Administracinė byla Nr. eI-1146-505/2018
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02038-2017-7
Procesinio sprendimo kategorija 12.5.3; 55.5; 55.1.1.
(S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. kovo 28 d.
Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Dainos Kukalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Algio Markevičiaus,
sekretoriaujant Oksanai Berezovskei,
dalyvaujant pareiškėjui G. M., pareiškėjo atstovui advokato padėjėjui Mariui Vaškui,
atsakovės Kauno teritorinės muitinės atstovei Jelenai Kulešovai,
trečiajam suinteresuotam asmeniui I. M.,
nedalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui A. A.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. M. skundą atsakovei Kauno teritorinei muitinei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims I. M. ir A. A. dėl administracinių aktų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Pareiškėjas G. M. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Kauno teritorinės muitinės 2017 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. 853 „Areštuoti turtą (lėšas)“ ir 2017 m. rugpjūčio 17 d. turto arešto aktą Nr. 6.
Pareiškėjas skunde nurodė, jis ir jo atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2017 m. rugpjūčio 25 d. d. buvo gautas Kauno teritorinės muitinės (toliau - Muitinė) 2017 m. rugpjūčio 17 d. sprendimas Nr. 853 (toliau - Sprendimas) areštuoti turtą (lėšas). Sprendimu buvo nuspręsta areštuoti 50 000 Lt, 21 250 Eur, 13 JAV dolerių pinigines lėšas, saugomas VSAT Varėnos rinktinės Finansų skyriuje, G. M. 530 163,00 Eur mokestinės nepriemokos išieškojimui užtikrinti. Taip pat šio sprendimo pagrindu buvo priimtas 2017 m. rugpjūčio 17 d. turto arešto aktas Nr. 6 (toliau - Turto arešto aktas), kurio pagrindu ir buvo areštuotos piniginės lėšos.
Su priimtu sprendimu nesutinka, mano, jog jis yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl turi būti naikintinas.
Mokesčių administravimo įstatymo (toliau - MAĮ) 101 straipsnio 3 dalis nustato, kada mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 3 dalį, savo jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėjęs, kad šioje teisės normoje yra nustatytos dvi sąlygos, kurioms esant mokesčių administratorius mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui turi teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą: 1) kai yra priimamas sprendimas dėl papildomų mokesčių priskaičiavimo; 2) yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Atsižvelgiant į susiformavusią teismų praktiką bei įstatymų reglamentavimą, darytina išvada, jog mokesčių administratorius, prieš priimdamas sprendimą taikyti turto areštą turėjo nustatyti abi aukščiau minėtas sąlygas. Tačiau šiuo atveju buvo areštuotas mokesčių mokėtojui, t. y. pareiškėjui nepriklausantis turtas - piniginės lėšos, ir pareiškėjui nebuvo įteiktas sprendimas, kuriuo jam buvo įregistruota mokestinė prievolė, t. y. nebuvo tenkintos abi, aukščiau aptartos sąlygos.
Paminėjo, kad Muitinės sprendimu areštuotos piniginės lėšos nepriklauso pareiškėjui ir nėra jo nuosavybė. Lėšos buvo areštuotos ikiteisminio tyrimo metu, kurios buvo paimtos atlikus I.M. asmens kratą. Akcentavo tai, kad areštuotų piniginių lėšų kilmė buvo nustatyta ikiteisminio tyrimo Nr. 20-9-00554-13 metu, nors prokuroras, priimdamas nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą apie tai nepasisakė, tačiau ikiteisminį tyrimą Nr. 20-9-00554-13 dėl neteisėto praturtėjimo nutraukė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau- BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto (jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių) pagrindu.
Ikiteisminio tyrimo metu buvo pateikti neginčijami įrodymai, kurie patvirtino piniginių lėšų kilmę - šie pinigai priklauso I. M. asmeninės nuosavybės teise.
Pareiškėjas ir I. M. yra išsituokę (santuoka išregistruota (duomenys neskelbtini) .) ir jau minimų įvykių metu jų santykiai buvo pašliję, todėl pareiškėjas net neturėjo galimybės žinoti apie I. M. sudarytus sandorius ir turimas pinigines lėšas. O pagal gautą skundžiamą Sprendimą galima spręsti ir tai, kad mokestinė nepriemoka, t. y. skola muitinei buvo įregistruota tik 2017 m. kovo 16 d., praėjus daugiau nei metams nuo santuokos nutraukimo.
Turto areštas - MAĮ ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčių mokėtojo nuosavybės teisėms į turtą arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių - valdymo, naudojimosi, disponavimo - priverstinis laikinas apribojimas siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą (MAĮ 101 str. 1 d.). Pagal šią teisės normą mokesčių administratorius negali areštuoti jokio kito asmens, t. y. asmens, kuris mokesčių teisės požiūriu nėra mokesčių mokėtojas, turto. Paminėjo, kad santuokoje įgytas turtas ne visada yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Akcentavo, jog pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką vieno sutuoktinio gautos pajamos nebūtinai Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo prasme turi būti laikomos abiejų sutuoktinių lygiomis dalimis gautomis pajamomis.
Šiuo konkrečiu atveju, siekiant nustatyti, ar buvo areštuotas mokesčių mokėtojo, t. y. pareiškėjo turtas, reikia identifikuoti po kokio sandorio (sandorių) sudarymo buvo gautos piniginės lėšos, kurios buvo areštuotos. Paminėjo, kad piniginės lėšos gautos I. M. ir A. A. sudarius paskolos sutartį, šie pinigai buvo kaip užtikrinimas, jog įvykus atitinkamoms sąlygoms I. M. parduotos nekilnojamąjį turtą, kurį paveldėjo iš giminaičių, o paskolintos piniginės lėšos bus įskaičiuotos į turto kainą, t. y. areštuotas pinigines lėšas I. M. įgijo ir turėjo savo asmeninėje nuosavybėje, todėl iš šių pinigų negali būti dengiamos pareiškėjo asmeninės prievolės.
