Teisėja Silvija Jakštienė                                                           Baudž. bylos Nr. 1A-20-719/2014

                                                                                      Teisminio proceso Nr.1-45-1-00934-12

(S)

                                                                             Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.8.1.; 2.6.6.4.2.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 25 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Artūro Ridiko, teisėjų Algirdo Gapučio ir Ričardo Gilio,

sekretoriaujant Jolitai Žukauskienei

dalyvaujant: prokurorams Broniui Šiaudiniui ir Daliai Styrienei,

nukentėjusiajai E. B.,

išteisintajam M. M.,

gynėjui advokatui Vytautui Kazlauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės D. Styrienės bei nukentėjusiosios E. B. apeliacinius skundus dėl 2013 m. rugsėjo 30 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo M. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 284 str. 1 d. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nuosprendžiu nukentėjusiosios E. B. ieškinys dėl neturtinės ir advokato atstovavimo išlaidų atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

M. M. buvo kaltinamas tuo, kad jis  2012 m. rugsėjo 29 d., apie 17.30 val., viešoje vietoje – praėjime tarp namų Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) gatvėje, Panevėžyje, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: plūdosi necenzūriniais žodžiais, vieną kartą delnu sudavė nukentėjusiajai E. B. į kairį skruostą, po to du kartus spyrė jai į pilvą, bei ją apspjovė, o prie namo Nr. (duomenys neskelbtini) laiptinės, vieną kartą spyrė nukentėjusiajai į pilvą, tuo sukeldamas E. B. fizinį skausmą.

Apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorė D. Styrienė prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-09-30 išteisinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo M. M. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 str. 1 d. ir paskirti jam 40 parų areštą. Vadovaujantis BK 64 str. 1, 3 d., 65 str., nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-12-16 nuosprendžiu paskirta bausme iš dalies jas sudedant ir prie Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-12-16 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės pridėti šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį ir paskirti subendrintą 6 metų 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant atviroje kolonijoje. Tenkinti dalį E. B. pareikšto civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo ir iš M. M. priteisti 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Nurodo, jog M. M. pagal BK 284 str. 1 d. išteisintas dėl to, kad teismas padarė išvadas, jog M. M. plūstis, suduoti ir spirti E. B. skatino vien asmeniniai motyvai ? pyktis dėl įžeidimo bei E. B. suduoto smūgio. Skundžiamame nuosprendyje teismas teigė, jog M. M. padarytų veiksmų įžūlumas ir agresyvumas nesiekė tokio pavojingumo laipsnio, už kurį kaltinamasis galėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 str. 1 d., t. y. teismas nenustatė, kad M. M. veiksmai sukėlė padarinius ? sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Tačiau Panevėžio miesto apylinkės teismas, padaręs tokias išvadas, turėjo M. M. veiką perkvalifikuoti į BK 140 str. 1 d., to nepadarė ir tokiu būdu nepagrįstai išteisino M. M. jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Pabrėžiama, jog tokiais veiksmais pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles: įrodymus vertino neišsamiai, išskirtinai prioritetą suteikė tik išteisintojo parodymams ir remdamasis tik šiais įrodymais jį išteisino, nevertindamas M. M. kaltinančių duomenų ir nesilaikydamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos viešosios tvarkos pažeidimo bylose. Nurodoma, jog skundžiamas teismo nuosprendis naikintinas vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 329 str. 2 p., 326 str. 4 d., nes teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pastebima, kad nagrinėjamu atveju įvertinus M. M. amžių, gyvenimišką patirtį ir kitus byloje surinktus duomenis, galima daryti išvadą, jog M. M. turėjo numatyti, jog viešoje vietoje vartodamas necenzūrinius žodžius, naudodamas fizinį smurtą moters atžvilgiu, gali sutrikdyti visuomenės rimtį ir viešąją tvarką, kas patvirtina, jog M. M., padarydamas jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, veikė tiesiogine tyčia. Nagrinėjamoje situacijoje nustatyta, kad išteisintasis M. M. asmeniniams santykiams aiškintis pasirinko viešąją vietą ir aukščiau jau aptartą būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams, todėl laikytina, kad BK 284 str. l d. numatytą veiką jis padarė veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia. Byloje surinktais įrodymais patikimai nustatyta, kad M. M. sudavė smūgius E. B. viešoje vietoje – namo kieme. Atlikdamas šiuos įžūlius veiksmus, jis triukšmavo, vartojo necenzūrinius žodžius, taip savo veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams. Dėl to buvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, nes tuo metu įvykio vietoje buvusių žmonių ir mažamečių vaikų ramybė buvo sutrikdyta, jie buvo išsigandę, suglumę, ką patvirtina liudytojų bei nukentėjusiosios parodymai. Pažymima, kad teismų praktikoje smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis, juo labiau kad išteisintojo M. M. veiksmuose nustatyti ir bylos duomenimis pagrįsti visi būtinieji viešosios tvarkos sutrikdymo sudėties požymiai: veika padaryta viešoje vietoje – daugiabučių namų kieme, be to, esant jame žmonių; išteisintasis įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, nes naudojo smurtą prieš nukentėjusiąją E. B., o tai prieštarauja visuomenėje nusistovėjusioms žmonių tarpusavio bendravimo normoms; dėl M. M. veiksmų buvo sukelti neigiami padariniai – sutrikdyta viešoji tvarka, nes įvykio metu kieme buvę žmonės ir mažamečiai vaikai išsigando agresyviai nusiteikusio M. M., patyrė neigiamas emocijas dėl jų akivaizdoje naudojamo smurto prieš nukentėjusiąją, kas patvirtina, jog išteisintojo veiksmai turėjo būti kvalifikuoti pagal BK 284 str. 1 d.

