Administracinio nusižengimo byla Nr. 2AT-26-719/2020

                                Teisminio proceso Nr. 4-29-3-00160-2019-7

                                Procesinio sprendimo kategorija: 7.11

                                                (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Artūro Ridiko (pranešėjas), 

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) įgalioto atstovo Nepriemokų administravimo departamento Bankroto ir restruktūrizavimo skyriaus vedėjo Jono Čebelio prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą asmens, kuriam administracinio nusižengimo teisena nutraukta, A. P. administracinio nusižengimo bylą dėl Telšių apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. nutarimo ir Šiaulių apygardos teismo 2019 m. lapkričio 5 d. nutarties.

Teisėjų kolegija 

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       Telšių apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. nutarimu A. P. administracinio nusižengimo bylos teisena pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį nutraukta, nesant jo veikoje administracinio nusižengimo požymių, už tai, kad, būdamas UAB „M.“ (bendrovės kodas (duomenys neskelbtini)) vadovas, laiku neinicijavo UAB „M.“ bankroto bylos iškėlimo ir taip pažeidė kreditorės – Valstybinės mokesčių inspekcijos – teises. UAB „M.“ yra Valstybinės mokesčių inspekcijos skolininkė. VMI mokesčių apskaitos informacinės sistemos 2019 m. birželio 12 d. duomenimis, bendrovės įsiskolinimas valstybės biudžetui sudaro 862 871,44 Eur. Viso išieškojimo metu, t. y. nuo 2018 m., buvo sistemingai bandoma išieškoti mokestinę nepriemoką iš bendrovės banko sąskaitų ir turto, tačiau nesėkmingai. Tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad bendrovė pakankamai ilgą laiką yra (buvo) nepajėgi atsiskaityti su VMI, todėl tam, kad būtų užkirstas kelias tolesniam mokestinės nepriemokos didėjimui ir VMI interesų pažeidimui, bendrovės vadovas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei. Minėtą vadovo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pagrindžia toliau išdėstytos aplinkybės. Pagal VĮ Registrų centro duomenų bazės išrašą bendrovės vardu registruoto nekilnojamojo turto nėra. Pagal VĮ „Regitra“ duomenis, bendrovės vardu registruota transporto priemonė „Mercedes Benz V220“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kurios dalyvavimas eisme uždraustas. VĮ Registrų centro duomenimis, bendrovės paskutiniai metinės finansinės atskaitomybės dokumentai pateikti už 2017 metus. Bendrovė iš viso deklaravo 536 761,00 Eur vertės turto, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 473 578,00 Eur. Be to, Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) yra panaikintas UAB „M.“ leidimas verstis didmenine prekyba nefasuotais naftos produktais Nr. (duomenys neskelbtini), todėl UAB „M.“ negali užsiimti pagrindine savo veikla. UAB „M.“ vadovas A. P., žinodamas apie bendrovės finansinę padėtį ir didėjančius įsipareigojimus VMI bei kitiems kreditoriams, privalėjo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei, tačiau neįvykdė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos keiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei. A. P. bendrovės vadovu dirbo nuo 2017 m. gruodžio 5 d. iki 2019 m. sausio 10 d. Bendrovė tapo nemoki jam vadovaujant, tačiau pareigos kreiptis į teismą bendrovės vadovas neįvykdė. Vėliausiai nuo 2018 m. balandžio 26 d. vadovui kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. UAB „M.“ 2018 m. lapkričio 7 d. Šiaulių apygardos teisme iškelta bankroto byla pagal kreditorės – VMI pareiškimą, ir tai tik įrodo faktą, kad bendrovės vadovas pareigos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo neįvykdė. Be to, bankroto bylos iškėlimo pagal kreditorės – VMI pareiškimą faktas nepašalina galimybės traukti bendrovės vadovą administracinėn atsakomybėn dėl vengimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iki 2018 m. lapkričio mėn.

2.       Šiaulių apygardos teismo 2019 m. lapkričio 5 d. nutartimi Telšių apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. nutarimas paliktas nepakeistas, pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinis skundas netenkintas.

3.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2020 m. vasario 24 d. nutartimi priimtas Valstybinės mokesčių inspekcijos įgalioto atstovo Nepriemokų administravimo departamento Bankroto ir restruktūrizavimo skyriaus vedėjo J. Čebelio prašymas ir A. P. administracinio nusižengimo byla atnaujinta.

