Civilinė byla Nr. 2-7855-772-2020

Teisminio proceso Nr. 2-70-3-03219-2020-1

Procesinio sprendimo kategorijos : 1.3.9.2.2.; 1.3.5.3.4. ; 3.2.3.1.; 3.2.6.1.; 3.4.1.7.

 (S)

ŠIAULIŲ APYLINKĖS TEISMAS

             S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugpjūčio 21 d.

Šiauliai

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų teisėjas Jonas Stubrys,

posėdžio sekretorė Ona Baronienė,

dalyvaujant ieškovo A. D. atstovei R. K., atsakovo atstovui advokatui Simonui Milašiui

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. D. ieškinį atsakovei UAB ,,Kairio transportas“ dėl su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

ieškovas 2020-06-23 įteikė teismui ieškinį, kuriuo teismo prašė:

(i) priteisti A. D. naudai iš UAB „Kairio trasportas“ neišmokėtą iš darbo santykių kylančią 12 375,67 (neto) sumą, kurią sudaro neišmokėtas darbo užmokestis, su juo susijusios išmokos ir dienpinigiai;

(ii) priteisti A. D. naudai iš UAB „Kairio trasportas“ netesybas, kurių dydis - A. D. vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių;

(iii) priteisti A. D. patirtas bylinėjimosi išlaidas Iš UAB „Kairio transportas“, šių išlaidų dydį patvirtinantys dokumentai bus pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

Ieškovas ieškinyje nurodė šiuos motyvus.

A. D., asmens kodas 3030578K015PB6, gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini) (toliau - Ieškovas arba Darbuotojas) dirbo tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju UAB „Kairio transportas“, juridinio asmens kodas 245375010, adresas Birutės g. 28A, Šiauliai (toliau - Atsakovas arba Darbdavys) pagal 2018 m. rugsėjo 5 d. sudarytą darbo sutartį Nr. 111, 2018 m. gruodžio 18 d. Darbo sutarties Nr. 111 pakeitimo sutartį ir Priedą Nr. 1 prie 2018 m. rugsėjo 5 d. darbo sutarties (toliau - Darbo sutartis). Darbo santykiai nutraukti 2020 m. sausio 14 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - Darbo kodeksas) 55 str. 1 d. (darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių).

Nutraukus darbo sutartį Atsakovas neatsiskaitė su Ieškovu - iš viso Atsakovo Ieškovui neišmokėta suma sudaro 12 375,67 Eur sumą ir apima neišmokėtą darbo užmokestį ir dienpinigius. Skaičiavimų detalizacija pateikiama Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos parengtoje suvestinėje, kuri pridedama prie šio Ieškinio.

Atsakovas nesilaikė imperatyvios tvarkos dėl dienpinigių normos mažinimo.

Atsakovas yra 23 metus veikianti tarptautinių krovinių gabenimo įmonė. Akivaizdu, kad jam yra žinomi reikalavimai dėl dienpinigių normos mažinimo tvarkos tvirtinant tai darbo sutarties pakeitimu. Tačiau Atsakovas pasirinko Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimui Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ prieštaraujantį kelią ir prisiėmė su tuo susijusias rizikas, kad toks sprendimas ateityje gali būti pripažintas neteisėtu ir negaliojančiu.

Darbo kodekso 107 str. 3 d. nustatyta, jeigu darbuotojo komandiruotė trunka ilgiau negu darbo diena (pamaina) arba darbuotojas komandiruojamas į užsienį, darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, kurių maksimalius dydžius ir jų mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Maksimalūs dienpinigių dydžiai ir jų mokėjimo tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 526. Šiuo Nutarimu patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo 2 p. nurodyta, jog dienpinigiai apskaičiuojami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu mažesni dydžiai numatyti kolektyvinėje sutartyje ar darbo sutartyje. Darbo sutartyje nustatyti dienpinigių dydžiai negali būti mažesni kaip 50 proc. Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių.

Teismų praktikoje patvirtinama, kad Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo 2 punktas yra baigtinis ir imperatyvus. Tai reiškia, kad jokiomis kitomis formomis susitarti ar nuspręsti dėl dienpinigių normos mažinimo negalima.

Tarp ginčo šalių sudarytoje Darbo sutartyje nėra nuostatų dėl dienpinigių mažinimo, lyginant su Vyriausybės nustatytomis maksimaliomis normomis, galimybių.

Nuo darbo santykių pradžios iki 2018 m. lapkričio 25 d. Ieškovui buvo mokama maksimali Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta dienpinigių norma. Ieškovui pateiktas 2018 m. lapkričio 6 d. Darbdavio direktoriaus įsakymą „Dėl dienpinigių mokėjimo pakeitimo“, kuriuo pranešta, kad nuo 2018 m. lapkričio 26 d. dienpinigių norma bus mažinama 50 proc. Pagal aukščiau nurodytą reguliavimą dienpinigių norma, mažesnė nei nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės maksimali norma, turi būti aptarta darbo sutartyje. Tai reiškia, kad dienpinigiai negali būti mažinami vienašaliu Darbdavio sprendimu (direktoriaus įsakymo forma), o dienpinigių mažinimas yra darbo sutarties šalių susitarimo dalykas.

Nagrinėjamu atveju svarbu atkreipti dėmesį į šias aplinkybes. Pirma, dienpinigių normos mažinimas įformintas įsakymu t. y. vienašališku Darbdavio aktu. Darbuotojai, neturėdami teisinio išsilavinimo, negali suprasti, kad su tokiu įsakymu jie turi teisę nesutikti, kreiptis į darbo ginčus nagrinėjančią instituciją. Pats parašų surinkimo procesas atrodo formalus. Darbuotojas savo vienu parašu patvirtina, kad „susipažinau ir sutinku“. Susipažinti su įsakymu ir išreikšti nesutikimą - nėra galimybės.

Antra, Ieškovas (Darbuotojas) yra Baltarusijos pilietis, todėl jam mažai pažįstamas darbo santykių teisinis reguliavimas Lietuvos Respublikoje. Darbuotojas nesitiki, kad Darbdavys pažeidinėja imperatyvias teisės normas. Apie pažeistas savo teises Ieškovas sužinojo tik tapęs Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos nariu, įforminus dienpinigių normos mažinimą Darbdavio įsakymu Ieškovui buvo sudarytas klaidingas įspūdis, jog tai vienašalis Atsakovo sprendimas, su kuriuo jis neturi teisės nesutikti (jeigu nenori prarasti darbo). Skirtumas tarp darbo sutarties keitimo instituto ir darbdavio įsakymo yra pakankamas suklaidinti darbuotoją, nežinantį darbo santykių teisinio reguliavimo Lietuvos Respublikoje.

Įsakyme motyvuojama, kad dienpinigių norma yra mažinama „dėl pablogėjusios įmonės finansinės situacijos“, tačiau 2018 m. pabaigoje jokiose rinkose (nei vakarų, nei rytų Europoje) nebuvo jokių krizės ženklų. Tai rodo, kad Atsakovas siekė suklaidinti savo darbuotojus, pasinaudoti nelygiaverte derybine galia.

Dienpinigiai pagal savo paskirtį yra darbuotojui skiriama išmoka, kuri turi padengti papildomas išlaidas, kylančias dėl vykdomos komandiruotės. Darbuotojui vykdant darbo funkciją užsienio valstybėje neišvengiamai susidaro papildomų išlaidų, kurias padengia darbdavio mokami dienpinigiai. Dienpinigių mokėjimas yra ne geranoriškas darbdavio veiksmas ar teisė, o jo pareiga pagal darbo santykius reguliuojančių teisės aktų reikalavimus ir (arba) darbo sutartis.

Darbdavys nėra atleidžiamas nuo pareigos mokėti dienpinigių dėl sudėtingos finansinės padėties. Net pripažinus, kad laikotarpiu, kai buvo priimtas įsakymas dėl dienpinigių mažinimo, Atsakovo finansinė padėtis buvo pablogėjusi, tai nebūtų pagrindas pripažinti, kad Atsakovas galėjo vienašališkai sumažinti darbuotojams, tarp jų ir Ieškovui, mokėtus dienpinigius iki minimalios galimos mokėti dienpinigių normos.

Atsižvelgiant į tai ir remiantis principu iš neteisės teisė neatsiranda (ex in juria non oritur jus), Atsakovas negali gintis Darbo kodekso 45 str. 3 d. nuostatomis, pagal kurias gali būti laikoma, jog darbuotojas sutiko dirbti pasiūlytomis pakeistomis darbo sąlygomis, jei per trijų mėnesių terminą nuo to momento, kai darbuotojas sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą, nesikreipia j darbo ginčus dėl teisės nagrinėjantį organą. Ieškovas sumažinus jam mokėtinų dienpinigių normą nesikreipė į ginčus dėl teisės nagrinėjančius organus, nes objektyviai nežinojo ir nesuprato apie įvykusį teisių pažeidimą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, dienpinigių mažinimas turėtų būti pripažintas neteisėtu ir Ieškovui pripažinta priklausančia Atsakovo nuo 2018 m. lapkričio 26 d. iki darbo santykių pabaigos neišmokėta dienpinigių dalis, skaičiuojama pagal maksimalią Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą dienpinigių normą dalis, kuri sudaro 9 999 Eur sumą.

Vadovaujantis Darbo kodekso 146 str. 2 d., „visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos“. Atitinkamai, ankščiau nurodyti su Darbuotojo darbo santykiais susijusių išmokų skaičiavimai patvirtina, kad ne vėliau nei Darbuotojo Darbo sutarties pasibaigimo dieną, t. y. 2020 m. sausio 14 d., Atsakovas turėjo pareigą išmokėti Ieškovui 17 597,19 Eur (neto) sumą. Atsakovas sumokėjo 5 221,52 Eur sumą, todėl likusi iš Atsakovo Ieškovui priteistina darbo užmokesčio ir su juo susijusiu išmoku, iškaitant dienpinigius, dalis sudaro 12 375,67 Eur (neto) suma.

Darbo santykiams taikytina Direktyva 96/71/EB.

Darbdavys privalėjo taikyti Darbuotojui 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje (toliau - Direktyva) ir ją įgyvendinančių ES valstybių narių, į kurias Darbuotojas buvo siunčiamas dirbti, teisės aktuose darbuotojams nustatytas garantijas.

Atsakovas neteisingai apskaičiavo mokėtiną darbo užmokesčio dydį.

Tarp Ieškovo ir Atsakovo sudarytoje darbo sutartyje nuo 2018-08-26 buvo sutarta dėl 521 Eur darbo užmokesčio, nuo 2019-01-01 - 722 Eur darbo užmokesčio dydžio, o nuo 2020-01-01 darbo užmokestis buvo 1 002 Eur. Šalys susitarė dėl visos darbo laiko normos ir suminės darbo laiko apskaitos.

Remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pažymos ir Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos suvestinės (toliau - Suvestinė) duomenimis, matyti, jog darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio suma sudaro 7 598,19 Eur (neto).

Tuo tarpu į Ieškovo banko sąskaitas Swedbank, Paysera bei grynaisiais pinigais buvo sumokėta 6 845,78 Eur (neto) darbo užmokesčio ir susijusių išmokų.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, Atsakovas neišmokėjo 752,41 eurų Ieškovui priklausančio darbo užmokesčio.

Dėl netesybų priteisimo Ieškovo naudai.

Vadovaujantis Darbo kodekso 147 str. 2 d., „darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju, darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių“. Šioje byloje nustačius Atsakovo neatsiskaitymo su Ieškovu faktą, Atsakovas privalo sumokėti Ieškovui netesybas, kuriu dydis - Ieškovo vidutinis darbo užmokestis už kiekviena uždelsta atsiskaityti mėnesį.        

