Civilinė byla Nr. 2-575-241/2016

Proceso Nr. 2-55-3-01580-2013-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

3.4.2.5.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 1 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo S. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutarties, kuria patikslintas kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“ reikalavimas atsakovės J. D. tikrosios ūkinės bendrijos bankroto byloje.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo kreditorės „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“ (toliau – ir kreditorė) patikslinto finansinio reikalavimo dydžio pagrįstumo klausimas.

Kreditorė UAB „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“ 2015 m. vasario 4 d. sutartimi įsigijo iš pradinio kreditoriaus AB „Swedbank“ 1 303 090,11 Eur reikalavimo teisę ir visas šio reikalavimo teisės užtikrinimo priemones skolininkui S. S. (toliau – ir atsakovas), kylančias iš 2005 m. gegužės 25 d. kredito sutarties Nr. 05-029720-FA. S. S. prievolės pagal kredito sutartį buvo užtikrintos svetimo turto – J. D. tikrosios ūkinės bendrijos (toliau – TŪB arba bendrija arba atsakovė) – hipoteka. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 6 d. nutartimi kreditorė UAB „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“ buvo įtraukta į J. D. TŪB kreditorių sąrašą vietoje hipotekos kreditorės AB „Swedbank“. Kreditorė 2015 m. liepos 21 d. turto priėmimo–perdavimo aktu perėmė J. D. TŪB turtą už pradinę 1 051 320,67 Eur kainą ir tokiu būdu iš įkaito davėjo turto patenkino dalį S. S. prievolės.

Administratorius kreipėsi į teismą prašydamas išbraukti UAB „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“ su 1 303 090,11 Eur reikalavimu iš bankrutavusios J. D. TŪB įkaito turėtojų sąrašo, patvirtinti patikslintą 425 736,86 Eur reikalavimą ir įtraukti ją į bankrutavusios J. D. TŪB trečios eilės kreditorių sąrašą. Administratorius nurodė, kad papildomą             137 568,39 Eur reikalavimą sudaro 45 555,90 Eur sutartinės palūkanos ir 92 012,49 Eur įstatyminės palūkanos, paskaičiuotos nuo 2014 m. vasario 7 d. iki 2015 m. rugpjūčio 20 d., bei 36 399,03 Eur administravimo išlaidos.

Atsakovas S. S. su kreditorės patikslintu reikalavimo dydžiu nesutinka, jo manymu pagrįsta ir tvirtintina reikalavimo suma turėtų būti 251 769,44 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 12 d. nutartimi iš atsakovės hipotekos kreditorių sąrašo išbraukė kreditorę UAB „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“ su 1 303 090,11 Eur reikalavimu ir ją įtraukė į atsakovės trečios eilės kreditorių sąrašą su 425 736,86 Eur reikalavimu.

Teismas nustatė, kad 2015 m. liepos 21 d. įkeisto turto priėmimo–perdavimo aktu atsakovei J. D. TŪB priklausantis nekilnojamasis turtas buvo perduotas šių daiktų įkaito turėtojai UAB „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“ už 1 051 320,67 Eur, gauta turto verte buvo patenkintas kreditorės reikalavimas, todėl gauta turto verte teismas sumažino kreditorės 1 303 090,11 Eur reikalavimą iki 251 769,44 Eur. Kadangi kreditorei perdavus hipoteka įkeistą turtą, hipoteka pasibaigė (ĮBĮ 33 str. 6 d.), teismas išbraukė kreditorę iš hipotekos kreditorių sąrašo su 251 769,44 Eur finansiniu reikalavimu ir su šiuo reikalavimu kreditorę įtraukė į J. D. TŪB trečios eilės kreditorių sąrašą.

Teismas nustatė, kad papildomas 137 568,39 Eur reikalavimas (45 555,90 Eur sutartinės palūkanos ir 92 012,49 Eur įstatyminės palūkanos) susidarė skaičiuojant palūkanas nuo 2014 m. vasario 7 d. iki 2015 m. rugpjūčio 20 d. Teismas pripažino nepagrįstais atsakovo argumentus, kad jam turėtų būti taikomos ĮBĮ nuostatos dėl palūkanų bei delspinigių skaičiavimo nutraukimo ir atkreipė dėmesį, kad tiek atsakovo nurodytas ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punktas, tiek ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas dėl palūkanų ir netesybų skaičiavimo nutraukimo taikytinas tik iš asmeninių bankrutuojančios įmonės prievolių kylantiems kreditorių reikalavimams. Teismas sprendė, kad kreditoriams, kurių reikalavimai atsirado iš sandorių, sudarytų su neribotos atsakomybės juridinio asmens savininku, ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte numatytas ribojimas reikšti finansinius reikalavimus, atsiradusius tik iki bankroto bylos iškėlimo, netaikytinas. Teismas konstatavo, kad atsakovo prievolės kreditorei yra asmeninio pobūdžio, kilusios iš 2005 m. gegužės 25 d. kredito sutarties, todėl jos pagrindu skaičiuotinos palūkanos nenutrūko įkaito davėjui iškėlus bankroto bylą. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas neginčija kreditorės 137 568,39 Eur finansinio reikalavimo pagrįstumo kitais pagrindais, esant pateiktoms palūkanų paskaičiavimo lentelėms, kreditorės reikalavimą teismas pripažino pagrįstu, todėl kreditorės 251 769,44 Eur reikalavimą padidino 137 568,39 Eur.