II. Prašymo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą teisiniai argumentai

4.       Pareiškėjas prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. nutarimą, Šiaulių apygardos teismo 2019 m. lapkričio 5 d. nutartį ir priimti naują nutarimą – pripažinti A. P. kaltu pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį bei paskirti jam sankcijoje nustatytą nuobaudą. Pareiškėjas prašyme nurodo:

4.1.                      Administracinio nusižengimo bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė ANK 120 straipsnio 1 dalies bei Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalies normas, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, todėl nenustatė visų teisiškai reikšmingų aplinkybių ir padarė neteisingas išvadas. 

4.2.                      ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti.

4.3.                      ANK 120 straipsnio 1 dalyje nustatytam pažeidimui – pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimui ar pavėluotam pateikimui teismui – konstatuoti būtina įrodyti visas pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo atsiradimo sąlygas: tai, kad įmonė tapo nemoki ir negali atsiskaityti nors su vienu kreditoriumi; nė vienas kreditorius nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo; įmonės dalyviai per nustatytus terminus nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti (Kauno apygardos teismo 2017 m. liepos 27 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-460-810/2017).

4.4.                      Nesutiktina su teismų išvada, kad 2018 m. rugpjūčio 23 d. VMI pranešimo apie ketinimą kreiptis į teismą dėl UAB „M.“ bankroto bylos iškėlimo pateikimas pašalino A. P. pareigą kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos bendrovei inicijavimo, nes ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tokios pareigos vadovas netenka tik tuo atveju, kai kreditorius kreipėsi į teismą, o ne tada, kai bendrovė gavo kreditoriaus pranešimą apie ketinimą kreiptis į teismą. Taigi teismai netinkamai aiškino ir taikė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį. 

4.5.                      Priešingai nei vertino apeliacinės instancijos teismas, kreditoriaus pranešimo bendrovei pateikimas neturi jokios įtakos ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendrovės vadovo pareigos kilimui, nepriklausomai nuo to, kiek tikėtinas pranešimą pateikusio kreditoriaus kreipimasis į teismą bendrovei nesumokėjus skolos per pranešime nurodytą terminą. Atvirkščiai, kreditoriaus pranešimo bendrovei apie tokius ketinimus įteikimas, jai negalint su kreditoriumi atsiskaityti dėl bendrovės nemokumo, turi būti suprantamas kaip raginimas bendrovės vadovui kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o ne kaip aplinkybė, šalinanti tokią vadovo pareigą.

4.6.                      Aptariamas ANK 120 straipsnio 1 dalyje nurodytas pažeidimas yra trunkamojo pobūdžio: tęsiasi tol, kol egzistuoja ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos ir jo nenutraukia pats asmuo ar kiti asmenys arba išnyksta pareiga įvykdyti veiksmus, kuriuos yra privaloma įvykdyti. Šiuo atveju kreditorės pareiškimas teismui dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „M.“ buvo pateiktas 2018 m. spalio 2 d. ir tik tada A. P. išnyko pareiga pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos bendrovei inicijavimo.

4.7.                      Bendrovės vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo išnykimas, kai pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pateikia kreditorius, nepašalina vadovo atsakomybės už ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos neįvykdymą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kreditoriaus kreipimasis dėl bankroto bylos iškėlimo negali reikšti, kad bendrovės vadovas neturėjo pareigos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo ir kad vadovas neturi atsakyti už tokio reikalavimo nevykdymą; kitaip interpretuojant ANK 120 straipsnio ir ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas susidarytų situacija ad absurdum: įmonės vadovas, galimai siekdamas išvengti bankroto proceso pasekmių ir nesikreipęs į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo jo valdomai įmonei bei galiausiai sulaukęs kreditorių pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo šiai įmonei, išvengtų teisinės atsakomybės už ĮBĮ nustatytų pareigų neįvykdymą (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-494-1020/2018).

