Civilinė byla Nr. e2A-1640-910/2020

Teisminio proceso Nr. 2-52-3-01379-2020-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.5; 2.6.10.2.4.1; 3.3.1.13; 3.3.1.18.3; 3.3.1.20; 2.6.29.3

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 27 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės, Astos Pikelienės ir Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) akcinės bendrovės „NEO Finance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. birželio 25 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „NEO Finance“ ieškinį atsakovei A. N. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 2705,61 Eur negrąžintą kredito dalį, 271,18 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, paskaičiuotų iki 2020 m. gegužės 11 d. (kreipimosi į teismą dienos), 23 procentų dydžio mokėjimo palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, 1770,97 Eur tarpininkavimo mokesčio, 7,16 Eur sutartinių palūkanų, skaičiuojamų nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo (2019 m. gruodžio 31 d.) iki kreipimosi į teismą dienos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškinyje nurodė, kad ieškovė ir atsakovė 2019 m. kovo 5 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. K724206609, kuria ieškovė atsakovei suteikė 2932,04 Eur vartojimo kreditą 60 mėn. terminui, o atsakovė įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą: 2027,56 Eur palūkanų (metinė palūkanų norma 23 proc.) ir 243,02 Eur tarpininkavimo mokestį iki 2024 m. kovo 5 d. Taip pat nurodė, kad 2019 m. rugpjūčio 2 d. tarp ieškovės ir atsakovės buvo pasirašytas priedas prie vartojimo kredito sutarties, kuriuo buvo pakeista mokėjimo data bei perskaičiuotos palūkanos, nustatant, kad visas suteiktas kreditas grąžintinas iki 2024 m. kovo 30 d., o visa mokama palūkanų suma 2071,20 Eur. Ieškovės teigimu, atsakovė sutartyje numatytų įsipareigojimų nevykdė, todėl ieškovė 2020 m. balandžio 29 d. atsakovei siųstu išankstiniu raštišku pranešimu nutraukė su atsakove sudarytą vartojimo kredito sutartį.

3.       Atsakovas per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Vilniaus regiono apylinkės teismas 2020 m. birželio 25 d. sprendimu už akių ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovės 2705,61 Eur skolą, 271,18 Eur palūkanų, 7,16 Eur sutartinių kompensuojamųjų palūkanų, 1770,97 Eur tarpininkavimo mokesčio, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (4754,92 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. gegužės 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 254,18 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitą ieškinio dalį atmetė.

5.       Konstatavęs, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovė įvykdė savo sutartines prievoles ieškovei, teismas patenkino ieškinio reikalavimą priteisti iš atsakovės 2705,61 Eur negrąžintos kredito dalies.

6.       Teismas nustatė, kad ieškovė 2020 m. balandžio 29 d. atsakovei siųstu išankstiniu raštišku pranešimu nutraukė su atsakove sudarytą vartojimo kredito sutartį nuo 2020 m. gegužės 5 d. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.221 straipsnio 3 dalies nuostata, kad sutarties nutraukimas neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo, taip pat šalių susitarimu dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų mokėjimo, teismas patenkino ieškinio reikalavimą dėl 271,18 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, paskaičiuotų iki 2020 m. gegužės 11 d. (kreipimosi į teismą dienos), priteisimo iš atsakovės.

7.       Spręsdamas dėl ieškinio reikalavimo priteisti iš atsakovės 23 procentų mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų, skaičiuojamų už 2705,61 Eur (negrąžintą vartojimo kredito sumą) nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, teismas vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimu, kad nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020). Konstatavęs, kad kredito sutartis nutraukta prieš terminą 2020 m. gegužės 5 d. ir nuo to momento pasibaigė pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas, teismas atmetė nurodytą ieškinio reikalavimą dėl 23 procentų dydžio mokėjimo palūkanų priteisimo iki visiško kredito grąžinimo dienos.

8.       Vadovaudamasis CK 6.261 straipsniu ir sutarties 6.1 punktu teismas patenkino ieškinio reikalavimą priteisti iš atsakovės 7,16 Eur kompensuojamųjų palūkanų už laikotarpį nuo 2019 m. gruodžio 31 d. iki kreipimosi į teismą dienos.

9.       Konstatavęs, kad atsakovė vėlavo mokėti įmokas, teismas sprendė, jog ieškovė įgijo teisę reikalauti priteisti iš atsakovės tarpininkavimo mokestį, apskaičiuotą be nuolaidos, ir priteisė ieškovei iš atsakovės 1770,97 Eur tarpininkavimo mokesčio.

10.       Vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, teismas priteisė ieškovė iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (4754,92 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. gegužės 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

11.       Atsižvelgęs į tai, kad byloje buvo patenkinta 83 procentai ieškinio reikalavimų, teismas priteisė ieškovei iš atsakovės 254,81 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

12.       Ieškovė apeliaciniu skundu prašo: 1) pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. birželio 25 d. sprendimo už akių dalį dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos ir priteisti ieškovei iš atsakovės 23 proc. mokėjimo palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą (2705,61 Eur) nuo kreipimosi į teismą dienos (2020 m. gegužės 11 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos; 2) pakeisti sprendimo už akių dalį dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti ieškovei iš atsakovės 307 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme; 3) kitą sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą; 4) priteisti ieškovei iš atsakovės apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

12.1.                      Teismas skundžiamą sprendimą už akių grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020, sukurtu precedentu, neatsižvelgdamas į šio precedento sukūrimo laiką, ieškinio pateikimo laiką, vartojimo kredito sutarties sudarymo laiką, precedento argumentaciją bei iki šio precedento galiojusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką.

12.2.                      Iki nurodytoje 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje pateikto išaiškinimo, kad nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos, galiojo priešinga mokėjimo (pelno) palūkanų skaičiavimo praktika. Tai akcentavo ir pats nurodytą nutartį priėmęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nurodęs, kad ankstesnėje kasacinio teismo praktikoje buvo išaiškinta, jog skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas išlieka ir paskolos davėjui nutraukus paskolos sutartį, išskyrus atvejus, jei kitaip nustatyta paskolos sutartyje. Tai reiškia, kad ieškinio pateikimo teismui dieną, apeliantės ieškinio dalis dėl mokėjimo palūkanų priteisimo nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos buvo pagrįstas ir tenkintinas.

12.3.                      Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad tiek vartojimo kredito sutarties sudarymo dieną, tiek ieškinio pateikimo teismui dieną ir net likus vienam mėnesiui iki skundžiamo sprendimo priėmimo dienos vis dar galiojo priešingas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotas precedentas, leidžiantis mokėjimo (pelno) palūkanas skaičiuoti iki visiško prievolės įvykdymo dienos.

12.4.                      Teismas, įvertinęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo naujai suformuluotą bei iš esmės pakeistą iki tol galiojusią mokėjimo (pelno) funkciją atliekančių palūkanų skaičiavimo praktiką, vadovaujantis sąžiningumo ir protingumo principais bei užtikrinant proceso ekonomiškumą, turėjo pasiūlyti ieškovei įvertinti aktualius kasacinio teismo civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 pateiktus išaiškinimus ir atitinkamai patikslinti ieškinyje nurodytas aplinkybes bei ieškinio reikalavimus. Teismas turėjo nustatyti ieškovei terminą pateikti poziciją dėl ieškinyje reiškiamų reikalavimų, susijusių su mokėjimo (pelno) palūkanų skaičiavimu po vartojimo kredito sutarties nutraukimo ir tokio reikalavimo faktinio pagrindo.

12.5.                      Priimdamas sprendimą teismas vadovavosi nurodytoje byloje kasacinio teismo pateiktu išaiškinimu, kad nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos, tačiau neatsižvelgė į kitus toje pačioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodytus išaiškinimus, tokius kaip kreditoriaus teisė reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo bei kitas svarbias aplinkybes.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13.       Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

14.       Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių negaliojimo pagrindų.

15.       Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju šalių ginčas yra kilęs iš vartojimo kredito sutarties, kuri pagal savo prigimtį ir turinį yra vartojimo sutartis. Vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, reikšmingas ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai, todėl tokioje byloje apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas, jeigu to reikia, kad būtų apginti vartotojo interesai. 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartimi dalyvaujantiems byloje asmenims pranešta apie apeliacinės instancijos teismo ketinimą peržengti šioje byloje paduoto apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

16.       Byloje nėra ginčo dėl to, kad šalys 2019 m. kovo 5 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. K724206609 (toliau – ir Sutartis), kurios pagrindu ieškovė atsakovei suteikė 2932,04 Eur dydžio kreditą 60 mėnesių laikotarpiui, o atsakovė įsipareigojo grąžinti kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą: 2027,56 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų (metinė palūkanų norma – 23 proc.), 243,02 Eur tarpininkavimo mokestį. 2019 m. rugpjūčio 2 d. šalys pasirašė priedą prie Sutarties, kuriuo pratęsė suteikto kredito grąžinimo terminą iki 2024 m. kovo 30 d., kartu nustatydamos, jog visa mokėtina palūkanų suma sudarys 2071,20 Eur. Atsakovei tinkamai nevykdant įsipareigojimų, ieškovė 2020 m. balandžio 29 d. pranešimu nutraukė Sutartį nuo 2020 m. gegužės 5 d. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė iki kreipimosi į teismą būtų atsiskaičiusi su ieškove (CPK 12, 178 straipsniai). Sutarties nutraukimas nėra ginčijamas.

