Civilinė byla Nr. e2A-226-516/2017

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00137-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.29.4.; 3.1.3.3.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės gyvenamųjų namų statybos bendrijos „Eglė“ ir trečiųjų asmenų A. M., J. Š. ir Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo                                2016 m. birželio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-679-273/2016 pagal ieškovės akcinės bendrovės DNB banko patikslintą ieškinį atsakovei gyvenamųjų namų statybos bendrijai „Eglė“ dėl skolos išieškojimo, išieškojimą nukreipiant į įkeistą nekilnojamąjį turtą; tretieji asmenys A. L., O. N., L. T., V. P., I. A., E. A., E. A., M. A., R. B., Ž. B., I. D., D. K., G. B., D. L., V. L., A. B., A. O. B., S. Š., A. A., A. M., R. P., J. Š., O. E. K., R. V., E. G. C., N. M., A. M., K. S., D. G., D. V., I. Č., G. P., R. Š., A. M., Vilkaviškio rajono savivaldybė, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl skolos išieškojimo iš gyvenamųjų namų statybos bendrijos, išieškojimą nukreipiant į įkeistą nekilnojamąjį turtą.
2. Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) DNB bankas ieškinyje prašė: priteisti iš atsakovės gyvenamųjų namų statybos bendrijos (toliau – GNSB) „Eglė“ 208 974,98 Eur skolą, procesines 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, žyminį mokestį bei kitas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
3. Taip pat prašė skolos išieškojimą nukreipti į ieškovei 1994 m. liepos 14 d. sutartimi, reg.             Nr. I-2611 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais įkeistą nekilnojamąjį turtą, parduodant šį turtą iš viešųjų varžytynių:
1. butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), priklausantį A. M.;
2. butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), priklausantį J. Š.;
3. butą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), priklausantį R. P.;
4. butą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), priklausantį Vilkaviškio r. savivaldybei;
5. butą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), priklausantį Vilkaviškio r. savivaldybei;
6. butą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), priklausantį Vilkaviškio r. savivaldybei;
7. butą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), priklausantį Vilkaviškio r. savivaldybei;
8. butą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), priklausantį Vilkaviškio r. savivaldybei;
9. butą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), priklausantį Vilkaviškio r. savivaldybei;
10. butą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), priklausantį Vilkaviškio r. savivaldybei;
11. butą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), priklausantį Vilkaviškio r. savivaldybei;
12. butą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), priklausantį Vilkaviškio r. savivaldybei;
13. butą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), priklausantį Vilkaviškio r. savivaldybei;
14. butą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), priklausantį Vilkaviškio r. savivaldybei;
15. butą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), priklausantį Vilkaviškio r. savivaldybei;
16. butą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), priklausantį Vilkaviškio r. savivaldybei;
17. butą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), priklausantį Vilkaviškio r. savivaldybei;
18. butą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), priklausantį Vilkaviškio r. savivaldybei;
19. butą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), priklausantį Vilkaviškio r. savivaldybei;
20. butą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), priklausantį Vilkaviškio r. savivaldybei;
21. butą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), priklausantį Vilkaviškio r. savivaldybei;
22. butą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), priklausantį Vilkaviškio r. savivaldybei;
23. butą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), priklausantį Vilkaviškio r. savivaldybei.
4. Ieškovė nurodė, kad ji GNSB „Eglė“ suteikė 914 150,35 Lt kreditą gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilkaviškyje, statybai pagal 1993 m. liepos 20 d. Kreditinę sutartį             Nr. 1, 1994 m. gegužės 11 d. Kreditinę sutartį Nr. 1, 1995 m. balandžio 4 d. Kreditinę sutartį Nr. 2, 1996 m. liepos 30 d. Kreditinę sutartį Nr. 3, 1996 m. gruodžio 16 d. Kreditinę sutartį Nr. 4 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais. Užtikrinant bendrijos prievolių pagal sutartis tinkamą įvykdymą, 1994 m. liepos 14 d. turto įkeitimo sutartimi, reg. Nr. I-2611 buvo įkeistas nekilnojamas turtas: 90 butų gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilkaviškyje.
5. GNSB „Eglė“ sutartinių įsipareigojimų nevykdė, nustatytais terminais negrąžino dalies kredito, nemokėjo laiku palūkanų ir delspinigių, todėl ieškovė sutartis nutraukė. GNSB „Eglė“ iki 2016 m. sausio 15 d. yra skolinga ieškovei 209 834,28 Eur, kur 145 245,34 Eur – kredito dalis; 53 750,83 Eur palūkanos; 10 838,11 Eur delspinigiai. Atsakovei yra skolingi šių butų savininkai: buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); buto unikalus                     Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).
6. Dalis GNSB „Eglė“ narių grąžino kreditą, todėl daliai gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilkaviškyje, butų įkeitimas (hipoteka) buvo išregistruoti. Ieškovės nuomone, nepaisant to, gyvenamasis namas liko įkeistas bankui, todėl nesudarius skolos perkėlimo sutarčių, taip pat šiame name esančių atskirų butų neįkeitus bankui ir nesudarius įkeitimo sutarčių, hipoteka šiuo metu galioja butams, esantiems gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), į kuriuos prašoma nukreipti skolos išieškojimą.
7. Atsiliepime atsakovė GNSB „Eglė“ prašė ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
8. Nurodė, kad pagal sutartis ieškovė prisiėmėa pareigą suteikti kreditą sutartyje nurodyto limito ribose, gavęs rajono valdybos paskirstymą. 2004 m. gegužės 10 d. Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pranešime Nr. (2.68-07)-5K-0412808-6K-0405492 nurodyta, kad lengvatiniai kreditai GNSB „Eglė“ buvo suteikti iš valstybės lėšų, iš Bendrojo paramos gyvenamiesiems namams, butams statyti arba pirkti fondo, o palūkanos ir delspinigiai yra atlygis bankui už minėtų paskolų administravimą.
9. Kadangi ieškovė GNSB „Eglė“ kreditavo ne iš nuosavų, bet iš valstybės lėšų, reikalavimas dėl skolos priteisimo yra nepagrįstas. Be to, ieškovė nedetalizavo skolos dydžio pagal kiekvieną sutartį. Reikalavimams dėl palūkanų ir delspinigių priteisimo turi būti taikoma ieškinio senatis. Įkeitimo sutartimis buvo užtikrintas tik banko interesas į banko atlyginimą, įkaito turėtoju netapo paskolos davėjas – valstybė. Todėl, jeigu ir būtų nukreiptas išieškojimas į butus, tai išieškojimo nukreipimas galimas tik priteistų palūkanų ir delspinigių apimtimi.
10. Trečiasis asmuo Vilkaviškio rajono savivaldybė atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
11. Nurodė, kad ieškovė galimai neteisėtai reikalauja jos naudai priteisti kredito dalį, priklausančią valstybei, nes lengvatiniai kreditai atsakovei buvo suteikti iš valstybės lėšų. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu bankui suteikta teisė kreiptis į teismą dėl valstybės lėšų priteisimo. Nuo 1996 m. gruodžio 30 d. priėmimo naudoti aktu pripažinus, kad 90 butų ginčo gyvenamasis namas tinkamas naudoti, tiek ieškovė, tiek atsakovė GNSB „Eglė“ privalėjo elgtis apdairiai ir rūpestingai, bendrijos narius, nesudariusius ar atsisakiusius sudaryti lengvatinio kredito sutartį su banku ir buto įkeitimo sutartį, šalinti iš bendrijos.
12. Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį tenkinti.
13. Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog lengvatiniams kreditams teikti naudojamos valstybės biudžeto lėšos ir siekiant užtikrinti tinkamą lengvatinių kreditų panaudojimą, Lietuvos Respublikos finansų ministerija su ieškove sudarė sutartis dėl lengvatinių kreditų administravimo. 1999 m. rugsėjo 30 d. pavedimo sutartimi Nr. 353 ieškovė įsipareigojo Lietuvos Respublikos finansų ministerijos vardu ir sąskaita atlikti juridinius ir kitus veiksmus, susigrąžinant suteiktas paskolas, tame tarpe, iš fizinių ir juridinių asmenų, gavusių lengvatines paskolas gyvenamiesiems namams, butams statyti arba pirkti. Remiantis 2012 m. gegužės 2 d. papildomu susitarimu Nr. (1) D4-262 Lietuvos Respublikos finansų ministerijos įsipareigojimai pagal pavedimo sutartį buvo perleisti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuomone, ieškovė pagrįstai kreipėsi į teismą, siekdama susigrąžinti paskolas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

