Administracinė byla Nr. A-1488-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02195-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. liepos 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas N. N. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovas, Pravieniškių PN-AK) 40 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2007 m. rugsėjo mėnesio iki skudo teismui pateikimo atlieka bausmę Pravieniškių PN-AK netinkamomis sąlygomis, pažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Bausmę atliekant baudos izoliatoriuje, buvo draudžiami trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai, o tai turėjo neigiamos įtakos jo socialiniams ryšiams su artimaisiais. Būnant baudos izoliatoriuje ar drausmės grupėje jį išleisdavo į lauką pakvėpuoti grynu oru tik 1 valandą per parą, o kitas 23 valandas jis praleisdavo uždaroje patalpoje. Pagal Žmogaus teisių komiteto išaiškinimus nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Tokią praktiką formuoja ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT). Pravieniškių PN-AK pastato konstrukcijose yra asbesto (šiferio stogas, asbesto yra sienose, kanalizacijoje) ir tai sukėlė rimtą pavojų sveikatai. Lova, stalai ir spintelės yra seni, pirkti 2000–2002 metais, lovos spyruoklės duria, neįmanoma išsimiegoti. Langai – vienintelis ventiliacijos šaltinis. Nesant ventiliacijos gyvenamojoje patalpoje, buvo drėgna. Vidutinė temperatūra žiemą būdavo +16?C, +10?C. Buvo draudžiama turėti šiltus pledus. Lokaliniame sektoriuje yra tarakonų, blakių, lovos čiužinyje yra parazitų.
3. Pareiškėjas kreipėsi į administraciją ir kitus viešojo administravimo subjektus su skundais ir prašymais dėl informacijos apie gyvenimo sąlygas pateikimo, bet pareigūnai atsisakė juos priimti ir registruoti, grasino, kad skirs nuobaudą. Nuo 2007 m. rugsėjo mėnesio iki 2016 m. balandžio 10 d. valgykloje jis jausdavo nemalonius kvapus, turėdavo gerti arbatą, pieną iš metalinio dubens sriubai, nes nebuvo puodelių. EŽTT jurisprudencijoje nustatyta, kad minimalus vidutinis gyvenamasis plotas vienam suimtajam ar nuteistajam turi būti ne mažesnis kaip 4 kv. m, atskaičius baldų, tualeto ir praustuvės užimamą plotą. Minimalus gyvenamasis plotas visą bausmės atlikimo laikotarpį jam nebuvo užtikrintas. Patalpų apšvietimas neatitiko higienos normų reikalavimų, todėl pablogėjo regėjimas.
4. Pareiškėjas teigė, kad nežmoniškos gyvenimo sąlygos, žeminančios jo orumą, sukėlė jam didelius dvasinius skausmus, depresiją, sužalojo jo sveikatą. Anksčiau į teismą kreiptis negalėjo, nes EŽTT nutarimai, išaiškinantys Konvencijos 3 straipsnio taikymą, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl ilgai negalėjo suprasti, kad jo teisės yra pažeidžiamos. Konvencijos 3 straipsnis nenumato senaties termino, todėl tokio termino negali nustatyti ir nacionalinė teisė. Pareigūnai grasino, jog kreipimosi į teismą atveju pagal suklastotus kaltinimus bus skiriamos nuobaudos, pavedama neatlygintinai plauti tualetus, jis nebus išleistas lygtinai į laisvę, bus perkeltas į kitą gyvenamąją patalpą, kurioje bus žeminamas.
5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti, pareiškėjo skundo reikalavimams dėl patirtos žalos nuo 2007 m. rugsėjo 21 d. iki 2013 m. spalio 14 d. atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie tai, jog jam būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įstaigos administracijos, nenurodė svarbių nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu priežasčių. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas trejų metų senaties terminas. Būdamas apdairus ir rūpestingas, jis turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą, t. y. patalpų ploto normų ar higienos normų reikalavimų neužtikrinimą, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, kreiptis dėl pažeidimų į administraciją, tačiau to nedarė.
7. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nuo 2007 m. rugsėjo 21 d. iki skundo teismui pateikimo atlieka bausmę Pravieniškių PN-AK antrajame sektoriuje. Gyvenamosiose patalpose paprastai ne visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto užtenka, t. y. minimali teisės aktais nustatyta vienam kalinamam bendrabučio tipo patalpose asmeniui tenkanti gyvenamųjų patalpų ploto norma nebuvo pažeista. Pravieniškių PN-AK duomenų apie tai, kiek pataisos įstaigos gyvenamosiose vietose buvo nuteistųjų, negali pateikti, nes tokių duomenų kaupimas nėra reglamentuotas ir jie nėra kaupiami bei sisteminami. Pravieniškių PN-AK nuteistieji yra patalpinti atskirose lokaliniuose sektoriuose ir gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, t. y. galimybė judėti po visą lokalinį sektorių neribojama. Gyvenamoje patalpoje nuteistajam privalu būti tik naktį. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. Patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui užtikrinti patalpos aprūpinamos elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais. Yra užtikrintas tinkamas patalpų apšvietimas. Ūkio ir komunalinių paslaugų skyrius, gavęs informaciją apie perdegusias lemputes, nedelsdamas jas keičia naujomis.
8. Pareiškėjo argumentus dėl pasivaikščiojimo lauke 1 valandą, kaip pažeidžiančio jo teises, paneigia Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 145 straipsnio 1 dalyje nustatytas reglamentavimas. Pareiškėjas dėl patalpų švaros Pravieniškių PN-AK administracijai skundų neteikė. Teisės aktai įpareigoja nuteistuosius taip pat rūpintis patalpų švara. Pravieniškių PN-AK 2014 m. lapkričio 18 d. sudarė sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Dezinfa“, pagal kurią įstaigos objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Darbai atliekami 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį. Gyvenamųjų pastatų stogo dangoje yra asbestinio šiferio. Asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, kai aplinkoje pasklinda labai smulkios, akimi nematomos skaidulos. Įstaigoje nevykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių, tai patvirtino Kauno visuomenės sveikatos centras 2012 m. rugsėjo 4 d. atlikto patikrinimo metu.
9. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kelti žalos atlyginimo klausimą. Pareiškėjas nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas, nepateikė patirtą žalą patvirtinančių įrodymų.

II.

10. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 9 d. sprendimu pareiškėjo N. N. skundą atmetė.
11. Teismas nurodė, jog byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam būnant Pravieniškių PN-AK, nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą tinkamomis sąlygomis nuo 2007 m. rugsėjo mėnesio iki 2016 m. spalio 24 d., atlyginimo.
12. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senaties terminą, nurodė, jog nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos.
13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę žinoti apie savo teisių pažeidimą dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat atvykimo į Pravieniškių PN-AK, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų į atsakovą arba teismą. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją. Teismo vertinimu, pareiškėjas, žinodamas apie savo teisių pažeidimą nuo 2007 m. rugsėjo 21 d., į teismą kreipėsi tik 2016 m. spalio 24 d., t. y. praėjus daugiau kaip trejiems metams. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai, reglamentuojantys neturtinės žalos atlyginimą ir ieškinio senatį, yra paskelbti lietuvių kalba. Pareiškėjo termino praleidimo argumentai dėl pareigūnų grasinimo yra abstraktaus pobūdžio, neįrodyti, todėl nelaikytini svarbia priežastimi ieškinio senaties terminui atnaujinti. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui taip pat nenustatė, todėl pareiškėjo reikalavimų daliai dėl neturtinės žalos, patirtos nuo 2007 m. rugsėjo 21 d. iki 2013 m. spalio 24 d., atlyginimo priteisimo taikė ieškinio senatį.
14. Dėl skundo teiginių apie gyvenamojo ploto normos trūkumą (4 kv. m vienam asmeniui tenkantį plotą, atskaičius baldų, tualeto ir praustuvės užimamą plotą), teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra įtvirtinta, jog vienam suimtajam ar nuteistajam turi tekti ne mažiau kaip 4 kv. m gyvenamojo ploto, pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punktas nustato, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose konkrečiu pareiškėjo buvimo metu buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalijant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
15. Teismas, vadovaudamasis atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų, kamerų plotus ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, darė išvadą, jog ginčo laikotarpiu gyvenant 6 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 2 ir 18 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 1 pareiškėjui buvo užtikrinta 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma. Ginčui aktualiu laikotarpiu, pareiškėjui atliekant nuobaudas 2 sektoriaus kamerose, jam buvo užtikrinta 3,6 kv. m norma. Todėl pareiškėjo subjektinė teisė į ploto normą nebuvo pažeista.
16. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad atliekant nuobaudas uždarosios zonos kamerose, į lauką jį išleisdavo tik 1 valandą per parą, teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija, BVK ir Vidaus tvarkos taisyklių nuostatomis, reglamentuojančiomis nuteistųjų pasivaikščiojimo tvarką, nurodė, kad reikalavimas, jog kaliniams mažiausiai 1 valandą per dieną būtų leidžiama būti lauke, yra pripažįstamas kaip pagrindinė jų teisė. Rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui už kameros ribų, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Pareiškėjas teigia, kad jam buvo skiriama 1 valanda pasivaikščioti gryname ore, todėl jo teisės dėl pasivaikščiojimo nebuvo pažeidžiamos.
