Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-258-557/2019
Teisminio proceso Nr. 4-24-3-00118-2019-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 7.8.; 18.1.; 21.11.10.
(S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. liepos 25 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Pauliukėnas
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. G. atstovės advokatės Aušrinė Zaburienės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2019 m. birželio 7 d. nutarties, kuria V. G. skundas patenkintas iš dalies – pakeistas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos rajono policijos komisariato (toliau ir – Klaipėdos AVPK Klaipėdos r. PK, Institucija) 2019 m. balandžio 29 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. 68-ANR_N-437-729, kuriuo V. G. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 115 straipsnio 1 dalį 60 Eur nauda, pagal ANK 481 straipsnio 1 dalį – 30 Eur bauda, vadovaujantis ANK 38 straipsniu, paskirta galutinė subendrinta nuobauda – 60 Eur bauda, ir paskirta V. G. švelnesnė administracinė nuobauda – 50 Eur bauda.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. 2019-04-29 Klaipėdos AVPK Klaipėdos r. PK Reagavimo skyriaus tyrėjas surašė V. G. administracinio nusižengimo protokolą pagal ANK 115 straipsnio 1 dalį ir 481 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2019-03-30 12.23 val. Klaipėdos r., (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje – gatvėje, pažeisdamas viešąją tvarką ir žmonių rimtį, įžeidžiamai kibo ir necenzūriniais keiksmais iškeikė bei ranka trenkė R. T. į ranką, dėl to iškrito joje laikytas jos mobilusis telefonas ir sudužo jo apsauginis stiklas, kurio vertė 20 Eur.
2. Klaipėdos AVPK Klaipėdos r. PK 2019-04-29 nutarimu V. G. už padarytus administracinius nusižengimus, numatytus ANK 115 straipsnio 1 dalyje ir 481 straipsnio 1 dalyje, paskirtos administracinės nuobaudos: pagal ANK 115 straipsnio 1 dalį – 60 Eur bauda, pagal ANK 481 straipsnio 1 dalį – 30 Eur bauda. Vadovaujantis ANK 38 straipsniu, paskirtos nuobaudos subendrintos ir V. G. paskirta galutinė subendrinta administracinė nuobauda – 60 Eur bauda.
3. Nesutikdamas su Institucijos 2019-04-29 nutarimu, administracinėn atsakomybėn patrauktas V. G. kreipėsi su skundu į Klaipėdos apylinkės teismą, prašydamas šį nutarimą panaikinti ir administracinio nusižengimo teiseną jam nutraukti.
4. Klaipėdos apylinkės teismas 2019-06-07 nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. G. skundą tenkino iš dalies: pakeitė Klaipėdos AVPK Klaipėdos r. PK 2019-04-29 nutarimą ir paskyrė V. G. švelnesnę administracinę nuobaudą – 50 Eur baudą. Kitos skundo dalies netenkino. Teismas konstatavo, kad V. G. kaltė dėl nedidelio viešosios tvarkos pažeidimo ir tyčinio turto sugadinimo yra įrodyta byloje surinktais ir tinkamai ištirtais įrodymais, todėl Institucijos 2019-04-29 nutarimu jis pagal ANK 115 straipsnio 1 dalį ir 481 straipsnio 1 dalį buvo nubaustas pagrįstai.
II. Apeliacinio skundo argumentai
5. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. G. atstovė advokatė A. Zaburienė prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2019-06-07 nutartį ir Klaipėdos AVPK Klaipėdos r. PK 2019-04-29 nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. 68-ANR_N-437-2019 ir V. G. administracinio nusižengimo teiseną nutraukti.
5.1. Nurodo, kad, V. G. nuomone, teismas bylą išnagrinėjo šališkai, neįsigilino ir netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, byloje esančius rašytinius įrodymus, netinkamai taikė ANK 115 straipsnio ir 481 straipsnio nuostatas, dėl to priėmė nepagrįstą, neteisėtą nutarimą, kuris turi būti panaikintas dėl toliau nurodomų motyvų.
5.2. Priimant sprendimą administracinio nusižengimo byloje būtina nustatyti, ar buvo padarytas administracinis nusižengimas, ar asmuo kaltas dėl jo padarymo, ar asmuo trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, ar padaryta turtinė žala ir ar galima administracinio nusižengimo byloje nustatyti jos dydį, taip pat kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti (ANK 567 straipsnio 2 dalis). Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK specialiojoje dalyje, sudėtis. Taigi administracinio nusižengimo sudėtis yra būtinas pagrindas juridiškai kvalifikuoti veiką kaip administracinį nusižengimą ir jo kaltininką patraukti administracinėn atsakomybėn. Vadovaujantis ANK 591 straipsnio 1 punktu, administracinių nusižengimų teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta, kai padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių.
5.3. V. G. nuomone, administracinė atsakomybė jam taikyta nepagrįstai, nesant jo veiksmuose jam inkriminuotų administracinių nusižengimų sudėties, todėl administracinių nusižengimų teisena jam turėjo būti nutraukta.
Dėl atsakomybės pagal ANK 115 straipsnį
5.4. Administracinė atsakomybė pagal ANK 115 straipsnį kyla tam, kas tyčia sunaikino ar sugadino svetimą turtą, kai nukentėjusiajam padaryta žala neviršija vieno bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio. Svetimo turto sugadinimo subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia savo veikos pavojingumą, numato, kad bus sunaikintas ar sugadintas svetimas turtas, ir šių pasekmių nori ar jeigu ir nenori, sąmoningai leidžia pasekmėms atsirasti.