Atsižvelgęs į administratoriaus išrašytas 36 399,03 Eur sąskaitas Nr. 2015/08/001 ir Nr. 2015/08/18/001 kreditorei, į duomenis apie šių sumų sumokėjimą į J. D. TŪB sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), vadovaudamasis ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalimi, 36 straipsnio 1 dalimi, teismas sprendė, kad kreditorė padengė J. D. TŪB administravimo išlaidas, tokiu būdu įvykdydama ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalyje numatytą reikalavimą, todėl įgijo teisę į tokio paties dydžio reikalavimą. Teismas pabrėžė, kad nors tokia kreditoriaus teisė nėra tiesiogiai numatyta ĮBĮ, tačiau kreditorius tokią teisę turi, nes ĮBĮ nenumato kreditoriaus pareigos savo lėšomis dengti skolininko bankroto administravimo išlaidų. Tokia pareiga, nesant bankrutuojančios įmonės turto ir bankrutuojant neribotos atsakomybės juridiniam asmeniui, numatyta įmonės savininkui  (ĮBĮ 36 str. 1 d.).

Vadovaudamasis išdėstytais argumentais, teismas pripažino, kad kreditorės UAB „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“ reikalavimai dėl papildomų reikalavimų (137 568,39 Eur priskaičiuotų palūkanų ir 36 399,03 Eur apmokėtų administravimo išlaidų) yra pagrįsti, todėl kreditorės finansinį reikalavimą patikslino ir įtraukė ją į trečios eilės kreditorių sąrašą su 425 736,86 Eur reikalavimu (251 769,44 + 137 568,39 + 36 399,03).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas S. S. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutartį ir patvirtinti tik 251 769,44 Eur kreditorės UAB „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“ reikalavimą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Kreditorės reikalavimo didinimui 137 568,39 Eur palūkanų suma nėra teisinio pagrindo. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punktą kreditoriai bankroto bylose reiškia kreditorinius reikalavimus, atsiradusius tik iki bankroto bylos iškėlimo dienos. UAB „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“ palūkanos apskaičiuotos po J. D. TŪB bankroto bylos iškėlimo, todėl jos negali būti laikomos kreditorinio reikalavimo dalimi ir jomis negali būti didinamas trečiojo asmens kreditorinis reikalavimas.

2. Teismas nepagrįstai nustatė, kad leidimas bankroto proceso metu skaičiuoti ir atlyginti palūkanas, susidariusias po įmonės bankroto bylos iškėlimo dienos, priklauso nuo to, ar pareiga jas mokėti kilusi iš asmeninės bankrutavusios įmonės prievolės ar iš jos savininko, nes tai prieštarauja minėtai ĮBĮ nuostatai dėl leidimo reikšti kreditorinius reikalavimus, atsiradusius tik iki įmonės bankroto bylos iškėlimo dienos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2009, pateikti išaiškinimai patvirtina, kad nėra išimčių tarp įmonės ir jos savininkų asmeninių kreditorių finansinių reikalavimų pareiškimo tvarkos įmonės bankroto byloje, todėl įmonės savininkų asmeninių kreditorių finansinių reikalavimų pareiškimui įmonės bankroto byloje taikomos ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punkto ir 7 dalies 3 punkto nuostatos dėl palūkanų ir netesybų skaičiavimo nutraukimo po įmonės bankroto bylos iškėlimo dienos.

3. Reikalavimo perleidimo sutarties, sudarytos 2015 m. vasario 4 d., 1.1 punkto pagrindu AB „Swedbank“ perleido UAB „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“ kreditorinio reikalavimo teisę tik į apibrėžtą 1 303 090,11 Eur sumą. Vadinasi bet koks papildomų palūkanų skaičiavimas, net jei toks priklauso, priklauso AB „Swedbank“, o ne UAB „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“.

4. Nėra teisinių pagrindų, kuriais vadovaujantis būtų galima padidinti kreditorės reikalavimą 36 399,03 Eur bankroto administravimo išlaidų suma. Kreditorinis reikalavimas dėl bankroto administravimo išlaidų sumos negali būti tikslinamas pirmiausia dėl to, kad jis reiškiamas po J. D. TŪB bankroto bylos iškėlimo dienos. Antra, pagal kreditorės mokėjimo pavedimus mokėjimai buvo atliekami J. D. TŪB, o ne bankroto administratoriui, todėl kreditorė nepateikė įrodymų apie ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalyje numatytos pareigos įvykdymą. Be to, ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalyje nenurodyta, kad kreditoriui atsiranda teisė reikalauti didesnių piniginių sumų iš bankrutuojančios įmonės ir didinti kreditorinį reikalavimą.

5. Nėra aišku, kokiu pagrindu kreditorė mokėjo 36 399,03 Eur, jeigu tokia buvo mokėta vykdant ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalyje numatytą pareigą. Byloje nėra duomenų, kad ši suma būtų patvirtinta kreditorių susirinkimo ar teismo, kaip bankroto administratoriaus bankroto administravimo išlaidos. Byloje nėra duomenų, kad bankroto administratorius realiai ir pagrįstai patyrė išlaidas, todėl ši suma bankroto administratoriui negalėjo būti mokama, o jos sumokėjimas be teisinio pagrindo laikytinas galimu kyšiu bankroto administratoriui už neteisėtą turto perleidimą ir žalos bankrutavusiai įmonei darymą.

