Administracinė byla Nr. A146-981/2010
Procesinio
sprendimo kategorija 16.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS
ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. rugsėjo 20 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija,
susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,
dalyvaujant pareiškėjui R. K., jo atstovei Raimondai
Girskienei,
viešame teismo posėdyje
apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio
teismo 2009 m. liepos 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinei, tretiesiems
suinteresuotiems asmenims Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos
Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų
ministerijai dėl kompensacijos už važiavimo išlaidas priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l.
2 – 6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų
ministerijos Varėnos rinktinės (toliau –
atsakovas, Varėnos rinktinė) 3 456,91 Lt kompensacijos už važiavimo
išlaidas. Pareiškėjas prašymu (b. l. 81 – 84) prašė kreiptis į Konstitucinį
Teismą ištirti, ar Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 24 d. sprendimas
administracinėje byloje Nr. I143-7/2009 bei jame nagrinėti teisės
aktai (ta pačia apimtimi) neprieštarauja Konstitucijai bei joje įtvirtintiems
teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principams.
Pareiškėjas nurodė, kad jis dirba Varėnos rinktinės
Tribonių užkardos jaunesniuoju specialistu. Atstumas tarp jo namų ir
darbovietės – 85 kilometrai, todėl vykdamas į tarnybą patiria nemažai išlaidų. Pažymėjo, kad Lietuvos
Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 1V-394
patvirtinto Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį
važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, taip pat
vyksta į tarnybos vietą ir iš jos,
išskyrus taksi, važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 2 punkte
įtvirtinta nuostata, jog vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, kurie pagal
tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais
tikslais, taip pat vyksta į tarnybos
vietą ir iš jos, išskyrus taksi, važiavimo išlaidos kompensuojamos tik pateikus
kelionės arba degalų įsigijimo išlaidas patvirtinančius dokumentus, o
kompensacijos maksimalus dydis per mėnesį negali viršyti nustatytos bazinės
mėnesinės algos dydžio. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos
Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2005 m. sausio 11 d. įsakymu Nr.
4-16 patvirtintos Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos
pobūdį važinėja keleiviniu arba asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais,
taip pat vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, išskyrus taksi, važiavimo išlaidų
kompensavimo tvarkos aprašo taikymo Valstybės
sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
centrinėje įstaigoje, teritoriniuose ir kituose struktūriniuose padaliniuose
instrukcijos (toliau – ir 2005 m. sausio
11 d. Instrukcija) 13 punkte buvo įtvirtinta nuostata, jog kompensuojamų
išlaidų suma negali viršyti nustatytos bazinės mėnesinės algos dydžio. Šią
instrukciją pakeitusios Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos
Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2005 m. balandžio 11 d. įsakymu
Nr. 4-207 patvirtintos Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos
Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnų važiavimo išlaidų
kompensavimo instrukcijos (toliau – ir
2005 m. balandžio 11 d. Instrukcija) 14 punkte įtvirtinta, jog
kompensacijos maksimalus dydis per mėnesį negali viršyti nustatytos bazinės
mėnesinės algos ir įstaigos vadovo įsakymu patvirtinto dydžio. Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 ,,Dėl bazinės
mėnesinės algos ir bazinio valandinio atlygio padidinimo“ buvo nustatyta bazinė mėnesinė alga – 115
Lt. Nurodė, kad iki 2006 m. lapkričio mėn. buvo kompensuota važiavimo išlaidų
už 1 718,92 Lt, tuo tarpu faktinės važiavimo išlaidos sudarė 5 175,73 Lt, todėl
nebuvo kompensuota važiavimo išlaidų už 3 456,91 Lt. Teigė, kad Lietuvos
Respublikos vidaus reikalų ministras (toliau
– ir Vidaus reikalų ministras)
Aprašo 2 punkte nustatydamas, kad kompensacijos maksimalus dydis per mėnesį
negali viršyti nustatytos bazinės mėnesinės algos dydžio, viršijo savo
kompetenciją, nes jis privalėjo tik nustatyti tvarką, kaip važiavimo išlaidos bus
kompensuojamos. Aprašo, 2005 m. sausio 11 d. ir 2005 m. balandžio 11 d.
Instrukcijų nustatytas ribojimas pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintus teisinės
valstybės bei teisėtų lūkesčių principus ir Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 3 straipsnio 8
dalį bei 52 straipsnio 4 dalį. Atsakovas, neišmokėdamas visos kompensacijos už
važiavimo išlaidas, pažeidė jo socialinę garantiją. Be to, Lietuvos vyriausiasis
administracinis teismas 2009 m.
balandžio 24 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I143-7/2009
konstatuodamas, kad ne įstatymų leidėjas, o vykdomoji valdžia turėjo
įgaliojimus nustatyti važiavimo išlaidų kompensavimo dydį, nesivadovavo
Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 32 – 34)
prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad Vidaus reikalų ministras
ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų
ministerijos (toliau – ir Valstybės
sienos apsaugos tarnyba, VSAT) vadas, patvirtindami važiavimo išlaidų
kompensavimo tvarką ir nustatydami, jog kompensacijos maksimalus dydis per
mėnesį negali viršyti nustatytos bazinės mėnesinės algos dydžio, savo
kompetencijos neviršijo ir nepažeidė Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės
bei teisėtų lūkesčių principų ir
Statuto 3 straipsnio 8 dalies bei 52 straipsnio 4 dalies nuostatų. Valstybės
tarnybos sferoje galioja ir taikomi tam tikri teisės aktai, kuriuose nustatyti
apribojimai (net ir apskaičiuojant darbo užmokestį). Pažymėjo, jog nuo 2005 m.
sausio 1 d. išmokėdamas pareiškėjui važiavimo išlaidų kompensacijas vadovavosi
teisės aktais.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos
Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau
–ir Vidaus reikalų ministerija) atsiliepimu į skundą (b. l. 11) su skundu
nesutiko.