17.       Ieškovė, 2020 m. gegužės 11 d. kreipdamasi į teismą su ieškiniu, prašė priteisti iš atsakovės 2705,61 Eur negrąžinto kredito, 271,18 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, apskaičiuotų iki kreipimosi į teismą dienos, 23 proc. dydžio mokėjimo palūkanas už negrąžintą 2705,61 vartojimo kredito sumą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, 1770,97 Eur tarpininkavimo mokesčio, 7,16 Eur kompensuojamųjų palūkanų (apskaičiuotų pagal 23 proc. dydžio metinę palūkanų normą) už laikotarpį nuo 2019 m. gruodžio 31 d. (termino įvykdyti prievolę praleidimo) iki kreipimosi į teismą dienos ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo

18.       Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino iš dalies ir ieškovei iš atsakovės priteisė 2705,61 Eur negrąžinto kredito, 271,18 Eur mokėjimo palūkanų iki kreipimosi į teismą dienos, 7,16 Eur sutartinių kompensuojamųjų palūkanų, 1770,97 Eur tarpininkavimo mokesčio ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (4754,92 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. gegužės 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

19.       Nors nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovės visas ieškovės prašytas priteisti kompensuojamąsias palūkanas (7,16 Eur) bei visą tarpininkavimo mokestį (1770,97 Eur), ir ši pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo už akių dalis nėra skundžiama, teisėjų kolegija, peržengdama apeliacinio skundo ribas, toliau pasisakys dėl Sutarties sąlygų, nustatančių kredito gavėjos prievolę mokėti kredito davėjai kompensuojamąsias palūkanas ir tarpininkavimo mokestį, bei jų pagrindu pareikštų ieškinio reikalavimų sąžiningumo aspektu.

        Dėl teismo pareigos ex officio vertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu  

20.       Vartojimo kredito sutartis pagal savo prigimtį ir turinį yra vartojimo sutartis. CK 6.2284 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta teismo pareiga ex officio vertinti vartojimo sutarties sąlygų sąžiningumą pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus. Ši teismo pareiga nuosekliai pabrėžiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020 24 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

21.       Pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalį nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai.

22.       Individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Jeigu iš anksto parengtoje standartinėje sutartyje tam tikros sąlygos buvo aptartos individualiai, šio straipsnio taisyklės taikomos kitoms tos sutarties sąlygoms. Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui (CK 6.2284 straipsnio 4 dalis).

23.       CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąrašas kriterijų, kuriems esant preziumuojama, kad sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Be to, remdamasis CK 6.2284 straipsnio 3 dalimi, teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus. Pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui. CK 6.2284 straipsnio 4 dalis nustato, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis.

24.       Kasacinio teismo jurisprudencijoje išskirti du nesąžiningų sutarčių sąlygų arba sąžiningumo kontrolės aspektai: procedūrinis (t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė) ir materialinis (sutarties turinio kontrolė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 36 punktas). 

25.       Procedūrinis sąžiningumo kontrolės aspektas dar kitaip vadinamas skaidrumo reikalavimu. Sutarčių sąlygos neatitinka skaidrumo reikalavimo, jei jos nėra išreikštos aiškiai ir suprantamai. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva) taikymo aspektu suformuotą praktiką skaidrumo reikalavimo apimtis neturi būti susiaurinta iki suprantamumo tik formaliuoju ir gramatiniu aspektais, skaidrumo reikalavimas turi būti suprantamas plačiai; siekiant laikytis skaidrumo reikalavimo vartotojui ne tik svarbu, kad prieš sudarant sutartį jam būtų pateikta informacija dėl įsipareigojimo sąlygų, bet ir aiškiai bei suprantamai išdėstytos sutarties sąlygos tam, kad vartotojas, remdamasis aiškiais ir suprantamais kriterijais, galėtų įvertinti dėl to jam kylančius ekonominius padarinius bei nuspręsti, ar nori sudaryti sutartį su verslininku priimdamas iš anksto jo suformuluotas sąlygas. ESTT yra pažymėjęs, kad, net jeigu sutarties sąlyga gramatiškai suformuluota teisingai, vartotojas galėjo nesuprasti sąlygos reikšmės. Klausimą, ar vartotojas galėjo suprasti sutarties sąlygą, teismas turi spręsti atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes ir į pastabumo lygį, kurio galima tikėtis iš vidutinio, pakankamai informuoto ir protingai pastabaus bei nuovokaus vartotojo (žr., pvz., 2015 m. vasario 26 d. sprendimą byloje Bogdan Matei, Ioana Ofelia Matei prieš SC Volksbank Rom?nia SA, C-143/13; 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą byloje Jean-Claude Van Hove prieš CNP Assurances SA, C-96/14).

26.       Materialinis arba sutarties turinio kriterijus apima sutarties sąlygos vertinimą pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje nustatytą preziumuojamų nesąžiningų sąlygų sąrašą. Šis sąrašas nėra baigtinis, jame esančios sąlygos nebūtinai yra nesąžiningos ir atvirkščiai – sąlyga, kurios nėra šiame sąraše, gali būti nesąžininga. Kasacinio teismo pabrėžta, kad tuo atveju, jeigu sutarties sąlyga neatitinka nė vienos iš šiame sąraše nurodytų sąlygų, tai neatleidžia teismo nuo pareigos tikrinti sąlygas pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų, nustatytą CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje (CK 6.2284 straipsnio 9 dalis). Sutarčių sąlygos pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų yra vertinamos nustatant, ar sąlyga pažeidžiamas sąžiningumo reikalavimas ir iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018 48 punktas). 

27.       Pagal CK 6.2284 straipsnio 5 dalį, ar vartojimo sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų prigimtį ir visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui įtakos turėjusias aplinkybes, ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas.

28.       Kasacinio teismo pažymėta, kad sutarties sąlyga gali būti pripažinta nesąžininga tiek įvertinus patį sutarties turinį, tiek sutarties sudarymo aplinkybes. Be to, reikia atsižvelgti į sąlygų tarpusavio ryšį, nes viena sutarties sąlyga, vertinama atskirai, gali būti pripažinta sąžininga, tačiau, atsižvelgiant į jos santykį bei ryšį su kitomis sutarties sąlygomis, ji gali būti pripažinta nesąžininga, ir atvirkščiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018 50 punktas).

29.       CK 6.2284 straipsnio 6 ir 8 dalyse nustatytos teisinės pasekmės, kai sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Pagal CK 6.2284 straipsnio 6 dalį aiškumo ir suprantamumo reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis; kai kyla abejonių dėl vartojimo sutarties sąlygų turinio, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai (contra proferentem taisyklė). Pagal CK 6.2284 straipsnio 8 dalį, kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas (nesąžiningos sąlygos negaliojimo ab initio taisyklė).

30.       Kasacinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nurodyta, kad dėl to, kokias teisines pasekmes taikyti (ar CK 6.2284 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą contra proferentem taisyklę, ar CK 6.2284 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą nesąžiningos sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia ab initio ir jos netaikymo), kai sutarties sąlyga yra neskaidri, t. y. neatitinka aiškumo ir suprantamumo reikalavimo, turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į sutarties sąlygos pobūdį ir iškilusį ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020 38 punktas).               

31.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, pasisakant dėl CK 6.2284 straipsnio 8 dalyje įtvirtintų sutarties sąlygos pripažinimo nesąžininga teisinių pasekmių, pabrėžta, kad ESTT išaiškinta, jog iš Direktyvos 6 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, kad nacionaliniai teismai privalo tik netaikyti nesąžiningos sutarties sąlygos, siekdami, kad ji nesukeltų privalomų pasekmių vartotojui, neturėdami teisės pakeisti jos turinio (ESTT 2012 m. birželio 14 d. sprendimas byloje Banco Espa?ol de Crédito SA prieš Joaqu?n Calderón Camino, C-618/10) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018 52 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020 36 punktas).

32.       Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šioje byloje ieškovės – vartojimo kredito davėjos – apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, kuriuo iš atsakovės – vartojimo kredito gavėjos – priteista visa ieškovės prašytų kompensuojamųjų palūkanų ir tarpininkavimo mokesčio suma, vadovaujasi pirmiau aptartais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo teisės, taikytinos ir nagrinėjamoje byloje, išaiškinimais.

        Dėl vartojimo kredito sutartyje nustatytų kompensuojamųjų palūkanų

33.       Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita.