6. Teismo nutartimi nėra apgintas viešasis interesas J. D. TŪB bankroto byloje, nesudarytos sąlygos apginti tiek J. D. TŪB finansinę padėtį, tiek bendrijos kreditorių galimybes atgauti skolas ir atsiskaityti su bendrijos kreditoriais. Ši situacija prieštarauja tiek viešajam interesui, tiek bendrijos ir jos kreditorių teisėms bei teisėtiems interesams, tiek bankroto tikslui apginti nemokaus skolininko interesus, sudarant galimybę likviduoti skolas.

Kreditorė UAB „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“ prašo S. S. atskirąjį skundą atmesti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodomi šie argumentai:

1. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1429-144/2012, iš atsakovo S. S. išieškota ne tik konkreti pinigų suma, bet ir sutartinės kintamos palūkanos bei  procesinės penkių procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2011 m. birželio 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovės bankroto byloje Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi patvirtintas 1 303 090,11 Eur AB „Swedbank“ reikalavimas buvo apskaičiuotas iki 2014 m. vasario 6 d., o iki dalinio atsakovo S. S. prievolės įvykdymo praėjo tam tikras laiko tarpas, per kuri buvo priskaičiuotos atsakovo mokėtinos 45 555,90 Eur sutartinės ir 92 012,49 Eur įstatyminės palūkanos. Nuo 2014 m. vasario 7 d. iki dalinio prievolės pagal 2005 m. gegužės 25 d. kredito sutartį įvykdymo atsakovas turėjo kreditorei mokėti palūkanas, todėl kreditorinis reikalavimas pagrįstai padidintinas 137 568,39 Eur.

2. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą jam turėtų būti taikomos nuostatos dėl palūkanų ir netesybų skaičiavimo nutraukimo po bankroto bylos įmonei iškėlimo dienos. Šioje įstatymo nuostatoje nurodyta, kad palūkanų skaičiavimas nutraukiamas tik įmonei, kuriai iškelta bankroto byla. UAB „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“ nėra tiesioginis J. D. TŪB kreditorius prievolinių santykių prasme, todėl J. D. TŪB bankroto bylos iškėlimas negali sustabdyti atsakovui pagal kredito sutartį privalomų mokėti palūkanų. Kreditorė, būdama tiesiogine atsakovo kreditore, turėjo ir ateityje turi teisę reikalauti sumokėti palūkanas, priskaičiuotas tiek iki J. D. TŪB bankroto bylos iškėlimo, tiek jos bankroto proceso metu. Dėl šių priežasčių nepagrįsti apelianto argumentai, kad kreditorė neturi teisinio pagrindo prašyti padidinti savo reikalavimą palūkanų, priskaičiuotų J. D. TŪB bankroto proceso metu, suma. Šis kreditorės reikalavimas bus tenkinamas tik tuo atveju, jei J. D. TŪB bankroto proceso metu būtų parduotas atsakovui asmeniškai priklausantis turtas.

3. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad pagal reikalavimo perleidimo sutartį kreditorė perėmė iš AB „Swedbank“ tik teises į konkrečia pinigų suma apibrėžtą kreditorinį reikalavimą, todėl papildomai priskaičiuotos palūkanos esą tenka bankui. Reikalavimo perleidimo sutartimi kreditorė įsigijo reikalavimo teisę į skolininką pagal 2005 m. gegužės 25 d. kredito sutartį Nr. 05- 029720-FA ir visas šios reikalavimo teisės užtikrinimo priemones. Kreditoriaus teisės bankroto byloje, taip pat ir teisė į teismo patvirtintą 1 303 090,11 Eur reikalavimą bankroto byloje, yra iš materialinių teisinių santykių išplaukiančios procesinės teisės ir negali būti savarankišku objektu atskirai nuo materialinių teisių ir pareigų perleidimo. Sudariusi reikalavimo perleidimo sutartį kreditorė tapo atsakovo kreditore materialiniuose teisiniuose santykiuose, atsiradusiuose iš kredito sutarties, ir turi teisę skaičiuoti papildomas palūkanas bei, atitinkamai, reikalauti padidinti savo reikalavimą J. D. TŪB bankroto byloje.

4. Vadovaudamasi ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalimi, kreditorė sumokėjo administravimo išlaidas. Sumokėti 23 343,37 Eur yra maksimali kreditorių susirinkimo patvirtinta bankroto administravimo išlaidų suma už visų J. D. TŪB bankroto procedūrų atlikimą, tačiau kol kas bankroto procese nėra realizuotas visas bendrijai (jos dalyviams) priklausantis turtas, todėl 23 343, 37 Eur bankroto administravimo išlaidų yra sumokėti avansu.