17. Dėl skundo argumentų, jog Pravieniškių PN-AK pastatų konstrukcijose yra asbesto, dėl ko kilo pavojus pareiškėjo sveikatai, teismas nurodė aktualų teisinį reglamentavimą, t. y. sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015 m. spalio 31 d., toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 6 punktą, kuris nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Teismas pabrėžė, kad asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant, apdorojant, kai aplinkoje pasklinda smulkios, akimi nematomos skaidulos. Byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių PN-AK ginčui aktualiu laikotarpiu būtų vykdomi remonto darbai ar būtų išardyti paviršiai, kurių sudėtyje yra asbesto. Pareiškėjui nenurodžius aplinkybių, leidžiančių daryti priešingą išvadą, ir nepateikus asbesto dulkių pasklidimo aplinkoje galimybę patvirtinančių įrodymų, nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjo gyvenamojoje aplinkoje buvo kenksmingų asbesto dulkių, kurios galėjo turėti įtakos jo sveikatai.
18. Dėl skundo teiginių, jog lokaliniame sektoriuje yra tarakonų, blakių, lovos čiužinyje daug parazitų, teismas pažymėjo, kad Pravieniškių PN-AK 2014 m. lapkričio 18 d. sudarė sutartį su UAB „Dezinfa“. Šia sutartimi kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo atlikti kenkėjų (tarakonų, skruzdėlių, blakių, musių ir pan.) monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus. Pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2011 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. V-415 patvirtintą Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašą gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, sanitariniai techniniai įrenginiai, sanitariniai mazgai plaunami ir dezinfekuojami kiekvieną dieną. Juos dezinfekuoja paskirti darbuotojai. Pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2015 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. V-494 patvirtintą Nuteistųjų areštu bei nuteistųjų atliekančių nuobaudas uždarosios zonos kamerose skyrimo kameros budinčiaisiais tvarkos ir pareigų aprašą nuteistieji kiekvieną dieną eilės tvarka skiriami kameros budinčiaisiais ir privalo tvarkyti kamerą (plauti grindis, valyti dulkes ir sanitarinius įrenginius, išnešti šiukšles, ją vėdinti), apie visus esamoje kameroje įvykusius gedimus ar sugadinimus nedelsiant pranešti sektoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus direktoriaus budinčiajam padėjėjui ar posto prižiūrėtojui.
19. Dėl pareiškėjo skunde akcentuojamo draudimo turėti šiltus pledus bei teiginių, kad lova, stalai ir spintelės yra senai pirktos, lovos spyruoklės duria, teismas pažymėjo, kad šie teiginiai yra deklaratyvūs, pareiškėjas nepateikė minėtus teiginius pagrindžiančių duomenų. Galiojantys teisės aktai nenumato atsakovui pareigos atitinkamais laikotarpiais naudojamą inventorių keisti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į būrio viršininką ar pataisos namų administraciją su prašymu leisti turėti šiltą pledą, dėl lovos ar kito inventoriaus remonto ar pakeitimo, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokius prašymus tenkinti.
20. Dėl gyvenamųjų patalpų vėdinimo ir drėgmės teismas nurodė, kad pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą ir sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 17 punktą laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Vėdinimas per langus atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto ir Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl atsakovas dėl patalpų vėdinimo teisės aktų normų nėra pažeidęs.
21. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas tik deklaratyviai ir nekonkrečiai nurodė aplinkybes, kad valgykloje jausdavo nemalonų kvapą, nebuvo puodelių arbatai ir pienui gerti, jų visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad jis kreipėsi į administraciją, kitus viešojo administravimo subjektus, tačiau pareigūnai atsisakė juos registruoti, grasino skirti nuobaudas, teismas vertino kritiškai, nes pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos pateikti skundą teismui, nagrinėjamą šioje administracinėje byloje, jam pasirašytinai buvo įteiktas teismo šaukimas.
22. Teismas pabrėžė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas. Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui, t. y. neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokių duomenų pareiškėjas nepateikė. Todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai.
23. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo skundo teiginius dėl didelės drėgmės, per žemos oro temperatūros žiemos periodu. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie patvirtintų arba paneigtų pareiškėjo nurodytus argumentus, todėl nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas dėl netinkamos temperatūros, drėgmės galėjo patirti papildomus nepatogumus ir ar iš viso pareiškėjo paminėti trūkumai buvo. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktas suteikia asmenims teisę teikti prašymus, pranešimus, skundus dėl higienos normų reikalavimų pažeidimų. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas dėl galbūt netinkamų bausmės atlikimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu apie netinkamą temperatūrą, drėgmę būtų informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvūs, pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos.
24. Dėl skundo argumentų, jog netinkamos kalinimo sąlygos sukėlė pareiškėjui didelius dvasinius skausmus, depresiją, sužalojo jo sveikatą, teismas pažymėjo, kad Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos 2016 m. gruodžio 15 d. pažymoje nurodoma, kad pareiškėjas į psichologus dėl nuolatinio streso, nuolatinės nervinės įtampos pats nesikreipė. Pravieniškių PN-AK 2016 m. gruodžio 19 d. pažyma patvirtina, kad į Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojus per bausmės atlikimo laiką pareiškėjas taip pat nesikreipė. Teismas nenustatė, kad kalinimo sąlygos galėjo daryti įtaką pareiškėjo nurodytiems sveikatos ar psichikos būklės sutrikimams.
25. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neįrodė Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų, todėl nėra būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteistų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju atsakovo viešoji atsakomybė negalima.

III.

26. Pareiškėjas N. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimą ir priimti naują nešališką sprendimą – jo skundą tenkinti, išreikalauti iš Pravieniškių PN-AK bylai išnagrinėti reikalingus duomenis (apie stogo dangos būklę; medicininius duomenis; apie pasivaikščiojimo kieme plotą ir rūkymo vietas; apie kanalizacijos šulinio atstumą nuo 4 būrio 1 brigados langų; 6 būryje atliktų patikrinimų registravimo žurnalus dėl graužikų ir nariuotakojų buvimo; apie virtuvės sanitarinę būklę).
27. Pareiškėjas nurodo, kad teismas priėmė sprendimą neatsižvelgdamas į skunde nurodytus duomenis apie gyvenamosiose patalpose laikomų asmenų skaičių, remdamasis išimtinai Pravieniškių PN-AK pateiktais suklastotais duomenimis, neišreikalavo iš Pravieniškių PN-AK visų bylai reikšmingų duomenų apie nuteistųjų asmenų, bausmę atliekančių gyvenamosiose patalpose, skaičių ir higienos normų laikymąsi.
28. Pareiškėjas pažymi, kad nuo 2007 m. rugsėjo 21 d. iki 2016 m. spalio 24 d. 4 būrio 1 brigadoje buvo laikomi 24 asmenys, patalpos plotas – 66,99 kv. m. Jis buvo laikomas: nuo 2008 m. vasario 15 d. 11 būrio 3 brigadoje, kurioje buvo 14 miegamųjų vietų, patalpos plotas – 31,74 kv. m; nuo 2009 m. gegužės 13 d. – 9 būrio 1 brigadoje, kurioje buvo 24 miegamosios vietos, patalpos plotas – 60,05 kv. m; nuo 2010 m. balandžio 15 d. – 11 būryje 4 brigadoje, kurioje buvo 24 miegamosios vietos, patalpos plotas – 67,41 kv. m; nuo 2010 m. rugpjūčio 16 d. – 6 būrio 2 brigadoje, kur buvo 30 miegamųjų vietų, patalpos plotas – 66,29 kv. m; nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. – 6 būryje 2 brigadoje, kur buvo 24 miegamosios vietos, patalpos plotas – 66,29 kv. m; nuo 2015 m. sausio 24 d. – 18 būrio 1 brigadoje, kur buvo 40 miegamųjų vietų, patalpos plotas – 86,29 kv. m; nuo 2015 m. liepos 22 d. – 6 būryje 2 brigadoje, kur buvo 24 miegamosios vietos, patalpos plotas – 66,29 kv. m; nuo 2016 m. birželio 30 d. – 18 būrio 1 brigadoje, kur buvo 27 miegamosios vietos, patalpos plotas – 66,29 kv. m. Pareiškėjo teigimu, teismas neatsižvelgė į tai, kad 4 būryje gyvenamojoje patalpoje Nr. 1 buvo laikomi 24 asmenys; 11 būrio 3 brigadoje – 19 asmenų; 9 būrio 1 brigadoje – 24 asmenys; 11 būrio 4 brigadoje – 24 asmenys; 6 būrio 2 brigadoje – 30 asmenų; 6 būrio 2 brigadoje – 24 asmenys; 18 būrio 1 brigadoje – 40 asmenų; 6 būrio 2 brigadoje – 24 asmenys; 18 būrio 1 brigadoje – 27 asmenys. Nurodytuose būriuose laikomi asmenys, reikalui esant, gali būti apklausti kaip liudytojai. Jų paaiškinimai apie laikomų asmenų skaičių paneigs Pravieniškių PN-AK administracijos duomenis, kuriais, priimdamas sprendimą, vadovavosi teismas.