CK 3.92 straipsnio 3 dalies nuostatos paskolos sutarties sudarymo atvejais netaikomos, todėl, siekiant, kad iš vieno sutuoktinio vardu sudarytos paskolos sutarties kilusios turtinės prievolės būtų pripažintos bendromis sutuoktinių turtinėmis prievolėmis, turi būti nustatyti šeimos interesai kaip prievolės bendrumo pagrindas (CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Akcentavo, jog šiuo atveju, jokių aplinkybių, patvirtinančių tai, kad 2012 m. rugsėjo 17 d. I. M. asmens kratos metu paimtos piniginės lėšos buvo ketinamos naudoti šeimos interesais nebuvo ir negalėjo būti nustatyta. Priešingai, pareiškėjas, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu 2013 m. spalio 1 d. parodė, jog galimai pinigai yra susiję su I. M. paveldėjimu, tačiau apie jos skolas ir jos sudarytus sandorius su A. A. nieko nežino.
Todėl akivaizdu, jog pareiškėjas negalėjo duoti sutikimo sandoriui, apie kurio egzistavimą ne neįtarė, iki kol buvo atlikta I. M. asmens krata bei paimtos piniginės lėšos.
Mano, kad Muitinė, veikianti kaip mokesčių administratorius, prieš areštuodama pinigines lėšas, privalėjo pagrįsti, jog šios piniginės lėšos yra pareiškėjo asmeninė nuosavybė, tačiau šiuo atveju net nebuvo nustatinėjama, kas yra tikrasis šių piniginių lėšų savininkas, ko pasėkoje turto areštas buvo pritaikytas piniginėms lėšoms, kurios priklauso asmeniui, nesusijusiam su muitinėje įregistruotu įsiskolinimu.
Paminėjo, kad pareiškėjas nėra gavęs Sprendime minimo 2017 m. kovo 16 d. Kauno teritorinės muitinės sprendimo Nr. 7PM190200, kuriuo jam buvo įregistruota 530 163 Eur dydžio mokestinė prievolė. Iš šiuo skundu skundžiamo Sprendimo turinio galima daryti prielaidą, jog mokestinė prievolė bei skola muitinei buvo įregistruota, todėl, kad pareiškėjas yra teistas už nusikaltimo numatyto LR BK 1992 straipsnio 1 dalyje padarymą.
Tačiau, baudžiamojoje byloje Nr. I-84-478/2014, kurioje ir buvo nuteistas pareiškėjas, kontrabandinės cigaretės buvo konfiskuotos ir sunaikintos, ko pasėkoje jos nepateko į apyvartą, todėl prielaida susidaryti skolai (mokestinei prievolei) išnyko. Atsižvelgiant į tai, kad neteisėtai įvežtos prekės yra konfiskuotos ir sunaikintos, skolos muitinei įregistravimas yra negalimas (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas baudžiamoji byla Nr. 1A-563-398/2016). Prašė skundą tenkinti.
Atsakovė Kauno teritorinė muitinė atsiliepimu į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko.
Atsakovė atsiliepime į skundą nurodė bei teismo posėdžio metu atsakovės atstovė paaiškino, kad Kauno teritorinė muitinė, remdamasi Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos 2017 m. kovo 10 d. raštu Nr. 25/11-1-21-4034 pateiktu įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 6 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. I-84-478/2014, 2017 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 7PM190200 ,,Dėl mokestinės prievolės muitinėje apskaičiavimo“ pripažino pareiškėją kartu su kitais nuosprendyje nurodytais asmenimis solidariais skolininkais muitinei ir jiems įregistravo 531811,00 Eur (19018,00 Eur muito, 274705,00 Eur akcizo, 68615,00 Eur PVM, 457,00 Eur muito delspinigių, 135237,00 Eur akcizo delspinigių, 33779,00 Eur PVM delspinigių) mokestinę prievolę.
Pareiškėjui registruotu laišku dviem adresais 2017 m. kovo 16 d. išsiųstas sprendimas Nr. 7PM190200 kartu su pranešimu Nr. (11.111)1 B-2769 (2017-03-16) grįžo, per nustatytą terminą adresatui jo neatsiėmus pašte. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo 30 straipsnio 4 dalimi, Valstybinės mokesčių inspekcijos interneto svetainėje (www.vmi.lt) 2017 m. birželio 5 d. buvo paskelbtas pranešimas, kuriame pasiūlyta skolininkui atvykti į muitinę atsiimti sprendimą ir pranešimą. Mokesčių mokėtojas pareiškėjas per nustatytą terminą į muitinę neatvyko, todėl vadovaujantis šia teisės norma, minėtas sprendimas dėl mokestinės prievolės įregistravimo laikomas įteiktu pareiškėjui viešo paskelbimo būdu, minėto pranešimo paskelbimo dieną, t. y. 2017 m. birželio 5 d.
Pareiškėjas bei kiti solidarūs skolininkai per teisės aktais nustatytą terminą (iki 2017 m. birželio 15 d.) mokesčių nesumokėjo, todėl Kauno teritorinė muitinė pradėjo taikyti priverstinio išieškojimo priemones. Kauno teritorinė muitinė, siekdama išsiaiškinti mokestinės nepriemokos išieškojimo galimybes, nustatė, kad Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 6 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. I-84-478/2014 nurodyta, kad G. M. ir jo tuometinės sutuoktinės I.M. gyvenamojoje vietoje 2012 m. rugsėjo 17 d. atliekamos asmens kratos metu pas I. M. buvo rastos ir paimtos piniginės lėšos: 50 000,00 Lt įvairiomis kupiūromis, 21250,00 Eur įvairiomis kupiūromis ir 13,00 JAV dolerių, saugomos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau - VSAT) Lazdijų rinktinėje. Reorganizavus VSAT Lazdijų rinktinę, grynieji pinigai tolimesniam saugojimui buvo perduoti VSAT Varėnos rinktinės Finansų skyriui, kur saugomi iki šiol.
MAĮ 101 straipsnio 3 dalies nuostata numato, kad mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas tais atvejais, jeigu mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų arba jeigu mokesčių administratoriui priėmus sprendimą, pagal kuri mokesčių mokėtojui iš naujo apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.