5. Likusi sumokėtų bankroto administravimo išlaidų suma sudaro 13 055,66 Eur. Tai yra tiesioginės turto administravimo išlaidos, kurios buvo patirtos visų J. D. TŪB kreditorių naudai, kadangi jas sudaro įmonei priklausiusio ir bankui įkeisto pastato draudimo, apsaugos, išlaikymo ir kitos išlaidos, kurios iki turto perdavimo kreditorei buvo dengiamos iš bankrutavusios J. D. TŪB administratoriaus lėšų. Kreditorė neturi šių išlaidų detalizacijos, tačiau šios išlaidos buvo patirtos bendrijos naudai, todėl jas kompensavusi kreditorė pagrįstai šia suma reikalavo padidinti savo reikalavimą bankroto byloje. Įmonių bankroto įstatymas nenumato kreditoriaus pareigos savo lėšomis dengti skolininko bankroto administravimo išlaidas.

Bankrutavusios J. D. TŪB administratorius prašo apelianto atskirąjį skundą atmesti, o teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į atskirąjį skundą administratorius pritaria teismo išvadoms dėl kreditorinio reikalavimo padidinimo tiek palūkanų suma, tiek administravimo išlaidų atlyginimo suma.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria patvirtintas patikslintas kreditorės reikalavimas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą, nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartimi J. D. TŪB iškelta bankroto byla; bankroto byloje atsakovais įtraukti bendrijos dalyviai; 2014 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi patvirtintas J. D. TŪB kreditorių sąrašas ir jų finansiniai reikalavimai, tarp jų ir 1  303 090,11 Eur hipoteka užtikrintas AB „Swedbank“ reikalavimas. 2015 m. vasario 4 d. reikalavimo perleidimo sutartimi UAB „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“ perėmė iš AB „Swedbank“ reikalavimo skolininkui S. S. teisę pagal 2005 m. gegužės 25 d. kredito sutartį Nr. 05-029720-FA ir visas šios reikalavimo teisės užtikrinimo priemones. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 6 d. nutartimi atsakovės J. D. TŪB bankroto byloje vietoje hipotekos kreditorės AB „Swedbank“ į kreditorių sąrašą įtraukta UAB „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“. 2015 m. liepos 21 d. įkeisto turto priėmimo–perdavimo aktu Nr. 15/07/21 kreditorė UAB „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“ perėmė J. D. TŪB priklausantį ir bankui įkeistą pastatą už pradinę 1 051 320,67 Eur kainą. J. D. TŪB bankroto administratorius 2015 m. rugpjūčio 28 d. ir rugsėjo 3 d. kreipėsi į teismą prašydamas patikslinti kreditorių sąrašą ir iš bendrijos įkaito turėtojų sąrašo išbraukti UAB „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“ su 1 303 090,11 Eur reikalavimu bei patvirtinti patikslintą šios kreditorės 425 736,86 Eur reikalavimą, tenkinamą trečiąja eile. Teismas prašymą patenkino.

Dėl kreditorinio reikalavimo padidinimo palūkanų dalimi

Apeliantas nesutinka su teismo nutarties dalimi, kuria 137 568,39 Eur padidintas kreditorės reikalavimas. Jo manymu, teismas netinkamai taikė ir aiškino ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punktą bei 7 dalies 3 punktą ir kreditorės reikalavimą padidino nesant tam teisinio pagrindo, kadangi papildomi kreditorės reikalavimai atsirado po bendrijos bankroto bylos iškėlimo, todėl negalėjo būti patvirtinti.

Administratorius kreipėsi į teismą prašydamas kreditorę įtraukti į atsakovės trečios eilės kreditorių sąrašą su reikalavimo dalimi, kuri nebuvo visiškai patenkinta iš hipoteka įkeisto turto, bei jį padidinti 2005 m. gegužės 25 d. kredito sutarties Nr. 05-029720-FA ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 16 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-1429-144/2012, pagrindu nuo 2014 m. vasario 7 d. iki 2015 m. rugpjūčio 20 d. paskaičiuotų palūkanų dalimi, t. y. 137 568,39 Eur.

Skundžiama nutartimi kreditorė įtraukta į bankrutuojančios bendrijos kreditorių sąrašą ne kaip bendrijos kreditorė, o kaip bendrijos nario S. S. kreditorė. Tokį kreditorės įtraukimą į bendrijos bankroto bylą lėmė bendrijos, kaip civilinių teisinių santykių subjekto, atsakomybės už prievoles specifika. Atsakovė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, o tai reiškia, kad jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis (CK 2.50 str. 4 d.). Neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys yra individuali įmonė ir ūkinė bendrija. Atsakovės teisinė forma yra tikroji ūkinė bendrija. Pagal Ūkinių bendrijų įstatymo (toliau – ŪBĮ) 8 straipsnio 1 dalį, kai bendrijos prievolėms įvykdyti neužtenka bendrijos turto, bendrijos tikrieji nariai pagal bendrijos prievoles atsako solidariai visu savo turtu. ĮBĮ tiesiogiai neįtvirtinta, jog reikalavimus bankroto byloje gali pareikšti ne tik pačios tikrosios ūkinės bendrijos kreditoriai, bet ir tikrosios ūkinės bendrijos dalyvio kreditoriai, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama individualiai įmonei, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, tai visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti ĮBĮ nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku (savininkais), kaip privačiu fiziniu asmeniu (privačiais fiziniais asmenimis) – buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus reikalavimas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta Nr. 3K-3-357/2009; 2011 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011). Atsižvelgiant į tai, kad tikroji ūkinė bendrija yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, šie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai yra aktualūs nagrinėjamu atveju, todėl kreditorė į bendrijos bankroto bylą kaip atsakovo kreditorė buvo įtraukta pagrįstai, kadangi bankroto byloje greta bendrijos jos atsakomybės subjektu tampa bendrijos dalyvis, kuris taip pat yra ir civilinės atsakomybės pagal savo kaip fizinio asmens prievoles subjektas.