34.       Palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu (CK 6.872 straipsnio 1 dalis). Jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos mokamos kas mėnesį, iki paskolos suma bus grąžinta (CK 6.872 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 6.874 straipsnio 1 dalį tais atvejais, kai paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui šio kodekso 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

35.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad Lietuvos civilinėje teisėje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis), ir palūkanos, atliekančios kompensuojamąją (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją (CK 6.210, 6.261 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007; taip pat žr. 2004 m. kovo 3 d nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2004; 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007; kt.).

36.       Pelno palūkanos esmingai skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kasacinio teismo praktikoje pelno palūkanos aiškinamos kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai. Taigi kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kompensuojamosios palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai. Dėl skirtingos aptariamų palūkanų paskirties kreditorius šių palūkanų gali reikalauti kartu, t. y. pelno ir kompensuojamosios palūkanos vienu metu gali būti skaičiuojamos sudarius bet kurį finansavimo sandorį. Tokiu atveju kreditorius įgyja teisę reikalauti mokėjimo palūkanų už naudojimąsi paskolintais pinigais, o kompensuojamųjų palūkanų – už prievolės įvykdymo termino praleidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016).

37.       Nagrinėjamu atveju ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 7,16 Eur kompensuojamųjų palūkanų, apskaičiuotų nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo, t. y. nuo 2019 m. gruodžio 31 d., iki kreipimosi į teismą dienos. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.261 straipsniu ir Sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 punktu, patenkino nurodytą ieškinio reikalavimą.

38.       Šalių sudarytos Sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 punkte nustatyta, kad, vartojimo kredito gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, Sutarties specialiojoje dalyje numatytos palūkanos yra skaičiuojamos toliau nuo negrąžintos mėnesinės įmokos kredito dalies kaip atlyginimas už naudojimąsi suteikta pinigų suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos, kai laiku neapmokėta suma yra įskaitoma į vartojimo kredito davėjo banko sąskaitą.

39.       Teisėjų kolegijos vertinimu, ši Sutarties nuostata suformuluota neaiškiai. Nors kalbama apie palūkanų mokėjimą, kai laiku nesumokama mėnesinė įmoka, tačiau kartu nurodoma, jog šios palūkanos skaičiuojamos „nuo negrąžintos mėnesinės įmokos kredito dalies kaip atlyginimas už naudojimąsi suteikta pinigų suma“, t. y. pateikiamas paaiškinimas, atitinkantis mokėjimo palūkanų sampratą. Kartu pažymėtina tai, kad, vertinant aptariamą Sutarties sąlygą kitų jos sąlygų kontekste, galima daryti išvadą, jog Sutarties 6.1 punkte nustatytas kompensuojamųjų palūkanų taikymas, jų dydį siejant su Sutarties specialiojoje dalyje nurodyta metine palūkanų norma – 23 proc., t. y. nustatant, kad kompensuojamosios palūkanos bus tokio paties dydžio, kaip ir mokėjimo palūkanos, skaičiuojamos už naudojimąsi vartojimo kredito suma (Sutarties bendrųjų sąlygų 1.15 punktas).

40.       Pažymėtina tai, kad teismo proceso metu ieškovė (apeliantė) nepateikė į bylą įrodymų, jog Sutarties sąlyga dėl kompensuojamųjų palūkanų dydžio su atsakove (vartotoja) buvo aptarta individualiai, kad vartotojai buvo tinkamai atskleista, jog, pažeidus įmokų mokėjimo terminą, ji, be 23 proc. dydžio mokėjimo palūkanų, privalės mokėti ir 23 proc. dydžio kompensuojamąsias palūkanas (CPK 178 straipsnis). 

41.       Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi.

42.       Kasacinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinta, kad Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies norma yra imperatyvi, todėl sutarties sąlyga, pažeidžianti šią įstatymo normą yra niekinė ir negalioja (CK 1.80 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020 73 punktas).

43.       Nagrinėjamu atveju pabrėžtina tai, kad tiek netesybų, tiek palūkanų, mokamų už prievolės vykdymo termino pažeidimą, prigimtis yra ta pati – kompensacinė, ir jos teismų praktikoje pripažįstamos kreditoriaus minimaliais nuostoliais, kurių nereikia įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012; 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016, 12 punktas).

44.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinta – kadangi kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, todėl Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nurodytos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020 75 punktas). 

45.       Atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimus, darytina išvada, kad vartojimo kredito gavėjui už pavėluotą piniginių prievolių vykdymą negali būti taikoma didesnė atsakomybė, negu Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje numatyto 0,05 proc. dydžio netesybos už kiekvieną pavėluotą dieną (t. y. 18 proc. dydžio metinės palūkanos (0,05 proc. x 360 d.).

46.       Pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 5 punktą preziumuojama nesąžininga sutarties sąlyga, kuria nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant klausimą, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, be kita ko, atsižvelgiama į įstatymuose nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018 55 punktas; 2019 m. gruodžio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019 87-88 punktai).

47.       Nagrinėjamu atveju ieškovė (apeliantė) prašo priteisti 7,16 Eur kompensuojamųjų palūkanų, apskaičiuotų pagal 23 proc. dydžio metinę palūkanų normą. Šis palūkanų dydis viršija Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą maksimalų dydį (18 proc.). Vadovaujantis aptarta kasacinio teismo praktika ir Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalimi, darytina išvada, kad Sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 punkto sąlyga, kuria šalys susitarė dėl kompensuojamųjų palūkanų dydžio, pažeidžia Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalį, ja nustatyta neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už Sutartyje numatytų įsipareigojimų netinkamą vykdymą. Atsižvelgiant į tai, kad Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtina norma yra imperatyvi, Sutarties sąlyga, pažeidžianti šią įstatymo normą, yra niekinė ir negalioja (CK 1.80 straipsnis).

48.       Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, pripažinus sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų (nagrinėjamu atveju – kompensacinių palūkanų) dydį, kaip nustatančią neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.2284 straipsnio 8 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018 55 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020 36 punktas).

49.       Išdėstytų motyvų pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimą dėl ieškovės prašytų priteisti 7,16 Eur kompensuojamųjų palūkanų turėjo atmesti. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis, kuria išspręstas kompensuojamųjų palūkanų priteisimo klausimas, keistina, atmetant ieškinio reikalavimą dėl 7,16 Eur kompensuojamųjų palūkanų priteisimo.    

Dėl tarpininkavimo mokesčio

50.       Pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai patenkino ieškinio reikalavimą dėl tarpininkavimo mokesčio priteisimo. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovė vėlavo mokėti įmokas pagal Sutartį, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovė įgijo teisę reikalauti iš atsakovės viso 1 770,97 Eur dydžio tarpininkavimo mokesčio, apskaičiuoto be nuolaidos.

51.       Ginčo šalių sudarytos Sutarties bendrųjų sąlygų 1.28 punkte numatyta, kad tarpininkavimo mokestis – tai mokestis, kurį vartojimo kredito gavėjas moka Bendrovei. Tarpininkavimo mokestis skirtas padengti Bendrovės patiriamas išlaidas, susijusias su bendrovės valdomos tarpusavio skolinimo platformos administravimu ir atnaujinimu, teikiamų paslaugų komunikavimu, kliento mokumo vertinimu ir tikrinimu mokamose duomenų bazėse, vartojimo kredito sutarties sąlygų derinimu su klientu, vartojimo kredito sutarties paruošimu. Taip pat tarpininkavimo mokestis skirtas padengti Bendrovės išlaidas, susijusias su vartojimo kredito sutarties vykdymo priežiūra, įsiskolinimo valdymu, kontrole, sąlygotas padidintos rizikos vartojimo kredito gavėjų, kurių sutarčių administravimui taikoma intensyvesnė Bendrovės priežiūra. Tarpininkavimo mokestis apskaičiuojamas sutarties 5.3 punkte numatyta tvarka.

52.       Sutarties bendrųjų sąlygų 5.3 punkte nustatyta, kad tarpininkavimo mokestis susideda ir yra apskaičiuojamas tokia tvarka: vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose nustatytas tam tikras procentinis dydis (nagrinėjamu atveju – 4,90 proc.) nuo mėnesinės įmokos ir priskaičiuotos vėlavimo palūkanų sumos, jeigu mėnesinės įmokos mokėjimas yra pradelstas (5.3.1 punktas); 1,2 proc. per mėnesį nuo vartojimo kredito sumos, iš šios sumos atėmus 5.3.1 punkte nustatyta tvarka priskaičiuotą sumą. Šiame punkte apskaičiuota tarpininkavimo mokesčio sudedamoji dalis per mėnesį yra ne didesnė nei 30 Eur (5.3.2 punktas). 