Ieškovas papildomai nurodė, jog esant CPK pagrindams sutinka, kad byloje būtų priimtas sprendimas už akių ir teigė, jog galimas ir taikos sutarties sudarymas.

Nurodė, kad ieškovą A. D. teisme atstovaus jo atstovai P. G. ir/ar R. K.

Ieškovas ieškinio reikalavimus grindė į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais.

Teismas išsireikalavo iš LR Valstybinės darbo inspekcijos prie SADM Šiaulių darbo ginčų komisijos ikiteisminę darbo ginčo bylą, kurią pridėjo prie nagrinėjamos bylos.

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė pateikė teismui į bylą naują procesinį dokumentą, kuriuo tikslino ieškinio reikalavimus, tai yra sumažino ieškinio sumą nuo 12 375,67 Eur iki 10 001,95 Eur (147-148 b. l.). Teismas išklausęs kitos šalies nuomonę dėl ieškovo pateikto rašytinio įrodymo, nusprendė jį pridėti prie bylos ir priimti ieškovo atsisakymą nuo dalies ieškinio reikalavimų.

 Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė pakartojo ieškinio motyvus, atsižvelgiant į materialinių reikalavimų patikslinimus ir prašė teismo šioje dalyje ieškinį tenkinti visiškai.

Atsakovas per teismo nustatytą terminą pateikė į bylą atsiliepimą nurodydamas šiuos atsikirtimus.

Pirma, Ieškinyje nepagrįstai teigiama, kad Atsakovas neturėjo teisės sumažinti mokėtinų dienpinigių normą.

Visų pirma, aiškiai ir nedviprasmiškai pažymėtina, kad Atsakovo teisė sumažinti mokėtiną dienpinigių normą iki 50% (penkiasdešimt procentų) yra numatyta teisės aktuose.

Dienpinigių mokėjimo normas ir tvarką Lietuvos Respublikoje nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-04-29 nutarimas Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų tarnybinių komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ ir Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017-06-28 nutarimu Nr. 523. Šio aprašo 2 p. yra nurodyta, kad dienpinigiai apskaičiuojami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu mažesni dydžiai numatyti kolektyvinėje sutartyje ar darbo sutartyje. Kolektyvinėje ar darbo sutartyje nustatyti dienpinigių dydžiai negali būti mažesni kaip 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžio.

Dar daugiau, pažymėtina, kad darbo teisėje, skirtingai nuo civilinės teisės, galioja specifinis reguliavimo metodas. Jei civilinėje teisėje šalims privalomos tik tos sąlygos, kurios buvo nurodytos jų abiejų pasirašytoje sutartyje, ir nei viena šalis neturi teisės vienašališkai nustatyti kažkokių papildomų taisyklių, tai darbo teisėje darbdavys turi teisę vienašališkai nustatyti bet kokias taisykles (darbo sąlygas), kurios nebuvo specialiai aptartos darbo sutartyje ir kurios nepažeidžia imperatyvių įstatymo normų ir nepablogina darbuotojo darbo sąlygų palyginus su įstatymų nustatytomis (Darbo kodekso 3 str. 7 - 9 d.). Tai reiškia, kad darbdavys (Atsakovas) yra laisvas spręsti dėl darbo organizavimo ir darbo sąlygų įmonės darbuotojams nustatymo bei keitimo. Šios aplinkybės patvirtina, kad Atsakovas veikė įstatymo ribose sumažindamas mokėtinų dienpinigių normą iki teisės aktuose nustatyto dydžio.

Pažymėtina, kad Atsakovui susidūrus su finansinėmis problemomis 2018-11-06 buvo priimtas sprendimas sumažinti dienpinigių normą iki 50 % (penkiasdešimties procentų). Atsižvelgiant į ankščiau išdėstytą, matyti, kad toks Atsakovo sprendimas yra teisėtas, kadangi dienpinigių norma buvo sumažinta iki leistino dydžio.

Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytą, konstatuotina, kad Ieškovo Ieškinys yra nepagrįstas, todėl turi būti atmestas visa apimtimi.

Antra, Ieškovas yra neteisus Ieškinyje teigdamas, kad Atsakovui priėmus įsakymą dėl dienpinigių normos sumažinimo ir šio klausimo neįforminus darbo sutartyje, savaime turi būti laikoma, kad toks dienpinigių normos sumažinimas yra neteisėtas.

Kaip yra minima Ieškinyje ir šio atsiliepimo 5 punkte, Atsakovo direktorius 2018-11-06 priėmė įsakymą dėl dienpinigių mokėjimo pakeitimo, kuriuo buvo nutarta dėl pablogėjusios įmonės finansinės padėties nuo 2018-11-26 vykstant į komandiruotes mokėti 50 % (penkiasdešimties procentų) priklausančią dienpinigių normą. Su šiuo įsakymu visi Atsakovo darbuotojai, tarp jų ir Ieškovas, buvo supažindinti pasirašytinai ir nė vienas darbuotojas neišreiškė nesutikimo su šiuo įsakymu ir neatsisakė pasirašyti. Pažymėtina, kad Ieškovas jokių pretenzijų nereiškė ne tik susipažinimo su įsakymu metu, tačiau ir vėliau, kai buvo gautas darbo užmokestis ir dienpinigiai (kaip pvz. pirmąjį kartą po dienpinigių normos sumažinimo, t. y. 2019-01-16). Tai yra dar vienas patvirtinimas, kad Ieškovas visą laiką sutiko su pakeista dienpinigių mokėjimo norma.

Darbo kodekso 45 str. 1 p. numato, kad pakeisti būtinąsias darbo sutarties sąlygas, papildomas darbo sutarties sąlygas, nustatytą darbo laiko režimo rūšį ar perkelti darbuotoją dirbti į kitą vietovę darbdavio iniciatyva galima tik su darbuotojo rašytiniu sutikimu. Pažymėtina, kad tarp šių atvejų nepatenka dienpinigių mokėjimo tvarka, dienpinigių normos didinimas ar mažinimas, todėl šiuo atveju pagal Darbo kodekso reikalavimus Ieškovo sutikimas netgi nebuvo privalomas. Būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis laikomos darbo funkcija, darbo apmokėjimo sąlygos ir darbovietė (Darbo kodekso 33 str. 2 d.). Kadangi Darbo kodeksas įpareigoja gauti rašytinį darbuotojo sutikimą, su minėtu Atsakovo direktoriaus įsakymu „Dėl dienpinigių mokėjimo pakeitimo“ pasirašytinai buvo supažinti vairuotojo pareigas einantys darbuotojai, įskaitant ir Ieškovą. Pasirašymo faktas ir po to sekę Ieškovo veiksmai, patvirtinantys faktą (pretenzijų nereiškimas, pagal naują apskaičiavimo tvarką mokamų dienpinigių priėmimas), kad Ieškovas sutiko su Atsakovo įsakymu. Sisteminis situacijos įvertinimas akivaizdžiai patvirtina, kad darbdavys (Atsakovas) teisės aktų normų ribose ir laikydamasis būtinųjų privalomų informavimo sąlygų pakeitė įmonėje taikytiną dienpinigių normą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Tai reiškia, jog nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje yra suformuluota, kad asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų. Dar daugiau, pažymėtina, kad šioje vietoje Ieškovas savo pozicija iš esmės pažeidžia teisinėje sistemoje galiojantį turinio viršenybės prieš formą principą.

Atsižvelgiant į anksčiau nurodytą pažymėtina, kad nors minėtame Vyriausybės nutarime rašytinis darbuotojo sutikimas su sumažinama mokėtina dienpinigių norma turi būti įtvirtintas darbo ar kolektyvinėje sutartyje, tačiau šiuo atveju dienpinigių normos mažinimas Atsakovo direktoriaus įsakymu negali būti laikomas negaliojančiu, nes priešingu atveju būtų pažeidžiamas turinio viršenybės prieš formą principas. Dar kartą atskirai pažymėtina, kad Ieškovas buvo tinkamai informuotas ir išreiškė savo valią dėl pakeistų darbo sąlygų, jokių pretenzijų nereiškė ir savo parašu patvirtino, kad sutinka su pakeista dienpinigių norma. Nepaisant to, kad Ieškovas Ieškinyje su tuo nesutinka ir teigia priešingai, atsižvelgiant į ankščiau nurodytą, konstatuotina, kad Ieškovas buvo tinkamai supažindintas su darbo apmokėjimo tvarkos pasikeitimu.

Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytą, konstatuotina, kad Ieškovas Ieškinyje nepagrįstai teigia, jog Atsakovui nesilaikant imperatyvios tvarkos dėl dienpinigių normos mažinimo įforminimo, toks mokėtinos dienpinigių normos sumažinimas yra savaime neteisėtas ir negaliojantis. Todėl Ieškovo Ieškinys yra nepagrįstas ir turi būti atmestas visa apimtimi.

Trečia, Ieškovas, kardinaliai keisdamas savo poziciją ir reikšdamas Ieškinį dėl šio ginčo yra akivaizdžiai nesąžiningas ir siekia pasipelnyti Atsakovo sąskaita.

Nors Ieškovas šiuo metu Atsakovui yra pareiškęs Ieškinį dėl neteisėto dienpinigių normos sumažinimo ir dienpinigių priteisimo, tačiau labai svarbu pažymėti, kad Ieškovas niekada nereiškė Atsakovui pretenzijų dėl sumažintos dienpinigių normos. Ieškovas ilgą laiką, t. y. nuo 2018-11-26 (dienos nuo kada buvo pradėta taikyti sumažinta dienpinigių norma) iki 2020-01-14 (kuomet darbo sutartis buvo nutraukta) pagal pakeistą apmokėjimo tvarką dirbo pas Atsakovą ir niekada nereiškė jokių pretenzijų dėl darbo užmokesčio bei su juo susijusių išmokų dydžių.

Atsižvelgiant į tai, matyti, kad Ieškovas šiuo metu kardinaliai pakeitė savo poziciją, t. y. tiek darbo pas Atsakovą metu, tiek nutraukiant darbo sutartį nereiškė jokių pretenzijų, o praėjus keletui mėnesių po darbo sutarties nutraukimo bei beveik dvejiems metams po sprendimo sumažinti mokėtiną dienpinigių normą, kreipėsi į Teismą su reikalavimu išmokėti darbo užmokestį ir dienpinigius. Pažymėtina, kad tokių situacijų atveju Kasacinio teismo praktika yra principinga:

„Pažymėtina, kad Jeigu paaiškinimus teikiantis asmuo tas pačias aplinkybes vienu atveju aiškina vienaip, o kitu - jau kitaip, tai yra pagrindas jo paaiškinimus laikyti nenuosekliais ir nepatikimais.“

„Kasacinio teismo teisėjų kolegija, atkreipia dėmesį, kad negalima to paties kartu ir teigti, ir neigti (lot. allegans contraria nos est audiendus).“

„Esminis atsakovo gynybinės pozicijos pasikeitimas, nenuoseklumas, akivaizdūs neatitikimai atsakovo teiktuose dokumentuose verčia juose išdėstytas aplinkybes vertinti kritiškai, kelia abejonių atsakovo išsakytų argumentų objektyvumu, sąžiningu elgesiu teisminio ginčo nagrinėjimo procese.“

Dar daugiau, Ieškinyje yra nurodoma, kad Ieškovas yra užsienio šalies pilietis, neturi teisinio išsilavinimo, todėl jam menkai pažįstamas darbo santykių teisinis reguliavimas, Ieškovas negalėjo suprasti, kad gali atsisakyti pasirašyti įsakymą ar kreiptis į darbo ginčų komisiją. Tokia Ieškovo pozicija yra vertintina kritiškai. Pažymėtina, kad nors Ieškovas yra užsienio šalies pilietis, tačiau jis sugebėjo įsidarbinti Lietuvos Respublikos įmonėje, t. y. jo sugebėjimai ir asmeninės savybės leido jam suprasti savo veiksmus ir sudaryti darbo sutartį. Kaip jau paminėta ankščiau, Ieškovas visą darbo laikotarpį po pakeistos dienpinigių mokėjimo tvarkos nereiškė jokių pretenzijų (nei rašytinių, nei žodinių), t. y. nesiėmė jokių veiksmų dėl savo teisių gynimo. Neabejotina, kad Ieškovo savybės tikrai leidžia ir nebūtų trukdę suprasti, kad yra gaunami per pus mažesni dienpinigiai, negu buvo gauti iki minėto įsakymo pasirašymo.