29. Pareiškėjas teigia, kad teismas neatsižvelgė į Pravieniškių PN-AK Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių pažeidimus, į tai, kad patalpos vėdinamos per langus. Tam tikrose patalpose retai galėjo vėdinti patalpas pro atveriamus langus dėl po langais esančios vandens ir atliekų surinkimo kanalizacijos skleidžiamos smarvės. Dėl nurodytos aplinkybės jis ne kartą kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją, tačiau administracija jokių veiksmų nesiėmė. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad Pravieniškių PN-AK patalpų, kuriose jis buvo kalinamas, dirbtinis apšvietimas neatitiko higienos normų reikalavimų bei į tai, kad 2015 ir 2016 metais UAB „Dezinta“ užfiksavo, jog Pravieniškių PN-AK yra blakių, tarakonų, pelių.
30. Pareiškėjas pažymi, kad, be kita ko, netinkamas kalinimo sąlygas įrodo lokalinio sektoriaus, kuriame jis kalėjo, įtempta dienotvarkė, dėl ko buvo apsunkintos galimybės atitinkamus veiksmus atlikti laiku; 6 būrio nuteistiesiems pasivaikščiojimo kiemeliu ploto nesuteikimas; draudimas braižyti pasivaikščiojimo, rūkymo vietų planus; socialinių reabilitacijos priemonių neveikimas; Pravieniškių PN-AK pastato stoge esantis asbestas, kuris nuo didelio vėjo pasklisdavo aplinkoje, o tai kenkia sveikatai; Pravieniškių PN-AK pareigūnų vartojami keiksmažodžiai, grasinimai, dažnai atliekamos kratos, išmėtant nuteistųjų asmeninius daiktus.
31. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismo posėdyje teismui nurodė, jog ieškinio senaties termino nepraleido, nes šis terminas neturtinės žalos atlyginimo priteisimo bylose nėra taikomas.
32. Pareiškėjas vertina, kad jam padaryta neturtinė žala turi būti atlyginama vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija ir teisingumo principu.
33. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
34. Atsakovas nurodo, kad apeliacinis skundas yra abstraktus ir nemotyvuotas. Pareiškėjas įrodymų, kurie paneigtų Pravieniškių PN-AK duomenis apie bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų ir kamerų, kuriose atliko laisvės atėmimo bausmę, nepateikė, todėl, vadovaujantis pateiktais į bylą duomenimis, yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjui buvo užtikrintas teisės aktais numatytas minimalus gyvenamasis plotas, o tai reiškia, jog pareiškėjo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose nebuvo pažeista. Be to, pareiškėjas nesikreipė į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ar kitų skunde nurodytų ir jo netenkinančių sąlygų. Byloje nėra duomenų apie kalinimo sąlygų įtaką pareiškėjo sveikatai. Pareiškėjas dėl regėjimo sutrikimo, vabzdžių sukandimų į Sveikatos priežiūros tarnybą nesikreipė. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie žalos padarymo faktą, o byloje esantys įrodymai nepatvirtina atsakovo neteisėtų veiksmų.
35. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas nepateikė jokių reikšmingų argumentų dėl teismo sprendimo netinkamumo, nenurodė, kad teismas pažeidė proceso ar materialiosios teisės normas. Atsakovo vertinimu, teismas visapusiškai ir išsamiai išanalizavo bylos aplinkybes, objektyviai įvertino faktus ir priėmė teisingą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

36. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos neužtikrinant pareiškėjui N. N. teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK nuo 2007 m. rugsėjo mėnesio iki 2016 m. spalio 24 d., atlyginimo priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį.
37. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
38. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo, nes nenustatė CK 6.271 straipsnyje nustatytų būtinųjų sąlygų valstybės atsakomybei kilti, be to, daliai pareiškėjo skundo reikalavimo taikė ieškinio senatį. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritaikė trejų metų ieškinio senaties terminą, sprendimą priėmė, remdamasis atsakovo pateiktais melagingais duomenimis, ir dėl to netinkamai apskaičiavo minimalų pareiškėjui tekusį plotą bausmę atliekant tiek bendrabučio tipo patalpose, tiek ir kamerose. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neišreikalavo visų bylai išnagrinėti reikalingų dokumentų, neatsižvelgė į tai, kad Pravieniškių PN-AK patalpų, kuriose jis buvo kalinamas, dirbtinis apšvietimas neatitiko higienos normų reikalavimų; 2015 ir 2016 metais UAB „Dezinfa“ buvo užfiksuota, kad Pravieniškių PN-AK yra blakių, tarakonų, pelių. Pareiškėjas pažymi, kad netinkamas kalinimo sąlygas įrodo įtempta dienotvarkė; pasivaikščiojimo kiemeliu ploto nesuteikimas; draudimas braižyti pasivaikščiojimo, rūkymo vietų planus; socialinių reabilitacijos priemonių neveikimas; iš kenksmingos sveikatai medžiagos pagamintas Pravieniškių PN-AK stogas; Pravieniškių PN-AK pareigūnų naudojama necenzūrinė kalba, nuolat atliekamos kratos, išmėtant asmeninius daiktus.
39. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Pravieniškių PN-AK pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neišreikalavo iš atsakovo visų reikalingų įrodymų, bei prašo apeliacinės instancijos teismo išreikalauti papildomus įrodymus, užsimena apie galimybę apklausti liudytojus. Šiame kontekste akcentuotina, kad esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
40. Bylos medžiaga nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas nutartimi įpareigojo atsakovą pateikti atsiliepimą į pareiškėjo skundą ir visą, su keliamu ginču susijusią medžiagą, kurią atsakovas pateikė. Pravieniškių PN-AK, be kita ko, atsiliepime į skundą nurodė, kad duomenų, kiek patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas bausmės atlikimo metu, gyveno nuteistųjų, negali pateikti, nes tokių duomenų kaupimas nėra reglamentuotas ir jie nėra kaupiami bei sisteminami. Pravieniškių PN-AK taip pat pateikė turimus įrodymus apie pareiškėjo kalinimo sąlygas.
41. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui po atsakovo atsiliepimo į skundą ir su skundu pateiktų rašytinių įrodymų gavimo buvo apribota teisė teikti prašymus išreikalauti papildomus įrodymus ir prašyti apklausti liudytojus pirmosios instancijos teisme. Pareiškėjas nepaaiškina, dėl kokių priežasčių jis tokio pobūdžio prašymų nebuvo pareiškęs nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ir kodėl naujų įrodymų išreikalavimo ir pateikimo būtinybė iškilo būtent apeliacinės instancijos teisme.
42. Dėl pirmiau nurodytų argumentų teisėjų kolegija pareiškėjo prašymų išreikalauti papildomus įrodymus netenkina, nes prašymas nėra teisiškai pagrįstas ir motyvuotas.
43. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad CK 6.271 straipsnyje reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 str. 3 d.). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).
44. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti žalą.
45. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.125–1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir atsižvelgęs į tai, jog atsakovo atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos, patirtos nuo 2007 m. rugsėjo 21 d. iki 2013 m. spalio 24 d., atlyginimo taikė trejų metų ieškinio senaties terminą, konstatavęs, jog pareiškėjas 2016 m. spalio 24 d. (b. l. 7) į teismą kreipėsi praleidęs paminėtą terminą.
46. EŽTT yra nurodęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)). EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.
47. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl senaties taikymo negalimumo bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).
48. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015 ir kt.).
49. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).
50. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo iš esmės sužinoti jau nuo kalinimo Pravieniškių PN-AK pradžios, todėl kreipdamasis į teismą 2016 m. spalio 24 d., praleido ieškinio senaties terminą reikalauti neturtinės žalos, galbūt patirtos nuo 2007 m. rugsėjo 21 d. iki 2013 m. spalio 24 d., atlyginimo.
51. Įvertinus pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus, dėl kurių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, akivaizdu, kad jo nurodomų pažeidimų metu jis žinojo apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, todėl darytina išvada, kad pareiškėjui visą ginčo laikotarpį nebuvo jokių kliūčių kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pažymėtina, kad pareiškėjas tuo momentu gal ir galėjo nežinoti tikslaus žalos dydžio, bet žalos faktą jis suvokė.
52. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.
53. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.