Apeliaciniu skundu nukentėjusioji E. B. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – M. M. pripažinti kaltu pagal BK 284 str. 1 d., skiriant jam sankcijoje numatytą bausmę, o taip pat tenkinti pareikštą civilinį ieškinį. Nurodo, jog apylinkės teismo nuosprendis yra nepagrįstas, neteisėtas, kadangi Panevėžio miesto apylinkės teismas nepagrįstai išteisino M. M. padarydamas prieštaringas išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, t. y. pripažindamas, kad nors viešoje vietoje stumdydamas ir plūsdamas nukentėjusiąją M. M. nesiekė pažeisti viešosios tvarkos, po to nuosprendyje nurodė, kad daro ir kitą išvadą, jog visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas, jo (M. M.) padarytų veiksmų įžūlumas ir agresyvumas nesiekia tokio pavojingumo laipsnio už kurį kaltinamasis galėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 str. 1 d.. Iš tokios nuosprendžio formuluotės nesuprantama tai ar M. M. veiksmai vis dėlto buvo teisėti, ar neteisėti. Mano, kad išgėrusio žmogaus necenzūrinis plūdimasis, aktyvus fizinio smurto naudojimas prieš moterį viešoje vietoje, matant pašaliniams žmonėms, t.y. D. M., L. K. ir dviems mažamečiams vaikams, turėtų būti laikomas ne tik įžūliu, cinišku išteisintojo M. M. elgesiu, tačiau ir faktiniu pagrindu pripažinti, kad jis nurodytomis aplinkybėmis neabejotinai šiurkščiai sutrikdė aplinkinių asmenų rimtį, parodė akivaizdžią nepagarbą ne tik jai, tačiau ir aplinkiniams. Pabrėžia, jog byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą dėl M. M. kaltės dėl BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo, juo labiau kad pirminiuose parodymuose M. M. ne tik pripažino savo neteisėtus veiksmus, panaudoto smurto pobūdį ir apimtį, bet ir šiuos savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu. Pastebi ir tai, jog pirmos instancijos teismas neįvertino ir to, kad M. M. yra žinomas kaip viešosios rimties trikdytojas – vien tik 2012 metais už tai jis tris kartus buvo baustas administracinėmis nuobaudomis, kas patvirtina, kad būtent antivisuomeniškas jo elgesys, iš pradžių pasireiškęs garsiu muzikos leidimu negerbiant kaimynų poilsio, privedė iki jo ciniško, grubaus ir iššaukiančio elgesio viešoje vietoje. Taip pat pabrėžiama ir tai, jog apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje pripažinęs patį faktą, kad M. M. įvykio metu neteisėtai panaudojo fizinį smurtą, ir netgi nurodęs, kad tai jis padaręs dėl asmeninių paskatų, nuosprendyje nieko nepasisakė dėl galimybės jo veiksmus perkvalifikuoti pagal BK 140 str. 1 d., nors tai privalėjo padaryti.