Įvertinusi tai, kad per nustatytą terminą (iki 2017 m. birželio 15 d.) pareiškėjas mokesnės prievolės neįvykdė, bei atsižvelgusi į tai, jog Kauno teritorinės muitinės 2017 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 7PM190200 mokestinės prievolės apskaičiavimas pareiškėjui yra susijęs su jo padaryta nusikalstama veika siekiant turtinės naudos, o Kauno apygardos teisino 2014 m. birželio 6 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. I-84-478/2014 buvo nurodyta, jog 2012 m. rugsėjo 17 d. asmens kratos metu I. M. bandė paslėpti pinigus nuo pareigūnų bei atsisakė nurodyti šių pinigų kilmę, Kauno teritorine muitinė, vadovaudamasi MAĮ 101 straipsnio 3 dalies nuostatomis, G. M. mokestinės nepriemokos išieškojimo užtikrinimui priėmė sprendimą Nr. 853 (2017-08-17) „Areštuoti turtą (lėšas)“ ir turto arešto aktu Nr. 6 (2017 m. rugpjūčio 17 d.) areštavo visas pinigines lėšas, priklausančias G. M., 2012 m. rugsėjo 17 d. rastas jo gyvenamojoje vietoje pas I. M..
Taip pat pažymėjo, kad minėtos piniginės lėšos buvo areštuotos įvertinus ir tai, kad ikiteisminio tyrimo nutraukimo atveju, t. y. Kauno apygardos prokuratūrai priėmus nutarimą sulaikytas lėšas grąžinti, egzistavo realus pavojus, kad mokesčių mokėtojas piniginių lėšų nepaslėptų ar kitokiu būdu jų netektų, dėl ko gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų, tai, kad toks pavojus kilo, patvirtina Nekilnojamojo turto registre ir ikiteisminio tyrimo medžiagoje esanti informacija apie G. M. priklausiusio registruoto turto perleidimo (dovanojimo) sandorius, kurie buvo sudaryti ikiteisminio tyrimo metu (2014 m. gegužės 12 d. ir 2014 m. gegužės 29 d.), netrukus iki 2014 m. birželio 6 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. I-84-478/2014, kurioje jis kartu su kitais asmenimis buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 1992 straipsnio 1 dalyje, paskelbimo. Tokiu būdu G. M. neteko turto, į kurį būtų galima nukreipti mokestinės nepriemokos išieškojimą.
Pareiškėjas savo skunde teigia, jog areštuotos piniginės lėšos jam nepriklauso, kad 2012 m. rugsėjo 17 d. jos buvo areštuotos ikiteisminio tyrimo metu atlikus I. M. kratą, kad jų kilmė buvo nustatyta bei pagrįsta neginčijamais įrodymais ikiteisminio tyrimo metu, ir kad jos susijusios su I. M. paveldėtu turtu.
Minėti pareiškėjo teiginiai yra nepagrįsti ir prieštarauja Kauno teritorinėje muitinėje 2017 m. spalio 6 d. gautame Kauno apygardos prokuratūros antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus 2017 m. rugsėjo 8 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl sutuoktinių G. M. ir I. M. galimo neteisėto praturtėjimo nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms. Išnagrinėjus Kauno apygardos prokuratūros antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus 2017 m. rugsėjo 8 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodytas faktines aplinkybes, taip pat buvo nustatyta, kad Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos specialisto išvadoje Nr. AU22-2 „Dėl G. M. ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų“ ir išvadoje AU22-3 (2017-03-27) „Dėl I.M. ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų“, nustačius, kad minėti asmenys gavo pajamų iš mokesčių administratoriui nežinomų ir nenustatytų šaltinių, dėl nesumokėtų mokesčių G. M. buvo apskaičiuota 94322,62 Eur žala biudžetui, I. M. - 4420,47 Eur žala. Iš 2017 m. rugsėjo 8 d. nutarime išdėstytų faktų matyti, kad tai, jog paskola yra susijusi su A. A. numatomu parduoti I. M. paveldėtu turtu, grindžiama tik suinteresuotų asmenų I. M., G. M. bei A. A. parodymais.
Kauno apygardos prokuratūros antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus 2017 m. rugsėjo 8 d. nutarime paminėta, kad LR CK 3.87 ir 3.88 straipsniuose nustatyta, jog po santuokos sudarymo sutuoktinių įgytas turtas, gautos pajamos (išskyras lėšas būtinai profesinei veiklai) laikomos bendrąja jungtine nuosavybe. CK 4.73 straipsnyje nustatyta, kad jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, tai reziumuojama, kad jų dalys yra lygios. Remiantis šiomis nuostatomis, 2017 m. rugsėjo 8 d. nutarime padaryta išvada, kad G. M. ir I. M. turėjo po 17 871 Eur, t. y. mažiau nei 500 minimalių gyvenimo lygių (MGL), ir tik dėl šios priežasties ikiteisminis tyrimas, pradėtas pagal LR BK 1891 straipsnio 1 dalį, dėl galimai neteisėto praturtėjimo buvo nutrauktas, nes LR BK 1891 straipsnio 1 dalies dispozicija sietina su didesnės negu 500 (MGL) vertės turto turėjimu nuosavybės teise.
Įvertinus tai, kas išdėstyta, Kauno teritorinės muitinės nuomone, galima daryti pagrįstą išvadą, kad, priešingai, nei yra teigiama skunde, minėtų nustatytų faktinių aplinkybių visuma ne patvirtina, o paneigia faktą, kad visi kratos metu rasti pinigai priklauso I. M. ir gali būti laikomi jos asmenine nuosavybe.
Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, Kauno teritorinė muitinė pagrįstai ir teisėtai 2017 m. rugpjūčio 17 d. priėmė sprendimą Nr. 853 areštuoti turtą (pinigines lėšas) ir 2017 m. rugpjūčio 17 d. turto arešto aktą Nr. 6, todėl prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Tretysis suinteresuotas asmuo I. M. prašė pareiškėjo skundą tenkinti.
Bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog kratos metu niekas neklausė rastų pinigų kilmės. Teigė, jog pinigai yra jos asmeninis turtas, gautas paveldėjimo būdu, taip pat gautas paskolos sutarties pagrindu.
Trečiasis suinteresuotas asmuo A. A. į teismo posėdį neatvyko, jam apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (ABTĮ 77 str.).
Skundas netenkintinas.