5.5. Šiuo atveju nėra administracinio nusižengimo subjektyviosios pusės – kaltės, pasireiškusios V. G. tyčia, nes jis neturėjo tikslo sunaikinti ar sugadinti svetimą turtą
5.6. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad nukentėjusioji filmavo V. G. jo privačioje teritorijoje, nesant tam jokio teisinio pagrindo. Iš byloje esančio vaizdo įrašo matosi, kad V. G. nukentėjusiosios ir kartu su ja buvusių kitų asmenų buvo persekiojamas ir tyčia provokuojamas: V. G., nukentėjusiajai sekant iš paskos, net keletą kartų neatsisukdamas ir numodama ranka nueina į savo namų valdą, tačiau nukentėjusioji nesiliauja filmuoti, nuolat provokuodama V. G. priekaištais dėl jo netinkamo elgesio dėl neatrakinamų vartų ir grasindama kviesti policiją, dėl netinkamo vaikų auklėjimo ir ketinimo apie tai pranešti Vaikų teisių apsaugos tarnybai ir pan. Nepaisydama to, kad V. G., norėdamas nutraukti konfliktą, ne kartą nukentėjusiajai pasiūlė kviesti policiją ir ėjo link savo namo, nukentėjusioji nesiliovė reiškusi pastabas ir užgauliojimą V. G., kol išvestas iš kantrybės jis priėjo prie nukentėjusiosios ir savo ranka nustūmė jos ranką, kurioje buvo telefonas. Telefonui nukritus, jokių priekaištų dėl jo sugadinimo nukentėjusioji V. G. nepareiškė, kad sudužo telefono apsauginis stiklas, nepasakė. Bylos nagrinėjimo metu nukentėjusioji pateikė teismui telefoną apžiūrai, tačiau teismas nesiaiškino, kam šis telefonas priklauso, ar būtent šis telefonas buvo nukentėjusiosios rankose, kai V. G. bandė sustabdyti neteisėtus nukentėjusiosios veiksmus filmuojant jo privačią teritoriją. Todėl teismas visiškai be jokio pagrindo skundžiamoje nutartyje nurodė, kad nukentėjusioji pateikė savo mobiliojo ryšio telefoną.
5.7. Byloje nėra visiškai jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad telefono apsauginis stiklas nebuvo įskilęs iki šio įvykio arba po įvykio iki bylos nagrinėjimo teisme. Tokiu būdu byloje nėra visiškai jokių duomenų, patvirtinančių Institucijos nutarime nurodytų aplinkybių apie svetimo turto sugadinimą.
5.8. Akcentuotina tai, kad nukentėjusioji, kaip jau minėta, filmavo V. G. teritoriją, nesant tam jokio teisinio pagrindo.
5.9. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje nurodyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas; informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Šiame straipsnyje yra įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas. Žmogaus teisė į privatumą apima asmeninio, šeimos ir namų gyvenimo, garbės ir reputacijos neliečiamumą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. Žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves, taigi ir teisę į privatumą, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2002-09-19 nutarimas). Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 16 straipsnyje yra įtvirtinta, jog vaizdo stebėjimas gali būti vykdomas, siekiant užtikrinti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, apginti asmenų gyvybę, sveikatą, turtą ir kitas asmenų teises ir laisves, tačiau tik tais atvejais, kai kiti būdai ar priemonės yra nepakankamos ir (arba) netinkamos, siekiant išvardytų tikslų ir jeigu duomenų subjekto interesai nėra svarbesni.
5.10. Šiuo atveju nukentėjusioji neturėjo jokio teisinio pagrindo filmuoti tiek V. G. (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.22 straipsnis), tiek jo privačios teritorijos (CK 2.23 straipsnis):
– nebuvo kilusi jokia grėsmė nei visuomenės saugumui, nei viešajai tvarkai, nei pačiai nukentėjusiajai ar jos turtui;
– savo galbūt pažeidžiamas teises nukentėjusioji galėjo apginti kitais būdais: manydama, kad neteisėtais V. G. veiksmais yra pažeidžiamos jos ar kitų asmenų teisės dėl negalėjimo išvykti iš privačios teritorijos, nukentėjusioji galėjo iškviesti policijos pareigūnus, tačiau, turėdama tikslą išprovokuoti V. G., sąmoningai to nedarė.
5.11. Šių aplinkybių pagrindu V. G. nukentėjusiosios veiksmus filmuojant tiek jį, tiek jo privačią teritoriją, laikė neteisėtais, pažeidžiančiais jo teisę tiek į savo, kaip asmens, tiek į jo privataus gyvenimo neliečiamumą. Turėdamas tikslą nutraukti neteisėtus nukentėjusios veiksmus, V. G. savo ranka ir nustūmė nukentėjusiosios ranką, kurioje buvo telefonas. Tačiau, kaip minėta, šiuo atveju V. G. neturėjo tyčios sugadinti svetimo turto (nukentėjusiosios telefono) ir padaryti žalos, jis tik norėjo nutraukti neteisėtus jos veiksmus, tuo labiau, kad byloje pateiktas vaizdo įrašas akivaizdžiai patvirtina, jog V. G. siekė pasišalinti ir taip nutraukti kilusį konfliktą.
5.12. V. G. nuomone, teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo teigti, kad nukentėjusioji filmavo teisėtai, nes turėjo teisėtą tikslą, t. y. apginti savo pažeistas teises, surinkti įrodymus, patvirtinančius, kad V. G. ją įžeidinėja, ir filmavo būdama ant bendro naudojimo keliuko:
– nukentėjusioji galbūt pažeidžiamas teises galėjo apginti iškviesdama policijos pareigūnus;
– filmavimas buvo pradėtas iš karto, dar net nesant jokių neteisėtų V. G. veiksmų, tad nėra jokio pagrindo teigti, kad nukentėjusioji siekė surinkti įrodymus;
– filmuojama buvo V. G. priklausančioje teritorijoje, nes keliukas, ant kurio įvyko konfliktas, nėra pripažintas bendrojo naudojimo dalimi ir, kaip nurodo teismas, būtent dėl naudojimosi V. G. priklausančia žemės sklypo dalimi teisme yra iškelta civilinė byla.