14. Kauno apygardos teismas 2016 m. birželio 27 d. sprendimu ieškinį patenkino. Priteisė iš atsakovės GNSB „Eglė“ ieškovei AB DNB bankui 145 245,34 Eur negrąžinto kredito,                  46 542,76 Eur palūkanų, 10 838,11 Eur delspinigių, procesines 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 208 974,98 Eur sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme 2015 m. kovo 10 d. iki 2016 m. sausio 13 d.; procesines 6 procentų dydžio palūkanas nuo 202 626,21 Eur sumos nuo 2016 m. sausio 13 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 5 692,66 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų. Skolos išieškojimą nukreipė į ieškovei                           AB DNB banko 1994 m. liepos 14 d. sutartimi, reg. Nr. I-2611 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais įkeistą nekilnojamąjį turtą, nurodytą ieškinyje (nutarties 3.1.1 – 3.1.23 punktai), parduodant šį turtą iš viešųjų varžytynių.
15. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė, vadovaudamasi 1993 m. balandžio 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu „Gyvenamųjų namų, butų statybos arba pirkimo lengvatinio kreditavimo tvarka“, atsakovei GNSB „Eglė“ suteikė 914 150,35 Lt kreditą gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilkaviškyje, statybai pagal                     1993 m. liepos 20 d. Kreditinę sutartį Nr. 1, 1994 m. gegužės 11 d. Kreditinę sutartį Nr. 1, 1995 m. balandžio 4 d. Kreditinę sutartį Nr. 2, 1996 m. liepos 30 d. Kreditinę sutartį Nr. 3, 1996 m. gruodžio 16 d. Kreditinę sutartį Nr. 4 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais. Užtikrinant GNSB „Eglė“ prievolių pagal sutartis tinkamą įvykdymą, 1994 m. liepos 14 d. turto įkeitimo sutartimi, reg. Nr. I-2611 buvo įkeistas nekilnojamas turtas: 90 butų gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilkaviškyje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). GNSB „Eglė“ sutartinių įsipareigojimų nevykdė, nustatytais terminais negrąžino dalies kredito, nemokėjo laiku palūkanų ir delspinigių, todėl bankas sutartis nutraukė.
16. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad atsakovė GNSB „Eglė“ iki 2016 m. sausio 15 d. yra skolinga ieškovei 209 834,28 Eur, kurią sudaro 145 245,34 Eur kredito dalis,                   53 750,83 Eur palūkanų, 10 838,11 Eur delspinigių. Atsakovei GNSB „Eglė“ yra skolingi butų unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus                     Nr. (duomenys neskelbtini), savininkai. GNSB „Eglė“ 2016 m. sausio 14 d. pateikė raštą, jog neturi duomenų apie pilną atsiskaitymą iš Vilkaviškio rajono savivaldybės už pirktus butus.
17. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės                         1993 m. balandžio 19 d. nutarimu Nr. 274 patvirtintos Gyvenamųjų namų, butų statybos arba pirkimo lengvatinio kreditavimo tvarkos 13 punkte nustatyta, kad bendrijai pastačius namą, bendrija su tais bendrijos nariais, kurie pasinaudojo paskola butui statyti, sudaro skolos perkėlimo sutartis. Nepasirašius skolos perkėlimo sutarčių, skolininku lieka bendrija                     (14 punktas). Tokia pozicija patvirtinama ir Lietuvos apeliacinio teismo                                       2013 m. lapkričio 15 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-511/2013. Nustatyta, kad dalis GNSB „Eglė“ narių nėra sumokėję visų priklausančių bendrijai mokėti įmokų, todėl ieškovė turi teisę išreikalauti trūkstamas lėšas iš GNSB „Eglė“, kuri privalėjo priimti sprendimus, užtikrinančius pakankamą bendrijos lėšų sukaupimą.
18. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šalys pagal kreditavimo sutartis susitarė dėl atsiskaitymo tvarkos – nurašant lėšas nuo GNSB „Eglė“ sąskaitos, t. y. bendrija delspinigius sumokėjo. Netesybos nemažinamos, kai jos jau sumokėtos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis). Sutartyje šalys nustatė delspinigių skaičiavimo tvarką, šios sutarties sąlygos atsakovė įstatymo nustatyta tvarka neginčijo, todėl 0,5 proc. dydžio delspinigiai už kiekvieną pradelstą dieną, skaičiuojant nuo nesumokėtų palūkanų sumos, vertintini kaip protinga ir teisinga sankcija už pavėluotai vykdomus įsipareigojimus. Be to, CK 1.133 straipsnyje yra reglamentuota, kad skolininkas, įvykdęs pareigą po to, kai pasibaigė ieškinio senaties terminas, neturi teisės reikalauti grąžinti tai, kas įvykdyta, nors vykdydamas jis ir nežinojo, kad senaties terminas yra pasibaigęs. Pirmosios instancijos teismas iš į bylą pateiktų skolos, palūkanų, delspinigių suvestinių nustatė, kad atsakovė GNSB „Eglė“ nors ir nežymiai, tačiau mokėjo palūkanas, o prašomi priteisti delspinigiai paskaičiuoti už 180 dienų, todėl atsakovės prašymas taikyti ieškinio senatį reikalavimams dėl palūkanų ir delspinigių priteisimo netenkintas.
19. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad atsakovės įsipareigojimai ieškovei pagal sutartis pilnai neįvykdyti, todėl ieškovė turi teisę nukreipti 202 626,21 Eur skolos išieškojimą į įkeistą turtą (CK 4.196 straipsnis). Ieškovė pagrįstai pareiškė reikalavimą skolos išieškojimą nukreipti į įkeistą nekilnojamąjį turtą, nes pagal Lietuvos Respublikos Hipotekos registro įstatymo 8 straipsnį, reikalavimus dėl išieškojimo nukreipimo į turtą, įkeistą iki                     1998 m. balandžio 1 d., kai duomenys apie šį įkeitimą įrašyti į Hipotekos registro duomenų bazę, kreditoriai gali pareikšti paduodami pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo arba pareikšdami ieškinį teismui.
20. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad trečiasis asmuo Vilkaviškio rajono savivaldybė nepateikė į bylą įrodymų, kad pagal 1997 m. birželio 26 d. trišalę sutartį yra su atsakove GNSB „Eglė“ atsiskaičiusi, todėl yra pagrindas priteistos skolos išieškojimą nukreipti į įkeistą turtą t. y. į Vilkaviškio rajono savivaldybei priklausančius butus.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

21. Atsakovė GNSB „Eglė“ ir tretieji asmenys A. M., J. Š. apeliaciniame skunde prašo pakeisti 2016 m. birželio 27 d. Kauno apygardos teismo sprendimo dalį ir priteisti iš GNSB „Eglė“             37 230,95 Eur skolą, likusioje dalyje ieškinį atmesti. Taip pat prašo priteisti A. M. ir J. Š. po 600 Eur bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Nurodo, kad yra absoliutūs ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindai, nes teismas, tenkindamas ieškovės reikalavimą dėl išieškojimo nukreipimo į savivaldybei priklausančius butus, neįtraukė į bylą savivaldybės butų naudotojų, su kuriais savivaldybė yra sudariusi nuomos sutartis.
2. GNSB „Eglė“ narių procesinė padėtis turėjo būti atsakovų, o ne trečiųjų asmenų. Ieškovei laikant bendrijos narius trečiaisiais asmenimis, ieškovės reikalavimas šioje dalyje turėjo būti atmestas, nes jis nėra pareikštas atsakovams. Analogiškai teigia ir dėl Vilkaviškio rajono savivaldybės procesinės padėties ir jai pareikštų reikalavimų.
3. Bylos nagrinėjimo metu teismas nenustatė, nuo kada ir kokio dydžio palūkanos paskaičiuotos, nuo kada ir kokio dydžio delspinigiai paskaičiuoti, dėl to, kad Vilkaviškio rajono savivaldybė neįvykdė savo prievolės, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybė neskyrė pakankamo finansavimo, o Lietuvos Respublikos finansų ministerija laiku nepervedė pakankamos pinigų sumos, kad būtų įvykdytos Vilkaviškio rajono savivaldybės trišale sutartimi prisiimtos prievolės. Teismas netyrė, kokia palūkanų ir delspinigių dalis paskaičiuota dėl savivaldybės prievolių neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo.
4. Teismas, tenkindamas ieškinį visa apimtimi, pasisakė dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų, nes įsiteisėjus teismo sprendimui ginčo byloje galimas regresinis ieškinys Lietuvos Respublikos Vyriausybei.
5. Teismas be pagrindo rėmėsi ieškovės duomenimis apie skolos dydį. Ieškovė nurodė, kad negali pateikti bendrijos ir savivaldybės mokėjimų, nes kredito bylos dokumentai yra sunaikinti ir išrašus teikė tik nuo 2002 metų. Teismas, tenkindamas reikalavimą ir nustatydamas faktus, apsiribojo tik ieškovės paaiškinimu.
6. Tarp trečiųjų asmenų ir banko neatsirado hipotekos prievolių. Įkeistas namas buvo padalintas į naujus nekilnojamojo turto objektus, o bendrijos nariai, sumokėję pajų, sąžiningai pagal to meto normas įgijo butus nuosavybėn. Sąžiningi butų savininkai jų bankui nėra įkeitę ir savo turtu už bendrijos prievoles neatsako.
22. Trečiasis asmuo Vilkaviškio rajono savivaldybė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 27 d. sprendimą ir ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Ieškovė pareikštame patikslintame ieškinyje neginčijamai neįrodė ir nepatvirtino rašytiniais įrodymais (skaičiavimais, bankinių dokumentų išrašais) skolos dydžio.
2. Dėl negrąžinto kredito dydžio esant nesutarimui tarp ieškovės ir GNSB „Eglė“, Lietuvos Respublikos finansų ministerija privalėtų pateikti informaciją kaip nuo                1999 m. vykdant pavedimo sutartį kito paskolų būklė. Šios aplinkybės teismas netyrė.
3. Vilkaviškio rajono savivaldybės taryba 1997 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. 108 nusprendė pirkti iš GNSB „Eglė“ (duomenys neskelbtini) butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilkaviškio mieste. Šio buto pirkimui kredito lėšos nebuvo naudojamos, už perkamą butą buvo sumokėta 43 250,42 Lt, tai patvirtina 1998 m. spalio 2 d. mokėjimo pavedimas bei GNSB „Eglė“ 1998 m. spalio 2 d. pažyma ir priėmimo-perdavimo aktas. Savivaldybė su GNSB „Eglė“ yra visiškai atsiskaičiusi už visus ieškinyje išvardytus             20 butų, tai patvirtina civilinėje byloje esantys rašytiniai įrodymai bei Nekilnojamojo turto registro duomenys. Nepaisant to, teismas skundžiamu sprendimu atsakovės GNSB „Eglė“ skolos išieškojimą nukreipė ir į savivaldybei nuosavybės teise priklausančius butus.
4. 13 iš 20 savivaldybei priklausančių butų gyvena socialiai remtinos šeimos, o net 14 butų nuomininkų šeimose gyvena nepilnamečiai vaikai. Tiek savivaldybė, tiek atsakovė teikė teismui prašymą į bylos nagrinėjimą įtraukti savivaldybei nuosavybės teise priklausančių butų nuomininkus, tačiau teismas šį prašymą atmetė, o skundžiamas teismo sprendimas tiesiogiai susijęs su minėtų asmenų ir jų nepilnamečių vaikų interesais.
5. Savivaldybė, kaip ir kiti procese dalyvaujantys tretieji asmenys, pirmosios instancijos teismui 2016 m. kovo 15 d. pateikė savarankišką reikalavimą, tačiau teismas                  2016 m. kovo 18 d. nutartimi be motyvuoto teisinio pagrindo atsisakė priimti savarankišką reikalavimą, deklaratyviai nurodydamas, kad siekia kuo operatyviau užbaigti bylos nagrinėjimą.
23. Ieškovė atsiliepime į apeliacinius skundus prašo juos atmesti ir priteisti visas bylinėjimosi išlaidas (1 210 Eur) iš apeliantų Vilkaviškio rajono savivaldybės, gyvenamųjų namų statybos bendrijos „Eglė“, J. Š. ir A. M.. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
1. Vilkaviškio rajono savivaldybė nėra visiškai atsiskaičiusi su GNSB „Eglė“ už visus butus. Tai patvirtina Vilkaviškio rajono savivaldybės 1997 m. gruodžio 30 d. raštas, kuriuo savivaldybė GNSB „Eglė“ pranešė, kad neturi galimybės pravesti 36,1 tūkst. Lt palūkanų, kadangi šiems tikslams lėšos iš biudžeto nebuvo skirtos. Atsiliepime į patikslintą ieškinio pareiškimą atsakovė GNSB „Eglė“ nurodė, kad bendrija neturi žinių apie Vilkaviškio rajono savivaldybės mokėjimus 406 816,15 Lt sumai ir atsiskaitymą už 49 973,41 Lt palūkanas. Savivaldybė nepateikė į bylą įrodymų, kad pagal                           1997 m. birželio 26 d. trišalę sutartį yra pilnai su atsakove GNSB „Eglė“ atsiskaičiusi, todėl tenkinus ieškinį yra pagrindas priteistos skolos išieškojimą nukreipti į įkeistą turtą t.y. į Vilkaviškio rajono savivaldybei priklausančius butus.
2. Nagrinėjamoje byloje buvo keliamas reikalavimas priteisti iš bendrijos įsiskolinimą pagal kreditavimo sutartis. Šioje civilinėje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl nuomos sutarčių su įkeistame turte gyvenančiais asmenimis nutraukimo, šių asmenų iškeldinimo ir pan. Dėl to visiškai neaišku, kokiu būdu teismo sprendimas priteisti skolą iš bendrijos gali įtakoti įkeistame turte reziduojančių gyventojų interesus.
3. Nesutinka, kad pirmos instancijos teismas privalėjo aiškintis, kokia įsiskolinimo dalis tenka kiekvienam gyvenamojo namo buto savininkui, spręsti bendrijos valdymo organų materialinės atsakomybės klausimus. Teismas visiškai aiškiai ir teisingai apibrėžė bylos nagrinėjimo ribas, neišeidamas iš ieškovės pareikštų ieškinio reikalavimų apimties ir išimtinai spręsdamas tik dėl bendrijos, banko ir įkaito davėjų teisių ir pareigų.
24. Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsiliepimuose į apeliacinius skundus prašo juos atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
1. Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai nenumato atvejų, kada iš Bendrojo paramos fondo lengvatiniams kreditams skirtos lėšos gali būti negrąžinamos, o informacijos, kad šios lėšos buvo grąžintos, nėra, todėl nesutinka su apeliacinių skundų motyvais ir mano, kad lėšos turi būti grąžintos į valstybės biudžetą.
2. Mano, kad tikslinga trečiuoju asmeniu į bylą įtraukti Lietuvos Respublikos finansų ministeriją.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

25. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl apeliaciniuose skunduose nurodomų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir kitų civilinio proceso normų pažeidimų

26. Tiek atsakovės GNSB ,,Eglė“ bei trečiųjų asmenų J. Š. ir A. M., tiek trečiojo asmens Vilkaviškio rajono savivaldybės apeliaciniuose skunduose remiamasi absoliučiais skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindais – teismas, nuspręsdamas nukreipti išieškojimą į savivaldybei priklausančius butus, nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti asmenų materialiųjų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas), nes šiuose butuose gyvena nuomininkai, kurie nukreipus išieškojimą, turės būti iškeldinami, taip pat nurodoma, kad byloje turėjo dalyvauti Finansų ministerija, nes įsiteisėjus teismo sprendimui ginčo byloje, galimas regresinis ieškinys Vyriausybei.
27. Apeliantų argumentai dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo nepripažįstami pagrįstais. Pagal kasacinio teismo praktiką, šis absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas gali būti konstatuojamas tik tuomet, kai teismo sprendime yra pasisakyta (išspręstas) nedalyvavusio byloje asmens ne bet kokių, o materialių teisių ir / ar pareigų klausimas                (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-312/2012). Šiuo atveju, net jeigu pirmosios instancijos teismo sprendimas ir būtų paliktas nepakeistas, nebūtų pagrindo pripažinti, kad juo yra išspręstas savivaldybei priklausančių butų nuomininkų materialiųjų teisių ar pareigų klausimas. Byloje nebuvo nagrinėjamas tolesnis nuomos sutarčių galiojimo klausimas, nebuvo sprendžiama dėl nuomininkų iškeldinimo ar panašūs teisiniai klausimai, todėl pats teismo sprendimas nukreipti išieškojimą į savivaldybės nekilnojamąjį turtą, nuomininkams prievolių nesukuria, todėl jų teisių ar pareigų klausimai turėtų būti sprendžiami atskirai, galimai – atskiroje byloje.
28. Dėl Finansų ministerijos (ne)įtraukimo dalyvauti byloje, šiuo atveju taip pat nėra pagrindo konstatuoti aptariamą absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą, kadangi jokios teisės ar pareigos skundžiamu teismo sprendimu nei šiai ministerijai, nei Vyriausybei ar valstybei nėra sukuriamos, nustatomos, pakeičiamos ar panaikinamos. Byloje dalyvauja valstybės institucija, kuriai teisės aktų nustatyta tvarka yra pavestas lengvatinių kreditų administravimo klausimas. Byloje nėra sprendžiamas valstybės deliktinės atsakomybės ar valstybės prievolės įvykdymo klausimas. Tai, kad tam tikros pareigos lengvatinio kreditavimo eigoje buvo priskirtos Finansų ministerijai, nereiškia, jog ji privalo dalyvauti byloje, nes šios funkcijos šiuo metu yra pavestos kitai – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, kuri ir dalyvauja byloje.
29. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrįstas yra apeliantų argumentas, kad teismas, priimdamas sprendimą nukreipti GNSB ,,Eglė“ skolos išieškojimą į fiziniams asmenims bei savivaldybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, kai šie asmenys byloje dalyvavo ne kaip atsakovai, bet kaip tretieji asmenys, pažeidė CPK 41, 42, 47 straipsnių nuostatas. Atsakovas civiliniame procese yra asmuo, kuriam pareiškiami materialieji teisiniai reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-519/2011). Tretysis asmuo byloje dalyvauja tuomet, kai bylos išsprendimas gali turėti įtakos jo teisėms ar pareigoms, t. y. kai teisės ir / ar pareigos šiam asmeniui kyla ne tiesiogiai iš teismo sprendimo, bet gali jam atsirasti iš teismo sprendimo pagrindu ginčo šalims (ieškovui ir atsakovui) kylančių teisių ar pareigų. Pagal teisės į tinkamą procesą principą asmenų procesinė padėtis byloje turi atitikti jų materialųjį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-149/2008).
30. Kai iš reikalavimo turinio matyti, jog materialiojo teisinio santykio subjektai yra ne tik atsakovais nurodyti asmenys, bet ir kiti asmenys, ir tokio reikalavimo patenkinimas sukels teisinių padarinių ir šiems asmenims, teismas, ieškovui sutinkant, gali juos patraukti dalyvauti byloje atsakovais (CPK 43 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju byloje buvo pareikštas ir teismo sprendimu patenkintas reikalavimas skolos išieškojimą nukreipti ne į paties skolininko, bet į kitų asmenų nekilnojamąjį turtą, taigi, akivaizdu, kad asmenys, kurių turto teisinis likimas išsprendžiamas teismo sprendimu, byloje turi būti atsakovais, o ne trečiaisiais asmenimis. 
31. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad teismas pasiūlė, o ieškovė nesutiko pakeisti trečiųjų asmenų, kurių atžvilgiu yra reiškiamas reikalavimas, procesinę padėtį, nors šis klausimas atsakovo ir trečiųjų asmenų buvo keliamas jau nuo atsiliepimų į pradinį ieškinį pateikimo momento.
32. Pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį, procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas gali būti pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimui tik tada, kai dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju, vertinant formaliuoju aspektu, šis nukrypimas nuo tinkamo proceso nors ir tiesiogiai nelėmė neteisingo bylos išsprendimo, nes tretieji asmenys procese turi šalies procesines teises ir pareigas                       (CPK 47 straipsnio 2 dalis), t. y. jie  turėjo galimybę būti išklausyti, teikti savo argumentus įrodymus bei pareikšti savarankiškus reikalavimus, tačiau, apeliacinio teismo vertinimu, netinkamas dalyvaujančių byloje asmenų procesinės padėties nustatymas, greta kitų civilinio proceso ir materialiosios teisės normų pažeidimo ar netinkamo taikymo (apie tai nutartyje bus pasisakyta toliau), lėmė tai, kad byla nebuvo išspręsta teisingai.

Dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo

33. Nors ieškinys byloje yra pareikštas dėl netinkamo prievolės pagal kredito sutartis įvykdymo, šalis (ieškovą, atsakovę ir trečiuosius asmenis, kuriems byloje yra pareikšti tiesioginiai materialieji reikalavimai ir kurie, minėta, procese turėjo dalyvauti atsakovų pozicijoje) siejantis teisinis santykis nėra klasikinis kreditavimo santykis: šiuo atveju bankas kreditavo atsakovę ne savomis lėšomis, o valstybės lėšomis, pagal specialią lengvatinio kreditavimo programą; specifinis šiuo atveju yra ir kredito subjektas (kredito gavėjas) – lengvatinis kreditavimas valstybės lėšomis buvo skirtas ne bendrijos tikslams įgyvendinti, o bendrijos narių, turinčių teisę gauti lengvatinį kreditą, poreikiui apsirūpinant būstu patenkinti.
34. Šis specifinis kreditavimo santykis, teisėjų kolegijos vertinimu, lemia ir tokio pobūdžio prievolių vykdymo specifiką, bei, atitinkamai, teisinių pasekmių taikymo, prievolės neįvykdžius, ar ją įvykdžius netinkamai, specifiką.
35. Kreditas GNSB ,,Eglė“ buvo suteiktas daugiabučio gyvenamojo namo statybai remiantis Vyriausybės 1993 m. balandžio 19 d. nutarimu Nr. 274 patvirtinta ,,Gyvenamųjų namų, butų statybos arba pirkimo lengvatinio kreditavimo tvarka“ (toliau tekste ir – Tvarka). Pagal šios tvarkos originalią (pirmąją redakciją), kuri galiojo tarp ieškovo ir atsakovės GNSB ,,Eglė“ sudarant pirmąją kreditavimo sutartį (1993 m. liepos 20 d. kreditavimo sutartis, kuria suteikto kredito suma buvo 235 000 Lt (t. y. 68 060,70 Eur), detaliai nebuvo reglamentuota kredito paskirstymo, taip pat jo grąžinimo užtikrinimo tvarka. Tvarkos 15 punkte buvo nustatyta tik tai, kad kreditas apdraudžiamas jo gavėjo turtu (įskaitant kredituojamą objektą) arba už jį laidavusio asmens turtu. 1993 m. liepos 20 d. kreditavimo sutarties 3 punkte buvo nustatytas toks sutarties vykdymo užtikrinimas: suteiktas kreditas ir priskaičiuotos palūkanos įkeičiamos kredito gavėjo turtu, kurie įforminti įstatymais nustatyta tvarka (įkeičiamas statomas namas) (sutarties 3.1. punktas) ir laiku negražinus kreditą, arba nesumokėjus priskaičiuotų palūkanų, kredito gavėjas moka bankui 0,5 procentus netesybų nuo laiku negrąžintos skolos arba nesumokėtų palūkanų sumos (sutarties 3.2 punktas)
36. Pagal vėlesnį Tvarkos 15 punkte nustatytą reglamentavimą (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 gegužės 31 d. nutarimo Nr. 428 2.1 punktu buvo pakeistas Vyriausybės 1993 m. balandžio 19 d. nutarimu Nr. 274 patvirtintos Tvarkos 15 punktas), bendrijai pastačius namą, kiekvienas jos narys, pasinaudojęs lengvatiniu kreditu butui statyti, privalo perimti jos lengvatinio kredito skolos dalį ir sudaryti lengvatinio kredito sutartis su banku. Lengvatinis kreditas gali būti grąžinamas iš karto arba išsimokėtinai sutartyse nustatyta tvarka. Kredito grąžinimas išsimokėtinai užtikrinamas buto įkeitimu. Bendrijos narys, atsisakęs sudaryti buto įkeitimo sutartį arba nesudaręs šios sutarties per du mėnesius, netenka teisės į pastatytą butą.
37. Taigi, jau sudarant 1994 m. liepos 14 d. kredito sutartį ir vėlesnes kredito sutartis, buvo aiškiai reglamentuota, kad kredito dalies, tenkančios konkrečiam butui statyti, subjektu (paskolos gavėju), pastačius namą, turėjo tapti nebe bendrija, bet konkretus bendrijos narys, kuriam turėjo būti perkeliama konkreti skolos dalis ir kuris jam tenkančią kredito dalį, taip pat palūkanų mokėjimo prievolę, turėjo užtikrinti jam perduoto buto įkeitimu.
38. Iš Tvarkos 15 punkto nuostatų negalima padaryti kategoriškos išvados kuriam subjektui – bankui, kaip paskolos davėjui, GNSB, kaip paskolos gavėjai, ar konkrečiam bendrijos nariui, kaip pareigą perimti kredito dalį turinčiam asmeniui, teko tiesioginė pareiga inicijuoti skolos perkėlimą / perėmimą ir perkeliamos / perimamos skolos užtikrinimą pastatyto konkretaus buto įkeitimu.
39. Pagal bylos duomenis, grąžintina kredito suma bendrijos nariams perkelta GNSB „Eglė“ narių susirinkimo 1997 m. birželio 24 d. sprendimu (tai patvirtina byloje esantis                                   1997 m. birželio 24 d. protokolo išrašas Nr. 6). Tuo pačiu sprendimu nutarta sudaryti skolos perkėlimo sutartis su bendrijos nariais. Iš to darytina išvada, kad bendrija kaip paskolos gavėja ir bendrijos nariai, kuriems teko pareiga perimti prievolės dalį iš bendrijai suteikto lengvatinio kredito, priėmė reikiamus sprendimus, reikalingus skolos perkėlimo bei konkrečių butų įkeitimo sutarčių sudarymui. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo išsiaiškinta faktinė aplinkybė, dėl kieno kaltės skolos perkėlimo ir konkrečių butų įkeitimo sutartys buvo sudarytos tik su nedidele dalimi bendrijos narių. Trečiųjų asmenų savarankiškuose ieškiniuose (reikalavimuose) (kurių bylos eigoje tretieji asmenys atsisakė) buvo nurodyta, kad pasirašęs skolos perkėlimo sutartis su dalimi bendrijos narių, bankas su kitais pasirašyti tokias sutartis atsisakė, tačiau detaliau ši aplinkybė nebuvo nagrinėjama.
40. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. spalio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2007 išaiškinta, kad Vyriausybės 1993 m. balandžio 19 d. nutarimo Nr. 274 nuostatos dėl bendrijos narių prievolės perimti bendrijos lengvatinio kredito skolos dalį ir sudaryti lengvatinio kredito sutartis su banku yra imperatyvios. Kasacinis teismas taip pat pasisakė, kad atskirų bendrijos narių, nesudariusių paskolos perkėlimo sutarčių, skolos perkėlimas bendrijai neatitiktų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo ir protingumo principų.
41. Atkreiptinas dėmesys, kad Pavedimo sutartyje, sudarytoje 1999 m. gruodžio 27 d. tarp                   AB Lietuvos žemės ūkio banko (kurio teisių perėmėjas yra ieškovė) ir Finansų ministerijos (ankstesnės datos susitarimo, kuris reglamentuotų banko ir valstybės institucijos, atsakingos už lengvatinio kreditavimo išteklių panaudojimą, nėra pateikta) (toliau ir – Pavedimo sutartis), tarp banko pareigų buvo numatyta ir pareiga pasirašyti su paskolų gavėjais bei trečiaisiais asmenimis, užtikrinančiais paskolų gavėjų prievolių įvykdymą, sutartis, susitarimus, hipotekos ir kilnojamojo turto įkeitimo lakštus bei šių dokumentų pakeitimus ir papildymus (sutarties 3.2.1 punktas).
42. Minėta (žr. nutarties 36 punktą), kad Tvarkoje buvo numatytos ir prievolės perimti dalį bendrijos skolos neįvykdymo pasekmių – bendrijos narys, atsisakęs sudaryti buto įkeitimo sutartį arba nesudaręs šios sutarties per du mėnesius, netenka teisės į pastatytą butą. Iš tokios teisės normos konstrukcijos darytina išvada, kad skolos perkėlimo konkretiems bendrijos nariams procesą turėjo inicijuoti kreditorius (bankas) ir pradinis skolininkas (bendrija). Tačiau nurodytų pasekmių įgyvendinimas nagrinėjamos bylos atveju nebuvo inicijuojamas, nors akivaizdu, kad nurodyti susitarimai per Tvarkoje nustatytą terminą nebuvo sudaryti. Kita vertus, nepateikta ir įrodymų, kad kas nors iš bendrijos narių, bankui ir / ar bendrijai pasiūlius, būtų atsisakęs sudaryti sutartį skolos perkėlimo ir konkrečiam bendrijos nariui perduoto buto įkeitimo sutartis.
43. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kasacinio teismo išaiškinimas dėl Tvarkos 15 punkto imperatyvumo, Pavedimo sutartyje įtvirtintos banko pereigos dėl sutarčių pasirašymo, bei banko kaip kreditavimo srityje veikiančio profesionalo statusas suponuoja tai, kad tik nustačius kas yra kaltas dėl skolos perkėlimo sutarčių nepasirašymo (pradinis skolininkas (bendrija), bendrijos nariai, kurie turėjo pareigą perimti skolos dalį, ar pats kreditorius (bankas), galėtų būti sprendžiamas bendrijos, kiekvieno bendrijos nario, kuriam bendrijos nutarimu buvo perkelta bendrijos skolos bei palūkanų prievolės dalis (net jeigu ne su visais vėliau buvo pasirašytos skolos perkėlimo sutartys), atsakomybės dėl prievolės nevykdymo (netinkamo vykdymo) ir šios atsakomybės apimties klausimai.
44. Skolos perkėlimo sutarčių nesudarymo priežasčių fakto nustatymas yra aktualus ir tuo aspektu, kad nagrinėjamu atveju vietoje įkeisto nebaigto statyti gyvenamojo namo, jį pastačius, įkeitimo objektu turėjo tapti (ir iš dalies tapo) atskiri nekilnojamieji daiktai – butai, t. y. šalutinė prievolė iš dalies transformavosi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2008), todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ginčo teisinių santykių reguliavimą turėjo įvertinti, kaip dėl to pasikeitė pagrindinė prievolė.
45. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad ieškovė yra bankas, savo veiklos profesionalas, todėl saugodamas savo privatų interesą nepatirti nuostolių, privalo imtis visų prieinamų priemonių užtikrinti, kad lengvatinis kreditas būtų suteikiamas saugiai, kad prievolių įvykdymo užtikrinimo sandoriai būtų efektyvūs ir teisėti.
46. Teismo vertinimu, ieškovė, kuriai svarbu užtikrinti, jog didžioji dalis bendrijos pajamų, gautų iš bendrijos narių už finansuotą nekilnojamąjį turtą (butus), būtų skiriama tiesiogiai kreditui dengti, kaip kreditavimo srities profesionalė, turėjo imtis visų priemonių sukontroliuoti, kaip bendrija vykdo šiuos iš kreditavimo santykių kylančius įsipareigojimus. Nesugebėdama to padaryti, ji prisiėmė ir visą neigiamą tokio elgesio riziką, nustatytą įstatyme (paskolos sutarčių nutraukimo metu galiojusios Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 1, 6 dalys). Pažymėtina, kad suteikto kredito kontrolės pareiga ieškovei buvo įtvirtina ir 1999 m. gruodžio 27 d. pavedimo sutartyje Nr. 482 (sutarties 3.2.1 punktas).
47. Įvertinęs bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė, jog neturėjo galimybės kontrolę įgyvendinti jos veiklos sričiai būdingomis vykdymo priemonėmis: stebint ir analizuojant piniginių lėšų srautus bendrijai priklausančiose sąskaitose, savarankiškai nurašant lėšas nuo bendrijos sąskaitų, gyvenamąjį namą pastačius ir jį padalinus į butus reikalaujant iš bendrijos skolos dalies paskirstymo bendrijos narių butams ir kt.
48. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, neįvertindamas bendrijos narių pareigos perimti jos lengvatinio kredito skolos dalį neįvykdymo priežasčių ir tenkindamas ieškovės ieškinį, iš esmės sukūrė tokią teisinę situaciją, kad atskirų bendrijos narių įsiskolinimas bankui bus dengiamas visų kitų sąžiningų bendrijos narių, kurie, elgdamiesi teisėtai, sudarė paskolos perkėlimo sutartis ar atsiskaitė už jiems tenkantį butą, sąskaita. Vien dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo ir protingumo principų.

