimu, kad šis teisės aktas negali būti taikomas ginčo santykiams, nes jis neva prieštaravo ES teisės aktams ir pareiškėjo sudarytoms sutartims, kurie neva turi aukštesnę teisinę galią. Jokia sutartis negali turėti aukštesnės teisinės galios už norminius teisės aktus, toks aiškinimas prieštarauja elementariausiems teisės principams. Pareiškėjas yra pateikęs į bylą konkrečius kiekvieno stendo skaičiavimus su nuotraukomis, kuriuose nurodyti prekės ženklų užimami plotai, kaip įrodymą, kad šio reikalavimo jis nepažeidė (išskyrus keletą atvejų, kai nežymiai buvo viršyta 10 proc. riba). Tačiau teismas pasisakė, kad minėtoje taisyklių nuostatoje minimas viso produkto pavyzdžio atvaizdavimo plotas, o pareiškėjo skaičiavimuose imamas tik prekių ženklo plotas. Toks Informavimo taisyklių 30 punkto aiškinimas yra netinkamas, nes jame kalbama būtent apie prekių ženklų reklamą: draudžiama reklamuoti prekės ženklus, o toliau pasisakoma, kas nėra laikoma tokia reklama, t. y. prekių ženklų reklama. Jeigu vis tik apeliacinės instancijos teismas laikytų, kad ši nacionalinės teisės nuostata (Informavimo taisyklių 30 p.) prieštarauja ES teisei, ir ji dėl to netaikytina, tai turėtų būti aiškiai nurodyta teismo procesiniame sprendime. Tuo atveju, jeigu teismas konstatuos minėtos taisyklių nuostatos netaikymą dėl prieštaravimo Reglamentui Nr. 3/2008 ar kitoms ES teisės normoms, tai sukels ir atitinkamas teisines pasekmes, t. y. tokiu atveju atsakomybė neturėtų būti taikoma vien pareiškėjui, bet ją turėtų prisiimti ir tokias taisykles patvirtinusi ŽŪM ar kitos atsakingos Lietuvos valdžios institucijos.

20.10.                      Pareiškėjas nesutinka su sprendime nurodomu vertinimu dėl EK 2017 m. rugpjūčio 29 d. ir 2017 m. rugpjūčio 28 d. raštų ir jų taikymo priimant ginčijamus NMA Sprendimus, taip pat dėl organizacijos narių galimybės dalyvauti bei pateikti savo produktų pavyzdžius. Šiuose EK raštuose yra pateikiama tik kaip atitinkamų EK tarnybų nuomonė, nesiremiant jokiais oficialiais išaiškinimais ar ESTT praktika.

20.11.                      Grąžintinų lėšų administravimo taisyklės numato, kokius toliau veiksmus turi atlikti administruojančioji institucija (9–13 p.) ir kokiais būdais ji turi susigrąžinti grąžintinas lėšas (17 p.) Sprendimą dėl grąžintinų lėšų susigrąžinimo yra įgaliota priimti vykdomoji institucija, o administruojančioji institucija tik vykdo priimtą vykdomosios institucijos sprendimą, informuoja skolininką ir atlieka kitus veiksmus. Taisyklės nenumato galimybės, kad vykdomoji institucija ir administruojančioji institucija gali sutapti, t. y. būti vienas ir tas pats subjektas. Nei viename iš Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 3.12 punkte nurodytų Vyriausybės nutarimų NMA nėra pavesta atlikti kokias nors funkcijas, susijusias su Reglamentu Nr. 3/2008 arba Reglamentu Nr. 501/2008, o tuo labiau – nėra pavesta vykdyti vykdomosios institucijos funkcijų pagal šiuos reglamentus vykdytų programų atžvilgiu. ES teisės nuostatos patvirtina, kad priimant sprendimus dėl grąžintinų neteisėtai išmokėtos ar panaudotos ES paramos lėšų susidarymo, administruojančioji institucija ir vykdomoji institucija turi būti atskiros, nepriklausomos valstybinės įstaigos. Grąžintinų lėšų administravimo taisyklės, kuriomis rėmėsi NMA, šiuo atveju iš viso netaikytinas ir ginčo santykiams neaktualus teisės aktas. Kaip pažymėta teismo sprendime, teismas nagrinėdamas šią bylą kreipėsi į LVAT prašydamas ištirti, ar norminio administracinio akto – Informavimo taisyklių – 442 punktas neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, VAĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktui. Tačiau savo kreipimesi teismas neprašė LVAT ištirti Informavimo taisyklių 442 punkto atitikties Grąžintinų lėšų administravimo taisyklėms. Todėl LVAT 2023 m. lapkričio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-11-822/2023 pažymėjo, kad Informavimo taisyklių 442 punkto atitiktis Grąžintinų lėšų administravimo taisyklėms nebuvo šios norminės administracinės bylos tyrimo dalyku (LVAT sprendimo 72 p.). Esant tokiai situacijai, iki šiol liko nepaneigti ir neatmesti pareiškėjo argumentai dėl NMA netinkamos kompetencijos priimti ginčijamus NMA Sprendimus dėl lėšų susigrąžinimo ir dėl Informavimo taisyklių 442 punkto atitikties Grąžintinų lėšų administravimo taisyklėms (jų 3.12, 4 punktams).

21.       Atsakovas NMA apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 19 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo BMO skundas tenkintas ir panaikintas NMA 2021 m. spalio 15 d. raštas, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

21.1.                      Teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, nesivadovavo LVAT suformuota teismų praktika, netinkamai interpretavo faktines aplinkybes, susijusias su NMA 2021 m. spalio 15 d. raštu. 2021 m. spalio 15 d. raštas nesukelia teisinių pasekmių – NMA Raštas parengtas NMA Sprendimų pagrindu kaip informacinio pobūdžio dokumentas. Panašaus pobūdžio raštus LVAT vertina kaip informacinio pobūdžio ir nesukeliančius teisinių pasekmių. NMA Raštas yra išsamus (jame pateiktos reikšmingos aplinkybės, teisės aktų nuostatos). NMA Sprendimai priimti vykdant LVAT 2021 m. birželio 30 d. sprendimą, kuriuo panaikinti Agentūros sprendimai, kuriais nuspręsta susigrąžinti 489 240,52 Eur bei palūkanas. Pagal Agentūros sprendimus grąžintinos palūkanos nuo išmokų išmokėjimo dienos iki lėšų visiško susigrąžinimo (2019 m. rugpjūčio 23 d.), užskaitomos NMA Sprendimais priskaičiuotinomis palūkanomis nuo paramos išmokėjimo dienos iki lėšų susigrąžinimo 2019 m. rugpjūčio 23 d. NMA naujų palūkanų pagal NMA Sprendimus neskaičiavo, nes jos buvo užskaitytos pagal Agentūros priimtus sprendimus Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3 (2019 m. birželio 28 d., 2019 m. liepos 1 d. bei 2019 m. rugpjūčio 23 d.). Taigi, palūkanos NMA buvo įskaitytos vadovaujantis Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 17.2 ir 18 punktais.

