Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [AS-822-807-11].doc
Bylos nr.: AS-822-807-11
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS822–807/2011

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00173-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

 

2011 m. gruodžio 30 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka nagrinėdama pareiškėjo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos prašymą atsakovui Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritoriniam padaliniui dėl sprendimo panaikinimo,

 

n u s t a t ė:

I.

 

Pareiškėjas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija (toliau – ir pareiškėjas) prašymu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio (toliau –ir atsakovas) 2011 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. (1.27KL)2KL-15.

 

II.

 

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartimi administracinę bylą pagal pareiškėjo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos prašymą nutraukė, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktas).

Teismas nustatė, kad 2011 m. kovo 24 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinis padalinys Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai išsiuntė Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio 2011 m. kovo 23 d. Reikalavimą pašalinti pažeidimus Nr. 121614 (toliau – ir Reikalavimas) dėl jame nurodytų pažeidimų pašalinimo iki 2011 m. balandžio 27 d. Atsakydama į aukščiau nurodytą 2011 m. kovo 24 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio raštą, 2011 m. balandžio 4 d. raštu Nr. (4.21)R2-1132 pareiškėjas kreipėsi į Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Kultūros paveldo departamentas) Klaipėdos teritorinį padalinį, prašydamas pritarti, kad skulptoriaus S. M. paimtas postamentas iš Klaipėdos skulptūrų parko (jo prieigų) būtų perkeltas ir paliktas Sąjūdžio parke. Atsakydamas į pareiškėjos prašymą, atsakovas byloje ginčijamame rašte nurodė, kad pareiškėjo prašymui nepritaria ir priminė apie 2011 m. kovo 23 d. reikalavimo pašalinti pažeidimus terminą.

Teismas pažymėjo, kad iš byloje esančio reikalavimo pašalinti pažeidimus matyti, jog 2011 m. kovo 23 d. pareiškėjai buvo surašytas reikalavimas pašalinti pažeidimus Nr. 121614, kuriuo Klaipėdos miesto savivaldybės administracija iki 2011 m. balandžio 27 d. buvo įpareigota grąžinti buvusių senųjų miesto kapinių paminklo postamentą iš Sąjūdžio parko (pietinė miesto dalis) į pirminę (ankstesnę) istorinę vietą: Klaipėdos skulptūrų parką, tvarkymo darbus derinant su Kultūros paveldo departamentu prie Kultūros ministerijos, Klaipėdos teritoriniu padaliniu. Remdamasis byloje esančiais duomenimis, teismas nustatė, jog pareiškėja 2011 m. kovo 23 d. Reikalavimo pašalinti pažeidimus nėra įvykdžiusi, tačiau nustatyta tvarka atsakovo veiksmų neginčijo.

Teismas konstatavo, kad nors prašymu ginčijamame rašte nurodoma, jog atsakovas pareiškėjos postamento perkėlimui ir jo palikimui Sąjūdžio parke nepritaria, tačiau iš ginčijamo rašto turinio matyti, jog skundžiamu atsakovo raštu pareiškėjai nėra suteikta daugiau teisių ar pareigų, nei jų buvo nustatyta 2011 m. kovo 23 d. reikalavime pašalinti pažeidimus. Esant nurodytai aplinkybei laikytina, jog pagal savo turinį ginčijamas raštas yra informacinio pobūdžio, todėl negali būti laikytinas individualiu administraciniu aktu, ginčijamu Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

 

III.