Dėl GNSB „Eglė“ ir / ar atskirų bendrijos narių skolos dydžio

49. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovės įsipareigojimai ieškovei pagal sutartis nėra pilnai įvykdyti, todėl priteisė ieškovei 202 626,21 Eur skolą.
50. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados dėl skolos dydžio ir ypač – dėl skolos struktūros (kuri skolos dalis sudaro negrąžintą kreditą, kuri – palūkanas bei netesybas (delspinigius)), padarė nenustatęs ir neįvertinęs visų reikšmingų faktinių aplinkybių.
51. Minėta (žr. nutarties 33 punktą), kad šiuo atveju kreditavimo santykis buvo specifinis, nes, nors kreditavimas ir vyko per banką, tačiau kredito lėšos buvo ne banko, bet skiriamos iš valstybės ir vietos savivaldybių paramos fondų gyvenamiesiems namams, butams statyti (šių fondų nuostatai taip pat buvo patvirtinti minėtu Vyriausybės 1993 m. balandžio 19 d. nutarimu Nr. 274). Taigi, kredito lėšos priklausė valstybei, tuo tarpu bankui kaip atlygis už paslaugas, administruojant šiuos lengvatinius kreditus, priklausė sutartyje su paskolų gavėjais numatytos palūkanos ir delspinigiai (Pavedimo sutarties 3.3., 3.6.1., 5.1. punktai). Šios aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra reikšmingos vertinant, kokia negrąžinto kredito dalis buvo bankui nutraukiant paskolos sutartis ir, ar bankas turėjo teisę vykdant prievoles gautas įmokas paskirstyti taip, kaip jis nurodė skirstęs.
52. Taip pat, apeliacinio teismo vertinimu, byloje svarbu tiksliai nustatyti, kokio dydžio kreditas buvo suteiktas gyvenamojo namo statybai, kokia suma sumažėjo prievolė su dalimi bendrijos narių pasirašius skolos perkėlimo sutartis, kokia suma ji sumažėjo daliai gyventojų padengus visą jiems tekusią kredito ir palūkanų dalį (nors skolos perkėlimo sutartys su jais ir nebuvo sudarytos) ir kokia apimtimi skolos ir palūkanų mokėjimo prievoles yra įvykdę tie bendrijos nariai, kurie jiems tenkantį kreditą dengė dalimis.
53. Bylos duomenys patvirtina, kad 1993 m. liepos 20 d.  Kreditine sutartimi Nr. 1 ieškovė atsakovei suteikė 235 000 Lt kreditą, 1994 m. gegužės 11 d.  Kreditine sutartimi Nr. 1 –               1 455 000 Lt, pagal 1995 m. balandžio 4 d. Kreditine sutartimi Nr. 2 – 1 600 000 Lt,                1996 m. liepos 30 d. Kreditine sutartimi Nr. 3 – 470 000 Lt, 1996 m. gruodžio 16 d. Kreditine sutartimi Nr. 4 – 160 000 Lt. Iš viso pagal visas tarp ieškovės ir atsakovės sudarytas kreditines sutartis suteiktas 3 920 000 Lt kreditas, nors ieškovė ieškinyje nurodo mažesnę suteikto kredito sumą – 914 150,35 Lt. Nors iš kitų ieškovės argumentų bei pateiktų įrodymų galima suprasti, jog šią sumą ieškovė nurodo atsižvelgdama į vėlesniais kredito sutarčių pakeitimais ir skolos perkėlimo sutartimis sumažėjusią sumą, tikslus suteikto kredito sumos įvardijimas yra reikšmingas dėl to, kad visi vėlesni susitarimai sumažino skolos dydį, tačiau būtent pradinė suteikto kredito suma yra reikšminga ne tik vertinant skolos mažėjimą dėl jos dalies perkėlimo, bet taip pat ir nustatant įvykdytos prievolės apimtį.
54. Tuo tarpu dėl skolos dydžio, įvykdytos prievolės apimties pačios ieškovės pozicija ir jos pateikti įrodymai yra ne tik nenuoseklūs, bet kai kuriais atvejais netgi prieštaringi, tačiau pirmosios instancijos teismas šių prieštaravimų nepašalino.
55. Štai pirmajame patikslintame ieškinyje ieškovė AB DNB bankas nurodė, kad GNSB „Eglė“ skola 2015 m. sausio 29 d. yra 208 974,98 Eur, kurią sudaro 149 994,49 Eur – kredito dalis; 46 542,76 Eur – palūkanos; 12 437,73 Eur – delspinigiai. Pažymėjo, kad pagal GNSB „Eglė“ pateiktą informaciją ir VĮ Registrų centro duomenis 6 butų savininkai skolingi GNSB „Eglė“, įregistruota hipoteka, 1 butas (duomenys neskelbtini) parduotas neatsisakant hipotekos,                 40 butų savininkai atsiskaitė su GNSB „Eglė“, bet hipoteka nepanaikinta, 43 butų savininkai pilnai atsiskaitė su Bendrija ir hipoteka butams panaikinta.
56. 2015 m. gruodžio 1 d. pirmosios instancijos teismas gautame patikslintame ieškinyje ieškovė nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovei GNSB „Eglė“ pateikus informaciją apie bendrijos narių mokėjimus paaiškėjo, kad dalis į bylą įtrauktų trečiųjų asmenų yra pilnai atsiskaitę su bendrija, su dalimi trečiųjų asmenų bankas pasiekė taikų susitarimą – su jais bus sudarytos atskiros įkeitimo sutartys. Patikslintame ieškinyje ieškovė nurodė, kad GNSB „Eglė“ skola 2015 m. lapkričio 4 d. yra 213 328,78 Eur, kurią sudaro 149 994,49 Eur – kredito dalis, 52 271,72 Eur – palūkanos, 11 062,57 Eur – delspinigiai. Taigi, nors ieškinyje nurodoma, kad su dalimi trečiųjų asmenų buvo pasiekti susitarimai dėl atskirų įkeitimo sutarčių sudarymo, nenurodoma, kokią negrąžinto kredito, palūkanų bei delspinigių dalį susitarta perkelti tiems asmenims, taip pat, nors iš tokių teiginių spręstina, kad dėl dalies negrąžinto kredito, palūkanų ir, galimai, delspinigių mokėjimo prievolės perkėlimo buvo pasiektas kompromisinis susitarimas, skolos suma dėl to nesumažėjo, o netgi padidėjo. 
57. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad bankas, tikslindamas savo reikalavimus, remiasi GNSB ,,Eglė“ duomenimis apie įsiskolinimus (ir skolininkus), tačiau šiuos duomenis interpretuoja savaip. Pagal GNSB „Eglė“ 2015 m. liepos 20 d. ir 2015 m. lapkričio 4 d. pažymas dėl finansinių įsipareigojimų dydžio bankui, nurodyta, kad yra 5 skolininkai                           (A. M., G. B., A. B., J. Š. ir R. P.), kurių bendra įsipareigojimų suma GNSB „Eglė“                   2015 m. lapkričio 4 d. buvo 213 328,78 Eur, t. y. lygiavertė ieškovės nurodytam atsakovės įsiskolinimui, tačiau pati skolos struktūra yra visiškai kitokia: pagal bendrijos duomenis, negrąžinto kredito suma sudarė 42 163,46 Eur, nesumokėtų palūkanų suma – 30 969,92 Eur, o delspinigių suma – 140 195,01 Eur. Taigi, nors pati ieškovė kaip pagrindą skaičiuodama bendrą skolos dydį ima bendrijos nurodytą skolos sumą, taip pat šia pažyma remiasi kaip įrodymu apie skolininkus, ja nesivadovauja tuomet, kai teikia reikalavimus ir argumentus dėl skolos dedamųjų dalių.
58. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad ieškovės skolos apskaičiavimas yra prieštaringas pagal kitus byloje esančius duomenis. Štai 2010 m. vasario 2 d. ieškovė raštu            Nr. 30.58.17/767 informavo atsakovę, kad pradelstas įsiskolinimas bankui pagal                     1993 m. liepos 20 d. kreditavimo sutartį Nr. 1, 1994 m. gegužės 11 d. kreditavimo sutartį              Nr. 1, 1995 m. balandžio 4 d. kreditavimo sutartį Nr. 2, 1996 m. liepos 30 d. kreditavimo sutartį Nr. 3 yra 35 555,01 Lt (33 427,27 Lt palūkanų ir 2 127,74 Lt delspinigių). Taigi, šiame pranešime nėra nurodyta jokia negrąžinto kredito pagal šias keturias sutartis suma, kai tuo tarpu jau 2010 m. rugsėjo 14 d. ieškovės rašte Nr. 30.58.17/6096 nurodoma, kad pradelstas įsiskolinimas bankui pagal 1996 m. liepos 30 d. Kreditinę sutartį Nr. 3 (t. y. tik pagal vieną iš sutarčių, nurodytų ankstesniajame banko rašte) yra 559 676,69 Lt (517 900,98 Lt pradelstas kreditas, 36 160,64 Lt palūkanų ir 5 615,07 Lt delspinigių).
59. Šiuose dviejuose banko raštuose esanti informacija akivaizdžiai neteisinga, nes pagal vieną iš jų negrąžinto kredito skolos apskritai nėra, pagal kitą – dalis kredito negrąžinta, dar daugiau – pagal antrajame rašte nurodytą kredito sutartį esanti skola yra didesnė, negu apskritai buvo paskolinta šia sutartimi (1996 m. liepos 30 d. Kreditine sutartimi Nr. 3 atsakovei buvo suteiktas 470 000 Lt kreditas, o pagal ieškovės nurodytus duomenis atsakovės pradelstas kreditas būtent pagal šią sutartį buvo 517 900,98 Lt.) Kokiu būdu pagrindinės prievolės pagal šią 1996 m. liepos 30 d. kredito sutartį įsiskolinimas tapo didesnis už paskolintą sumą, duomenų nepateikta.
60. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, įsiskolinimo dydis apskritai ir jo suma pagal kiekvieną kredito sutartį šiuo atveju yra aktualūs ir sprendžiant hipoteka užtikrintos sumos klausimą. Bylos duomenys patvirtina, kad buvo sudarytos tik dvi įkeitimo sutartys, t. y.               1993 m. liepos 20 d. turto įkeitimo sutartis ir 1994 m. liepos 14 d. paskolos sutartis. Pagal 1993 m. liepos 20 d. turto įkeitimo sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 205 straipsnį, įkeitimo teisė gyvenamųjų namų atžvilgiu atsiranda tik nuo įkeitimo sutarties įregistravimo momento, o byloje nėra įrodymų, kad 1993 m. liepos 20 d. sutartis buvo įregistruota. Priešingai, tarp šalių iš esmės nėra ginčo, o ir registro duomenys patvirtina, kad buvo įregistruotas tik įkeitimas užtikrinantis kreditą pagal 1994 m. liepos 14 d. sutartį.
61. 1994 m. liepos 14 d. paskolos sutartimi, notarinis reg. Nr. I-2611, hipotekos reg. Nr. 13318, atsakovė įkeitė nebaigtos statybos plytų gyvenamąjį namą su rūsiu ir keturiais priestatais,                 5 169,15 kv. m. bendro naudingo ploto, esantį (duomenys neskelbtini), Vilkaviškio mieste,               9 750 kv. m. žemės sklype. Šiuo įkeitimu buvo užtikrintas 1994 m. gegužės 11 d. Kreditine sutartimi Nr. 1 suteiktos 1 455 000 Lt paskolos grąžinimas. 2000 m. sausio 11 d. susitarimu sumažintas iki 1 235 159,88 Lt, 2000 m. birželio 1 d. susitarimu sumažintas iki                                1 060 613,88 Lt, 2001 m. balandžio 31 d. susitarimu sumažintas iki 972 251,68 Lt,                    2001 m. gegužės 11 d. susitarimu sumažintas iki 914 150,35 Lt.
62. Kaip minėta, iš anksčiau aptartų banko raštų atsakovei, darytina išvada, kad didžiąją dalį ieškovės nurodyto įsiskolinimo sudaro skola bankui pagal 1996 m. liepos 30 d. Kreditinę sutartį Nr. 3. Kokiu teisiniu pagrindu 1994 m. liepos 14 d. paskolos sutartimi suteikto kredito užtikrinimas hipoteka perkeltas ir vėlesnių sutarčių pagrindu suteiktiems kreditams užtikrinti, ieškovė nenurodė, o pirmosios instancijos teismas dėl šios situacijos vertinimo taip pat nepasisakė.