21.2.                      Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 121 punkte numatyta, jog: „Administruojančioji institucija per informacines sistemas informuoja skolininką apie grąžintinų lėšų įskaitymą įskaitymo atlikimo metu, taip pat apie grąžintinų lėšų nurašymą nurašymo atlikimo metu, išskyrus Taisyklių 13 punkte nurodytą atvejį.“ Taigi, BMO apie atliktus palūkanų įskaitymus buvo informuota NMA portale dar 2019 m. sudengus palūkanas pagal Agentūros priimtus sprendimus.

21.3.                      2014 m. rugpjūčio 6 d. EK įgyvendinimo reglamentas (ES) Nr. 908/2014, kuriuo nustatomos Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1306/2013 taikymo taisyklės, susijusios su mokėjimo agentūromis ir kitomis įstaigomis, finansų valdymu, sąskaitų patvirtinimu, patikrų taisyklėmis, užstatais ir skaidrumu, 28 straipsnyje nustatyta, jog „Nepažeisdamos jokių kitų nacionalinėje teisėje numatytų veiksmų reikalavimų vykdymui užtikrinti, valstybės narės visas dar negrąžintas paramos gavėjo skolas, nustatytas remiantis nacionaline teise, išskaičiuoja iš išmokų, kurias tam pačiam paramos gavėjui ateityje mokės už skolos susigrąžinimą atsakinga mokėjimo agentūra.“

21.4.                      Kadangi sumos BMO buvo išmokėtos ne vienu mokėjimu, tai ir grąžintinų lėšų palūkanos skaičiuotos nuo skirtingų datų (t. y. nuo išmokėjimo dienos) bei skirtingų išmokėtų sumų apie kurias BMO yra žinoma.

21.5.                      Dėl NMA Rašte nurodytų skolų pagal NMA Sprendimus taip pat Rašte paaiškinta, jog minėtos sumos, t. y. pagal NMA Sprendimą 1, Sprendimą 2 ir Sprendimą 3 sudengtos 489 240,52 Eur. Akivaizdu, kad priskaičiuotos sumos pagal Agentūros buvusius Sprendimus sudengtos su skolomis pagal NMA Sprendimus. BMO iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, LVAT vertina kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti.

22.       Pareiškėjas BMO atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 19 d. sprendimo dalies, susijusios su Rašto panaikinimu, atmesti. Pareiškėjas atsiliepime nurodo, kad:

22.1.                      Atsakovo apeliaciniame skunde nurodomi argumentai ir reikalavimai yra nepagrįsti, jie nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti atsakovo ginčijamos teismo sprendimo dalies dėl Rašto panaikinimo. Net ir iš jo apeliacinio skundo argumentų nėra aišku, kokiu konkrečiai sprendimu buvo priskaičiuotos palūkanos, už kokį laikotarpį jos skaičiuotos ir pan. Jeigu, kaip teigia atsakovas, jis naujų palūkanų neskaičiavo, tai lieka neatsakytas klausimas, iš kur tada iš viso atsirado palūkanos ir kodėl tokio dydžio palūkanos. Pagal Agentūros priimtus sprendimus jokių palūkanų nuo 2021 m. birželio 30 d. neegzistavo, nes ir pačių Agentūros sprendimų nuo tada neliko (jie buvo visiškai panaikinti). Todėl atsakovo teiginys, kad palūkanos buvo užskaitytos pagal Agentūros priimtus sprendimus, yra akivaizdžiai nepagrįstas, nelogiškas ir niekinis. Tuo metu naujais trimis NMA Sprendimais jokios palūkanos priskaičiuotos nebuvo. Lieka visiškai neaišku, kokiu pagrindu ir kaip yra apskaičiuota Rašte nurodoma būtent 55 287,17 Eur dydžio palūkanų suma. Pagal ankstesnius du NMA raštus, kuriais jis remiasi (2019 m. liepos 4 d. raštą Nr. BR6-4380 ir 2019 m. rugpjūčio 27 d. raštą Nr. BR6-5461), buvo priskaičiuotos 54 966,70 Eur dydžio palūkanos. Nors ir neženkliai, tačiau šios sumos skiriasi. 

22.2.                      Ginčijamo Rašto vertinimas kaip informacinio pobūdžio dokumento yra negalimas, nes būtent šiuo raštu atsakovas nurodo priskaičiuotą palūkanų sumą, praneša apie tai, kad jos yra užskaitomos, apie kitus jo priimamus sprendimus dėl palūkanų. Tai yra vienintelis dokumentas, išreiškiantis atsakovo valinį sprendimą pareiškėjui naujai priskaičiuotų palūkanų klausimu. Maža to, tuo pačiu dokumentu jis informuoja pareiškėją ir apie jau įvykusį palūkanų susigrąžinimą „užskaitymo“ būdu, t. y. apie to sprendimo faktinį įvykdymą.

22.3.                      Rašto priėmimo metu atsakovas neturėjo jokio materialinio teisinio pagrindo atlikti išskaičiavimus ar įskaitymus, nes tai dienai neegzistavo vienarūšių priešpriešinių prievolių tokiems įskaitymams atlikti.

23.       Atsakovas NMA atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 19 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas atmestas, palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:

23.1.                      NMA nemato poreikio kreiptis nei į ESTT, nei pradėti tyrimą dėl norminio administracinio akto atitikimo Vyriausybės teisės aktui. ES institucijos jau yra aiškiai bei nuosekliai išsakiusios savo poziciją dėl ginčo situacijos vertinimo ir jų nuomonė bei vertinimas, jog pareiškėjas ES finansuojamas programas vykdė įgyvendindamas priemones tokiu būdu, kad jos neatitinka Reglamento Nr. 3/2008 1 straipsnio 2 dalies.

23.2.                      Šiuo atveju pareiškėjo teisė išklausyti nebuvo pažeista, nes pareiškėjas jau teikė visą, jo vertinimu, reikšmingą informaciją, paaiškinimus kai buvo priimami Agentūros sprendimai.

23.3.                      NMA kategoriškai nesutinka, kad buvo pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai, nes būtent pareiškėjas nesilaikė reikalavimų.

23.4.                      Dėl NMA įgaliojimų priimti skundžiamus Sprendimus išsamiai pasisakyta LVAT 2023 m. lapkričio 22 d. sprendime. NMA šiuo atveju gali priimti sprendimus dėl susidariusios skolos susigrąžinimo, o kartu ir susigrąžinti paramą.

24.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Žemės ūkio agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti BMO apeliacinį skundą, o Regionų administracinio teismo skundžiamo 2024 m. vasario 19 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą; priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui iš pareiškėjo BMO bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, atlyginimą. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodo, kad:

24.1.                      BMO apeliaciniame skunde akcentuojama eksperto išvada įrodymams keliamų (ABTĮ 56 str. 1 d. numatytų) kriterijų neatitinka, todėl teismas ja vadovautis ne tik neprivalėjo, bet ir negalėjo.