 

Pareiškėjas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartį ir įpareigoti bylą išnagrinėti iš esmės Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punkto pagrindu.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo priimta nutartis yra neteisėta, kadangi teismas neteisingai nusprendė, kad skundžiamas atsakovo 2011 m. balandžio 6 d. sprendimas Nr. (1.27KL)2KL-15 pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukelia. Mano, kad tokiu būdu pažeidžiama pareiškėjo teisė į teisminę gynybą. Atsakovo sprendimas nepritarti postamento perkėlimui objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes pareiškėjui – riboja jo teisę naudoti, valdyti ir disponuoti savo nuosavybės teisės objektą – postamentą. Kadangi be tokio pritarimo negali būti pilnai realizuojama asmens nuosavybės teisė, toks pritarimas (nepritarimas) yra individualus administracinis aktas, sukeliantis teisines pasekmes nuosavybės teisės subjektui. Nesutinka su teismo teiginiu, kad atsakovas neturėjo daugiau teisių ir pareigų nei surašydamas 2011 m. kovo 24 d. reikalavimą. Teisei pritarti postamento perkėlimui atsirasti buvo būtinas juridinis faktas - savininko prašymas pritarti perkėlimui. Tokius nuosavybės teisės ribojimus nustato inter alia Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalis ir 2008 m. lapkričio 19 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1207 patvirtintų Kapinių tvarkymo taisyklių 26 punktas, kuriuose nustatyta kultūros paveldo objekto savininko pareiga, įgyvendinant savo valdymo ir (ar) naudojimo teisę, gauti Kultūros paveldo departamento teritorinio padalinio pritarimą. Kadangi be tokio pritarimo negali būti pilnai realizuojama asmens nuosavybės teisė, toks pritarimas (nepritarimas) yra individualus administracinis aktas, sukeliantis teisines pasekmes nuosavybės teisės subjektui. Pažymi, kad pareiškėjas iki 2011 m. balandžio 4 d. prašymo nebuvo išreiškęs savininko valios pakeisti postamento vietą ir tam tikslui neprašė atsakovo pritarimo. Kadangi pareiškėjas niekada nesinaudojo minėtų teisės aktų nustatyta specialia procedūra, Departamentas niekada neturėjo pareigos svarstyti prašymo dėl pritarimo postamento perkėlimui. Atsakovo teisių ir pareigų apimtis pasikeitė po postamento savininko valios pakeisti jo vietą išreiškimo 2011 m. balandžio 4 d. prašymu. Mano, kad teismas turėjo išspręsti klausimą dėl tokio nepritarimo pagrįstumo ir pareiškėjo prašymą teismui tenkinti arba atmesti (ABTĮ 88 straipsnio 1, 2 punktai), o ne bylą nutraukti. Tokiu atveju, prašymo teismui išnagrinėjimas iš esmės galėtų sukelti teisines pasekmes pareiškėjui, nes patenkinus prašymą pasikeistų jo teisių ir pareigų apimtis – atsakovas privalėtų iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymo pritarti postamento perkėlimui klausimą nurodyti nepritarimo motyvus, kurių nebuvo nurodęs, o nusprendus patenkinti prašymą pareiškėjui atsirastų teisinis pagrindas perkelti postamentą į pageidaujamą vietą.

Atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti skundžiamą teismo nutartį. Mano, kad teismas teisingai konstatavo, kad skundžiamas sprendimas nedaro įtakos pareiškėjo teisėms, kadangi sprendimas jam nesukelia teisinių pasekmių ir jo pareigų apimtys nepasikeičia. Nurodo, kad atsakovas 2011 m. kovo 23 d. pareiškėjo atžvilgiu surašė privalomą Reikalavimą pašalinti pažeidimus Nr. 121614, kuris buvo surašytas teisėtai ir yra galiojantis, kadangi Reikalavimas, kaip tai numatyta Administracinių bylų teisenos įstatyme, nustatyta tvarka per mėnesį laiko nebuvo apskųstas. Pareiškėjas minėto reikalavimo iki šiol neįvykdė. Todėl atmestini visi atskirojo skundo motyvai, susiję su tuo, kad teismas turėjo spręsti klausimą dėl sprendimo pagrįstumo. Kaip teisingai nurodė teismas, pareigas ir pasekmes sukelia būtent Reikalavimas pašalinti pažeidimus, bet ne skundžiamas sprendimas. Pareiškėjas neteisingai nurodo, jog sprendimas riboja jo teisę naudoti, valdyti ir disponuoti nuosavybe. Teismo nutartis, priešingai, nei nurodoma atskirajame skunde, neapribojo teisės į teisminę gynybą, nes ieškovo skundą teismas priėmė, jį nagrinėjo bei bylą nutraukė (ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas).

