Civilinė byla Nr. e2A-1788-803/2022
Teisminio proceso Nr.2-68-3-33067-2021-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.9.2;
(S)
2.6.29.1; 3.2.4.11; 3.3.1.20
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. rugsėjo 27 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko, Rūtos Petkuvienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Ingos Staknienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Latvijos įmonės SIA „USS Enterprises“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Latvijos įmonės SIA „USS Enterprises“ ieškinį atsakovei O. C. dėl nepagrįsto praturtėjimo ir piniginių lėšų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 4 700,00 Eur skolą, 5 proc. metines procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad atsakovė O. C. (buvusi U.) iki 2016 m. vasario mėnesio dirbo SIA „USS Enterprises“ direktoriaus pavaduotoja. Atsakovė 2015 m. turėjo įgaliojimus teikti informaciją buhalterijai, pasirašyti mokesčių sistemoje, tvirtinti bankinius mokėjimus, kuriuos ruošdavo buhalterija ir kiti asmenys. Keičiantis akcininkams, 2020 m. gruodžio mėnesį buvo tikrinami visi ieškovės duomenys, dokumentai už penkerius metus, atliktas pasiruošimas ieškovės auditui, kurio metu buvo rasti neatitikimai, susiję su ieškovės pavedimais atsakovei. Ieškovė 2016 m. sausio 12 d. pavedimu Nr. 42 pervedė 4 000 Eur atsakovei, o 2016 m. liepos 12 d. pavedimu Nr. 88 pervedė atsakovei 700 Eur.
2. Anot ieškovės, atsakovė 2015 m. birželio 16. d. elektroniniu paštu pateikė ieškovės buhalterei duomenis apie ieškovės kreditorius R. Ū. ir J. Ū., tarp kurių melagingai, vietoje kreditorės Z. U., nurodė save, ir pateikė savo asmens tapatybės kortelės kopiją, elektroninio laiško kopiją nusiųsdama ir sau pačiai. Atsakovė nepagrįstai praturtėjo, suklaidinusi ieškovės buhalterę, pastarajai nepagrįstai pervedus atsakovei 4 700 Eur sumą. Dėl šių neteisėtų atsakovės veiksmų bei nepagrįstai gautų lėšų negrąžinimo ieškovės turtas sumažėjo 4 700 Eur, t. y. ieškovė patyrė nuostolių. Tarp ieškovės turto sumažėjimo ir atsakovės praturtėjimo yra priežastinis ryšys. Jeigu atsakovė nebūtų suklaidinusi ieškovės buhalterės, pateikusi jai melagingų duomenų, ieškovės buhalterė nepervestų atsakovei 4 700 Eur, o ieškovė nepatirtų nuostolių. Atsakovės praturtėjimui nėra jokio teisinio pagrindo, atsakovė pateikė klaidingus, melagingus duomenis, save nurodydama, kaip ieškovės kreditorę, nors niekada neteikė ieškovei paskolų.
3. Ieškovė 2021 m. sausio 28 d. nusiuntė atsakovei pranešimą, kuriuo paragino pateikti lėšų pervedimo pagrindimą. Atsakovė į minėtą pranešimą nereagavo, lėšų negrąžino. Dėl to atsakovė turi grąžinti 4 700,00 Eur ieškovei pagal CK 6.242 straipsnio nuostatas. V. Ū. nagrinėjamoje byloje nėra bylos šalimi, nereiškia jokių reikalavimų, nagrinėjamas ginčas nėra susijęs su V. Ū. ir atsakovės nepilnamečiais vaikais. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad jos turtinė padėtis minėtu laikotarpiu leido jai suteikti ieškovei 4 700,00 Eur dydžio paskolą, kad iš tikrųjų ji teikė ieškovei paskolą. Paskolos sutartis yra dvišalis sandoris, teikiant 4 700,00 Eur dydžio paskolą, turėjo būti sudaryta rašytinės notarinės formos, dviejų egzempliorių sutartis. Dėl to atsakovė turėjo gauti antrą paskolos sutarties egzempliorių ir turėjo jį pateikti teismui.