Atsižvelgiant į anksčiau nurodytą pažymėtina, kad Ieškovo veiksmams yra taikomi CK 1.137 str. 3 d. numatyti ribojimai. Pastarasis straipsnis nustato draudimą piktnaudžiauti teise, t. y. į gyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Šioje teisės normoje taip pat nustatyta civilinė atsakomybė už žalą, kuri padaroma dėl šio draudimo pažeidimo, t. y. žalos padarymas piktnaudžiaujant teise yra deliktas, kurio pagrindu kyla deliktinė civilinė atsakomybė. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnyje nustatyta, kad asmuo privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų asmenų teisių ir laisvių. Taigi, asmuo, kuriam įstatymo suteikiamos tam tikros teisės, kartu privalo vykdyti ir įstatymo jam nustatytus įpareigojimus, kurių būtina laikytis, kad, įgyvendinant šias teises, nebūtų pažeidžiamos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai. Ar asmuo laikosi šių reikalavimų, nustatoma analizuojant, ar jis elgiasi taip, kaip tokioje situacijoje elgtųsi rūpestingas, sąžiningas ir protingas žmogus (lot. bonus pater familia).

Atsižvelgiant į anksčiau nurodytą konstatuotina, kad Ieškovas, pareikšdamas šį Ieškinį yra nesąžiningas ir siekia pasipelnyti Atsakovo sąskaita. Todėl Ieškovo Ieškinys yra nepagrįstas ir turi būti atmestas visa apimtimi.

Ketvirta, Ieškinyje nepagrįstai teigiama, kad šiuo atveju darbo santykiams tarp Ieškovo ir Atsakovo turi būti taikoma 1996-12-16 Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje („Direktyva“). Ieškovas Ieškinyje nurodo, kad nepaisant to, jog nagrinėjamu atveju tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojui (Ieškovui), kol nėra specialaus reguliavimo, turėtų būti suteikiama apsauga lygi kitiems komandiruojamiems darbuotojams ir taikomos bendrosios Europos Sąjungos reguliavimo nuostatos dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo srityje inter alia Direktyva.

Kaip yra išaiškinęs Kasacinis teismas, Direktyvos tikslas - nustatyti pagrindines minimalią apsaugą darbuotojams užtikrinančias teisės normas, kurių privalo laikytis darbdaviai, kai darbuotojas į kitą valstybę narę siunčiamas teikti toje valstybėje narėje paslaugas. Direktyvos taikymo sritis apibrėžta jos 1 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad ši Direktyva taikoma valstybėje narėje įsisteigusioms įmonėms, kurios pagal tarpvalstybinio paslaugų teikimo sistemą komandiruoja darbuotojus į kitos valstybės narės teritoriją pagal šio straipsnio 3 dalį. Direktyvos 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad ši direktyva taikoma tada, kai šio straipsnio 1 dalyje paminėtos įmonės imasi vienos iš šių tarpvalstybinių priemonių, be kita ko, savo sąskaita komandiruoja darbuotojus į kitos valstybės narės teritoriją ir duoda jiems nurodymus, vadovaudamosi sutartimi, sudaryta tarp darbuotojus komandiruojančios įmonės ir toje valstybėje narėje veikiančios šalies, kuriai bus teikiamos paslaugos, su sąlyga, kad komandiruotės metu komandiruojančioji įmonė ir darbuotojas saistomi darbo santykiais.

Kaip matyti, iš kartu su šiuo atsiliepimu pateikiamų komandiruočių įsakymų, Ieškovas buvo komandiruojamas ne į konkrečią užsienio šalį, o vienos komandiruotes metu krovinius veždavo iš vienos šalies į kitą, taip pat akivaizdu, kad Ieškovas nedirbo Atsakovės filiale ar grupės įmonėje užsienyje. Tai reiškia, kad ginčo situacija nepatenka į Direktyvos taikymo sritį. Pateikti įrodymai patvirtina, kad Ieškovui neturėjo būti taikomos Direktyvos nuostatos.

Atsakovas kategoriškai su tokia Ieškovo pozicija nesutinka, nes tokia Ieškovo pozicija visiškai prasilenkia su egzistuojančia teismų praktika. Teismai, nagrinėdami bylas, susijusias su darbo užmokesčio ir kitų susijusių išmokų priteisimu tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonių vairuotojams, yra konstatavę, kad direktyvos nuostatos šiais atvejais nėra taikomos, jeigu darbdavys nebuvo sudaręs paslaugų teikimo sutarčių su užsienio įmonėmis, taip pat jeigu darbuotojas nedirbo darbdavio filiale ar grupės įmonėje užsienyje, jeigu būdavo gaunami atskiri užsakymai pervežti konkrečius krovinius ir darbuotojas nurodymus gauna iš savo darbdavio, o ne užsienio įmonės.

Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytą konstatuotina, kad Ieškovas nepagrįstai teigia, jog šioje situacijoje turėjo būti taikomos Direktyvos nuostatos. Todėl Ieškovo Ieškinys yra nepagrįstas, todėl turi būti atmestas visa apimtimi.

Penkta, Ieškinyje nepagrįstai teigiama, kad Atsakovas Ieškovui išmokėjo ne visą priklausantį atlyginimą ir todėl Ieškovui turi būti priteisiama 752,41 EUR priklausančio neišmokėto darbo užmokesčio.

Atsakovas kartu su atsiliepimu pateikia įrodymus, patvirtinančius, kad Ieškovui yra išmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis ir kiti su darbo santykiais susiję mokėjimai. Iš pateikiamų dokumentų matyti, kad per darbo laikotarpį Ieškovui iš viso yra išmokėta 22 423,24 EUR. Ši suma yra išmokėta taip: (i) į Ieškovo atsiskaitomąją banko sąskaitą, esančią banke AB „Swedbank“ - 5 221,44 EUR; (ii) Ieškovo atsiskaitomąją banko sąskaitą, esančią Paysera LT - 10 422,85 EUR; (iii) iš Atsakovo kasos grynaisiais pinigais - 6 578,95 EUR; (iv) taip pat komandiruotės metu per du kartus 2019-07-02 ir 2019-07-20 Ieškovas, naudodamasis Atsakovui priklausančia AB „Swedbank“ banko kortele (Nr. 5355500000574896), išsigrynino 200 EUR.

Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad Ieškovas nepagrįstai teigia, jog Atsakovas nėra išmokėjęs viso Ieškovui priklausančio darbo užmokesčio, todėl Ieškovo Ieškinys yra nepagrįstas, todėl turi būti atmestas visa apimtimi.

Šešta, Ieškovas į darbo ginčų komisiją kreipėsi praleidęs nustatytą terminą, todėl laikytina, kad Ieškovas ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka pasinaudojo netinkamai, todėl dabartinis Ieškinys ir gynyba Teisme yra nepagrįsta.

Darbo ginčo šalis teisę pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, vadovaudamasi CPK nuostatomis, turi tuomet, kai nesutinka su darbo ginčų komisijos sprendimu (t. y. yra pareiškusi reikalavimą laiku per įstatymų numatytą terminą), taip pat darbo ginčų komisijai priėmus sprendimą atsisakyti atnaujinti praleistą terminą kreiptis į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės (DK 231 str. 1 d.). Tačiau praleidus nurodytą terminą tolesnis teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas yra tiesiogiai susijęs su prašymo dėl procesinio termino atnaujinimo nagrinėjimu.

Tik tokiu atveju asmuo nepraranda teisės į teisminę gynybą, nes tai reiškia, kad pastarasis tinkamai pasinaudoja ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka. Pagal CPK 22 str. 1 d. privaloma išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka gali būti nustatyta įstatymų numatytais atvejais. Viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų yra susijusi su tuo, kad tuo atveju, kai konkreti specialaus įstatymo norma nustato tam tikroms bylų kategorijoms išankstinę privalomą sprendimo ne teisme tvarką, asmuo gali kreiptis į teismą ir ginti pažeistas teises ar įstatymų saugomus interesus tik tuomet, kai jis tinkamai pasinaudoja išankstine ginčo nagrinėjimo tvarka (CPK 137 str. 2 d. 3 p.). Įstatyme nustatytos privalomos ikiteisminės ginčų sprendimo tvarkos nesilaikymas lemia tam tikrus teisinius padarinius - pareiškimas paliekamas nenagrinėtas, jei šia tvarka dar galima pasinaudoti (CPK 296 str. 1 d. 1 p.), arba byla nutraukiama, jei šia tvarka pasinaudoti negalima (CPK 293 str. 2 p.).

Darbo kodekso 220 str. imperatyviai nurodo, kad tinkamai ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka pasinaudojama tik esant dviem kumuliatyvioms sąlygoms: (i) kreiptasi į darbo ginčų komisiją per tris mėnesius nuo sužinojimo ar turėjimo sužinoti apie teisių pažeidimą; (ii) jeigu kreipiamasi praleidus nustatytą terminą yra pateiktas prašymas atnaujinti praleistą terminą nurodant svarbias termino praleidimo priežastis. Tik tokiu atveju asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą dėl ginčo nagrinėjimo CPK tvarka.

Prašymo dėl praleisto procesinio termino atnaujinimo situacija analogiškai nagrinėjama ir vertinama pagal CPK 78 str., kuris numato, kad asmenims, praleidusiems įstatymuose nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Pareiškimas dėl termino atnaujinimo turi būti motyvuotas. Prie pareiškimo turi būti pridedami įrodymai, pagrindžiantys praleisto termino atnaujinimo būtinumą (CPK 78 str. 4 d.); teismas savo iniciatyva turi teisę atnaujinti praleistą terminą tik tokiu atveju, kai iš turimos medžiagos matyti, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Tačiau tuo atveju, jeigu toks prašymas nėra pateikiamas, teismas tiesiog atsisako priimti procesinį dokumentą ir jį gražina padavusiam asmeniui. Analogiška situacija atsitinka jeigu prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytos priežastys nelaikytinos svarbiomis.

Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytą, Teismas šiuo metu turėtų ex officio įvertinti šią situaciją, kadangi tai yra pagrindas nutraukti bylą (CPK 293 str. 2 p.).

Darbo kodekso 45 str. 3 d. įtvirtinta, kad darbuotojas, nesutikdamas su darbdavio inicijuotu darbo sutarties pakeitimu, turi teisę kreiptis į darbo ginčus dėl teisės nagrinėjantį organą su prašymu „įpareigoti darbdavį vykdyti darbo sutartį ir atlyginti atsiradusią žalą“. Be to, minėtame straipsnyje nustatomas trijų mėnesių senaties terminas, skaičiuojamas nuo sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie teisių pažeidimą momento. Darbuotojui neginčijant darbdavio sprendimo yra laikoma, kad šis sutiko dirbti pakeistomis darbo sąlygomis.

