Administracinė byla Nr. I1-5093-289/2021

    Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00612-2021-0

                                      Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1.; 55.1.3.

 (S)

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 22 d.

Šiauliai

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjas Virginijus Stankevičius,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. B. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Teismas, išnagrinėjęs pateiktą skundą,

n u s t a t ė:

Regionų

Pareiškėjas A. B. į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 43, 46-47). Dalyvauti teismo posėdyje nepageidavo (b. l. 4).

Savo skunde (b. l. 1–4) pareiškėjas nurodė, kad jo laisvė buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus ir nesudarant normalių kalinimo sąlygų. Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose, apgyvendinimo kameros buvo perpildytos. Apgyvendinimo kamerose buvo šalta, drėgna, prasta ventiliacija, tamsu, blogas apšvietimas, pelėsis, grybelis, byrėjo tinkas, dažai, kamerose tualetas neatitiko standartų ir keliamų reikalavimų, nebuvo oro šalinimo sistemos, nebuvo veidrodžio, spintelės daiktams susidėti, apgyvendinimo kamerose nebuvo įrengti pagalbos signalizacijos mygtukai, taip pat buvo kitų pažeidimų. Dėl to jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sutrikimus, emocinę depresiją, orumo pažeminimą, galimybių bendrauti sumažėjimą. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą ir prašo už kalinimo laikotarpį nuo 2020-05-25 iki 2020-06-28 priteisti 900 Eur.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo pranešimu, sutiko bylą nagrinėti nedalyvaujant atstovui (b. l. 43, 39).

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į skundą (b. l. 34-40) nurodė, kad ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas nustatė, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr.740, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. suaugusiam asmeniui. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtino Lietuvos higienos normą HN134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“. Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2020-05-25 iki 2020-06-28 buvo laikomas kamerose, kuriose buvo kalinama nuo 1 iki 5 asmenų, vienam asmeniui teko nuo 3,80 kv. m. iki 16,60 kv. m. Kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus. Byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas kamerose neturėtų būti vertinamas. Dėl kamerų įrengimo atitikimo higienos reikalavimams nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ buvo patvirtintos Patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos. Jų 9 punkte nurodyti tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerose turintys būti baldai ir kitas inventorius, tai yra: sanitarinis mazgas (klozetas (gali būti ir tupimas) bei praustuvė) – 1 komplektas; metalinė lova – 1 vnt. 1 asmeniui; spintelė – 1 vnt.; suolas arba kėdė, arba taburetė – 1 sėdima vieta 1 asmeniui; maisto produktų spintelė arba lentyna – 1 spintelė ne daugiau kaip 2 asmenims, lentynoje – viena sekcija 1 asmeniui; viršutinių drabužių pakaba – ne mažiau kaip 2 kabliukai 1 asmeniui; šiukšlių dėžė – 1 vnt.; valymo inventoriaus (išduodamas): šepetys (šluota), kibiras, šiukšlių dėžė, šiukšlių semtuvas, valymo šluostės – 1 komplektas; veidrodis – 1 vnt. Įstaiga pagal galimybes stengiasi užtikrinti patalpų aprūpinimą inventoriumi ir baldais, pagal numatytą planą remontuoja ne tik kameras, bet ir atnaujina jose esančius baldus (gultus, stalus, kėdes). Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Kamerų remontas Šiaulių tardymo izoliatoriuje atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus įrengimo nurodė, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kad dėl kokių nors priežasčių pareiškėjui būtų reikėję pasinaudoti tokiu pagalbos iškvietimo būdu, o pagalbos iškvietimo mygtuko nebuvimas pats savaime nereiškia, jog jam dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta žala. Reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje yra taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ir kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, todėl pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose negalimas dėl įstaigos statuso. Jokie kiti teisės aktai pagalbos mygtuko įrengimo tardymo izoliatoriaus kamerose nereglamentuoja. Prašė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Pareiškėjo A. B. skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų.

Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK6.249 straipsnis), tačiau LR CK6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).

Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 (galiojęs iki 2019-03-06) bei Kalėjimų departamento direktoriaus 2019-03-05 įsakymas Nr. V-109 (galiojantis nuo 2019-03-06) nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m2 gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame teisiniame reguliavime (Įsakymas Nr. V-124) nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017, 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-662/2017, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017). 

Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., LVAT 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1393-552/2018), vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimu byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), pripažįstama, kad, kitaip, nei vertinant kalinimo sąlygas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) prasme, nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma tardymo izoliatoriuje – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto, tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas dėl vienam asmeniui tekusio kameros ploto tardymo izoliatoriuje, vadovaudamasis minėtu Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimu byloje Muršić prieš Kroatiją, atsižvelgia į plotą, skirtą sanitariniam įrenginiui kameroje, nustatydamas, ar minimalus kameros plotas, tekęs vienam asmeniui, tokiu būdu nebuvo mažesnis nei 3 kv. m ir nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, tačiau nacionalinės teisės prasme toks vertinimas neatliekamas (žr., pvz., LVAT 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4428-756/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-321-822/2018, 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3564-261/2017).

Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų skundžia nagrinėjamą aktualų kalinimo laikotarpį  nuo 2020-05-25 iki 2020-06-28. Kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2021-04-02 pažymos Nr. 60-8919 „Dėl A. B.“ (b. l. 21-22), pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nagrinėjamu laikotarpiu buvo laikomas nuo 2020-05-25 iki 2020-06-28. Nagrinėjamu laikotarpiu buvo kalinamas kameroje Nr. 102, 97, kuriose buvo kalinama nuo 1 iki 5 asmenų. Pažymėtina, kad pareiškėjas visą šį laikotarpį buvo laikomas kai vienam kalinamam asmeniui teko nuo 3,80 kv. m iki 16,63 kv. m kameros ploto (iš bendro kameros ploto neišskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo ploto), ir tai atitiko teisės aktuose keliamus reikalavimus. Iš atsakovo pateiktų 2021-04-02 pažymos Nr. 60-8919, San.mazgų zonų kamerose lentelės Nr. 62/08-145 (b. l. 24-25) matyti, kad pareiškėjas Šiaulių TI kamerose, kai vienam asmeniui tekęs kameros plotas buvo mažesnis nei 3 kv. m, nebuvo laikomas (iš bendro kameros ploto išskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo plotą). 

Teismas įvertina tai, kad nors teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, toks sanitarinio įrenginio ir baldų buvimas taip pat sukelia, esant minimaliai užtikrintam kameros gyvenamajam plotui, papildomus nepatogumus.

Pareiškėjas savo skunde nurodo, jog kamerose buvo šalta, drėgna, prasta ventiliacija, tamsu, blogas apšvietimas, pelėsis, grybelis, byrėjo tinkas, dažai, kamerose tualetas neatitiko standartų ir keliamų reikalavimų, nebuvo oro šalinimo sistemos, nebuvo veidrodžio, spintelės daiktams susidėti, apgyvendinimo kamerose nebuvo įrengti pagalbos signalizacijos mygtukai, taip pat buvo kitų pažeidimų.   

Dėl sąlygų apgyvendinimo kamerose

Nagrinėjamu atveju taikytinos higienos normos, galiojančios nuo 2015 m. lapkričio 1 d. (redakcija nuo 2018-11-01).

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punktas nurodo, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus tas patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. HN 134:2015 15 punktas nurodo, jog natūralus apšvietimas neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. HN 134:2015 14 punktas nurodo, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx HN 134:2015, 16 punktas numato gyvenamųjų patalpų, prausyklų, dušų, persirengimo kambarių oro temperatūros, santykinės drėgmės ribas, oro judėjimo greičius atskirais metų laikais.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato: taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams.

Atsakovas savo atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjas jo kalinimo metu dėl netinkamų kalinimo sąlygų kamerose į įstaigos direktorių nesikreipė, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato: Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Taikytini tik tie teisės aktų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, higienos normos HN134:2015 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų.

Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie SAM Šiaulių departamento 2020-07-31 patikrinimo akto Nr. PA-2217 (patikrinimas atliktas 2020-07-23) matyti, kad kameroje Nr. 102 nuo sienų yra nutrūpėjęs tinko sluoksnis (Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punkto pažeidimas), kameroje Nr. 102 ant lubų yra vizualiai matomų pelėsių (Lietuvos higienos normos HN 134:2015 39 punkto pažeidimas) (b. l. 30-32).

Konstatuotina, Šiaulių tardymo izoliatorius, pažeisdamas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 12, 39 punktų reikalavimus, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

Atsakovas savo atsiliepime nurodė, kad kitos kameros pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrintos dėl jų atitikimo/neatitikimo higienos normos reikalavimams, kad jokių pažeidimų, susijusių su apšvietimo, oro temperatūros santykinės oro drėgmės reikalavimais, neužfiksuota. Kamerų remontas Šiaulių tardymo izoliatoriuje atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus.