Byloje nustatyta, jog Kauno teritorinė muitinė, remdamasi Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos 2017 m. kovo 10 d. raštu Nr. 25/11-1-21-4034 pateiktu įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 6 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. I-84-478/2014, kuriuo nustatyta, kad pareiškėjas G. M., A. V., D. R. ir H. Č. iš anksto susitarė ir veikdami bendrininkų grupėje, neteisėtai disponavo importo muitais ir mokesčiais apmokestinamomis prekėmis, t. y. 2012 m. rugsėjo 19 d. neteisėtai laikė 200000 pakelių cigarečių „J. L.“, nepažymėtų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklias - banderolėmis, dėl ko jis kartu su šiais asmenimis buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 1992 straipsnio 1 dalyje, 2017 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 7PM190200 ,,Dėl mokestinės prievolės muitinėje apskaičiavimo “ pripažino pareiškėją kartu su minėtais asmenimis solidariais skolininkais muitinei ir jiems įregistravo 531811,00 Eur (19018,00 Eur muito, 274705,00 Eur akcizo, 68615,00 Eur PVM, 457,00 Eur muito delspinigių, 135237,00 Eur akcizo delspinigių, 33779,00 Eur PVM delspinigių) mokestinę prievolę.
Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, gavusi pareiškėjo G. M. 2017 m. gruodžio 7 d. skundą dėl Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau- Muitinės departamentas) 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimo Nr. 1A-284 „Dėl G. M. skundo“, kuriuo Muitinės departamentas patvirtino Kauno teritorinės muitinės 2017 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. 7PM190200 ,,Dėl mokestinės prievolės muitinėje apskaičiavimo“, panaikinimo, 2018 m. sausio 16 d. posėdyje nutarė sustabdyti pareiškėjo G. M. 2017 m. gruodžio 7 d. skundo dėl Muitinės departamento 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimo Nr. 1A-284 nagrinėjimą iki bus priimta galutinis procesinis sprendimas analogiško pobūdžio byloje.
Kauno teritorinė muitinė 2017 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu Nr. 853 „Areštuoti turtą (lėšas)“ nustatė, jog per nustatytą terminą (iki 2017 m. birželio 15 d.) minėta mokestinė prievolė nebuvo įvykdyta, o vykdant priverstinį išieškojimą, dalis mokestinės nepriemokos - 294,13 Eur muito nurašyta iš mokesčių mokėtojo sąskaitos, dalis - 1 353,87 Eur muito buvo išieškota iš solidarių skolininkų, ir sprendimo priėmimo metu G. M. mokestinė nepriemoka pagal Kauno teritorinės muitinės 2017 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. 7PM190200 yra 530 163,00 Eur. Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 6 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. I-84-478/2014 (teisminio proceso Nr. 1-05-1-01110-2012-5) nurodyta, kad G. M. gyvenamojoje vietoje atliekamos asmens kratos metu pas I. M. buvo rasta ir paimta 50 000,00 Lt įvairiomis kupiūromis, 21 250,00 Eur įvairiomis kupiūromis, 13,00 JAV dolerių, kurie perduoti saugoti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau - VSAT) Lazdijų rinktinės Finansų skyriui. Tyrimas dėl šių pinigų buvo išskirtas į atskirą tyrimą. Reorganizavus VSAT Lazdijų rinktinę, grynieji pinigai tolimesniam saugojimui buvo perduoti VSAT Varėnos rinktinės Finansų skyriui, kur saugomi iki šiol. Esant minėtoms aplinkybėms vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 95 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 101 straipsnio 1, 2, 3, 5, 6 dalimis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 675 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 677 straipsnio 2 dalimi, 678 straipsniu, 679 straipsniu, 680 straipsniu nusprendė areštuoti 50 000 Lt, 21 250 Eur, 13 JAV dolerių pinigines lėšas, saugomas VSAT Varėnos rinktinė Finansų skyriuje, G. M. 530 163,00 Eur mokestinės nepriemokos išieškojimui užtikrinti.
Kauno teritorinės muitinės 2017 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 7PM190200 ,,Dėl mokestinės prievolės muitinėje apskaičiavimo“, 2017 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo Nr. 853 „Areštuoti turtą (lėšas)“ pagrindu ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos muitinės įstatymu, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 1, 2, 3, 5, 6 dalimis ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksu Kauno teritorinės muitinės 2017 m. rugpjūčio 17 d. turto arešto aktu Nr. 6 buvo areštuotos piniginės lėšos - 50 000 Lt, 21 250 Eur, 13 JAV dolerių, priklausančios G. M., rastos jo gyvenamojoje vietoje pas I. M., 530 163.00 Eur mokestinės nepriemokos ir su ja susijusioms vykdymo išlaidoms padengti. Iš viso turtas įvertintas 35 742.10 Eur (suma apskaičiuota taikant Lietuvos banko paskelbta euro ir užsienio valiutų santykį 2017 m. rugpjūčio 17 d.).
Byloje kilo ginčas dėl Kauno teritorinės muitinės 2017 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo Nr. 853 „Areštuoti turtą (lėšas)“ ir 2017 m. rugpjūčio 17 d. turto arešto akto Nr. 6, teisėtumo ir pagrįstumo.
Apskųsdamas išvardytus atsakovo sprendimą ir turto arešto aktą, pareiškėjas nurodė iš esmės du pagrindinius argumentus, dėl kurių, jo manymu, skundžiamas sprendimas ir turto arešto aktas negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais: 1) mokesčių administratorius - Kauno teritorinė muitinė prieš priimdamas sprendimą dėl turto arešto taikymo turėjo nustatyti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas sąlygas, tačiau, pareiškėjo teigimu, šiuo konkrečiu atveju buvo areštuotas mokesčių mokėtojui - G. M. nepriklausantis turtas - piniginės lėšos, 2) sprendimas, kuriuo šiam asmeniui buvo įregistruota mokestinė prievolė, jam nebuvo įteiktas.
Pareiškėjas teigė, jog Kauno teritorinės muitinės sprendimu areštuotos piniginės lėšos nepriklauso G. M., ir nėra jo nuosavybė, t. y. jos nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. buvo areštuotos ikiteisminio tyrimo metu, kurios buvo paimtos atlikus I. M. asmens kratą. Areštuotų piniginių lėšų kilmė buvo nustatyta ikiteisminio tyrimo Nr. 20-9-00554-13 metu, tačiau prokuroras, priimdamas nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, apie tai nepasisakė, tačiau ikiteisminį tyrimą Nr. 20-9-00554-13 dėl neteisėto praturtėjimo nutraukė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Ikiteisminio tyrimo metu buvo pateikti neginčijami įrodymai, kurie patvirtino piniginių lėšų kilmę, ir kas yra svarbiausia, patvirtino tai, kad šie pinigai priklauso I. M. asmeninės nuosavybės teise. G. M. 2013 m. spalio 1 d. apklaustas kaip specialusis liudytojas, nurodė, jog kratos metu paimti pinigai buvo jo sutuoktinės I. M., kurie buvo gauti mirus sutuoktinės motinai bei paveldėjus palikimą, o detalesnės informacijos apie šių pinigų kilmę jis nežino ir nurodyti negali. Taip pat pareiškėjas G. M. teigė, jog nėra gavęs minimo 2017 m. kovo 16 d. Kauno teritorinės muitinės sprendimo Nr. 7PM190200, kuriuo jam buvo įregistruota 530 163 Eur dydžio mokestinė prievolė. Tokiu būdu, G. M. nebuvo suteikta teisė būti išklausytam bei nebuvo suteikta teisė skųsti minėtąjį muitinės sprendimą.
