Civilinė byla Nr. 2-966/2010

Procesinio sprendimo kategorija 110.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. rugpjūčio 17 d.  

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Milašienės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Serneta“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 16 d. nutarties, kuria atsakovo atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2-5356-560/2010 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Statlina“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Serneta“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

            Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

ieškovas UAB „Statlina“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo          132 329,30 Lt skolos, 41 900,48 Lt palūkanų, 6 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui nuosavybės teise priklausantį turtą, pinigines lėšas, esančias atsakovo sąskaitose ir pas trečiuosius asmenis.

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 16 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino ir nutarė areštuoti atsakovui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą 177 876,78 Lt sumai. Nesant minėto turto ar esant jo nepakankamai, teismas leido areštuoti atsakovo pinigines lėšas, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis. Teismas taip pat leido iš areštuotų lėšų išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokėti mokesčius valstybei ir privalomąsias socialinio draudimo įmokas bei atsiskaityti su ieškovu.

Teismas nutartyje nurodė, jog ieškinio suma yra didelė, kas gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Teismas sprendė, jog patenkinus ieškinį, 177 876,78 Lt suma būtų priteista iš atsakovo, tačiau atsakovui perleidus turtą ar jį apsunkinus sandoriais, priteistą sumą būtų sudėtinga arba negalima išieškoti.

Atskiruoju skundu atsakovas UAB ,,Serneta“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartį. Nurodo, jog ieškovas piktnaudžiauja procesu, reikšdamas ieškinį ginčo teisenos tvarka, be to, teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas siekia paslėpti turtą, siekia sumažinti savo mokumo galimybes ar atlieka kokius nors kitus nesąžiningus veiksmus, dėl kurių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų. Atsakovas yra moki, pelningai veikianti įmonė, turinti 40 000 000 Lt vertės nekilnojamojo turto, vien iš nuomininko UAB ,,Naftos mažmena“ gauna pastovias kasmetines 267 185,50 Lt dydžio pajamas pagal ilgalaikes nekilnojamojo turto nuomos sutartis. Pažymi, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iš esmės sutrukdys atsakovo ūkinės-komercinės veiklos vykdymą. Be to, ir pats ieškovas yra tinkamai neatlikęs darbų atsakovui, yra skolingas ženklias sumas tretiesiems asmenims.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas ginčija skundo pagrįstumą ir prašo palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Nurodo, jog ieškinio suma yra didelė, todėl teismas, atsižvelgdamas į formuojamą praktiką, turėjo teisę atsakovo atžvilgiu imtis laikinųjų apsaugos priemonių. Nors atsakovas tvirtina, kad jo finansinė padėtis yra gera, kad jis turi pakankamai nekilnojamojo turto, tačiau įmonės finansinę padėtį rodo ne tik turimas turtas, bet ir įsipareigojimai, skolos, gautinos sumos, tuo tarpu atsakovas teismui nepateikė ne tik įrodymų apie turimą turtą ir gaunamas pajamas, bet ir įmonės balanso ar kitokių finansinės atskaitomybės dokumentų, iš kurių būtų galima spręsti apie atsakovo tikrąją finansinę padėtį. Be to, tvirtina, jog atsakovo atžvilgiu yra įregistruoti dar devynių, atsakovui priklausančių, nekilnojamojo turto objektų areštai.

Atskirasis skundas atmetamas.

Civilinio proceso įstatymas numato, jog teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str.). CPK 144 straipsnio pagrindu teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo klausimo bei atsižvelgdamas į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, taip pat abiejų bylos šalių interesų pusiausvyrą, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, tai yra ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymo užtikrinimui būtina imtis procese numatytų priemonių.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai yra kilęs turtinis ginčas dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (2008 m. gruodžio 11 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-906/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-905/2009). Tačiau prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes,  atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė.