4.8.                      Teismai nepasisakė, nuo kada A. P. atsirado pareiga pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos jo vadovaujamai bendrovei iškėlimo, nors šią aplinkybę privalėjo aptarti tam, kad sprendimai dėl administracinio nusižengimo teisenos nutraukimo A. P. būtų tinkamai motyvuoti. Kaip VMI nurodė savo pareiškime, UAB „M.“ nemoki tapo po to, kai susidarė didelė mokestinė nepriemoka – 580 343,14 Eur, t. y. po 2018 m. balandžio 25 d., ir ši data laikytina vėliausia, nuo kada A. P. kilo ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta pareiga. Taigi vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylos iškėlimą atsirado dar iki 2018 m. rugpjūčio 23 d. VMI pranešimo gavimo ir išnyko tik 2018 m. spalio 2 d., VMI pateikus teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei. Įvertinus Šiaulių apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimus, pateiktus nutartyse dėl bankroto bylos iškėlimo BUAB „M.“, kuriuose nurodyta, kad „nesant byloje įrodymų, jog yra realių galimybių atgauti debitorių skolas, tokių skolų suma neįskaitoma į bendrovės turto realią vertę“, galima išvada ir dėl ankstesnės bendrovės nemokumo būsenos atsiradimo. Bankroto bylą nagrinėję teismai taip pat pažymėjo, kad nėra įrodymų, jog BUAB „M.“ vykdytų realią veiklą, gautų pajamų ar imtųsi veiksmų skoloms iš bendrovės debitorių atgauti. 

4.9.                      Šioje byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad A. P. būtų ėmęsis kokių nors veiksmų skoloms iš BUAB „M.“ debitorių susigrąžinti, siekdamas atkurti bendrovės mokumą, išskyrus nepagrįstus prašymus išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą ir vėlesnį nepalankių bendrovei VMI sprendimų skundimą. A. P. veikė priešingai: pasibaigus ginčui dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo ir gavęs 2018 m. rugpjūčio 23 d. VMI pranešimą, 2018 m. rugsėjo 3 d. pasirašė sutartį su didžiausia bendrovės debitore RUAB „S.“ dėl skolos mokėjimo dalimis per ilgesnį nei 100 mėn. laikotarpį. BUAB „M.“ 2018 m. lapkričio 30 d., galiojant Šiaulių apygardos teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartimi bankroto byloje Nr. eB2-803-569/2018 nustatytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, su RUAB „S.“ ir UAB „J.“ pasirašė trišalį skolų įskaitymo aktą, pagal kurį atsisakė 158 741,41 Eur debitorinio reikalavimo teisės į UAB „J.“ ir tokia pat suma padidino debitorinį reikalavimą restruktūrizuojamai UAB „S.“. Tokiais veiksmais ne tik nebuvo atkurtas bendrovės mokumas, bet ir užtikrintas skolų iš debitorių neatgavimas laiku. Be to, teismai padarė neteisingą išvadą, kad BUAB „M.“ 2018 m. rugsėjo 12 d. pervedė 95 995,49 Eur VMI. Šios lėšos buvo priverstinai nurašytos iš bendrovės sąskaitos vykdant priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą, o ne savanoriškai sumažinta mokestinė nepriemoka. BUAB „M.“ negalėjo perversti lėšų dėl bendrovės banko sąskaitoms taikomų apribojimų. Taigi savanoriškai BUAB „M.“ mokestinės nepriemokos po VMI pranešimo įteikimo nesumažino.

4.10.                      Pareiškėjo nuomone, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, byloje buvo įrodytos visos vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo atsiradimo sąlygos, taigi ir ANK 120 straipsnio 1 dalyje nustatyti administracinio nusižengimo sudėties požymiai.

III.        Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išvados

5.       VMI įgalioto atstovo Nepriemokų administravimo departamento Bankroto ir restruktūrizavimo skyriaus vedėjo Jono Čebelio prašymas tenkintinas iš dalies.

6.       ANK 120 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims už kreditorių teisių pažeidimus (kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimą, pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimą ar pavėluotą pateikimą teismui, kreditorių susirinkimų nesušaukimą įstatymuose nustatytais atvejais). Ši teisės norma yra nukreipiančioji (su blanketine dispozicija) ir netiesiogiai nukreipia į kitus teisės aktus, reglamentuojančius kreditorių teises ir juridinių asmenų bankrotą (nemokumą). 

7.       Įmonių bankroto įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2020 m. sausio 1 d.) 8 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nurodoma, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Taigi, pagal šias ĮBĮ nuostatas, pagrindas, nustatantis pareigą įmonės vadovui ar kitiems asmenims pagal kompetenciją kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, yra įmonės nemokumas, kuris pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostatas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. 