53.       Pagal Sutarties bendrųjų sąlygų 5.4 punktą, vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant Sutartį, vartojimo kredito gavėjas priskiriamas įprastos rizikos asmenų grupei, o Bendrovė nevykdo aktyvių veiksmų, susijusių su nuolatine vartojimo kredito sutarties vykdymo priežiūra, įsiskolinimo valdymu, kontrole. Todėl šalys susitaria, kad Sutarties 5.3.2 punkte nurodytai tarpininkavimo mokesčio sudedamajai daliai yra taikoma 100 proc. nuolaida. Vartojimo kredito gavėjui netinkamai vykdant sutartį, t. y. vėluojant apmokėti bent vieną mėnesinę įmoką daugiau nei 30 dienų, toks asmuo priskiriamas padidintos rizikos asmenų grupei. Kadangi sutarties 5.3.2 punkte nurodyta tarpininkavimo mokesčio sudedamoji dalis nėra naudojama skolos išieškojimo proceso išlaidoms padengti, o yra skirta Bendrovės patiriamoms išlaidoms, susijusioms su padidintos rizikos asmeniu ir su juo sudarytos vartojimo kredito sutarties vykdymo priežiūra, įsiskolinimo valdymu, kontrole, todėl visam tolesniam vartojimo kredito sutarties laikotarpiui Sutarties 5.3.2 punkte nurodytai tarpininkavimo mokesčio sudedamajai daliai nuolaida nebetaikoma ir vadovaujamasi Sutarties 5.14 punktu. 

54.       Nagrinėjamu atveju Sutarties specialiosiose sąlygose nurodyta, kad tarpininkavimo mokestis su nuolaida – 243,02 Eur.

55.       Pagal Sutarties bendrųjų sąlygų 5.14 punktą bet kokios nuolaidos, susijusios su vartojimo kredito gavėjo išlaidomis (įskaitant, bet neapsiribojant nuolaidomis palūkanoms, tarpininkavimo mokesčiui ir kitiems mokesčiams), kurios yra taikomos tik apibrėžtu laikotarpiu (t. y. kaip išskirtiniai riboto galiojimo pasiūlymai Bendrovės klientams), taikomos tik vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį. Jeigu vartojimo kredito gavėjas netinkamai vykdo įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį, t. y. vėluoja mokėti bent vieną mėnesinę įmoką daugiau nei 30 (trisdešimt dienų), nuo 31 (trisdešimt pirmos) vėlavimo dienos nuolaidos netaikomos visam tolesniam vartojimo kredito sutarties laikotarpiui.

56.       Nagrinėjamu atveju pabrėžtina tai, kad pagal Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 7 punktą vartojimo kredito sutartyje turi būti aiškiai nurodyta bendra vartojimo kredito gavėjo mokama suma. Į šią sumą įeina visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti ir kurie yra žinomi vartojimo kredito davėjui (Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 3 dalis).

57.       Ieškovė (apeliantė) 2020 m. spalio 13 d. rašytiniuose paaiškinimuose, pateiktuose apeliacinės instancijos teismui, nurodė, kad vartojimo kredito gavėjai buvo aiškiai, išsamiai ir suprantamai nurodyta tarpininkavimo mokesčio apskaičiavimo tvarka, aiškiai nurodyta tarpininkavimo mokesčio su nuolaida tvirta suma bei tai, iš ko susideda tarpininkavimo mokestis. Pasak ieškovės (apeliantės), Sutarties sąlygos dėl tarpininkavimo mokesčio mokėjimo buvo pasirašytos laisva valia, atsakovė nebuvo klaidinama, jai buvo pateikta informacija apie visus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius, taip pat ir apie tarpininkavimo mokestį bei jo apskaičiavimą. Ieškovės nuomone, iki vartojimo kredito sutarties sudarymo atsakovė turėjo pakankamai laiko susipažinti su pateikta informacija (bendrosiomis bei specialiosiomis vartojimo kredito sutarties sąlygomis), palyginti skirtingus konkurentų pasiūlymus ir pasirinkti jai priimtinas vartojimo kredito sutarties sąlygas.

58.       Pažymėtina tai, kad teismo proceso metu ieškovė (apeliantė) nenurodė aplinkybių, nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jos poziciją, jog su atsakove buvo sulygta ne tik dėl konkrečios 243,02 Eur dydžio tarpininkavimo mokesčio sumos, bet ir individualiai aptartos Sutarties 5.3.1, 5.3.2 vartojimo kredito gavėjo nustatytos tarpininkavimo mokesčio apskaičiavimo taisyklės, skirtingų taisyklių taikymo pagrindai. 

59.       Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčo šalių sudarytos Sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.1, 5.3.2 punktų nuostatos, susijusios su vartojimo kredito gavėjos mokėtino tarpininkavimo mokesčio dydžio apskaičiavimo taisyklėmis, jų taikymo tvarka, suformuluotos neaiškiai. Tokios sąlygos yra neskaidrios, vartotoja, būdama silpnesnioji sutarties šalis, negali numatyti, koks mokestis jos atžvilgiu bus taikomas. Be to, tarpininkavimo mokesčio dydžio skaičiavimo susiejimas su aplinkybe, ar kredito gavėja laiku moka įmokas, šio mokesčio skaičiavimas ir nuo priskaičiuotų vėlavimo palūkanų, reiškia ne ką kita, kaip taikymą papildomo mokesčio už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą, t. y. pažeidžia Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą imperatyvų draudimą, pagal kurį pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos tik šioje normoje įtvirtinto dydžio netesybos, kurios negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį, ir jokie kiti mokesčiai negalimi. Pažymėtina ir tai, kad Sutarties bendrųjų sąlygų 5.4 punkte įtvirtinta sąlyginė nuolaida, kai jos netaikymas yra susijęs su prievolės pažeidimu, atlieka prievolės užtikrinimo funkciją (CK 6.71 straipsnis).

60.       Nagrinėjamu atveju spręstina, kad Sutarties bendrosios sąlygos, nustatančios tarpininkavimo mokesčio be nuolaidos taikymą, yra neskaidrios, t. y. neatitinka aiškumo ir suprantamumo reikalavimų, be to, pažeidžia Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą imperatyvų draudimą pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais taikyti vartojimo kredito gavėjui bet kokius kitus mokesčius, išskyrus šioje teisės normoje įtvirtinto dydžio netesybas už ne ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį.

61.       Išanalizavus ir įvertinus aptartų Sutarties bendrųjų sąlygų 5.3, 5.4, 5.14 punktų sąlygų, taip pat 1.28 punkto dalies, kuria nustatyta, kad tarpininkavimo mokestis apskaičiuojamas Sutarties 5.3 punkte numatyta tvarka, be to, Sutarties specialiosios dalies sąlygos, nustatančios tarpininkavimo mokesčio apskaičiavimo taisykles („4,90 proc. nuo kiekvienos grąžintos įmokos; Vartojimo kredito sutarties 5.3.1 p.“ ir „Apskaičiuojamas Vartojimo kredito sutarties 5.3.2 p. nustatyta tvarka“) turinį, pobūdį, yra pagrindas pripažinti jas neatitinkančiomis skaidrumo reikalavimo ir nesąžiningomis (CK 6.2284 straipsnio 3, 9 dalys), be to, pažeidžiančiomis imperatyvią Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies normą. Dėl to nurodytos sąlygos ta apimtimi, kuria tarpininkavimo mokesčio dydžio nustatymas susietas su vartojimo kredito gavėjo vėlavimu mokėti įmokas, pripažintinos negaliojančiomis ab initio (CK 6.2284 straipsnio 8 dalis).

62.       Kartu pažymėtina tai, kad ginčo šalių Sutarties specialiosios dalies sąlyga, kuria sulygta konkreti tarpininkavimo mokesčio suma – 243,02 Eur, yra aiški, apibrėžta, atsakovei turėjo būti suprantama, kad šį mokestį reikės sumokėti grąžinant kreditą, be to, būtent tokio dydžio tarpininkavimo mokesčio mokėjimas buvo išdėstytas kas mėnesį, nustatant atsakovės mokėtinų kasmėnesinių įmokų dydį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė (apeliantė), sudarydama vartojimo kredito sutartis, veikia kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorius, asmuo, kuris administruoja tarpusavio skolinimo platformą (Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 14 punktas), ir turi teisę gauti atlyginimą už teikiamas paskolos suteikimo paslaugas. Esant nurodytoms aplinkybėms, Sutarties specialiosios dalies sąlyga, kurioje nustatytas konkretus, aiškus tarpininkavimo mokesčio dydis gali likti galioti, nepaisant negaliojančiomis pripažintų Sutarties sąlygų, susijusių su tarpininkavimo mokesčio be nuolaidos dydžio apskaičiavimo ir taikymo taisyklėmis (CK 6.2284 straipsnio 8 dalis). 

63.       Vis dėl to, pirmiau nurodytos aplinkybės savaime nereiškia, kad vartojimo kredito sutarties nutraukimo atveju kredito davėjas turi teisę reikalauti viso tarpininkavimo mokesčio, t. y. ir tos jo dalies, kuri būtų mokama, jeigu sutartis nebūtų nutraukta ir būtų vykdoma toliau. Iš Sutarties bendrųjų sąlygų 1.28 punkte pateiktos tarpininkavimo mokesčio apibrėžties (žr. nutarties 51 punktą) matyti, kad tai savo esme yra mokestis už kredito davėjo teikiamas paslaugas, susijusias su kredito sutarties sudarymu (teikiamų paslaugų komunikavimu, kliento mokumo vertinimu ir tikrinimu, vartojimo kredito sutarties sąlygų derinimu su klientu, vartojimo kredito sutarties paruošimu) bei sutarties vykdymo kontrole ją sudarius. Pažymėtina, kad vartojimo kredito sutarties nutraukimas prieš terminą atleidžia abi sutarties šalis nuo esamų sutartinių prievolių vykdymo ir sutartinių prievolių vykdymo ateityje, tačiau kredito davėjui išlieka teisė reikalauti atlyginti nuostolius dėl sutarties nevykdymo (netinkamo vykdymo). Kadangi tarpininkavimo mokestis yra tiesiogiai susijęs su sutartinių įsipareigojimų vykdymu ir nėra skirtas kompensuoti kredito davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo, šis mokestis gali būti skaičiuojamas tik už laikotarpį iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo.

