Civilinė byla Nr. e2-823-933/2024
Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00004-2024-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.6.10; 3.3.2.6.1
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. gruodžio 12 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Irmantas Šulcas,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovo R. M. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 9 d. nutarties, kuria netenkintas atsakovo R. M. prašymas dėl Panevėžio apygardos teismo 2024 m. birželio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-174-739/2024 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ambermont AGRO“ ieškinį atsakovui R. M. dėl skolos ir delspinigių priteisimo vykdymo atidėjimo ir išdėstymo,
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Panevėžio apygardos teisme buvo nagrinėta civilinė byla Nr. e2-174-739/2024 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Ambermont AGRO“ (toliau – ieškovė) ieškinį atsakovui R. M. (toliau – atsakovas) dėl skolos ir delspinigių priteisimo. Minėtoje byloje Panevėžio apygardos teismas 2024 m. birželio 10 d. priėmė sprendimą, patikslintą Panevėžio apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 9 d. nutartimi, kuriuo ieškovės ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovo 130 389,60 Eur skolą, 1 369,20 Eur delspinigius, 2 327,85 Eur palūkanas, 12 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (134 086,65 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. sausio 22 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (1 963,92 Eur žyminio mokesčio ir 2 673,24 Eur advokato pagalbai apmokėti patirtų išlaidų). Sprendimas įsiteisėjo 2024 m. liepos 11 d.
2. Atsakovas 2024 m. liepos 9 d. ir 2024 m. liepos 15 d. pateikė 2024 m. liepos 9 d. prašymą dėl sprendimo įvykdymo atidėjimo iš išdėstymo (tapatų), kuriuo prašė Panevėžio apygardos teismo 2024 m. birželio 10 d. sprendimu priteistų 138 723,81 Eur mokėjimą ieškovei išdėstyti lygiomis dalimis per 12 mėn., pradedant nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. ir mokant po 11 560,32 Eur kas mėnesį, papildomai sumokant 6 proc. metines palūkanas.
3. Atsakovas paaiškino, kad yra ūkininkas, verčiasi žemės ūkio veikla – turi ūkį, jam vadovauja, valdo žemę, techniką, kitus išteklius, pagamintus produktus realizuoja rinkoje ir prisiima visą riziką, susijusią su jo ūkine veikla, jo pagrindinės pajamos gaunamos iš grūdinių kultūrų auginimo, tai yra ūkinė veikla priklausoma nuo gamtinių sąlygų, metų laiko sezoniškumo ir ūkininkavimo ciklo.
4. Atsakovas nurodė, kad dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių operatyvus priteistų sumų sumokėjimas be neproporcingai didelių nuostolių jo verslui yra neįmanomas, nes ūkininko ūkyje dėl vykdomos veiklos cikliškumo nėra tokio dydžio laisvų lėšų. Pirma, atsakovas susiduria su sunkia finansine padėtimi, kurią įtakojo pajamų sumažėjimas, didelės išlaidos ūkininko ūkiui išlaikyti ir jos veiklos plėtimui: grynasis pelnas už 2023 m. sudarė 2 460 Eur (2022 m. – 38 305 Eur), o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai – 1 087 002 Eur, iš jų per metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai – 707 998 Eur. Antra, atsakovo finansiniams veiklos rezultatams nemažą įtaką turėjo ir tai, kad 2023 m. derlius dėl gamtinių klimato sąlygų buvo mažesnis negu planuota ir nepavyko tinkamai įvykdyti sutartinių įsipareigojimų pateikti planuotą grūdų kiekį pirkėjams. Trečia, atsakovas turi didelių finansinių įsipareigojimų bankams ir kitoms kredito įstaigoms, kurie susiję su paskolomis, skirtomis traktoriams ir kombainui įsigyti. Ši technika yra būtina ūkininko veiklai vykdyti, siekiant užtikrinti derliaus nuėmimą ir žemės ūkio darbų vykdymą. Plečiant ūkio veiklos plotą buvo įsigyti papildomi žemės sklypai, buvo paimtos paskolos, kurių grąžinimo laikotarpis nėra pasibaigęs – paskolos likutis 2023 m. gruodžio 31 d. sudarė 454 559 Eur. Ketvirta, atsakovas turi įsipareigojimų pagal darbo sutartis ūkyje dirbantiems darbuotojams, kuriems būtina užtikrinti tinkamą darbo užmokesčio ir socialinių garantijų įvykdymą. Penkta, atsakovui reikalingos apyvartinės lėšos užtikrinti nepertraukiamą ūkininkavimo veiklą. Šešta, atsakovas tik realizavęs derlių, turės realias galimybes atsiskaityti su ieškove. Atsakovas paaiškino, kad, esant nesutrikdytai ūkio veiklai, priteistus 138 723,81 Eur įstengs sumokėti lygiomis dalimis per 12 mėn., pradedant nuo 2024 m. rugsėjo 1 d., t. y. po 11 560,32 Eur kas mėnesį, papildomai sumokėdamas 6 proc. metines palūkanas už uždelstą atsiskaitymo laiką.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Panevėžio apygardos teismas 2024 m. rugsėjo 9 d. nutartimi atmetė atsakovo R. M. prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo ir išdėstymo.
6. Teismas nustatė, kad atsakovas turi ilgalaikio turto, kurio vertė 762 139 Eur, iš jo: žemės vertė – 344 655 Eur, pastatų ir statinių – 73 973 Eur, mašinų ir įrangos – 292 273 Eur. Atsakovo trumpalaikis turtas sudaro 815 234 Eur, iš jo per vienerius metus gautinos sumos – 424 796 Eur. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas vertino, kad atsakovas turi turto, kurio vertė sudaro galimybę atsiskaityti pagal teismo sprendimą.
