Baudžiamoji byla Nr. 1A-250/2013

Teisminio proceso Nr. 1-22-1-00099-2012-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

1.1.3.2.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.7.9.; 1.2.3.1.;

2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.1.15.1.2.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Svajūno Knizlerio (pranešėjo),

teisėjų Kęstučio Jucio, Elenos Vainienės, 

sekretoriaujant Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurore Linai Beinarytei,

nuteistajam A. D. ,

gynėjui advokatui Algimantui Antanui Palijanskui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu dešimčiai metų.

Iš A. D. nukentėjusiajai L. Š. priteista 2260 litų  turtinės ir   10 000 litų  neturtinės  žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjus bylą,

n u s t a t ė:

A. D. nuteistas už tai, kad tyčia nužudė A. K. , tai yra, 2012 m. sausio 26 d., laikotarpiu tarp 19-20 val. (duomenys neskelbtini) esančio baro salėje bei lauke šalia šio pastato, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto dėl asmeninių nesutarimų su A. K. metu, tyčia rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau kaip aštuonis smūgius A. K. į galvą, šonus, kojas, tuo padarė jam nekomplikuotą kairio VI-o šonkaulio lūžį, poodines kraujosruvas dešinio kelio-blauzdos srityje, kairėje bei dešinėje šlaunyse, kairio pakinklio srityje, nosikaulių lūžį, poodines ir veido minkštųjų audinių kraujosruvas abiejų akių viršutiniuose ir apatiniuose vokuose ir nosies nugarėlėje, kraujosruvą abiejų lūpų raudonyje ir pogleivyje, sunkią galvos smegenų traumą pasireiškusią ūmiu kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairio pusrutulio, kraujo išsiliejimu po voratinkliniu galvos smegenų dangalu kairėje kaktinėje-momeninėje skiltyse, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu ir pabrinkimu, abipusiu plaučių uždegimu, nuo ko A. K. mirė.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. D. prašo Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 23 d. nuosprendį pakeisti, perkvalifikuoti jo veiksmus iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 135 straipsnio 1 dalį, nepripažinti jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio, ir sušvelninti paskirtą bausmę, taip pat sumažinti civilinį ieškinį dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo.  

Nuteistasis A. D. teigia, jog apygardos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jis tyčia nužudė A. K. . Nurodo, kad jis su nukentėjusiuoju buvo pažįstamas, susitikę sveikindavosi, niekada nekonfliktavo, taigi jo sąmonėje joks keršto motyvas nebuvo susiformavęs, negalėjo net kilti mintis tą vakarą ką nors blogo padaryti A. K. . Jis nukentėjusiajam įvykio vakarą sudavė du ar tris smūgius, tačiau apygardos teismas nepagrįstai inkriminavo jam ne mažiau kaip aštuonis smūgius. Be to, teismas nevisiškai įvertino jo parodymus, kad šių smūgių sudavimą inicijavo pats nukentėjusysis savo netinkamu elgesiu, vartodamas jo atžvilgiu nešvankius žodžius. Toks A. K. veiksmas iššaukė neadekvačią jo – A. D. reakciją vietoje atsilyginimo žodžiu vartoti smurtą, tačiau jo veiksmai, t.y. 2-3 smūgių sudavimas nukentėjusiajam į veido sritį, negalėjo sukelti A. K. mirties. Nuo jo pavartoto smurto galėjo būti padarytas daugiausiai sunkus kūno sužalojimas, o tai patvirtina, kad nukentėjusysis buvo sumuštas dar ir kitų asmenų.