64.       Vadovaujantis mokėjimo grafiku, iki Sutarties nutraukimo (2020 m. gegužės 5 d.) atsakovės mokėtinas tarpininkavimo mokestis sudarė 55,84 Eur ((4,06 Eur + 4,06 Eur + 4,06 Eur + 4,05 Eur + 6,18 Eur + 4,05 Eur + 4,07 Eur + 4,06 Eur + 4,18 Eur + 4,15 Eur + 4,12 Eur + 4,09 Eur + 4,06 Eur + (4,05 Eur : 31 d. x 5 d.)). Iš byloje pateiktos priteistinų sumų detalizacijos matyti, kad atsakovė pagal Sutartį iš viso yra sumokėjusi ieškovei 34,59 Eur tarpininkavimo mokesčio. Taigi Sutarties nutraukimo dieną likusi atsakovės nesumokėta tarpininkavimo mokesčio suma –  21,25 Eur (55,84 Eur – 34,59 Eur).

65.       Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą ieškovei (apeliantei) iš atsakovės priteisti tik tą atsakovės nesumokėto tarpininkavimo mokesčio dalį, kurios mokėjimas nebuvo susietas su atsakovės vėlavimu vykdyti prievolę, buvo aiškiai nurodytas Sutarties specialiosiose sąlygose, be to, tik iki Sutarties nutraukimo. Išdėstytų motyvų pagrindu ši pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis keistina, priteisiant ieškovei iš atsakovės 21,25 Eur tarpininkavimo mokesčio.

Dėl pasikeitusio teisminio precedento taikymo

66.       Byloje pareikštu ieškiniu ieškovė, be kita ko, prašė priteisti iš atsakovės 23 proc. dydžio mokėjimo palūkanas už negrąžintą vartojimo kredito sumą nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos.

67.       Spręsdamas dėl šio reikalavimo, pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020, suformuluota teisės aiškinimo taisykle, pagal kurią, nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos. Konstatavęs, kad šalių sudaryta Sutartis buvo nutraukta prieš terminą 2020 m. gegužės 5 d., ir nuo to momento pasibaigė pagrindinių prievolių pagal Sutartį vykdymas, teismas netenkino ieškovės reikalavimo dėl 23 proc. dydžio mokėjimo palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos.

68.       Ieškovė (apeliantė), nesutikdama su šia skundžiamo sprendimo už akių dalimi, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis kasacinio teismo civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 sukurtu precedentu, neatsižvelgė į jo sukūrimo laiką, ieškinio pateikimo laiką, vartojimo kredito sutarties sudarymo laiką, precedento argumentaciją bei iki šio precedento galiojusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Ieškovė nurodo, kad tiek vartojimo kredito sutarties sudarymo dieną, tiek ieškinio pateikimo teismui dieną ir net likus vienam mėnesiui iki skundžiamo sprendimo priėmimo dienos galiojo priešingas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotas precedentas, leidžiantis mokėjimo (pelno) palūkanas skaičiuoti iki visiško prievolės įvykdymo dienos, o tai, anot ieškovės, reiškia, jog ieškinio pateikimo teismui dieną, ieškinio dalis dėl mokėjimo palūkanų priteisimo nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos buvo pagrįstas ir tenkintinas. 

69.       Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad ankstesnėje kasacinio teismo praktikoje buvo išaiškinta, jog skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas išlieka ir paskolos davėjui nutraukus paskolos sutartį, išskyrus atvejus, jeigu kitaip nustatyta paskolos sutartyje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010; 2015 m. gegužės 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015). Taigi nagrinėjamu atveju ieškovė apeliaciniame skunde kelia teisminio precedento galiojimo laike klausimą, t. y., ar kasacinio teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 suformuotas precedentas galėjo būti taikomas šioje byloje, kai ieškinys teismui buvo paduotas dar iki naujojo precedento sukūrimo.

70.       Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-916/2019, nutarties 30 punktas).

71.       Taigi bendroji taisyklė yra ta, kad teismas, nagrinėdamas bylą, paprastai taiko laiko atžvilgiu naujesnį precedentą. Aptariamu atveju nėra ginčo dėl to, kad pirmosios instancijos teismo taikytas kasacinio teismo suformuotas precedentas yra naujesnis, nei tie, kuriais ieškinyje rėmėsi ieškovė (apeliantė). Be to, ieškovės ieškinyje ir apeliaciniame skunde nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys buvo priimtos trijų teisėjų kolegijos, tuo tarpu 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 priimta išplėstinės septynių teisėjų kolegijos. Pažymėtina ir tai, kad nurodytoje civilinėje byloje išplėstinė teisėjų kolegija išsamiai ir įtikinamai motyvavo bei pagrindė būtinybę keisti ankstesnę kasacinio teismo praktiką kaip iš dalies varžančią teismo pareigą vykdyti teisingumą, užtikrinant paskolos teisinių santykių subjektų interesų pusiausvyrą, teisėtus lūkesčius ir neleistinumą piktnaudžiauti teise, bei neatitinkančią kasacinio teismo nuosekliai formuojamos praktikos dėl sutarties nutraukimo teisinių pasekmių ir reikalavimo dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo teisinės prigimties aiškinimo.

72.       Kasacinio teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 362 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. priimta nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-823/2020 ir joje sukurtas precedentas, susijęs su mokėjimo palūkanų skaičiavimu, tapo privalomas visiems Lietuvos Respublikos teismams nuo precedento sukūrimo. Byloje nėra ginčo, kad kasacinio teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje pateikti išaiškinimai dėl mokėjimo palūkanų skaičiavimo yra aktualūs nagrinėjamai bylai. Šioje byloje skundžiamas pirmosios instancijos sprendimas už akių priimtas 2020 m. birželio 25 d., todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą ir pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-823/2020 pateiktais išaiškinamais, nepaisant to, kad ginčo atvejui aktualus teisminis precedentas buvo suformuotas jau po ieškovės kreipimosi į teismą su ieškiniu dienos. Tokios pozicijos laikomasi ir naujausioje kasacinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-255-1075/2020 29 punktą).

Dėl mokėjimo (pelno) funkciją atliekančių palūkanų priteisimo

73.       Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareikštu ieškiniu, be kita ko, prašė priteisti iš atsakovės 271,18 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, apskaičiuotų iki kreipimosi į teismą dienos (2020 m. gegužės 11 d.). Vadovaudamasis šalių susitarimu dėl mokėjimo (pelno) funkciją atliekančių palūkanų mokėjimo, pirmosios instancijos teismas patenkino šį ieškinio reikalavimą.

74.       Jau nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą už akių, pagrįstai sprendė, jog byloje kilusiam ginčui yra aktuali kasacinio teismo civilinėje byloje Nr. e3K-7-823/2020 suformuluota teisės aiškinimo taisyklė, pagal kurią, nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos.

75.       Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad, nors bylą nagrinėjęs teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų tinkamai nustatė, jog šalių sudaryta Sutartis vienašališkai buvo nutraukta nuo 2020 m. gegužės 5 d., taip pat teisingai nurodė ginčo atvejui taikytiną teismų praktiką, tačiau nepagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovės mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, apskaičiuotas ne iki Sutarties nutraukimo (2020 m. gegužės 5 d.), bet iki kreipimosi į teismą dienos (2020 m. gegužės 11 d.).

76.       Teisėjų kolegija, 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartimi informavusi bylos šalis apie apeliacinės instancijos teismo ketinimą peržengti šioje byloje paduoto apeliacinio skundo ribas, siekdama įvertinti byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumą, be kita ko, įpareigojo ieškovę (apeliantę) nurodyti teismui, kokią sumą vartojimo kredito sutarties nutraukimo dieną sudarė pagal Sutartį mokėtinos mokėjimo (pelno) palūkanos.

77.       Ieškovė (apeliantė), vykdydama nurodytą teismo įpareigojimą, apeliacinės instancijos teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad Sutarties nutraukimo dieną, t. y. 2020 m. gegužės 5 d., pagal Sutartį mokėtinos mokėjimo (pelno) palūkanos sudarė 261,42 Eur. Nurodytą palūkanų dydį pagrindžia ir byloje esantys rašytiniai įrodymai.