Nagrinėjamu atveju, ginčas yra kilęs dėl 177 876,78 Lt sumos priteisimo. Teisingam šio klausimo išsprendimui, t. y. tam, kad įvertinti ar atsakovui prašoma priteisti suma yra didelė, kaip jau minėta, įtakos turi atsakovo finansinės galimybės (ar atsakovas turi ilgalaikio ar trumpalaikio turto, koks šio turto santykis su atsakovo turimais finansiniais įsipareigojimais, ar šis turtas likvidus, ar apsunkintas disponavimas turtu ir pan.). Atskirajame skunde atsakovas tvirtina, jog yra moki, pelningai veikianti įmonė, turinti 40 000 000 Lt vertės nekilnojamojo turto, vien iš nuomininko UAB ,,Naftos mažmena“ gaunanti pastovias kasmetines 267 185,50 Lt dydžio pajamas pagal ilgalaikes nekilnojamojo turto nuomos sutartis. Civiliniame procese laikantis rungimosi principo kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 str.). Tuo tarpu iš atsakovo pateiktos pažymos apie įmonei priklausantį turtą bei vietinio mokėjimo nurodymų nėra aišku, kokį tiksliai turtą nuosavybės teise valdo atsakovas, kokia šio turto dabartinė rinkos vertė ir likvidumas, ar šis turtas nėra apsunkintas įkeitimu, kokiu pagrindu atsakovui yra pervedamos lėšos ir pan.. Be to, atsakovas teismui nepateikė jokių duomenų apie savo finansinę padėtį, galimus finansinius įsipareigojimus, kurie būtų atspindėti įmonės finansinės atskaitomybės dokumentuose. Taigi atsakovas teismui nepateikė jokių įrodymų (nuosavybės apie turimą nekilnojamąjį turtą pažymėjimų, įmonės balanso) pagrindžiančių realią įmonės turtinę padėtį, t.y. neįrodė, kad įmonės turtinė padėtis yra tokia gera, jog būtų galima spręsti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymui nekils jokia grėsmė. Atsižvelgdama į tai, kad atsakovas neįrodė, jog reikalaujama priteisti suma jam nėra didelė, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo suma yra pakankamai didelė, kas gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką ateityje.

Kita vertus, vadovaujantis CPK 145 straipsnio antrąja dalimi, laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo ir proporcingumo principais. Šie principai reiškia, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos taip, jog maksimaliai užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet kartu nesukeltų atsakovui nuostolių, arba šie nuostoliai būtų minimalūs. Kaip žinia, ginčų sprendimas teisme visada susijęs su tam tikrų suvaržymų asmenims, kuriems taikomos laikinosios apsaugos priemonės, atsiradimu. Tačiau, kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo nutarties, teismas, atsakovui taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pirmiausia nurodė areštuoti atsakovo nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, o tik tuo atveju, jei tokio turto atsakovas neturi arba turi nepakankamai, ir pinigines lėšas. Be to, teismas leido iš areštuotų lėšų išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokėti mokesčius valstybei ir privalomąsias socialinio draudimo įmokas bei atsiskaityti su ieškovu. Kaip jau buvo minėta, teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą bei parinkdamas laikinąsias apsaugos priemones, nesprendžia ieškinio pagrįstumo klausimo, todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, pagrįstai atsakovo atžvilgiu taikė laikinąsias apsaugos priemones ir iš esmės įvertinęs galinčias dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo atsakovui kilti neigiamas pasekmes, jas parinko proporcingai.

Atsakovui išaiškintina, jog pagal CPK 146 straipsnio pirmąją dalį teismas gali dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita. Teismas taip pat gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu atsakovas įmoka reikalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą arba už atsakovą yra laiduojama (CPK 146 str. 2 d.).  Be to, atsakovas gali nurodyti, kokį konkretų turtą areštuoti, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės apskritai nesukeltų arba sukeltų kuo mažesnius nuostolius. O taip pat atsakovas, manydamas, jog dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jis gali patirti žalą, turi teisę prašyti teismo taikyti atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą (CPK 147 str.). Taigi atsakovas turi keletą procesinių galimybių išvengti arba maksimaliai sumažinti nuostolius, galinčius kilti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, daro išvadą, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atsakovui taikė laikinąsias apsaugos priemones yra pagrįsta ir teisėta. Pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių ši nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat 329 straipsnio 2  dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nenustatyta.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu, 338 straipsniu,

n u t a r i a :

            Palikti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartį nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                Virginija Čekanauskaitė

Danutė Milašienė

                                                                                                                                                                                                                                                                  Egidijus Žironas