24.2.                      BMO apeliaciniame skunde Reglamento Nr. 1169/2011 2 straipsnio 2 dalies nuostatas, apibrėžiančias informacijos apie maistą bei etiketės sąvokas, aiškina atsietai nuo kitų ginčo situacijai aktualių to paties teisės akto nuostatų. Vadovaujantis to paties Reglamento Nr. 1169/2011 17 straipsnio 1, 4 dalimis, maisto produkto pavadinimas turi būti jo teisinis pavadinimas, jei tokio pavadinimo nėra arba jis nevartojamas, – aprašomasis maisto produkto pavadinimas. Vietoj maisto produkto pavadinimo negali būti vartojami: pavadinimas, saugomas kaip intelektinė nuosavybė, prekės ženklas ar išgalvotas pavadinimas. Skirtingai nei interpretuojama BMO apeliaciniame skunde, nuoroda į produkto kilmę Reglamento Nr. 501/2008 4 straipsnio 2 dalies aspektu vertintina tik kaip nuoroda į produkto kilmės šalį ar vietovę, bet ne į konkretų maisto produkto prekės ženklą.

24.3.                      BMO, nesilaikydama su programų įgyvendinimu susijusių reikalavimų bei būdama informuota apie nustatytus jos atliktus ginčo sutarčių bei nagrinėjamai bylai aktualių teisės aktų pažeidimus, objektyviai negalėjo turėti jokių teisėtų lūkesčių dėl to, kad, egzistuojant pastariesiems pažeidimams, sprendimai dėl nepagrįstai išmokėtų paramos lėšų susigrąžinimo nebus priimami.

24.4.                      Esamai bylai aktualių teisės normų – Reglamento Nr. 3/2008 1 straipsnio 2 dalies bei Reglamento Nr. 501/2008 4 straipsnio 2 dalies, nuostatos yra aiškios – tokios, kurios nekelia pagrįstų abejonių dėl jų taikymo susiklosčiusioje ginčo situacijoje. Pirmosios instancijos teismo išvados pastarųjų nuostatų taikymo atžvilgiu visiškai atitinka ir ES institucijų poziciją tuo pačiu klausimu. Taigi, BMO apeliacinio skundo teiginiai apie tariamą poreikį kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo yra teisiškai nepagrįsti.

24.5.                      BMO, apeliaciniame skunde pasisakydama dėl teismo išvadų, kiek tai susiję su Informavimo taisyklių 30 punkto (ne)taikymu esamo ginčo situacijoje, pastarąsias išvadas iškraipo – apeliacinės instancijos teismui įvardija tokias skundžiamo teismo sprendimo išvadas, kurių pirmosios instancijos teismas, iš tikrųjų, nepadarė. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio (žr. 7.2.3 punktą), tokių argumentų, kuriais būtų konstatuotas Informavimo taisyklių prieštaravimas ES teisės aktams, kaip kliūtis taikyti minimas taisykles nagrinėtos bylos atveju, skundžiamame sprendime, skirtingai nei aiškina pareiškėjas, nėra.

24.6.                      BMO, pareikšdama apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo išvadų teisėtumo (kiek tai susiję su skundžiamo sprendimo motyvais, kuriais buvo atmesti pareiškėjo teiginiai dėl tariamo Informavimo taisyklių 442 punkto prieštaravimo Grąžintinų lėšų administravimo taisyklėms (šių taisyklių nuostatoms, įtvirtinančioms administruojančiosios ir vykdomosios institucijų atskyrimo principą)) niekaip nepaneigė.

25.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Žemės ūkio agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo NMA apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 19 d. sprendimo dalies panaikinimo tenkinti visiškai. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodo, kad:

25.1.                      Sutiktina su NMA argumentais, kad, remiantis apeliaciniame skunde cituojama LVAT praktika, ginčo Raštui savo pobūdžiu panašūs dokumentai yra pripažįstami informaciniais, t. y. teisinių pasekmių adresatui nesukeliančiais, pranešimais.

25.2.                      Apelianto įvardyti faktiniai bylos duomenys nepalieka abejonių dėl to, kad BMO, kaip ne vieną remiamą programą įgyvendinęs subjektas (savo srities profesionalas), Rašto esmės (informacijos apie jame minimų sprendimų faktinį bei teisinį pagrindą, tokių sprendimo priėmimo motyvus) negalėjo nesuprasti.

25.3.                      LVAT savo praktikoje laikosi pozicijos, jog tokie trūkumai, kurie nepaneigia priimto sprendimo esmės suvokimo, gali būti laikomi neesminiais, t. y. nesudarančiais pakankamo pagrindo panaikinti ginčijamą sprendimą. Vis dėlto, į aptariamą aspektą, priimant skundžiamą teismo sprendimą, liko visiškai neatsižvelgta.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

26.       Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl NMA 2021 m. spalio 7 d. priimtų sprendimų Nr. SKP-43, Nr. SKP-44 ir Nr. SKP-45 „Dėl nepagrįstai išmokėtų lėšų susigrąžinimo“, kuriais buvo pripažinta, kad dalis pareiškėjui BMO išmokėtų paramos lėšų pagal Europos Komisijos patvirtintas programas (atitinkamai pagal Europos rapsų aliejų Lietuvoje ir Latvijoje programą (Sprendimas 1), Ekologinių produktų informavimo veiksmų Lietuvoje programą (Sprendimas 2), ir Europos perdirbtų vaisių ir daržovių informavimo Baltijos šalyse programą (Sprendimas 3)) buvo pripažintos netinkamomis finansuoti išlaidomis, bei 2021 m. spalio 15 d. rašto Nr. BR6-7225 „Dėl skolos susidarymo ir išskaičiavimo“, kuriuo pareiškėjas informuotas apie Sprendimų priėmimą ir su jų vykdymu susijusius klausimus, teisėtumo ir pagrįstumo.

27.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs surinktus įrodymus ir susijusį teisinį reguliavimą, sutiko su atsakovo vertinimu, kad pareiškėjas padarė Sprendimuose konstatuotus Reglamento Nr. 3/2008 ir Reglamento Nr. 501/2008 4 straipsnyje ir 5 straipsnio 2 dalyje nurodytus draudžiamus veiksmus ir šią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Taip pat teismas panaikino Raštą ir su juo susijusią LAGK sprendimo dalį padaręs išvadą, kad jis savo esme yra sprendimas dėl lėšų įskaitymo, tačiau jis neatitinka administraciniam sprendimui keliamų išsamumo, aiškumo ir motyvavimo reikalavimų (VAĮ 3 str. 5 p. ir 10 str. 5 d. 5 ir 6 p.).

28.       Apeliacinius skundus padavė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas.

29.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria teismas panaikino Raštą ir su juo susijusią LAGK sprendimo dalį, tačiau nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria atmesti pareiškėjo reikalavimai panaikinti Sprendimus. Pareiškėjo apeliaciniame skunde iš esmės kartojami argumentai, kuriais jis pirmosios instancijos teismui teiktame skunde grindė Sprendimų neteisėtumą ir nepagrįstumą, taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas bei vertino įrodymus. Kartu pareiškėjas prašo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo ir inicijuoti norminę bylą.

30.       Atsakovas apeliaciniame skunde nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria pareiškėjo skundo dalis buvo atmesta. Tačiau atsakovas nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria teismas panaikino Raštą ir su juo susijusią LAGK sprendimo dalį. Atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai konstatavo, kad Raštas, kuris parengtas Sprendimų pagrindu kaip informacinio pobūdžio dokumentas, yra savarankiškas administracinis sprendimas. Pasak atsakovo, šiuo aspektu teismas netinkamai įvertino Rašto turinį ir neatsižvelgė į aktualią LVAT praktiką.