5.13. Bylos duomenys patvirtina, jog nesutarimų tarp šalių objektas yra ginčo kelias, Klaipėdos apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla dėl naudojimosi V. G. nuosavybės teise priklausančia jo sklypo dalimi. Administracinio nusižengimo sudėtis – tai įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina veiką, kaip tam tikrą administracinį nusižengimą, visuma. Jeigu nėra bent vieno iš minėtų požymių, nėra ir administracinio nusižengimo sudėties. Šiuo atveju nėra subjektyvaus požymio – V. G. kaltės, todėl nėra ir nusižengimo, numatyto ANK 115 straipsnyje, sudėties, tai administracinę teiseną pagal ANK 115 straipsnį daro negalimą.
5.14. Pažymėtina ir tai, jog turto sunaikinimo ar sugadinimo faktas negali būti paremtas vien asmenų, laikančių save nukentėjusiais, pareikštomis pretenzijomis, tokio pažeidimo sudėtis turi būti nustatoma byloje surinktais objektyviais įrodymais. Šiuo atveju, kaip jau minėta, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų dėl svetimo turto sugadinimo. Apie galimą nukentėjusiosios telefono apsauginio stiklo sugadinimą sprendžiama tik iš jos pačios paaiškinimų bei bylos nagrinėjimo metu apžiūrėto nežinia kieno telefono. Skundžiamoje nutartyje teismas nurodė, kad Institucija nesurinko visų bylai aktualių duomenų, tačiau įrodymų nebuvimą teismas laikė neesmine aplinkybe ir kartu konstatavo, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog buvo sugadintas nukentėjusiosios telefonas, kuris buvo apžiūrėtas bylos nagrinėjimo metu. Akivaizdu, kad teismo išvados yra prieštaraujančios viena kitai, tai skundžiamą nutartį daro nepagrįstą ir neteisėtą.
5.15. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad administracinių nusižengimų bylų teisenoje sugadinto turto vertė nustatoma, remiantis daikto rinkos verte administracinio nusižengimo padarymo metu, o ne sugadinto turto atkuriamąja verte (remonto darbai ir kt.). Šiuo atveju, kaip minėta, iš viso nebuvo nustatyta, koks konkretus daiktas buvo sugadintas (ir ar iš viso buvo sugadintas), kokia šio daikto vertė buvo galbūt padaryto administracinio nusižengimo metu, tai tik patvirtina, jog tiek Institucija, tiek teismas netinkamai taikė ANK 115 straipsnio nuostatas, todėl ši skundžiamos nutarties dalis yra neteisėta ir todėl naikintina.
Dėl atsakomybės pagal ANK 481 straipsnio 1 dalį
5.16. ANK 481 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad necenzūriniai žodžiai ar gestai viešosiose vietose, įžeidžiamas kibimas prie žmonių, kiti tyčiniai veiksmai, kuriais siekiama pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį, užtraukia baudą nuo 30 Eur iki 140 Eur. Taigi atsakomybei pagal ANK 481 straipsnio 1 dalį atsirasti yra būtina nustatyti bent vieną iš nurodytų alternatyvių veiksmų. Sprendžiant klausimą, ar buvo padarytas šiame straipsnyje nurodytas administracinis nusižengimas, svarbu atsižvelgti į konkrečių veiksmų pobūdį, pavojingumą, tai yra į administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens veiksmus, jų intensyvumą ir trukmę, kilusius padarinius ir vietos specifiką.
5.17. Analizuojant aptariamo straipsnio turinį matyti, kad būtinasis šio administracinio nusižengimo požymis yra jo padarymo vieta, t. y. viešoji vieta, ir tikslas, t. y. siekis anksčiau išvardytais veiksmais pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį, o ne tokių padarinių nustatymas.
5.18. Pirma, viešoji vieta yra būtinas šioje teisės normoje apibrėžto nusižengimo objektyvusis požymis. Šiuo atveju V. G. laikosi nuomonės, kad teismas visiškai nepagrįstai privačią teritoriją laikė viešąja vieta.
5.19. Viešosios vietos apibrėžimas ANK nėra pateikiamas, tad šiuo atveju atsižvelgtina į teismų praktikos suformuluotą minėtos sąvokos aiškinimą. Paminėtina, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo (tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką) ir šio straipsnio 2 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo (tas, kas viešoje vietoje necenzūriniais žodžiais ar nepadoriu elgesiu trikdė visuomenės rimtį ar tvarką) sudėčių požymis – viešoji vieta – teismų praktikoje aiškinamas kaip vieta, kurioje nusikalstamos veikos metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu galėjo atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų. Viešoji vieta bendrąja prasme yra viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent – gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems.