4. Atsakovė nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti ir skirti ieškovei 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 2 500 Eur baudos priteisiant atsakovei. Nurodė, kad ieškinys yra pateiktas yra dėl finansinio ir psichologinio spaudimo atsakovei, nes teismuose vyksta ginčai, susiję su ieškovės vadovo V. U. ir atsakovės nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymu. V. U. sąmoningai, siekdamas naudoti spaudimą atsakovei bei jai keršyti, pats arba per savo sutuoktinę, arba per ieškovę teikia ieškinius atsakovei.
5. V. U. yra buvęs atsakovės sutuoktinis, bendrovės vadovas, o jo dabartinė sutuoktinė E. U. – ieškovės vienintelė akcininkė. V. U. ir atsakovė turi tris nepilnamečius vaikus, dėl kurių gyvenamosios vietos nustatymo šiuo metu vyksta teisminis procesas kitoje civilinėje byloje. Santuokos metu V. U. kelis metus įkalbinėjo atsakovę fiktyviai pasirašyti skyrybų dokumentus, pagal kuriuos vaikų gyvenamoji vieta būtų nustatyta su juo, nes pasak V. U., jis vedė „nešvarią buhalteriją“ ir jam grėsė kalėjimas. Aplinkybė, kad jis yra vienišas tėvas su trims mažamečiais vaikais, tai būtų laikoma lengvinančia atsakomybę.
6. V. U. 2014 m. padavė teismui dokumentus su suklastotu atsakovės parašu prašyme dėl santuokos nutraukimo bei sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių patvirtinimo. Atsakovė tik 2015 m. sužinojo apie tai, kad yra priimtas teismo sprendimas dėl santuokos nutraukimo ir nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su tėvu. Tuo metu V. U. ir atsakovė susitarė taikiai, o vaikai faktiškai gyveno su atsakove, todėl ji nesikreipė į teismą dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo. V. U. net įdarbino atsakovę savo vadovaujamoje Latvijos įmonėje SIA „USS Enterprises“ nuo 2015 m. birželio mėnesio iki 2015 m. gruodžio 31 d.
7. Atsakovė, pasitikėdama V. U., sutiko su jo siūlymu suteikti ieškovei paskolas grynaisiais pinigais. Buhalterė paprašė atsakovės surinkti ir atsiųsti duomenis ir dokumentus asmenų, kurie suteiks ieškovei paskolas. Tokie duomenys ir atsakovės asmens dokumento duomenys buvo išsiųsti ieškovės buhalterei. Atsakovė suteikė ieškovei grynaisiais pinigais paskolą, šis veiksmas buvo įformintas paskolos sutartimi. Atsakovė visus dokumentus atidavė ieškovei, nesitikėdama, kad po 6-7 metų kils toks ginčas.
8. Atsakovė 2015 m. birželio 16 d. jokių melagingų duomenų ieškovės buhalterei neteikė. Atsakovė nieko nežino apie Z. U. kaip ieškovės kreditorę. Atsakovei 2016 m. sausio 12 d. buvo grąžinta dalis paskolos – 4000 Eur, o 2016 m. liepos 12 d. – 700 Eur, mokėjimo pavedimuose aiškiai nurodant, kad tai yra paskolos grąžinimas. Atsakovė 2016 m. kovo 17 d. elektroniniu laišku prašė ieškovės buhalterės patvirtinimo, kokiu tikslu buvo gautas 4 000 Eur mokėjimas. Buhalterė patvirtino, kad tai buvo paskolos grąžinimas. Po šio susirašinėjimo ieškovė 2016 m. liepos 12 d. dar kartą pervedė atsakovei 700 Eur, aiškiai paskirtyje parašydama, kad tai paskolos grąžinimas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
9. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. balandžio 25 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė atsakovei O. C. iš ieškovės SIA „USS Enterprises“ 1 600,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.
10. Teismas nustatė, kad atsakovė dirbo ieškovės direktoriaus pavaduotoja nuo 2015 m. birželio mėnesio iki 2015 m. gruodžio mėnesio. Atsakovė 2015 m. birželio 16. d. elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini) pateikė bendrovės tuometinei buhalterei A. S. duomenis apie ieškovės kreditorius, t. y. R. Ū. ir J. Ū., taip pat savo asmens duomenis. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė, teigdama, kad atsakovė, teikdama buhalterei minėtus duomenis, melagingai vietoje kreditorės Z. U. nurodė save, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog minima Z. U. tuo metu buvo ieškovės kreditore (CPK 178 straipsnis).