31.       Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinių skundų argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

 

Dėl Sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo

 

32.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad NMA ginčijamais Sprendimais teisėtai ir pagrįstai dalį pareiškėjui BMO išmokėtų paramos lėšų pagal EK patvirtintas programas pripažino netinkamomis finansuoti išlaidomis. Pareiškėjas su tokiu vertinimu nesutinka.

33.       Nustatyta, kad 2021 m. spalio 7 d. priimtuose ginčijamuose Sprendimuose, kuriuose, kaip priedai el. laikmenoje pateikiami vaizdiniai įrodymai, NMA, be kita ko, konstatavo, kad:

33.1.                      Atlikus patikrinimus buvo nustatyta (remiamasi prie Sprendimo 1 pridėtomis nuotraukomis), jog įgyvendinant Europos rapsų aliejų Lietuvoje ir Latvijoje programos priemones „Dalyvavimas parodoje „AGROBALT“ ir „Informaciniai stendai prekybos vietose“ buvo eksponuojami ir vartotojams aiškiai matomi dideli tik vieno gamintojo (UAB „(duomenys neskelbtini)“) ir to paties gamintojo prekės ženklo („(duomenys neskelbtini)“) produkcijos kiekiai. Tokiu būdu, įgyvendinant minėtas priemones, vartotojams buvo teikiama informacija apie konkretų gamintoją ir to gamintojo prekės ženklą, o, įgyvendinant priemones vartotojams buvo teikiama informacija apie konkretų gamintoją ir to gamintojo prekės ženklą (reklama tik prekės ženklo turėtojui, tokia reklama skatino naudoti produktą dėl jo konkrečios kilmės), nes nebuvo demonstruojama daug skirtingų prekių ženklų, prekės ženklas nebuvo suteiktas pagal Bendrijos teisės aktus. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjas nesilaikė Reglamento Nr. 3/2008 1 straipsnio 2 dalyje, Reglamento Nr. 501/2008 4 straipsnio ir 5 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, pažeidė Rapsų sutarties 4.5 papunktyje įtvirtintą draudimą reklamuoti prekės ženklus ir gamintojo pavadinimus, ir nusprendė susigrąžinti netinkamomis finansuoti pripažintas pareiškėjui nepagrįstai išmokėtas 173 085,32 Eur paramos lėšas. Kartu atsakovas Sprendimo 1 skyriuje „Teisės aktų nuostatos dėl poveikio priemonių taikymo už padarytus pažeidimus“ nurodė, kad poveikio priemonės pritaikytos, vadovaujantis Reglamento Nr. 501/2008 26 straipsnio 1 dalimi, Rapsų sutarties 5.5 papunkčiu, o detalūs netinkamų finansuoti lėšų skaičiavimai pateikti Sprendimo 1 priede Nr. 1. (Sprendimas 1);

33.2.                      Atlikus pareiškėjo pateiktų Ekologinių produktų informavimo veiksmų Lietuvoje programos vaizdinių įrodymų vertinimą (vaizdiniai įrodymai pateikti Sprendimo 2 priede Nr. 3), buvo nustatyta, kad, įgyvendinant Ekologinių produktų informavimo veiksmų Lietuvoje programos priemonę „Informaciniai stendai prekybos vietose“ buvo eksponuojami ir vartotojams aiškiai matomi dideli vieno ir to paties gamintojo prekės ženklo produkcijos kiekiai (Sprendime 2 detaliai nurodyti laikotarpiai kuomet konkrečios priemonės buvo įgyvendinamos, nurodomi prekės ženklai, t. y. „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“)). Tokiu būdu įgyvendinant konkrečias Sprendime 2 nurodytas priemones vartotojams buvo teikiama informacija apie konkretų gamintoją ir to gamintojo prekės ženklą (reklama tik prekės ženklo turėtojui, tokia reklama skatino naudoti produktą dėl jo konkrečios kilmės), nes nebuvo demonstruojama daug skirtingų prekių ženklų, prekės ženklas nebuvo suteiktas pagal Bendrijos teisės aktus. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjas nesilaikė Reglamento Nr. 3/2008 1 straipsnio 2 dalyje, Reglamento Nr. 501/2008 4 straipsnio ir 5 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, pažeidė Ekologinių produktų sutarties 4.5 papunktyje įtvirtintus reikalavimus (neatitiko nurodytų išimčių, kada galima naudoti prekės ženklus), ir nusprendė susigrąžinti netinkamomis finansuoti pripažintas pareiškėjui nepagrįstai išmokėtas 241 122,60 Eur paramos lėšas. Kartu atsakovas Sprendimo 2 skyriuje „Teisės aktų nuostatos dėl poveikio priemonių taikymo už padarytus pažeidimus“ nurodė, kad poveikio priemonės pritaikytos, vadovaujantis Reglamento Nr. 501/2008 26 straipsnio 1 dalimi, Ekologinių produktų sutarties 5.5 papunkčiu, o detalūs netinkamų finansuoti lėšų skaičiavimai pateikti Sprendimo 2 priede Nr. 1. (Sprendimas 2);

33.3.                      Atlikus pareiškėjo pateiktų Europos perdirbtų vaisių ir daržovių informavimo Baltijos šalyse programos priemonių įgyvendinimo vaizdinių įrodymų vertinimą (vaizdiniai įrodymai pateikti Sprendimo 3 priede Nr. 3), buvo nustatyta, kad, įgyvendinant Europos perdirbtų vaisių ir daržovių informavimo Baltijos šalyse programos priemonę „Informaciniai stendai su lankstinukais vartotojams“ buvo eksponuojami ir vartotojams aiškiai matomi dideli vieno ir to paties gamintojo prekės ženklo produkcijos kiekiai (Sprendime 3 detaliai nurodyti laikotarpiai kuomet konkrečios priemonės buvo įgyvendinamos, nurodomi prekės ženklai, t. y. „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini), „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“)). Tokiu būdu įgyvendinant konkrečias Sprendime 3 nurodytas priemones vartotojams buvo teikiama informacija apie konkretų gamintoją ir to gamintojo prekės ženklą (reklama tik prekės ženklo turėtojui, tokia reklama skatino naudoti produktą dėl jo kilmės), nes nebuvo demonstruojama daug skirtingų prekių ženklų, prekės ženklas nebuvo suteiktas pagal Bendrijos teisės aktus. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjas nesilaikė Reglamento Nr. 3/2008 1 straipsnio 2 dalyje, Reglamento Nr. 501/2008 4 straipsnio ir 5 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, pažeidė Europos perdirbtų vaisių ir daržovių sutarties 4.5 papunktyje įtvirtintus reikalavimus (neatitiko nurodytų išimčių, kada galima naudoti prekės ženklus), ir nusprendė susigrąžinti netinkamomis finansuoti pripažintas pareiškėjui nepagrįstai išmokėtas 75 032,60 Eur paramos lėšas. Kartu atsakovas Sprendimo 3 skyriuje „Teisės aktų nuostatos dėl poveikio priemonių taikymo už padarytus pažeidimus“ nurodė, kad poveikio priemonės pritaikytos, vadovaujantis Reglamento Nr. 501/2008 26 straipsnio 1 dalimi, Europos perdirbtų vaisių ir daržovių sutarties 5.5 papunkčiu, o detalūs netinkamų finansuoti lėšų skaičiavimai pateikti Sprendimo 3 priede Nr. 1. (Sprendimas 3).