Apeliantas teigia, kad apygardos teismas nepagrįstai jo parodymus apie įvykio aplinkybes įvertino kaip siekį išvengti atsakomybės dėl atsiradusių pasekmių. Savo išvadą, kad jis – A. D. įvykio aplinkybes aiškina sau palankiai, siekdamas iškelti versiją, kad nukentėjusįjį galėjo sužaloti kiti asmenys ir kitoje vietoje, teismas grindė liudytojų D. L. ir G. B. parodymais, tačiau neatsižvelgė į tai, kad šių liudytojų parodymai buvo nenuoseklūs, prieštaraujantys kitų liudytojų parodymams. Liudytoja L. Š. teisme parodė, jog A. K. jai aiškino, kad jį sumušė  paaugliai, tačiau teismas padarė išvadą, jog šie liudytojos parodymai nepaneigia byloje duotų kitų liudytojų parodymų, nors L. Š. šias aplinkybes sužinojo iš paties nukentėjusiojo. Taip pat nuteistajam nesuprantamas teismo argumentas, jog nukentėjusysis norėjo nuslėpti, kad jį sumušė pažįstamas A. D. . Liudytojas D. L. (t. 1, b. l. 98) davė iš esmės tikrovę atitinkančius parodymus, tačiau teismas nesiaiškino, kodėl, kieno paprašytas jis duoda kitokius parodymus. Liudytojas D. B. (b. l. 111) teismui parodė, kad tuo metu, kai patalpose tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo kilo konfliktas, G. B. įvykio vietoje nebuvo, ji atėjo vėliau, todėl šios liudytojos parodymai, jog ji matė kaip A. D. vieną kartą sudavė A. K. į veidą, neteisingi, teismas neturėjo pagrindo vadovautis jais kaip teisingais visa apimtimi. Nuteistasis pripažįsta, jog gatvėje nukentėjusiojo atžvilgiu vartojo smurtą, tačiau teigia, jog bare smūgių jam nesudavė, gatvėje jo nepargriovė, nebuvo nugriuvęs ir pats, šonkaulio nukentėjusiajam nesulaužė. Apelianto manymu, teismui išsamiai peržiūrėjus fotografijas, filmuotą ikiteisminio tyrimo medžiagą, būtų padarytos išvados, visiškai atitinkančios nusikalstamo įvykio situaciją. Be to, nukentėjusiajam nebuvo suteikta jokia medicininė pagalba, o ją suteikus būtų išvengta jo mirties, ką savo išvadoje patvirtino teismo medicinos ekspertas. Jam pačiam po nukentėjusiojo sužalojimo nebuvo suteikta galimybė pasirūpinti pastarojo sveikata, galvoti, kad nukentėjusysis yra sunkiai sužalotas nebuvo pagrindo, nes pastarasis buvo sąmoningas, pats grįžo į namus, ilsėjosi, atsisakė bet kokios medicininės pagalbos, o civilinė ieškovė L. Š. net nematė reikalo iškviesti savo broliui medikus. Visų šių aplinkybių apygardos teismas tinkamai neįvertino, todėl padarė neteisingas išvadas, kad jo veiksmai sudaro nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, sudėtį.

Nuteistasis A. D. nurodo, kad apygardos teismas, skirdamas bausmę, ne visa apimtimi įvertino jo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias aplinkybes, nepagrįstai jo atsakomybę sunkiančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Nurodo, jog tuos smurtinius veiksmus, kuriuos jis atliko, nieko neslėpdamas pripažino ir dėl jų nuoširdžiai gailisi, tačiau kiti sužalojimai nukentėjusiajam padaryti ne jo veiksmais. Be to ir paties nukentėjusiojo elgesys, t.y. jo įžeidinėjimas nešvankiais žodžiais, dalinai iššaukė jo neteisėtus veiksmus, į ką skirdamas bausmę apygardos teismas neatsižvelgė. Nusikaltimo padarymo metu jis girtas nebuvo. Nei prieš smurto vartojimą, nei po jo niekas nenustatinėjo jo neblaivumo laipsnio. Iš bylos medžiagos matyti, jog į barą įvykio vakarą jis atėjo visiškai blaivus, konfliktinė situacija įvyko jam išgėrus vos kelis gurkšnius alaus, todėl apygardos teismo išvada, kad jis nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, neatitinka tikrovės, ji nėra įrodyta. Skirdamas bausmę apygardos teismas taip pat neįverto tos aplinkybės, kad ankstesnis jo teistumas senai išnykęs, jokių nusikaltimų per dešimties metų laikotarpį jis nepadarė. 

Apeliantas teigia, jog civilinei ieškovei L. Š. priteista per didelė neturtinės žalos atlyginimo suma, nes dėl nukentėjusiojo mirties iš dalies kalta ir pati ieškovė, kuri lankėsi A. K. namuose jam sergant, tačiau nesuteikė jokios medicininės pagalbos, dėl to nebuvo išvengta tokių pasekmių.

Teismo posėdžio metu nuteistasis A. D. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo A. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies: iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog A. D. nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo A. D. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą paduoto apeliacinio skundo ribose, konstatuoja, jog apygardos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus ir jais remdamasis padarė pagrįstas išvadas dėl A. D. kaltės tyčia nužudžius A. K. .