11. Byloje esantis atsakovės ir tuometinės ieškovės buhalterės susirašinėjimas elektroniniu paštu patvirtina, kad 2015-2016 m. atsakovei buvo išmokėtas ne tik atlyginimas už darbą įmonėje, bet ir grąžintos paskolos. Tai nurodyta 2016 m. sausio 12 d. ir 2016 m. liepos 12 d. mokėjimo pavedimų paskirtyse. Ieškovė, tvirtindama, kad atsakovė praturtėjo ieškovės sąskaita, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog atlikus įmonėje minimą auditą buvo padarytos išvados dėl atsakovės skolos ieškovei, kad atsakovės ir ieškovės nesiejo jokie kitokio pobūdžio teisiniai santykiai, kad dėl atsakovei grąžintų paskolų nepagrįstai sumažėjo ieškovės turtas (CPK 18 straipsnis).
12. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovė praturtėjo ieškovės sąskaita, dėl ko ieškovės turtas sumažėjo (ji patyrė nuostolius). Tai yra pakankamas pagrindas neginti ieškovės teisių, remiantis nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančiomis teisės normomis (CK 6.242 straipsnio 1 dalis).
13. Teismas pažymėjo, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis CPK 95 straipsnio prasme yra siejamas su nesąžiningu nepagrįsto ieškinio ar kito procesinio dokumento pateikimu ir sąmoningu veikimu prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Teismas, įvertinęs ieškovės procesinį elgesį individualiai susiklosčiusių faktinių aplinkybių kontekste, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ieškovės elgesys neatitinka piktnaudžiavimo požymių, numatytų CPK 95 straipsnio 1 dalyje, todėl nėra pagrindo baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimui.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
14. Ieškovė SIA „USS Enterprises“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškovės reikalavimus tenkinant visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
14.1. Teismas neatsižvelgė į faktines aplinkybes, nesigilino į tarp šalių (ne)susiklosčiusius teisinius santykius, į išsamius ieškovės paaiškinimus, nenuginčytus įrodymus, išnagrinėjo bylą formaliai, remdamasis iš esmės vien atsakovės melagingais, niekuo nepatvirtintais argumentais. Teismas nekvalifikavo tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių, nenurodė, kokie konkrečiai teisiniai santykiai siejo šalis ginčo laikotarpiu. Teismas apsiribojo tik atsakovės gynybinės pozicijos perrašymu. Teismas nepagrįstai rėmėsi aplinkybe, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog Z. U. ginčo laikotarpiu buvo bendrovės kreditore. Šie duomenys yra visiškai nesusiję su byla, ieškovė neprivalo teikti konfidencialiu duomenų apie jos kreditorius. Būtent atsakovė turėjo pateikti įrodymus, kad ją ir ieškovę siejo paskolos sutarties teisiniai santykiai.
14.2. Teismas nepagrįstai rėmėsi aplinkybe, kad 2016 m. sausio 12 d. ir 2016 m. liepos 12 d. mokėjimo pavedimų paskirtyse nurodytas darbo užmokesčio mokėjimas ir paskolos grąžinimas, nes vien šabloniško nurodymo pavedimo paskirtyje nepakanka faktui dėl paskolos teisinių santykių egzistavimo tarp šalių pripažinimui. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad jos turtinė padėtis minėtu laikotarpiu leido suteikti ieškovei 4 700,00 Eur paskolą, kad iš tikrųjų teikė ieškovei paskolą, nepateikė dokumento, patvirtinančio, kad ji yra įmokėjusi pinigus į ieškovės kasą, nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių šalių susitarimą dėl paskolos, susirašinėjimo, kuriame būtų tartasi dėl paskolos suteikimo ir kt.