5.20. Šiuo atveju konfliktas tarp šalių įvyko privačioje tvora aptvertoje teritorijoje, tai patvirtina byloje esantis žemės sklypo planas. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad žemės sklypas, kuris visas yra aptvertas tvora, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso nukentėjusiosios tėvams V. ir A. Z. T. bei V. ir N. G.. Į nukentėjusiosios tėvams priklausančią žemės sklypo dalį patenkama keliuku, einančiu per privačią G. žemę, valstybinį mišką ir vėl per privatų G. žemės sklypą. G. ūkininkauja, laiko naminius gyvūnus, šunis ir vištas, todėl apsaugai apsitvėrė tvoromis visą sklypą ir atskiras jo dalis (vištų aptvarus, avių ganyklas, sodą ir daržą). Iš byloje pateiktų fotonuotraukų matosi, kad patekti į teritoriją galima tik pro vartus, ant kurių yra užrašas „Privati valda“. Teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad pro šią teritoriją servitutiniu keliu galima patekti prie (duomenys neskelbtini) ežero. Bylos nagrinėjimo metu teismui buvo paaiškinta, kad patekimui prie (duomenys neskelbtini) ežero kelio yra nustatytas viešojo kelio servitutas. Tas viešasis kelias ribojasi su vakarine sklypo dalimi, tai akivaizdžiai matosi ir iš byloje esančio žemės sklypo plano. Pro bendraturčiams priklausančią žemę patekti prie (duomenys neskelbtini) ežero tuo keliuku, ant kurio įvyko konfliktas, yra neįmanoma, nes keliukas ir pasibaigia ties T. priklausančio sklypo dalimi ir per bendraturčiams priklausančią teritoriją pašaliniai asmenys laisvai vaikščioti bei patekti į šią teritoriją negali ir bet kurią akimirką joje atsirasti taip pat negali. Jeigu būtų priešingai, tai tarp šalių iš viso nebūtų kilęs konfliktas, nes nukentėjusioji būtų galėjusi išvažiuoti kada panorėjusi. Tačiau konfliktas ir kilo dėl galbūt užrakintų vartų, tai tik įrodo, kad šiuo atveju privati teritorija jokiu būdu negali būti laikoma viešąja vieta.
5.21. Asmeniui, būnančiam savo privačioje namų valdoje, nėra keliami jokie specialūs elgesio reikalavimai, kurie yra privalomi esant viešoje vietoje.
5.22. Antra, skundžiamoje nutartyje teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad konflikto metu buvo sutrikdyta ne tik to paties sklypo bendraturčių (V. T. ir A. Z. T.), bet ir kaimynų ir kartu buvusių žmonių S. E. ir J. P. rimtis.
5.23. Pažymėtina, kad konfliktą pradėjo nukentėjusioji, kartu su ja buvo kiti asmenys –V. ir A. Z. T. bei J. P. ir S. E., kurie jau dalyvavo konflikte. Jokių kitų konflikte nedalyvavusių asmenų aplinkui nebuvo. Jokie kaimynai konflikte nedalyvavo ir nieko negalėjo girdėti, nes artimiausi kaimynai yra (duomenys neskelbtini) gatvės priešingoje pusėje, už miško, ne arčiau kaip už 200 metrų nuo tos vietos, kur įvyko konfliktas.
5.24. V. G. neneigia, kad pavartojo necenzūrinius žodžius nukentėjusiosios adresu, tačiau jis neturėjo tikslo pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Įvairūs privataus pobūdžio asmenų tarpusavio konfliktai, kuriais nesiekiama (nėra tyčios) pažeisti viešosios tvarkos ir kitų, pašalinių bei konflikte nedalyvaujančių žmonių rimties, negali būti kvalifikuojami pagal ANK 481 straipsnio nuostatas. Kaip minėta, byloje yra nustatyta, kad tarp šalių yra įtempti konfliktiniai santykiai. Šiuo atveju konfliktas kilo dėl nukentėjusiosios tariamo negalėjimo išvažiuoti iš privačios teritorijos. Tačiau konfliktą sukėlė ji pati, apvaginusi V. G. ir tuo jį labai supykdžiusi. V. G. labai supykus ir pagrasinus, kad nebeišleis išvažiuoti, nukentėjusioji pradėjo jį persekioti privačiame žemės sklype ir dar filmuoti. Paaiškinimus pateikę J. P. ir S. E. dalyvavo V. G. užsipuolime, o išprovokavus profesine vibracine liga sergančio V. G. pyktį, J. P. kartu su nukentėjusiąja neteisėtai, be V. G. sutikimo filmavo jį jo privačioje žemėje. Nukentėjusioji klaidinančiais teiginiais teismui įrodinėjo, kad žemės sklype bendraturčiams nenustatyta naudojimosi tvarka, nors bendraturčiams yra žinoma, kad naudojimosi žemės sklypu tvarką reglamentuoja 2014-10-21 pirkimo–pardavimo sutarties 7 skyriaus 7.1.–7.3. punktai. Nėra nustatyta tik naudojimosi tvarka privažiuojamuoju į G. sodybą keliuku, kuriuo nuolatos į savo žemės sklypą patenka sutuoktiniai T. ir kuris yra sutuoktinių G. privačiame žemės sklype.
5.25. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad skundžiamoje nutartyje teismas, naudodamasis daugiskaitos forma, nurodė, kad šalių konfliktai turėtų būti sprendžiami civilizuotai, esant reikalui – teismine tvarka, o ne įžeidinėjant vienas kitą nepadoriais žodžiais ar gestais, tai leidžia pagrįstai teigti, kad konfliktas buvo abipusis. Teismas taip pat konstatavo, kad nukentėjusiosios ir jos artimųjų veiksmus daug kartų reikalaujant atrakinti vartus ir priekaištus dėl netinkamo vaikų auklėjimo V. G. galėjo suprasti kaip provokaciją, tačiau, nepaisant to, šios aplinkybės nelaikė atsakomybę lengvinančia aplinkybe ANK 35 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu.
5.26. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, V. G. veiksmuose šiuo konkrečiu atveju nėra būtinųjų ANK 481 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo objektyviosios pusės požymių – viešosios tvarkos ir žmonių rimties pažeidimo, tai leidžia teigti, kad ši skundžiamos teismo nutarties dalis yra nepagrįsta ir todėl naikintina.