Detalias taisykles, susijusias su kalinamų asmenų buitiniu aprūpinimu, nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normos. Šis teisės aktas, be kita ko, nustato laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas. Gyvenamojoje patalpoje turi būti lova, spintelė, stalas, taburetė arba stalo ilgio suoliukas ir kiti būtini baldai bei inventorius.

Atsakovas atsiliepime taip pat nurodė, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Be to, kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, mūrinės sienelės ar OSB plokštės atskyrimas, sienelės aukštis yra kur kas didesnis nei 1,50 m. Sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių.

Pagal naujausią ir vyraujančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose, tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., LVAT 2016 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2345-442/2016, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018 ir kt.). Taigi, įvertinusi minėtas aplinkybes ir nurodytą teismų praktiką, laikytina, kad nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą šiuo aspektu.

Dėl pagalbos iškvietimo mygtuko kameroje įrengimo

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4 punktas numato, jog kamerose privalo būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Tų pačių taisyklių 2 punktas numato, jog Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, o veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad Europos kalėjimų taisyklių (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2. punkto c dalis rekomenduoja laisvės atėmimo vietoje įrengti aliarmo sistemą, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu. Atsižvelgusi į tai, kad atsakovo pataisos namų baudos izoliatoriaus kameros yra skirtos nuobaudai už laisvės atėmimo bausmės atlikimo režimo tvarkos pažeidimą atlikti, šios patalpos yra kamerų tipo, t. y. uždaros, teisėjų kolegija sprendė, jog susisiekimo su pataisos namų personalu priemonės tokiose patalpose turi būti įrengtos. Šią aplinkybę patvirtino ir tai, jog, kaip nurodė atsakovas, 2003 m. Marijampolės pataisos namų baudos izoliatoriaus rekonstrukcijos metu mygtukai pareigūnams iškviesti kamerose buvo įrengti, tačiau dėl piktybiškų nuteistųjų veiksmų šiuo metu jie yra nepataisomai sugadinti. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog negalėjimas sutaisyti šių mygtukų šiuo atveju reikšmės neturi (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir užtikrinant jo teisę į orumo gerbimą, tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administraci­nėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

        Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo 2019 m. gegužės 14 d. nutartyje konstatavo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose privalėjo būti įrengtas pagalbos iškvietimo mygtukas, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai dėl nustatyto pažeidimo bei kartu pažymi, kad jog vien tai, kad nebuvo įrengtas aliarminis iškvietimas, savaime nereiškia, jog pareiškėjui dėl to kilo kokia nors neturtinė žala. Pareiškėjo nurodyti teiginiai, kad jis yra žemesnės kastos nuteistasis ir dėl to jam gali kilti pavojus, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra objektyvūs duomenys, pagrindžiantys pareiškėjui padarytą žalą, todėl atmestini kaip neįrodyti (žr. 2019 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1634-662/2019).

Susipažinus su pareiškėjo A. B. asmens sveikatos istorijos (b. l. 13-19) įrašais, darytina išvada, kad pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu nagrinėjamu laikotarpiu (nuo 2020-05-25 iki 2020-06-28) asmens sveikatos istorijoje nėra įrašų, iš kurių būtų matyti, kad pareiškėjui būtų buvusios diagnozuotos kokios nors sunkios ligos, susijusios su pareiškėjo buvimu Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje teisės aktais – higienos normomis keliamų reikalavimų, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje higienos normomis keliamų reikalavimų, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos pažymėtina, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Kita vertus, pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

 Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas A. B. Šiaulių tardymo izoliatoriuje pažeidžiant nustatytas anksčiau paminėtas higienos normas buvo laikomas neilgą laikotarpį (apie vieną mėnesį), jo buvimo metu jam tenkantis plotas nebuvo mažesnis, nei tai nustatyta Kalėjimų departamento direktoriaus 2019-03-05 įsakymas Nr. V-109 (jame numatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m2 gyvenamojo ploto), per šį laikotarpį pareiškėjui atitinkamai teko nuo 3,80 kv. m iki 16,63 kv. m kameros ploto. 

Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui ir priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti taip pat atsižvelgtina į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, taip pat į tai, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (HN pažeidimai) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai). Todėl, įvertinus tai, kad pareiškėjui tam tikrą laiką nebuvo užtikrintos teisės aktuose nustatytos tam tikros higienos normos, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas vertina, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankama satisfakcija už jo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo A. B. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo A. B. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista.

Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.

Teisėjas                                        Virginijus Stankevičius