34.       Reglamento Nr. 3/2008, kuris reglamentuoja žemės ūkio produktams skirtas informavimo ir skatinimo priemones vidaus rinkoje ir trečiosiose šalyse, 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šiuo reglamentu įtvirtintos priemonės nėra skirtos konkretiems registruotiesiems prekės pavadinimams ir neskatina naudoti produktą dėl jo konkrečios kilmės; tačiau gali būti nurodyta produkto, kuriam taikomos priemonės, kilmė, jei tai pavadinimas, suteiktas pagal Bendrijos teisės aktus. Išsamios Reglamento Nr. 3/2008 taikymo taisyklės nustatytos Reglamente Nr. 501/2008, kurio 4 straipsnio „Vidaus rinkai skirtų informavimo ir skatinimo priemonių savybės“ 2 dalyje nustatyta, kad „nuoroda į produktų kilmę turi būti naudojama tik kaip pagrindinį kampanijos pranešimą papildanti informacija. Tačiau pagal Bendrijos taisykles pateikiant tipinio produkto pavadinimą arba ypatumą, reikalingą skatinimo arba informavimo kampanijai iliustruoti, produkto kilmę nurodyti leidžiama“.

35.       Teisėjų kolegija, nagrinėjamos bylos kontekste aiškindama Reglamento Nr. 3/2008 1 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 501/2008 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą akcentuoja, kad paminėtais reglamentais įtvirtintos priemonės „nėra skirtos konkretiems registruotiesiems prekės pavadinimams ir neskatina naudoti produktą dėl jo konkrečios kilmės“, „nuoroda į produktų kilmę“ turi būti naudojama tik kaip pagrindinį kampanijos pranešimą „papildanti [iliustruojanti] informacija“. Vadinasi, tokia nuoroda ir (arba) informacija apie konkretų gamintoją ir to gamintojo prekės ženklą negali dominuoti ir tokiu būdu tapti tik to konkretaus gamintojo ir to gamintojo prekės ženklo reklama.

36.       Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, kad, pareiškėjo nuomone, Sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti dėl to, kad NMA nepagrįstai konstatavo, jo ginčo atveju pareiškėjas pažeidė Reglamento Nr. 3/2008 1 straipsnio 2 dalies, Reglamento Nr. 501/2008 4 straipsnio nuostatas. Taip pat pareiškėjas paminėtų nuostatų pažeidimo aspektu apeliaciniame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo atliktą byloje esančių įrodymų vertinimą.

37.       Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

38.       Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad NMA ginčijamuose Sprendimuose pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas pažeidė Reglamento Nr. 3/2008 1 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 501/2008 4 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, todėl nėra pagrindo juos panaikinti. Todėl teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pagrindiniais pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais grindžiama išvada dėl Sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, bei šiuo aspektu atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, dėl to šių pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų nebekartoja, o, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

39.       Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo esą teismas nepateikė motyvų dėl jo LAGK pateikto Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto rinkodaros katedros vedėjo S. U. eksperto išvados, kurią paminėtas ekspertas surašė, atsakydamas į klausimą dėl pareiškėjo programose naudotų priemonių, būtent – prekių stendų paskirties, t. y. ar šios priemonės buvo skirtos konkretiems registruotiems prekės pavadinimams, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 3/2008 1 straipsnio 2 dalies reikalavimą, kad „priemonės nėra skirtos konkretiems registruotiesiems prekės pavadinimams“. Teisėjų kolegijos vertinimu, klausimas, į kurį ekspertas atsakė paminėtoje išvadoje, yra išimtinai teisės taikymo ir įrodymų vertinimo klausimas, kuriam specialių žinių nereikia, todėl tai, kad pirmosios instancijos teismas tikrinamame sprendime atskirai nepasisakė dėl šios išvados įrodomosios galios, nelaikytina esminiu motyvavimo trūkumu.

40.       Teisėjų kolegija, atsakydama į šios nutarties 20.6 punkte paminėtus argumentus, susijusius su Reglamento Nr. 501/2008 5 straipsnio 2 dalies taikymu, sutinka su pareiškėjo pozicija, kad paminėtu teisiniu reguliavimu sureguliuotos trečiosioms šalims skirtos informavimo ir skatinimo pranešimų ypatybės, todėl tiek atsakovas ginčijamuose Sprendimuose, tiek pirmosios instancijos teismas tikrinamame teismo sprendime juo rėmėsi nepagrįstai. Kita vertus, tai niekaip nekeičia išvados, kad Sprendimai, kuriais, be kita ko, konstatuotas Reglamento Nr. 501/2008 4 straipsnio pažeidimas, yra teisėti ir pagrįsti. Todėl paminėtas teisės taikymo netikslumas nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingas, o priešingi pareiškėjo argumentai atmetami.

41.       Atsakant į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su Reglamento Nr. 1169/2011 taikymu (žr. šios nutarties 20.4 p.), paminėtina, kad Reglamento Nr. 1169/2011 ir reglamentų, kuriais grindžiami Sprendimai (t. y. Reglamento Nr. 3/2008 bei Reglamento Nr. 501/2008), dalykas ir taikymo sritis akivaizdžiai skiriasi. Reglamentas Nr. 1169/2011 skirtas informacijos apie maistą teikimo vartotojams reglamentavimui, jis taikomas maisto verslo operatoriams, kai jų veikla susijusi su informacijos apie maistą teikimu vartotojams ir jis taikomas nedarant poveikio konkretiems maisto produktams taikomose specifinėse Sąjungos nuostatose nustatytiems ženklinimo reikalavimams (1 str. 4, 5 d.). Reglamente Nr. 3/2008 įtvirtintas teisinis reguliavimas dėl žemės ūkio produktams skirtų informavimo ir skatinimo priemonių vidaus rinkoje ir trečiosiose šalyse, o Reglamentu Nr. 501/2008 nustatomos išsamios Reglamento Nr. 3/2008 taikymo taisyklės. Todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodytos Reglamento Nr. 1169/2011 nuostatos netaikytinos, vertinant Sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad paminėti pareiškėjo argumentai yra teisiškai nereikšmingi.