Neribotos atsakomybės juridinių asmenų dalyvių asmeninių kreditorių įtraukimo į tokio juridinio asmens bankroto bylą tikslas yra apsaugoti šių kreditorių interesus, iš dalyvio turto tenkinti kreditorių reikalavimus ir proporcingai padengti visų – tiek asmeninių dalyvio kreditorių, tiek bendrijos kreditorių reikalavimus. Atkreiptinas dėmesys, kad pasibaigus neribotos atsakomybės juridiniam asmeniui, tikrosios ūkinės bendrijos nario kaip fizinio asmens neįvykdytos prievolės kreditoriams nesibaigia, todėl bendrijos nario asmeninėms prievolėms neturi įtakos tikrosios ūkinės bendrijos bankrotas. Šią išvadą patvirtina ir kasacinio teismo praktika, kurioje nurodyta, kad, jeigu kreditoriai, kurių reikalavimai yra kilę iš sandorių, sudarytų ne su individualia įmone, o su jos savininku, kaip privačiu fiziniu asmeniu, nepareiškia finansinių reikalavimų bankroto byloje, tai savaime nereiškia, kad likvidavus individualią įmonę, jų reikalavimo teisės skolininkui pasibaigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2009). Taigi tikrosios ūkinės bendrijos pabaiga nesudaro pagrindo pasibaigti tikrosios ūkinės bendrijos nario asmeninėms prievolėms jo kreditoriams. Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad bendrijos bankroto bylos iškėlimo faktas neturi įtakos bendrijos nario asmeninių prievolių vykdymui.

Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punktą, priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, teismas arba teisėjas privalo nustatyti ne ilgesnį kaip 45 dienų laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, per kurį kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, atsiradusius iki bankroto bylos iškėlimo dienos. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėtos ĮBĮ nuostatos taikomos juridiniam asmeniui, kuriam iškelta bankroto byla. Atsakovas S. S. nėra bankrutuojantis subjektas, todėl nurodytos ĮBĮ nuostatos tiek dėl reikalavimo pareiškimo momento, tiek dėl palūkanų skaičiavimo nutraukimo, jam nėra taikomos. Dėl hipotekos pabaigos pasibaigus J. D. TŪB įsipareigojimams kreditorei, kreditorės reikalavimas toliau bus tenkinamas iš atsakovo S. S. asmeninio turto. Atsižvelgiant į tai, kad grąžinti paskolą ir nuo suteiktos paskolos sumos mokėti tiek materialines, tiek procesines palūkanas yra atsakovo asmeninė prievolė, tokiai prievolei nėra taikomos apelianto minimos ĮBĮ nuostatos. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad iš asmeninės atsakovo prievolės kilusiam reikalavimui ĮBĮ nuostatos, reglamentuojančios kreditorių reikalavimų pareiškimo bankroto byloje terminą ir palūkanų bei delspinigių skaičiavimo nutraukimą, nėra taikomos.

Apelianto argumentai, kad reikalavimo perleidimo sutartimi kreditorė iš banko įsigijo teisę tik į konkrečią sutartyje nurodytą 1 303 090,11 Eur sumą, nepagrįsti. Nors reikalavimo perleidimo sutarties 1.1 punkte sutarties objektas apibrėžtas kaip 1 303 090,11 Eur reikalavimo teisė į skolininką, tačiau sutarties 1.3 punkte numatyta, kad naujajam kreditoriui, kaip reikalavimo perėmėjui, pereina visos teisės pagal kredito sutartį su esamais pakeitimais, visos teisės pagal Klaipėdos m. apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-4112-144/2011 (Nr. 2-1429-144/2012), teisė į reikalavimo patenkinimą iš įkeisto kilnojamojo ir nekilnojamojo turto vertės bei kitų prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių, teisė į kredito sutartimi numatytas palūkanas.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-4112-144/2011, teismas tenkino kreditorės AB „Swedbank“ pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo ir nutarė išieškoti kreditorei AB „Swedbank“ iš skolininko S. S. ne tik konkrečią skolos sumą, bet ir sutartines kintamas palūkanas, kurios apskaičiuojamos imant šešių mėnesių EURIBOR ir pridedant trijų procentų metų palūkanų dydžio banko skolinimosi rizikos ir pelno maržą nuo negrąžintos kredito sumos (894 048,47 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2011-06-28) iki visos paskolos grąžinimo dienos bei procesines penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2011-06-28) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taigi kreditorės paskaičiuotos palūkanos ir iš jų susidaręs papildomas reikalavimas patvirtintas esant tam teisiniam pagrindui, t. y. pagal kredito sutartį ir teismo nutartį, todėl nepagrįsti apelianto argumentai, kad reikalavimo perleidimo sutartimi kreditorė iš banko įsigijo konkrečią reikalavimo sumą. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybės, teisėjų kolegija konstatuoja, kad 137 568,39 Eur kreditorės reikalavimas atsakovui S. S. J. D. TŪB bankroto byloje patvirtintas pagrįstai, todėl atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Dėl nepatenkinto kreditorinio reikalavimo padidinimo apmokėtų administravimo išlaidų dalimi