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus nuteistojo A. D. apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, kad mirtini sužalojimai A. K. buvo padaryti kitų asmenų ir kitoje vietoje, o jis nukentėjusiajam sudavė tik du ar tris smūgius, kurie negalėjo sukelti tokių sunkių padarinių.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis A. D. , apklaustas teisiamojo posėdžio metu, kaltu dėl tyčinio A. K. nužudymo neprisipažino ir parodė, kad 2012 m. sausio 26 d., apie 19 val., D. L. pasiūlius, nuėjo į barą, esantį (duomenys neskelbtini), išgerti alaus. Bare D. L. jam nupirko butelį alaus, jie atsisėdo prie staliuko, gėrė alų ir kalbėjosi. Bare taip pat buvo A. K. . Pastarąjį jis pažinojo, taip pat jam buvo žinoma, kad šis pavogė pinigus iš jo kaimynės G. B. , todėl prisėdo prie A. K. pasiaiškinti. Po to jis paskambino G. B. ir pasakė, kad ji ateitų į barą išsiaiškinti su A. K. dėl tų pinigų. Pastaroji atėjo ir jie pradėjo aiškintis. A. K. iš pradžių aiškino, kad G. B. pinigų neėmė, tačiau vėliau prisipažino ir žadėjo juos atiduoti. Jis su A. K. apsižodžiavo, kadangi pastarasis melavo. A. K. bandė pabėgti, išėjo į lauką, o jis išėjo jam iš paskos. Baro viduje jis smūgių A. K. nesudavė. Lauke A. K. iškeikė jį necenzūriniais žodžiais, tuomet jis nesusilaikė ir sudavė du ar tris smūgius kumščiu šiam į nosį, kojomis jo nespardė. Po suduotų smūgių A. K. nenukrito, tik susiėmė už nosies, palenkė galvą ir nuėjo savais keliais, o jis grįžo prie baro durų, nukentėjusiojo nesivijo, kur šis nuėjo, nežino. Po keturių dienų sužinojo, kad A. K. mirė, per tą laiką šis galėjo būti sumuštas kitų asmenų (t. 2, b.l. 109). Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis A. D. laikėsi tokios pačios pozicijos, jog įvykio metu jis nukentėjusiajam sudavė tik du-tris nestiprius smūgius į veidą ir tai įvyko lauke, po ko nukentėjusysis pasišalino iš įvykio vietos, o baro viduje jis A. K. atžvilgiu nesmurtavo, ten tarp jų įvyko tik žodinis konfliktas. Tačiau aptarti nuteistojo A. D. parodymai apie smurto panaudojimo A. K. atžvilgiu aplinkybes prieštarauja įvykį mačiusiu liudytojų D. L. , G. B. ir D. B. parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu.

Liudytojas D. L. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2012 m. sausio 26 d. kartu su A. D. atėjo į barą išgerti alaus. Ten jau buvo A. K. . A. D. su pastaruoju susiginčijo dėl kažkokios skolos ir vieną kartą sudavė A. K. . Po to ginčo jis, A. D. , D. B. ir G. B. išėjo į lauką parūkyti. Po kurio laiko iš baro namo išėjo ir A. K. . Jam paėjus apie 50 metrų, A. D. ėmė jį vytis. Jis dar bandė sulaikyti nuteistąjį, bet nepavyko. Tuomet jis su G. B. išėjo į gatvę pasižiūrėti, kas bus. Matė, kad A. D. pargriovė A. K. ant žemės ir, jiems abiems gulint, sudavė ranka kelis smūgius kažkur į šoną, galvą. Po to A. D. sugrįžo prie baro, o A. K. liko gulėti. Vėliau G. B. jam pasakojo, kad praeidama pakėlė A. K. . Grįžęs A. D. jiems nieko nesakė, bare jie toliau išgėrinėjo. Pirmas namo išėjo D. B. , o jis su A. D. išėjo vėliau. Einant pro tą vietą, kur A. D. mušėsi su A. K. , ant sniego matė kraujo dėmes. A. D. dar pasakė, kad daug kraujo nuleido A. K. . Jie išsiskirstė į namus, o po kelių dienų iš draugo sužinojo, kad A. K. mirė  (t. 2, b. l. 110).  Ikiteisminio tyrimo metu, išskyrus pirmąją apklausą, liudytojas D. L. nurodė iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes, savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu. Liudytoja G. B. teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad 2012 m. sausio 26 d. jai paskambino A. D. ir pakvietė ateiti į barą išsiaiškinti su A. K. dėl pinigų. Buvo toks atvejis, kad po A. K. apsilankymo jos namuose nuo stalo dingo pinigai. Ji žinojo, kad tuos pinigus paėmė A. K. . Atėjusi į barą ji pasakė A. D. , kad su A. K. dėl tų pinigų jau išsiaiškino. Po to matė, kaip A. D. bare sudavė vieną kartą A. K. į veidą. Tuo metu bare dar buvo D. B. ir D. L. , jie visi išėjo į lauką parūkyti, bare liko tik A. K. . Jiems berūkant apsirengęs iš baro išėjo ir A. K. . Jis nuėjo link Kiečių gatvės, o A. D. jį nusivijo. Ji taip pat nusekė jiems iš paskos, kartu ėjo ir D. L. . Jie pamatė A. D. ir A. K. nukritusius ant sniego. A. K. gulėjo ant pilvo, o A. D. – šalia, buvo uždėjęs ranką ant A. K. . Toliau ji nežiūrėjo ir grįžo prie baro. Už kelių minčių grįžo A. D. . Po to, jau eidama namo, rado A. K. gulintį toje pačioje vietoje, kur prieš tai šis buvo nukritęs su A. D. . A. K. buvo sąmoningas, bet kruvinas. Ji padėjo jam atsistoti, nuvedė ir pastatė prie tvoros. A. K. pasakė jai, kad eis namo. Ji pati taip pat nuėjo namo. Po pusvalandžio su savo draugu nuėjo į tą pačią vietą, bet A. K. ten nebuvo, matėsi tik kraujo dėmės. Ties ta vieta pamatė D. L. su A. D. (t. 2, b. l. 110-111). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja davė iš esmės analogiškus parodymus, juos patvirtino parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu. Liudytojas D. B. teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad 2012 m. sausio 26 d. buvo bare, esančiame (duomenys neskelbtini). Tame pačiame bare taip pat buvo A. K. , o vėliau atėjo D. L. ir A. D. . Pastarasis prisėdo prie A. K. . Jie pradėjo kažką aiškintis apie pinigus, ginčytis. Ginčo metu A. D. sudavė A. K. į veidą, po to aprimo. Jie visi išėjo į lauką parūkyti, o A. K. liko bare, išėjo truputėlį vėliau, kai jie visi rūkė lauke. Kas nusivijo A. K. nematė, į tą pusę nežiūrėjo. Po to jie dar bare išgėrė ir išsiskirstė (t. 2, b. l. 111). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas nurodė iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes, tačiau aiškino, jog būdamas lauke matė, kaip A. D. nusekė paskui nueinantį A. K. (t. 1, b. l. 125-126). Teisminio nagrinėjimo metu perskaičius šiuos parodymus, liudytojas D. B. patvirtino juos kaip teisingus ir paaiškino, jog šiuo metu gal ne viską prisimena. 