7. Teismas nurodė, kad nors atsakovas teigia, jog turi skolinių įsipareigojimų, siekiančių 454 559 Eur, tačiau iš atsakovo pateiktų duomenų apie įsipareigojimus bankams ir kitoms kredito įstaigoms matyti, kad kai kurių paskolų mokėjimo terminai jau yra pasibaigę. Teismas vertino, kad atsakovo skolinė našta jau turi būti sumažėjusi. Be to, teismas nurodė, kad atsakovas nepateikė duomenų, ar jis ėmėsi visų priemonių savo finansiniams sunkumams įveikti, o ne tik siekia jų naštą perkelti ieškovei. Teismo įsitikinimu, atsakovui priėmus darbuotojus, darbo užmokesčio jiems mokėjimas yra darbdavio pareiga, dėl to nėra pagrindo išdėstyti sprendimo vykdymo vien todėl, jog atsakovas turi įsipareigojimų darbuotojams.
8. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Panevėžio apygardos teismo 2024 m. birželio 10 d. sprendimu buvo nustatyta, jog ieškovė atsakovui jau buvo suteikusi vienerių metų terminą, leidžiantį atsakovui, kaip atsakingai veikiančiam verslininkui, pasiruošti apmokėti skolas. Tačiau, nors skolų sumokėjimo terminai buvo pasibaigę dar 2023 m. spalio 1 d., atsakovas nei bylos nagrinėjimo metu (nuo 2024 m. sausio 22 d.), nei teismui priėmus sprendimą, kuris įsiteisėjo 2024 m. liepos 11 d., ieškovei nesumokėjo jokios skolos dalies.
9. Teismas vertino, kad atsakovo prašoma nustatyti sprendimo vykdymo atidėjimo ir jo vykdymo išdėstymo tvarka siekiama pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2024 m. birželio 10 d. sprendimą, nes prašoma nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. leisti atsakovui mokėti po 11 560,32 Eur kas mėnesį (12 mėnesių), sumokant 6 proc. dydžio metines palūkanas, tačiau teismo sprendimu nuo 2024 m. sausio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo už 134 086,65 Eur yra priteistos 12 proc. dydžio metinės palūkanos. Teismas konstatavo, kad atsakovo prašymas prieštarauja įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumui, todėl negali būti tenkinamas.
10. Teismas, įvertinęs, kad atsakovui nepateikus įrodymų, jog prašomas teismo sprendimo vykdymo išdėstymas labiau atitiks išieškotojo (ieškovės) ir skolininko (atsakovo) teisėtų interesų pusiausvyrą bei bus tiek atsakovui, tiek ieškovei priimtinesnis, nusprendė, kad nėra pagrindo atidėti ir išdėstyti teismo sprendimo vykdymo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Atsakovas R. M. atskiruoju skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 9 d. nutartį ir patenkinti prašymą dėl Panevėžio apygardos teismo 2024 m. birželio 10 d. sprendimu priteistos skolos mokėjimo išdėstymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Nors pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas turi ilgalaikio turto (žemė, pastatai ir statiniai, mašinos ir įrangos), kuris sudaro galimybę atsiskaityti pagal teismo sprendimą, tačiau tokia teismo pozicija yra nepagrįsta ir nesąžininga, kadangi, vykdant teismo sprendimą, turi būti atsižvelgiama ne tik į ieškovės, bet ir atsakovo finansinę padėtį ir realias galimybes tinkamai įvykdyti teismo sprendimą. Priverstinis žemės ar kitų ilgalaikių turto objektų pardavimas reikštų esminį atsakovo veiklos apsunkinimą, kadangi žemė ir žemės ūkio įranga yra ne tik turtas, bet ir būtinosios priemonės, reikalingos ūkininkavimo veiklai tęsti bei ūkio pajamoms generuoti. Šio turto pardavimas sukeltų ilgalaikių neigiamų padarinių atsakovo finansinei padėčiai, t. y. jis būtų priverstas nutraukti tolesnį ūkininkavimą.
11.2. Sumažėjusi skolinė našta nebūtinai reiškia atsakovo finansinės padėties pagerėjimą ir atspindi atsakovo galimybes vykdyti teismo sprendimą. Teismas nepagrįstai neįvertino, kad atsakovas, kaip žemės ūkio sektoriuje verslą vystantis asmuo, dėl ekstremalia situacija pripažinto reiškinio 2023 m. patyrė nuostolių, kurie apribojo jo finansinių įsipareigojimų vykdymo tinkamas galimybes. Nepaisant to, atsakovas vis tiek turėjo išlaikyti ūkį ir dirbti, kad ateityje tokios nenumatytos situacijos nebūtų priežastimi, nuostoliams atsirasti. Vienkartinis skolos grąžinimas gali sukelti neproporcingą riziką atsakovo ūkiui, kadangi staiga kilus nenumatytai grėsmei ir neturint „rezerve“ lėšų joms padengti, ūkinė veikla gali patirti sunkiai atstatomą žalą. Dėl ūkininkavimo verslo cikliškumo atsakovas už parduotą šio sezono produkciją atlygį gaus tik šių metų rudenį, kai bus realizuotas vasarą užaugintas ir nuimtas derlius. Kol verslo partneriai neatsiskaitė už įsigytą žemės ūkio produkciją, tol atsakovas neturi finansinių galimybių mokėti skolą ieškovei.
