Baudžiamoji byla Nr. 1A-115-485/2017

Teisminio proceso Nr. 1-03-1-00469-2015-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.1; 2.5.1

(S)

Kauno apygardos teismas

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 16 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Arūno Paštuolio ir Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei,

dalyvaujant prokurorei Inesai Gulbinienei,

išteisintajam R. L., jo gynėjai advokatei Ingai Abramavičiūtei,

nukentėjusiajam R. R., jo gynėjai advokatei Vidai Kabečienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Inesos Gulbinienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 24 d. nuosprendžio, kuriuo R. L. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį, nes neįrodyta, jog kaltinamasis padarė šią nusikalstamą veiką.

R. R. ir Kauno teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai atmesti.

Nepriteista nukentėjusiajam R. R. turėtos atstovavimo išlaidos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. R. L. buvo atiduotas teismui kaltinant jį nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymu už tai, kad 2015 m. birželio 4 d. apie 11-13 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, įėjęs į R. R. butą (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, konflikto metu, tyčia, ne mažiau kaip du kartus rankomis suduodamas nukentėjusiajam R. R. į galvos sritį, po ko nukentėjusysis prarado sąmonę, padarė R. R. ūmų kraujo išsiliejimą į dešinį galvos smegenų pusrutulį ir dešinį smegenų skilvelį, poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose ir tokiu būdu nesunkiai sutrikdė R. R. sveikatą.
2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas 2016 m. spalio 24 d. išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad pripažinti R. L. kaltu, remiantis prieštaringais nukentėjusiojo parodymais, kuriuos paneigia liudytojų parodymai, nuoseklūs kaltinamojo parodymai, o taip pat aptarti oficialūs rašytiniai įrodymai, nėra pagrindo. Teismas nukentėjusiojo R. R., jo sesers liudytojos A. M. parodymus, kuriais grindžiamas kaltinimas, atmetė ir nelaikė jos parodymų įrodymais, atitinkančiais objektyvią tikrovę. Kiti byloje surinkti ir šiame nuosprendyje aptarti duomenys nepatvirtina nukentėjusiojo R. R. ir liudytojos A. M. parodymų.
3. Apeliaciniame skunde prokurorė Inesa Gulbinienė prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 24 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują, apkaltinamąjį nuosprendį. Pripažinti R. L. kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje ir skirti jam 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, uždraudžiant bendrauti su nukentėjusiuoju R. R. bei atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą. Civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti iš R. L. 1 000 Eur R. R. neturtinės žalos atlyginimą, Kauno teritorinės ligonių kasos 1 950,95 Eur civilinį ieškinį tenkinti pilnai.
1. Skunde nurodo, jog kaltinamojo parodymai nepagrįstai pripažinti nuosekliais, nes kaltinamasis ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti parodymus, teisme davė parodymus apie 2015 m. birželio 6 d. įvykius dėl konflikto po 2 dienų nuo lango išdaužimo, kaltinamasis nepripažino, kad buvo nukentėjusiojo bute 2015 m. birželio 4 d. ir sudavė smūgius jam. Parodė, kad 2015 m. birželio 4 d. buvo išvežtas į policiją dėl lango išdaužimo, apie sumušimą jokių kalbų nebuvo. Nukentėjusysis ir kaltinamasis nebe pirmą kartą konfliktuoja, nevengia piktnaudžiauti alkoholiu. Nors teismas kritiškai vertino nukentėjusiojo parodymus, bet nukentėjusysis tik skirtingai nurodė jo sumušimo datą ir momentą, jis ikiteisminio tyrimo metu nurodė įvykio aplinkybes kad 2015 m. birželio 4 d. pas jį į butą buvo atėjęs R. L., sudavė kelis kartus kumščiu į galvos sritį, vėliau pamatė, kad R. L. metė akmenį į jo buto langą ir išdaužė stiklą, tuomet iškvietė policiją ir pranešė, kad kaimynas daužo langus. 