Taigi, iš pirmiau aptartų faktinių duomenų matyti, jog įvykį matę liudytojai D. L. , G. B. ir D. B. viso proceso metu nuosekliai parodė, kad žodinio konflikto tarp A. D. ir A. K. metu baro salėje nuteistasis sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį į veido sritį, o vėliau, jiems visiems jau būnant lauke, iš baro išėjusį A. K. nusivijo. Kas vyko toliau, liudytojas D. B. nematė, tačiau liudytojai D. L. ir G. B. , kurie ėjo nuteistajam iš paskos pasižiūrėti, kas vyksta tarp pastarojo ir nukentėjusiojo, nuosekliai aiškino, kad A. D. pargriovė A. K. ir pats kartu su juo nukritęs smūgiavo nukentėjusiajam į galvą, šoną. 

Nuteistasis A. D. apeliaciniame skunde nepagrįstai ginčija liudytojų D. L. ir G. B. parodymų patikimumą. Visų pirma, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad šie liudytojai būtų suinteresuoti nepagrįstai apkaltinti apeliantą labai sunkaus nusikaltimo padarymu. Priešingai, kaip matyti iš bylos medžiagos, tiek D. L. , tiek G. B. santykiai su nuteistuoju A. D. iki įvykio buvo draugiški. Nors pirmosios apklausos metu liudytojas D. L. nurodė nematęs, kad A. D. smurtautų A. K. atžvilgiu įvykio metu (t. 1, b. l. 98-99), tačiau jau sekančios apklausos metu  paaiškino, kad pirminiai jo parodymai neatitinka tikrovės, jis juos davė norėdamas, kad A. D. viską prisipažintų pats (t. 1, b. l. 100-101). Teisiamojo posėdžio metu, atsakydamas į teisėjo klausimus, liudytojas D. L. taip pat patvirtino, kad pirmosios apklausos metu sakė netiesą, nes nenorėjo pakenkti savo draugui A. D. (t. 2, b. l. 110). Toks liudytojo D. L. paaiškinimas yra įtikinantis, juolab, kad pirminiai jo parodymai neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kai tuo tarpu vėliau duoti parodymai buvo nuoseklūs ir atitiko kitus byloje esančius faktinius duomenis. Iš bylos duomenų matyti, jog teisiamojo posėdžio metu liudytojas D. B. parodė, kad liudytoja G. B. į barą atėjo jau po to, kai A. D. baro salėje sudavė smūgį A. K. , tačiau toks jo aiškinimas prieštarauja liudytojų D. L. ir G. B. parodymams. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojas D. B. tokias aplinkybes nurodė tik atsakinėdamas į nuteistojo klausimus, tuo tarpu prieš tai jis teismui paaiškino, jog neprisimena, kuriuo metu į barą atėjo G. B. .  Pažymėtina ir tai, jog ikiteisminio tyrimo metu ne kartą apklaustas liudytoju, tame tarpe ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją, D. B. iš viso neužsiminė, kad įvykio dieną bare buvo ir G. B. . Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, rodo, jog D. B. iš tiesų neprisiminė, kada G. B. atėjo į barą, o pirmiau paminėtus parodymus teisiamojo posėdžio metu davė manydamas, jog tokiu būdu gali pagelbėti savo draugui A. D. . Įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog A. D. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo abejoti nuosekliais liudytojų D. L. ir G. B. parodymais apie įvykio aplinkybes, juolab, kad juos patvirtina ir objektyvūs bylos duomenys. Kaip matyti iš 2012 m. vasario 9 d. įvykio vietos apžiūros protokolo ir specialisto išvados Nr. 140-(992)-Is1-2261, prie baro (duomenys neskelbtini), ant tvoros pamato, esančio ties dviejų pastatų tvorų susikirtimo vieta, ir ant lietvamzdžio t.y. toje vietoje, kur pasak liudytojų A. D. pargriovė A. K. ir smurtavo jo atžvilgiu, rastas kraujas, kurio genotipas sutampa su A. K. genotipu (t. 1, b. l. 20-29, 34-35). Pažymėtina ir tai, kad  A. K. buvo maždaug 15 cm aukštesnis už A. D. , o tai rodo, jog pastarasis negalėjo suduoti nukentėjusiajam smūgių į veido sritį jo paties nurodomomis aplinkybėmis, t.y. jiems abiems stovint. Todėl apygardos teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, pagrįstai rėmėsi pirmiau aptartais nuosekliais liudytojų D. L. , G. B. ir D. B. parodymais, kurie iš esmės sutapo tarpusavyje ir atitiko kitas byloje nustatytas faktines aplinkybes, o apelianto iškeltą įvykio versiją teisingai įvertino kaip pasirinktą gynybinę poziciją, siekiant išvengti atsakomybės už savo veiksmais sukeltas pasekmes.