Iš pareiškėjo skundo argumentų matyti, jog pareiškėjas kvestionuoja Kauno teritorinės muitinės 2017 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 7PM190200 ,,Dėl mokestinės prievolės muitinėje apskaičiavimo“ teisėtumą ir pagrįstumą dėl jo teisės vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 152 straipsnio 1 dalimi bei 154 straipsnio 1 dalimi ne vėliau kaip per 20 dienų nuo minėto sprendimo įteikimo dienos, apskųsti jį Muitinės departamentui paduodant skundą per Kauno teritorinę muitinę, tačiau pažymėtina, jog šio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku, t. y. šiuo atveju nėra nagrinėjamas kilęs mokestinis ginčas, todėl pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su paminėto sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu, nėra vertinamos, kadangi nepatenka į šioje byloje nagrinėjamo ginčo ribas. Be to, pažymėtina, jog pareiškėjo pateiktas Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. sausio 16 d. posėdžio protokolo Nr. PP-17(7-268/2017) turinys patvirtina, jog pareiškėjas G. M. yra pasinaudojęs išankstinio ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka pateikdamas skundus dėl Kauno teritorinės muitinės 2017 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 7PM190200 ,,Dėl mokestinės prievolės muitinėje apskaičiavimo“ panaikinimo.
Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau - MAĮ) (akto redakcija, galiojusi nuo 2017 06 05 iki 2018 01 01) 33 straipsnio 15 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius (pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus.
MAĮ 95 straipsnio, nustatančiame mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus, 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas – turto areštas.
MAĮ 101 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turto areštas – šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi, disponavimo – priverstinis laikinas apribojimas siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą. Mokesčių mokėtojo turto areštuojama ne daugiau negu tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas (MAĮ 101 straipsnio 2 dalis).
MAĮ 101 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, jeigu mokesčių mokėtojas atitinkamo mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų arba jeigu mokesčių administratoriui priėmus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui iš naujo apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Mokestinio ginčo metu priėmus sprendimą panaikinti mokesčių administratoriaus sprendimą ir pavesti mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą, turto areštas lieka galioti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas MAĮ 101 straipsnio 3 dalį, savo jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėjęs, kad šioje teisės normoje yra nustatytos dvi sąlygos, kurioms esant mokesčių administratorius mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui turi teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą: 1) jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų; 2) yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų (žr. 2011 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-249/2011, 2011 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1497/2011, 2014 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-711/2014). Sąlyga „turto areštui yra pagrįsta rizika, kad mokestinė prievolė gali būti neįvykdyta, nes turtas gali būti paslėptas, parduotas ar kitokiu būdu galima jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti priteisto mokesčio ir su juo susijusių sumų“ išreiškia tikėtino pobūdžio aplinkybes, todėl, sprendžiant turto arešto klausimą, pakanka konstatuoti mokesčių mokėtojo turto praradimo riziką. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pakankamai didelė mokestinės prievolės suma gali būti laikoma pateisinančia turto arešto taikymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1497/2011).
MAĮ 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, taip pat mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą minėtosioms sumoms padengti (išskyrus atvejus, kai įskaitoma mokesčių mokėtojo prašymu), tačiau nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nurodytas šio Įstatymo 95 straipsnyje, arba pagrindas jas naikinti.
Kaip minėta, pareiškėjas skunde nurodė ir bylos nagrinėjimo metu teigė, kad mirus I. M. motinai visas jos turtas, t. y. nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini) ., buvo paliktas jai, kaip paveldėtojai pagal testamentą. Pagal tuo metu galiojusius bei šiuo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus paveldėtas turtas asmeniui priklauso asmeninės nuosavybės teise, net jei toks asmuo yra sudaręs santuoką. Kitas svarbus momentas yra tai, kad dėl minėto nekilnojamojo turto įsigijimo 2012 metų rugpjūčio mėn. į I. M. kreipėsi A. A.. Su juo aptarus visas sandorio aplinkybes I. M. nusprendė nekilnojamąjį turtą parduoti už 100 000 Lt, tačiau galutiniam sandorio įregistravimui trukdė tai, kad vienas statinys nebuvo įregistruotas VĮ Registrų centre Dėl šios priežasties bei siekiant užsitikrinti, jog nei turto pirkėjas, nei turto pardavėjas nepersigalvotų, A. A. sumokėjo I. M. 100 000 Lt ir kaip garantą sudarė paskolos sutartį. Tarp abiejų šalių buvo sutarta, jog pirkimo - pardavimo sutartis bus pasirašyta kai I. M. įregistruos visus statinius, o jeigu ji to nepadarytų iki 2013 m. gruodžio 31 d. pinigus privalėtų gražinti ne vėliau kaip iki 2013 m. gruodžio 31 d. Taip pat teigė, jog šioje situacijoje svarbu yra tai, kad G. M. ir I. M. yra išsituokę (santuoka išregistruota (duomenys neskelbtini) .) ir jau visų aptartų įvykių metu jų santykiai buvo pašliję, todėl G. M. net neturėjo galimybės žinoti apie I. M. sudarytus sandorius ir turimas pinigines lėšas. Paminėjo ir tai, kad pagal gautą skundžiamą sprendimą galima spręsti ir tai, kad mokestinė nepriemoka, t. y. skola muitinei, buvo įregistruota tik 2017 m. kovo 16 d., t. y. praėjus daugiau nei metams nuo santuokos nutraukimo.