Tretysis suinteresuotasis asmuo S. M. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir leisti teismui išnagrinėti bylą iš esmės. Nurodo, kad 2008 metų liepos 2 d. pastatė paminklą Sąjūdžio parke ir yra kaltinamas tuo, kad neva paminklo postamentą iškasė ir išvežė iš Klaipėdos Skulptūrų parko, buvusių kapinių teritorijos. Teismas nustatė, kad postamento savininku yra pareiškėjas. Nurodo, kad nepritaria postamento pargabenimui į Skulptūrų parką ten, kur jis rastas. Mano, kad Kultūros paveldo departamentas nepagrįstai nutraukė bylą neišnagrinėjęs bylos iš esmės. Postamento grąžinimas į senąją vietą (vietoje lietaus nuotekų šulinio dangčio) yra nesuprantamas kultūros vertybių apsaugos požiūriu, todėl pareiškėjas pasiūlė perkelti postamentą į orią vietą prieš tai įstatymų nustatyta tvarka gavusi Kultūros paveldo departamento pritarimą. Tačiau Kultūros paveldo departamentas, veikdamas per Klaipėdos teritorinį padalinį, nesvarstė ir nepagrindė atsisakymo pritarti postamento perkėlimui, iš šio sprendimo negalima nustatyti, ar atsisakymas perkelti postamentą atitinka asmens teisių varžymo proporcingumo principą, nes Kultūros paveldo departamentas savo sprendime neargumentavo, kuriuo atveju kultūros vertybei bus padaroma didesnė žala, šių klausimų nesvarstė ir neišdėstė sprendime motyvų, todėl jį reikėjo skųsti teismui. Postamentas nėra iškastas, tiesiog paimtas nuo lietaus nuotekų šulinio, kuris buvo pridengtas minėtu postamentu. Šioje vietoje, iš kurios paimtas postamentas niekada nebuvo laidojama, todėl trūksta įrodymų, leidžiančių teigti, kad postamentas yra antkapio dalis. Taip pat pažymėtina, kad ant akmens nėra jokių skiriamųjų ženklų ar įrašų. Svarių argumentų, jog postamentas yra paveldo objektas nepateikta, pastarieji grindžiami tik prielaidomis. Mano, kad Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio vadovas N. P. tinkamai neatliko įstatymų priskirtų funkcijų nesiaiškino postamento kultūrinės vertės, nesiėmė priemonių postamento kaip kultūros objekto identifikavimui. Minėto akmens grąžinti į Skulptūrų parką praktiškai nebegalima, jis panaudotas kuriant naują kultūrinę vertybę, priešingu atveju akmens kultūrinė vertė taps itin menka.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

Atskirasis skundas tenkintinas.

Byloje ginčijama nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas nutraukė administracinę bylą pagal pareiškėjų skundą, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai.

Atskirajame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo priimta nutartis yra neteisėta, kadangi teismas neteisingai nusprendė, kad skundžiamas atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio 2011 m. balandžio 6 d. sprendimas Nr. (1.27KL)2KL-15 (toliau – ir Raštas) pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukelia ir todėl nepagrįstai nutraukė administracinę bylą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Pažymėtina, kad nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes, net ir skundo patenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143–560/2010; 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-180/2011). Pažymėtina, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas turi priimti nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl teisės akto, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A248-1217/2007, 2009 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje A756-342/2009). Teisėjų kolegijos nuomone, aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, yra pagrindas išvadai, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų (institucijos pareigūnų) priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo.

Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalis numato, kad viešosios pagarbos nekilnojamojo kultūros paveldo vietoje esantys statiniai gali būti keičiami ar statomi nauji tik gavus už tos vietos apsaugą atsakingos institucijos sutikimą. 2008 m. lapkričio 19 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1207 patvirtintų Kapinių tvarkymo taisyklių 26 punkte nustatyta, kad norint statyti, rekonstruoti ar remontuoti kapo paminklus, antkapius ir kitus kapavietės statinius į Kultūros vertybių registrą įrašytose kapinėse, reikia Kultūros paveldo departamento teritorinio padalinio pritarimo.

