Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [A-146-981-10].doc
Bylos nr.: A-146-981-10
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-981/2010

                                                        Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)

 

 

 

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. rugsėjo 20 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

dalyvaujant pareiškėjui R. K., jo atstovei Raimondai Girskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl kompensacijos už važiavimo išlaidas priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2 – 6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės (toliau – atsakovas, Varėnos rinktinė) 3 456,91 Lt kompensacijos už važiavimo išlaidas. Pareiškėjas prašymu (b. l. 81 – 84) prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I143-7/2009 bei jame nagrinėti teisės aktai (ta pačia apimtimi) neprieštarauja Konstitucijai bei joje įtvirtintiems teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principams.

Pareiškėjas nurodė, kad jis dirba Varėnos rinktinės Tribonių užkardos jaunesniuoju specialistu. Atstumas tarp jo namų ir darbovietės – 85 kilometrai, todėl vykdamas į tarnybą  patiria nemažai išlaidų. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 1V-394 patvirtinto Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, taip pat vyksta  į tarnybos vietą ir iš jos, išskyrus taksi, važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 2 punkte įtvirtinta nuostata, jog vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, taip pat vyksta  į tarnybos vietą ir iš jos, išskyrus taksi, važiavimo išlaidos kompensuojamos tik pateikus kelionės arba degalų įsigijimo išlaidas patvirtinančius dokumentus, o kompensacijos maksimalus dydis per mėnesį negali viršyti nustatytos bazinės mėnesinės algos dydžio. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2005 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. 4-16 patvirtintos Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu arba asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, taip pat vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, išskyrus taksi, važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo taikymo  Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos centrinėje įstaigoje, teritoriniuose ir kituose struktūriniuose padaliniuose instrukcijos (toliau – ir 2005 m. sausio 11 d. Instrukcija) 13 punkte buvo įtvirtinta nuostata, jog kompensuojamų išlaidų suma negali viršyti nustatytos bazinės mėnesinės algos dydžio. Šią instrukciją pakeitusios Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2005 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. 4-207 patvirtintos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnų važiavimo išlaidų kompensavimo instrukcijos (toliau – ir 2005 m. balandžio 11 d. Instrukcija) 14 punkte įtvirtinta, jog kompensacijos maksimalus dydis per mėnesį negali viršyti nustatytos bazinės mėnesinės algos ir įstaigos vadovo įsakymu patvirtinto dydžio. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 ,,Dėl bazinės mėnesinės algos ir bazinio valandinio atlygio padidinimo“    buvo nustatyta bazinė mėnesinė alga – 115 Lt. Nurodė, kad iki 2006 m. lapkričio mėn. buvo kompensuota važiavimo išlaidų už 1 718,92 Lt, tuo tarpu faktinės važiavimo išlaidos sudarė 5 175,73 Lt, todėl nebuvo kompensuota važiavimo išlaidų už 3 456,91 Lt. Teigė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras (toliau – ir  Vidaus reikalų ministras) Aprašo 2 punkte nustatydamas, kad kompensacijos maksimalus dydis per mėnesį negali viršyti nustatytos bazinės mėnesinės algos dydžio, viršijo savo kompetenciją, nes jis privalėjo tik nustatyti tvarką,         kaip važiavimo išlaidos bus kompensuojamos. Aprašo, 2005 m. sausio 11 d. ir 2005 m. balandžio 11 d. Instrukcijų nustatytas ribojimas pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės bei teisėtų lūkesčių principus ir Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 3 straipsnio 8 dalį bei 52 straipsnio 4 dalį. Atsakovas, neišmokėdamas visos kompensacijos už važiavimo išlaidas, pažeidė jo socialinę garantiją. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. balandžio 24 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I143-7/2009 konstatuodamas, kad ne įstatymų leidėjas, o vykdomoji valdžia turėjo įgaliojimus nustatyti važiavimo išlaidų kompensavimo dydį, nesivadovavo Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 32 – 34) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Vidaus reikalų ministras ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, VSAT) vadas, patvirtindami važiavimo išlaidų kompensavimo tvarką ir nustatydami, jog kompensacijos maksimalus dydis per mėnesį negali viršyti nustatytos bazinės mėnesinės algos dydžio, savo kompetencijos neviršijo ir nepažeidė Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės    bei teisėtų lūkesčių principų ir Statuto 3 straipsnio 8 dalies bei 52 straipsnio 4 dalies nuostatų. Valstybės tarnybos sferoje galioja ir taikomi tam tikri teisės aktai, kuriuose nustatyti apribojimai (net ir apskaičiuojant darbo užmokestį). Pažymėjo, jog nuo 2005 m. sausio 1 d. išmokėdamas pareiškėjui važiavimo išlaidų kompensacijas vadovavosi teisės aktais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau –ir Vidaus reikalų ministerija) atsiliepimu į skundą (b. l. 11) su skundu nesutiko.