Minėta, kad Kauno teritorinė muitinė 2017 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 7PM190200 ,,Dėl mokestinės prievolės muitinėje apskaičiavimo“ pripažino G. M. solidariai atsakančiu skolininku muitinei ir apskaičiavo muitinėje G. M. ir kitiems skolininkams mokestinę prievolę: muitą (įmokos kodas A00) - 19018 Eur, akcizą (įmokos kodas 100) - 274705 Eur, PVM (įmokos kodas B00) - 68615 Eur, muito delspinigius (įmokos kodas 812) - 457 Eur, akcizo delspinigius (įmokos kodas 846) - 135237 Eur ir PVM delspinigius (įmokos kodas 860) - 33779 Eur, skolos atsiradimo datai 2012 m. rugsėjo 17 d. Taigi, nagrinėjamu atveju egzistuoja pirmoji sąlyga, kuriai esant mokesčių administratorius gali taikyti turto areštą pagal MAĮ 101 straipsnio 3 dalyje, t. y. nustatyta mokesčių mokėtojo skola biudžetui.
Pažymėtina, kad pavojus, jog mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų, gali būti nustatomas remiantis tikėtino pobūdžio aplinkybėmis, taip pat atsižvelgiant į apskaičiuotos mokestinės prievolės dydį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1497/2011). Įvertinus tai, kad pareiškėjui apskaičiuotos ir įregistruotos mokestinės prievolės sumos yra labai didelės, konstatuotina, kad atsakovas turėjo realų pagrindą imtis priemonių mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui. Areštuoto turto vertė yra kur kas mažesnė nei pareiškėjui įregistruotos mokestinės prievolės dydis.
Tai, jog yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas (pareiškėjas) jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų patvirtina ir Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašuose pateikta istorinė informacija apie G. M. sudarytus nekilnojamojo turto dovanojimo sandorius. Iš šių išrašų matyti, kad G. M. asmenine nuosavybės teise priklausiusį turtą: 1/2 dalį žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ) ir 1/2 dalį gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ) 2014 m. gegužės 12 d. dovanojimo sutartimi (Nr. LG-(duomenys neskelbtini) ) padovanojo sutuoktinei I. M., bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise priklausiusią 10400/75535 dalį žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ) 2014 m. gegužės 29 d. dovanojimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) padovanojo sūnui D. M.. Minėti sandoriai buvo sudaryti ikiteisminio tyrimo Nr. 05-1-0110-12, atlikto dėl neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis, metu, netrukus iki Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 6 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. I-84- 478/2014 paskelbimo. Taip pat pažymėtina, kad Kauno apygardos prokuratūros antrojo baudžiamojo persekiojimo skyrius, atlikęs ikiteisminį tyrimą Nr. 20-9-00554-13 dėl sutuoktinių G. M. ir I. M. galimo neteisėto praturtėjimo pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 1891 straipsnio 1 dalyje, vertindamas ikiteisminio tyrimo metu gautą 2017 m. kovo 27 d. specialisto išvadą Nr. AU22-2 dėl G. M. ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų, 2017 m. rugsėjo 8 d. nutarime nutraukti šį ikiteisminį tyrimą, konstatavo, kad be aukščiau minėtų sudarytų nekilnojamojo turto dovanojimo sandorių, G. M. pagal 2014 m. rugpjūčio 1 d. sutartį perleido sutuoktinės broliui R. U. 2012 m. vasario 21 d. iš G. K. įsigytą automobilį VW Passat (Kelių transporto priemonių registro duomenimis G. M. iš G. K. 2012 m. vasario 21 d. įsigijo automobilį VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Minėtas automobilis buvo perleistas paskelbus 2014 m. birželio 6 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. I-84-478/2014.
Minėta, kad apskųsdamas išvardytus atsakovo sprendimą ir turto arešto aktą, pareiškėjas nurodė, jog mokesčių administratorius - Kauno teritorinė muitinė prieš priimdamas sprendimą dėl turto arešto taikymo turėjo nustatyti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas sąlygas, tačiau to nepadarė, nes areštavo jo buvusiai sutuoktinei trečiajam suinteresuotam asmeniui I. M. priklausančias asmeninės nuosavybės teise priklausančias pinigines lėšas.
Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 6 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. I-84-478/2014 nustatyta, jog asmens kratos protokolu 2012 m. rugsėjo 17 d. pas I. M. rasta ir paimta 50 000 Lt įvairiomis kupiūromis, 21 250 Eur įvairiomis kupiūromis, 13 JAV dolerių, kurie apžiūrėti apžiūros protokolu ir perduoti saugoti VSAT prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Lazdijų rinktinės finansų skyriui. Nutarimu nustatyta, kad dėl asmens kratos metu pas I. M. rastų pinigų, kuriuos I. M. bandė paslėpti atliekant kratą, jos ir G. M. gyvenamojoje vietoje, bei atsisakė nurodyti šių pinigų kilmę, tyrimas yra išskirtas į atskirą tyrimą (Kauno apygardos teismo baudžiamoji byla Nr. I-84-478/2014, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys).
Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriuje atliekamas ikiteisminis tyrimas ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 20-9-00554-13 dėl sutuoktinių G. M. ir I. M. galimo neteisėto praturtėjimo pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1891 straipsnio 1 dalyje, Kauno apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro 2017 m. rugsėjo 8 d. nutarimu vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 212 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 214 straipsnio 1 dalimi nutrauktas nenustačius, kad būtų padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 1891 straipsnio 1 dalyje, o kratos metu paimti bei VSAT Varėnos rinktinės Finansų skyriuje saugomi 50 000 Lt, 21 250 Eur ir 13 JAV dolerių remiantis 2017 m. rugsėjo 17 d. turto arešto aktu Nr. 6 perduoti Muitinės kriminalinės tarnybos žiniai.
Šiuo ikiteisminiu tyrimu buvo siekiama nustatyti ar 2012 m. rugsėjo 17 d. asmens kratos metu iš I. M. išimti 50 000 Lt, 21 250 Eur ir 13 JAV doleriai yra neteisėto praturtėjimo dalykas.