Atsiliepimu į pateiktą apeliacinį skundą išteisintasis M. M. prašo prokurorės D.Styrienės ir nukentėjusiosios E. B. apeliacinius skundu atmesti ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 rugsėjo 30 d. nuosprendį palinkti nepakeistą. Nurodo, jog nėra pagrindo tenkinti pateiktus apeliacinius skundus. Pabrėžia, jog nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu nuolat keitė parodymus, dėl ko šie parodymai turėjo būti vertinti kritiškai, juo labiau kad nukentėjusiosios parodymai buvo paneigti liudytojų parodymais ir specialisto paaiškinimu. Atsiliepime pažymima ir tai, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad jo atlikti veiksmai turėtų būti vertinami kaip nusikalstama veika už kurią turėtų kilti baudžiamoji atsakomybė.

Tenkinama dalis apeliacinių skundų.

Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą teismo nuosprendį teisėjų kolegija konstatuoja, kad priimdamas sprendimą nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, nors ir pagrįstai M. M. išteisino pagal BK 284 str. 1 d. jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau nepagrįstai jo nepripažino kaltu pagal BK 140 str. 1 d., dėl ko skundžiamas nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 2 p.).

Dėl M. M. išteisinimo pagal BK 284 str. 1 d. ir jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal  BK 140 str. 1 d.

Apeliaciniais skundais prokurorė ir nukentėjusioji E. B. nesutinka su baudžiamoje byloje esančių įrodymų įvertinimu bei teismo priimtu sprendimu. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamąją bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis, jog nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje esantys įrodymai neleidžia besąlygiškai ir neabejotinai laikyti įrodytu, kad M. M. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Pagal BK 2 str. (kuriame suformuluotos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos) 3 d. asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai BK numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t.y. tik suvoktas, sąmoningas (tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. To paties įstatymo 4 d. nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių.

Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 str. 1 d. kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką.

Taigi šios, BK 284 str. 1 d. numatytos, nusikaltimo sudėties objektyvieji požymiai yra veika, jos padariniai, priežastinis ryšys, veikos padarymo vieta ir būdas, kuris, demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, turi pasireikšti bent vienu iš įstatymo dispozicijoje numatytų būdų – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais. Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje ir kad dėl jų kilo neigiami padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad toks asmuo suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-447/2012 ir kt.).