Vidaus reikalų ministerija nurodė, kad Aprašas patvirtintas suderinus su Lietuvos Respublikos finansų ministerija (toliau – ir Finansų ministerija), kaip to reikalavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 1510 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutą“ (toliau – ir Vyriausybės 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimas Nr. 1510) 1.4 punktas. Aprašo 2 punkte išreikšta Finansų ministerijos valia, nes šio punkto nuostatą dėl kompensacijos maksimalaus dydžio inicijavo ši ministerija.

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. liepos 9 d. sprendimu (b. l. 89 – 93) pareiškėjo skundą ir prašymą atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas nurodė, kad byloje kilęs ginčas, ar Varėnos rinktinė, kompensavusi pareiškėjui, t. y. pareigūnui, kuris asmeniniu transportu vyko į tarnybos vietą ir iš jos, 1 718,92 Lt važiavimo išlaidų, kai tuo tarpu faktinės važiavimo išlaidos buvo 5 175,83 Lt, veikė teisėtai ir pagrįstai. Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas, dirba Varėnos rinktinės Tribonių užkardos jaunesniuoju specialistu. Jis gyvena Trakų rajone, Rūdiškėse, todėl į tarnybą važinėja asmeniniu transportu. Atstumas nuo namų iki darbo vietos ir atgal – apie 168 km. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjui atsakovas važiavimo išlaidas pradėjo kompensuoti nuo 2005 m. sausio mėn. ir iki 2006 m. lapkričio mėn. jam buvo kompensuota 1 718,92 Lt važiavimo išlaidų, kai tuo tarpu faktinės važiavimo išlaidos už tą patį laikotarpį buvo 5 175,83 Lt. Skirtumas tarp pareigūnui kompensuotų ir faktiškai patirtų kelionės į tarnybos vietą ir iš jos išlaidų nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2006 m. spalio 31 d. – 3 456,91 Lt, ir ši suma yra ta suma, kurią prašo priteisti pareiškėjas. Be to, nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2006 m. lapkričio 30 d.  Varėnos rinktinės vado įsakymais ir jų priedais kiekvieną ketvirtį buvo patvirtinami pareigūnų vieno mėnesio važiavimo kompensacijos dydžiai. Kompensacijos dydžiai pareigūnams, tarp jų ir pareiškėjui, neviršijo 115 Lt per mėnesį, t. y. neviršijo bazinės mėnesinės algos dydžio. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Statuto 52 straipsnio 4 dalimi (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija), Vyriausybės 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimo  Nr. 1510 1.4 punktu (originali redakcija), Aprašo (redakcija iki 2006 m. sausio 1 d.) 2 punktu, 2005 m. sausio 11 d. Instrukcijos 13 punktu, 2005 m. balandžio 11 d. Instrukcijos 14 punktu, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I143-7/2009. Teismas pažymėjo, kad ginčo dėl faktiškai pareiškėjo patirtų kelionės išlaidų sumos dydžio byloje nėra. Byloje kilęs ginčas, ar jam privalo būti atlygintos, važiuojant į darbą ir iš jo, faktiškai patirtos išlaidos, ar turi būti atlygintos tik tos išlaidos (tik tokia jų suma), kurias atlyginti numato įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai. Svarbu nustatyti, ar atsakovas nuo 2005 m. sausio mėn. iki 2006 m. lapkričio mėn., vadovaudamasis aukščiau išdėstytais teisės aktais bei ribodamas važiavimo išlaidų kompensacijos pareiškėjui maksimalų dydį, veikė teisėtai ir pagrįstai. Teismas, įvertinęs atsakovo veiksmų teisinį pagrindą, t. y. atsižvelgdamas į tai, jog atsakovas pareiškėjui nuo  2005 m. sausio mėn. iki 2006 m. lapkričio mėn. kompensavo 1 718,92 Lt važiavimo išlaidų,  kai tuo tarpu faktinės važiavimo išlaidos buvo 5 175,83 Lt, savo veiksmus motyvuodamas teisės aktais, kurių teisėtumą 2009 m. balandžio 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I143-7/2009 pagrindė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, padarė išvadą, kad atsakovas, neišmokėdamas pareiškėjui visos patirtų važiavimo išlaidų sumos, nepažeidė jo socialinių garantijų, t. y. veikė teisėtai ir pagrįstai, todėl priteisti pareiškėjui iš atsakovo  3 456,91 Lt neišmokėtos kompensacijos už važiavimo išlaidas nėra teisinio pagrindo.

Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I143-7/2009 bei jame nagrinėti teisės aktai (ta pačia apimtimi) neprieštarauja Konstitucijai  bei joje įtvirtintiems teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principams, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalimi, teismas konstatavo, kad įstatymas nenumato galimybės teismui sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Šio teismo priimti sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami, o jų teisėtumas jokiame kitame teisme, įskaitant ir Konstitucinį Teismą, nenagrinėjamas. Atsižvelgdamas į tai, teismas nepatenkino šio pareiškėjo prašymo. Teismas padarė išvadą, kad Varėnos rinktinė, mokėdama pareiškėjui tokias išmokas reglamentuojančiais teisės aktais nustatytą važiavimo išlaidų kompensaciją, pagrįstai taikė galiojančias teisės normas bei elgėsi tinkamai pareigūno atžvilgiu, todėl pareiškėjo skundas dėl įpareigojimo priteisti važiavimo išlaidas ir prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra atmestini kaip nepagrįsti.

 

III.

 

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 99 – 106) prašo atnaujinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. I143-7/2009 nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą arba priimti kitą sprendimą, atitinkantį Konstituciją ir teismų praktiką,     taip pat panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 9 d. sprendimą ir patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Aprašo 2 punktas, 2005 m. sausio 11 d. Instrukcijos 13 punktas ir 2005 m. balandžio 11 d. Instrukcijos 14 punktas neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės bei teisėtų lūkesčių principams, Statuto 3 straipsnio 8 daliai bei 52 straipsnio 4 daliai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės       2003 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 1510 1.4 punktui. Vadovaujantis Statuto 52 straipsnio           4 dalimi, įstatymų leidėjas nenurodė, kad važiavimo išlaidos bus kompensuojamos tik iš dalies  ar bus nustatytas konkretus kompensacijos dydis. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija turėjo nustatyti tik tvarką, kaip važiavimo išlaidos bus kompensuotos, o ne kompensacijos už važiavimo išlaidas dydį.

2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. balandžio 24 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I143-7/2009 konstatuodamas, kad ne įstatymų leidėjas, o vykdomoji valdžia turėjo įgaliojimus nustatyti važiavimo išlaidų kompensavimo dydį, nesivadovavo Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo         2005 m. spalio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I1-04/2005 ir 2006 m. liepos 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I1-02/2006).

3. Pirmosios instancijos teismas sprendimą grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I143-7/2009.

Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismo posėdžiui pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą, prašant ištirti:

1. Ar Statuto 52 straipsnio 4 dalis (2003 m. gegužės 1 d. redakcija) ta apimtimi, kurioje joje nebuvo numatytos važiavimo išlaidų kompensacijos apimtys, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiui bei konstituciniams teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės pamatams.