5.27. Pažymėtina, kad administracinių nusižengimų teisė nėra formali teisė, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius nusižengimus, todėl negali būti laikoma administraciniu nusižengimu tokia veika, kuri tik formaliai atitinka ANK straipsnį ir neturi visuomenei pavojingo pobūdžio. Šio kodekso 5 straipsnyje nustatyta, kad administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Pagal ANK 2 straipsnio 3 dalį asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas dėl administracinio nusižengimo padarymo. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Visos abejonės turėtų būti vertinamos traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai ir, nesant bent vieno iš administracinio nusižengimo požymio, nėra ir administracinio teisės nusižengimo sudėties.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Apeliacinis skundas tenkintinas.
7. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atstovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu ir padaryta išvada, jog byloje surinkti įrodymai patvirtina V. G. kaltę padarius jam inkriminuotus administracinius nusižengimus, numatytus ANK 481 straipsnio 1 dalyje ir 115 straipsnio 1 dalyje, t. y. kad jis 2019-03-30, apie 12.23 val., Klaipėdos r., (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje – gatvėje – įžeidžiamai kibo ir necenzūriniais keiksmais iškeikė bei ranka trenkė R. T. į ranką, dėl to iškrito joje laikytas jos mobilusis telefonas ir sudužo jo apsauginis stiklas, kurio 20 Eur vertė, tokiais savo veiksmais pažeidė viešąją tvarką ir žmonių rimtį bei tyčia sugadino svetimą turtą. Apeliantės teigimu, ne V. G., o pati nukentėjusioji, esant jų tarpusavio konfliktiniams santykiams dėl naudojimosi privažiuojamuoju į sodybą keliuku, pradėjo konfliktą ir tyčia provokavo V. G., reikšdama jam pastabas ir užgauliodama, bei filmavo, nereaguodama į pastarojo prašymus privačioje teritorijoje nefilmuoti ir nepaisydama to, kad jis, norėdamas nutraukti konfliktą, ne kartą pasiūlė nukentėjusiajai kviesti policiją ir ėjo link savo namo, tačiau ši nesiliovė, kol galiausiai V. G., išvestas iš kantrybės, priėjęs prie nukentėjusiosios ranka nustūmė jos ranką, kurioje buvo telefonas, jog ši liautųsi filmavusi. Telefonui nukritus, nukentėjusioji jokių priekaištų dėl jo sugadinimo V. G. nereiškė, kad sudužo telefono apsauginis stiklas, nesakė. Taigi, apeliantės teigimu, byloje nenustatyta V. G. tyčia pažeisti viešąją tvarką, juolab, jog, V. G. atstovės teigimu, šiuo atveju teismas visiškai nepagrįstai privačią teritoriją laikė viešąja vieta – pro bendraturčiams priklausančią žemę patekti prie (duomenys neskelbtini) ežero tuo keliuku, ant kurio įvyko konfliktas, yra neįmanoma, nes keliukas pasibaigia ties T. priklausančio sklypo dalimi ir per bendraturčiams priklausančią teritoriją pašaliniai asmenys laisvai vaikščioti bei patekti į šią teritoriją negali ir bet kurią akimirką joje atsirasti taip pat negali (viešasis kelias ribojasi su vakarine sklypo dalimi, tai akivaizdžiai matosi iš byloje esančio žemės sklypo plano), kaip ir nenustatyta, jog būtent V. G. veiksmais buvo sugadintas nukentėjusiosios mobilusis telefonas – sudaužytas jo apsauginis stiklas, kurio vertė 20 Eur.
8. Pagal ANK 5 straipsnio 1 dalį administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį nustatyta administracinė nuobauda, požymius. Taigi neabejotina, kad asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, nustatyto ANK specialiojoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Vadovaujantis ANK 569 straipsnio nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Remiantis minėto straipsnio 4 dalimi, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-3-1073/2019).
9. Teisėtas, pagrįstas, o kartu ir teisingas sprendimas administracinio nusižengimo byloje gali būti priimtas tik tuo atveju, jei išsamiai atskleidžiamos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Jeigu nepavyksta išsiaiškinti įvykio, dėl kurio buvo pradėtas administracinio nusižengimo tyrimas (teisena), esminių aplinkybių, teismas negali patikimai nustatyti materialios tiesos. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijusi su visų bylos duomenų išsamiu ir nešališku išnagrinėjimu. Taigi administracinio nusižengimo tyrimas atliekamas vadovaujantis administracinio nusižengimo teisenos paskirtimi ir principais (ANK 563, 566 straipsniai), administracinio nusižengimo bylos aplinkybės turi būti ištiriamos visapusiškai ir objektyviai (ANK 567 straipsnis), laikantis įrodymų vertinimo taisyklių (ANK 569 straipsnis), o teismo sprendimas privalo būti motyvuotas (ANK 635 straipsnio 1 dalis), jo motyvuojamojoje dalyje, be kitų ANK 636 straipsnio 4 dalyje nurodytų aplinkybių, turi būti nurodomi argumentai, kuriais atmetami priešingi įrodymai.
10. ANK 115 straipsnyje numatyta atsakomybė už tyčinį turto sunaikinimą ar sugadinimą, kai nukentėjusiajam padaryta žala neviršija trijų bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių.