78.       Apibendrinant tai, kas išdėstyta, byloje konstatavus, jog po Sutarties nutraukimo mokėjimo (pelno) palūkanos atsakovei pagal Sutartį nebegalėjo būti skaičiuojamos, nustačius, kad Sutarties nutraukimo dieną atsakovės ieškovei mokėtinos mokėjimo (pelno) palūkanos sudarė 261,42 Eur, teisėjų kolegija, siekdama apginti vartotojos (atsakovės) interesus, sprendžia esant pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas ir pakeisti nurodytą pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį, priteisiant ieškovei iš atsakovės 261,42 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, apskaičiuotų iki Sutarties nutraukimo dienos (2020 m. gegužės 5 d.), o ieškinio reikalavimą dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų priteisimo nuo Sutarties nutraukimo iki kreipimosi į teismą dienos (2020 m. gegužės 11 d.) atmetant kaip nepagrįstą.

79.       Ieškovė byloje taip pat prašė priteisti iš atsakovės 23 proc. dydžio mokėjimo palūkanas už negrąžintą vartojimo kredito sumą (2705,61 Eur) nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo.

80.       Vadovaudamasis pirmiau aptartu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. e3K-7-823/2020 pateiktu išaiškinimu, kad, nutraukus kredito sutartį prieš terminą mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos, pirmosios instancijos teismas nurodytą ieškinio reikalavimą atmetė.

81.       Ieškovė (apeliantė), nesutikdama su šia skundžiamo sprendimo už akių dalimi, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į kitus toje pačioje civilinėje byloje Nr. e3K-7-823/2020 pateiktus išaiškinimus dėl kreditoriaus teisės reikalauti pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų atlyginimo. Ieškovės nuomone, bylą nagrinėjęs teismas, įvertinęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo naujai suformuluotą bei iš esmės pakeistą iki tol galiojusią mokėjimo (pelno) funkciją atliekančių palūkanų skaičiavimo praktiką, vadovaudamasis sąžiningumo ir protingumo principais bei užtikrindamas proceso ekonomiškumą, turėjo pasiūlyti ieškovei įvertinti aktualius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 pateiktus išaiškinimus ir atitinkamai patikslinti ieškinyje nurodytas aplinkybes bei ieškinio reikalavimus.

82.       Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija, nustačiusi, kad byloje gali būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartimi pasiūlė ieškovei (apeliantei) pateikti rašytinius paaiškinimus, papildančius apeliacinio skundo argumentus dėl su atsakove sudarytos vartojimo kredito sutarties sąlygų, numatančių 23 proc. dydžio metinių palūkanų taikymą, vertinant šias sąlygas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020, pateiktų teisės išaiškinimų kontekste.

83.       Ieškovė (apeliantė), naudodamasi jai suteikta teise, pateikė apeliacinės instancijos teismui rašytinius paaiškinimus, kuriuose patikslino (paaiškino) aplinkybes ir nurodė papildomus teisinius argumentus, susijusius su ieškinio reikalavimu dėl 23 proc. dydžio mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo po Sutarties nutraukimo. Ieškovės nuomone, vadovaudamasi civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 pateiktais kasacinio teismo išaiškinimais, ji turi teisę reikalauti priteisti iš atsakovės mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias ieškovė pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jeigu sutartis būtų įvykdyta tinkamai, t. y. turi teisę reikalauti dėl pagal nutrauktą Sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų atlyginimo. Atsižvelgdama į tai, ieškovė, be kita ko, prašo teismo panaikinti skundžiamą sprendimą už akių ir bylos dalį dėl mokėjimo (pelno) palūkanų kaip negautų pajamų priteisimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

84.       Išanalizavusi ir įvertinusi visą bylos medžiagą, įskaitant ieškovės (apeliantės) procesiniuose dokumentuose nurodytas faktines bylos aplinkybes bei teisinius argumentus, skundžiamo sprendimo už akių turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos esmė pirmosios instancijos teismo yra atskleista, faktinės aplinkybės ir argumentai, kuriais grindžiami ieškinio reikalavimai yra aiškūs, todėl nėra teisinio pagrindo bylą ar kurią nors jos dalį grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tam, jog ieškovė, atsižvelgdama į naujausią kasacinio teismo praktiką, galėtų patikslinti ieškinį. 

85.       Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas. Tai teismas atlieka pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes. Įstatymą, taikomą byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-219/2016 20 punktą).  Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriomis nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015).

86.       Ieškovė apeliacinės instancijos teismui teiktuose rašytiniuose paaiškinimuose pažymėjo, kad atsakovės mokėtinos mokėjimo palūkanos buvo išreikštos fiksuotu dydžiu (2 071,20 Eur), šią palūkanų sumą nurodant Sutartyje ir mokėjimo grafike išdėstant jos mokėjimą kas mėnesį mokėtinomis įmokomis. Ieškovės nuomone, ji turi teisę reikalauti priteisti iš atsakovės mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias ji pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jeigu sutartis būtų vykdoma tinkamai. Anot ieškovės, pagal Sutartį mokėtinos palūkanos (2 071,20 Eur), kurias ji tikėjosi gauti iki Sutarties termino pabaigos (2024 m. kovo 30 d.), vertintinos kaip ieškovės negautos pajamos.

87.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nors ieškovė, formuluodama ieškinio reikalavimą priteisti iš atsakovės 23 procentų dydžio mokėjimo (pelno) palūkanas už negrąžintą vartojimo kredito sumą nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, to aiškiai ir nenurodė, tačiau iš procesiniuose dokumentuose nurodytų argumentų pakankamai akivaizdu, jog ieškovė nurodytu ieškinio reikalavimu iš esmės siekia ne prievolės įvykdymo natūra, bet civilinės atsakomybės atsakovei taikymo, reikalaudama dėl pagal nutrauktą Sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip negautų pajamų atlyginimo. Atsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis ieškovė grindžia savo reikalavimą atsakovei dėl negautų mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo, ir procesiniuose dokumentuose, įskaitant apeliacinės instancijos teismui pateiktus rašytinius paaiškinimus, nurodytą šio reikalavimo teisinį pagrindą, darytina išvada, kad materialusis teisinis santykis, iš kurio kildinamas aptariamas reikalavimas atsakovei, kvalifikuotinas kaip sutartinės civilinės atsakomybės teisinis santykis.

88.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 pažymėta, kad tinkamo atlygintinės paskolos sutarties vykdymo atveju paskolos davėjas gali pagrįstai tikėtis atgauti paskolintą pinigų sumą ir gauti atitinkamą užmokestį – mokėjimo (pelno) palūkanas, kurios turi būti sumokėtos paskolos gavėjo per sutarties galiojimo laikotarpį. Skolininkui nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jeigu sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Tokiu atveju kreditorius, vadovaudamasis bendrosiomis nuostolių atlyginimo taisyklėmis, gali reikalauti atlyginti nuostolius, kurių nepadengia įstatyme ar sutartyje nustatytos kompensuojamosios palūkanos, įskaitant ir reikalavimą atlyginti negautas pajamas, kurias kreditorius pagrįstai galėjo tikėtis gauti sutarčiai esant tinkamai vykdomai.

89.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos, spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006). Praktikoje esminę reikšmę galimybei priteisti negautas pajamas ir užtikrinti visiško nuostolių atlyginimo (lot. restitutio in integrum) principą turi įrodinėjimo proceso specifika. Negautų pajamų įrodinėjimas reiškia aplinkybių, kurių nebuvo, tačiau kurios galėjo būti, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, įrodinėjimą. Taigi įrodinėjama negautų pajamų reali gavimo galimybė ir jų dydis. Ieškovo padėtis įrodinėjimo procese palengvinama tuo, kad įrodžius, jog galėjo būti gauta bent kažkiek pelno, t. y. negautų pajamų faktą, tačiau negalint tiksliai įrodyti, kiek konkrečiai, teismas pats nustato šių nuostolių dydį (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Bet kuriuo atveju negautų pajamų skaičiavimas turi būti protingas, paremtas byloje surinktais įrodymais ir kita faktine medžiaga, pagrįstas finansų ar ekonomikos teorijos pripažįstamais metodais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2014).

90.       Nagrinėjamu atveju ginčo šalys vartojimo kredito sutartyje ir 2019 m. rugpjūčio 2 d. priede prie sutarties susitarė dėl atsakovės ieškovei mokėtinos fiksuoto dydžio (2 071,20 Eur) mokėjimo (pelno) palūkanų sumos (metinė palūkanų norma – 23 proc.), kurios mokėjimas buvo išdėstytas kiekvieną mėnesį pagal mokėjimo grafiką mokėtinomis įmokomis. Šalys sutartimi vartojimo kredito grąžinimo terminą numatė iki 2024 m. kovo 30 d. Aptariamu atveju ieškovė, už sutartą mokestį (2 071,20 Eur dydžio pelno palūkanas) suteikusi atsakovei vartojimo kreditą ir dėl atsakovės neteisėtų veiksmų (pagal Sutartį mokėtinų kasmėnesinių įmokų nemokėjimo) nutraukusi Sutartį, iki šiol neatgavo nei suteikto vartojimo kredito, nei sutartų mokėjimo (pelno) palūkanų, t. y. negavo to, ko pagrįstai galėjo tikėtis tinkamo vartojimo kredito sutarties vykdymo atveju. Atsakovė byloje buvo pasyvi, nepateikė teismui nei atsiliepimo į ieškovės ieškinį, nei kitų procesinių dokumentų ar įrodymų. Atlikus formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, konstatuotina, kad yra pakankamas pagrindas spręsti, jog ieškovė nagrinėjamoje byloje įrodė negautų pajamų (negautų pelno palūkanų forma) faktą.