Kaip jau minėta anksčiau, su Ieškovu darbo sutartis buvo sudaryta 2018-09-05, o 2018-11-03 ieškovas išvyko į pirmą komandiruotę, lapkričio 23 d. - į antrąją. Darbo užmokestis ir dienpinigiai ieškovui buvo išmokėti 2019-01-16. Ieškovas po kiekvienos komandiruotės buvo pasirašytinai supažindinamas su komandiruotės ataskaitomis, kuriose detalizuojamos dienpinigių normos bei apskaičiuojama dienpinigių suma. Todėl Ieškovui jau po antrosios komandiruotės turėjo būti suprantama, kad dienpinigių norma pasikeitė.

Taigi Ieškovas nei po rašytinio sutikimo dėl mažinamos dienpinigių normos išreiškimo, nei po dienpinigių išmokėjimo gavimo jokių prieštaravimų nereiškė visą darbo sutarties galiojimo laikotarpį. Laikytina, kad Ieškovas vėliausiai apie galimą savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti tuo momentu, kai buvo išmokėti dienpinigiai, t. y. 2019-01-16. Būtent nuo šios datos turėjo būti skaičiuojamas Darbo kodekso 45 str. 3 d. nurodytas trijų mėnesių terminas.

Ieškovas į darbo ginčų komisiją kreipėsi ne tik praleidęs Darbo kodekse nustatytą trijų mėnesių terminą kreiptis į darbo ginčų komisiją, tačiau ir savo prašyme DGK neprašė praleisto termino atnaujinti ir nenurodo svarbių priežasčių, kodėl šis terminas buvo praleistas.

Atsižvelgiant į anksčiau nurodytą konstatuotina, kad šios aplinkybės dar kartą patvirtina Ieškovo siekį neteisėtai pasipelnyti Atsakovo sąskaita bei patvirtina, kad Ieškovas netinkamai pasinaudojo privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka. Todėl Ieškovo Ieškinys yra nepagrįstas ir turi būti atmestas visa apimtimi.

Atsakovas šiuo metu nemato galimybių sudaryti taikos sutartį ir ginčą užbaigti taikiu būdu (CPK 135 str. 1 d. 7 d.).

Atsakovas, vadovaudamasis anksčiau nurodytomis aplinkybėmis, teisės normomis ir teismų praktika, Teismo prašo:

Priimti Atsakovo atsiliepimą ir pridėti jį prie civilinės bylos Nr. 2-7855-772-2020.

Atmesti Ieškinį visa apimtimi.

Priteisti Atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias patvirtinantys duomenys bus pateikti CPK nustatyta tvarka.

Atsakovė vykdydama byloje 2020-07-03 teismo priimtą rašytinę nutartį pateikė į bylą papildomus rašytinius įrodymus. Atsižvelgiant į ieškovo 2020-08-05 teismo posėdžio metu pateiktą rašytinį įrodymą, atsakovė taip pat iki teismo sprendimo priėmimo byloje, tai yra 2020-08-06 pateikė į bylą irgi rašytinį įrodymą. Teismas gautus įrodymus nusprendė pridėti prie bylos.

Atsakovės atstovas teismo posėdyje su ieškinio pakeistais materialiniais reikalavimais irgi nesutiko, prašė ieškinį atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.  

Atsakovė savo atsikirtimus į ieškovo ieškinį (patikslintą ieškinį) grindė rašytiniais ir šiais įrodymais.

Šalys taip pat atmetė taikaus ginčo sureguliavimo galimybę.

Ieškovo ieškinys atsakovei atmestinas.

Dėl ieškovo patikslinto ieškinio reikalavimų (dėl atsisakymo dalies su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo) atsakovei.

Teismo posėdžio metu ieškovas laisva valia pareiškė, kad tikslina savo materialinius reikalavimus atsakovei, remiantis naujai pateiktais duomenimis, tai yra mažina ieškinio sumą nuo 12 375,67 Eur iki 10 001,95 Eur.

Teismas šį ieškovo pareiškimą dėl patikslinto ieškinio reikalavimo atsakovei, atsižvelgiant tiek į materialinio, tiek ir į procesinio reikalavimo normų prasme tenkino (CPK 141 str., 414, 417 str.), kadangi jis neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui.

Kaip jau teismas yra nurodęs, ieškovas teismo posėdžio metu laisva valia pareiškė, kad atsisako dalies, tai yra 2 373,72 Eur sumos materialinių reikalavimų atsakovei dėl priteistino neišmokėto darbo užmokesčio ir dienpinigių.

Papildomai šalims išaiškintina, kad ieškovas nebegalės ateityje vėl kreiptis į teismą su tapačiu ieškiniu, dėl tų pačių reikalavimų atsakovui ir byla šioje dalyje nutrauktina (CPK 140 str. 1 d., 293 str. 1 d. 4 p., 294 str. 2 d.).

Dėl šalių santykiams taikytinų nacionalinės teisės ir Prancūzijos teisės normų.

Ginčo atveju nustatyta, kad ieškovas į Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių teritorinio skyriaus darbo ginčų komisiją kreipėsi 2020-04-16, o pastaroji 2020-05-19 sprendimu Nr. DGKS - 3194 atmetė ieškovo prašymą remiantis DK 228 str. nuostatomis. Ieškovas vadovaudamasis DK 231 str. 1 d. nuostata kreipėsi į teismą. Teismas 2020-06-29 teisėjo rezoliucija priėmė ieškovo ieškinį ir nusprendė jį nagrinėti remiantis DK nuostatomis, bei skyrė byloje teismo posėdį. Tuo pačiu pastebėtina, kad teismui byloje priimant sprendimą dėl šalių ginčo, jis neišvengiamai turės ir atgręžtinį veikimą dėl šalis anksčiau siejusių teisinių santykių. Atskirai pastebėtina, kad teismas priimdamas ieškovo ieškinį, tuo pačiu išsprendė ir procesinio termino atnaujinimo klausimą, todėl atsakovės atsikirtimas dėl to atmestinas (CPK 78 str.).

Teismas nagrinėdamas šalių ginčą ir dėl jas siejusių darbo teisinių santykių, žemiau pasisako pagal DK normų sampratą ir jų taikymo darbo ginčuose. Tokia teismo pozicija yra paremta tuo, jog šalys ir/ar jų atstovai dažnokai netinkamai suvokia ir aiškina tikrąją DK nuostatų esmę bei prasmę, o teismų praktika šiais klausimais kol kas nėra gausi. 

Dėl Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriaus Darbo ginčų komisijos (toliau - ir DGK) sprendimo šalių darbo byloje.

Pirmiausia, atkreiptinas bylos dalyvių dėmesys į DK 231 straipsnio 4 dalies nuostatą, kad darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas pirmosios instancijos teisme. Todėl, ieškovui neprivaloma ieškiniui pagrįsti teikti argumentuotos nuomonės dėl:

1) darbo ginčų komisijos padarytų faktinių aplinkybių vertinimo klaidų;

2) teisinio materialiojo pobūdžio darbo ginčų komisijos klaidų, netinkamo teisės normų aiškinimo ar taikymo;

3) procesinio pobūdžio darbo ginčų komisijos padarytų klaidų ar procesinių teisės normų netinkamo taikymo.

Be to DK 231 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, kad ieškinio dalykas yra reikalavimas vienu ar kitu būdu išspręsti kilusį darbo ginčą dėl teisės (pavyzdžiui, pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti į darbą, atmesti darbuotojo reikalavimą sumokėti už uždelstą atsiskaityti laiką ir pan.). Kai ieškinį teisme pateikia ginčą darbo ginčų komisijoje inicijavęs asmuo, ginčas laikomas iš naujo inicijuotu jau teisminės stadijos ir ta šalis toliau laikoma ieškovu. Žinoma, kai ieškinį teismui paduoda darbo ginčų komisijos sprendimu nepatenkinta šalis, kuri darbo ginčų komisijoje buvo laikoma atsakovu, tokiai šaliai sunku tapatintis su ginču ir jį vesti, nes ne ji tą ginčą inicijavo. Tokiu atveju ieškinį pateikianti šalis vis tiek įvardijama ieškovu, taigi turi nurodyti darbo ginčų komisijoje iškeltojo ginčo esmę, apibrėžti jo turinį, darbo ginčų komisijos sprendimo esmę. Motyvus, dėl kurių šalis nesutinka su darbo ginčų komisijos sprendimu, ieškinyje nurodyti rekomenduojama, bet neprivaloma, nes teismas fiksuoja darbo ginčų komisijoje iškeltą nesutarimą kaip darbo ginčą dėl teisės ir jį nagrinėja ieškinį pateikusios šalies prašymu pagal ieškinyje nurodytas faktines (ir teisines) aplinkybes. Tokiu atveju gali susiklostyti procesinė padėtis, kai atsakovas, išankstinėje darbo ginčo nagrinėjimo ne teisme (darbo ginčų komisijoje) stadijoje buvęs ieškovu, vykstant teisminiam nagrinėjimui taps atsakovu.

Teismas priimdamas sprendimą darbo byloje, išsprendžia darbo ginčą. Šis sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine ar kasacine tvarka Civilinio proceso kodekse numatytais pagrindais.

Įstatymų leidėjas numato, kad įsiteisėjus teismo sprendimui darbo ginčo byloje darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (DK 231 str. 7 d.). Todėl teismas nenaikina darbo ginčų komisijos sprendimo, o įsiteisėjus teismo sprendimui jo galia pasibaigia, kartu pasibaigia ir jo, kaip vykdomojo dokumento, galia.

Tik gavęs ieškinį teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti darbo ginčų komisijos sprendimo galiojimą bei su tuo susijusius veiksmus (CPK 144 str.). Vienintelė išimtis numatoma DK 251 straipsnio 1 dalyje.

Darbo byla teisme nagrinėjama laikantis bendrųjų Civilinio proceso kodekso taisyklių, bet atsižvelgiant į CPK XX skyriuje nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus. Atkreiptinas dėmesys, kad tokie ypatumai galioja ne visoms darbo ginčų byloms. Silpnąja darbo santykių šalimi, kuriai reikalinga papildoma apsauga, apimanti teisines prezumpcijas ir procesines teises, yra laikomas tik darbuotojas. Jei ginčas kyla tarp darbo tarybos, profesinės sąjungos ir darbdavio ar darbdavių organizacijos, civiliniame procese silpnesniajai darbo santykio šaliai nustatytos privilegijos netaikomos. Be to, ginčams dėl žalos atlyginimo, kad ir kas juos inicijuotų, minėtieji ypatumai nėra taikomi (CPK 410 str. 2 d.).

Atskirai pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į darbuotojo ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. gali patenkinti jų daugiau nei buvo pareikšta, taip pat gali priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, bet yra tiesiogiai susiję su pareikštojo ieškinio dalyku ir pagrindu (CPK 417 str.). Taip pat pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad tenkinti pareikštą reikalavimą nėra teisinio pagrindo, gali savo iniciatyva, esant teisiniam pagrindui, taikyti įstatymų numatytą alternatyvų darbuotojo teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 418 str.)

Atsižvelgiant į anksčiau pateiktus teisinius argumentus, teismas vertina šalių teisinius santykius tiek DK, tiek CPK prasme, o tuo pačiu juos vertina savarankiškai iš naujo, įskaitant ir tas aplinkybes, kurios buvo konstatuotos ikiteisminio ginčo nagrinėjimo metu. Taip pat teismas priimdamas nagrinėjamoje byloje procesinį sprendimą atsižvelgia ir į kasacinio teismo praktika, kuri suformuota galiojant ankstesnės DK redakcijos analogiškoms teisės nuostatoms. 