Iš specialisto išvados Nr. M121/12(02) ir A. K. lavono tyrimą atlikusio teismo medicinos eksperto S. Mekšraičio paaiškinimų, duotų ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, matyti, kad nukentėjusiajam A. K. buvo konstatuota galvos trauma, pasireiškusi ūmiu kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairio pusrutulio, kraujo išsiliejimai po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairio pusrutulio, kraujo išsiliejimu po voratinkliniu galvos smegenų dangalu kairėje kaktinėje-momeninėje skiltyse; nosikaulių lūžis; poodinės ir veido minkštųjų audinių kraujosruvos abiejų akių viršutiniuose ir apatiniuose vokuose ir nosies nugarėlėje; kraujosruva abiejų lūpų raudonyje ir pogleivyje. Taip pat konstatuotas nekomplikuotas kairio VI-o šonkaulio lūžis, poodinės kraujosruvos dešinio kelio-blauzdos srityje, kairėje šlaunyje, dešinėje šlaunyje, kairio pakinklio srityje. Galvos sužalojimai būdingi smūgių sudavimui, padaryti ne mažiau trijų trauminių poveikių pasekoje – vienas trauminis smūgis į lūpas, vienas į akį ir trečias į kitą akį, apimant nosies nugarėlę. Suduoti smūgiai į veido sritį sukėlė kraujavimą smegenyse, kuris ir tapo mirties priežastimi. Mirtiną galvos traumą nukentėjusysis patyrė 1-3 paros iki mirties. Kiti sužalojimai, kurie įtakos mirčiai neturėjo, padaryti kietais bukais daiktais ne mažiau penkių trauminių poveikių pasekoje. Šių sužalojimų pobūdis neprieštarauja, kad jie būtų padaryti artimu galvos žalojimui laikui (t. 1, b. l. 40, 41-45, t. 2, b. l. 121-122).