Iš bylos duomenų matyti, kad 2012-09-29 apie 17.30 val. praėjime tarp namų Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) gatvėje, Panevėžyje, tarp M. M. ir nukentėjusiosios E. B. kilo tarpusavio konfliktas, kurio metu M. M. vieną kartą delnu sudavė nukentėjusiajai E. B. į kairį skruostą, po to du kartus spyrė jai į pilvą, bei ją apspjovė. Šias aplinkybes patvirtina ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu pačios nukentėjusiosios duoti parodymai, jog M. M. jai vieną kartą trenkė į veidą delnu, du kartus įspyrė į pilvą bei apspjovė (1 t., 6, 10, 11, 12, 13 b. l.; 2 t., 171-173 b. l.), liudytojos E.V. M. ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, jog grįžusi iš kiemo dukra sakė, kad M. M. jai sudavė smūgius į galvą bei spyrė į pilvą (1 t., 35-37 b. l.; 2 t., 173-174 b. l.), liudytojos D. M. ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, jog įvykio dieną tarp M. M. ir nukentėjusiosios įvyko tarpusavio konfliktas, kurio iniciatorė buvo nukentėjusioji, kuriai M. M., gavęs pirmas smūgį nuo jos delnu į smilkinį, trenkė ranka į galvą bei spyrė į pilvą (1 t., 38, 39 b. l.; 2 t., 174-175 b. l.) bei liudytojos L. K. ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu duoti parodymais, kad įvykio dieną tarp M. M. ir nukentėjusiosios kilo konfliktas, kurio metu moteris trenkė M. M. į veidą, o pastarasis šiai moteriai spyrė į pilvą bei ją apspjovė (1 t., 7-9 b. l.; 3 t., 18 b. l.). Šiuo atveju svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, jog pats M. M. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog įvykio metu kilusio konflikto metu E. B. vieną kartą sudavė delnu į veidą bei vieną kartą įspyrė (1 t., 80-90 b. .l.), nors teisiamojo posėdžio metu pakeitė savo duotus paaiškinimus, nurodydamas, kad įvykio metu kilus konfliktui su nukentėjusiąją, kuri pirma pradėjo konfliktą, galėjo pastarajai suduoti (3 t., 33-34 b. l.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus duomenis, teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad aplinkybė, jog M. M., be smūgio sudavimo delnu į veidą bei dviejų spyrių nukentėjusiajai į pilvą, prie namo Nr. (duomenys neskelbtini) laiptinės dar vieną kartą spyrė nukentėjusiajai į pilvą, bylos duomenimis nėra įrodyta, juo labiau kad šios aplinkybės nepatvirtino nei kaltinamasis, nei pati nukentėjusioji.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes apeliacinius skundu nagrinėjantis teismas neturi pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais dalyje dėl M. M. suduoto smūgio jai į veidą bei dviejų spyrių į pilvą, juo labiau kad, kaip matyti iš pirmiau aptartų aplinkybių, šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir kitų liudytojų parodymai bei paties M. M. paaiškinimai. Tačiau iš bylos duomenų matyti ir tai, kad įvykio metu kilusio konflikto iniciatorė buvo būtent nukentėjusioji E. B., kuri taip pat pirma sudavė smūgį M. M. į veidą. Šias aplinkybes patvirtina ne tik dalis pačios nukentėjusiosios parodymų, kad įvykio dieną pati užkalbino M. M. bei šiam trenkė (1 t., 6, 10-13 b. l.; 2 t., 171-173 b. l.), tačiau ir liudytojų D. M., L. K., G. M. bei R. A. parodymai, iš kurių matyti, jog įvykio metu pati nukentėjusioji E. B. pirma pradėjo konfliktą paklausdama, ar su M. M. esanti mergaitė yra jo dukra bei nurodydama, kad kai ši mergaitė pradės eiti į mokyklą, tai ir ji garsiai naktį klausysis muzikos. Be to, nukentėjusioji, būdama apspjauta, pirma trenkė M. M. į veidą, dėl ko pastarajam taip pat buvo paraudęs smilkinys bei dėl ko jis taip pat jautė neigiamus išgyvenimus (1 t., 7-9, 38, 39 b. l.; 2 t., 174-175 b. l.;  3 t., 18, 19-20 b. l.). Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog dėl M. M. veiksmų, t. y. garsiai klausomos muzikos,  ji yra kvietusi policijos pareigūnus, o įvykio dieną sutikusi jį iš esmės išreiškė nepasitenkinimą garsiai klausoma muzika bei paklausė, kada bus leidžiama išsimiegoti (1 t., 10-13 b. l.; 2 t., 171-173 b. l.). Taigi išdėstytos aplinkybės rodo, kad įvykio metu ne tik nukentėjusiosios E. B. atžvilgiu buvo smurtauta, tačiau ir ji pati atliko smurtinius veiksmus M. M. atžvilgiu, pirma pradėjo konfliktą su M. M. dėl iš esmės įsisenėjusios problemos, t.y. M. M. garsiai klausomos muzikos. Taigi apeliacinius skundus nagrinėjantis teismas visiškai sutinka su apylinkės teismo skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog šiuo atveju M. M. veiksmuose nebuvo tyčios padaryti jam inkriminuotą pažeidimą, numatą BK 284 str. 1 d. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš bylos medžiagos, tarp M. M. ir nukentėjusiosios kilo asmeninio pobūdžio konfliktas, kuris nebuvo spontaniškas. Atvirkščiai, kilęs konfliktas buvo tik pakankamai ilgų ginčų ir nesutarimų pasekmė, o konflikto iniciatorė, kaip nurodyta pirmiau, buvo būtent pati nukentėjusioji, viešoje vietoje pati pradėjusi aiškintis tarpusavio santykius. Nors M. M. veiksmai nukentėjusiosios atžvilgiu ir pripažintini netinkamu konflikto sprendimo būdu, tačiau atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes nėra pagrindo pripažinti, jog M. M. norėjo tyčia sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką.