42.       Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Reglamento Nr. 3/2008 1 straipsnio 2 dalį, nes, pasak jo, šios nuostatos nedraudė įgyvendinant programas naudoti prekės ženklais pažymėtos produkcijos ar nurodyti konkrečių gamintojų, ir tokia praktika buvo taikoma, o Lietuvos valstybės atsakingos institucijos (RRA, ŽŪM ar kitos) ir EK tokios praktikos nelaikė ydinga, netinkama, prieštaraujančia Reglamentui Nr. 3/2008 ar kitoms ES teisės normoms. Atsakydama į paminėtus teiginius, teisėjų kolegija pabrėžia, kad, kaip minėta, pagal Reglamento Nr. 3/2008 1 straipsnio 2 dalį nuoroda į produktų kilmę turi būti naudojama tik kaip pagrindinį kampanijos pranešimą papildanti (iliustruojanti) informacija, tačiau tai, skirtingai nei buvo nustatyta nagrinėjamu atveju, tokia nuoroda ir (arba) informacija apie konkretų gamintoją ir to gamintojo prekės ženklą negali dominuoti ir tokiu būdu tapti tik to konkretaus gamintojo ir to gamintojo prekės ženklo reklama. Tai, ar konkreti nuoroda ir (arba) informacija apie konkretų gamintoją ir to gamintojo prekės ženklą dominuoja ir ar tokį dominavimą galima vertinti kaip to konkretaus gamintojo ir to gamintojo prekės ženklo reklamą, galima atsakyti tik įvertinus kiekvieną konkretų atvejį. Būtent tai ir buvo padaryta nagrinėjamu atveju. Todėl tai, kad atsakingos institucijos kitaip vertino atskirus atvejus per se (savaime) nedaro ginčo Sprendimų neteisėtais. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo priešingi apeliacinio skundo teiginiai (žr. šios nutarties 20.7 p.) atmetami kaip nepagrįsti.

43.       Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo motyvais išdėstytais tikrinamo teismo sprendimo 7.2.2 punkte, kur pirmosios instancijos teismas motyvuotai atmetė pareiškėjo argumentus, kad pati reklaminė medžiaga – stendai, lentynos ir lankstinukai – buvo pagaminti be jokių nuorodų į konkrečius gamintojus ar jų prekių ženklus (žr. šios nutarties 20.5 p.). Teisėjų kolegija, pakartotinai ginčui aktualaus teisinio reguliavimo kontekste įvertinusi surinktus įrodymus, šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir pritaria motyvuotai pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad nagrinėjamu atveju turi būti įvertinama visa priemonė, įskaitant jos išbaigtą praktinį realizavimą. Kitaip tariant, turi būti vertinami ne tik stendai, lentynos ir lankstinukai (nes, kaip patvirtina vaizdinė medžiaga, prekybos centruose jie nestovėjo tušti), bet ir tai, kad ant jų padėtos prekės, ant kurių buvo informacija apie konkretų gamintoją ir to gamintojo prekės ženklą, ant stendo buvo užklijuotos kainos.

44.       Pareiškėjas nesutinka su Sprendimuose ir tikrinamame teismo sprendime nurodomu vertinimu dėl EK 2017 m. rugpjūčio 29 d. ir 2017 m. rugpjūčio 28 d. raštų ir jų taikymo priimant ginčijamus NMA Sprendimus. Šiuo aspektu akcentuotina, kad Sprendimai priimti ir jų teisėtumas bei pagrįstumas teisme tikrintas vadovaujantis pirmiausiai teisės aktuose (įskaitant, Reglamento Nr. 3/2008 ir Reglamento Nr. 501/2008 nuostatas) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, o EK 2017 m. rugpjūčio 29 d. ir 2017 m. rugpjūčio 28 d. raštuose įtvirtinta pozicija dėl konkrečių nuostatų aiškinimo ir taikymo atsakovui ir teismui buvo tik rekomendacinio pobūdžio. Tačiau tai nereiškia, kad atsakovas ir teismas jai negali pritarti. Atsižvelgiant į tai, šios nutarties 20.10 punkte paminėti apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

45.       Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su NMA įgaliojimais priimti Sprendimus (žr. šios nutarties 20.11 p.), teisėjų kolegija, nekartodama motyvų, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad dėl to išsamiai pasisakyta LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-11-822/2023. Todėl pareiškėjo keliamos abejonės, susijusios su NMA įgaliojimais, atmetamos kaip nepagrįstos.

46.       Pareiškėjas abejoja, ar tinkamai buvo pakeistos Informavimo taisyklės, dėl ko, jo nuomone, yra pagrindas kvestionuoti Sprendimus (žr. šios nutarties 20.1 p.). Šiuo aspektu pirmiausiai pabrėžtina, kad teismas nenustatė ir pareiškėjas nepateikė duomenų, jog aktualiu laikotarpiu susisiekimo ministrui M. S. pavedant pavaduoti žemės ūkio ministrą būtų kaip nors apriboti jo įgaliojimai vykdyti žemės ūkio ministro įgaliojimus. Taigi susisiekimo ministras, aktualiu laikotarpiu pavadavęs žemės ūkio ministrą, turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą vykdyti žemės ūkio ministro funkcijas visa apimtimi, įskaitant įsakymų pasirašymą pastarojo kompetencijai priskirtais klausimais. Vadinasi, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad žemės ūkio ministro 2021 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. 3D-527 patvirtintas Informavimo taisyklių pakeitimas gali būti pripažintas neteisėtu, vien dėl to, kad jis buvo pasirašytas laikinai žemės ūkio ministrą pavadavusio susisiekimo ministro.

47.       Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėju, kad Sprendimai priimti padarius esminį procedūrinį pažeidimą, t. y. pažeidus pareiškėjo teisę būti išklausytam (žr. šios nutarties 20.2 p.). Šiuo aspektu pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju nustatyta ir nėra ginčo dėl to, jog (i) šioje byloje priimti Sprendimai iš esmės yra analogiški (t. y. grindžiami iš esmės identiškomis faktinėmis aplinkybėmis ir analogišku teisiniu reguliavimu) VšĮ Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūros 2019 m. birželio 17 d. sprendimui Nr. 1 „Dėl nepagrįstai išmokėtų lėšų susigrąžinimo iš VšĮ „Baltijos maisto organizacija“, 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimui Nr. 2 „Dėl nepagrįstai išmokėtų lėšų susigrąžinimo iš VšĮ „Baltijos maisto organizacija“ ir 2019 m. rugpjūčio 14 d. sprendimui Nr. 3 „Dėl nepagrįstai išmokėtų lėšų susigrąžinimo iš VšĮ „Baltijos maisto organizacija“ (toliau – ir Agentūros sprendimai), (ii) ginčijami Sprendimai priimti po to, kai LVAT 2021 m. birželio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2176-624/2021 buvo panaikinti paminėti Agentūros sprendimai, (iii) prieš priimant Agentūros sprendimus, pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 15 d. raštu Nr. 2A-(8.13)-125 buvo informuotas apie galbūt padarytus pažeidimus ir jis 2018 m. balandžio 27 d. raštu pateikė rašytinius paaiškinimus (taip pat žr. tikrinamo pirmosios instancijos teismo sprendimo 5.9, 5.10 p.), (iv) LVAT 2021 m. birželio 30 d. sprendimu Agentūros sprendimai panaikinti konstatavus, kad „juos priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas“, kartu nurodant, kad „kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodomi argumentai, kuriais grindžiami materialiniai teisiniai reikalavimai ir procesinio pobūdžio prašymai, nėra reikšmingi“ (žr. LVAT 2021 m. birželio 30 d. sprendimo 28 p.). Teisėjų kolegijos vertinimu, paminėtos aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš esmės buvo suteikta galimybė dalyvauti Sprendimais nustatytų pažeidimų tyrime, pateikti visą, jo vertinimu, reikšmingą informaciją, paaiškinimus ir būti išklausytam prieš priimant Sprendimus. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, ypač į tai, kad po LVAT 2021 m. birželio 30 d. sprendimo joks papildomas tyrimas nebuvo atliekamas, nėra jokio pagrindo sutikti su pareiškėju, jog tai, kad atsakovas po LVAT 2021 m. birželio 30 d. sprendimo priėmimo dar kartą nepaprašė pareiškėjo pateikti paaiškinimų, galėtų būti laikoma esminiu procedūriniu pažeidimu, sudarančiu savarankišką pagrindą panaikinti ginčijamus Sprendimus.