2015 m. birželio 6 d. vakare nešė malkas, gėrė alkoholinius gėrimus, vėl konfliktavo su R. L., o pasijutęs blogai buvo pristatytas į ligoninę. 2015 m. birželio  4 d. kartu su R. R. bute buvo A. G., kuri teismui parodė, kad nematė, jog kas muštų R. R., tačiau ikiteisminio tyrimo metu apklausta kaip liudytoja parodė, kad matė kaip atėjo R. L. pas R. R., jį atpažino iš nuotraukų ir sudavė vieną smūgį į galvą, po ko ji išsigandusi pabėgo. Nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir 2015 m. rugsėjo 18 d. specialisto išvada.
2. Skunde prokurorė nesutinka su teismo išvada, kad liudytojos R. Š. parodymai atitinka kaltinamojo parodymus ir kitus objektyvius įrodymus, nes įvertinus šios liudytojos parodymus, kad R. L. buvo nuėjęs pas R. R., nukentėjusiojo – kad jam 2015 m. birželio 4 d. smūgius sudavė R. L. ir liudytojos A. G. parodymus, kad ji matė kaip vieną smūgį į galvą R. R. sudavė R. L. bei specialisto išvadą, jog R. R. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas 1-3 paros iki 2015 m. birželio 6 d., akivaizdu, kad būtent R. L. 2015 m. birželio 4 d. sudavė smūgius nukentėjusiajam R. R. į galvos sritį ir jo kaltė įrodyta.
3. Dėl bausmės nurodo, kad lengvinančių aplinkybių nenustatyta, atsakomybę sunkina tai, kad nusikaltimas padarytas apsvaigus nuo alkoholio ir atsižvelgus į BK 55 straipsnį R. L. turėtų būti skirtina su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje išteisintasis ir jo gynėja advokatė Inga Abramavičiūtė prašė apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusysis ir jo gynėja advokatė V. Kabečienė bei prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti.
5. Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Inesos Gulbinienės apeliacinis skundas atmetamas.
6. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.
7. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.
8. Asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymo, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-P-221/2008, 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.). Analogišką poziciją užima ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, taip pat ne kartą konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kt.).
9. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame nuosprendyje pateiktą pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimą bei pats atlikęs įrodymų tyrimą ir vertinimą, konstatuoja, jog, spręsdamas R. L. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl pagrįstai pripažino, jog neįrodyta, kad kaltinamasis R. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Tai, kad teismas įrodymus įvertino kitaip, negu tikėjosi valstybinį kaltinimą palaikanti šalis, nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai ir tai duoda pagrindą apeliacinį skundą tenkinti bei patraukti baudžiamojon atsakomybėn R. L..
10. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 138 straipsnio 1 dalį numatyta tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.
11. Nagrinėjamojoje byloje pirmosios instancijos teismas nenustatė nusikaltimo sudėties, kad galėtų konstatuoti, jog R. L. 2015 m. birželio 4 d. padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą ir BK normos dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo sudėtis įrodyta. Apeliaciniame skunde prokurorė nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo baigiamuoju procesiniu sprendimu, kuriuo kaltinamasis R. L. išteisintas ir skundą grindžia kritika dėl kaltinamojo, nukentėjusiojo bei liudytojos R. Š. parodymų vertinimo.
12. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gautą informaciją. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti dėl jų liečiamumo, patikimumo, leistinumo ir pakankamumo asmens kaltumui nustatyti, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Teismas, nustatęs atskirų informacijos šaltinių nepatikimumą ar neleistinumą, negali jais grįsti apkaltinamojo nuosprendžio išvadų. Tokiais atvejais teismas vertina kitus byloje esančius duomenis, atitinkančius įrodymams keliamus reikalavimus, jų pakankamumą teisiamojo kaltumui nustatyti. Pažymėtina ir tai, kad, įrodinėjant asmens kaltumą, vadovaujamasi visuotinai pripažintu principu, pagal kurį visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo), taip pat draudimu grįsti apkaltinamąjį nuosprendį prielaidomis.
1. Analizuojant baudžiamosios bylos medžiagą nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu R. L., pasinaudodamas įstatymo suteikta teise neduoti parodymų, juos davė teisiamajame posėdyje. Kaltinamasis dėl nusikaltimo padarymo neprisipažino, neigė, kad 2015 m. birželio 4 d. buvo atėjęs pas nukentėjusįjį R. R. bute ir sudavė jam ne mažiau kaip du kartus rankomis į galvos sritį.
2. Siekiant pilnai ir objektyviai ištirti bylos faktines aplinkybes dėl asmens kaltumo ar nekaltumo klausimo bei kilus abejonių dėl nukentėjusiojo būklės, duodant parodymus pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą ir dar kartą apklausė nukentėjusįjį, kuris teisėjų kolegijai paaiškino, jog galimai gegužės ar birželio 4 d., tiksliai neatsimena, grįžo su drauge, sėdo valgyti, durys buvo atrakintos ir įėjo R. L., sudavė kelis kartus nukentėjusiajam ir išėjo. R. L. yra nukentėjusiojo kaimynas, ankščiau jis R. R. yra sumušęs, bet susitaikė, atlygino žalą, o dabar atėjo prisiminęs senus laikus, sudavė į veidą ir nosį. Kaimynas iš antro aukšto atsivežė malkų jau po nukentėjusiojo sumušimo ir prašė padėti jas sunešti. Kai R. R. nešė malkas, R. L. išėjo į kiemą ir pradėjo psichologinį terorą, keiktis, tuomet R. R. nesusilaikė ir susikibo su R. L. lauke. Paskui R. L. nuėjo ir atsinešė beisbolo lazdą, kurią nukentėjusysis su kaimynu iš jo atėmė. Teismui patvirtino, jog R. L. sumušė jį, išsivežė jį policija, paskui paleido ir grįžęs išdaužė nukentėjusiajam langą. Į ligoninę nukentėjusysis atsigulė vėliau, nes po sumušimo lyg ir pasekmių nejuto, paskui tik galva pradėjo svaigti, pykinti, todėl ir išsikvietė greitąją medicinos pagalbą. Duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme nelabai gerai jautėsi, sveikata ne ta, galva sumušta, bet situaciją suprato, užduodamus klausimus teisme suprato, atsakė. Atsakydamas į prokurorės klausimus, nukentėjusysis parodė, jog pirmas įvykis buvo panašiai prieš metus, kai jis grįžo iš kapų, tada R. L. sėdėjo kieme su kažkuo ir gėrė alų, kvietė ir jį, bet jis išėjo į kapines. Kai grįžo buvo jo durys išplėštos, išnešti įrankiai. R. L. su kažkuo nurodė, kad buvo kažkokie asmenys, tačiau nukentėjusysis pasakė, kad nesąmonė, nes čia jų darbas. R. L. tai nepatiko ir nukentėjusįjį sumušė, jį išvežė policija, o grįžęs išdaužė jam langus. Šis nagrinėjamas įvykis buvo tai, kad atėjo R. L. pas nukentėjusįjį, nieko nesakė, tik sumušė, suduodamas du ar tris kartus į veidą, buvo kraujo, draugė išsigandusi kraujo pabėgo, nuo suduotų smūgių buvo trumpam praradęs sąmonę ir atsigavęs bei apsiprausęs išsikvietė policiją. Mano, kad R. L. išvežė dėl sumušimo. 2015 m. birželio 6 d. policijos nekvietė, tik greitąją medicinos pagalbą nurodydamas, kad yra sumuštas, negerai jaučiasi, svaigsta galva, pykina.