Tuo pačiu atmestini ir ieškovo išsakyti motyvai dėl ginčo atveju taikytinos Prancūzijos nacionalinės teisės normų. Pirma, ieškovas buvo komandiruojamas ne tik į Prancūzijos Respubliką, bet ir į kitas ES valstybes. Antra, jo buvimo Prancūzijos Respublikoje laikas savo trukme buvo ribotas, tai yra neviršijo 183 dienų per 12 mėnesių. Trečia, darbuotojas buvo siunčiamas į Prancūzijos Respubliką ne darbui į nuolatinę buveinę užsienyje. Be to būdamas nurodytoje valstybėje darbuotojas nesiderėjo dėl sutarčių sudarymo ir jų nepasirašinėjo. Ketvirta, nurodytoje valstybėje už jį nebuvo mokomas gyventojų pajamų mokestis ir kiti socialinio draudimo mokesčiai. 

Visuma nurodytų teisinių argumentų turi įtakos vertinant ir kitas su šalių ginču susijusias aplinkybes.    

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės.

Šalys 2018-09-05 sudarė darbo sutartį Nr. 111, pagal kurią ieškovas pradėjo dirbti pas atsakovę tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju - ekspeditoriumi (16-17 b. l.). Šalys ieškovo darbo laikotarpiu darbo sutartyje padarė pakeitimus susijusius su darbo užmokesčiu ir jos terminu (18-20 b. l.). Darbo laikotarpiu pagal darbdavio įsakymus ieškovas skirtingos trukmės laikotarpiais buvo siunčiamas į komandiruotes ES valstybėse (106-113 b. l.). Darbuotojui siunčiamam į komandiruotę darbdavys mokėjo LR nustatyto dydžio minimalią mėnesinę algą, padaugintą iš 1,3 koeficiento ir dienpinigius. Taip pat atsakovės iniciatyva priėmus 2018-11-06 įsakymą, kurį pasirašė ir ieškovas, buvo nustatyta, kad pastarajam mokamų pagal LR teisės aktą dienpinigių dydis yra ne mažesnis kaip 50 proc. (24-25 b. l.). Ieškovas ir atsakovė 2020-01-14 darbo sutartį nutraukė pagal DK 55 str. 1 d. (darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių) (21 b. l.). Ieškovo teigimu atsakovė atleidimo metu liko nesumokėjusi darbuotojui darbo užmokesčio dalies, tai yra 1 513,64 Eur ir 8 488,31 Eur dienpinigių, viso: 10 001,95 Eur (148-148 b. l.). Atsakovė šiuos ieškovo materialinius reikalavimus dėl dienpinigių dydžio ir esančios darbo užmokesčio dalies neišmokėjimo ginčijo, jų nepripažino (80-87 b. l.; Darbo bylos 25-32 b. l.). Ieškovas laiko, kadangi atsakovė nėra sumokėjusi darbuotojui darbo užmokesčio dalies, kurią įvardija kaip nepriemoką pagal darbo sutartį ir teisės aktus, dėl ko pastarasis esą įgijo ir reikalavimo teisę į netesybas pagal DK 147 straipsnį.

Ieškovas teigė, kad atsakovė sumokėdama 50 proc. dydžio dienpinigius pažeidė imperatyvias vidaus ir tarptautinės teisės normas.

Atsakovė atsikirsdama į ieškovo ieškinio reikalavimus dėl su darbo santykiais susijusių išmokų mokėjo, nurodė, kad į pastarojo atsiskaitomąją sąskaitą banke ir kredito įstaigoje bei grynaisiais pinigais iš bendrovės kasos yra sumokėjusi darbuotojui daugiau nei faktiškai turėjo būti išmokėta. Be to ieškovas pasinaudojęs darbdavio išduota banko kredito kortele pasiėmė iš sąskaitos ir atitinkamą grynųjų pinigų sumą (30-37, 71-76, 102-114-138 b. l.). Taip pat atsakovė nurodė, kad dar 2019-08-26 ieškovas pateikė darbdaviui prašymą, jog apskaičiuojant jam priklausantį darbo užmokestį, neapmokestinamųjų pajamų dydis būtų nustatomas pagal LR teisės aktus (156 b. l.). Tačiau ieškovas laiko, kad atsakovė ginčo atveju jo atleidimo iš darbo metu liko jam nesumokėjusi per visą darbo laikotarpį buvusios ir jam priklausančios 752,41 Eur (po patikslinimo 1 513,64 Eur) dalies darbo užmokesčio ir 11 623,26 Eur (po patikslinimo 8 488,31 Eur) dienpinigių (46, 147-148 b. l.). Tuo pačiu ieškovas mano, jog tokiu atveju jam iš atsakovės priteistinos ir DK 147 str. 2 d. numatytos netesybos (5 b. l.).

Atsakovė dar ikiteisminio ginčo nagrinėjimo metu nurodė, kad jokios darbo užmokesčio dalies (įskaitant ir dienpinigius) buvusiam darbuotojui neskolinga. Teigė, kad ieškovas net yra įsiskolinęs atsakovei 3 092,81 Eur permoką (Šiaulių darbo ginčų komisijos byla Nr. APS-116-8854/2020, 25-32 b. l.). Kadangi atsakovė laiku ir visą darbo užmokestį (įskaitant dienpinigius) ieškovui mokėjo pagal darbo sutartį, dėl to pastarasis neturi ne tik materialinės reikalavimo teisės, bet ir į netesybas pagal DK 147 straipsnio 2 dalį.

Pagal ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus matyti, kad atsakovė galimai pažeidė šalių sudarytos ir pasirašytos darbo sutarties sąlygą dėl jos sąlygų keitimo (DK 45 str.) dėl ko ieškovas ir reiškia materialinį reikalavimą dėl dienpinigių priteisimo, nors duomenų, kad šalys susitarė konkrečiai dėl 100 proc. dydžio dienpinigių mokėjimo kaip teigia ieškovas, jis nepateikė (DK 108 str. 3 d.).

Pirmiausia, nagrinėjamos bylos atveju ieškovas prašo teismo iš atsakovės priteisti 8 488,31 Eur dienpinigių, dėl ko teismas plačiau pasisako žemiau. 

Dėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo, priimto aiškinant 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje.

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau - SESV) 56 ir 57 straipsniuose įtvirtinta laisvė teikti paslaugas užtikrina vienos valstybės narės jurisdikcijai priklausančio darbdavio teisę sudaryti sutartis dėl paslaugų teikimo ar darbų atlikimo su kitoje valstybėje narėje veikiančiu užsakovu ir šiems sutartiniams įsipareigojimams vykdyti į šią valstybę laikinam darbui komandiruoti savo darbuotojus. Darbuotojo, kuris siunčiamas teikti paslaugų į kitą valstybę narę (komandiruojamo darbuotojo), statusas lemia tam tikrų pamatinių teisių ir garantijų užtikrinimo Europos Sąjungos lygmeniu poreikį, kadangi konkurencija tarp skirtingų valstybių narių paslaugų teikėjų neturi sukelti minimaliųjų arba imperatyviųjų darbo standartų konkurencijos, galinčios pažeisti silpnesniosios šalies - darbuotojo - interesus.

Siekis užtikrinti sąžiningą konkurenciją darbuotojų komandiravimo teikti paslaugas srityje nulėmė 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje (toliau - Direktyva 96/71) priėmimą. Direktyva 96/71 Lietuvoje buvo įgyvendinta 2005 m. gegužės 12 d. Lietuvos Respublikos garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymu (galiojusiu iki 2017 m. liepos 1 d.). Nuo 2017 m. liepos 1 d., įsigaliojus naujajam Lietuvos Respublikos darbo kodeksui, šios direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę perkelia šio kodekso 108 - 109 straipsniai. Kartu pažymėtina, kad 2018 m. birželio 28 d. buvo priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2018/957, kuria iš dalies keičiama Direktyva 96/71 dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje. Minėtos direktyvos nuostatos į valstybių narių nacionalinės teisės aktus turi būti perkeltos iki 2020 m. liepos 30 d. Atkreiptinas bylos šalių dėmesys, kad direktyva nėra tiesioginio taikymo ES aktas, nes jos nuostatos kaip jau yra nurodęs teismas, turi būti perkeltos nacionalinį teisės aktą.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Direktyva 96/71 taikoma ne kiekvienu darbuotojų siuntimo į tarnybines komandiruotes užsienyje atveju, o tik tuomet, kai situacija yra tiesiogiai ar netiesiogiai susijusi su toje valstybėje įsisteigusiu trečiuoju asmeniu - klientu. Direktyva 96/71 taikoma esant vienai iš trijų tarptautinio pobūdžio priemonių, nurodytų jos 1 straipsnio 3 dalyje, kai darbuotojas siunčiamas laikinai dirbti valstybės narės teritorijoje: 1) pagal paslaugų teikimo ar darbų atlikimo sutartį, darbdavio sudarytą su toje valstybėje narėje veikiančiu užsakovu; arba 2) dirbti įstaigoje (angl. establishment) ar įmonių grupės įmonėje; arba 3) kaip laikino įdarbinimo įmonės (įmonės, kuri verčiasi savo darbuotojų laikinu perleidimu kitam asmeniui dirbti jo naudai ir jam vadovaujant) darbuotojas.

Direktyva 96/71 nustato baigtinį sąrašą minimalių darbo sąlygų, kurios turi būti užtikrinamos komandiruojamiems darbuotojams. Direktyvos 96/71 3 straipsnyje reikalaujama, kad, neatsižvelgiant į šalių pasirinktą teisę, kiekviena ES valstybė narė turi užtikrinti, jog į jos teritoriją komandiruotam darbuotojui būtų taikomos joje (priimančiojoje šalyje) galiojančios norminių teisės aktų (įstatymų, poįstatyminių teisės aktų, kolektyvinių sutarčių ir privalomai galiojančiomis paskelbtų kolektyvinių sutarčių ar arbitražo sprendimų) nuostatos, inter alia (be kita ko), dėl: 1) maksimalaus darbo laiko ir minimalaus poilsio laiko; 2) minimalių mokamų kasmetinių atostogų trukmės; 3) minimalaus darbo užmokesčio, įskaitant mokėjimą už viršvalandinį darbą; 4) laikinojo įdarbinimo įmonių darbuotojų darbo sąlygų; 5) darbuotojų, saugos ir sveikatos sąlygų, higienos normų ir kt. Direktyva 96/71 šių minimalių darbo sąlygų turinio neapibrėžia - tai reglamentuoja kiekviena valstybė narė savo nacionaliniuose teisės aktuose.

Siekiant užtikrinti vienodą galiojančių taisyklių aiškinimą ir veiksmingą bei nuoseklų Direktyvos 96/71 nuostatų taikymą ES valstybėse narėse, lemiamą reikšmę turi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau - Teisingumo Teismas, Teismas) formuojama praktika. Šalių ginčo atveju aktualus Teismo sprendimas, priimtas aiškinant Direktyvos 96/71 nuostatas. Sprendime Vicoplus Teismas išskyrė esminius požymius, kurie būdingi darbuotojų skyrimui, kaip vienai iš tarptautinio pobūdžio situacijų, kuriai taikoma Direktyva 96/71 ir kuri įtvirtinta jos 1 straipsnio 3 dalies c punkte. Sprendime Martin Meat Teismas atribojo laikiną darbuotojų perkėlimą, kuris nustatytas Direktyvos 96/71 1 straipsnio 3 dalies a punkte, nuo darbuotojų skyrimo, įtvirtinto jos 1 straipsnio 3 dalies c punkte. Sprendime Isbir Teismas nusprendė, kad priedai ir priemokos, nenustatyti pagal valstybės narės, į kurios teritoriją komandiruojamas darbuotojas, teisės aktus ar praktiką kaip minimalaus darbo užmokesčio dalys ir keičiantys santykį tarp darbuotojo atlikto darbo ir jo gauto atlygio, negali būti laikomi minimalaus darbo užmokesčio dalimis.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir anksčiau nurodytą teisinį reglamentavimą teismas daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo ieškovo reikalavimui dėl dienpinigių priteisimo tiesiogiai taikyti Direktyvos 96/71/EB nuostatas.