48.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde išreiškė nesutikimą su tikrinamame teismo sprendime esą padaryta išvada, kad Informavimo taisyklių 30 punkto nuostata „Pagal programą gaminamoje informavimo apie žemės ūkio produktus ir jų pardavimų skatinimo medžiagoje draudžiama reklamuoti prekės ženklus, tačiau reklama nelaikomas produktų pavyzdžių atvaizdavimas, jeigu jis sudaro ne daugiau kaip 10 proc. viso medžiagos ploto“ šiuo atveju negali būti taikoma kaip prieštaraujanti ES teisei (žr. šios nutarties 20.9 p.). Konstatuotina, kad pastarasis apeliacinio skundo teiginys ir su juo susiję argumentai yra nekorektiški. Iš tikrinamo teismo sprendimo turinio matyti, kad, skirtingai nei nurodo pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas tikrinamame teismo sprendime nekonstatavo, kad nagrinėjamu atveju Informavimo taisyklių 30 punkto nuostata negali būti taikoma dėl jos prieštaravimo ES teisei. Teismas Informavimo taisyklių 30 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą taikė ir aiškino motyvuotai atmesdamas pareiškėjo skundo argumentus, kuriais buvo įrodinėjama, kad Sprendimuose konstatuoti pažeidimai yra nepagrįsti dėl to, jog pareiškėjas laikėsi Informavimo taisyklių 30 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo, pagal kurį reklama nelaikomas produktų pavyzdžių atvaizdavimas, jeigu jis sudaro ne daugiau kaip 10 proc. viso medžiagos ploto. Šie pirmosios instancijos teismo motyvai yra išsamiai išdėstyti tikrinamo pirmosios instancijos teismo sprendimo 7.2.3 punkte, jiems teisėjų kolegija pritaria, todėl nebekartoja.

49.       Pareiškėjas teigia, kad nesant šiai bylai aktualios ESTT praktikos dėl Reglamento Nr. 3/2008 1 straipsnio 2 dalies nuostatos ir Reglamento Nr. 501/2008 4 straipsnio 2 dalies nuostatos aiškinimo, taip pat nesant nacionalinių teisės normų šiuo klausimu, nacionalinis teismas negalėjo pats aiškinti šių nuostatų sprendime nurodytu būdu. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad 2004 m. liepos 13 d. Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 straipsnyje įtvirtinta, kad ES teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 3 dalį teismai ne tik vadovaujasi ES teisminių institucijų sprendimais, taip pat jų prejudiciniais sprendimais ES teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais, tačiau ir patys nagrinėdami bylas, taiko ES teisės normas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog vien tai, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 3 dalį įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą ES teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo dėl ES teisės aktų aiškinimo ar galiojimo, nereiškia, jog teismas negali taikyti ir aiškinti reglamentų tiesiogiai ar kad visais atvejais, kai nėra ESTT išaiškinimo dėl konkretaus reglamento taikymo, privalo kreiptis į kompetentingą ES teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo dėl ES teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Teisėjų kolegijos nuomone, Reglamento Nr. 3/2008 1 straipsnio 2 dalies nuostatos ir Reglamento Nr. 501/2008 4 straipsnio 2 dalies nuostatos taikymas nagrinėjamoje byloje yra visiškai aiškus, todėl papildomai kreiptis į kompetentingą ES teisminę instituciją ir prašyti prejudicinio sprendimo dėl paminėtų nuostatų aiškinimo nėra pagrindo, nes tai būtų nesuderinama su teismo proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principais.

50.       Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad šioje byloje ginčijamais Sprendimais pagrįstai buvo pripažinta, jog dalis pareiškėjui išmokėtų paramos lėšų pagal EK patvirtintas programas buvo pripažintos netinkamomis finansuoti išlaidomis.

 

Dėl NMA 2021 m. spalio 15 d. rašto Nr. BR6-7225 „Dėl skolos susidarymo ir išskaičiavimo“

 

51.       Pirmosios instancijos teismas panaikino Raštą ir su juo susijusią LAGK sprendimo dalį padaręs išvadą, kad jis savo esme yra sprendimas dėl lėšų įskaitymo, tačiau neatitinka administraciniam sprendimui keliamų išsamumo, aiškumo ir motyvavimo reikalavimų (VAĮ 3 str. 5 p. ir 10 str. 5 d. 5 ir 6 p.). Atsakovas su tokiu vertinimu nesutinka ir teigia, kad Raštas parengtas Sprendimų pagrindu kaip informacinio pobūdžio dokumentas, todėl jis nelaikytinas savarankišku administraciniu sprendimu.

52.       Nustatyta, kad atsakovas 2021 m. spalio 15 d. priimtu Raštu pareiškėją informavo apie šioje byloje ginčijamus 2021 m. spalio 7 d. priimtus Sprendimus, pranešė, jog pareiškėjo skolos pagal Sprendimus yra padengtos, ir pateikė išsamų su tuo susijusį paaiškinimą. Minėta, kad Sprendimų atskiruose skyriuose buvo pateiktas faktinis ir teisinis šiais sprendimais pritaikytos poveikio priemonės pagrindimas, o kiekvieno sprendimo atskiruose prieduose yra pateikti detalūs netinkamų finansuoti lėšų skaičiavimai.

53.       Ginčui aktualios redakcijos Grąžintinų lėšų administravimo taisyklėse, be kita ko, reglamentuojamas skolininko informavimas (žr. šių taisyklių III skyrių) ir nustatyta:

53.1.                      „Administruojančioji institucija per 20 darbo dienų nuo grąžintinų lėšų, išskyrus palūkanas, užregistravimo administruojančiojoje institucijoje raštu ir (arba) elektroniniu paštu ar per informacines sistemas – administruojančiosios institucijos informaciniame portale https://portal.nma.lt (toliau – informacinės sistemos), jeigu skolininkas sutiko, kad informacija jam bus teikiama tokiu būdu, informuoja skolininką apie priimtą sprendimą dėl grąžintinų lėšų sugrąžinimo, nurodydama lėšų grąžinimo terminą, palūkanų, kurias privalo mokėti skolininkas už kiekvieną pavėluotą grąžinti lėšas dieną (neteisėtos ar netinkamai taikomos valstybės pagalbos, kaip nustatyta reglamente (ES) Nr. 2015/1589, atveju – už laikotarpį nuo lėšų išmokėjimo dienos), dydį ir sąskaitos, į kurią turi būti grąžintos lėšos, numerį, taip pat apie galimybę susipažinti su sprendimu dėl grąžintinų lėšų sugrąžinimo ir atliktais grąžintinų lėšų įskaitymais per informacines sistemas“ (9 p.).