14.3. Atsakovė net nenurodė, kada tiksliai buvo sudaryta paskolos sutartis, kur ji buvo sudaryta, koks buvo paskolos grąžinimo terminas, kokios esminės sąlygos joje buvo nurodytos. Teismas neatsižvelgė į prieštaringus atsakovės parodymus apie paskolos sudarymo aplinkybes, šių prieštaravimų nepašalino. Byloje pateiktas susirašinėjimas patvirtina, kad atsakovė net nežinojo, už ką jai pervesti pinigai, nežinojo apie menamą paskolą, paskolos sumą. Atsakovė puikiai suprato, kad pinigai jai pervesti nepagrįstai, kad ji neturi reikalavimo teisės.
14.4. Pagal CK 6.871 straipsnio 4 dalį paskolos sutartis, kuria buvo paskolinta 4 700,00 Eur suma, turėjo būti rašytinės notarinės formos sutartis, sudaryta dviem egzemplioriais. Dėl to atsakovė turėjo gauti antrą paskolos sutarties egzempliorių, kurį galėjo pateikti teismui. Kadangi atsakovė tokios sutarties teismui nepateikė, ji nepaneigė ieškovės teiginių, kad jokia paskolos sutartis tarp šaliu sudaryta nebuvo. Ieškovės pateikti tiesioginiai įrodymai (bankiniai pavedimai) patvirtina pinigų perdavimo faktą, tačiau nepatvirtina paskolos teisinių santykių buvimo. Tuo tarpu atsakovės teiginiai, kad tarp šalių buvo paskolos santykiai, yra netiesioginiai įrodymai, kurie taip pat nepatvirtina paskolos teisinių santykių tarp ginčo šalių buvimo. Taigi byloje nėra nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų, patvirtinančių šalių paskolos teisinius santykius.
14.5. Teismas neįvertino aplinkybių, kad nors ir buvo atliktas vidinis įmonės tyrimas, tačiau ieškovė neprivalėjo teikti teismui išvestinių, netiesioginių įrodymų, patvirtinančių skolą ieškovei, t. y. konfidencialių įmonės veiklos dokumentų. Ieškovės išdėstytas aplinkybes visiškai patvirtina pateikti mokėjimų pavedimai ir atsakovės ir ieškovės buhalterės susirašinėjimas. Ieškovė po audito atlikimo, nedelsiant nusiuntė atsakovei pranešimą grąžinti jai nepagrįstai pervestas 4 700 Eur lėšas. Priešingai nei nurodė teismas, būtent atsakovė turėjo pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad buvo sudaryta paskolos sutartis. Tuo tarpu ieškovė negali pateikti įrodymų to, ko nėra ir niekada nebuvo.
14.6. Teismas visiškai nepasisakė dėl visų nepagrįsto praturtėjimo sąlygų. Atsakovės praturtėjimui nėra jokio teisinio pagrindo, nes atsakovė pateikė klaidingus, melagingus duomenis, save nurodydama, kaip ieškovės kreditorę, nors atsakovė niekada neteikė ieškovei paskolų, tarp jų nebuvo sudarytos jokios paskolų sutartys. Teismas priėmė teisiškai nemotyvuotą sprendimą, nesilaikė CPK įtvirtintų įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų, netinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus. Kadangi teismas nenustatinėjo, neanalizavo ir nevertino visų bylos aplinkybių, todėl yra pagrindas pripažinti, kad teismas neatskleidė šios bylos esmės, netinkamai taikė materialiosios ir procesinės teisės nuostatas ir dėl to byla akivaizdžiai buvo išspręsta neteisingai.
15. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė O. C. nesutinka su skundu, prašo jį atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
15.1. Ieškovė nepagrįstai remiasi aplinkybe, kad 2020 m. gruodžio mėnesį buvo atliktas dokumentų už 5 metus patikrinimas, keičiantis akcininkams. Pagal viešą informaciją ieškovės akcininkai keitėsi nuo 2021 m. balandžio 19 d., V. U. akcijas perleidžiant jo sutuoktinei E. U.. Dėl šio sandorio, kaip galimai pažeidžiančio atsakovės teises ir interesus, pradėta civilinė byla Nr. e2-16037-862/2022. Labiau tikėtina išvada, kad iš tikrųjų joks patikrinimas ar auditas realiai atliktas nebuvo, nes akcijos buvo perleistos ieškovės direktoriaus sutuoktinei, o ieškinys buvo pateiktas dėl vykstančių bylų tarp ieškovės direktoriaus su sutuoktine ir atsakovės. Dėl to teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog atlikus įmonėje minimą auditą buvo padarytos išvados dėl atsakovės skolos bendrovei, kad atsakovės ir ieškovės nesiejo jokie kitokio pobūdžio teisiniai santykiai, kad dėl atsakovei grąžintų paskolų nepagrįstai sumažėjo ieškovės turtas.