Atskirai pažymėtina, kad Tam tikri kriterijai, rodantys, kad asmens darbas kitoje valstybėje narėje yra laikinas, yra suformuluoti irgi Teisingumo Teismo praktikoje. Paslaugų teikimo priimančiojoje valstybėje narėje laikinumas turi būti vertinamas ne tik pagal trukmę, bet ir pagal kitus aspektus, pavyzdžiui, reguliarumą, periodinį ar tęstinį pobūdį (žr., pvz., Teisingumo Teismo 1995 m. lapkričio 30 d. sprendimą byloje Reinhard Gebhard prieš Consiglio dell’Ordine degli Avvocati e Procuratori di Milano, C-55/94, ECLI:EU:C:1995:411).

Kriterijai, leidžiantys atskirti laikiną darbo pobūdį, išdėstyti ir 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2014/67/ES dėl Direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje vykdymo užtikrinimo ir kuria iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 1024/2012 dėl administracinio bendradarbiavimo per Vidaus rinkos informacinę sistemą (IMI reglamentas) (toliau - Direktyva 2014/67/ES). Direktyvos 2014/67/ES 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad siekdamos įgyvendinti ir taikyti Direktyvą 96/71/EB bei užtikrinti jos vykdymą kompetentingos institucijos atlieka bendrą visų faktinių elementų, kuriuos jos laiko būtinais, įskaitant visų pirma nustatytuosius šio straipsnio 2 ir 3 dalyse, vertinimą. Tie elementai skirti padėti kompetentingoms institucijoms, kai jos vykdo patikras ir kontrolę ir kai jos turi pagrindo manyti, kad darbuotojas gali būti nelaikomas komandiruotu pagal Direktyvą 96/71/EB.

Direktyvos 2014/67/ES 4 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad siekiant įvertinti, ar komandiruotas darbuotojas laikinai atlieka savo darbą kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje jis paprastai dirba, išnagrinėjami visi tokį darbą ir darbuotojo padėtį apibūdinantys faktiniai elementai. Tokie elementai visų pirma gali apimti: a) tai, kad darbas atliekamas ribotą laikotarpį kitoje valstybėje narėje; b) dieną, kurią prasideda komandiravimas; c) tai, kad komandiruojama į kitą valstybę narę nei ta, kurioje ar iš kurios komandiruotas darbuotojas paprastai atlieka savo darbą pagal Reglamentą (EB) Nr. 593/2008 („Roma I“) ir (arba) Romos konvenciją; d) tai, kad komandiruotas darbuotojas, užbaigęs darbą arba suteikęs paslaugas, dėl kurių jis buvo komandiruotas, grįžta arba numatoma, kad jis grįš toliau dirbti į valstybę narę, iš kurios jis buvo komandiruotas; e) veiklos pobūdį; f) tai, kad darbuotoją komandiruojantis darbdavys pasirūpina kelione, aprūpina maitinimu ar apgyvendinimu arba kompensuoja šias išlaidas <…>; g) bet kokius ankstesnius laikotarpius, kurių metu pareigas ėjo tas pats arba kitas (komandiruotas) darbuotojas.

Dėl darbuotojo pasirašyto sutikimo nustatant jam mokamų dienpinigių dydį kvalifikavimo.

Nagrinėjant kilusį buvusio darbuotojo ir darbdavio ginčą bei sprendžiant klausimą dėl darbuotojo teisės į dienpinigius tarnybinės komandiruotės metu, taip pat dėl darbdavio teisės mažinti mokamų dienpinigių normas, svarbu išsiaiškinti dienpinigių prasmę ir paskirtį. Darbuotojui mokamų dienpinigių tikslas - padengti padidėjusias darbuotojo išlaidas, atsirandančias dėl išvykimo į komandiruotę, kai darbuotojas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos išvyksta darbdavio pavedimu, darbdavio nurodomai užduočiai atlikti. Tokių padidėjusių išlaidų kompensavimo garantija darbuotojui nustatyta DK 107 str. 3 dalyje, detalizuota Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarime Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų tarnybinių komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ (ginčo laikotarpiu galiojusi nutarimo redakcija); šio nutarimo 2 punkte nustatyta, kad dienpinigiai apskaičiuojami pagal LRV patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius numatytus kolektyvinėje ar darbo sutartyje, tačiau ne mažiau kaip 50 procentų dienpinigių sumos, pagal LRV patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžius. Taigi nagrinėjamos bylos atveju nesant sudarytos kolektyvinės sutarties, remiantis nurodytu teisiniu reguliavimu, susitarimas dėl mažesnių, nei nustatyta teisės aktuose, dienpinigių turėtų būti įtrauktas į darbo sutartį kaip papildoma sutarties sąlyga (DK 33 straipsnio 3 dalis).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalys 2018 m. rugsėjo 5 d. sudarė darbo sutartį pagal analogiją atsižvelgiant į Vyriausybės patvirtintą pavyzdinę formą (16-17 b. l.). Šio abiejų šalių pasirašyto dokumento tekste jokios papildomos darbo sutarties sąlygos nėra nurodytos. Byloje taip pat yra šalių pasirašytas dokumentas, įvardytas kaip darbo sutarties pakeitimas ir jos priedai (18-20 b. l.). Atsakovas 2018-11-06 priėmė įsakymą Dėl dienpinigių mokėjimo pakeitimo, kuriame nurodyta, kad ieškovas sutinka, jog jam būtų mokami 50 proc. dydžio dienpinigiai (24-25 b. l.). Ieškovas neįrodinėjo, kad šis dokumentas ar jo parašas jame yra suklastotas, neįrodinėjo ir šiame dokumente išreikštos savo valios ydingumo, apart to, kad dėl kalbos barjero jis nesuprato jo turinio, nors į bylą yra pateiktas ir minėto įsakymo vertimas į rusų kalbą, kurią ieškovas supranta (23 b. l.). Į bylą pateikti ir atsakovės direktoriaus šeši įsakymai, kuriais ieškovas skirtingu laiku buvo komandiruojamas pervežti automobilius kelių ES valstybių teritorijose, tuo pačiu įsakyta, kad jam turi būti kompensuotos pagal pateiktus dokumentus su komandiruotės tikslais susijusios išlaidos, taip pat ir dienpinigiai. Teismas minėtą 2018-11-06 įsakymą vertina kaip darbo sutarties priedą ir atmeta ieškovo motyvus, kad atsakovas pakeisdamas darbuotojui mokomų dienpinigių dydį, tai darė vienvaldiškai ar ieškovui nesuprantamai, nes pastarasis yra pasirašęs nurodytame įsakyme (24-25 b. l.). Be to ieškovas nenurodė, kad šalims sudarant darbo sutartį jos raštu susitarė dėl 100 proc. dydžio dienpinigių.

Tokia teismo išvada siejasi su darbo sutarties aiškinimu, kuomet taikomos sutarčių aiškinimą reglamentuojančios CK normos, atsižvelgiant ir į ieškovo pasirašyto dokumento kvalifikavimą.

Sutarčių aiškinimo instituto paskirtis - nustatyti sutarties turinį, iš sutarties kylančių šalių tarpusavio teisių ir pareigų apimtį tais atvejais, kai kyla šalių ginčas dėl sudarytos sutarties galiojimo ir (ar) vykdymo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iki 2014 m. liepos 1 d. darbo sutarčių aiškinimo taisyklės DK nebuvo reglamentuotos. 2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2603, įsigaliojusio nuo 2017-07-01 redakcijos DK 6 straipsniu nustatyta, kad darbo sutarčių nuostatos aiškinamos atsižvelgiant į darbo santykių teisinio reglamentavimo principus, įtvirtintus DK 2 straipsnyje; šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai. DK 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti šie darbo santykių teisinio reglamentavimo principai: asociacijų laisvė; laisvė pasirinkti darbą; valstybės pagalba asmenims, įgyvendinant teisę į darbą; darbo teisės subjektų lygybė nepaisant jų lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, pilietybės ir socialinės padėties, tikėjimo, ketinimo turėti vaiką (vaikų), santuokinės ir šeiminės padėties, amžiaus, įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės politinėms partijoms ir asociacijoms, aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis; saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymas; teisingas apmokėjimas už darbą; visų formų priverstinio ir privalomojo darbo draudimas; darbo santykių stabilumas; darbo įstatymų bendrumas ir jų diferenciacija pagal darbo sąlygas ir darbuotojų psichofizines savybes; kolektyvinių derybų laisvė siekiant suderinti darbuotojų, darbdavių ir valstybės interesus; kolektyvinių sutarčių šalių atsakomybė už įsipareigojimus.

Darbo sutartis turi būti aiškinama tokiu būdu, kad jos aiškinimo rezultatas būtų suderinamas su darbo santykių teisinio reglamentavimo principais, juos atitiktų ir jiems neprieštarautų. Tačiau DK 6 straipsnyje neįtvirtinta išsamių darbo sutarčių aiškinimo taisyklių, leidžiančių nustatyti tikrąjį darbo sutarties turinį, šalių prisiimtas teises ir pareigas, taigi vadovaujantis DK 2 straipsnyje įtvirtintais darbo santykių teisinio reglamentavimo principais, aiškinant darbo sutartyje išreikštą šalių valią, nėra pakankamas. Dėl to, įvertinus darbo sutarties specifiką ir tikslus, vadovaujantis DK 4 straipsnio 2 dalimi, reglamentuojančia kitų teisės šakų normų taikymą pagal analogiją, laikantis DK 6 straipsnyje įtvirtintų taisyklių, aiškinant darbo sutartį atsižvelgtina ir į sutarčių aiškinimo taisykles, kurios reglamentuotos CK 6.193 - 6.195 straipsniuose ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Esant ginčui dėl sutarties sąlygų turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat reikia vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2004; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012; 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2013).

Todėl teismas, spręsdamas dėl ieškovo pasirašyto sutikimo mažinti (mokėti) jam mokėtinus dienpinigius teisinės reikšmės, vertiną, ar jis atitinka darbo sutarties keitimo tvarką, nustatytą DK 45 straipsnyje. Teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su sutarties sudarymu ir elgesiu po jo, su tokiu vertinimu, jog ieškovo pasirašytas sutikimas reiškė netinkamai įformintą, todėl negaliojantį šalių darbo sutarties pakeitimą, nesutinka dėl toliau išdėstytų argumentų. Darbo sutartis sudaryta 2018 m. rugsėjo 5 d., o gavus darbo vizą ieškovas atsakovės 2018-11-03 įsakymais jau buvo siunčiamas į komandiruotę (ęs) ir į ją (jas) išvyko (44-45 b. l.). Tačiau darbdavys 2018-11-06 Įsakymu dėl Dienpinigių mokėjimo pakeitimo, be kita ko, jau apskaičiavo darbuotojui ir nuo 2018-11-26 mokėjo 50 proc. sumažintus delspinigius (82 b. l.). Akivaizdu, kad darbo sutartis ir vertinamas priedas prie jos (2018-11-06 įsakymas) buvo pasirašyti ne tą pačią dieną, todėl nėra pagrindo teigti, jog priedu buvo siekiama pakeisti ką tik pasirašytą darbo sutartį. Dėl to byloje teismas vertina ne tai, ar tinkamai įformintas šalių sudarytos darbo sutarties pakeitimas, bet tai, ar ieškovo pasirašytas sutikimas vertintinas kaip sudedamoji 2018 m. rugsėjo 5 d. šalių pasirašytos darbo sutarties dalis. Pažymėtina, kaip jau teismas yra nurodęs, kad ieškovas nepateikė teismui tiesioginių įrodymų, jog darbo sutarties šalys jos sudarymo metu būtų susitariusios konkrečiai dėl 100 proc. dydžio dienpinigių darbo sutarties galiojimo laikotarpiu komandiruojamam darbuotojui. Pastebėtina, jog šalių sudaryta darbo sutartis tik nuo 2018-10-24 tapo neterminuota (18 b. l.).