Nuteistasis A. D. savo apeliaciniame skunde teigia, kad paminėti sužalojimai nukentėjusiajam galėjo būti padaryti kitų asmenų. Ši apelianto nurodyta aplinkybė buvo tiriama  bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau jokiais faktiniais duomenimis nepasitvirtino. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, konfliktas tarp A. D. ir A. K. , kurio metu nuteistasis smurtavo nukentėjusiojo atžvilgiu, vyko 2012-01-26 laikotarpyje tarp 19.00 val. ir 20.00 val., o šiek tiek po 20 val. A. K. jau buvo savo namuose, kas faktiškai paneigia galimybę, kad nukentėjusysis įvykio vakarą galėjo būti sumuštas dar ir kitų asmenų, juolab, kad jau po A. D. panaudoto smurto pastarasis pats savarankiškai pasikelti negalėjo, atsistojo tik su liudytojos G. B. pagalba, taigi buvo pakankamai stipriai sužalotas. Apeliantas savo skunde akcentuoja nukentėjusiosios L. Š. parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu, jog įvykio dieną A. K. jai sakė, kad jį sumušė paaugliai. Tačiau nuteistasis nutyli tas aplinkybės, jog ši liudytoja, duodama parodymus teisme, taip pat nurodė, jog iš brolio pasakytų žodžių, kad jį sumušė paaugliai, ji suprato, jog pastarasis iš tikrųjų žino, kas jį sumušė, tačiau nenori jai sakyti tiesos (t. 2, b. l. 109-110). Be to, nukentėjusysis jai nurodė, kad jį sumušė (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, o tai atitinka bylos duomenimis nustatytą įvykio vietą, kur iš tiesų jį sumušė nuteistasis A. D. . Kaip matyti iš jau paminėtos specialisto išvados ir teismo medicinos eksperto S. Mekšraičio paaiškinimų teisme, A. K. mirtis įvyko laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 28 d. 21.30 val. iki sausio 29 d. 13.30 val. dėl sunkios galvos traumos, kurią  nukentėjusysis patyrė 1-3 paros iki mirties, o tai neprieštarauja apygardos teismo nustatytam A. D. nusikalstamų veiksmų padarymo laikui. Teismo medicinos ekspertas S. Mekšraitis teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad tokių duomenų, kurie patvirtintų, jog A. K. būtų sumuštas dar kartą, atliekant tyrimą,  nebuvo gauta, be to, esant nustatytam galvos sužalojimui po paros laiko ir negalėjo būti taip, kad nukentėjusysis su kažkuo bendrautų, būtų sąmoningas. Savarankiškus veiksmus A. K. galėjo atlikti tik maždaug 2-3 valandas po traumos, kuomet tęsėsi vadinamasis „šviesus periodas“, kai atrodo, kad niekas neįvyko, kol nesusikaupia reikiamas kraujo kiekis ir neišsivysto smegenų spaudimas.  Po to pasireiškia klinikiniai reiškiniai, žmogų ištinka koma, kuri gilėja, kol priveda prie mirties. Kol žmogus yra komos būsenos, atrodo, kad jis miega, nes kvėpavimas nedingsta iki klinikinės mirties, tačiau iš tikrųjų jau yra nesąmoningas (t. 2, b. l. 121-122). Šios teismo medicinos eksperto nurodytos aplinkybės atitinka nukentėjusiosios L. Š. nurodytas aplinkybes, kad sekančią dieną po įvykio atvykusi aplankyti A. K. , pastarąjį rado gulintį toje pačioje lovoje, kur paliko jį įvykio išvakarėse, o kadangi pastarasis kvėpavo, pagalvojo, kad šis miega, bei įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotus duomenis, iš kurių matyti, kad 2012 m. sausio 30 d.  nukentėjusysis buvo rastas tokioje pačioje padėtyje, tačiau jau negyvas (t. 1, b. l. 11-14).

Esant šių aplinkybių visumai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apygardos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio nuostatų, ir padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis 2012 m. sausio 26 d., laikotarpiu tarp 19-20 val., baro, esančio (duomenys neskelbtini), viduje bei lauke šalia paminėto pastato konflikto dėl asmeninių nesutarimų metu tyčia rankomis ir kojomis sudavė nukentėjusiajam ne mažiau kaip aštuonis smūgius į galvą, šonus ir kojas, ir būtent šie jo nusikalstami veiksmai smurtaujant A. K. atžvilgiu ir padarant pastarajam nustatytus sužalojimus, tame tarpe sunkią galvos smegenų traumą, buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su atsiradusiomis pasekmėmis, t.y. A. K. mirtimi. Šiuos nuteistojo nusikalstamus veiksmus apygardos teismas tinkamai įvertino baudžiamojo įstatymo požiūriu.

Pagal BK 129 straipsnį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų, t. y. tyčia neteisėtai atėmė kito žmogaus gyvybę. BK 129 straipsnyje nurodytas nusikaltimas gali būti padaromas  tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors to nenorėjo, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (kasacinės nutartys Nr. 2K-109/2009, 2K-302/2010, 2K-446/2010, 2K-196/2011 ir kt.). Nuteistasis A. D. savo apeliaciniame skunde pažymi, kad iki įvykio jis buvo geruose santykiuose su nukentėjusiuoju ir įvykio vakarą net negalvojo jam ką nors bloga padaryti, t.y. nenorėjo jo nužudyti, tačiau, kaip jau minėta, kilusio tarpusavio konflikto metu jis sudavė A. K. ne mažiau kaip aštuonis smūgius, iš kurių ne mažiau kaip tris – į gyvybiškai svarbią ir pažeidžiamiausią kūną vietą, t.y. veido sritį. Įvykio metu nukentėjusiajam buvo padaryta sunki galvos trauma, pasireiškusi kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu, taip pat nustatytas nosikaulių lūžis, kas rodo, jog suduoti smūgiai buvo pakankamai stiprūs. Taigi, smūgiuodamas nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbią kūno vietą, nuteistasis privalėjo suvokti ir suvokė, jog tokiais veiksmais kelia pavojų nukentėjusiojo sveikatai ir numatė, kad dėl jo suduotų smūgių pastarajam gali būti padaryti sužalojimai, tame tarpe ir tokie, dėl kurių šis gali mirti. Nors A. D. tikslo nužudyti A. K. neturėjo, tačiau, pasirinkdamas tokį pavojingą veikimo būdą, galimoms savo veiksmų pasekmėms, t.y. nukentėjusiojo mirčiai, buvo abejingas, ką patvirtina ir pastarojo veiksmai po nusikalstamos veikos padarymo, kuomet palikęs gulintį ir kraujuojantį A. K. , jis sugrįžo į barą užbaigti gerti pradėtą butelį alaus. Įvertinęs šias aplinkybes, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, jog A. D. tyčia nužudė A. K. , ir teisingai nustatytus jo nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija pažymi, jog vadovaujantis teismų praktika, nustačius, kad nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti (kasacinės nutartys Nr. 2K-112/2006, 2K-361/2006, 2K-479/2006, 2K-652/2006 ir kt.). Taigi, tos aplinkybės, kad A. K. mirė ne iš karto po to, kai A. D. jį sužalojo, ir kad nukentėjusysis atsisakė medikų pagalbos, apygardos teismo išvadų dėl nuteistojo A. D. nusikalstamų veiksmų teisinio vertinimo nepaneigia. Kvalifikuoti A. D. nusikalstamus veiksmus pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra įstatyminio pagrindo.