8.       Taigi tam, kad įmonės vadovas (ar kiti asmenys pagal kompetenciją) būtų patrauktas administracinėn atsakomybėn už ANK 120 straipsnio 1 dalyje nurodytą neveikimą ar netinkamą veikimą – pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimą (ar pavėluotą pateikimą) teismui, būtina buvo nustatyti tokias sąlygas: 1) įmonė tapo nemoki; 2) įmonės dalyviai per nustatytus terminus nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti; 3) nė vienas kreditorius, iki sueinant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytiems terminams, kai įmonės vadovui (ar kitam asmeniui pagal kompetenciją) kilo pareiga kreiptis į teismą, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. 

9.       Tiek Telšių apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. nutarimo, tiek ir Šiaulių apygardos teismo 2019 m. lapkričio 5 d. nutarties pagrindiniai motyvai konstatuoti, kad buvusio UAB „M.“ vadovo A. P. veiksmuose nėra ANK 120 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusižengimo požymių, buvo tai, kad pagrindinė šios įmonės kreditorė – VMI 2018 m. rugpjūčio 23 d. įteikė pranešimą UAB „M.“ vadovui apie ketinimą kreiptis į apygardos teismą dėl bankroto bylos šiai bendrovei iškėlimo. Minėtu pranešimu bendrovė buvo įspėta, jog, nesumokėjus įsiskolinimo per 30 dienų nuo pranešimo įteikimo dienos, VMI kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei, o tai teismų buvo vertinta kaip aplinkybė, šalinanti būtiną pareigą bendrovės vadovui inicijuoti bankroto bylos iškėlimą. Žemesniųjų instancijų teismų vertinimu, po šio pranešimo A. P. tapo aiškiai žinomi kreditorės ketinimai inicijuoti bankrotą, todėl A. P. turėjo realų pagrindą tikėtis, jog kreditorė iš tikrųjų kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir jam pačiam tokia pareiga tampa neprivaloma. Apylinkės teismas pažymėjo, o apygardos teismas tam visiškai pritarė, kad, norint asmenį patraukti atsakomybėn pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti, kad įmonės vadovas, elgdamasis neteisėtai ir neinicijuodamas bankroto bylos iškėlimo, žino, kad to nesiima daryti ir kreditorius (kreditoriai). Pritarti tokiems teismų motyvams nėra teisinio pagrindo.

10.       Akivaizdu, kad, pagal ĮBĮ nuostatas, bankroto paskirtis ir tikslas yra ne tik pašalinti nemokią įmonę iš rinkos, bet ir, konstatavus įmonės nemokumą, kuo greičiau apsaugoti nemokios įmonės kreditorių ir pačios įmonės interesus. Dėl to ĮBĮ normos nustato įmonės vadovui pareigą nedelsiant kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esamų įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų kreditorių (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas) interesus. Kad joks delsimas negali būti pateisinamas, matyti ir iš ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies nuostatų, nurodančių, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją, esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti. 

11.       Taigi, atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą, spręsdami atsakomybės pagal ANK 120 straipsnį klausimą, teismai visų pirma turi nustatyti bendrovės nemokumo atsiradimo momentą. Būtent nuo šio momento ir skaičiuojami ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodyti kreipimosi į teismą terminai (nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti). Iki sueinant šiems terminams nesiimant jokių teisės aktuose nurodytų, anksčiau minėtų veiksmų, atsiranda pagrindas įmonės vadovui (ar kitam asmeniui pagal kompetenciją) taikyti ANK 120 straipsnį. Tačiau, užuot aiškinęsi įrodinėtinas administracinio nusižengimo aplinkybes, susijusias su bendrovės nemokumo atsiradimo momentu, apylinkės ir apygardos teismai tik akcentavo buvusio šios bendrovės vadovo pareigos kreiptis į teismą pasibaigimo terminą, nepagrįstai siedami jį su, teismų nuomone, administracinę atsakomybę šalinančia aplinkybe.