Šiame kontekste svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad, kaip jau yra pabrėžęs kasacinis teismas, taikant darbo teisės normas vieno teisės subjekto sąskaita negali būti paneigiami kito subjekto interesai, o turi būti siekiama protingos ir sąžiningos šių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2010). DK 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti bendrieji darbo teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo reikalavimai, pagal kuriuos įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, sąžiningumo, teisingumo principų. Be to, draudžiama piktnaudžiauti savo teise. Reikalavimai gerbti bendro gyvenimo taisykles, veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų turi būti taikomi darbo subjektams įgyvendinant teises ir vykdant pareigas, taip pat ir tarpusavio susitarimais nustatant tokias teises ir pareigas; šiais principais turi vadovautis ir teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2010; 2013 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2013; 2014 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2014).

Darbo sutarties turinys yra jos šalių sulygtos sutarties sąlygos, apibrėžiančios šalių teises ir pareigas (DK 94 straipsnio 1 dalis). Įstatyme nustatyti reikalavimai, keliami darbo sutarties formai, – ji turi būti sudaroma raštu (DK 99 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad nors tinkamai įforminti susitarimus dėl darbo santykių, jų trukmės, apmokėjimo ir pan. yra darbdavio pareiga (DK 99 straipsnio 3dalis), tačiau, pažeidus šį reikalavimą, situacija turi būti vertinama ne formaliai, o iš esmės sprendžiama, ar toks formos nesilaikymas yra esminis pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-590-378/2015). Darbo sutarties sąlygos gali būti nustatytos rašytinėje darbo sutartyje, norminiuose teisės aktuose, taip pat gali būti teismo nustatytos iš darbo sutarties šalių elgesio, atliekamų veiksmų, kitų reikšmingų aplinkybių apie faktinį sutarties vykdymą, kurie sudaro pagrindą spręsti, kad darbo teisinių santykių metu buvo šalių susitarimas atitinkamą elgesį, veiksmus ir kt. vertinti kaip vieną sutarties sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2013).

Nagrinėjamos bylos atveju yra raštu atskirame dokumente išreikšta vienos iš darbo sutarties šalių – darbuotojo – valia dėl teisės aktuose nustatyto jam mokėtinų dienpinigių dydžio sumažinimo (pakeitimo). Šiame kontekste svarbu tai, kad yra raštu išreikšta tos šalies, kuriai nustatyta sąlyga nenaudinga, valia, be to, byloje nėra duomenų apie nukrypimą nuo tikrosios šalių valios sudaryti tokį susitarimą, kita sutarties šalis – darbdavė – darbuotojo pasirašytame dokumente nustatytas sąlygas vykdė. Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismo vertinimu, papildomos sąlygos dėl darbuotojui mokėtinų dienpinigių dydžio neįtraukimas į darbo sutarties tekstą ir darbdavio parašo atskirame darbuotojo pasirašytame dokumente nebuvimas nelaikytinas esminiu reikalavimų darbo sutarties formai pažeidimu. Teismo vertinimu, faktiniai bylos duomenys apie šalių elgesį, atliktų veiksmų pobūdį ir kt. neteikia pagrindo spręsti, kad darbo teisinių santykių metu nebuvo šalių susitarimo dėl papildomos darbo sutarties sąlygos – darbuotojui mokėtinų dienpinigių dydžio. Todėl ieškovo reikalavimas atsakovui dėl 8 488,31 Eur atmestinas. Be to ieškovas esant sumažintam dienpinigių dydžiui ir toliau tęsė darbo santykius, kurie pasibaigė tik 2020-01-14. Tokie ieškovo veiksmai ginčo atveju prilygintini jo sutikimui, kas atitinka ir DK 45 str. 3 d. nuostatą.

Dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 55 straipsnio 1 d. nuostatą ir dėl padarinių kylančių darbdaviui pažeidus DK 147 straipsnio nuostatas.

DK 147 straipsnyje nustatoma, kokių padarinių kyla darbdaviui, jei jis pavėluotai atsiskaito su darbuotoju. Įstatymų leidėjas atskirai aptaria atvejus, kada darbdavys vėluoja sumokėti darbuotojui priklausančias sumas darbo sutarties vykdymo metu ir jau pasibaigus darbo sutarčiai. Lyginant su anksčiau buvusiu reguliavimu matyti, kad naujasis Darbo kodeksas nustato ribojimus darbdavio atsakomybės už vėlavimą atsiskaityti, kai darbo sutartis jau nutraukta, bet su darbuotoju neatsiskaitoma (DK 147 str. 2 d.). Nauja ir tai, kad delspinigius privaloma pradėti skaičiuoti nuo pirmos uždelsimo dienos.

Jei darbo santykiai nepasibaigę, o darbdavys per sutarties ar darbo tiesės normose nustatytą terminą (DK 146 str. 1 d.) nesumoka darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio ar kitų sumų, jis privalo mokėti delspinigius, kurių dydį kiekvienais metais tvirtina Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras. Delspinigius apskaičiuoti ir juos išmokėti kartu su uždelsta suma turi pats darbdavys.

Delspinigių skaičiavimas darbdaviui iškėlus bankroto bylą arba pradėjus bankroto procedūrą ne teismo tvarka nutraukiamas įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą arba nuo kreditorių susirinkimo, kuriame kreditoriai nutarė įmonės bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka, dienos (DK 147 str. 1 d.).

Kai uždelsiama atsiskaityti su atleistu iš darbo darbuotoju, taikomi kitokie teisiniai padariniai - darbdavys privalo mokėti darbuotojo vidutinį mėnesio darbo užmokestį (bet ne daugiau kaip už šešis mėnesius). Jei uždelsta suma yra mažesnė už darbuotojo mėnesio darbo užmokestį, netesybos skaičiuojamos kaip faktiškai uždelsta suma.

Darbdaviui pažeidus šiame straipsnyje numatytas darbuotojo teises, pastarasis turi teisę kreiptis nagrinėti individualųjį darbo ginčą dėl teisės į darbo ginčus nagrinėjančius organus (DK 216 str.). Esant pagrindui, darbo ginčus nagrinėjantis organas turi priteisti delspinigius arba netesybas ir įpareigoti atlyginti kitą patirtą žalą.

Įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą (DK 147 str. 1 d.) nėra įtraukiami į darbuotojo vidutinį darbo užmokestį ir nėra apmokestinami gyventojų pajamų mokesčiu. Nuo jų nereikia mokėti ir valstybinio socialinio draudimo įmokų. Netesybos, numatytos DK 147 straipsnio 2 dalyje, turi būti apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčių ir nuo jų turi būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

Iš atsakovės pateiktų teismui rašytinių įrodymų matyti, kad pastarasis nėra skolingas kaip neišmokėto darbo užmokesčio nepriemokos ieškovui (80-88 b. l.; Darbo byla 25-32 b. l.). Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė apskaičiuodama ieškovui mokėtina darbo užmokestį, atsižvelgiant į paties darbuotojo prašymą tinkamai tokiu atveju taikė ir neapmokestinamąjį pajamų dydį (156 b. l.).

Atskirai pastebėtina, kad nepriklausomai nuo to, kaip atsakovė kiekvieną mėnesį apmokestino ar turėjo apmokestinti išmokamą darbo užmokestį, gyventojui (ginčo atveju darbuotojui), pasibaigus mokestiniam laikotarpiui (kalendoriniams metams), reikia patikrinti, ar per kalendorinius metus nesusidarė mokesčio nepriemokos ar permokos. Į metinę Gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją (toliau – ir GPM) įtraukiamos visos gyventojo per kalendorinius metus gautos pajamos, gautoms pajamos pritaikomas metinis neapmokestinamų pajamų dydis (toliau – ir MNPD), kuris gali nesutapti su darbdavio faktiškai pritaikytais mėnesio neapmokestinamų pajamų dydžiais. Mokesčių nepriemoka į VMI atsiskaitomąją sąskaitą turi būti sumokama GPM įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Pagal LR Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 20 str. LR visą taikytiną MNPD nuolatinis Lietuvos gyventojas gali prisitaikyti ir mokesčio permoką susigrąžinti, pateikdamas metinę pajamų mokesčio deklaraciją. Pagal UAB „Kairio transportas“ pateiktą informaciją A. D. 2019 m. mokestiniu laikotarpiu buvo laikomas nuolatiniu gyventoju, gyventojų pajamų mokesčio apskaičiavimo tikslais (156 b. l.). Tačiau ir tokiu atveju ieškovui visuomet išlieka galimybė asmeniškai kreiptis į VMI, pateikiant metinę deklaraciją ir gaunant duomenis apie jam taikytą MNPD.

Todėl ieškovo ieškinio reikalavimas atsakovei dėl neteisingai taikyto MNPD ir per jo darbo laikotarpį neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atmestinas. 

Teismui atmetant viena iš pagrindinių ieškovo ieškinio reikalavimų, tuo pačiu atmestinas iš išvestinis reikalavimas dėl netesybų priteisimo, dėl ko teismas plačiau ir nebepasisako (DK 147 str. 2 d.).

Tuo pačiu ieškovo prašymas priteisti iš atsakovo dienpinigius, darbo užmokesčio nepriemoką ir netesybas pripažintinas nepagrįstu.

Dėl šalių pateiktų įrodymų vertinimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai byloje esančių įrodymų tyrimo ir įvertinimo pagrindu įsitikinama dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-10-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007, 2004-10-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005 ir kt.).

Teismo nuomone, vertinant byloje surinktų įrodymų visumą pagal virš nurodytas taisykles, yra pagrindas daryti išvadą, jog dėl ieškovui buvo ne tik tinkamai išmokėti ir apskaičiuoti dienpinigiai, bet ir darbo užmokestis, dėl to nėra teisinio pagrindo ginčo atveju laikyti atsakovę atsakinga dėl su darbo santykiais susijusių išmokų išmokėjimo.

Šioje byloje teismas įvertina teisinius faktus, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie santykių tarp šalių pobūdį, jų visumą. Be to teismas nagrinėjamoje byloje remiasi ne vien šalių paaiškinimais, ar jų pateiktais įrodymais, o bet ir šalių veiksmais ir byloje nustatytomis aplinkybėmis.

Pastebėtina, kad ieškovo reikalavimo nepagrįstumą pagrindžia įrodymų visuma, nenuoseklūs jo atstovės paaiškinimai duoti teisme, kuomet keitėsi materialiniai ieškinio reikalavimai, o taip pat virš aptarti įrodymai, kurie tarpusavyje nesutampa ir yra paneigiami kitos šalies pateiktais įrodymais. Ieškovo parodymų nenuoseklumą patvirtina ir jo paties materialinių reikalavimų dydžio pasikeitimai, juos vertinant ne tik bylos nagrinėjimo metu, bet ir juos atsakovei, kas iš dalies laikytina siurpriziniu aspektu. Teismas išanalizavęs šiame dokumente ieškovo pateiktus duomenis, daro išvada, jog nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo remtis minėtu rašytiniu įrodymu, kuriame tėra užfiksuoti tik preliminarus duomenis. Ieškovas nepasinaudojo teise pateikti teismui, pvz. auditoriaus išvadą, kurioje būtų pateiktas nurodytų duomenų vertinimas. Be to ieškovas nei procesiniame dokumente, nei teismo posėdžio metu nepateikė savo atsikirtimų dėl atsakovo motyvo, kad jis yra darbuotojui sumokėjęs daugiau nei privalėjo išmokėti, kas irgi laikytina vengimu atsikirsti į kitos šalies argumentą.