Apeliaciniame skunde nuteistasis A. D. teigia, jog apygardos teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, nepakankamai išsamiai įvertino filmuotą ikiteisminio tyrimo medžiagą bei byloje esančias fotonuotraukas, tačiau nekonkretizuoja, kokios konkrečios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, jo manymu, nebuvo įvertintos. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, tokių aplinkybių taip pat nenustatė, todėl šį apeliacinio skundo argumentą vertina kaip deklaratyvų ir plačiau dėl jo nepasisako.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo A. D. apeliacinio skundo argumentu, jog apygardos teismas nepagrįstai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis nužudė A. K. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apygardos teismas nuteistojo A. D. apsvaigimą nuo alkoholio konstatavo remdamasis vien tik liudytojų parodymais, kad pastarasis vartojo alkoholį. Tačiau, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistasis A. D. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme teigė, jog nusikalstamos veikos padarymo metu buvo blaivus, nes įvykio dieną iki atėjimo į barą alkoholio nevartojo, o bare D. L. jam nupirko butelį alaus, kurį iki konflikto su A. K. jis vos nugėrė. Įvykio vietoje buvę ir su A. D. bendravę liudytojai taip pat nenurodė, jog pastarasis buvo  apsvaigęs nuo alkoholio ar iki įvykio išgėrė jo kur kas daugiau, nei kad pats nurodė. Kitų duomenų, patvirtinančių A. D. apsvaigimą nuo alkoholio nusikalstamos veikos padarymo metu, byloje nėra, todėl apygardos teismas nepagrįstai šią aplinkybę pripažino nuteistojo atsakomybę sunkinančia. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apygardos teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, iš nuosprendžio pašalinant A. D. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, kad jis nužudė A. K. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1 punktas). Tuo pačiu teisėjų kolegija konstatuoja, jog pašalinus A. D. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, švelninti jam pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę nėra teisinio pagrindo.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas nuteistajam A. D. paskyrė teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta.

Bylos duomenimis, nuteistasis A. D. padarė tyčinį labai sunkų nusikaltimą žmogaus gyvybei (BK 11 straipsnio 6 dalis), sukėlusį neatstatomas pasekmes – dėl jo veiksmų nukentėjusysis A. K. neteko gyvybės. Šį nusikaltimą nuteistasis padarė veikdamas netiesiogine tyčia, nusikaltimo padarymui nenaudojo jokių įrankių. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog A. D. turi mažametį sūnų, tačiau yra išsituokęs ir su šeima negyvena, iki nusikaltimo padarymo niekur nedirbo (t. 2, b.l. 7, 14). Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad A. D. praeityje buvo nusikaltęs (t. 2, b.l. 13, 24-26). Nors teistumas už šį nusikaltimą yra išnykęs, tačiau tiek ši aplinkybė, tiek byloje esantys duomenys apie tai, jog pastarasis ne kartą buvo baustas administracine tvarka, be to, 2009 m. sausio 25 d. padarė nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, dėl kurio ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas A. D. susitaikius su nukentėjusiuoju (t. 2, b.l. 8-9, 19-20, 36-37), neigiamai charakterizuoja apeliantą ir rodo jo palinkį daryti teisės pažeidimus. Yra viena apygardos teismo nustatyta A. D. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – jis pripažino faktines įvykio aplinkybes ir nuoširdžiai gailisi, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Kolegijos manymu, įvertinus aukščiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apygardos teismo nuosprendžiu nuteistajam A. D. paskirta laisvės atėmimo bausmė, mažesnė už BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą šios bausmės vidurkį, nėra aiškiai per griežta. Tokia bausmė yra teisinga, ji atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus ir nėra teisinio pagrindo ją švelninti.