Nutarime konstatuota, jog iš tyrimo metu surinktų duomenų visumos matyti, kad 2012 m. rugsėjo 17 d. asmens kratos metu I. M. slėpė pinigus nuo pareigūnų, kratos metu apie jokią paskolą iš pil. A. A. pareigūnams neminėjo, buvo nenuosekli dėl pinigų kilmės, įvertinus A. A. parodymus dėl suteiktos paskolos dydžio, jog didžioji paskolos dalis buvo suteikta litais, kokiomis nominalo kupiūromis bei valiuta buvo suteikta paskola, tai kad kratos metu dalis rastų bei išimtų pinigų buvo kitokiomis kupiūromis (stambaus nominalo) bei valiuta, nei nurodė A. A., taip pat, kad G. M. ir I. M. prieš kratą banko sąskaitose neturėjo didelės pinigų sumos, kurią banke išgryninus būtų galimybė gauti sumą stambiomis kupiūromis įvairia valiuta, bankomatai 100 Eur, 200 Eur, 500 Eur nominalo banknotų bei dolerių neišduoda, taip pat, kad sutuoktiniai iki kratos nepardavė, neišnuomojo jokio brangaus nekilnojamojo bei kilojamojo turto, už kurį būtų gauta pakankamai pajamų kratos metu išimtai pinigų sumai pagrįsti, nenustatyti išimtų pinigų kiti galimi teisėti šaltiniai. Be to, 2017 m. kovo 27 d. specialisto išvadose Nr. AU22-2 Nr., AU22-3 buvo konstatuota, kad I. M. bei G. M. 2010 m. ir 2012 m. neturėjo finansinės galimybės nustatytoms išlaidoms patirti gavo pajamų iš mokesčių administratoriui nežinomų bei nenustatytų šaltinių, taip pat įvertinus I. M. bei G. M. teisėtų pajamų šaltinius, bei G. M. nusikaltimą veiklą siekiant turtinės naudos, ir padaryta pagrįsta išvada, jog 2012 m. rugsėjo 17 d. kratos metu paimti pinigai nėra susiję su A. A. galimai suteikta paskola (100 000 Lt), ir pripažinta, jog kratos metu išimti 35 742,10 Eur (įvairia valiuta, suma paskaičiuota taikant Lietuvos banko paskelbtą euro ir užsienio valiutų santykį 2017 m. rugpjūčio 17 d.) yra gauti iš tyrimui bei mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių. 2012 m. rugsėjo 17 d. kratos metu paimti 35 742,10 Eur (įvairia valiuta, suma paskaičiuota taikant Lietuvos banko paskelbtą euro ir užsienio valiutų santykį 2017 m. rugpjūčio 17 d.) nesietini su A. A. galimai suteikta I. M. paskola 100 000 Lt.
Taip pat bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad Lazdijų rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-874-743/2015 pagal pareiškėjų I. M. ir G. M. prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, (duomenys neskelbtini) . sprendimu I. M. ir G. M. santuoką, įregistruotą (duomenys neskelbtini) . Lazdijų rajono civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) , nutraukė sutuoktinių bendru sutikimu ir patvirtino I. M. ir G. M. 2015 m. rugsėjo 16 d. sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria pareiškėjai susitarė, be kita ko, jog banko sąskaitose ar ne banko įstaigose esančios ir faktiškai kiekvieno iš pareiškėjų valdomos piniginės lėšos lieka to pareiškėjo asmenine nuosavybe, kurio vardu yra atidaryta banko sąskaita ir/ar išduota banko kortelė, ar faktiškai valdomos ne banko sąskaitose esančios lėšos (sutarties 2 punktas).
Šiuo nagrinėjamu atveju vienas iš buvusių sutuoktinių – pareiškėjas G. M. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti administracinius aktus, kuriais buvo areštuotas ne mokesčių mokėtojo turtas, o buvusios sutuoktinės I. M. asmeninis turtas.
Pagal CK 4.92 straipsnio 1 dalies nuostatas sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į bendrąją nuosavybę nustato Civilinio kodekso trečiosios knygos normos. CK 3.87 straipsnio 1 dalis įtvirtina nuostatą, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, o CK 3.117 straipsnis – sutuoktinių nuosavybės teisės lygybės prezumpciją. Preziumuojama, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). Nenustačius, kokia bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės dalis yra skolininko, negalima tiksliai apibrėžti sutuoktinio asmeninio turto apimties ir jo vertės. Dėl šios priežasties negali būti nukreiptas išieškojimas į skolininko dalį, kuri įeina į bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę, kol nėra nustatyta jam priklausanti dalis, ar padalytas santuokoje įgytas turtas (CPK 667 straipsnis, CK 3.116 straipsnis).
Santuokos nutraukimas reiškia santuokinių – asmeninių ir turtinių – teisinių santykių pasibaigimą ar pasikeitimą, pvz., padalijamas (pasidalijamas) santuokoje įgytas turtas (CK 3.59 straipsnis), išsprendžiami vaikų ir tarpusavio išlaikymo klausimai (CK 3.72, 3.193 straipsniai), pasibaigia šeimos turto teisinis režimas (CK 3.59 straipsnis, 3.86 straipsnio 1 dalis) ir kt. Teismas, nutraukdamas santuoką, toje pačioje byloje turi išspręsti visus klausimus, susijusius su santuokos nutraukimu, tarp jų ir dėl santuokinio turto padalijimo (CK 3.59 straipsnis, CPK 385 straipsnio 1 dalis). Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, nutraukiant santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutarimu, turto padalijimo klausimai turi būti išsprendžiami sutartyje dėl santuokos nutraukimo padarinių (CK 3.51 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3.52 straipsnio 2 dalis, 3.53 straipsnio 3 dalis). Tokioje sutartyje sutuoktiniai paprastai susitaria dėl dalytino turto, vaikų ir tarpusavio išlaikymo, o teismas, patikrinęs sutarties sąlygų teisėtumą, ją patvirtina ir įtraukia į teismo sprendimą (CK 3.53 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad gali susidaryti situacija, kai, nutraukiant santuoką, sutuoktinių turtas jiems nepadalijamas, pvz., kai nesąžiningi sutuoktiniai nurodo, jog bendro turto neturi, nors vėliau paaiškėja, kad tokio turto yra, ir pan. Tokiu atveju santuoka nutraukiama, o sutuoktiniams priklausantis turtas jiems nepadalijamas, tačiau jo teisinis režimas pasikeičia.