Vadovaudamasis ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalimi, teismas patvirtino 36 399,03 Eur reikalavimą, kuris susidarė kreditorei apmokėjus bankroto administratoriaus išrašytas sąskaitas administravimo išlaidoms padengti. Atsakovas kvestionuoja teismo išvadas ir dėl šio kreditorinio reikalavimo.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad kreditorė neįrodė ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos pareigos įvykdymo, nes pagal kreditorės 2015 m. rugpjūčio 12 d., 14 d. ir 19 d. pavedimus mokėjimai buvo atliekami J. D. tikrosios ūkinės bendrijos naudai, o ne bankroto administratoriui. ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad visais atvejais, kai administratorius perduoda neparduotą įkeistą turtą įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui, šie ne vėliau kaip per 10 dienų nuo turto perdavimo dienos sumoka administratoriui šio turto administravimo išlaidas, nustatytas kreditorių susirinkimo patvirtintoje administravimo išlaidų sąmatoje. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, nesant kito turto, hipotekos kreditorius, perėmęs įkeistą neparduotą turtą, privalo dalyvauti atlyginant visas administravimo išlaidas, nes kito šaltinio šioms išlaidoms atlyginti nėra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2005; 2013 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2013). Administravimo išlaidų atlyginimas pagrįstai mokėtas į bankrutavusios bendrijos sąskaitą. Pagal ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalį kreditorės sumokėta suma laikytina iš įkeisto turto vertės gauta suma, kuri skirta administravimo išlaidomos padengti. Administravimo išlaidos dengiamos iš įmonės visų rūšių lėšų, už kurių administravimą yra atsakingas bankroto administratorius, todėl kreditorei pervedus į bendrijos atsiskaitomąją sąskaitą administratoriaus nurodytą administravimo išlaidų sumą, kreditorė tinkamai įvykdė ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą pareigą.

Atskiruoju skundu iš esmės ginčijama reikalavimo dalis, kuria hipotekos kreditorės reikalavimas liko nepatenkintas iš įkeisto turto vertės dėl to, kad iš jos buvo padengtos administravimo išlaidos. Apelianto teigimu, aplinkybė, kad kreditorė apmokėjo administravimo išlaidas, nereiškia, kad ji turi teisę reikalauti nurodyta dalimi padidinti savo reikalavimą, nes tokia teisė ĮBĮ nėra numatyta. Pažymėtina, kad ĮBĮ nėra įtvirtinta kreditorių prievolė atlyginti bankroto administravimo išlaidas. Priešingai, pagal ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalį, administravimo išlaidos apmokamos iš įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės komercinės veiklos šio straipsnio 3 dalyje nurodyta apimtimi ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų). ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta hipotekos kreditoriaus pareiga sumokėti administratoriui įkeisto turto administravimo išlaidas turi būti suprantama ir aiškinama ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalies kontekste, t. y. kad iš hipotekos turėtojui perduoto turto vertės turi būti išskaičiuotos administravimo išlaidos, tačiau ne kaip hipotekos kreditoriaus pareiga savo sąskaita apmokėti administravimo išlaidas. Šią išvadą patvirtina ir ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta administravimo išlaidų atlyginimo tvarka, kai įkeistas turtas parduodamas varžytynėse. Nurodytoje teisės normoje reglamentuota, kad, kai pirkėjas sumoka visą kainą už nupirktą įkeistą turtą, įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui priklausanti suma, atskaičius administravimo išlaidoms apmokėti kreditorių susirinkimo patvirtintą sumą, <...> turi būti pervesta į įkaito turėtojo, hipotekos kreditoriaus nurodytą sąskaitą. Taigi hipotekos kreditoriaus reikalavimas patenkinamas tik ta dalimi, kuri lieka iš parduoto turto išskaičiavus administravimo išlaidas. Tokia pati teisinė padėtis turi susiklostyti ir tuo atveju, kai įkeistas turtas natūra perduodamas hipotekos kreditoriui, t. y. kad tokiu būdu kreditoriaus reikalavimas patenkinamas ne visa perimto turto verte, o tik ta dalimi, kuri lieka atskaičius administravimo išlaidas. Tokiu atveju perėmus įkeistą turtą ir sumokėjus administravimo išlaidas, hipotekos kreditoriaus reikalavimas administravimo išlaidų sumos dydžiu lieka nepatenkintas, todėl neužtekus įkeisto turto visam hipotekos kreditoriaus reikalavimui patenkinti, nepatenkinta reikalavimo dalis nagrinėjamu atveju tenkinama iš pagrindinio skolininko – atsakovo – turto. Taigi kreditorė turi teisę būti įtraukta į J. D. TŪB bankroto bylos atsakovo asmeninių kreditorių sąrašą su reikalavimo dalimi, kuri liko nepatenkinta dėl sumokėtų administravimo išlaidų. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vienoje iš nutarčių nurodęs, kad jei išskaičiavus administravimo išlaidas iš lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą, likusių lėšų nepakanka visiškai padengti įkeitimu (hipoteka) užtikrintą kreditoriaus reikalavimą, dėl likusios nepatenkinto reikalavimo dalies hipotekos kreditorius išsaugo savo reikalavimą į bankrutuojantį skolininką. Taigi likusi nepatenkinta kreditoriaus dalis tenkinama pagal ĮBĮ 35 straipsnio reglamentuojamą kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo  Teismo Civilinių bylų skyriaus Plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje 3K-P-537/2011). Atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais apelianto argumentus, kad kreditorius, apmokėjęs bankroto administravimo išlaidas, neįgyja teisės apmokėta administravimo išlaidų dalimi padidinti savo reikalavimą. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad kreditorius neturi pareigos savo lėšomis dengti administravimo išlaidų ir sumokėtų administravimo išlaidų dalimi įgyja teisę į reikalavimo patvirtinimą bankroto byloje.