54. Pareiškėjas šioje byloje nepateikė įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti daroma išvada, kad pareiškėjas jo nurodomų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, o ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad EŽTT praktika į lietuvių kalbą nėra išversta, į Pravieniškių PN-AK administraciją nesikreipė dėl grasinimų, nepripažintinos objektyviai trukdžiusiomis laiku ginti savo teises teisme. Akcentuotina, kad, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys konkrečias laikymo laisvės atėmimo įstaigose sąlygas, įskaitant ir teisės aktus, reglamentuojančius minimalų vienam asmeniui turintį tekti kalinimo plotą, neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, taip pat viešai skelbiama ir aktuali Lietuvos teismų praktika. Be to, pareiškėjo teiginiai dėl grasinimo, jei jis kreipsis į teismą, yra abstraktūs ir nepagrįsti jokiais argumentais. Taigi pirmosios instancijos teismo išvados dėl trejų metų ieškinio senaties termino taikymo nagrinėjamoje byloje yra teisėtos ir pagrįstos.
55. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog atsakovas pateikė melagingus duomenis, o pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgdamas į skunde nurodytus duomenis apie gyvenamosiose patalpose laikomų asmenų skaičių, nepagrįstai jais vadovavosi. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad skunde, adresuotame pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas nenurodė duomenų apie nuteistų asmenų, kartu su juo bausmę atliekančių gyvenamosiose patalpose, skaičių ir plotą. Teisėjų kolegija, išklausiusi pirmosios instancijos 2017 m. vasario 20 d. vykusio teismo posėdžio garso įrašą, nustatė, kad teismo posėdyje metu pareiškėjo paaiškinimai dėl patalpų, kuriose jis buvo laikytas, ploto, laikytų asmenų skaičiaus, yra abstraktūs. Pareiškėjas teigė, kad patalpose, kurių plotas apie 40 kv. m, buvo laikyta po 20 asmenų, jokių motyvuotų prieštaravimų dėl atsakovo pateiktų duomenų klaidingumo nenurodė. Detalius paaiškinimus apie patalpų plotą, miegamųjų vietų skaičių pareiškėjas pateikė tik apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pateikė pareiškėjo prašomus duomenis, t. y. apie patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikytas, plotą, jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių. Pravieniškių PN-AK tik nepateikė duomenų apie asmenų, kurie buvo laikyti kartu su pareiškėju gyvenamosiose patalpose, skaičių, nes, kaip nustatyta, tokių duomenų atsakovas neturėjo objektyvios galimybės pateikti. 
56. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti duomenys apie patalpų plotą, laikytų asmenų ir miegamųjų vietų skaičių yra deklaratyvaus pobūdžio, neįrodyti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teisme turėjo teisę ginčyti atsakovo atsiliepime į skundą nurodytus duomenis, teikdamas detalius paaiškinimus, rašytinius įrodymus, prašydamas apklausti liudytojus. Tokia teise pareiškėjas nepasinaudojo. Todėl nėra pagrindo abejoti atsakovo pateiktų duomenų apie patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikytas, plotą, jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, objektyvumu. Be to, nesant duomenų apie gyvenamosiose patalpose konkrečiu pareiškėjo buvimo metu buvusį nuteistųjų skaičių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vienam asmeniui tenkantį plotą skaičiavo konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalydamas iš miegamųjų vietų skaičiaus.
57. Taisyklių 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3.1 kv. m vienam žmogui. Taisyklių 111.2 punktas nustato, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m vienam žmogui. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Taisyklių 111.1 ir 111.2 punktais ir įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis apie patalpų ir kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas jo buvimo Pravieniškių PN-AK laikotarpiu, plotus ir miegamųjų vietų skaičių, gyvenamojo ploto trūkumo tiek pareiškėjui gyvenant bendrabučio tipo patalpose, tiek ir kamerų tipo patalpose nenustatė. Įvertinusi byloje pateiktus Pravieniškių PN-AK duomenis apie bendrabučio ir kamerų tipo patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, plotą ir jose įrengtų lovų skaičių (laikytų asmenų skaičius nėra žinomas) (b. l. 17), teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK bendrabučio ir kamerų tipo patalpose buvo laikomas tinkamomis ploto sąlygomis, t. y. jam teko ne mažiau kaip 3,1 kv. m bendrabučio tipo patalpų ploto ir ne mažiau kaip 3,6 kv. m kamerų tipo patalpų ploto.
58. Nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjo pažeistų teisių gynimo, teisėjų kolegija pažymi, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) EŽTT pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.
59. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl patalpų vėdinimo per langus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Higienos normos HN 76:2010 24 punktu ir Higienos normos HN 134:2015, galiojančios nuo 2015 m. lapkričio 1 d., 17 punktu, kurie nustato, kad patalpų vėdinimas per langus yra galimas. Pareiškėjo argumentai dėl reto patalpų vėdinimo per langus dėl po langais esančios vandens ir atliekų surinkimo kanalizacijos skleidžiamos smarvės yra pareikšti tik apeliacinės instancijos teismui. Šia aplinkybe pareiškėjas pirmosios instancijos teisme nesirėmė. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad tokie pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvūs, neįrodyti.
60. Pareiškėjo argumentai dėl apšvietimo neatitikimo higienos normų reikalavimams yra abstraktūs, pareiškėjas nedetalizavo pažeidimo, nenurodė, kuriuo metu ir kuriose patalpose apšvietimas neatitiko higienos normų reikalavimų. Be to, nustatyta, kad atsakovas pirmosios instancijos teismui nurodė, kad įstaiga užtikrina tinkamą patalpų apšvietimą. Ūkio ir komunalinių paslaugų skyrius, gavęs informaciją apie perdegusias lemputes, nedelsdamas jas keičia naujomis (b. l. 114). Nėra pagrindo netikėti tokiais atsakovo paaiškinimais. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Visuomenės sveikatos centrą ar Pravieniškių PN-AK administraciją su prašymu atlikti patikrinimą dėl apšvietimo atitikimo higienos normos reikalavimams, reiškė pretenzijas dėl netinkamo apšvietimo. Kaip matyti iš šioje byloje pareiškėjo pateikto teismui skundo, iš administraciniuose teismuose nagrinėjamų bylų pagal skundus, pateiktus laisvės atėmimo bausmes atliekančių asmenų, kiekio ir pobūdžio, nėra sudaromos kliūtys teikti skundus valstybės institucijoms. Be to, pareiškėjas neįrodė ir netinkamo apšvietimo padarinių – patirtą neigiamą poveikį regėjimui.
61. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių pažeidimus. Šie pareiškėjo argumentai yra taip pat abstraktūs ir bendro pobūdžio. Pareiškėjas nenurodo, kuo pasireiškė šis pažeidimas ir kokios akcentuojamų taisyklių normos buvo pažeistos.
62. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad 2015, 2016 metais kenkėjų kontrolės ekspertų buvo konstatuota, jog patalpose yra parazitų. Higienos normos HN 76:2010 60 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Nors iš į bylą pateiktų įrodymų galima spręsti, kad  Pravieniškių PN-AK patalpose kenkėjų atsirasdavo, atsakovo pateikta 2014 m. lapkričio 18 d. sutartis, sudaryta su UAB „Dezinfa“, Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalas patvirtina, jog Pravieniškių PN-AK buvo nuolat atliekami kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbai (b. l. 42–48, 117–155). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęsis dėl tokio pobūdžio nepatogumų Pravieniškių PN-AK administracijai ar kitai valstybinei institucijai, todėl konstatuoti tokio pobūdžio pažeidimo nėra pagrindo.
63. Dėl asbesto buvimo Pravieniškių PN-AK pastato konstrukcijose teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą, nuo 2001 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pripažįstama, kad asbesto gaminiai pavojų sveikatai kelia tik tuomet, kai jie yra ardomi, laužomi ar kitaip apdorojami, nenustatoma, kad asbesto plaušeliai, kurie konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, kenkia sveikatai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017). Tačiau pareiškėjas nenurodė, kad konstrukcijos, kuriose buvo asbesto, būtų laužomos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismu, jog iš byloje pateiktų duomenų nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjo sveikatai buvo padaryta žala dėl asbesto, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad sudarant nesaugią aplinką kalėti buvo keliamas pavojus pareiškėjo sveikatai. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl asbesto laikymo atmestini.
64. Pareiškėjo apeliacinio skundo nuoroda, kad netinkamas kalinimo sąlygas įrodo: įtempta dienotvarkė; pasivaikščiojimo kiemeliu ploto nesuteikimas; draudimas braižyti pasivaikščiojimo; rūkymo vietų planus; socialinių reabilitacijos priemonių neveikimas; Pravieniškių PN-AK pareigūnų naudojama necenzūrinė kalba; nuolat atliekamos kratos, išmėtant asmeninius daiktus, nepatvirtina šioje byloje paduotame skunde nurodytų aplinkybių (skundo pagrindas) ir reikalavimo (skundo dalykas) pagrįstumo. Be to, pareiškėjas šių argumentų nebuvo nurodęs nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šiuo aspektu skundas nebuvo nagrinėjamas.
65. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimą paliekamas nepakeistas.

              Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo N. N. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Dalia Višinskienė