CK 3.100 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad, nutraukus santuoką, bendroji jungtinė nuosavybė pasibaigia. Kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, viena vertus, ši nuostata logiškai išplaukia iš santuokos nutraukimo bylos esmės – tokioje byloje išsprendžiami visi su santuokos nutraukimu susiję, tarp jų – ir turto padalijimo, klausimai, kurie nurodomi susitarime dėl santuokos nutraukimo padarinių, šis susitarimas patvirtinamas teismo sprendimu ir dalytino turto, priklausančio sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nelieka. Kita vertus, aptariama nuostata reiškia, kad, nutraukus santuoką, turto, kuris pagal šeimos teisės normas buvo priskirtinas bendrajai jungtinei nuosavybei, teisiniam režimui nebetaikomos šeimos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, t. y. tokiais atvejais, kai sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas nepadalijamas santuokos nutraukimo byloje, nutraukus santuoką, jis valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise, o buvę sutuoktiniai yra laikomi bendrosios dalinės nuosavybės dalyviais (CK 4.72, 4.73 straipsniai) ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą valdo, juo naudojasi ir disponuoja bendru sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. T. v. I. B., bylos Nr. 3K-3-369/2011). Taigi, nutraukus santuoką, bendroji jungtinė nuosavybė pasibaigia, bet, turto nepadalijus, buvę sutuoktiniai nenustoja būti jo bendraturčiais. Atsižvelgiant į šiuos išaiškinimus, darytina išvada, kad, nutraukus santuoką ir buvusiems sutuoktiniams nepadalijus santuokoje įgyto turto, jo teisinis režimas iš bendrosios jungtinės nuosavybės pasikeičia į bendrąją dalinę nuosavybę, kurioje bendraturčių dalys nenustatytos, kartu tai reiškia, kad tokiems turtiniams teisiniams santykiams taikytinos ne šeimos, o daiktinės teisės normos (CK 4.72–4.92 straipsniai).
CPK 667 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrąjį turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios dalinės nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančio bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad priklausomai nuo to, kokios nuosavybės – bendrosios jungtinės ar bendrosios dalinės – teise turtas valdomas, taip pat jeigu turtas valdomas bendrosios jungtinės nuosavybės teise, tai ar jis valdomas sutuoktinių (CK 3.87 straipsnis), ar bendroji jungtinė nuosavybė atsiradusi kitu įstatyme nustatytu pagrindu (CPK 4.86 straipsnio 2 dalis), skiriasi skolininko dalies bendrame turte CPK 667 straipsnio pagrindu nustatymui keliami reikalavimai ir taikytinas teisinis reglamentavimas. Jeigu bendroji jungtinė nuosavybė valdoma sutuoktinių, tai nustatant vieno iš sutuoktinių turto dalį bendrame turte, turi, inter alia, būti taikomos sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimui taikytinos teisės normos CK 3.116–3.129 straipsniai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. P. prašymą nustatyti skolininko turto dalį, bylos Nr. 3K-3-23/2006). Jeigu bendroji jungtinė nuosavybė atsirado kitu įstatyme nustatytu (ne santuokos sudarymo) pagrindu, tai, nustatant skolininko dalį bendrame turte, taikytinos daiktinės teisės normos, skirtos bendrajai jungtinei nuosavybei reglamentuoti (CK 4.89 straipsnis). Kai turtas valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise, tai paprastai konkrečios bendraturčių dalys būna nustatytos (CK 4.73 straipsnio 1 dalis), tačiau jeigu konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys yra lygios (CK 4.73 straipsnio 3 dalis). Taigi teismas, spręsdamas skolininko turto dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, kokios rūšies bendrosios nuosavybės teisėje prašoma nustatyti skolininko turto dalį, o tada atitinkamai taikyti konkrečią nuosavybės teisės rūšį reglamentuojančias teisės normas.
Minėta, jog Lazdijų rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimu pareiškėjo G. M. ir I. M. santuoka nutraukta. Tačiau vadovaujantis minėtu teisiniu reglamentavimu 2015 m. rugsėjo 16 d. sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 2 punkto dėl piniginių lėšų pasidalijimo turinys nepatvirtina, jog 2012 m. rugsėjo 17 d. asmens kratos metu iš I. M. išimti 50 000 Lt, 21 250 Eur ir 13 JAV dolerių, kurie Kauno teritorinės muitinės 2017 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu Nr. 853 „Areštuoti turtą (lėšas)“ ir 2017 m. rugpjūčio 17 d. turto arešto aktu Nr. 6 yra areštuoti, yra vieno sutuoktinio (I. M.) asmeninė nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 2 dalis), nes tiek santuokos nutraukimo metu, tiek administracinių aktų priėmimo metu buvę sutuoktiniai turto (lėšų) faktiškai nevaldė, ir bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcija nebuvo paneigta. Pažymėtina, jog 2015 m. rugsėjo 16 d. sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių buvę sutuoktiniai susitarė ir dėl nekilnojamojo turto priskirtinumo I. M. asmeninei nuosavybei (sutarties 4 ir 5 punktai), tačiau to nepadarė dėl ginčo piniginių lėšų priskirtinumo, taigi darytina išvada, jog 2015 m. rugsėjo 16 d. sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 2 punktas nepatvirtina, jog atsakovas Kauno teritorinė muitinė 2017 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu Nr. 853 „Areštuoti turtą (lėšas)“ ir 2017 m. rugpjūčio 17 d. turto arešto aktu Nr. 6 areštavo ne mokesčių mokėtojo G. M. turtą (lėšas), o buvusios sutuoktinės I. M. asmeninį turtą (lėšas) (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į pirmiau pateiktus teisėjų kolegijos išaiškinimus, darytina išvada, kad, nutraukus pareiškėjo G. M. ir trečiojo suinteresuoto asmens I. M. santuoką, jų bendrosios nuosavybės teisė į santuokoje įgytą turtą (lėšas) pasibaigė (CK 3.100 straipsnio 4 punktas) ir turtas valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise, kurioje konkrečios bendraturčių dalys nenustatytos.
Esant minėtoms aplinkybėms ir įrodymams bei dėl išdėstytų argumentų pripažintina, kad pareiškėjo ginčijami Kauno teritorinės muitinės 2017 m. rugpjūčio 17 d. sprendimas Nr. 853 „Areštuoti turtą (lėšas)“ ir 2017 m. rugpjūčio 17 d. turto arešto aktas Nr. 6 yra teisėti bei pagrįsti, priimti tinkamai taikant tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo G. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.
Teisėjai Rimantas Giedraitis
Daina Kukalienė
Algis Markevičius