Administracinė byla Nr. I-1081-739/2015
Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00108-2015-4
Procesinio sprendimo kategorija: 1.15.2.3.2; 3.21
(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. lapkričio 16 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Dalia Pranckienė,
sekretoriaujant Virginijai Kriukovienei,
dalyvaujant pareiškėjui D. E.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. E. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato.
Teismas
n u s t a t ė:
pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Panevėžio AVPK), priteisti 100 000 Eur neturtinę žalą, padarytą neteisėtais pareigūnų veiksmais jį laikant Panevėžio AVPK areštinėje.
Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, kad 2015 m. sausio 6 d. dėl procesinių veiksmų atlikimo buvo atvežtas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Panevėžio AVPK areštinę, kurios vienoje iš kamerų 2015 m. sausio 7 d. jis susižalojo ranką, dėl ko neteko daug kraujo, buvo praradęs sąmonę ir jį atgaivino VšĮ Respublikinėje Panevėžio ligoninėje. Šioje ligoninėje pareiškėjas bendravo su psichiatre, kuri išrašė siuntimą vykti gydymui į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, kadangi jo gyvybei grėsė pavojus. Pareiškėjas teigė, kad policijos pareigūnai parvežę jį iš VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės susirinkti daiktų, surakintą antrankiais numetė areštinės koridoriuje ir liepė gulėti ant grindų ir nejudėti, kol pareigūnai sutvarkys dokumentus kelionei į Vilnių, Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Pareiškėjas paaiškino, kad kol jis gulėjo ant grindų, buvo praradęs sąmonę, o sąmonę atgavo nuo pareigūno smūgio į krūtinę. Pareiškėjas teigė, jog jis skundėsi pareigūnams, kad jį pykina, jam yra silpna, tačiau pareigūnai į tai nekreipė dėmesio, tyčiojosi iš jo. Pareiškėjas tvirtino, kad konvojavimo į Laisvės atėmimo vietų ligoninę metu jis toliau buvo įžeidinėjamas pareigūnų, jam buvo labai silpna, ne kartą buvo praradęs sąmonę, į jo nusiskundimus pareigūnai nekreipė jokio dėmesio, be to, kartu su pareigūnais jo į ligoninę nelydėjo medicinos darbuotojas. Visos šios aplinkybės, neatsakingas pareigūnų elgesys sukėlė jam neigiamus išgyvenimus, pažemino jį, įžeidė jo garbę ir orumą. Visa tai sudarė patirtą neturtinę žalą, kurią ir prašė atlyginti.
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, atstovas į teismo posėdį neatvyko, jam apie teismo posėdį tinkamai ir laiku pranešta. Panevėžio AVPK atsiliepime nurodė, kad atstovas teismo posėdyje nedalyvaus (9 b. l.). Atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas 2015 m. sausio 7 d. buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės 12 kameroje, kur susižalojo ranką. Dėl šio pareiškėjo susižalojimo Panevėžio AVPK buvo atliktas tarnybinis patikrinimas, kurio metu policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų nebuvo nustatyta. Panevėžio apskrities VPK areštinės pareigūnai veikė tinkamai ir teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Kadangi pareigūnai jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu neatliko, nėra pagrindo ir neturtinės žalos atlyginimui (6-9 b. l.).
Skundas atmetamas.
Byloje nagrinėjamas pareiškėjo keliamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų Panevėžio AVPK areštinės pareigūnų veiksmų laikant jį Panevėžio AVPK areštinėje ir policijos pareigūnų veiksmų, susijusių su netinkamu pareiškėjo konvojavimu į Laisvės atėmimo vietų ligoninę.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Valstybės institucijos, pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Saugant ir ginant žmogaus teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmenų teisių gerbimą, padarytos žalos kompensavimą, valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų.
Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t.y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Rašytiniai bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2015 m. sausio 7 d. buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje, 12 kameroje. Apie 15 val. 20 min. pareigūnas R. B. pastebėjo, kad pareiškėjas skutimosi peiliuko nuolauža susižalojo kairės rankos dilbį, apie tai pareigūnas nedelsdamas informavo Panevėžio AVPK budinčios pamainos budėtoją S. Ž. ir bendruomenės slaugytoją L. Z. Bendruomenės slaugytoja pareiškėjui suteikė pirmąją medicinos pagalbą – sutvarstydama sužalotą ranką. Pareiškėjas 15 val. 20 min. greitosios medicinos pagalbos automobiliu konvojuotas į VšĮ Respublikinę Panevėžio ligoninę, kur jam perrišta žaizda ir suteikta psichiatro konsultacija. Konsultuojant psichiatrei pareiškėjas D. E. nurodė, kad gydėsi Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, Psichiatrijos skyriuje, „buvo pripumpuotas vaistų“. Psichiatrė įvertinusi pareiškėjo būklę, išrašė siuntimą skubos tvarka stacionariam gydymui vykti į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. 2015 m. sausio 7 d. vakare pareiškėjas buvo konvojuotas į Vilnių, Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Dėl D. E. susižalojimo Panevėžio AVPK areštinėje buvo atliktas tarnybinis patikrinimas, kurio metu buvo surinkti duomenys apie pareiškėjo susižalojimo aplinkybes, tuo metu Panevėžio AVPK areštinėje dirbusius pareigūnus. Patikrinimo metu buvo įvertinti šių pareigūnų, bendruomenės slaugytojos, veiksmai. 2015 m. vasario 5 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 50-IS-12 nustatyta, kad Panevėžio AVPK postinis R. B. tinkamai stebėjo kamerose laikomų asmenų elgesį, kaip to reikalauja Areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos 99.3 punktas, laiku pastebėjo D. E. susižalojimą. D. E. laiku suteikta medicinos pagalba. Apibendrinus tarnybinio patikrinimo išvadoje tyrimo duomenis, konstatuota, kad 2015 m. sausio 7 d. Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai R. B. ir S. Ž. tinkamai vykdė Areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos ir savo pareigybės aprašymuose įtvirtintų funkcijų reikalavimus. Nenustatyta, kad šie pareigūnai 2015 m. sausio 7 d. netinkamai atliko savo pareigas, ir kad būtų pažeidę teisės aktų reikalavimus, todėl jų veiksmuose nėra tarnybinių nusižengimų sudėties (12-37 b. l.). Panevėžio AVPK areštinės pareigūnams tinkamai vykdžius tarnybos pareigas, su tuo susiję pareiškėjo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas tvirtino, kad konvojavimo į Laisvės atėmimo vietų ligoninę metu jis buvo įžeidinėjamas pareigūnų, jam buvo labai silpna, ne kartą buvo praradęs sąmonę, į jo nusiskundimus pareigūnai nekreipė jokio dėmesio, be to, kartu su pareigūnais jo į ligoninę nelydėjo medicinos darbuotojas.
Asmenų konvojavimas Lietuvos Respublikoje vykdomas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis Konvojavimo taisyklėmis (su pakeitimais) (toliau – Konvojavimo taisyklės). Konvojavimo taisyklės nustato konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus. Konvojavimo taisyklių 99 punkte numatyta, kad be asmens sveikatos priežiūros specialisto, turinčio priemones būtinajai medicinos pagalbai teikti, palydos konvojuoti nepriimami ligoniai, kurie skubiai konvojuojami į laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigas arba viešąsias asmens sveikatos priežiūros įstaigas būtinajai medicinos pagalbai suteikti (99.1. punktas). Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 8 d. Nr. V-208 įsakymu patvirtinto Būtinosios medicinos pagalbos ir būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo tvarkos bei masto (su pakeitimais) (toliau – Tvarka) 1 punkte numatyta, kad būtinajai medicinos pagalbai priskiriama pirmoji medicinos pagalba ir asmens sveikatos priežiūros įstaigose (teikiančiose ambulatorines ir/ar stacionarines paslaugas) teikiama skubi medicinos pagalba. Tvarkos 3 punkte nustatyta, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigose (teikiančiose ambulatorines ir/ar stacionarines paslaugas) teikiama skubioji medicinos pagalba yra kvalifikuota asmens sveikatos priežiūros paslauga, kurią teikia gydytojas arba gydytojas kartu su kitais asmens sveikatos priežiūros specialistais. Skubioji medicinos pagalba – tai tokia medicinos pagalba, kuri teikiama nedelsiant (1 kategorija), arba neatidėliotinai (2, 3, 4 kategorijos), kai dėl ūmių klinikinių būklių, nurodytų šios tvarkos Skubios medicinos pagalbos masto lentelės 4 skiltyje, gresia pavojus paciento ir/ar aplinkinių gyvybei arba tokios pagalbos nesuteikimas laiku sukelia sunkių komplikacijų grėsmę pacientams. 7 punkte numatyta, kad pirmoji medicinos pagalba – tai svarbiausi tikslingi veiksmai, skirti padėti kitų ar savo sveikatai bei gyvybei, panaudojant turimas medicinos ir/ar kitokias priemones bei medžiagas, iki nukentėjusiajam/pacientui bus pradėta teikti skubioji institucinė medicinos pagalba arba paciento būklė taps normali, arba bus konstatuota jo mirtis.