2. Ar Statuto 52 straipsnio 4 dalis (2003 m. gegužės 1 d. redakcija) ta apimtimi, kuria joje nebuvo numatytas visiškas (pilnas) faktiškai patirtų važiavimo išlaidų kompensavimas neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, tokiu būdu, kad tie, kurie buvo vežami į tarnybą, tokių išlaidų nepatirdavo ir jų nuosavybės teisė nebuvo paliesta.

3. Ar Statuto 52 straipsnio 4 dalis (2003 m. gegužės 1 d. redakcija) ta apimtimi, kuria joje nebuvo numatytos važiavimo išlaidų kompensacijos apimtys, dydis ir/ar proporcingas dydis ar jo apskaičiavimo kriterijai, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiui bei konstituciniams teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, tokiu būdu, kad nebuvo aiškūs jo nustatymo kriterijai, nebuvo užtikrintas lygiateisiškumas ir proporcingumas, teisingumas, kadangi pareigūnams, patyrusiems didesnes vykimo išlaidas nebuvo kompensuota didesnė dalis.

4. Ar Statuto 52 straipsnio 4 dalis (2003 m. gegužės 1 d. redakcija) ta apimtimi, kuria joje nebuvo numatyti važiavimo išlaidų kompensacijos dydis ir jo apskaičiavimo kriterijai neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiui bei konstituciniams teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 94 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 29 straipsnio 1 daliai bei ar nesudarė prielaidų pažeisti Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo.

5. Ar  Vyriausybės 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 1510 1.4 punkto (2003 m. gruodžio 2 d. redakcija) ta apimtimi, kad Seimas – kaip įstatymų leidėjas Statuto 54 straipsnio 2 dalimi pavedė, tačiau negalėjo pavesti Lietuvos Respublikos Vyriausybei ar kitoms institucijoms poįstatyminiais aktais reguliuoti važiavimo išlaidų kompensavimo dydžio ir jo apskaičiavimo kriterijų, kadangi tai pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją turėjo būti sureguliuota įstatyminiu lygmeniu (tai turėjo būti numatyta Statuto 52 straipsnio 4 dalimi), o Lietuvos Respublikos Vyriausybė pavedė, tačiau negalėjo tokių įgaliojimų priimti ir neturėjo teisės tokių įgaliojimų perduoti kitai institucijai, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 94 straipsnio 1 dalies 2 punktui bei konstituciniams teisinės valstybės principams.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 111 – 112) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad teismas nepažeidė materialinės ir procesinės teisės normų. Atmesdamas pareiškėjo skundą, teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I143-7/2009. Teismas pagrįstai  konstatavo, jog atsakovas, neišmokėdamas pareiškėjui visos važiavimo išlaidų sumos, nepažeidė jo socialinių garantijų, t. y. veikė teisėtai ir pagrįstai. Be to, teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 113 – 114) prašo apeliacinio skundo nepatenkinti.

Vidaus reikalų ministerija atkreipė dėmesį į tai, kad apeliacinio skundo argumentai susiję tik su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I143-7/2009. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi šiuo sprendimu, kuris yra galutinis ir neskundžiamas. Pašymai dėl proceso atnaujinimo turi būti paduodami laikantis specialios tvarkos, nustatytos ABTĮ 23 skirsnyje. Apeliantas nenurodė nė vieno kito argumento, kodėl skundžiamas sprendimas galėtų būti nepagrįstas ar neteisėtas.

 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

Apeliacinis skundas atmestinas.

Šioje byloje sprendžiamas ginčas dėl pareiškėjo VSAT Varėnos rinktinės Tribonių užkardos jaunesniojo specialisto R. K. reikalavimo priteisti iš atsakovo VSAT Varėnos rinktinės 3 456,91 Lt dydžio piniginę kompensaciją (už važiavimo į tarnybos vietą ir iš jos išlaidas, patirtas nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2006 m. lapkričio 1 d.), t.y. sumą, susidariusią dėl skirtumo tarp minėtu laikotarpiu atsakovo kompensuotų (1 718,92 Lt) ir pareiškėjo faktiškai patirtų (5 175,83 Lt) išlaidų (b. l. 31). Kad pagal pareiškėjo pateiktas atsakovui ataskaitas jo važiavimo į tarnybos vietą ir iš jos faktinės išlaidos aptariamu laikotarpiu nurodytos didesnės, nei buvo kompensuota pareiškėjui, patvirtina byloje esanti atsakovo 2007 m. rugpjūčio 28 d. pažyma (b. l. 7).