Įvertinusi byloje esančius duomenis ir nurodytą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje ginčijamas atsakovo sprendimas, kuriuo išreiškiamas jo nepritarimas dėl postamento perkėlimo, laikytinas individualiu administraciniu aktu, sukeliančiu teisines pasekmes nuosavybės teisės subjektui, kadangi be tokio pritarimo negali būti pilnai realizuojama asmens nuosavybės teisė. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamu raštu pareiškėjui nėra suteikiama daugiau teisių ar pareigų nei jų buvo nustatyta 2011 m. kovo 23 d. Reikalavimu, kadangi skundžiamu raštu atsakovas atsakė į pareiškėjo 2011 m. balandžio 4 d. prašymą, kurį pareiškėjas pateikė Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies ir Kapinių tvarkymo taisyklių 26 punkto nuostatų pagrindu. Be to, negali būti pripažinta, kad ginčijamas raštas yra informacinio pobūdžio, kadangi juo išreiškiamas atsakovas nepritarimas, t.y. nesutikimas duoti leidimą dėl postamento perkėlimo į Sąjūdžio parką. Todėl darytina išvada, kad priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, skundžiamas atsakymas į pareiškėjo 2011 m. balandžio 4 d. prašymą, gali būti skundo administraciniam teismui dalykas, nes tai yra viešojo administravimo subjekto priimtas individualaus pobūdžio aktas, tuo tarpu ABTĮ 101 straipsnio 1 punkte nustatyta teismo teisė nutraukti administracinę bylą tik tada, kai byla apskritai nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-879/2011, 2009 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-578/2009, 2011 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011, 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-593/11, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1004/11, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-393/11, 2011 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-145/11) laikomasi nuoseklios pozicijos, kad priimama nutartis bylą nutraukti ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu tuo atveju, kai joje ginčyti aktai apskritai negalėjo būti administracinės bylos dalyku. Tuo tarpu, nagrinėjamoje byloje ginčijamas aktas (atsakovo sprendimas) tokiu nelaikytinas, vadinasi pagrindo nutraukti bylą ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu, nebuvo.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nutraukė administracinę bylą, konstatavęs, jog pareiškėjų skundžiamas atsakovo sprendimas nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia išvada galima tik išnagrinėjus bylą iš esmės ir tik konstatavus, jog pareiškėjo teisės skundžiamu administraciniu aktu ar atsakovo veiksmais (neveikimu) nebuvo pažeistos, turi būti priimamas administracinio teismo sprendimas, kuriuo asmens skundas turi būti atmetamas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas). Todėl administracinių teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teisinis suinteresuotumas nėra laikytina būtina procesine prielaida kreiptis į teismą ir priimti atitinkamus asmenų skundus bei juos išnagrinėti iš esmės. Be to, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį Nr.AS442 - 505/2009), pažymėtina, kad išvada, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, savo esme yra materialinio teisinio pobūdžio išvada, nes ji reiškia, jog atitinkamas aktas ar veiksmas (neveikimas) neturi įtakos asmens materialinėms teisėms ar pareigomis. Tuo tarpu konstatavimas, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) neturi įtakos asmens materialinėms teisėms ar pareigomis, kartu reiškia ir konstatavimą, kad jokios asmens materialinės teisės nebuvo pažeistos. Todėl išvada, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, yra pagrindas teismo sprendimu atmesti skundą, bet ne nutraukti bylą.

Apibendrinant išdėstytas aplinkybes ir padarytas išvadas, konstatuotina, kad pareiškėjo atskirasis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

pareiškėjo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą patenkinti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai

Antanas Ablingis

 

 

 

Ričardas Piličiauskas

 

 

 

Skirgailė Žalimienė