Teismas, atsižvelgęs į aukščiau įvardintas nuostatas, apibrėžiančias būtinosios medicinos pagalbos sampratą, byloje nustatytas aplinkybes sprendžia, kad pirmoji medicinos pagalba pareiškėjui buvo suteikta dar Panevėžio AVPK areštinėje ir atvykus greitosios medicinos pagalbos medikams, o VšĮ Respublikinėje Panevėžio ligoninėje pareiškėjui buvo suteikta kvalifikuota skubioji medicinos pagalba. 2015 m. sausio 7 d. VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės medicinos dokumentas patvirtina, kad pareiškėją į ligoninę atlydėjo policijos pareigūnai ir felčerė, iš šių duomenų sprendžiama, kad konvojavimo būtinajai medicininei pagalbai suteikti tvarka nebuvo pažeista (pareiškėją lydėjo ir medicinos darbuotojas). Iš paminėto medicinos dokumento taip pat nustatyta, kad pareiškėjas yra siunčiamas stacionariam gydymui į Laisvės vietų atėmimo ligoninę (19 b. l.). Taigi šie duomenys leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas konvojuotas į Laivės vietų atėmimo ligoninę tolimesniam gydymui, o ne būtinajai medicininei pagalbai suteikti, todėl medicinos darbuotojo palyda nebuvo būtina, o Panevėžio AVPK pareigūnai veikė pagal teisės aktų reikalavimus.
Pareiškėjas teigė, kad konvojuojant jį į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, jis buvo žeminamas pareigūnų. Konvojavimo taisyklių V skyriuje apibrėžiamos konvojuotųjų elgesio su konvojuojamaisiais ypatybės. Įvirtinta, kad konvojuotųjų elgesys su konvojuojamaisiais grindžiamas teisėtumo principu, šie pareigūnai privalo į konvojuojamąjį kreiptis kreipiniu „Jūs“ ir vadinti jį pavarde; draudžiama konvojuojamąjį kankinti, žaloti, žeminti jo orumą arba žiauriai su juo elgtis; pareigūnai, pažeidę elgesio su konvojuojamaisiais taisyklių reikalavimus, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta (121-124 punktai). Byloje nepasitvirtino pareiškėjo teiginiai, kad Panevėžio AVPK pareigūnai pareiškėją žemino, iš jo tyčiojosi, ar atliko kitus neteisėtus veiksmus. Pareiškėjo bloga savijauta buvo susijusi su tuo, kad dėl savęs susižalojimo pareiškėjas patyrė sveikatos sutrikdymą. Be to, pareiškėjo blogą savijautą įtakojo ir pareiškėjo elgesys po savęs susižalojimo: jis savo veiksmais trukdė Panevėžio AVPK areštinėje kuo skubiau pareiškėjui suteikti pirmąją medicinos pagalbą. Tai patvirtino bendruomenės slaugytojos Sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos suteikimo žurnale užfiksuoti duomenys, kad pareiškėjas neleido suteikti jam pirmosios medicinos pagalbos, vartojo necenzūrinius žodžius ir liepė nesiartinti prie jo, atvykus greitosios medicinos pagalbos medikams, pareiškėjas neleido sulašinti į veną specialaus medicininio tirpalo (17-18 b. l.).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, nėra pagrindo konstatuoti, kad Panevėžio AVPK areštinės darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų ar nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, t.y. nėra pagrindo Panevėžio AVPK areštinės darbuotojų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a :
pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.
Teisėja Dalia Pranckienė