Tačiau prokurorė ir nukentėjusioji E. B. apeliaciniuose skunduose nurodė, kad byloje yra pakankamai duomenų bei iš esmės egzistuoja baudžiamojo proceso įstatymo reikalaujamos sąlygos, leidžiančios M. M. pripažinti kaltu pagal BK 140 str. 1 d. Su tokiu apeliacinių skundų argumentu sutinka ir apeliacinės instancijos teismas. Kaip matyti iš pirmiau aptartų bylos duomenų, įvykio metu M. M., priešingai nei teigia atsiliepime į pateikus apeliacinius skundus, vieną kartą delnu sudavė nukentėjusiajai E. B. į kairį skruostą, po to du kartus spyrė jai į pilvą, tokiu būdu sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja įstatymo numatyti reikalavimai, leidžiantys M. M. patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 str. 1 d. Nukentėjusioji E. B. posėdyje patvirtino, jog ji prašo patraukti M. M. atsakomybėn bei tvirtino patyrusi ne tik fizinį skausmą, tačiau ir stiprius dvasinius išgyvenimus. Be to, nukentėjusioji taip pat pateikė apeliacinį skundą, kuriuo iš esmės reiškė valią, jog M. M. būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Išdėstytos aplinkybės leidžia spręsti, jog nukentėjusioji yra išreiškusi valią dėl M. M. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn ir už jai sukeltą fizinį skausmą. Išdėstytos aplinkybės leidžia spręsti, jog nukentėjusioji atsisakė taikytis su M. M..

Atsižvelgus į pirmiau išdėstytas aplinkybės apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog M. M. 2012 m. rugsėjo 29 d., apie 17.30 val., praėjime tarp namų Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini)gatvėje, Panevėžyje, tarpusavio konflikto metu vieną kartą delnu sudavė nukentėjusiajai E. B. į kairį skruostą ir po to du kartus spyrė jai į pilvą ir tokiais savo veiksmais nukentėjusiajai E. B. sukėlė fizinį skausmą, t. y. padarė BK 140 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, todėl dėl šios nusikalstamos veikos jis pripažįstamas kaltu ir jam skiriama bausmė.

Bausmės skyrimas, civilinis ieškinys ir kiti klausimai

M. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra.

BK 60 str. 1 d. 9 p. nurodyta, kad asmens atsakomybe sunkinančia aplinkybe pripažįstama aplinkybė, kai veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Tačiau nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų patvirtinančių, jog įvykio dieną galimas M. M. neblaivumas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, juo labiau kad pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu liudytoja D. M. nurodė, jog įvykio dieną D. M. nebuvo labai girtas, o į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas negalėjo patvirtinti tarnybiniame pranešime nurodytų aplinkybių, jog M. M. nebuvo galima pristatyti į policijos komisariatą dėl jo girtumo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes daroma išvada, jog M. M. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra.