11.3. Priverstinis teismo sprendimo įvykdymas visa apimtimi, teismo priteistos sumos neišdėstant laike, gali išprovokuoti užsitęsusią nuostolių grandinę, kuri turės ilgalaikių pasekmių atsakovo ūkiui. Teismas nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, kad darbuotojams mokėti darbo užmokestį yra darbdavio pareiga, todėl nėra pagrindo taikyti sprendimo išdėstymo. Teismas pirmenybę suteikė ieškovės skolos įvykdymui, lyginant su įsipareigojimais darbuotojams, kurie dirba atsakovo ūkyje.
11.4. Atsakovo prašymas taikyti tokią mokėjimo vykdymo tvarką, kai palūkanos mokamos per visą sprendimo išdėstymo laikotarpį, nėra atsakovo bandymas perkelti savo finansinę naštą į ieškovės sąskaitą. Atsakovas, atsižvelgdamas į savo finansines galimybes, teikė prašymą, kuriuo siekė teismo sprendimo vykdymo atidėjimo ir išdėstymo, leidžiant nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. mokėti po 11 560,32 Eur kas mėnesį (12 mėnesių), sumokant 6 proc. dydžio metines palūkanas. Taikant siūlomą mokėjimo tvarką atsakovas galės efektyviau organizuoti skolos apmokėjimą ieškovei, nesukeliant esminės grėsmės ūkinės veiklos tęstinumui, o ieškovė ne tik atgaus iš atsakovo skolą, bet ir sąžiningą bei protingą palūkanų sumą už visą mokėjimo laikotarpį.
12. Atsiliepimu į atsakovo R. M. atskirąjį skundą ieškovė UAB „Ambermont AGRO“ prašo atmesti atsakovo atskirąjį skundą ir Panevėžio apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 9 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Atskirajame skunde nėra suformuluotų apeliacinių argumentų, kuriais skundžiama nutartis galėtų būti pripažįstama neteisėta. Atskirajame skunde iš esmės kartojami tie patys argumentai, kurie buvo išdėstyti prašyme, o apeliacinės instancijos teismo tiesiog prašoma atlikti pakartotinį tų pačių faktinių aplinkybių vertinimą.
12.2. Atskiruoju skundu atsakovas prašo pakeisti teismo sprendimo esmę, t. y. sumažinti iš atsakovo ieškovei priteistas palūkanas, skaičiuojamas už iš atsakovo priteistas sumas. Įsiteisėjusiu ir res judicata (galutinio sprendimo) galią turinčiu teismo sprendimu iš atsakovo yra priteistos 12 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistus 134 086,65 Eur. Atsakovo prašymas buvo atmestas vien tuo pagrindu, kad juo buvo prašyta pakeisti teismo sprendimo esmę – atsakovas prašė už teismo priteistą sumą ieškovei nustatyti 6 proc. dydžio metines palūkanas.
12.3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas turi pakankamai turto teismo sprendimui įvykdyti. Atskiruoju skundu atsakovas šios teismo išvados neginčija, tik teigia, kad neva dalies turto pardavimas dėl pareigos vykdyti sprendimą atsakovui būtų nepatogus, sumažintų jo verslo apimtis. Atsakovo nenoras atsiskaityti su kreditoriumi, realizuojant dalį turto, nėra priežastis pakeisti sprendimo vykdymo tvarką.
12.4. Atskiruoju skundu nepaneigta tai, kad ieškovė taip pat susiduria su sunkumais, todėl sprendimo vykdymo išdėstymas pažeistų ieškovės ir atsakovo interesų pusiausvyrą, nepagrįstą prioritetą suteikiant atsakovo interesams. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad ieškovė 2023 m. ne tik negavo pelno, bet patyrė 484 641 Eur nuostolių. Ieškovė nuostolius patiria dėl to, kad tokie skolininkai kaip atsakovas laiku negrąžina skolų. Atsakovui negali būti sudaryta galimybė skolą grąžinti lengvatinėmis sąlygomis, nes tai pažeistų ieškovės interesus bei ieškovės ir atsakovo interesų pusiausvyrą, nepagrįstą prioritetą suteikiant atsakovo interesams.
12.5. Atsakovas nepagrįstai prašo kitiems atsakovo kreditoriams – bankams ir kredito įstaigoms suteikti prioritetą prieš ieškovę. Atsakovas daugiau nei 12 mėnesių vėluoja atsiskaityti su ieškovu – pagal atsakovui išrašytas PVM sąskaitas faktūras, jų apmokėjimo terminas buvo 2023 m. spalio 1 d. Sutartys sudarytos dar 2022 m. liepos mėn. – per daugiau nei du metus atsakovas turėjo galimybių ir laiko pasirengti savo prievolių ieškovei vykdymui, tačiau to nepadarė ir negrąžino jokios skolos dalies. Atsakovas vengia atsiskaityti su ieškove ir nededa tam pastangų. Neaišku, kodėl atsakovas prašo skolos mokėjimą išdėstyti 12 mėn., o ne 2–3 mėn., kai atskirajame skunde teigia, kad pajamas iš produkcijos gaus 2024 m. rudenį.
Teismas
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).
14. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 338 straipsnis). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
15. Tuo pačiu pažymėtina, kad CPK reglamentuojamam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri pasireiškia tuo, jog apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (tas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio (atskirojo) skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų. Nurodytas CPK įtvirtintas teisinis reguliavimas suponuoja, kad apeliacinis procesas skirtas pirmosios instancijos teismo padarytoms teisės ir (ar) fakto klaidoms ištaisyti, o ne ginčo nagrinėjimui pakartoti (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. lapkričio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1096-910/2023 19 punktas).