91.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti ieškovės argumentui, kad pagal Sutartį planuotos gauti pelno palūkanos (už laikotarpį, kai sutartis galiotų, jeigu nebūtų nutraukta) gali būti vertinamos kaip orientacinė negautų pajamų suma (taip pat žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 9 d. vartojimo kredito santykių teisinio reglamentavimo ypatumų ir jų taikymo bei aiškinimo teismų praktikoje apžvalgą).

92.       Iš byloje pateiktos priteistinų sumų detalizacijos matyti, kad atsakovė pagal Sutartį iš viso yra sumokėjusi ieškovei 478,49 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, byloje taip pat nustatyta, kad iki Sutarties nutraukimo mokėjimo (pelno) palūkanos sudarė 261,42 Eur. Kadangi atsakovė Sutartimi įsipareigojo sumokėti ieškovei 2 071,20 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, laikytina, kad ieškovės negautos pajamos (negautų pelno palūkanų forma) nuo Sutarties nutraukimo (2020 m. gegužės 5 d.) iki Sutarties įvykdymo termino pabaigos (2024 m. kovo 30 d.) sudarytų 1 331,29 Eur (2 071,20 Eur – 478,49 Eur – 261,42 Eur). Sutarties tinkamu įvykdymo atveju kredito likutis bei suma, nuo kurios būtų mokamos palūkanos, kas mėnesį atitinkamai mažėtų, o pasibaigus Sutarties terminui neviršytų būtent nurodytos 1 331,29 Eur sumos.

93.       Byloje nustatytos aplinkybės ir išdėstyti motyvai teikia pagrindą taikyti atsakovei civilinę sutartinę atsakomybę, priteisiant ieškovės naudai iš atsakovės negautas pajamas (apskaičiuotas pagal šalių sutartas mokėjimo (pelno) palūkanas), kurias ieškovė pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jeigu Sutartis būtų įvykdyta tinkamai.

94.       Ieškovė nuo Sutarties nutraukimo dienos (2020 m. gegužės 5 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2024 m. kovo 30 d.), pagrįstai galėjo tikėtis gauti 23 proc. dydžio palūkanas, skaičiuojamas kiekvieną mėnesį nuo negrąžintos kredito sumos, tačiau ne didesnės kaip konkretų mėnesį turėjęs būti nepadengtas kredito likutis (nuo 2020 m. gegužės 5 d. – 2 578,83 Eur; 2020 m. gegužės 30 d. – 2 545,60 Eur; 2020 m. birželio 30 d. – 2 511,74 Eur; 2020 m. liepos 30 d. – 2 477,23; 2020 m. rugpjūčio 30 d. – 2 442,05 Eur; 2020 m. rugsėjo 30 d. – 2 406,20 Eur; 2020 m. spalio 30 d. – 2 369,66 Eur, 2020 m. lapkričio 30 d. – 2 332,42 Eur; 2020 m. gruodžio 30 d. – 2 294,47 Eur, 2021 m. sausio 30 d. – 2 255,79 Eur; 2021 m. vasario 28 d. – 2 216,37 Eur; 2021 m. kovo 30 d. – 2 176,20 Eur; 2020 m. balandžio 30 d. – 2 135,26 Eur; 2021 m. gegužės 30 d. – 2 093,53 Eur; 2021 m. birželio 30 d. – 2 051 Eur; 2021 m. liepos 30 d. – 2 007,66 Eur; 2021 m. rugpjūčio 30 d. – 1 963,48 Eur; 2021 m. rugsėjo 30 d. – 1 918,46 Eur; 2021 m. spalio 30 d. – 1 872,58 Eur; 2021 m. lapkričio 30 d. – 1 825,82 Eur; 2021 m. gruodžio 30 d. – 1 778,16 Eur; 2022 m. sausio 30 d. – 1 729,59 Eur; 2022 m. vasario 28 d. – 1 680,09 Eur; 2022 m. kovo 30 d. – 1 629,64 Eur; 2022 m. balandžio 30 d. – 1 578,22 Eur; 2022 m. gegužės 30 d. – 1 525,81 Eur; 2022 m. birželio 30 d. – 1 472,40 Eur; 2022 m. liepos 30 d. – 1 417,97 Eur; 2022 m. rugpjūčio 30 d. – 1 362,49 Eur; 2022 m. rugsėjo 30 d. – 1 305,95 Eur; 2022 m. spalio 30 d. – 1 248,33 Eur; 2022 m. lapkričio 30 d. – 1 189,60 Eur; 2022 m. gruodžio 30 d. – 1 129,75 Eur; 2023 m. sausio 30 d. – 1 068,75 Eur; 2023 m. vasario 28 d. – 1 006,58 Eur; 2023 m. kovo 30 d. – 943,22 Eur; 2023 m. balandžio 30 d. – 878,64 Eur; 2023 m. gegužės 30 d. – 812,83 Eur; 2023 m. birželio 30 d. – 745,75 Eur; 2023 m. liepos 30 d. – 677,39 Eur; 2023 m. rugpjūčio 30 d. – 607,72 Eur; 2023 m. rugsėjo 30 d. – 536,71 Eur; 2023 m. spalio 30 d. – 464,34 Eur; 2023 m. lapkričio 30 d. – 390,58 Eur; 2023 m. gruodžio 30 d. – 315,41 Eur; 2024 m. sausio 30 d. – 238,80 Eur; 2024 m. vasario 29 d. – 160,72 Eur; 2024 m. kovo 30 d. – 81,15 Eur), kurios Sutarties termino pasibaigimo dieną (2024 m. kovo 30 d.) negali viršyti 1 331,29 Eur sumos.

95.       Išdėstytų motyvų pagrindu darytina išvada, kad yra teisinis pagrindas ieškovei priteisti negautas pajamas (negautų pelno palūkanų forma) už laikotarpį nuo Sutarties nutraukimo dienos (2020 m. gegužės 5 d.) iki pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių priėmimo dienos (2020 m. birželio 25 d.), kurių suma – 80,29 Eur ((49,43 Eur : 31 d. x 26 d.) + (48,15 Eur : 31 d. x 25 d.)), taip pat 23 proc. negautų pajamų (nuostolių), skaičiuojamų už laikotarpį nuo 2020 m. birželio 26 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki Sutarties termino pabaigos (2024 m. kovo 30 d.), nuo pagal Sutartį tą mėnesį turėjusio būti vartojimo kredito likučio, nurodyto nutarties 91 pastraipoje.

Dėl procesinės bylos baigties

96.       Apibendrinant išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, taip pat iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias vartojimo kredito gavėjo atsakomybę už netinkamą finansinių įsipareigojimų vykdymą, tačiau, spręsdamas dėl ieškinio reikalavimo priteisti mokėjimo (pelno) palūkanas po vartojimo kredito sutarties nutraukimo, nesivadovavo kasacinio teismo praktika, suteikiančia kredito davėjui teisę reikalauti dėl pagal nutrauktą kredito sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo, dėl to netinkami kvalifikavimo šalis siejančius teisinius santykius ir nepagrįstai netaikė civilinę sutartinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų. Atsižvelgiant į tai, ieškovės apeliacinis skundas iš esmės tenkintinas, pakeičiant nurodytą sprendimo už akių dalį ir priteisiant ieškovei iš atsakovės 23 proc. negautų pajamų, skaičiuojamų už laikotarpį nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2020 m. gegužės 5 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2024 m. rugpjūčio 29 d.), nuo pagal Sutartį tą mėnesį turėjusio būti vartojimo kredito likučio (tinkamu jos vykdymo atveju), nurodyto nutarties 91 pastraipoje (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

97.       Byloje konstatavus, kad po vartojimo kredito sutarties nutraukimo mokėjimo (pelno) palūkanos atsakovei pagal sutartį negalėjo būti skaičiuojamos, taip pat keistina skundžiamo sprendimo už akių dalis, kuria pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei iš atsakovės 271,18 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, apskaičiuotų už laikotarpį ne iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo (2020 m. gegužės 5 d.), bet iki kreipimosi į teismą dienos (2020 m. gegužės 11 d.). Atsižvelgiant į tai, siekiant apginti atsakovės, kaip vartotojos ir silpnesniosios sutarties šalies, interesus, peržengiant apeliacinio skundo ribas, ieškovei iš atsakovės priteistina 261,42 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, apskaičiuotų iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos, o ieškinio reikalavimas dėl mokėjimo (pelno) palūkanų, apskaičiuotų nuo Sutarties nutraukimo iki kreipimosi į teismą dienos, atmestinas kaip nepagrįstas.