Skirdamas bausmę M. M. teismas vadovaujasi BK 41, 54 str. numatytais bausmės skyrimo pagrindais. Jis padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, yra teistas, nusikalstamą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, baustas administracine tvarka už viešosios rimties trikdymą (2 t. 11-16 b. l.), pas psichiatrą ir priklausomybės ligų specialistą nesilankė (2 t. 18 b. l.), jam yra nustatytas adaptacijos sutrikimas (2 t. 40, 164-165 b. l.) (nors, kaip matyti iš Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio teismo psichiatrijos skyriaus pažymos, skirti teismo psichiatrinę – psichologinę konsultaciją netikslinga (2 t., 145 b. l.)), M. M. pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad iki šiol gydosi, vartoja vaistus, iš Panevėžio suaugusiųjų mokymo centro charakteristikos matyti, kad M. M. mokosi Panevėžio suaugusiųjų mokymo centre, sėkmingai baigė 9 klases teigiamais įvertinimais, perkeltas į 10 klasę, tęsia mokslus vakarinėje klasėje, o taip pat yra draugiškas, lanko pamokas, komunikabilus, bendraujantis, myli ir rūpinasi savo šeima (2 t. 5 b. l.), yra dirbantis, darbe charakterizuojamas teigiamai (2 t., 140-142 b. l.). BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta kelios alternatyvios bausmės: viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Švelniausia iš jų – viešųjų darbų bausmė vykdoma tik tuo atveju, jei nuteistasis sutinka. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad M. M. dirba ir be pertraukų gydosi nuo 2012 metų, rūpinasi savo šeima, todėl viešųjų darbų bausmė jam skirti netikslinga. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, M. M. skyrus vieną iš BK iš 140 stripsnių 1 dalies sankcijoje numatytą bausmių, aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Todėl kolegija nusprendžia, kad yra pagrindas taikyti BK 54 str. 3 d.

Pagal minėtą normą, kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio sankcijoje, pagal kurį kvalifikuota veika, paprastai gali būti paskiriama, kai yra tik išimtinės aplinkybės ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms.

Teisingumo principas neatskiriamas nuo teisinės valstybės imperatyvo ir yra viena svarbiausių moralinių vertybių bei teisinės valstybės pagrindų. Teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra. Be to, įstatymų leidėjas, nustatydamas tokią sankciją už nusikalstamą veiką, turi kartu įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas, skirdamas bausmę už teisės pažeidimą, turi turėti galimybę atsižvelgti į visas bylos aplinkybes ir paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę (Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas). Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 54 straipsnio 3 dalyje.

              Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, kolegijos nuomone, bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekti bei teisingumas įgyvendintas vadovaujantis BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 54 straipsnio 3 dalimi skiriant M. M. baudos bausmę, kurios dydis nustatytinas artimesnis šios bausmės rūšies minimaliam dydžiui. Vadovaujantis 64 str. 1 d., 3 d. šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrintina su 2009 m. gruodžio 16 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu M. M. pagal BK 281 str. 1 d. paskirta ir nesatlikta 6 (šešerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Pagal BK 75 str. 1 d. bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes. Taigi teismas, priimdamas sprendimą dėl BK 75 str. taikymo, turi įvertinti nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, išsiaiškinti nusikaltimo motyvą ir tikslus, kaltininko asmenybę (jį apibūdinančius duomenis iki nusikaltimo padarymo, nusikaltimo darymo metu ir po nusikaltimo), taip pat įvertinti kaltininko atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Ypač svarbu tokiais atvejais įvertinti kaltininko asmenybę, nes būtent tai ir lemia, kad būtų pasiekti bausmės tikslai, numatyti BK 41 str. 2 d. Baudžiamasis įstatymas neįtvirtina reikalavimo, kad nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas vieną kartą. Tačiau bausmės vykdymo atidėjimo esmė, paskirtis, taikymo sąlygos suponuoja išvadą, kad pakartotinis šio instituto taikymas galimas tik išimtiniais atvejais. Kartu pažymėtina, kad BK 75 str. nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Dėl to, net ir esant formaliems pagrindams pagal nusikalstamos veikos kategoriją, esminė minėto straipsnio taikymo sąlyga yra teismo išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, M. M. padarė nesunkų nusikaltimą, nusikalstamais veiksmais jokių sunkesnių pasekmių nuknietėjusiosios sveikatai nesukėlė (nukentėjusiajai buvo sukeltas tik fizinis skausmas), pats nusikaltimas yra susijęs su gana ilgą laiką trukusiais konfliktiškais santykiais tarp M. M. ir nukentėjusiosios. Be to, nors M. M. nusikalto per laisvės atėmimo bausmės, paskirtos Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-12-16 nuosprendžiu, vykdymo atidėjimo laikotarpį, tačiau ankstesnė jo padaryta veika nėra analogiška aptariamai veikai, t.y. M. M. buvo nuteistas už neatsargios nusikalstamos veikos padarymą, jo padarytos nusikalstamos veikos skiriasi pagal pavojingumą, o taip pat yra skirtingo pobūdžio. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų, kad M. M. atžvilgiu būtų pradėti ir atliekami nauji ikiteisminiai tyrimai, ar jis būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Šios aplinkybės nerodo nuteistojo neigiamo požiūrio į bausmės vykdymo atidėjimą. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog M. M. būtų dar teistas iki paminėtų nusikalstamų veikų padarymo.