Teisiniai santykiai dėl minėtų važiavimo išlaidų kompensavimo nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2006 m. lapkričio 1 d. įstatymų lygmeniu buvo reglamentuojami Statuto 52 straipsnio 4 dalies (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija), o poįstatyminių teisės aktų lygmeniu - Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 1510 1.4 punkto, Aprašo 2 punkto (Vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 1 d. įsakymo Nr. 1V-394 redakcija, galiojusi nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2008 m. sausio 13 d.), taip pat nuo 2005 m. sausio 19 d. iki 2005 m. balandžio 19 d. galiojusios 2005 m. sausio 11 d. Instrukcijos 13 punkto (VSAT vado  2005 m. sausio 11 d. įsakymas Nr.4-16) ir nuo 2005 m. balandžio 19 d. iki 2008 m. sausio 20 d. galiojusios 2005 m. balandžio 11 d. Instrukcijos 14 punkto (VSAT vado 2005 m. balandžio 11 d. įsakymas Nr. 4-207).

Minėtos redakcijos Vidaus tarnybos Statuto 52 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pareigūnui, kuris pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, taip pat vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, išskyrus taksi, važiavimo išlaidos kompensuojamos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Vyriausybės 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 1510 1.4 punktu Vidaus reikalų ministerija buvo įpareigota parengti ir suderinus su Finansų ministerija patvirtinti vidaus reikalų sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, taip pat vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, išskyrus taksi, važiavimo išlaidų kompensavimo tvarką. Aprašo 2 punkte nurodyta, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, taip pat vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, išskyrus taksi, važiavimo išlaidos kompensuojamos tik pateikus kelionės arba degalų įsigijimo išlaidas patvirtinančius dokumentus, o kompensacijos maksimalus dydis per mėnesį negali viršyti nustatytos bazinės mėnesinės algos dydžio. Pagal 2005 m. sausio 11 d. Instrukcijos 13 punktą, kompensuojamų išlaidų suma negali viršyti nustatytos bazinės mėnesinės algos dydžio, o pagal iki 2008 m. sausio 20 d. galiojusios 2005 m. balandžio 11 d. Instrukcijos 14 punktą - kompensacijos maksimalus dydis per mėnesį negali viršyti nustatytos bazinės mėnesinės algos ir įstaigos vadovo įsakymu patvirtinto dydžio.

Pareiškėjas siekia, kad jam būtų atlygintos važiuojant į darbą ir iš jo faktiškai patirtos išlaidos, o ne tik tos išlaidos (tik tokia jų suma), kurias atlyginti numatė ginčo laikotarpiu galioję aukščiau aptarti įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai. Taigi, šio ginčo esmę be faktinių aplinkybių, kurios yra neginčijamai nustatytos šioje byloje ir dėl kurių šalys sutaria, sudaro pareiškėjo keliami klausimai dėl ginčo santykį reguliuojančių įstatymų bei poįstatyminių teisės aktų ištyrimo (teisės aktų konstitucingumo bei norminių administracinių aktų teisėtumo klausimai).

 

Dėl ginčo santykiui aktualių norminių administracinių aktų teisėtumo ir jų taikymo šioje byloje.

 

 Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, siekdamas objektyviai ir visapusiškai išspręsti ginčą, tenkino pareiškėjo prašymą ir 2008 m. sausio 7 d. nutartimi  kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti ginčo santykiui aktualių norminių administracinių aktų teisėtumą (b. l. 57-59).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išnagrinėjusi  administracinę bylą dėl norminio administracinio akto teisėtumo pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą, pateiktą ryšium su šia individualia byla, 2009 m. balandžio 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I143-7/2009 (b. l. 61-65) pripažino, kad: Aprašo 2 punktas, VSAT vado 2005 sausio 11 d. įsakymu Nr. 4-16 patvirtintos Instrukcijos 13 punktas, VSAT vado 2005 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. 4-207 patvirtintos Instrukcijos 14 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad kompensacijos maksimalus dydis per mėnesį negali viršyti nustatytos bazinės mėnesinės algos dydžio, neprieštaravo Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės bei teisėtų lūkesčių principams, Statuto 3 straipsnio 8 daliai, 52 straipsnio 4 daliai (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija) bei Vyriausybės nutarimo Nr. 1510 1.4 punktui; o VSAT vado 2005 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. 4-207 patvirtintos Instrukcijos 14 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad kompensacijos maksimalus dydis per mėnesį negali viršyti įstaigos vadovo įsakymu patvirtinto dydžio, prieštaravo Statuto 3 straipsnio 8 daliai, 52 straipsnio 4 daliai bei Vyriausybės nutarimo Nr. 1510 1.4 punktui.

Kaip matyti iš byloje esančių VSAT rinktinės vado įsakymų, kuriais buvo patvirtinti  pareigūnų vieno mėnesio važiavimo išlaidų kompensuotini dydžiai už 2005 m. I, II, III, IV bei 2006 m. I-IV ketvirčius, per visą šį laikotarpį vieno mėnesio važiavimo išlaidų kompensacijos maksimalus dydis pareigūnams, tarp jų – pareiškėjui, buvo 115 Lt, t. y. neviršijo bazinės mėnesinės algos dydžio. Tai patvirtina, kad VSAT vado 2005 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. 4-207 patvirtintos Instrukcijos 14 punktas neturėjo jokios įtakos pareiškėjo vieno mėnesio važiavimo išlaidų kompensuotiniems dydžiams už 2005 m. II, III, IV bei 2006 m. I-IV ketvirčius.  Pažymėtina, kad aptariamo laikotarpio atsakovo įsakymuose dėl važiavimo išlaidų kompensacijos dydžių nustatymo, vadovautasi aukščiausios galios teisės aktu – įstatymu (Statuto 52 str. 4 d.) ir tik po to nurodytas poįstatyminis norminis teisės aktas - VSAT vado 2005 m. balandžio 11 d. įsakymas Nr. 4-207. Kadangi aptariamas įsakymas yra žemiausios teisinės galios aktas ir, kaip matyti iš pirmiau aptartų argumentų, jis neturėjo jokios įtakos pareiškėjo vieno mėnesio važiavimo išlaidų kompensuotiniems dydžiams už 2005 m. II, III, IV bei 2006 m. I-IV ketvirčius,  aplinkybė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2009 m. balandžio 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I143-7/2009 pripažino, jog VSAT vado 2005 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. 4-207 patvirtintos Instrukcijos 14 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad kompensacijos maksimalus dydis per mėnesį negali viršyti įstaigos vadovo įsakymu patvirtinto dydžio, prieštaravo aukštesnės galios teisės aktams (Statuto 3 straipsnio 8 daliai, 52 straipsnio 4 daliai bei Vyriausybės nutarimo Nr. 1510 1.4 punktui) nesuteikė pagrindo Vilniaus apygardos administraciniam  teismui  2009 m. liepos 9 d. sprendimu  priteisti pareiškėjui didesnę  vieno mėnesio važiavimo išlaidų kompensacijos dydį už tą, kurį išmokėjo atsakovas. Priimdamas sprendimą šioje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi 2009 m. balandžio 24 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I143-7/2009 bei priėjo prie pagrįstos išvados, kad atsakovas VSAT Varėnos rinktinė, neišmokėdama R. K. visos jo  sumos už patirtas važiavimo į tarnybos vietą ir iš jos išlaidas, veikė teisėtai ir pagrįstai.

Pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktas prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I143-7/2009 bei jame nagrinėti teisės aktai (ta pačia apimtimi) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei Konstitucijoje įtvirtintiems teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principams, vertintinas kaip nepagrįstas. Pagal įstatymų nustatytą teisinį reguliavimą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo (ABTĮ 20 str. 1 d. 3 p.). Todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I143-7/2009 negali būti revizuojamas pareiškėjo nurodomu būdu.  Pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo R. K. prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

 

Dėl  ginčo santykiui aktualių norminių teisės aktų taikymo šioje byloje ir pareiškėjo prašymo kreiptis dėl šių aktų konstitucingumo ištyrimo

 

Pareiškėjas šioje byloje pateiktą prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Statuto 52 straipsnio 4 dalies (2003 m. gegužės 1 d. redakcija) ir Vyriausybės 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 1510 1.4 punkto (2003 m. gruodžio 2 d. redakcija) konstitucingumo iš esmės grindžia tuo, jog visi su konkretaus važiavimo išlaidų kompensavimo dydžio nustatymu susiję klausimai turėjo būti sureguliuoti įstatymu. Nagrinėjamu atveju važiavimo išlaidų kompensavimas buvo numatytas įstatymu (Statutu), o detalizuotas (pareiškėjo manymu, nustatytas kitoks važiavimo išlaidų kompensavimo mechanizmas) poįstatyminiu aktu (Aprašu), ir tokiu būdu, anot pareiškėjo, buvo apribota jo teisė į visišką faktiškai patirtų važiavimo išlaidų kompensavimą. Pareiškėjas taip pat mano, kad bylai aktualus važiavimo išlaidų kompensavimo įstatyminis reguliavimas galimai prieštarauja lygiateisiškumo, proporcingumo, teisingumo, teisinės valstybės, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės principams.

Visų pirma pastebėtina, kad pareiškėjo klausimas dėl Statuto 52 straipsnio 4 dalies (2003 m. gegužės 1 d. redakcija) ir Nutarimo 1.4 punkto (2003 m. gruodžio 2 d. redakcija) konstitucingumo iš esmės keliamas ta apimtimi, kiek tai susiję su norminiuose administraciniuose aktuose (Apraše) nustatytu ir atvirkščiai, Statute nenustatytu, tačiau anot pareiškėjo privalomu nustatyti, teisiniu reguliavimu (jo apimtimi). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. balandžio 24 d. sprendime, pateikdamas Statuto 52 straipsnio 4 dalies nuostatų aiškinimą, yra konstatavęs, kad minėta Statuto norma teisės į visišką minėtų važiavimo išlaidų kompensavimą nenustato, taip pat tiesiogiai nenurodo, kokiomis sąlygomis (apimtimi ir pan.) šios išlaidos turi būti kompensuojamos. Tai, kad atitinkamas išlaidų kompensavimo mechanizmas, su kuriuo nesutinka pareiškėjas, buvo nustatytas Apraše, bei Aprašo nuostatų teisėtumo (atitikimo Statuto 52 straipsnio 4 daliai), taip pat pačios galimybės blanketinę Statuto normą detalizuojančiu Aprašu sureguliuoti kompensavimo mechanizmą klausimai buvo išspręsti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 24 d. sprendimu, todėl teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje  nepasisako dėl apelianto argumentų, susijusių su Apraše nustatyto teisinio reguliavimo atitikimu Statuto 52 straipsnio 4 daliai.

Išanalizavus pareiškėjo prašyme pateiktus argumentus teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl Statuto 52 straipsnio 4 dalies (2003 m. gegužės 1 d. redakcija) ir Vyriausybės 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 1510 1.4 punkto (2003 m. gruodžio 2 d. redakcija) nuostatų, kaip galimai paneigiančių pareiškėjo socialinę garantiją - važiavimo išlaidų kompensavimą jo prašyme nurodytais aspektais, konstitucingumo. Tokią išvadą teisėjų kolegijos vertinimu, galima padaryti ir išanalizavus Konstitucinio Teismo jurisprudenciją bylai aktualiais klausimais, pagal kurią pati galimybė įstatymų leidėjui žemesnės nei įstatymo galios teisės aktais detalizuoti tam tikras įstatyme nurodytas garantijas inter alia socialines garantijas negali būti aiškinama kaip antikonstitucinė, tačiau toks detalizavimas negali prieštarauti (konkuruoti su) įstatyme numatytu teisiniu reguliavimu.