15.2. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad atsakovė panaudojo apgaulę 2015 m. birželio 16 d. el. laiške. Šiame laiške jokie sąskaitų numeriai nurodyti nebuvo, o ginčo mokėjimai buvo atlikti gerokai vėliau, nei išsiųstas pats laiškas. Laiške buvo nurodyti asmenų duomenys, tame tarpe ir kitų ieškovės vadovui artimų giminaičių, R. U. ir J. U., kuriuos ieškovė patvirtino esant kreditoriais. Dėl to teismas turėtų vadovautis atsakovės teiginiais, kaip logiškai pagrįstais, kad minėtame laiške nurodyti duomenys buvo skirti paskolų teisiniams santykiams įforminti, o ne paskolų grąžinimams vykdyti.
15.3. Ieškovės nurodomos aplinkybės apie Z. U. yra tiesiog išgalvotos ir vertintinos, kaip ieškovės pozicija, siekiant kaip nors paaiškinti aiškiai nepagrįstą ieškinį. Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad buhalterė apskaitą vykdo pagal pirminius dokumentus. Taigi buhalterė turėjo atlikti mokėjimus pagal pirminius dokumentus, o ne pagal el. laiškus. Ieškovė taip pat nenurodė, kad buhalterei būtų kilusi kokia nors drausminė atsakomybė už neteisingai atliktus pavedimus. Ieškovė nepaaiškino, kodėl ji iki šiol niekada nereiškė jokių pretenzijų atsakovei, tačiau ieškinį pateikė po 6-7 metų, kilus ginčams tarp ieškovės direktoriaus, jo sutuoktinės ir atsakovės.
15.4. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad teismas nekvalifikavo šalių teisinių santykių. Teismas konstatavo, kad atsakovei mokėjimo pavedimais buvo grąžintos paskolos, ir, įvertinęs kitas ieškovės nurodytas aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė, jog atsakovė praturtėjo jos sąskaita. Ieškovei, kaip verslininkei, ir buhalterei taikomi didesni atidumo, rūpestingumo kriterijai. Dėl to ieškovė ar buhalterė negalėjo suklysti net du kartus nurodydami neteisingą pavedimų paskirtį. Buhalterės ir atsakovės susirašinėjimas įrodo, kad buhalterė patvirtino, jog 2016 m. sausio 12 d. pavedimas yra paskolos grąžinimas bei nurodė negrąžintą paskolos likutį atsakovei. Dėl to teismas pagrįstai šį susirašinėjimą vertino, kaip patvirtinantį, kad atsakovei buvo grąžinta paskola.
15.5. Ieškovė nepagrįstai nurodo, kad byloje nėra tiesioginių ir netiesioginių įrodymų apie paskolos teisinių santykių tarp šalių buvimą. Numatytos paprastos rašytinės sutarties formos nesilaikymas neužkerta kelio įrodyti sutartinius santykius kitais netiesioginiais įrodymais. Byloje yra tiek tiesioginiai įrodymai (pavedimai ir jų nurodoma paskirtis), tiek netiesioginiai įrodymai (susirašinėjimas tarp ieškovės buhalterės ir atsakovės), kurie patvirtina paskolos teisinius santykius ir kurie ieškovės nebuvo kitais įrodymais paneigti ir nuginčyti.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
16. Apeliacinėje byloje ginčo objektu yra 4 700,00 Eur suma, kurią, anot ieškovės, be teisėto pagrindo gavo atsakovė. Atsakovė atsikerta, kad įvyko paskolos grąžinimas.