Taip pat kaip jau teismas yra nurodęs ir atsakovės su ieškovu sudarytą darbo sutarties forma pagal jos turinį turėjo būti aiškesnė, kadangi pasirinktoji tėra tik nevykusiai perdaryta ir anksčiau galiojusi pavyzdinė darbo sutarties su jūrininku forma (LRV, 2003-01-28 nutarimas Nr. 115). Ši įrodymų visuma duoda pagrindą teismui pagrįstai manyti, kad atsakovo atsiliepimo argumentai, jog ginčo atveju jam nekyla teisinė atsakomybė prieš ieškovą, pripažintini teisėtais ir pagristais.

Atskirai pažymėtina, kad šalys įrodymų atskleidimo procesui teisme, be abejonės, turi skirti reikiamą dėmesį, nes tinkamas įrodymų atskleidimo proceso suvaldymas gali paveikti bylos baigtį. Šiuo atveju labai svarbu parodyti savo, kaip šalies, patikimumą, todėl atskleidžiant įrodymus svarbu pademonstruoti bendradarbiavimą, sąžiningumą (atvirumą), norą pateikti dokumentus pagal pateiktus prašymus. Net jeigu, šalies manymu, ir yra formalių pagrindų neteikti dokumentų, būtina atidžiai įvertinti visas aplinkybes ir būti atsargiems jais naudojantis, siekiant teismui nesudaryti „nepatikimo“, ,,nesąžiningo“ bylininko įspūdžio. Teismas laiko, kad atsakovės atsakomybė ieškovui nekylą ir dėl ieškovo pozicijos nenuoseklumo prasidėjus bylinėjimosi procesui teisme.

Leistinos įrodinėjimo priemonės yra ne tik šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus pateikti) paaiškinimai, liudytojų parodymai, bet ir rašytiniai įrodymai, daiktiniai įrodymai, apžiūrų protokolai ir ekspertų išvados. Taip pat įrodinėjimo priemonėmis gali būti nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų (CPK 177 str. 2-3 d.). Įstatymų leidėjas, išvardydamas įrodinėjimo priemones, nustato teisinių reiškinių fiksavimo formas ir nurodo, kokiomis įrodinėjimo priemonėmis galima tinkamai naudotis teisme, arba, kitaip tariant, be kokių negalima apsieiti įrodinėjant.

Įrodymų leistinumas suteikia teismui galimybę greičiau nustatyti tiesą byloje. Ginčo atveju nustatytos faktinės bylos aplinkybės atkuria objektyvią tikrovę, nes su byla susiję veiksmai ar (ir) įvykiai palieka pėdsakų ne tik įstatymo nustatytose įrodinėjimo priemonėse, bet ir visuose daiktuose bei procesuose, kuriuos tie veiksmai ar (ir) įvykiai pakeitė ir kurie atsispindėjo žmonių sąmonėje. Todėl visus tokius objektyvius pėdsakus teismas pripažįsta įrodymais. Priešingu atveju galima kalbėti ne apie teisingumo bendrąja prasme vykdymą teismuose, o tik apie formalios procesinės teisybės pasiekimą pagal įstatymų leidėjo sukurtas žaidimo taisykles.

Laisvo įrodymų vertinimo esmė ta, kad teismo neriboja jokie formalūs įrodymai ir jis atsižvelgdamas į bylos aplinkybes sprendžia, remtis ar nesiremti vienokiais ar kitokiais duomenimis. Mokslo ir technologijų pažanga taip pat suteikia vis daugiau pažinimo galimybių, todėl išsiplečia įrodinėjimo priemonių skaičius ir susidaro galimybės nustatyti faktines bylos aplinkybes iš naujų šaltinių, kadangi esamos moksliškai pagrįstos technologijos irgi leidžia tai daryti.

Be to, pastaruoju metu civilinio proceso doktrinoje pabrėžiami kiti, moksliniai - techniniai būdai ir metodai, leidžiantys užtikrinti įrodymų patikimumą, teisingumą ir išsamumą civiliniame procese. Teisės doktrinoje teigiama, kad nagrinėjant tiesos nustatymo būdus negalima apsiriboti tik tomis proceso normomis, kurios juos reguliuoja, o svarbu pasinaudoti ir tomis techninėmis bei taktinėmis priemonėmis ir metodais, kurie yra naudojami įrodymams rinkti, fiksuoti ir tirti.

Vien ta aplinkybė, kad ieškovas nemoka valstybinės kalbos, ginčo atveju būtų lietuvių, nėra esminė aplinkybė, kuri leistų teismui daryti priešingą išvadą šalių ginče. Ieškovas ginčo metu būdamas vyresnis nei 41 metų amžiaus, laikytinas ne tik turinčiu gyvenimiškos, bet ir darbo patirties asmeniu, kuriam pagal darbo pobūdį tekdavo vykti ir į užsienio valstybes, kuriose irgi vartojama skirtinga valstybinė kalba. Taip pat nelaikytina pažeidimu ir ta aplinkybė, jog pagal kasos pajamų orderį išmokomą sumą šiame dokumente įrašė darbdavys, o ne pats darbuotojas savo ranka. Be to tokio reikalavimo nenumato ir LRV 2000-02-17 nutarimu Nr. 179 patvirtintos Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklės. Tenka pastebėti, kad ir šalyje iš kurios atvyko ieškovas naudojami tokios pat formos kasos pajamų orderio blankai, ne šis buhalterinės apskaitos dokumentas jau seniai ir toliau yra naudojamas ir kaimyninėse valstybėse. Atskirai pažymėtina, kad pagal avansinę apyskaitą darbdavys gali mokėti darbuotojui tik dienpinigius, o ne apskaičiuotą darbo užmokestį, įskaitant ir avansą, jeigu toks yra mokamas. 

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ieškovas kreipdamasis į teismą buvo atleistas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, tačiau tokiu atveju teismui atmestus jo ieškinį atsakovui, ieškovas privalo atlyginti atsakovo patirtas ir su bylinėjimusi susijusias išlaidas (CPK 93 str. 1 d.). Iš ieškovo atsakovui turėtų būti priteista 642,50 Eur atstovavimo išlaidoms atlyginti (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 98 str.). Be to valstybei iš ieškovo turėtų būti priteista 11,62 Eur už procesinių dokumentų įteikimą bylos dalyviams (CPK 88 str. 1 d. 3 p.).

Teisės doktrina išskiria keletą istoriškai susiformavusių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo teorijų, kurių esminiai skirtumai glūdi būtent kaltės (atsakomybės) dėl proceso sampratoje. Viena iš šių teorijų yra priežasties teorija, kuri atmeta visišką bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priklausymą nuo šalių materialinių teisinių reikalavimų pagrįstumo. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta pagal priežasties teoriją turi tekti šaliai, atlikusiai neteisėtus procesinius (procedūrinius) veiksmus arba tokius procesinius (procedūrinius) veiksmus, kurie tapo papildomų bylinėjimosi išlaidų atsiradimo priežastimi.

Bylinėjimosi išlaidų atlyginimas yra turtinio pobūdžio santykis. Šio santykio esmę trumpai galima apibūdinti taip: kalta (atsakinga) dėl proceso šalis atlygina savo padarytą žalą, susijusią su civilinės bylos iškėlimu, nagrinėjimu ir sprendimų vykdymu. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo srityje svarbią reikšmę turi kaltės (atsakomybės) dėl proceso samprata. Kaltė dėl proceso nusako, kam turi tekti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta. Tokiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo santykiams subsidiariai mutatis mutandis taikytinos CK nustatytos civilinės atsakomybės taisyklės. Ginčo atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas CK nuostatas taikant tiesiogiai (CK 1.1 str. 2 d.). Dėl to sprendžiant bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą teismas remiasi draudimu piktnaudžiauti civilinėmis teisėmis, o esant šio draudimo pažeidimui, konstatuoja, kad tik nekaltoji šalis įgyja teisę į žalos (nuostolių) atlyginimą.

Kaip jau teismas yra nurodęs priimdamas byloje sprendimą ieškovo ieškinio reikalavimus atsakovei atmeta, dėl ko pastarajam turėtų būti priteistinos ir bylinėjimosi išlaidos iš ieškovo (CPK 93 str. 2 d.). Tačiau pirmiausia, atsižvelgiant į anksčiau paminėtus teisinius argumentus, nors ieškovo ieškinys atsakovės atžvilgiu ir atmetamas, tačiau iš ieškovo atsakovei šių išlaidų suma neatlygintina, atsižvelgiant į tai, jog pačios atsakovės ar jai pavaldžių darbuotojų veiksmai (neveikimas) irgi turėjo įtakos ginčui tarp šalių kilti, nes ne visada savalaikiai buvo reaguojama ir į iš ieškovo gautą informaciją. Be to atsakovės atstovas teismo posėdžio metu negalėjo atsakyti į dalį klausimų, kurie susiję su šalių ginču, nes šios aplinkybės jam nebuvo žinomos. Kiekvienu atveju darbdavys būdamas stipresniąja šalimi, prieš priimdamas kokius nors sprendimus turi suprantamai ir aiškiai paaiškinti darbuotojui jų priėmimo tikslą, kad ateity nekiltų nereikalingų ginčų. Viena iš tokių aplinkybių ta, jog atsakovė netvarkingai apskaičiuodavo ir ieškovui mokėtina darbo užmokestį, tai yra jo neatskyrė nuo komandiruotės išlaidų (dienpinigių ir kitų išlaidų), kas tuo pačiu ir sudarė sąlygas kilti ginčui tarp darbdavio ir darbuotojo. Taip pat reikalavo ir iš teismo papildomų darbo sąnaudų, vertinant ir lyginant šalių pateiktus rašytinius įrodymus. 

Atsižvelgiant į tuos pačius argumentus iš ieškovo nepriteistinos valstybei ir pašto išlaidos už procesinių dokumentų įteikimą, nors jų dydis šiuo atveju ir viršija nustatytą minimalų dydį.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-270 straipsniais, 410-415, 417 straipsniais, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 300 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a:

1. Ieškovo ieškinį (patikslintus ieškinio reikalavimus) atsakovei atmesti.

2. Priimti ieškovo A. D. (LT, a. k. (duomenys neskelbtini) atsisakymą atsakovei UAB ,,Kairio transportas (į. k. 245375010) dėl 2 373,72 Eur (dviejų tūkstančių trijų šimtų septyniasdešimt trijų eurų 72 ct) sumos susijusios su darbo santykiais priteisimo ir šioje dalyje bylą nutraukti.

3. Nepriteisti atsakovei UAB ,,Kairio transportas“ (į. k. 245375010) iš ieškovo A. D. (LT, a. k. (duomenys neskelbtini) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

4. Nepriteisti į valstybės biudžetą (surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5660) iš ieškovo A. D. (LT, a. k. (duomenys neskelbtini) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimo.

5. Teismo sprendimui įsiteisėjus, darbo bylą Nr. APS-116-8854/2020 gražinti ją pateikusiai Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriaus Darbo ginčų komisijai.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.

Teisėjas                                                         Jonas Stubrys