Dėl Vilkaviškio rajono savivaldybės prievolės pobūdžio, skolos egzistavimo fakto bei jos dydžio

63. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atskirai turėtų būti analizuojamos aplinkybės, susijusios su Vilkaviškio rajono savivaldybės skolos bankui ir / ar bendrijai egzistavimu, jos dydžiu bei galimybe skolos išieškojimą nukreipti į savivaldybei priklausantį nekilnojamąjį turtą.
64. Minėta, kad šalis siejantis kreditavimo santykis yra specifinis tiek dėl kredito lėšų šaltinio, tiek kredito gavėjo kaip šio santykio dalyvio, tiek dėl kreditavimo tikslo. Kaip teisingai akcentuojama atsakovės apeliaciniame skunde, Vilkaviškio rajono savivaldybė šiame kreditavimo santykyje kaip subjektas, turintis teisę lengvatinio kredito pagalba apsirūpinti gyvenamosios patalpomis, nedalyvavo, GNSB nariu nebuvo ir juo netapo bankui, bendrijai ir savivaldybei sudarius Trišalę sutartį.  
65. Remiantis 1997 m. birželio 26 d. Trišale sutartimi, GNSB „Eglė“ perdavė jai priklausančius devyniolika butų, o Vilkaviškio rajono savivaldybė šiuos butus priėmė. Sutarties 3 punktu perimamų 19 butų lengvatinio kredito sumą 725 796,02 Lt Vilkaviškio rajono savivaldybė iki 1997 m. gruodžio 31 d. įsipareigojo pervesti į GNSB „Eglė“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (kredito grąžinimas), esančią AB Lietuvos žemės ūkio banko Vilkaviškio skyriuje: tame skaičiuje iš valstybės biudžeto asignavimų – 719 000 Lt, iš Vilkaviškio rajono savivaldybės biudžeto asignavimų – 6 796,02 Lt. Taip pat Vilkaviškio rajono savivaldybė įsipareigojo išstojusiems iš GNSB „Eglė“ nariams grąžinti indeksuotus įnašus 37 392,75 Lt: iš valstybės biudžeto asignavimų – 37 000 Lt, iš Vilkaviškio rajono Savivaldybės biudžeto asignavimų – 373,75 Lt. Palūkanas už butų statybai panaudotą kreditą 49 973.41 Lt Vilkaviškio rajono savivaldybė įsipareigojo gyvenamųjų namų statybos bendrijai padengti šiais terminais: iki 1997 m. spalio 1 d. – 20 000 Lt, iki 1997 m. gruodžio 1 d. – 29 973,41 Lt. Vilkaviškio rajono savivaldybei iki 1997 m. gruodžio 31 d. pervedus perimamų butų lengvatinio kredito sumą, AB Lietuvos žemės ūkio banko Vilkaviškio skyrius įsipareigojo nuimti areštą butams.
66. Taip pat, atsižvelgdama į GNSB „Eglė“ 1997 m. lapkričio 25 d. prašymą, Vilkaviškio rajono savivaldybės taryba 1997 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. 108 nusprendė pirkti iš GNSB „Eglė“ butą Nr. 28. Už perkamą butą buvo sumokėta 43 250,42 Lt, tai patvirtina                       1998 m. spalio 2 d. mokėjimo pavedimas bei GNSB „Eglė“ 1998 m. spalio 2 d. pažyma ir priėmimo-perdavimo aktas.
67. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad trečiasis asmuo Vilkaviškio rajono savivaldybė nepateikė į bylą įrodymų, jog pagal 1997 m. birželio 26 d. trišalę sutartį yra su atsakove GNSB „Eglė“ atsiskaičiusi, todėl nusprendė, kad yra pagrindas iš bendrijos priteistos skolos išieškojimą nukreipti į įkeistą turtą t. y. į Vilkaviškio rajono savivaldybei priklausančius visus dvidešimt butų.
68. Pirmiausia akcentuotina, kad nei ieškinyje, nei teismo sprendime nėra jokių teisinių ir faktinių argumentų, dėl kokios priežasties bendrijos skolos išieškojimas turėtų ir galėtų būti nukreipiamas į 66 punkte aptartą butą, kuris savivaldybės buvo nupirktas iš bendrijos ir už kurį savivaldybė su bendrija yra atsiskaičiusi.
69. Antra, apeliacinio teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai (tiek paėmus atskirai, tiek jų visuma) nesuponuoja išvados, kad Vilkaviškio rajono savivaldybė yra skolinga bendrijai ar bankui, t. y. kad savivaldybė nėra atsiskaičiusi ir pagal minėtą Trišalę sutartį.
70. Dar pradiniame ieškinyje ieškovė nurodė asmenis, kurie, pagal jos duomenis, yra skolingi bendrijai už jiems tenkančią lengvatinio kredito ir palūkanų dalį. Savivaldybė, kaip skolininkas, ieškinyje nebuvo nurodyta, ji nebuvo nurodoma kaip skolinga bendrijai ir pačios bendrijos pažymose. Priešingai, GNSB „Eglė“ 2015 m. lapkričio 4 d. pažyma rodo, kad ieškovės reikalaujama skola pagal kredito sutartis yra susidariusi dėl GNSB „Eglė“ narių (fizinių asmenų, kurių duomenys bei skolos dydžiai nurodyti pažymoje) įsiskolinimų. Patikslintame ieškinyje bankas nurodė, kad bendrijai yra skolingi 6 butų savininkai, 1 butas (duomenys neskelbtini) parduotas neatsisakant hipotekos (t. y. skola egzistuoja dėl 7 butų savininkų neatsiskaitymo), 40 butų savininkai atsiskaitė su GNSB „Eglė“, bet hipoteka nepanaikinta, 43 butų savininkai pilnai atsiskaitė su Bendrija ir hipoteka butams panaikinta. Taigi, tiek pagal bendrijos, tiek pagal banko sutampančius duomenis, už 83 butus buvo atsiskaityta, kai tuo tarpu name iš viso buvo 90 butų. Akivaizdu, kad netgi aritmetiškai savivaldybė nepatenka tarp asmenų, kurie skolingi bendrijai.
71. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas savivaldybės skolos bendrijai faktą, rėmėsi iš esmės tik bendrijos 2016 m. sausio 14 d. pažyma, kurioje nurodoma, kad bendrija neturi duomenų apie 406 816,15 Lt kredito dalies ir 49 973,41 Lt palūkanų sumokėjimą. Tačiau, jau minėta (žr. nutarties 70 punktą), kad remiantis ankstesnėmis pačios bendrijos pažymomis, nepadengta bendrijai kredito dalis (be palūkanų ir delspinigių) buvo            42 163,85 Eur  (145 583,34 Lt), t. y. žymiai mažesnė iš šioje pažymoje nurodomą neva egzistuojančią savivaldybės kolą. Be to, bendrijos pažymose aiškiai įvardijami ir bendrijos nariai, kurių įsiskolinimas sudaro negrąžintą kredito dalį. Jau vien šie akivaizdūs prieštaravimai pačios bendrijos teikiamuose duomenyse, nagrinėjant bylą, įrodymų vertinimo procese turėjo būti pašalinti.
72. Analizuojant galimą savivaldybės neatsiskaitymo arba nevisiško atsiskaitymo pagal trišalę sutartį faktą, taip pat aktualūs kiti byloje esantys įrodymai. Remiantis trišale                              1997 m. birželio 26 d. sutartimi, savivaldybė pinigines lėšas turėjo pervesti kredito grąžinimui į AB Lietuvos žemės ūkio banko Vilkaviškio skyriuje esančią GNSB „Eglė“ sąskaitą iki            1997 m. gruodžio 31 d. Dalis iš 725 796,02 Lt sutartyje numatytos savivaldybės perimamos kredito dalies sumos turėjo būti dengiama iš valstybės biudžeto asignavimų (719 000 Lt), kita dalis – 6 796,02 Lt – iš Vilkaviškio rajono savivaldybės asignavimų (trišalės sutarties                        3 punktas); taip pat, sutartyje buvo nustatyta ir indeksuotų įnašų išstojusiems iš bendrijos nariams iš mokėjimo prievolė bei proporcijos (sutarties 4 punktas).
73. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1997 m. birželio 16 d. nutarimu Nr. 614 paskirstė                   1997 metams lėšas rajonų (miestų) savivaldybėms, perimančioms gyvenamųjų namų statybos bendrijų statomuose gyvenamuosiuose namuose nebaigtus statyti laisvus butus, šių butų statybai panaudotiems kreditams padengti ir tolesnei jų statybai finansuoti (nutarimo                        1 punktas) bei pavedė Finansų ministerijai lėšas, skirtas panaudotiems kreditams padengti, pervesti atitinkamiems bankams pagal miestų (rajonų) savivaldybių parteiktus skaičiavimus, suderintus su kreditą išdavusiais bankais (nutarimo 3.1. punktas). Šio nutarimo priede Vilkaviškio rajono savivaldybei už perimamus nebaigtus statyti butus gyvenamųjų namų statybos bendrijoje ,,Eglė“ skirta iš viso 1 002 000 Lt suma, iš kurių 719 000 Lt (t. y. būtent tiek, kiek buvo numatyta trišalės sutarties 3 punkte) buvo skirta perimamo kredito sumai dengti, 37 000 Lt (t. y. būtent tiek, kiek buvo numatyta trišalės sutarties 4 punkte), skirta indeksuotų įnašų išstojusiems bendrijos nariams grąžinimui ir 246 000 Lt perimamiems butams baigti.
74. Byloje yra įrodymai, kad 1997 m. liepos 17 d. savivaldybė memorialiniu orderiu sumokėjo bendrijai 318 979,87 Lt mokėjimo paskirtyje nurodydama, kad tai ,,dalinis paskolos dengimas“, taip pat yra GNSB ,,Eglė“ 1997 m. liepos 22 d. prašymas pervesti grąžinamus pradinius įnašus (iš viso 17 569,96 Lt) tiesiogiai keturiems perimamų butų pradinius įnašus sumokėjusiems bendrijos nariams ir nurodoma, kad kitų 11 perimamų butų pradiniai įnašai grąžinti anksčiau iš bendrijos lėšų, todėl prašoma skirtumą 19 430,04 Lt pervesti į bendrijos sąskaitą.
75. 1997 m. liepos 24 d. mokėjimo pavedimu savivaldybė bendrijai ,,Eglė“ pervedė 19 430,04 Lt sumą, mokėjimo paskirtyje nurodydama, kad tai yra ,,Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimu Nr. 614 GNSB ,,Eglė“ grąžinami perimtų butų pradiniai įnašai“, taip pat                      1997 m. gruodžio 19 d. mokėjimo pavedimu pervedė 392,75 Lt sumą, mokėjimo paskirtyje nurodydama ,,1997 06 26 sutartis, grąžinamas pradinis įnašas“.