3. Iš pirmosios instancijos teisme duotų liudytojos A. G. parodymų vertinimo matyti, kad A. G., įvykio metu buvo R. R. draugė, tačiau ji teismui nepatvirtino, jog matė, kad 2015 m. birželio 4 d. nukentėjusįjį būtų mušęs kaimynas R. L., jo nukentėjusiojo bute nematė, nors ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad matė atėjusį nukentėjusiojo kaimyną, kuris sudavė smūgį ranka į galvą R. R., tačiau ji išsigando ir pabėgo. Vėliau, kitą ar sekančią dieną, buvo atėjusi pas R. R., jis blogai atrodė, vėmė, pasakė, kad kviestųsi greitąją pagalbą ir išėjo namo. Šios liudytojos parodymai nėra nuoseklūs, vertintini kaip nepatikimi ir abejotini objektyvumo prasme.
4. Iš ataskaitų žiūryklės (t. 1, b. l. 18-20) matyti, kad 2015 m. birželio 4 d. 12.59 val. policijos tarnybai buvo skambinta ir pranešta, jog kaimynas daužo langus, todėl prašoma policijos pagalba. R. L. buvo sulaikytas ir po pusantros valandos išleistas. Iš ataskaitų žiūryklės (t. 1, b. l. 21) matyti, kad 2015 m. birželio 6 d. 21.01 val. policija gavo informaciją iš LSMUL, jog pristatytas sumuštas R. R., kuris informavo, jog jį vakare namuose sumušė kaimynas, tiriamas galvos sumušimas. Įvertinus byloje esančius įrodymus iš greitosios medicinos pagalbos duomenų, užfiksuotų ir įrašytų kompaktiniame diske su telefono garso įrašu bei įrašo aprašymo apžiūros protokole (t. 1, b. l. 112-113) spręstina, kad nukentėjusysis, kreipdamasis medikų pagalbos esant negalavimams, nurodė, kad padėjo tvarkyti kaimynui atvežtas malkas, gėrė alaus ir įtaria, kad bus apsinuodijęs skrandį, nes vemia tulžim, geria dabar šiltą vandenį ir valo skrandį, kvėpavimas normalus. Taigi, dėl sumušimo jokių aplinkybių nenurodyta.
5. Nesunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam R. R. konstatuotas specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodant, kad dėl ūmaus kraujo išsiliejimo į dešinį galvos smegenų pusrutulį ir dešinį smegenų skilvelį, komplikuojantis į galvos smegenų pabrinkimą, kas lėmė nustatyto masto sveikatos sutrikdymą. Galvos sužalojimai galėjo būti padaryti 1-3 paros iki patenkant jam į stacionarą. Ginčo dėl sužalojimo ir sveikatos sutrikdymo masto nėra.
6. Analizuojant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus ir išvadą bei apeliacinio skundo argumentaciją, teisėjų kolegija mano, kad vis tik konstatuoti R. L. kaltumą dėl R. R. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo objektyvia ir patikima bylos medžiaga negalima. Nukentėjusiojo parodymus, duotus aukštesnės instancijos teismo posėdyje, išklausius ir įvertinus bei juos sugretinus su kitais liudytojų parodymais bei bylos medžiaga, kaltinamojo parodymais, kur jis nuo pat pradžių neigė, jog 2015 m. birželio 4 d. buvo atėjęs pas nukentėjusįjį į butą ir prieš jį panaudojo smurtinius veiksmus suduodant jam į galvos sritį. Teismas teisingai vertino ir kitų liudytojų parodymus, taip pat liudytojos A. G. parodymus, kuriais ji nepatvirtino nukentėjusiojo parodymų, kad buvo kartu su juo ir matė R. L. suduodant R. R., tačiau išsigandus kraujo, pabėgo. Ši liudytoja paneigė ir ikiteisminio tyrimo metu atlikus procesinį veiksmą – asmens parodymų atpažinti pagal nuotrauką, nurodydama, jog atpažino ne kaltinamąjį, kuris yra salėje. Nors ji galimai galėjo matyti įvykį, tačiau jos parodymai duoti, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme yra nenuoseklūs, ji painioja įvykius, aplinkybes, liudytoja ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisme nepatvirtino, todėl jų negalima vertinti kaip patvirtinančių kaltinime nurodytų aplinkybių ir jais nesivadovauta teisingai.
7. Vertinant liudytojos R. Š. parodymus, jų visumą, susiejant su nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teisėjų kolegija nustatė, kad paties įvykio liudytoja nematė, nematė ir to, jog R. R. buvo sumuštas. Duodama parodymus nurodė, kad apklausos protokole blogai parašyta, kadangi į nukentėjusiojo butą ėjo ji. Kai eidavo ji jų apraminti, tai bute būdavo ir A. G., jie kartu vartodavo alkoholinius gėrimus. Nustatyta, jog liudytoja teisme paneigė savo teiginius, jog R. L. buvo nuėjęs R. R. raminti, todėl šių parodymų vertinti kitaip neturi pagrindo ir teisėjų kolegija.