17. Byloje nustatyta, kad ieškovė 2016 m. sausio 12 d. ir 2016 m. liepos 12 d. pervedė atsakovei 4 700,00 Eur sumą. Piniginių lėšų pervedimo laikotarpiu įvykęs atsakovės ir tuometinės bendrovės buhalterės A. S. susirašinėjimas elektroniniu paštu įrodo, kad 2015-2016 metais atsakovei buvo išmokėtas ne tik atlyginimas už darbą įmonėje, bet ir grąžintos paskolos.
18. Apeliantė įrodinėja, kad atsakovė negalėjo suteikti įmonei paskolos. Apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina šį argumentą, nes atsakovė O. C. dirbo SIA „USS Enterprises“ direktoriaus pavaduotojos pareigose nuo 2015 m. birželio mėnesio iki 2015 m. gruodžio mėnesio. Taigi byloje esant atliktiems pavedimams, tai yra: 1) 2016 m. sausio 12 d. pavedimas 4 000 Eur sumai bei 2) 2016 m. liepos 12 d. pavedimas 700 Eur sumai, kuriame nurodyta, jog tai paskolos grąžinimas, paneigia apeliantės argumentus dėl nepagrįsto praturtėjimo (CPK 12, 178 straipsniai).
19. Apeliantė pakartojo ieškinyje nurodytas aplinkybes, kad atsakovė 2015 m. birželio 16 d. elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini) pateikė tuo metu ieškovės buhalterinę apskaitą vykdžiusiai A. S. duomenis apie bendrovės kreditorius R. Ū. ir J. Ū., tarp kurių vietoje kreditorės Z. U. nurodė save (O. U.), bei pateikė savo asmens tapatybės kortelės kopiją, elektroninio laiško kopiją nusiųsdama ir sau pačiai.
20. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog apeliantės kritika dėl priimto sprendimo nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad byloje nėra įrodytas teiginys, kad atsakovė neteisingai nurodė bendrovės kreditorius. Apeliantė nėra teisi, teigdama, kad neprivalo nurodyti konfidencialių duomenų apie bendrovės kreditorius, susitarimus su kontrahentais, siekdama įrodyti reikalavimo teisę.
21. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2013). Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2011). Įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009; ir kt.). Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu). Vadovavimais tikimybių pusiausvyros principu teismui priimant procesinį sprendimą negali būti prilygintas teismo procesinio sprendimo pagrindimui prielaidomis, nes tai draudžia proceso įstatymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020, 44 punktas).
22. Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį ir aptariamus ieškovės apeliacinio skundo argumentus, nusprendžia, kad jie neteikia pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą, pažeidė CPK 178 straipsnio reikalavimus, ir aplinkybę, kad atsakovė neteisingai (norėdama nepagrįstai praturtėti) nurodė save O. U. vietoje kreditorės Z. U., laiko neįrodyta (CPK 185 straipsnis).
23. Apeliantė mano, kad vien šabloniško nurodymo pavedimo paskirtyje nepakanka, siekiant kvalifikuoti tarp šalių buvus paskolinius santykius, todėl atsakovė privalėjo pateikti įrodymus, kad tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai.
24. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnio 3 dalį, jeigu neįrodoma, kad paskolos dalykas iš tikrųjų perduotas paskolos gavėjui, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta.
25. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskola yra realinis sandoris, o nagrinėjamoje byloje ieškovė, grąžinusi atsakovei pinigus ir įrašiusi, kad tai paskolos grąžinimas, patvirtino sandorį.
26. Patvirtinus nuginčijamą sandorį, šalis netenka teisės jį ginčyti (CK1.79 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Nagrinėjamoje byloje apeliantė grąžinusi pinigus ir pabrėžtina – visą sumą, kurios reikalauja iš atsakovės, keliais pavedimais, tarp kurių yra 5 mėnesių skirtumas, patvirtino paskolos sandorį, kurio nebeturi teisės ginčyti. Teisėjų kolegijos vertinimu tai, kad ieškovė pavedimus atliko esant 5 mėnesių skirtumui, yra daugiau nė pakankamas terminas įsitikinti pervedamų lėšų pagrįstumu (CK 1.5 straipsnis).