53.2.                      „Jeigu grąžintinų lėšų užregistravimo momentu administruojančiojoje institucijoje yra skolininkui užregistruotų, bet dar neišmokėtų išmokų pagal bet kurią Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos vykdomų programų priemonę ir mokėjimo metu įskaitymo būdu būtų susigrąžinta visa grąžintinų lėšų suma ar jos dalis, skolininkui Taisyklių 9 punkte nurodyta informacija teikiama tik po to, kai įskaitomos grąžintinos lėšos. Tokiu atveju ši informacija skolininkui turi būti pateikta nepažeidžiant Taisyklių 9 punkte nurodyto termino.“ (10 p.).

53.3.                      „Administruojančioji institucija per informacines sistemas informuoja skolininką apie grąžintinų lėšų įskaitymą įskaitymo atlikimo metu, taip pat apie grąžintinų lėšų nurašymą nurašymo atlikimo metu, išskyrus Taisyklių 13 punkte nurodytą atvejį“ (121 p.). „Administruojančioji institucija neinformuoja skolininko apie grąžintinas lėšas (išskyrus neteisėtą ar netinkamai taikomą valstybės pagalbą, kaip nustatyta reglamente (ES) Nr. 2015/1589), jeigu grąžintinų lėšų, susidariusių dėl pažeidimo ar administravimo klaidos, suma, išskyrus palūkanas, pagal atskirą priemonę ir mokėjimo dokumentą sprendimo dėl grąžintinų lėšų sugrąžinimo priėmimo metu neviršija 100 eurų.“ (13 p.).

54.       Taigi pagal paminėtą Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių nuostatose įtvirtintą teisinį reguliavimą (i) administruojančioji institucija per 20 darbo dienų nuo grąžintinų lėšų užregistravimo administruojančiojoje institucijoje raštu informuoja skolininką ne tik apie priimtą sprendimą dėl grąžintinų lėšų sugrąžinimo, bet ir apie atliktus grąžintinų lėšų įskaitymus per informacines sistemas, (ii) skolininkui ši informacija teikiama tik po to, kai įskaitomos grąžintinos lėšos, o (iii) apie grąžintinų lėšų įskaitymą skolininkas per informacines sistemas informuojamas įskaitymo atlikimo metu.

55.       Teisėjų kolegija, paminėto teisinio reguliavimo kontekste įvertinusi Rašto turinį, sprendžia, kad atsakovas (administruojančioji institucija) šį raštą parengė, vadovaudamasis Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 9 punktu, t. y. nepraleisdama nustatyto 20 darbo dienų termino raštu informavo pareiškėją (skolininką) tiek apie priimtus Sprendimus (t. y. sprendimus dėl grąžintinų lėšų sugrąžinimo), tiek ir apie Rašte paminėtus palūkanų įskaitymus ir skolų sudengimus (atsakovo atliktus grąžintinų lėšų įskaitymus per informacines sistemas). Įvertinus tai, kad pagal Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 121 punktą apie grąžintinų lėšų įskaitymą skolininkas per informacines sistemas informuojamas įskaitymo atlikimo metu, darytina išvada, jog apie Rašte paminėtus palūkanų įskaitymus ir skolų sudengimus pareiškėjui buvo arba turėjo būti žinoma iki Rašto surašymo dienos. Todėl nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad Raštas turi būti pripažįstamas savarankišku administraciniu sprendimu dėl grąžintinų lėšų įskaitymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, jokių naujų ir savarankiškų privalomų patvarkymų, išskyrus tuos, kuriuos lėmė šioje byloje ginčijamų Sprendimų priėmimas, Rašte nenustatyta.

56.       Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, konstatuotina, kad Raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas, pareiškėjui nesukeliantis teisinių pasekmių. Šiame kontekste primintina, kad panašios pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje, kurioje ne kartą konstatuota, jog NMA raštas, kuriuo paramos gavėjas informuojamas apie teisines pasekmes sukeliančių sprendimų priėmimą, skolos grąžinimo tvarką ir pasekmes, kurios pagal teisės aktus gali kilti skolos negrąžinimo atveju, yra informacinio pobūdžio dokumentas, kuris negali būti savarankišku administracinio ginčo dalyku (žr., pvz., 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1024-662/2020, 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-186-502/2020, 2021 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-686-575/2021).

57.       Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog Raštas savo esme yra sprendimas dėl lėšų įskaitymo, tačiau jis neatitinka administraciniam sprendimui keliamų išsamumo, aiškumo ir motyvavimo reikalavimų (VAĮ 3 str. 5 p. ir 10 str. 5 d. 5 ir 6 p.), todėl nepagrįstai panaikino Raštą ir su juo susijusią LAGK sprendimo dalį.

 

Dėl kitų argumentų, procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

 

58.       Kiti apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai neturi reikšmės teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui arba į juos detaliai atsakyta tikrinamame pirmosios instancijos teismo sprendime, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

59.       Apibendrinant byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualias teisės aktų nuostatas byloje surinktų įrodymų visumos kontekste, todėl nepagrįstai iš dalies tenkino pareiškėjo skundą, t. y. panaikino Raštą, atitinkamą LAGK sprendimo dalį (kuria paliktas galioti minėtas raštas) ir priteisė pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė likusią pareiškėjo skundo dalį. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, pareiškėjo skundą atmetant. Netenkinus pareiškėjo skundo, nėra pagrindo tenkinti ir jo prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, dėl to šie prašymai atmetami (ABTĮ 40 str. 1 d.).

60.       Trečiasis suinteresuotas asmuo biudžetinė įstaiga Žemės ūkio agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti BMO apeliacinį skundą, taip pat prašo priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui iš pareiškėjo BMO bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, atlyginimą.

61.       Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas (ABTĮ 40 str. 3 d.). Nagrinėjamu atveju ši teismo nutartis priimta ir trečiojo suinteresuoto asmens Agentūros naudai, todėl turi būti sprendžiama dėl išlaidų paskirstymo apeliacinės instancijos teisme.

62.       Trečiasis suinteresuotas asmuo 2025 m. liepos 16 d. pateikė prašymą dėl išlaidų atlyginimo, nurodydamas, kad už advokato pagalbą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patyrė 2 631,75 Eur išlaidų. Trečiasis suinteresuotas asmuo pridėjo įrodymus, jog prašomą priteisti sumą patyrė apeliacinės instancijos teisme už advokato paslaugas parengiant atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą ir atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą. 

63.       Trečiojo suinteresuoto asmens prašoma priteisti teismo išlaidų suma už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl priteistina trečiajam suinteresuotam asmeniui. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, trečiajam suinteresuotam asmeniui iš pareiškėjo priteistina jo pateiktais dokumentais pagrįstų bylinėjimosi išlaidų suma, kurią sudaro 2 631,75 Eur, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 3 dalimi, 41 straipsnio 3 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjo viešosios įstaigos Baltijos maisto organizacijos apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 19 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip: „Pareiškėjo viešosios įstaigos Baltijos maisto organizacijos skundą atmesti kaip nepagrįstą“.

Priteisti biudžetinei įstaigai Žemės ūkio agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos iš pareiškėjo viešosios įstaigos Baltijos maisto organizacijos 2 631,75 Eur (du tūkstančius šešis šimtus trisdešimt vieną eurą ir septyniasdešimt penkis euro centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

 

 

        Teisėjai                                                         Audrius Bakaveckas

 

 

Rytis Krasauskas

 

 

Egidijus Šileikis