98.       Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju taip pat nebuvo aktyvus ir nevykdė įstatymo jam nustatytos pareigos ex officio vertinti vartojimo sutarties sąlygų sąžiningumo aspektu ir atitinkamai taikyti nesąžiningų vartojimo sutarties sąlygų teisines pasekmes. 

99.       Pripažinus nesąžininga ir negaliojančia ab initio Sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 punkte įtvirtintą sąlygą, kuria nustatytas kompensuojamųjų palūkanų, apskaičiuojamų pagal 23 proc. dydžio metinę palūkanų normą, taikymas, šios sąlygos turinys, mažinant palūkanų normą, negali būti  keičiamas, tokia Sutarties sąlyga negali būti taikoma (CK 2284 straipsnio 8 dalis). Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis, kuria išspręstas kompensuojamųjų palūkanų priteisimo klausimas, keistina, ieškinio reikalavimą dėl 7,16 Eur kompensuojamųjų palūkanų priteisimo atmetant visa apimtimi (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

100.       Byloje nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio taip pat pripažinus Sutarties bendrąsias sąlygas, numatytas 5.3, 5.4, 5.14 punktuose, 1.28 punkto dalį, kuria nustatyta, kad tarpininkavimo mokestis apskaičiuojamas Sutarties 5.3 punkte numatyta tvarka, ir Sutarties specialiosios dalies sąlygas, nustatančias tarpininkavimo mokesčio apskaičiavimo taisykles, ta apimtimi, kuria tarpininkavimo mokesčio dydžio nustatymas susietas su vartojimo kredito gavėjo vėlavimu mokėti įmokas, atitinkamai keistina pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis dėl tarpininkavimo mokesčio priteisimo, priteisiant ieškovei iš atsakovės 21,25 Eur tarpininkavimo mokesčio iki Sutarties nutraukimo dienos.

101.       Taip pat keistina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, sumažinant atlygintiną bylinėjimosi išlaidų sumą, atsižvelgiant į atmestą ieškinio reikalavimų dalį (CPK 93 straipsnio 2, 5 dalys). Apeliacinės instancijos teismui visiškai atmetus ieškinio reikalavimą dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo, taip pat sumažinus priteistinų mokėjimo (pelno) palūkanų, apskaičiuotų iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo, ir tarpininkavimo mokesčio sumą, laikytina, kad ieškinys buvo patenkintas 64,53 proc. (3 068,57 Eur x 100 proc. / 4754,92 Eur), todėl ieškovei iš atsakovės priteistina 198,11 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti ((107 Eur žyminio mokesčio + 200 Eur už advokato teisinę pagalbą) x 64,53 proc.).    

102.       Ieškovė pateikė įrodymus, kad patyrė 200 Eur advokato pagalbos išlaidų už apeliacinio skundo parengimą, taip pat įrodymus apie sumokėtą 75 Eur žyminį mokestį. Ieškovės apeliacinį skundą iš esmės patenkinus, ieškovei iš atsakovės priteistina 275 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

        Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalimi, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

n u t a r i a :

patenkinti ieškovės akcinės bendrovės „NEO Finance“ apeliacinį skundą.

Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. birželio 25 d. sprendimą už akių ir šio sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį patenkinti iš dalies.

Pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio 2019 m. kovo 5 d. vartojimo kredito sutarties Nr. K724206609 bendrąsias sąlygas, numatytas 5.3, 5.4, 5.14 punktuose, 1.28 punkto dalį, kuria nustatyta, kad tarpininkavimo mokestis apskaičiuojamas Sutarties 5.3 punkte numatyta tvarka, Sutarties specialiosios dalies sąlygas, nustatančias tarpininkavimo mokesčio apskaičiavimo taisykles („4,90 proc. nuo kiekvienos grąžintos įmokos; Vartojimo kredito sutarties 5.3.1 p.“ ir „Apskaičiuojamas Vartojimo kredito sutarties 5.3.2 p. nustatyta tvarka“), ta apimtimi, kuria tarpininkavimo mokesčio dydžio nustatymas susietas su vartojimo kredito gavėjo vėlavimu mokėti įmokas, taip pat Sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 punkte įtvirtintą sąlygą, kuria nustatytas kompensuojamųjų palūkanų, apskaičiuojamų pagal 23 proc. dydžio metinę palūkanų normą, taikymas.

Priteisti ieškovei akcinei bendrovei „NEO Finance“ (juridinio asmens kodas 303225546) iš atsakovės A. N. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 705,61 Eur (du tūkstančius septynis šimtus penkis eurus 61 ct) negrąžinto kredito, 261,42 Eur (du šimtus šešiasdešimt vieną eurą 42 ct) palūkanų, 21,25 Eur (dvidešimt vieną eurą 25 ct) tarpininkavimo mokesčio, 80,29 Eur (aštuoniasdešimt eurų 29 ct) negautų pajamų, skaičiuojamų už laikotarpį nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2020 m. gegužės 5 d.) iki pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių priėmimo dienos (2020 m. lapkričio 10 d.), taip pat 23 proc. dydžio palūkanas kaip negautas pajamas, skaičiuojamas už laikotarpį nuo 2020 m. birželio 26 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2024 m. kovo 30 d.) nuo negrąžintos kredito sumos, tačiau ne didesnės kaip konkretų mėnesį turėjęs būti nepadengtas kredito likutis (nuo 2020 m. gegužės 5 d. – 2 578,83 Eur; 2020 m. gegužės 30 d. – 2 545,60 Eur; 2020 m. birželio 30 d. – 2 511,74 Eur; 2020 m. liepos 30 d. – 2 477,23; 2020 m. rugpjūčio 30 d. – 2 442,05 Eur; 2020 m. rugsėjo 30 d. – 2 406,20 Eur; 2020 m. spalio 30 d. – 2 369,66 Eur, 2020 m. lapkričio 30 d. – 2 332,42 Eur; 2020 m. gruodžio 30 d. – 2 294,47 Eur, 2021 m. sausio 30 d. – 2 255,79 Eur; 2021 m. vasario 28 d. – 2 216,37 Eur; 2021 m. kovo 30 d. – 2 176,20 Eur; 2020 m. balandžio 30 d. – 2 135,26 Eur; 2021 m. gegužės 30 d. – 2 093,53 Eur; 2021 m. birželio 30 d. – 2 051 Eur; 2021 m. liepos 30 d. – 2 007,66 Eur; 2021 m. rugpjūčio 30 d. – 1 963,48 Eur; 2021 m. rugsėjo 30 d. – 1 918,46 Eur; 2021 m. spalio 30 d. – 1 872,58 Eur; 2021 m. lapkričio 30 d. – 1 825,82 Eur; 2021 m. gruodžio 30 d. – 1 778,16 Eur; 2022 m. sausio 30 d. – 1 729,59 Eur; 2022 m. vasario 28 d. – 1 680,09 Eur; 2022 m. kovo 30 d. – 1 629,64 Eur; 2022 m. balandžio 30 d. – 1 578,22 Eur; 2022 m. gegužės 30 d. – 1 525,81 Eur; 2022 m. birželio 30 d. – 1 472,40 Eur; 2022 m. liepos 30 d. – 1 417,97 Eur; 2022 m. rugpjūčio 30 d. – 1 362,49 Eur; 2022 m. rugsėjo 30 d. – 1 305,95 Eur; 2022 m. spalio 30 d. – 1 248,33 Eur; 2022 m. lapkričio 30 d. – 1 189,60 Eur; 2022 m. gruodžio 30 d. – 1 129,75 Eur; 2023 m. sausio 30 d. – 1 068,75 Eur; 2023 m. vasario 28 d. – 1 006,58 Eur; 2023 m. kovo 30 d. – 943,22 Eur; 2023 m. balandžio 30 d. – 878,64 Eur; 2023 m. gegužės 30 d. – 812,83 Eur; 2023 m. birželio 30 d. – 745,75 Eur; 2023 m. liepos 30 d. – 677,39 Eur; 2023 m. rugpjūčio 30 d. – 607,72 Eur; 2023 m. rugsėjo 30 d. – 536,71 Eur; 2023 m. spalio 30 d. – 464,34 Eur; 2023 m. lapkričio 30 d. – 390,58 Eur; 2023 m. gruodžio 30 d. – 315,41 Eur; 2024 m. sausio 30 d. – 238,80 Eur; 2024 m. vasario 29 d. – 160,72 Eur; 2024 m. kovo 30 d. – 81,15 Eur), 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (3 068,57 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. gegužės 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 198,11 Eur (vieną šimtą devyniasdešimt aštuonis eurus 11 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Kitą ieškinio dalį atmesti.“

Priteisti ieškovei akcinei bendrovei „NEO Finance“ (juridinio asmens kodas 303225546) iš atsakovės A. N. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 275 Eur (du šimtus septyniasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Teisėjos                             Ramunė Mikonienė

                    Asta Pikelienė 

                                                                                                                    Laima Ribokaitė