27. Šalių tarpusavio konfliktiški santykiai (dėl šios aplinkybės sutinka ir ieškovės atstovas, ir atsakovė) sudaro pagrindą kritiškai vertinti prieštaringą teiginį, kad viena šalis gavo kasos pajamų orderį, o kita – kad grąžino. Apeliantė taip pat mano, kad atsakovės paaiškinimas dėl nenoro reikalauti grąžinti didesnį skolos likutį (bylos duomenimis 2016 m. kovo mėnesį paskolos likutis buvo 2 489,53 Eur) paneigia paskolos teisinius santykius. Minėta, ieškovė grąžinusi 4 700,00 Eur sumą, prarado teisę ginčyti sandorį, todėl apeliantės svarstymai dėl galimai likusios skolos sumos neveikia ginčo objekto.
28. Apeliantė pripažįsta, kad 2016 m. liepos 12 d. pavedimo paskirtyje dėl 700 Eur yra nurodyta, jog tai paskolos grąžinimas. Be kita ko, apeliantė remiasi šia aplinkybe, įrodinėdama, kad šabloniško nurodymo paskirtis neįrodo tikrosios šalies valios. Tačiau priešingos padėties analizės metodas teisėjų kolegijai leidžia atmesti apeliantės teiginį, kad sutartis negalioja dėl rašytinės formos nesilaikymo ir kad neatitinka tikrosios valios. Taigi, nors paskolos sutartis dėl jos sumos privalėjo būti rašytinė ir notarinės formos, bet pavedimo sutartyje apeliantės atstovei įrašius pervedimo tikslą kaip paskolos grąžinimą, sandoris tapo ir rašytinis, ir patvirtintas pačios apeliantės. Tokia apeliacinio teismo išvada atitinka kasacinio teismo praktiką.
29. Kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui (t. y. paskolos raštelis atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus), preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui. Taigi, prezumpcijos, kad paskolos sutartis sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo, galiojimą bei įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia tai, ar paskolos raštelis ar kitoks skolos dokumentas atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010; 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013; 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014).
30. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tarp šalių kilusį ginčą kvalifikavo kaip ginčą, kylantį iš sutartinės civilinės atsakomybės (paskolos teisinių santykių). Apeliantė mano, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikavęs šalių ginčą kaip paskolos teisinius santykius, privalėjo pasisakyti dėl visų nepagrįsto praturtėjimo sąlygų. Teisėjų kolegija atmeta šį apeliantės argumentą.
31. CK 6.237 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus CK nustatytas išimtis; nurodyta pareiga atsiranda, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau. Pagal CK 6.242 straipsnį, reglamentuojantį neteisėtą praturtėjimą, be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas.
32. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje vertinamas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kitų (sutartinių, deliktinių) šalių santykių buvimas savaime neužkerta galimybės taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisykles tuo atveju, kai turtas, kurį reikalaujama priteisti, buvo vienos šalies perduotas, o kitos įgytas nesant iš tų santykių kylančios prievolės jį perduoti. Tuo atveju, kai šalis, kurių viena reikalauja grąžinti kitai sumokėtas sumas kaip sumokėtas be pagrindo, sieja sutartiniai teisiniai santykiai, reikia įvertinti, ar mokėjimai atlikti pagal sutartį, ar kitu teisiniu pagrindu, ar be pagrindo. Vien sutartinių santykių tarp šalių buvimas nepaneigia galimybės vienos šalies kitai perduotą turtą išreikalauti remiantis nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisyklėmis, kai pagal sutartį tas turtas neturėjo būti perduotas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2019 m. kovo 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-915/2019 18 punktą).
33. Lietuvos teisėje laikomasi vadinamojo non cumul principo – asmuo neturi pasirinkimo teisės, kokį ieškinį reikšti. Pavyzdžiui, jeigu šalis sieja sutartiniai santykiai, pažeistas teises reikia ginti remiantis sutarčių teisės normomis; jeigu yra deliktas, turi būti reiškiamas ieškinys dėl žalos atlyginimo, bet ne dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo; jeigu pažeistos teisės gali būti apgintos daiktinės teisės normų pagrindu, ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo taip pat negali būti reiškiamas. Tik tuo atveju, jeigu sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės normos neužtikrina teisingo bylos išsprendimo, papildomai (subsidiariai) gali būti taikomas nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2010).
34. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas turi pareigą tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius ir pritaikyti faktinei situacijai aktualias teisės normas (teisinį ieškinio pagrindą). Teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai (CK 6.870 straipsnis), todėl nebuvo pagrindo teisinio santykio dar vertinti pagal nepagrįsto praturtėjimo sąlygas. Nustačius, kad, pirma, pinigai buvo pervesti pagal paskolos sutartį, antra, apeliantė patvirtino sandorį ir todėl neteko teisės jį ginčyti, apeliantės apeliacinis skundas atmetamas.
35. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu santykyje dėl el. susirašinėjimo ir pervedimo paskirties įrašo dėl paskolos grąžinimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad jis atitinka suformuotą kasacinio teismo praktiką. Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją, CK 6.193 straipsnyje įtvirtintos sutarčių aiškinimo taisyklės turi būti taikomos vadovaujantis dviem esminiais principais: pirma, kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, taip pat vadovaujantis ir teisingumo bei protingumo principais; antras principas reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, neapsiribojant pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Be to, teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, turi taikyti visumą CK 6.193 straipsnyje įtvirtintų taisyklių bei įvertinti visumą reikšmingų aplinkybių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).
36. Nagrinėjamoje byloje 2016 m. liepos 12 d. pervedime esantis įrašas dėl paskolos grąžinimo ir 2016 m. sausio 12 d. pervedime nurodyta kredito grąžinimo paskirtis atitinka el. laiškų turinį, vykdant susirašinėjimą su buhaltere. Vadinasi, pirmosios instancijos teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas atitinka ankščiau nurodytą suformuotą kasacinio teismo praktiką dėl sutartinių santykių tinkamo kvalifikavimo. Byloje nustatyta, kad ieškovei teikė paskolos ir jos vadovui artimi giminaičiai R. U. ir J. U.. Vadinasi, ne darbo santykių pagrindu gautos iš darbuotojos lėšos, įvertinant atsakovės ir ieškovės atstovo asmeninius tarpusavio santykius, yra teisingai kvalifikuoti pagal paskolos sutartį.
37. Dėl kitų aplinkybių, susijusių su atsakovės turtinės padėties vertinimu ir kreditorių duomenų sukeitimu, ieškovė apeliaciniame skunde nenurodo konkrečių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, o siekia iš naujo nustatyti faktines aplinkybes, tai yra įrodinėja, kad atsakovė neturėjo lėšų suteikti paskolą ar apgavo buhalterę. Šiais argumentais ieškovė pateikia subjektyvų jos procesinę poziciją atitinkantį įrodymų vertinimą, siekdama paneigti teismo nustatytas faktines aplinkybes, todėl šie apeliacinio skundo argumentai teisėjų kolegijos nevertinami.
Dėl procesinės bylos baigties
38. Apibendrindama nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
39. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Pagal CPK 320 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai; apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims. Byloje nenustatyta CPK 320 straipsnio pažeidimo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
40. CPK normos yra viešosios teisės normos. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis), o apeliantei neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
41. Atsakovė patyrė 900 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Prašomos priteisti teisinės pagalbos išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr.1R-77 dėl 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo 8.11 punkte (2015 m. kovo 19 d. Nr. 1R-77 redakcija) nustatyto maksimalaus dydžio. Šių išlaidų apmokėjimą patvirtina pateikta pavedimo kopija. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės patirtos išlaidos neviršija rekomendacijose nustatytų tokių paslaugų teikimo maksimalių dydžių, yra pagrįstos ir įrodytos, todėl priteisiamos iš ieškovės (CPK 93 straipsnis).
42. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 23 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsnio 6 dalimi, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija
n u t a r i a:
atmesti ieškovės SIA „USS Enterprises“ apeliacinį skundą.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei O. C. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo SIA „USS Enterprises“ (juridinio asmens kodas 40103772592) 900 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Vaclovas Paulikas
Rūta Petkuvienė
Inga Staknienė