11. Pagal ANK 481 straipsnio 1 dalį administracinę atsakomybę užtraukia vienas ar keli šioje normoje nustatyti alternatyvūs veiksmai: necenzūriniai žodžiai ar gestai viešosiose vietose, įžeidžiamas kibimas prie žmonių, kiti tyčiniai veiksmai, kuriais siekiama pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Taigi atsakomybei pagal ANK 481 straipsnio 1 dalį atsirasti yra būtina nustatyti bent vieną iš nurodytų alternatyvių veiksmų. Sprendžiant, ar buvo padarytas šiame straipsnyje nurodytas administracinis nusižengimas, svarbu atsižvelgti į konkrečių veiksmų pobūdį, pavojingumą. Tai yra į administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens veiksmus, jų intensyvumą ir trukmę, kilusius padarinius ir vietos specifiką.
12. Nagrinėjamoje byloje V. G. administracinio nusižengimo protokolas surašytas ir jo pagrindu Institucijos 2019-04-29 nutarimu jis nubaustas pagal ANK 481 straipsnio 1 dalį ir 115 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2019-03-30, apie 12.23 val., Klaipėdos r., (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje – gatvėje – įžeidžiamai kibo ir necenzūriniais keiksmais iškeikė bei ranka trenkė R. T. į ranką, dėl to iškrito joje laikytas jos mobilusis telefonas ir sudužo jo apsauginis stiklas, kurio 20 Eur vertė, tokiais savo veiksmais pažeidė viešąją tvarką ir žmonių rimtį bei tyčia sugadino svetimą turtą.
13. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad V. G. pagrįstai Institucijos 2019-04-29 nutarimu buvo nubaustas pagal ANK 481 straipsnio 1 dalį dėl nedidelio viešosios tvarkos pažeidimo ir pagal ANK 115 straipsnio 1 dalį tyčinio turto sugadinimo, rėmėsi nukentėjusiosios R. T. teismo posėdyje duotais parodymais, vaizdo įrašu, rašytine bylos medžiaga ir telefono apžiūra teisme, pažymėdamas, jog ir pats V. G. neneigė vartojęs necenzūrinius žodžius ir netinkamus gestus nukentėjusiosios adresu ir sudavęs jai per ranką, kad ši nebefilmuotų, dėl to iškrito iš jos rankų telefonas, tačiau nesutiko, kad tokiu būdu jis pažeidė viešąją tvarką, teigė, kad buvo išprovokuotas nukentėjusiosios, kuri nevykdo jo teisėtų reikalavimų sudaryti su juo sutartį dėl servituto naudotis įvažiavimo keliu ir filmuoja jį jo sodyboje. Teismas pažymėjo, jog iš šalių parodymų, filmuotos medžiagos ir rašytinių bylos duomenų matyti, kad tarp šių kaimynų kyla nuolatinių konfliktų, tačiau jie turėtų būti sprendžiami civilizuotai, esant reikalui – teismine tvarka, o ne įžeidinėjant vienas kitą nepadoriais žodžiais bei gestais ar tuo labiau – ribojant kaimynams patekimą į savo naudojamą sklypo dalį ar išvažiavimą iš jos. Ta aplinkybė, kad žodinio konflikto metu nukentėjusioji ir jos artimieji daug kartų reikalavo V. G. atrakinti vartus ir priekaištavo jam, kad būdamas toks konfliktiškas jis netinkamai auklėja nepilnamečius įvaikius, todėl jie ketina pranešti apie tai Vaikų teisių apsaugos tarnybai, galėjo būti atsakomybėn patraukto asmens suvokta kaip provokavimas, tačiau tai nepaneigia jo kaltės dėl viešosios tvarkos pažeidimo necenzūriniais žodžiais, netinkamais gestais ir smurtiniais turto gadinimo veiksmais, už kuriuos, pirmosios instancijos teismo vertinimu, šis asmuo ir yra pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn. Dėl telefono sugadinimo teismas pažymėjo, kad nors ištyrus byloje surinktų šiam kaltinimui pagrįsti įrodymų visumą, tenka konstatuoti, kad ji išties yra nedidelė ir protokolą surašiusi bei nutarimą priėmusi Institucija labai atmestinai atliko savo darbą, gavusi pranešimą apie įvykį, surinkti visus aktualius duomenis jo įrodinėjimui, tačiau faktas, kad įvykio metu nukentėjusioji turėjo rankoje telefoną, juo filmavo ir jis atsakomybėn traukiamo asmens fiziniais veiksmais buvo išmuštas jai iš rankų, yra neginčijamai nustatytas. Teismas pažymėjo, kad jei V. G. ir neturėjo tiesioginio tikslo būtent sugadinti nukentėjusiosios turtą, jis turėjo suvokti ir suvokė, kad dėl jo padarytų veiksmų (sudavimo per ranką, kurioje buvo laikomas atkištas telefonas) jis gali nukristi, o atsitrenkęs į kietą pagrindą – būti vienaip ar kitaip apgadintas. Visa tai sudaro pagrindą konstatuoti netiesioginę V. G. tyčią dėl šio pažeidimo.
14. Apygardos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo sutikti su Institucijos ir pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu bei padaryta išvada, kad byloje surinktų duomenų visuma leidžia daryti neginčytiną išvadą dėl V. G. kaltės padarius jam inkriminuotus administracinius nusižengimus, numatytus ANK 481 straipsnio 1 dalyje ir 115 straipsnio 1 dalyje. Tokio procesinio sprendimo nei Institucija, nei pirmosios instancijos teismas nepagrindė visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, nepašalino byloje egzistuojančių abejonių dėl administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltės, todėl skundžiama teismo nutartis ir Institucijos nutarimas negali būti pripažinti pagrįstais.
15. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad įvykio dieną tarp šalių kilo konfliktas. Tačiau, kaip matyti iš pačios nukentėjusiosios pateikto vaizdo ir garso įrašo, šis objektyvus įrodymas, apygardos teismo vertinimu, neleidžia konstatuoti V. G. veikus siekiant pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį bei tyčia sugadinus nukentėjusiosios mobilųjį telefoną. Iš šio vaizdo įrašo matyti, kad būtent nukentėjusioji (taip pat ir kartu su ja buvę asmenys (kaip nurodė nukentėjusioji, jos tėvai ir svečiai) priekaištauja V. G. dėl įvažiavimo į teritoriją, reikalauja atrakinti vartus, teigia, kad laiko jas prievarta ir nurodo, jog praneš policijai, kad laiko jas uždarytas, galiausiai pareiškia V. G., kad jis nestabilios psichikos žmogus ir kad praneš vaikų globos įstaigai, jog atimtų jo globotinius. Nors V. G. sutinka, jog būtų kviečiama policija ir nueidamas link savo sodybos prašo nebefilmuoti, tačiau į jo prašymus nereaguojama ir toliau eskaluojamas konfliktas, nukentėjusiajai sekant V. G. iš paskos ir toliau priekaištaujant būtent pačiai nukentėjusiajai, galiausiai pradedant įžeidinėti ir net grasinti, nurodant V. G., kad: „Žiūrėk, kad po savaitės nereikėtų su dangum sveikintis.“
16. Apygardos teismo vertinimu, tokioje situacijoje, kurią buvus nurodo nukentėjusioji – jai negalint išvažiuoti iš privačios teritorijos dėl V. G. veiksmų užrakinant vartus – adekvatus elgesys, esant tarp bendraturčių konfliktiniams santykiams, būtų geranoriškai paprašyti atrakinti vartus, o į šį prašymą nereaguojant, iškviesti policijos pareigūnus, o ne provokuoti asmenį, ne tik reiškiant pretenzijas dėl netinkamo globotinių auklėjimo, grasinant pranešti apie tai vaikų globos įstaigai, bet ir įžeidinėjant tokiais posakiais, kaip „nestabilios psichikos žmogus“, grasinant pranešti policijai, kad jas pagrobė ir laiko uždarytas, bei grasinant tokiais pareiškimais, kaip „žiūrėk, kad po savaitės nereikėtų su dangum sveikintis“. Tokioje situacijoje pačios nukentėjusiosios veiksmai V. G. pagrįstai galėjo būti įvertinti kaip įžeidžiamas kibimas, be to, kaip matyti iš nukentėjusiosios pateikto vaizdo įrašo, V. G. ne kartą prašė nukentėjusiosios liautis filmuoti privačioje teritorijoje bei pareiškė sutinkantis, kad būtų kviečiama policija, tačiau nukentėjusioji į šiuos raginimus nereagavo ir toliau priekaištavo V. G., einančiam link savo sodybos, sekdama šiam iš paskos kartu su ja buvusiais, kaip ji nurodė, šeimos nariais ir toliau eskaluodama konfliktą bei nereaguodama į pastarojo prašymus liautis filmuoti privačioje teritorijoje, kol galiausiai V. G., išvestas iš kantrybės, priėjo prie nukentėjusiosios ir savo ranka nustūmė jos ranką, kurioje buvo telefonas, kad ši nebefilmuotų. Šie objektyvūs bylos duomenys, užfiksuoti nukentėjusiosios R. T. pateiktame vaizdo įraše, patvirtina jos pačios (taip pat ir kartu su ja buvusių, kaip nurodoma, šeimos narių (jie, kaip matyti iš vaizdo ir garso įrašo, taip pat reiškė pretenzijas V. G.) veiksmų šioje situacijoje neadekvatumą ir asmens, su kuriuo jau buvo konfliktiniai santykiai, provokavimą. Todėl apygardos teismas neturi pagrindo nesutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad nagrinėjamoje situacijoje V. G. veiksmai (jis pripažino pasakęs necenzūrinius žodžius ir parodęs nepadorų gestą nukentėjusiajai, kai ši kartu su tėvais jo privačiame sklype jį užsipuolė ir neleistinai filmavo), išprovokuoti pačios nukentėjusiosios ir kartu su ja buvusių asmenų, buvo ne siekis pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį, o atsakas į nukentėjusiosios bei kartu su ja buvusių asmenų priekabiavimą ir mėginimas išvengti filmavimo privačioje teritorijoje. Pažymėtina ir tai, kad tarp administracinėn atsakomybėn patraukto V. G. ir nukentėjusiosios R. T. bei jos šeimos narių yra susiklostę ypač blogi santykiai, liudijantys, kad tarp minėtų asmenų ir anksčiau yra buvę konfliktų (tarp šalių vyksta konfliktai dėl įvažiavimo į teritoriją).