16. Atskirasis skundas paduotas dėl Panevėžio apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 9 d. nutarties, kuria atmestas atsakovo prašymas dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ir išdėstymo. Taigi, apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias sprendimo įvykdymo atidėjimą ir išdėstymą šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėms.
Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo
17. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
18. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinančioje CPK 314 straipsnio reglamentavimą, ne kartą nurodyta, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019 19 punktas). Vis dėlto draudimas apeliacinės instancijos teisme priimti naujus įrodymus nėra absoliutus. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktas; 2024 m. sausio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024 21, 22 punktai).
19. Atsakovas (apeliantas) apeliacinės instancijos teismui 2024 m. lapkričio 11 d. pateikė prašymą prijungti prie nagrinėjamos civilinės bylos rašytinius įrodymus (2024 m. spalio 15 d. mokėjimo nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini) – 7 000 Eur, 2024 m. spalio 17 d. mokėjimo nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini) – 68 000 Eur), patvirtinančius, kad jis pagal Panevėžio apygardos teismo 2024 m. birželio 10 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-62-739/2024 atliko mokėjimus į antstolės Oksanos Narbutienės sąskaitą, kurių bendra suma sudaro 75 000 Eur.
20. Be to, atsakovas apeliacinės instancijos teismui 2024 m. gruodžio 5 d. pateikė prašymą prijungti prie nagrinėjamos bylos: 2024 m. lapkričio 28 d. mokėjimo nurodymą, patvirtinantį, kad atsakovas pervedė antstolei Oksanai Narbutienei 6 993,13 Eur; 2024 m. gruodžio 4 d. patvirtinimą apie lėšų įskaitymą, patvirtinantį, kad atsakovui SIRAJ, UAB pervedė 4 600 Eur; Nacionalinės mokėjimo agentūros informaciją apie atliktus ir planuojamus mokėjimus.
21. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę, kad apelianto 2024 m. lapkričio 11 d. pateikti rašytiniai įrodymai (2024 m. spalio 15 d. mokėjimo nurodymas Nr. (duomenys neskelbtini), 2024 m. spalio 17 d. mokėjimo nurodymas Nr. (duomenys neskelbtini)) gali būti reikšmingi sprendžiant klausimą dėl Panevėžio apygardos teismo 2024 m. birželio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-62-739/2024 priteistos sumos (ne)išdėstymo dalimis, priima pateiktus naujus rašytinius įrodymus ir vertina juos kartu su kitais byloje esančiais duomenimis (CPK 314 straipsnis). Pažymėtina, kad su pateiktais naujais rašytiniais įrodymais ieškovė turėjo galimybę susipažinti, todėl naujų įrodymų priėmimas ne tik neužvilkins bylos nagrinėjimo, bet ir nepažeis ieškovės teisių, be kita ko, lygiateisiškumo bei rungimosi principų.
22. Pasisakant dėl įrodymų, kurie pateikti 2024 m. gruodžio 5 d., pažymėtina, kad, pirma, prašymas priimti naujus rašytinius įrodymus pateiktas rašytinio teismo posėdžio dieną (teismo posėdis byloje numatytas 2024 m. gruodžio 5 d. 9 val., o prašymas pateiktas 2024 m. gruodžio 5 d. 11.17 val.), todėl jų priėmimas užvilkintų bylos nagrinėjimą, nes šiuo įrodymus reikėtų persiųsti susipažinti ir priešingą interesą turinčiai šaliai (CPK 314 straipsnis). Antra, byloje sprendžiamas klausimas dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ir išdėstymo, tačiau iš prašymo ir jo priedų nėra aišku su kokiomis byloje nustatinėjamomis aplinkybėmis yra susijęs 2024 m. gruodžio 4 d. patvirtinimas apie lėšų įskaitymą, kuriuo SIRAJ, UAB pervedė atsakovui 4 600 Eur, nors prašyme teigiama, kad teikiami įrodymai, patvirtinantys atliktus mokėjimus į Oksanos Narbutienės sąskaitą, kurių dydis sudaro 11 593,13 Eur. Trečia, į bylą pateikta tik dalis Nacionalinės mokėjimo agentūros informacijos (iš trijų puslapių pateiktas tik vienas), todėl ji negali būti vertinama visa apimtimi.
Dėl teismo sprendimo įvykdymo (ne)atidėjimo ir (ne)išdėstymo
23. CPK 18 straipsnyje yra nustatytas vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja vykdytinumo savybę – jis turi būti besąlygiškai įgyvendinamas, o skolininkui pačiam geruoju nevykdant sprendimo, sprendimas gali būti vykdomas priverstinai. CPK 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtina nuostata, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas turi būti įvykdytas per trumpiausią laiką ir kuo ekonomiškiau.
24. Tam tikrais atvejais dėl objektyvių susiklosčiusių aplinkybių teismo sprendimas negali būti įvykdytas nedelsiant po jo įsiteisėjimo. Tokiu atveju, pagal CPK 284 straipsnio 1 dalį, teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti teismo sprendimo vykdymo tvarką. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad CPK 284 straipsnyje išdėstytų nuostatų įgyvendinimas reiškia nukrypimą nuo bendrosios sprendimo vykdymo tvarkos, teismo sprendimo įvykdymą galima atidėti arba išdėstyti tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-626-378/2015). Nei teisės normose, nei teismų praktikoje nėra nustatyta, kokios aplinkybės yra pripažįstamos išimtinėmis ir sudarančiomis pagrindą išdėstyti ar atidėti teismo sprendimo vykdymą, todėl teismas, spręsdamas tokio pobūdžio prašymą, faktinę situaciją turi vertinti individualiai ir sprendimą priimti atsižvelgęs į kasacinio teismo išaiškinimus dėl CPK 284 straipsnio taikymo.
25. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad nagrinėjant teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo klausimą turi būti atsižvelgta į: 1) abiejų bylos šalių interesus; 2) į tai, ar, atidėjus teismo sprendimo įvykdymą, bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas; 3) ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, lūkesčiai. Sprendžiant dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo, aktualūs yra Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, taip pat teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-260-313/2016 21 punktas). Spręsdamas dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo, teismas turi atsižvelgti į abiejų šalių turtinę padėtį, taip pat į kitas svarbias aplinkybes, į tai, kad sprendimo vykdymo atidėjimas neturi suteikti nepagrįsto pranašumo skolininkui, o išieškotojas neturi patirti nepagrįstų nuostolių, siekti išlaikyti išieškotojo ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyrą, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011; 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-626-378/2015). Tokias pat aplinkybes teismas turi vertinti ir spręsdamas klausimus dėl sprendimo vykdymo išdėstymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-477-302/2019; 2020 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-548-236/2020; 2022 m. rugpjūčio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-649-933/2022). Taigi, teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas ar išdėstomas tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį arba kai susidaro labai nepalankios ir objektyvios (t. y. nepriklausančios nuo prašymą pateikusio asmens valios, veiksmų ir (ar) jo ketinimų) aplinkybės jį įvykdyti, todėl ne bet kokie turtiniai, finansiniai ar kitokie atsakovui iškilę sunkumai yra pakankamas pagrindas CPK 284 straipsnyje įtvirtintam sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo institutui taikyti.
26. Teismų praktikoje pripažįstama, kad net ir sunki skolininko turtinė padėtis nėra absoliutus pagrindas taikyti įstatyme nustatytą išimtį ir išdėstyti įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą. Asmuo, prašydamas išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą, ir teigdamas, kad priteista suma jam yra didelė, turi pateikti teismui ne tik išsamius ir abejonių nekeliančius duomenis apie savo finansinę (turtinę) padėtį, bet ir įrodyti, jog jo padėtis ateityje pagerės (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-250-798/2021; 2022 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1033-330/2022; 2024 m. birželio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-373-516/2024 28 punktas).
27. Atsakovas prašė atidėti Panevėžio apygardos teismo 2024 m. birželio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-174-739/2024, vykdymą iki 2024 m. rugsėjo 1 d. ir nuo šios datos išdėstyti minėtu sprendimu priteistų 138 723,81 Eur mokėjimą 12 mėn., kas mėnesį mokant 11 560,32 Eur ir 6 proc. dydžio metines palūkanas. Atsakovo argumentai iš esmės grįsti tuo, kad jam, kaip ūkininkui, reikalingos didelės lėšos ūkio išlaikymui ir ūkinės veiklos plėtrai, o jo finansinė padėtis šiuo metu yra sudėtinga – jis turi finansinių atsakomybių kitiems kreditoriams (jam suteiktos paskolos), taip pat turi įsipareigojimų mokėti darbo užmokestį ūkyje dirbantiems samdomiems darbuotojams. Kartu paminėjo, kad 2023 m. vasarą buvo paskelbta ekstremali situacija dėl stichinių meteorologinių reiškinių, kurie lėmė žemės augalų žūtį, dėl kurios buvo apribotos atsakovo galimybės laiku atsiskaityti su ieškove už pateiktas trąšas. Atsakovo vertinimu, dėl nuo atsakovo valios nepriklausančių aplinkybių operatyvus Panevėžio apygardos teismo 2024 m. birželio 10 d. sprendimu priteistų sumų sumokėjimas, be neproporcingai didelių nuostolių atsakovo verslui yra neįmanomas, nes ūkininko ūkyje dėl vykdomos veiklos cikliškumo nėra tokio dydžio laisvų lėšų.
28. Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo prašymą atidėti ir išdėstyti Panevėžio apygardos teismo 2024 m. birželio 10 d. sprendimo įvykdymą 12 mėnesių. Atskiruoju skundu apeliantas nesutinka su minėta pirmosios instancijos teismo nutartimi. Atskirojo skundo argumentai grindžiami tuo, kad: i) nors apeliantas turi ilgalaikio turto, tačiau priverstinis žemės ar kitų ilgalaikių turto objektų pardavimas reikštų esminį atsakovo veiklos apsunkinimą, kadangi žemė ir žemės ūkio įranga yra ne tik turtas, bet ir būtinosios priemonės, reikalingos ūkininkavimo veiklai tęsti bei ūkio pajamoms generuoti; ii) atsakovas, kaip žemės ūkio sektoriuje verslą vystantis asmuo, dėl ekstremalia situacija pripažinto reiškinio 2023 m. patyrė nuostolių, kurie apribojo jo finansinių įsipareigojimų vykdymo tinkamas galimybes, todėl atsakovui būtina nukreipti turimus finansinius išteklius į ūkinės veiklos atgaivinimą, investuojant į įrangą, žaliavas ir trąšas, kad ateityje būtų galima įvykdyti visus įsipareigojimus; iii) dėl ūkininkavimo verslo cikliškumo atsakovas už parduotą šio sezono produkciją atlygį gaus tik šių metų rudenį, kai bus realizuotas vasarą užaugintas ir nuimtas derlius, t. y. kol verslo partneriai neatsiskaitė už įsigytą žemės ūkio produkciją, tol atsakovas neturi finansinių galimybių mokėti skolą ieškovei; iv) teismas nepagrįstai pirmenybę suteikė ieškovės reikalavimo vykdymui ignoruodamas darbuotojų teises į darbo užmokestį, nes nuolatinis atlyginimų mokėjimas yra būtinas siekiant užtikrinti ūkio stabilumą ir jo tęstinumą; v) atsakovui mokant skolą pagal siūlomą grafiką, ieškovei nereikės imtis papildomų veiksmų ir patirti išlaidų skolai išieškoti, todėl atsakovo siūloma mokėjimo tvarka apsaugo ieškovę nuo finansinių nuostolių padidėjimo.
29. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, sprendžiant atskirąjį skundą šiuo atveju įvertintinos tokios aplinkybės:
29.1. Pirma, pažymėtina, kad teismo sprendimas įsiteisėjo 2024 m. liepos 11 d., o atsakovas 2024 m. liepos 9 d. prašė tiek atidėti teismo sprendimo įvykdymą nuo 2024 m. rugsėjo 1 d., tiek teismo sprendimu priteistas sumas išdėstyti 12 mėnesių.
29.2. Antra, apeliantas, siekdamas pagrįsti prašyme išdėstytus argumentus, kad jo finansinė padėtis yra sudėtinga, o ūkiui išlaikyti ir ūkinės veiklos plėtrai yra reikalingos didelės lėšos, jog turi finansinių įsipareigojimų kitiems kreditoriams, pateikė finansinius duomenis nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d., taip pat duomenis apie turimus įsipareigojimus bankams ir kitoms kredito įstaigoms. Įvertinus byloje pateiktą Balansą ir Pelno (nuostolių) ataskaitą už 2023 m. matyti, kad visas atsakovo ūkio turtas sudaro 1 580 098 Eur, o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai siekia 1 087 002 Eur; grynasis pelnas – 2 460 Eur. Įsipareigojimai bankams ir kitoms kredito įstaigoms 2023 m. gruodžio 31 d. sudarė 454 559 Eur. Nurodytų duomenų visuma nepagrindžia deklaruojamos sunkios atsakovo ūkio turtinės padėties. Kitų (naujesnių) duomenų, kurie leistų kitaip įvertinti atsakovo ūkio finansinę padėtį, byloje nėra pateikta. Taigi, nėra objektyvaus pagrindo spręsti, kad atsakovui įvykdyti teismo sprendimą būtų pernelyg didelė finansinė našta ar apskritai nėra objektyvios galimybės.
29.2.1. Nors apeliantas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą, kad jo turimas ilgalaikis turtas (žemė, pastatai ir statiniai, mašinos ir įrangos) yra pakankamas atsiskaityti su ieškove, ir nurodo, jog šio turto pardavimas sukeltų ilgalaikių neigiamų padarinių atsakovo finansinei padėčiai, tačiau tokius apelianto argumentus apeliacinės instancijos teismas vertina kritiškai. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas turi ilgalaikio turto, kurio vertė 762 139 Eur, iš jo: žemės vertė – 344 655 Eur, pastatų ir statinių – 73 973, mašinų ir įrangos – 292 273 Eur. Be to, atsakovas turi trumpalaikio turto, kurio vertė 815 234 Eur. Taigi, Panevėžio apygardos teismo 2024 m. birželio 10 d. sprendimu priteistos sumos (138 723,81 Eur) padengimas sudaro tik nedidelę dalį atsakovo turimo turto, todėl nėra duomenų, kad dėl dalies turto realizavimo atsakovas turėtų nutraukti ūkininkavimą. Atsakovo nenoras parduoti turimą turtą vien dėl to, kad tai gal būt sumažins atsakovo verslo apimtis, negali riboti jo kontrahento teisės laiku gauti skolą (žr. ir išaiškinimus pateiktus Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. sausio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-58-464/2023; 2022 m. vasario 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-76-330/2022; 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-895-370/2021).
29.3. Trečia, nors atsakovas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino, jog jis, kaip žemės ūkio sektoriuje verslą vystantis asmuo, dėl ekstremalia situacija pripažinto reiškinio 2023 m. patyrė nuostolių, kurie bendrai apribojo jo finansinių įsipareigojimų vykdymo tinkamas galimybes, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien tai, jog Biržų rajono savivaldybės meras paskelbė savivaldybės lygio ekstremaliąją situaciją visoje Biržų rajono savivaldybės teritorijoje, neįrodo apelianto blogos turtinės padėties ir to, jog dabartinė finansinė situacija neleidžia jam sumokėti visos priteistos skolos. Be to, byloje nėra duomenų, kad atsakovas Lietuvos Respublikos krizių valdymo ir civilinės saugos įstatymo pagrindu kreipėsi dėl valstybės paramos suteikimo dėl ekstremalios situacijos metu patirtos žalos.