12.       Kolegija visiškai pritaria pareiškėjo argumentams, kad bendrovės vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo išnykimas, kai pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pateikia kreditorius, nepašalina vadovo atsakomybės už ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos neįvykdymą. Papildomai pažymėtina, kad šioje administracinio nusižengimo byloje apylinkės ir apygardos teismai visiškai nepagrįstai kaip vadovo atsakomybę pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį šalinančią aplinkybę pripažino net ne patį kreditorės kreipimąsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o tik įspėjimą bendrovei apie ketinimą tai daryti. 

13.       Kaip teisingai nurodo pareiškėjas, ANK 120 straipsnio 1 dalyje nurodytas pažeidimas yra trunkamojo pobūdžio – tęsiasi tol, kol egzistuoja ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos ir jo nenutraukia pats asmuo ar kiti asmenys arba išnyksta pareiga įvykdyti veiksmus, kuriuos yra privaloma įvykdyti. Taigi trunkamoji veika paprastai pasibaigia, kai: 1) kaltininkas pats ją nutraukia; 2) tai padaro kiti asmenys ar teisėsaugos institucijos; 3) atsiranda kitų aplinkybių, trukdančių toliau tęsti nusikalstamos veikos darymą; 4) išnyksta kaltininko pareiga atitinkamai veikti.

14.       Sutiktina su tuo, kad, kreditoriui pateikus teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bendrovės vadovui išnyksta pareiga pačiam kreiptis į teismą. Tokiais atvejais kreditoriaus pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo teismui pateikimo momentas žymi tik ANK 120 straipsnyje nurodyto trunkamojo nusižengimo pabaigą. Tačiau tokia aplinkybė, kaip jau buvo paminėta, pati savaime nešalina bendrovės vadovo atsakomybės pagal ANK 120 straipsnį, jei kreditorius tokį prašymą pateikia jau po to, kai bendrovės vadovui buvo kilusi pareiga tai padaryti pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, nepaisant to, ar bendrovės vadovas žinojo, numanė ar bent galėjo numanyti apie kreditoriaus ketinimus. 

15.       Kolegija konstatuoja, kad šioje byloje apylinkės ir apygardos teismai netinkamai taikė ir aiškino ANK 120 straipsnio 1 dalies nuostatas, taip pat buvo padaryta esminių proceso teisės pažeidimų. Pažymėtina ir tai, kad šioje byloje apygardos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo apeliacinį skundą, nenagrinėjo apeliacinio skundo argumentų dėl laikotarpio nustatymo, kada bendrovės vadovui kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nors šis apeliaciniame skunde keliamas klausimas šioje byloje yra svarbus, apygardos teismas tokio klausimo nesprendė. Antai skundžiamos nutarties 24 punkte tiesiogiai nurodyta: „Kadangi Institucijos apeliacinis skundas yra atmestinas ir paliekamas nepakeistas apylinkės teismo nutarimas, kuriuo administracinio nusižengimo bylos teisena yra nutraukiama, kiti apeliaciniame skunde nurodyti klausimai (dėl laikotarpio nustatymo, kada Bendrovės vadovui kilo pareiga kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo) paliekami nenagrinėtini“. Taigi, nebuvo tinkamai nustatomas UAB „M.“ nemokumo atsiradimo momentas, kuris yra svarbus nustatant laikotarpį, nuo kurio bendrovės vadovui kyla ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Taip pat teismai visiškai nevertino ir nemotyvavo, ar veiksmai, kurių ėmėsi A. P., neturėtų būti laikomi priemonėmis įmonės mokumui atkurti. Vietoj to apsiribojo netinkamu ANK 120 straipsnio 1 dalies aiškinimu, vadovo atsakomybę siedami su jo galimu žinojimu apie kreditorės ketinimus kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

16.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Šiaulių apygardos teismo 2019 m. lapkričio 5 d. nutartis naikintina ir administracinio nusižengimo byla perduotina nagrinėti apygardos teismui, kuris, nagrinėdamas šią administracinio nusižengimo bylą, turės iš naujo įvertinti teisėtumo ir pagrįstumo aspektu apylinkės teismo nutarimą pagal institucijos apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 14 dalies 3 punktu,

n u t a r i a : 

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2019 m. lapkričio 5 d. nutartį ir perduoti administracinio nusižengimo bylą nagrinėti apygardos teismui.

Teisėjai                                                                  Tomas Šeškauskas

                                                                              Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

                                                                          Artūras Ridikas