Nuteistasis A. D. apeliaciniame skunde teigia, jog apygardos teismas, skirdamas bausmę, neįvertino tos aplinkybės, kad jo neteisėtus veiksmus iš dalies lėmė paties nukentėjusiojo elgesys, t.y. įžeidinėjimas nešvankiais žodžiais. Tačiau, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, įvykio vakarą A. D. , atėjęs į  barą, prisėdo prie A. K. ir ėmė su pastaruoju aiškintis dėl skolos jo kaimynei G. B. , nors su šia skola jis pats iš esmės niekaip nebuvo susijęs. Apelianto iniciatyva aiškinimasis dėl paminėtų pinigų, lydimas smūgio kumščiu nukentėjusiajam į veidą, vyko ir po to, kai į barą atėjusi G. B. paaiškino jam, kad su A. K. dėl šios skolos jau yra išsiaiškinusi, o kai nukentėjusysis, norėdamas nutraukti konfliktą, apsirengė ir išėjo iš baro, A. D. jį nusivijo ir sumušė. Taigi, ne kas kitas, o pats nuteistasis buvo šio konflikto  iniciatorius. Be to, nė vienas iš įvykį mačiusių liudytojų nenurodė, kad A. K. būtų pasakęs kokius nors A. D. įžeidžiančius žodžius, o ir pats nuteistasis, aiškindamas šias aplinkybes nebuvo nuoseklus – ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad buvo supykęs ant A. K. , nes šis melavo, kad neėmė pinigų, be to, pamanė, kad jis nori pabėgti, vėliau aiškino, kad nukentėjusysis jį pastūmė, ir tik teisiamojo posėdžio metu ėmė aiškinti, jog nukentėjusysis lauke jį įžeidė, iškeikdamas necenzūriniais žodžiais. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuoti, jog A. K. įvykio metu elgėsi netinkamai ir tokiu savo elgesiu paskatino nuteistąjį smurtauti jo atžvilgiu, nebuvo ir nėra jokio pagrindo.  

Nuteistasis A. D. apeliaciniu skundu prašo sumažinti nukentėjusiajai L. Š. priteisto neturtinės žalos atlyginimo sumą, tačiau toks nuteistojo prašymas negali būti patenkintas.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Nukentėjusiojo patirtos žalos vertinimas yra teismo prerogatyva, kuris tai daro vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, sukrėtimą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Šiuo konkrečiu atveju byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad nuteistasis A. D. nužudė nukentėjusiosios L. Š. brolį A. K. . Tokia smurtinė brolio mirtis neabejotinai sukėlė skaudžius dvasinius išgyvenimus jo seseriai. Nors, kaip matyti iš bylos duomenų, L. Š. su žuvusiuoju gyveno atskirai, paskutiniu metu A. K. vedė ne visai tinkamą gyvenimo būdą, nepaisant to, jų tarpusavio ryšys nebuvo nutrūkęs, L. Š. bendravo su broliu ir juo rūpinosi. Kolegijos manymu, įvertinus visas byloje nustatytas aplinkybes, nukentėjusiajai priteista 10 000 litų dydžio neturtinės žalos atlyginimo suma nėra aiškiai per didelė, ji atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus.

Nepagrįstas nuteistojo A. D. apeliacinio skundo argumentas, jog pati nukentėjusioji iš dalies kalta dėl nukentėjusiojo mirties. Kaip jau minėta, mirtini sužalojimai A. K. buvo padaryti nuteistojo A. D. nusikalstamais veiksmais, todėl jis kaip niekas kitas suprato, kokio sunkumo sužalojimai nukentėjusiajam galėjo būti padaryti. Nepaisant to, sumušęs A. K. , paliko jį gulėti lauke ir nesiėmė jokių priemonių, kad sužalotajam  būtų suteikta kokia nors pagalba. Tuo tarpu nukentėjusioji L. Š. paties įvykio, kuomet A. K. buvo sužalotas, nematė, ir priešingai nei apeliantas, objektyviai negalėjo įvertinti A. K. padarytų sužalojimų pobūdžio bei jų keliamo pavojaus pastarojo gyvybei. Todėl ta aplinkybė, jog pastaroji, A. K. kategoriškai atsisakius medikų pagalbos, jo paklausė ir greitosios medicinos pagalbos neiškvietė, negali būti vertinama kaip aplinkybė, sudaranti pagrindą sumažinti jai iš kaltininko priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

               Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 23 d. nuosprendį pakeisti:

               pašalinti iš nuosprendžio A. D. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nužudė A. K. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

               Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas                                                                         Svajūnas Knizleris

Teisėjai                                                                                                Kęstutis Jucys

Elena Vainienė