Pagal Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principą preziumuojama, jog asmenys, pasirinkdami vidaus tarnybą, yra įsitikinę, kad valstybė užtikrins savo pačios nustatytas pareigūnų teises ir socialines garantijas. Todėl pagal ši Statutą bei kitus įstatymus pareigūnų teisėtai įgyta teisė į tam tikras socialines garantijas turi būti taikoma visam jų tarnybos laikui. Pagal Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principą pareigūnų tarnybos ypatumai (padidėjęs pavojus gyvybei ir sveikatai, sugriežtinta atsakomybė, ilgesnis darbo laikas ir įvairūs su tarnyba susiję apribojimai) yra kompensuojami Statute bei kituose teisės aktuose nustatytomis socialinėmis garantijomis.

Kaip ne kartą yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, pačias socialines garantijas gali nustatyti tik įstatymas. Nesant įstatyme nustatytos tam tikros socialinės garantijos, ji negali būti nustatyta Vyriausybės nutarimu ar kitu poįstatyminiu teisės aktu (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Konstitucija saugo ir gina įgytąsias teises, todėl jeigu būtinybė nustatyti atitinkamą socialinę garantiją kyla iš Konstitucijos, tokia socialinė garantija apskritai negali būti panaikinama, vietoje jos neįtvirtinus kitos (Konstitucinio teismo 2007 m. lapkričio 22 d. nutarimas). Tačiau Konstitucinis socialinių teisių statusas kartu nepaneigia įstatymų leidėjo teisės nustatyti tam tikras jų atsiradimo sąlygas ar ribojimus. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad teisėkūros subjektai privalo paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos, kad poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis, taip pat kad pagal Konstituciją su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu, tačiau tais atvejais, kai Konstitucija nereikalauja tam tikrus su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusius santykius reguliuoti įstatymu, šie santykiai gali būti reguliuojami ir poįstatyminiais aktais, kuriuose nustatytas teisinis reguliavimas jokiomis aplinkybėmis negali konkuruoti su nustatytuoju įstatyme (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2007 m. gegužės 5 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2009 m. spalio 8 d., 2010 m. vasario 12 d. nutarimai, 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimas). Nagrinėjamos bylos kontekste aktuali iš Konstitucinio Teismo jurisprudencijos sekanti išvada, jog šiuo atveju Vyriausybė galėtų detalizuoti ir sukonkretinti įstatyme nustatytas tam tikras sąlygas. Antai, Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 „Dėl Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygose (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) detalizuota socialinė garantija – policijos pareigūnų gyvybės ir sveikatos privalomasis draudimas valstybės biudžeto lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų tarnybinių pareigų vykdymo metu – kuri yra numatyta Statute (2003 m. balandžio 29 d. redakcija), inter alia 40 straipsnyje (2003 m. balandžio 29 d. redakcija). Konstitucinis Teismas 2007 m. lapkričio 22 d. nutarime yra konstatavęs, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 „Dėl Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintos Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygos (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija), inter alia 14, 15 punktai (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 124-5662), tuo aspektu, kad Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnyje (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) nebuvo eksplicitinių nuostatų, reglamentuojančių policijos pareigūnų, kurie į tarnybą buvo priimti iki 2003 m. gegužės 1 d., gyvybės ir sveikatos privalomajį draudimą valstybės biudžeto lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų tarnybinių pareigų vykdymo metu, neprieštaravo Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 40 straipsniui (2003 m. balandžio 29 d. redakcija).

Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Statuto 52 straipsnio 4 dalies (2003 m. gegužės 1 d. redakcija) ir Vyriausybės 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 1510 1.4 punkto (2003 m. gruodžio 2 d. redakcija) konstitucingumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas šioje individualioje byloje pagrįstai vadovavosi 2009 m. balandžio 24 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimu administracinėje byloje Nr. I143-7/2009  ir tinkamai taikė materialinės teisės normas. Naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo remiantis pareiškėjo apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.                     

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai                                                                                    Audrius Bakaveckas

 

                                                                                                Laimė Baltrūnaitė

 

                                                                                                Arūnas Sutkevičius