76. Aptarti faktiniai duomenys (pavedimas finansų ministerijai pervesti visą lėšų, reikalingų padengti Vilkaviškio rajono savivaldybės perimamiems butams tenkančią kredito dalį, sumą, taip pat grąžinamiems pradiniams įnašas kompensuoti reikalingą lėšų sumą, įrodymai apie dalies kredito sumos ir pradinių įnašų kompensacijos sumos pervedimą į bendrijos sąskaitą, taip pat aplinkybės, kad nuo 1997 metų nei bendrijos 1997 m. liepos 22 d. prašyme                      (žr. nutarties 74 punktą) nurodyti buvę bendrijos nariai, kuriems kompensacijas prašyta pervesti tiesiogiai, nei pati bendrija, nei bankas nereiškė savivaldybei jokių pretenzijų dėl prievolių neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, sudaro pagrindą konstatuoti, jog labiau tikėtina, kad šios sumos buvo sumokėtos (nors mokėjimus patvirtinančių įrodymų nėra pateikta), negu, kad jos nebuvo sumokėtos (CPK 185 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008;                                   2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje               Nr. 3K-3-316/2010; 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-538/2012).
77. Dėl tiesioginių įrodymų apie 406 816,15 Lt kredito dalies nebuvimo taip pat pažymėtina, kad remiantis 1997 m. liepos 4 d. banko raštu, adresuotu Finansų ministerijai, prašoma lėšas, skirtas Vilkaviškio rajono savivaldybei perimamo kredito daliai padengti pervesti į banko nurodytą sąskaitą (kurios numeris (duomenys neskelbtini)) nesutampa su Trišalėje sutartyje nurodytu GNSB ,,Eglė“ sąskaitos, į kurią Vilkaviškio rajono savivaldybė turėjo pervesti jai tenkančią lengvatinio kredito dalį, numeriu (duomenys neskelbtini). Nagrinėjant bylą nebuvo aiškinamasi, kokia tai sąskaita, kam ji priklausė, kodėl bankas prašė lėšas pervesti į ją ir ar šis prašymas (bent jau dėl kredito dalies padengimo) nebuvo įvykdytas. Taigi, nors tiesioginių įrodymų apie aptariamos sumos pervedimą nėra pateikta (nes, pagal bylos duomenis,                   1997 metais atliktų mokėjimo pavedimų kopijų nėra išsaugojusi nei Finansų ministerija, nei Vilkaviškio rajono savivaldybė, nei bankas), nenustačius šios sąskaitos savininko, jo santykio su Trišalės sutarties šalimis, taip pat nesant duomenų, kad kas nors iš sutarties šalių būtų reiškęs pretenzijas savivaldybei dėl pastarosios neįvykdymo jai tenkančios prievolės tokia esmine apimtimi, nėra pagrindo pripažinti, kad tiesioginių įrodymų nebuvimas lemia išvadą, kad atitinkama pinigų suma taip ir liko nuo 1997 metų nepervesta.
78. Nepakankamai patikimi duomenys ir dėl 49 973,41 Lt palūkanų (ne)sumokėjimo. Kaip jau aptarta, duomenų, kad šios palūkanos buvo sumokėtos neturėjimas savaime nereiškia, kad jos ir nebuvo sumokėtos. Byloje yra Vilkaviškio rajono savivaldybės 1997 m. gruodžio 30 d. raštas Nr. 1078, adresuotas bendrijai, kuriame nurodoma, kad Vilkaviškio rajono savivaldybė neturi galimybės pravesti 36,1 tūkst. Lt (t.y. 36 100 Lt) palūkanų, kadangi šiems tikslams lėšos iš biudžeto nebuvo skirtos. Kadangi visą 49 973,41 Lt palūkanų sumą pagal trišalę sutartį savivaldybė turėjo sumokėti iki 1997 metų gruodžio 31 d. (sutarties 5 punktas), o šiame rašte kalbama apie negalėjimą sumokėti dalį šių palūkanų, tikėtina, jog dalis jų (13 873,41 Lt) galėjo būti sumokėta dar iki šio rašto surašymo. Net jeigu palūkanos visiškai ar iš dalies ir nebuvo sumokėtos (kas menkai tikėtina, įvertinant ilgą praėjusį laiką nuo Trišalės sutarties sudarymo ir jokių pretenzijų savivaldybei nebuvimą per visą šį laiką), tai, atsižvelgiant į savivaldybės prievolės pagal Trišalę sutartį savarankiškumą, nesukuria teisinio pagrindo bendrijos skolą sujungti su savivaldybės skola ir išieškojimą nukreipti į savivaldybės turtą. Į savivaldybės turtą galėtų būti nukreipiamas tik jos skolos bankui išieškojimas, tačiau visų pirma turi būti nustatyta tokios skolos egzistavimo faktas ir, tokiam faktui pasitvirtinus – jos dydis.
79. Galiausiai akcentuotina, kad remiantis CPK 668 straipsnio 2 dalimi, išieškojimas gali būti nukreipiamas tik į savivaldybei priklausančias pinigines lėšas, taigi, sprendimas nukreipti išieškojimą į savivaldybei priklausantį nekilnojamąjį turtą negalėtų būti vykdomas net jeigu ir būtų nustatytas savivaldybės skolos egzistavimo faktas. Pirmosios instancijos teismas šios situacijos neanalizavo, nors teismas negali priimti sprendimo, kuris negalėtų būti vykdomas. 
80. Nors įrodinėjimo našta ginčuose, kilusiuose iš paskolos teisinių santykių paprastai pasiskirsto taip, kad paskolos davėjas turi įrodyti paskolos teikimo faktą, o paskolos gavėjas – kad paskolą sugrąžino, nagrinėjamu atveju ši bendroji taisyklė tiesmukai negali būti taikoma ne tik dėl anksčiau aptartos šalių teisinių santykių specifikos, tačiau ir dėl to, kad nuo kredito sutarčių sudarymo praėjo labai ilgas laiko tarpas, pretenzijos dėl netinkamo prievolės vykdymo bendrijai buvo pradėtos reikšti tik 2010 m. (duomenų apie ankstesnes pretenzijas byloje nėra), o savivaldybei apskritai nebuvo reiškiamos, didžioji dalis tiesioginių įrodymų nėra išlikę (neišsaugoti), o pats bankas, nors prievolės pagal kredito sutartis nėra įvykdytos, t. y. kredito duomenų bylas sunaikinti nebuvo pagrindo, taip pat nesiėmė veiksmų bent jau jo turimiems įrodymams apie atliktus į jame esančias sąskaitas mokėjimus išsaugoti, o taip pat ir į bankui, kaip finansų paslaugas teikiančiam profesionaliam subjektui, nustatytas pareigas, susijusias su suteiktų paskolų kontrole (žr. nutarties 46 punktą). Vadinasi bankui nepakanka tik įrodyti, kad paskola buvo suteikta, tačiau jis turi pagrįsti ir tinkamą paskolos administravimą, t. y. nuolat stebėti ir dokumentuose fiksuoti, ar klientas vykdo sutartinius įsipareigojimus ir pateikti visus su sutarties vykdymu ar neįvykdymu susijusius išsamius duomenis.
81. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su atsakovės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatydamas Vilkaviškio rajono savivaldybės skolos ar atsiskaitymo fakto, bylos nagrinėjimo metu taip pat nenustatė, nuo kada ir kokio dydžio palūkanos apskaičiuotos, nuo kada ir kokio dydžio delspinigiai apskaičiuoti dėl to, kad Vilkaviškio rajono savivaldybė neįvykdė arba netinkamai įvykdė savo prievoles.
82. Apeliacinio teismo vertinimu, sutiktina ir su Vilkaviškio rajono savivaldybės apeliacinio skundo motyvais, kad pirmosios instancijos teismas be pakankamo teisinio pagrindo atsisakė priimti jos kaip trečiojo asmens savarankišką reikalavimą, nes jos padėtis procese buvo iš esmės identiška kitų trečiųjų asmenų padėčiai, t. y. nei bankas, nei GNSB „Eglė“ nepateikė įrodymų, kad savivaldybė už butus turi įskolinimą. Atsižvelgtina į tai, kad didžioji dalis procese dalyvavusių asmenų pareiškė savarankiškus reikalavimus dėl hipotekos panaikinimo ir teikė duomenis, kad su bendrija yra atsiskaitę, o teismas jų savarankiškus reikalavimus priėmė ir dėl jų visų vėliau procese buvo rastas kompromisinis sprendimas. Vilkaviškio rajono savivaldybė taip pat byloje pareiškė savarankišką reikalavimą, kuriame prašė panaikinti hipoteką jai priklausantiems butams ir teikė argumentus ir įrodymus, kad už butus yra atsiskaičiusi, tačiau, skirtingai nuo kitų trečiųjų asmenų, teismas šių savarankiškų trečiojo asmens reikalavimų nepriėmė.
83. Atsisakymą priimti Vilkaviškio rajono savivaldybės savarankiškus reikalavimus pirmosios instancijos teismas 2016 m. kovo 18 d. nutartimi motyvavo tuo, kad nagrinėjama byla yra didelės apimties, joje daug dalyvaujančių asmenų, bylos nagrinėjimas yra užsitęsęs, o iš pateikto savarankiško reikalavimo turinio matosi, kad sprendžiant trečiojo asmens savarankišką reikalavimą prireiks tirti daug papildomos medžiagos ir tai turėtų būti sprendžiama atskiroje byloje.
84. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su šiais motyvais sutikti. Nepagrįstas pirmosios instancijos teismo motyvas, kad Vilkaviškio rajono savivaldybės reikalavimai dėl hipotekos panaikinimo turi būti sprendžiami atskiroje byloje (t. y. paduodant ieškinį bendra tvarka), nes nuo aplinkybės, ar savivaldybės skola apskritai egzistuoja (t.y. nuo fakto, kuris turėjo būti išsamiai išnagrinėtas būtent šioje byloje, o ne byloje, kurioje būtų sprendžiamas reikalavimas dėl hipotekos panaikinimo (ar išregistravimo, pripažinus prievolę pasibaigusia dėl pagrindinės prievolės įvykdymo) priklauso šalutinės (hipotekos) prievolės galiojimas. Vien tai, kad hipoteka Trišalės sutarties pagrindu nebuvo išregistruota, savaime negali lemti šios prievolės galiojimo, nes iš anksčiau aptartų duomenų pakankamai akivaizdu, kad ne tik savivaldybė ar bendrija, bet ir bankas daugeliu atvejų savo prievolių nevykdė tinkamai, profesionaliai ir pagal įstatymų reikalavimus (pavyzdžiui, neatsisakė hipotekos bendrijos narių, pilnai įvykdžiusių savo prievoles, atžvilgiu).
85. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principai nėra absoliutūs, teismo konstitucinė pareiga visų pirma yra vykdyti teisingumą. Proceso operatyvumas netenka prasmės, jeigu nėra įvykdomas teisingumas. Tuo tarpu šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, iš esmės neišanalizavęs ar savivaldybė yra skolinga apskritai ir, jei skolinga – kokią sumą, prioritetą suteikė ne išsamiam ir visapusiškam reikšmingų byloje faktinių aplinkybių nustatymui bei jų teisiniam įvertinimui, bet operatyvumui, kuris šiuo atveju lemia dar ilgesnį procesą (skundžiamo sprendimo panaikinimą).