29.4. Ketvirta, atsakovas, prašydamas išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą, turi pateikti teismui ne tik išsamius ir abejonių nekeliančius duomenis apie savo finansinę (turtinę) padėtį, bet ir įrodyti, kad jo padėtis ateityje pagerės (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-895-370/2021 22 punktas). Nagrinėjamu atveju apeliantas akcentavo, kad jam yra būtina nukreipti turimus finansinius išteklius į ūkinės veiklos atgaivinimą, investuojant į įrangą, žaliavas ir trąšas, kad ateityje būtų galima įvykdyti visus įsipareigojimus. Apelianto argumentai, kuriais jis nurodo siekį pirmiausiai stabilizuoti savo finansinę padėtį, atsiskaityti su kitais kreditoriais, vertinami kaip neturintys reikšmės teismo sprendimo vykdymo privalomumui. Atsakovo ankstesni verslo sprendimai (įsipareigojimai kredito įstaigoms) negali riboti ieškovės teisės laiku gauti teismo sprendimu priteistą skolą.
29.5. Penkta, sprendimo vykdymo atidėjimo (išdėstymo) institutas, nors ir yra skirtas sureguliuoti išskirtines situacijas, kai skolininkui yra objektyviai apsunkinta galimybė vykdyti teismo sprendimą, tačiau negali būti taikomas kaip bet kokių sunkumų skolininko veikloje, vykdant teismo sprendimą, išvengimo instrumentas. Bet kuris teisminis ginčo nagrinėjimas ir teismo sprendimo vykdymas yra susijęs su tam tikrų neigiamų padarinių (dažniausiai finansinių) skolininkui, pralaimėjusiam bylą, atsiradimu ir skolininkas negali tikėtis jam patogiausių sprendimo vykdymo sąlygų sudarymo jau ir taip nukentėjusio nuo skolininko veiksmų ir (ar) neveikimo kreditoriaus sąskaita. Priešingas šio instituto aiškinimas ir taikymas reikštų ne tik teisėtų kreditoriaus ir išieškotojo interesų pažeidimą, bet ir teisingumo vykdymo esmės iškreipimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-801-823/2016; 2022 m. birželio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-491-1120/2022 20 punktas). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo nurodyti jo veiklos ypatumai (siekis investuoti turimas lėšas į verslą, darbuotojams mokamas darbo užmokestis, ūkininkavimo verslo cikliškumas ar trečiųjų asmenų atsiskaitymas už atsakovo patiektą produkciją) neturi suteikti nepagrįsto pranašumo skolininkui. Atsakovas yra ūkinę-komercinę veiklą vykdantis asmuo, kuriam gerai žinomi jo vykdomos veiklos ypatumai, todėl šie ypatumai turi būti įvertinami nustatant šalių atsiskaitymo tvarką pagal prisiimtus įsipareigojimus. Priešingu atveju, būtų suteiktas nepagrįstas pranašumas prieš ieškovę – įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymas būtų atidėtas (išdėstytas) vieneriems metams bei pažeisti išieškotojo ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyros bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai.
29.6. Šešta, sprendžiant dėl sprendimo vykdymo atidėjimo (išdėstymo) reikšmingi yra ir skolininko veiksmai, siekiant bent iš dalies įvykdyti savo įsipareigojimus kreditoriui, kadangi tik sąžiningas asmuo, savo prievolės laikinai negalintis vykdyti dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, gali pretenduoti į įstatyme numatytą teismo sprendimo vykdymo lengvatą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-801-823/2016 15 punktas). Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovė atsakovui buvo suteikusi vienerių metų terminą, kuris leido atsakovui, kaip atsakingai veikiančiam verslininkui, pasiruošti apmokėti skolas, tačiau, nors ieškovės skolų sumokėjimo terminai buvo pasibaigę dar 2023 m. spalio 1 d., atsakovas nei bylos nagrinėjimo metu (nuo 2024 m. sausio 22 d.), nei teismui priėmus sprendimą, kuris įsiteisėjo 2024 m. liepos 11 d., nei skundžiamos nutarties priėmimo metu ieškovei nesumokėjo jokios skolos dalies (žr. skundžiamos nutarties 13 punktą). Be to, iš 2024 m. birželio 10 d. teismo sprendimo matyti, kad <...> teismo posėdyje atsakovo atstovas patvirtino, jog atsakovas iš esmės sutinka su pareikštu ieškiniu, neginčija, kad atsakovas gavo užsakytas trąšas ir turi įvykdyti prievolę už jas atsiskaityti su ieškove. Nurodė, kad esminis ginčas kyla dėl netesybų (žr. sprendimo 11 punktą). Taigi, aplinkybė, kad ieškovė atsakovui buvo suteikusi vienerių metų terminą įsiskolinimui už trąšas sumokėti ir šis terminas baigėsi dar 2023 m. spalio 1 d., pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo įvertinta kaip reikšminga sprendžiant dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo ir išdėstymo. Atsakovas, jo prašymą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nepateikė į bylą įrodymų, kad stengiasi vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą, kurį prašo išdėstyti, t. y., jog prašymo atidėti ir išdėstyti sprendimo vykdymą pateikimo dieną ieškovei būtų sumokėjęs bent dalį teismo priteistos sumos, kad kreipėsi į ieškovę dėl skolos mokėjimo išdėstymo sąlygų suderinimo ir pan. Taigi, atsakovas iki pat 2024 m. spalio 15 d. (žr. šios nutarties 19 punktą) nesiėmė jokių veiksmų bent iš dalies padengti susidariusią skolą, o tokių veiksmų pradėjo imtis tik teismui atmetus jo prašymą ir dar praėjus kuriam laikui po skundžiamos teismo 2024 m. rugsėjo 9 d. nutarties priėmimo.