Esant pirmiau aptartoms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad nuteistasis M. M. yra socialiai pavojinga asmenybė, kurios probacijos procesas galimas tik realiai atliekant laisvės atėmimo bausmę. Taigi aukštesnės instancijos teismas, atsižvelgęs į visas pirmiau paminėtas aplinkybes bei į tai, kad nuteistasis yra gana jauno amžiaus (gim. (duomenys neskelbtini)), nebuvo kilusios konfliktinės situacijos iniciatorius, anksčiau už tokio pobūdžio (smurtinio) nusikaltimo padarymą nėra teistas, nusikalstamą veiką padarė likus labai nedideliam laiko tarpui iki bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpio pabaigos (bausmės vykdymo atidėjimas buvo paskirtas trejiems metams), nusikalstamą veiką padarė gana seniai, mano, kad BK 41 str. įtvirtini bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl M. M. taikomos BK 75 str. 1 d. nuostatos ir laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas.

Nukentėjusioji E. B. prašo priteisti iš M. M. 40000 litų neturtinei žalai atlyginti. Tenkinama dalis pareikšto ieškinio. Žala nukentėjusiajai padaryta nusikaltimu, numatytu BK 140 str. 1 d., kaltas dėl jos yra M. M., todėl jis privalo žalą atlyginti. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog M. M. sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą. Nusikalstamais M. M. veiksmais nukentėjusiajai taip pat buvo sukelti ir dvasiniai išgyvenimai bei nepatogumai – nukentėjusioji vieningai ir nuosekliai tvirtino payrusi stresą ir neigiamus išgyvenimus dėl jos atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos, nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, kad jos darbas susijęs su tiesioginiu bendravimu su klientais, turėjo slėpti veidą bei pergyventi. Įvertinus šias bei kitas reikšmingas aplinkybes, o taip pat atsižvelgus į tai, kad M. M. tyčia nukentėjusiajai sukėlė fizinį skausmą, jis dirba, dėl įvykio pats patyrė neigiamus išgyvenimus, o taip pat – į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus, nukentėjusiosios E. B. patirtą neturtinę žalą kolegija vertina ir nusprendžia priteisti iš M. M. 1000 Lt.

Iš M. M. kaip proceso išlaidos išieškomos nukentėjusiajai E. B. patirtos išlaidos atstovavusio advokato pagalbai apmokėti – 700 Lt (2 t. 159 b.l. ir 3 t. 29 b.l.), kurios yra realios, pagrįstos ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-01-22 įsakymu Nr. 69 patvirtintose „Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklėse“ numatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų apmokėjimo tvarką (BPK 106 str. 2 d.). 

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., 329 str. 2 p. teismas

n u s p r e n d ž i a:

Tenkinti Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės D.Styrienės ir nukentėjusiosios E. B. apeliacinių skundų dalį.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nuosprendį, kuriuo M. M. pagal BK 284 str. 1 d. išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

M. M. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, nubausti jį 30 MGL (3900 Lt) bauda.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 ir 3 d., 65 str. 2 d., šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta 6 (šešerių) metų laisvės atėmimo bausme, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės ir M. M. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 6 (šešeriems) metams bei 10 MGL (1300 Lt) baudą.

Taikyti BK 75 str. 1 d. ir M. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 str. 2 d. 8 p., M. M. įpareigoti bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu  neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimos.

M. M. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

Priteisti iš M. M. nukentėjusiajai E. B. 1000 (vieną tūkstantį) Lt neturtinei žalai atlyginti.

Priteisti iš M. M. nukentėjusiajai E. B. 700 (septynis šimtus) Lt turėtų išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Kolegijos pirmininkas                                                                                                   Artūras Ridikas

Teisėjai                                                                                                                Algirdas Gaputis

                                                                                                                           Ričardas Gilys