Dėl įmokų paskirstymo tvarkos

86. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės nurodytos įmokų paskirstymo tvarkos, pripažino, kad bankas vadovaudamasis CK 6.54 straipsnio 2 dalies nuostatomis, turėjo teisę gautas įmokas pirmiausia skirti delspinigiams, po to palūkanoms ir galiausiai – kredito įmokoms dengti.
87. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad kredito sutartys buvo sudarytos iki naujo Civilinio kodekso įsigaliojimo ir tuo metu galiojusio 1964 m. CK normos nereglamentavo, kokia tvarka yra įskaitomi mokėjimai pagal sutartį, ar pirmiau padengiamas pagrindinės prievolės įvykdymas, ar pirmiau mokamos netesybos. Šalių sudarytose kreditavimo sutartyse mokėjimų paskirstymo tvarka taip pat nebuvo nustatyta.
88. Prievolė pagal kredito sutartis buvo vykdoma tiek galiojant 1964 metų redakcijos Civiliniam kodeksui, tiek ir po naujo Civilinio kodekso įsigaliojimo, t. y. po 2001 m. liepos 1 d. Remiantis CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 41 straipsnio 3 dalimi, jei sutartinė prievolė vykdoma įsigaliojus Civiliniam kodeksui, jos vykdymą reglamentuoja šio kodekso normos, tai yra CK 6.54 straipsnio nuostatos dėl įmokų paskirstymo taikomos. Tačiau, visų pirma, šių nuostatų nėra pagrindo taikyti įmokoms, sumokėtoms iki                        2001 m. liepos 1 d.; antra, nustačius, kad tarp šalių iki CK įsigaliojimo buvo susiklosčiusi kitokia įmokų paskirstymo tvarka, turėtų būti svarstoma, ar šalys vienašališkai turėjo teisę tą tvarką pakeisti (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus                                    2003 m. lapkričio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1070).
89. Pažymėtina, kad byloje apskritai nėra jokių duomenų kaip įmokos buvo skirstomos iki                2001 m. liepos 1 d., nėra nustatyta ir kokia tuo metu buvo negrąžinto kredito, nesumokėtų palūkanų suma, ar tuo metu jau buvo pradelstų mokėjimų, kiek buvo priskaičiuota delspinigių ir pan. Taigi, nėra pradinių duomenų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti įmokų paskirstymo eiliškumą iki CK įsigaliojimo ir įvertinti aplinkybę kaip turėjo klostytis šalių santykiai šiuo aspektu po CK įsigaliojimo.
90. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įmokų paskirstymo eiliškumą galėjo lemti jau minėtas šalių santykių specifiškumas ir faktinė aplinkybė, kad kreditavimas buvo vykdomas ne banko, bet valstybės lėšomis, o pagal Pavedimo sutartį bankas turėjo teisę į palūkanas ir delspinigius kaip atlygį už kredito administravimą (pavedimo sutarties 3.3., 5.1. punktai). Remiantis Pavedimo sutarties 3.1.1., 4.2. punktus, bankas įsipareigojo priimti iš paskolų gavėjų sumokamas palūkanas bei sugrąžinamas paskolas bei per ataskaitinį ketvirtį iš paskolų gavėjų atgautas pinigų sumas pervesti į finansų ministerijos sąskaitą, atskaičius pagal šią sutartį bankui priklausančias lėšas. Vadinasi, teisę į atlyginimą bankas įgyja tik nuo sugrąžintų (sumokėtų) ar išsiieškotų kredito sumų.
91. Pavedimo sutartyje buvo nustatyta visa eilė banko pareigų, administruojant suteiktus kreditus (pvz., sutarties 3.1.2.  punkte numatyta pareiga periodiškai teikti duomenis apie paskolų būklę Finansų ministerijai, sutarties 3.1.3., 4 punkte numatytos pareigos susigrąžinant paskolas, sutarties 3.2 punkte numatytos pareigos administruojant paskolas, tame tarpe ir – sutarčių pasirašymas, priminimas paskolų gavėjams apie palūkanų mokėjimą ir paskolų grąžinimą ir kt.). Ieškovei tinkamai vykdant šias pareigas, dar 1997 metais pastačius namą ir bendrijai priėmus sprendimus dėl kredito ir palūkanų prievolės paskirstymo tarp bendrijos narių, turėjo būti sudarytos skolos perkėlimo sutartys, konkrečių butų įkeitimo sandoriai, kreditų grąžinimo eigoje turėjo būti administruojamas kiekvienas konkretus skolininkas ir jo prievolės vykdymo tinkamumas, operatyviajai imamasi priemonių susidariusiems įsiskolinimams išieškoti. Tokiu atveju nebūtų susiklosčiusi tokia neapibrėžta situacija, kuomet praėjus dvidešimčiai metų nuo momento, kada turėjo būti tinkamai įforminti transformavęsi santykiai, nėra aiški skolos dalis, konkrečių skolininkų prievolės dydis ir praktiškai nebėra išlikusių reikšmingų įrodymų.
92. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, svarstytina banko teisė apskritai gaunamas įmokas paskirstyti pagal CK 6.54 straipsnio nuostatas, taip pat, visų reikšmingų faktinių aplinkybių kontekste turi būti vertinama ir tai, ar pagal šias taisykles galėtų būti skiriamos bendrai visos dengiant kreditą gaunamos įmokos, ar tokia tvarka galėtų būti nukreipiamos tik konkretaus bendrijos nario mokamos (mokėtos) įmokos (kredito dengimas, palūkanų mokėjimas).

Dėl bylos grąžinimo nagrinėti iš naujo

93. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė pareigą bylą išnagrinėti visapusiškai ir objektyviai, t. y. pažeidė pareigą įvykdyti teisingumą (CPK 6 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino proceso ir materialiosios teisės normas, nenustatė ir neįvertino visų teisingam bylos išnagrinėjimui aktualių faktinių aplinkybių. Pažymėtina, kad apeliacijos dalykas – neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) (CPK 301 straipsnio 1 dalis), todėl, šio proceso metu patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) teisėtumas ir pagrįstumas, nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes, ir išspręsti ginčą iš esmės, o CPK normos riboja apeliacinės instancijos teismo teisę grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tačiau, įvertinus ginčo esmę bei reikšmę ir tai, kad dėl tirtinų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio byla turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad yra pakankamas pagrindas padaryti išvadą dėl pirmosios instancijos teismo neatskleistos bylos esmės (svarbiausių faktinių ir teisinių bylos aplinkybių), ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Tai yra pagrindas perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies                        2 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas)
94. Kadangi sprendimas panaikinamas ir byla perduodama nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas taip pat turės būti sprendžiamas pirmosios instancijos teisme, priklausomai nuo bylos baigties (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 27 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjai                                                                       Rasa Gudžiūnienė

                                                                                    Gintaras Pečiulis

                                                                                    Vigintas Višinskis