13. Įvertinus aukščiau nurodytų ir išanalizuotų detaliau liudytojų parodymų bei rašytinės bylos medžiagos įrodymų kontekste visumą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog neįrodyta, kad R. L. padarė nusikalstamą veiką, kadangi nukentėjusiojo parodymų objektyvūs ir patikimi liudytojų parodymai nepatvirtino, pats nukentėjusysis, po sumušimo tam tikrą laiką nesikreipė medikų pagalbos. Ištirtais bylos duomenimis matyti, kad į policiją skambino tik dėl išdaužto lango, dėl sužalojimų nepasisakyta, byloje tokios aplinkybės nebuvo fiksuotos iki tol, kol liudytoja A. M. įkalbėjo kreiptis į policiją dėl įvykio patį nukentėjusįjį. Iš jos parodymų matyti, jog ji nukentėjusiojo versiją, jog smurtas į galvos sritį buvo panaudotas prieš jį R. L. veiksmais, patvirtino sužinojus iš paties brolio nukentėjusiojo, tačiau įvykio metu R. R. bute jos nebuvo, R. L. veiksmų kaip nusikalstamų nematė. Tokių aplinkybių nenurodė nei vienas teisme apklaustas liudytojas, ikiteisminio tyrimo metu A. G. nurodė situaciją kitaip, tačiau teismui paaiškino ir įvertinus šios liudytojos parodymų prieštaringumą, jais nesivadovauta kaip kaltinančiais R. L.. Nors liudytojos A. M. parodymai yra netiesioginiai, o įrodymų vertinimui įstatymas neteikia pirmenybės nė vienai įrodymų grupei, tačiau susiejus juos į visumą, teismas formuoja ne kaltės pagrįstumą R. L. veiksmuose, bet abejonę dėl jam pareikštų kaltinimų.
14. Aukštesnės instancijos teismas nurodo, jog skundo argumentacija bei atliktas teisinis situacijos vertinimas yra nepagrįstas objektyvia bylos medžiaga ir padaryta išvada, jog R. L. yra kaltas ir turi būti nubaustas nesuponuoja kategoriškos ir neabejotinos išvados dėl kaltinamojo kaltės įrodytumo. Tik įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leido teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir padaryti išvadas apie tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė surinktus įrodymus byloje, betarpiškai patikrino bei apklausė liudytojus, jų parodymus analizavo ir vertino kiekvieną atskirai, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir darė apibendrinančias išvadas, kurios yra vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Būtinosios įrodymų vertinimo sąlygos – teismo vidinio įsitikinimo, pagrįsto išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu nepažeidė. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, kas reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o esant atvejui, kai veiką pagal suformuluotą kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, atsižvelgiant į in dubio pro reo principo esmę, visos abejonės vertintinos traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai. Tokios praktikos laikosi ne tik kasacinės instancijos teismas, bet ji aiškinama ir tarptautiniu lygmeniu, t. y. Europos Žmogaus Teisių Teismo doktrinoje. 
15. Apibendrinus visa kas aptarta, apeliacinės instancijos teismas, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, išsamiai ir visapusiškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes laikantis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, priėmė teisingą sprendimą, t. y. išteisinamąjį nuosprendį, nes neįrodyta, jog kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, todėl tenkinti prokurorės I. Gulbinienės apeliacinį skundą ir naikinti skundžiamą Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 24 d. nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 336 straipsnio 3 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Inesos Gulbinienės apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai                                           Jūratė Jakubonienė

Arūnas Paštuolis

Algirdas Remeika