29.7. Septinta, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsakovo prašymas atidėti ir išdėstyti Panevėžio apygardos teismo 2024 m. birželio 10 d. sprendimo įvykdymą 12 mėnesių, be kita ko, prieštarauja įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumui, nes prašoma nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. leisti atsakovui mokėti po 11 560,32 Eur kas mėnesį (12 mėnesių), sumokant 6 proc. dydžio metines palūkanas, tačiau Panevėžio apygardos teismo 2024 m. birželio 10 d. sprendimu buvo priteistos 12 proc. dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo 2024 m. sausio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo už 134 086,65 Eur. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimas taip pat užtikrina įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumą ir vykdytinumą, bylos šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisėtų interesų apsaugą. Kadangi prašymas pakeisti sprendimo vykdymo tvarką nagrinėjamas šiam įsigaliojus, tai teismas, spręsdamas tokį klausimą, yra saistomas sprendimo rezoliucinėje dalyje išdėstyto patenkinto materialiojo reikalavimo turinio ir negali keisti sprendimo esmės. CPK 284 straipsnyje įtvirtintas teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo institutas nėra skirtas įsiteisėjusiam teismo sprendimui peržiūrėti. Teismas, pakeisdamas sprendimo vykdymo tvarką, negali išplėsti ar susiaurinti šalių įrodinėtų ir sprendimu suteiktų teisių ar nustatytų pareigų, sukurti pareigų kitiems, nei nurodyti teismo sprendime, kurio vykdymo tvarka keičiama, asmenims (išskyrus jų teisių perėmėjus) ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2013; 2019 m. liepos 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-91-701/2019 47 punktas). Įvertinus atsakovo prašymą išdėstyti Panevėžio apygardos teismo 2024 m. birželio 10 d. sprendimo įvykdymą, akivaizdu, kad toks prašymas prieštarauja CPK 284 straipsnio nuostatoms, nes juo iš esmės prašoma pakeisti sprendimą, priteisiant mažesnio dydžio metines palūkanas nei jos buvo priteistos įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Tačiau, kaip jau minėta, teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo institutas nėra skirtas įsiteisėjusio teismo sprendimo peržiūrėjimui. Tai reiškia, kad teismo sprendimas, kuriuo yra išspręstas šalių materialinis teisinis ginčas, yra privalomas ir turi būti vykdomas. Į šią aplinkybę pagrįstai dėmesį atkreipė ir pirmosios instancijos teismas, tačiau atskirajame skunde dėl jos nėra pasisakoma.
29.8. Aštunta, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priteistą sumą išdėsčius 12 mėn., šioje konkrečioje situacijoje būtų ne tik neužtikrintas teismo sprendimo privalomumo prioritetas, bet ir pažeisti ieškovės (išieškotojos) interesai ir lūkesčiai kuo greičiau atgauti priteistą sumą, o apeliantui, įvertinant jo argumentus, tarp jų neturėjimas „laisvų lėšų“, siekis plėsti ūkį ir pan., būtų suteiktas nepagrįstas pranašumas, nebūtų išlaikyta šalių interesų pusiausvyra, būtų pažeisti sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principai.
29.9. Devinta, nors atsakovas apeliacinės instancijos teismui pateikė duomenis, kad sumokėjo dalį skolos, taip pat nurodė, jog stengiasi elgtis sąžiningai ir atsakingai, vykdo prisiimtus įsipareigojimus ir savanoriškai dalimis moka lėšas į antstolės Oksanos Narbutienės banko sąskaitą, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Šiuo atveju skundžiamos nutarties turinys patvirtina, kad atsakovo elgesys, kai šis iki pat skundžiamos nutarties priėmimo nebuvo sumokėjęs jokios skolos dalies ieškovei buvo išanalizuotas ir įvertintas pirmosios instancijos teismo (žr. skundžiamos nutarties 13 punktą). Vien tai, kad apeliantas jau po priimto skundžiamo procesinio sprendimo sumokėjo ieškovei dalį skolos, negali lemti vertinimo, kad teismas neteisingai įvertino poreikį atidėti ir išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą.
29.10. Dešimta, išdėstyti teismo sprendimo vykdymą, atsižvelgiant į abiejų šalių turtinę padėtį ir kitas aplinkybes, yra teismo teisė, bet ne pareiga. Vien tik atsakovo noras išvengti bet kokių jam neigiamų priverstinio sprendimo vykdymo pasekmių nėra priežastis suteikti jam prioritetą prieš įsiteisėjusiu teismo sprendimu patenkintą ieškovės turtinį interesą (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-605-516/2019 24 punktas). Siekis teismo sprendimą vykdyti tik tada, kai bus turima „laisvų lėšų“ neatitinka ieškovės interesų ir nedera su kasacinio teismo išaiškinimais dėl CPK 284 straipsnio taikymo sąlygų. Pažymėtina ir tai, kad pats atsakovas skolos mokėjimą siejo su pajamų gavimu 2024 m. rudenį, įvertinant sprendžiamo klausimo laiką, toks terminas jau yra suėjęs.
30. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės įtakos sprendžiamam klausimui ir reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties (ne)pagrįstumui bei (ne)teisėtumui įvertinti, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas išsamiai atsakyti į kiekvieną byloje dalyvaujančių asmenų pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktas).
31. Apibendrinant išdėstytus motyvus, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas nustatytoms faktinėms aplinkybėms tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias sprendimo įvykdymo atidėjimo ir išdėstymo institutus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti ar pakeisti pagrindo nėra. Todėl atsakovo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
32. Nors ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą ir prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje, tačiau įrodymų apie patirtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikė, todėl prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (CPK 93, 98 straipsniai).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 9 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjas Irmantas Šulcas