17. Kaip minėta, administracinė atsakomybė pagal ANK 481 straipsnio 1 dalį kyla už necenzūrinius žodžius ar gestus viešosiose vietose, įžeidžiamą kibimą prie žmonių, kitus tyčinius veiksmus, kuriais siekiama pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Tai, kad privačioje teritorijoje įvyko iš esmės pačios nukentėjusiosios inicijuotas konfliktas, savaime dar neduoda pagrindo konstatuoti, kad V. G. padarė ANK 481 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą. Byloje esančiame pačios nukentėjusiosios pateiktame vaizdo įraše užfiksuota, kad prie V. G. kibo ir jį telefonu filmuodama persekiojo pati nukentėjusioji ir su ja buvę asmenys, o jos vartoti išsireiškimai V. G. adresu buvo nekorektiški, provokuojantys konfliktą ir netgi įžeidžiami. Todėl byloje surinktais įrodymais nustatyta atsakomoji V. G. reakcija į tokius nukentėjusiosios veiksmus – atsikirtimas nukentėjusiajai necenzūriniais žodžiais, nukentėjusios rankos, kurioje laikytu telefonu ji filmavo konfliktą, nustūmimas, negali būti vertinamas kaip viešosios tvarkos pažeidimas ar siekis pažeisti viešąją tvarką bei rimtį. Duomenų, patvirtinančių, kad aiškinantis asmeninius santykius, būtų buvę pažeisti pašalinių asmenų (ne konflikte dalyvavusių asmenų) teisėti interesai, kad būtų buvęs sutrikdytas visuomenės gyvenimo ritmas, nėra. Privataus pobūdžio asmenų tarpusavio konfliktai (įvykę ne viešose vietose (konfliktas kilo dėl užrakintų vartų į privačią teritoriją, tai leidžia daryti išvadą, kad pašaliniai asmenys į ją patekti negalėjo), nepažeidžiant viešosios tvarkos ir kitų, konflikte nedalyvaujančių pašalinių žmonių rimties (tokių duomenų byloje nepateikta, jų nenurodo ir pati nukentėjusioji), negali būti kvalifikuojami pagal ANK 481 straipsnio 1 dalies nuostatas. Apygardos teismo vertinimu, byloje surinkti faktiniai duomenys yra nepakankami administracinėn atsakomybėn patraukto V. G. kaltei dėl nedidelio viešosios tvarkos pažeidimo pagrįsti, todėl egzistuoja pagrindas administracinės teisenos nutraukimui.
18. Taip pat byloje nėra jokių objektyvių, neginčijamų ir abejonių nekeliančių duomenų, kad V. G. konflikto su nukentėjusiąja metu tyčia sugadino jos mobilųjį telefoną, kuriuo, nukentėjusiosios teigimu, ji filmavo ir kuris, V. G. pastūmus jos ranką, iškrito ir įskilo apsauginis stikliukas. Vien tai, kad V. G. pripažino išmušęs iš nukentėjusiosios rankų telefoną, kuriuo ji filmavo, ir šis nukrito ant žemės, savaime neleidžia daryti išvados, kad būtent dėl šių V. G. veiksmų buvo sugadintas nukentėjusiosios telefonas, nes jokių objektyvių tai patvirtinančių duomenų byloje nėra: V. G. teigia, kad konflikto metu, nukritus nukentėjusiosios telefonui, ši nepasakė ir neparodė, kad jis būtų buvęs sugadintas ir dėl to jokių pretenzijų nereiškė, policijos pareigūnai taip pat (tai konstatavo ir skundžiamą nutartį priėmęs Klaipėdos apylinkės teismas) jokių tai patvirtinančių duomenų (pvz. nuotraukų) nepateikė. Taigi nagrinėjamu atveju, nesant byloje jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad telefono apsauginis stiklas nebuvo įskilęs iki šio įvykio arba nebuvo sugadintas po įvykio iki bylos nagrinėjimo teisme, galima daryti tik prielaidą, kad nukentėjusiosios telefonas galėjo būti apgadintas V. G. veiksmais, kai šis, siekdamas, jog R. T. jo nebefilmuotų, šiai nereaguojant į pastarojo prašymus liautis filmuoti privačioje teritorijoje, išmušė jai iš rankų telefoną, tačiau grįsti prielaidomis asmens kaltę negalima. Galiausiai byloje nėra ir patikimų įrodymų, kurie galėtų neginčijamai patvirtinti, kad pirmosios instancijos teismo apžiūrai buvo pateiktas būtent tas pats telefonas, kuriuo, pasak nukentėjusiosios, ji filmavo ir kuris buvo sugadintas įvykio metu. Todėl, nesant jokių objektyvių ir abejonių nekeliančių duomenų, kad būtent V. G. sugadino nukentėjusiosios mobilųjį telefoną, dėl kurio, pažymėtina, nukentėjusioji šiam pretenzijų (reikalavimo atlyginti žalą 20 Eur) nereiškia, Institucija ir skundžiamą nutartį priėmęs teismas nepagrįstai pripažino V. G. padarius ANK 115 straipsnio 1 dalyje numatytą nusižengimą, dėl kurio taip pat yra pagrindas administracinę teiseną nutraukti.
19. Kaltu dėl nusižengimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais galima tik numanyti, jog teisės pažeidimas galbūt galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Remdamasis tuo, kas aptarta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad byloje nėra surinkta pakankamai V. G. kaltės padarius jam inkriminuotą administracinį nusižengimą, numatytą ANK 115 straipsnio 1 dalyje, įrodymų.
20. Konstatuotina, kad administracinio nusižengimo byloje išnaudojus visas galimas įrodinėjimo priemones, V. G. veiksmuose nebuvo neabejotinai nustatyti 481 straipsnio 1 dalyje ir 115 straipsnio 1 dalyje numatytų administracinių nusižengimų požymiai, todėl Institucijos 2019-04-29 nutarimas, kuriuo V. G. buvo pripažintas kaltu padaręs ANK 481 straipsnio 1 dalyje ir 115 straipsnio 1 dalyje numatytus nusižengimus ir dėl jo priimta skundžiama nutartis naikintini ir administracinio nusižengimo bylos teisena V. G. nutrauktina (ANK 591 straipsnio 1 punktas).
Teismas, vadovaudamasis ANK 653 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u t a r i a:
panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2019 m. birželio 7 d. nutartį ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyriausiojo tyrėjo 2019 m. balandžio 29 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. 68-ANR_N-437-729 ir administracinio nusižengimo teiseną V. G. pagal ANK 481 straipsnio 1 dalį ir 115 straipsnio 1 dalį nutraukti.
Nutarimas neskundžiamas.
Teisėjas Linas Pauliukėnas