Kreditorė apmokėjo bankroto administratoriaus išrašytas sąskaitas, pagal kurias bendra administravimo išlaidų suma siekia 36 399,03 Eur. Apeliantas pagrįstai nurodo, kad teismas nenustatė, ar 36  399,03  Eur administravimo išlaidų suma buvo patvirtinta kreditorių susirinkimo, kaip bendrijos bankroto administravimui skirta išlaidų suma. Teismas netyrė ir nevertino, kokia atsakovės bankroto administravimo išlaidų suma buvo patvirtinta kreditorių susirinkime ir kokia dalis nuo kreditorei natūra perduoto turto turi būti skirta administravimo išlaidoms padengti. Pati kreditorė pripažįsta, kad sumokėti 23 343,37 Eur yra maksimali kreditorių susirinkimo patvirtinta bankroto administravimo išlaidų suma už visų J. D. TŪB bankroto procedūrų atlikimą, tačiau kol kas bankroto procese nėra realizuotas visas bendrijai (jos dalyviams) priklausantis turtas, todėl 23  343, 37 Eur bankroto administravimo išlaidų yra sumokėti avansu.

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad jeigu dalis bankrutuojančios įmonės turto yra įkeista, o kita neįkeista ir šios dalys nevienodos, administravimo išlaidos, patirtos iki turto pardavimo dienos, apmokamos proporcingai gautoms sumoms pardavus tiek įkeistą, tiek neįkeistą turtą. Proporcingumo principas apmokant administravimo išlaidas šiuo atveju užtikrina kreditorių lygiateisiškumo principo įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2012; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2014). Nagrinėjamu atveju kreditorė neprivalėjo apmokėti visų administravimo išlaidų, pati nurodo, kad pagal sąskaitas sumokėti 23 343,37 Eur yra maksimali bendrijos bankroto byloje patvirtinta administravimo išlaidų suma, todėl spręstina, kad ji neįgijo reikalavimo atsakovui visa nurodyta suma.

Kitą patvirtinto reikalavimo dalį sudaro 13 055,66 Eur tiesioginių įkeisto turto administravimo išlaidų, kurios, kreditorės teigimu, buvo patirtos visų J. D. TŪB kreditorių naudai, kadangi jas sudaro įmonei priklausiusio pastato draudimo, apsaugos, išlaikymo ir kitos išlaidos, kurios iki turto perdavimo buvo dengiamos iš bankrutavusios J. D. TŪB administratoriaus lėšų. Apeliantas teisus, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad šios išlaidos buvo patvirtintos kreditorių susirinkime ir faktiškai patirtos. Pagal ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalį hipotekos kreditorius turi sumokėti administratoriui turto administravimo išlaidas, nustatytas kreditorių susirinkimo patvirtintoje administravimo išlaidų sąmatoje. Teismas netyrė ir nevertino, kokia administravimo išlaidų suma buvo patvirtinta kreditorių susirinkime įkeisto turto administravimui, kokios išlaidos patirtos šio turto administravimui, todėl tik nustačius administravimo išlaidų pagrįstą dydį ir konkrečią sumą, kurią kreditorė turi sumokėti, bus galima nustatyti, kokia dalimi jos reikalavimas liko nepatenkintas ir kokia dalimi ji įgijo teisę į reikalavimo patvirtinimą šioje byloje ją įtraukiant į trečios eilės kreditorių sąrašą.

Pagal ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalį administravimo išlaidų sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas. Administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo paskirtis yra išlaidų dydžio suderinimas su kreditoriais tokiu būdu, kad nustatoma lėšų suma neprieštarautų kreditorių interesams, atitiktų konkrečios bankrutuojančios įmonės bankroto proceso įgyvendinimo ypatumus, tinkamai naudojant paskirtas lėšas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra nurodyta, kad administravimo išlaidos apmokamos pagal patvirtintos sąmatos dydį, sudarytą atsižvelgiant į atliktinus bankroto procedūrų veiksmus ir jų sąnaudas. Pagal ĮBĮ nustatytą teisinį reglamentavimą atlyginamos ne visos bankroto administratoriaus nurodomos išlaidos, o tik faktiškai bankrutavusios įmonės administravimo veikloje turėtos išlaidos, kurios atitinka ĮBĮ nurodytą paskirtį ir rūšis bei dėl kurių buvo susitarta tvirtinant sąmatą. Administravimo išlaidų sąmata reiškia išlaidų ribas, kurios turės būti apmokamos iš bankrutavusios įmonės turto vertės (parduoto arba perduoto kreditoriams). Administratorius negali pagrįstai tikėtis gauti administravimo išlaidų padengimo didesne apimtimi, nei kreditorių patvirtinta sąmata. Administratorius, veikdamas bankrutuojančios įmonės ir kreditorių interesais, turi efektyviai naudoti išlaidas pagal jų paskirtį. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2009). Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, koks administravimo išlaidų dydis buvo patvirtintas bendrijos bankroto byloje, ar 13 055,66 Eur turto administravimo išlaidos nėra įtrauktos į bendrą viso bankroto procesui skirtų administravimo išlaidų sumą, t. y., ar bankroto byloje buvo patvirtinta 23 343, 37 Eur, ar 36 399,03 Eur suma skirta bendrijos bankroto administravimui.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad administravimo išlaidos apmokamos iš tų pačių bankrutuojančios įmonės lėšų, iš kurių tenkinami ir kreditorių reikalavimai; sumos, skiriamos bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidoms apmokėti, yra tiesiogiai susijusios su kreditorių teisėmis ir jų patenkinimo galimybėmis – kuo daugiau lėšų bus skirta įmonei administruoti, tuo mažiau liks kreditorių reikalavimams tenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta UAB ,,Šilterma“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-486/2010). Taigi administravimo išlaidų dydis, jo pagrįstumas ir realumas yra svarbus visiems kreditoriams, kadangi nuo to priklausys jų patenkintų reikalavimų suma. Apeliantas yra neribotos atsakomybės juridinio asmens dalyvis, bankrutavusio tikrosios ūkinės bendrijos narys. Pagal 36 straipsnio 1 dalį, kai neribotos civilinės atsakomybės įmonė neturi lėšų arba jų nepakanka bankroto administravimo išlaidoms apmokėti, administratoriaus patirtos administravimo išlaidos taip pat apmokamos iš įmonės savininko (savininkų) parduoto turto. Taigi apeliantas yra tiesiogiai suinteresuotas byloje mokėtinų administravimo išlaidų dydžiu, jo pagrįstumu ir realumu, kadangi nuo administravimo išlaidų sumos priklausys jo įsipareigojimų apimtis, be to, ir kreditorės reikalavimo, kuris tenkintinas iš apelianto asmeninių lėšų, dydis.

Nors byloje ginčas kilęs dėl kreditorės papildomo reikalavimo dydžio pagrįstumo, o ne ginčas dėl administravimo išlaidų dydžio, tačiau atsižvelgiant į tai, kad kreditorės nepatenkinto reikalavimo dalis yra tiesiogiai susijusi su jai tenkančia mokėti administravimo išlaidų dalimi, tik nustačius, ar visa kreditorės sumokėta suma yra patvirtinta kaip administravimo išlaidos, ar jos patirtos pagrįstai, ir kokia administravimo išlaidų suma tenka kreditorei, bus galima spręsti apie dėl kreditorės sumokėtų administravimo išlaidų nepatenkintą reikalavimo dalį. Aplinkybė, kad kreditorė sumokėjo visas administratoriaus nurodytas administravimo išlaidas, nereiškia, kad visa sumokėta dalimi įgijo reikalavimo teisę į atsakovą. Taigi apeliantui išsakius pagrįstas abejones dėl administravimo išlaidų pagrįstumo ir realumo, šios aplinkybės yra svarbios vertinant kreditorės prievolės apmokėti administravimo išlaidas dydį ir nuo to priklauso kreditorės tvirtintino reikalavimo dydis šioje byloje. Šių aplinkybių teismas netyrė ir nevertino.

Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Nors apeliacinės instancijos teismas yra ir fakto instancija, tačiau atsižvelgiant į tai, kad teismas nenustatė, kokia bankroto byloje yra patvirtinta administravimo išlaidų sąmata, ar kreditorės apmokėtų administravimo išlaidų dydis buvo patvirtintas kreditorių susirinkimo kaip administravimo išlaidos, ar 13 055,66 Eur suma buvo patvirtinta kaip papildoma turto administravimui skirta suma ar turi būti įtraukta į bendrą administravimui skirtų išlaidų sumą, kokia dalimi prie šių išlaidų atlyginimo tenka prisidėti kreditorei, ir kokia yra nepatenkinta kreditorės reikalavimo dalis dėl administravimo išlaidų atlyginimo, byla šioje dalyje turėtų būti nagrinėjama visa apimtimi naujais aspektais, reikalaujama naujų įrodymų, kurių pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino. Bylos tokia apimtimi nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje neatitinka apeliacinės instancijos teismo pareigos patikrinti pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties teistumą ir pagrįstumą bei apriboja šalių teisę į apeliaciją. Konstatuotas bylos esmės neatskleidimas vertinamas kaip esminis procesinės teisės normų pažeidimas, kuris apeliacinėje instancijoje negali būti ištaisytas, todėl egzistuoja pagrindas panaikinti skundžiamos nutarties dalį ir perduoti ją pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 337 str. 1 d. 3 p., 338 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutarties dalį, kuria patvirtintas bankrutavusios J. D. tikrosios ūkinės bendrijos trečios eilės kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“ 36 399,03 Eur (trisdešimt šešių tūkstančių trijų šimtų devyniasdešimt devynių eurų ir 03 ct) reikalavimas ir perduoti šio reikalavimo tvirtinimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitas nutarties dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai                                                                      Danutė Gasiūnienė

Danguolė Martinavičienė

Egidijus Žironas