Vidaus reikalų ministerija nurodė, kad Aprašas
patvirtintas suderinus su Lietuvos Respublikos finansų ministerija (toliau – ir Finansų ministerija), kaip
to reikalavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimo
Nr. 1510 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos vidaus
tarnybos statutą“ (toliau – ir Vyriausybės
2003 m. gruodžio 2 d. nutarimas Nr. 1510) 1.4 punktas. Aprašo 2 punkte
išreikšta Finansų ministerijos valia, nes šio punkto nuostatą dėl kompensacijos
maksimalaus dydžio inicijavo ši ministerija.
II.
Vilniaus apygardos administracinis
teismas 2009 m. liepos 9 d. sprendimu (b. l. 89 – 93) pareiškėjo skundą ir
prašymą atmetė kaip nepagrįstus.
Teismas nurodė, kad byloje kilęs
ginčas, ar Varėnos rinktinė, kompensavusi pareiškėjui, t. y. pareigūnui, kuris
asmeniniu transportu vyko į tarnybos vietą ir iš jos, 1 718,92 Lt važiavimo
išlaidų, kai tuo tarpu faktinės važiavimo išlaidos buvo 5 175,83 Lt, veikė
teisėtai ir pagrįstai. Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas, dirba Varėnos rinktinės
Tribonių užkardos jaunesniuoju specialistu. Jis gyvena Trakų rajone, Rūdiškėse,
todėl į tarnybą važinėja asmeniniu transportu. Atstumas nuo namų iki darbo
vietos ir atgal – apie 168 km. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjui
atsakovas važiavimo išlaidas pradėjo kompensuoti nuo 2005 m. sausio mėn. ir iki
2006 m. lapkričio mėn. jam buvo kompensuota 1 718,92 Lt važiavimo išlaidų, kai
tuo tarpu faktinės važiavimo išlaidos už tą patį laikotarpį buvo 5 175,83 Lt.
Skirtumas tarp pareigūnui kompensuotų ir faktiškai patirtų kelionės į tarnybos
vietą ir iš jos išlaidų nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2006 m. spalio 31 d. – 3
456,91 Lt, ir ši suma yra ta suma, kurią prašo priteisti pareiškėjas. Be to, nuo
2005 m. sausio 1 d. iki 2006 m. lapkričio 30 d.
Varėnos rinktinės vado įsakymais ir jų priedais kiekvieną ketvirtį buvo
patvirtinami pareigūnų vieno mėnesio važiavimo kompensacijos dydžiai.
Kompensacijos dydžiai pareigūnams, tarp jų ir pareiškėjui, neviršijo 115 Lt per
mėnesį, t. y. neviršijo bazinės mėnesinės algos dydžio. Teismas, spręsdamas
ginčą, vadovavosi Statuto 52 straipsnio
4 dalimi (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija), Vyriausybės
2003 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 1510 1.4
punktu (originali redakcija), Aprašo (redakcija iki 2006 m. sausio 1 d.)
2 punktu, 2005 m. sausio 11 d. Instrukcijos 13 punktu, 2005 m. balandžio 11 d.
Instrukcijos 14 punktu, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009
m. balandžio 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I143-7/2009.
Teismas pažymėjo, kad ginčo dėl faktiškai pareiškėjo patirtų kelionės išlaidų
sumos dydžio byloje nėra. Byloje kilęs ginčas, ar jam privalo būti atlygintos,
važiuojant į darbą ir iš jo, faktiškai patirtos išlaidos, ar turi būti
atlygintos tik tos išlaidos (tik tokia jų suma), kurias atlyginti numato
įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai. Svarbu nustatyti, ar atsakovas nuo
2005 m. sausio mėn. iki 2006 m. lapkričio mėn., vadovaudamasis aukščiau išdėstytais
teisės aktais bei ribodamas važiavimo išlaidų kompensacijos pareiškėjui
maksimalų dydį, veikė teisėtai ir pagrįstai. Teismas, įvertinęs atsakovo
veiksmų teisinį pagrindą, t. y. atsižvelgdamas į tai, jog atsakovas pareiškėjui
nuo 2005 m. sausio mėn. iki 2006 m.
lapkričio mėn. kompensavo 1 718,92 Lt važiavimo išlaidų, kai tuo tarpu faktinės važiavimo išlaidos buvo
5 175,83 Lt, savo veiksmus motyvuodamas teisės aktais, kurių teisėtumą 2009 m.
balandžio 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I143-7/2009
pagrindė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, padarė išvadą, kad
atsakovas, neišmokėdamas pareiškėjui visos patirtų važiavimo išlaidų sumos,
nepažeidė jo socialinių garantijų, t. y. veikė teisėtai ir pagrįstai, todėl
priteisti pareiškėjui iš atsakovo 3
456,91 Lt neišmokėtos kompensacijos už važiavimo išlaidas nėra teisinio
pagrindo.
Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į
Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos vyriausiojo administracinio
teismo 2009 m. balandžio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I143-7/2009
bei jame nagrinėti teisės aktai (ta pačia apimtimi) neprieštarauja
Konstitucijai bei joje įtvirtintiems
teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principams, vadovaudamasis
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau
– ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalimi, teismas konstatavo, kad įstatymas
nenumato galimybės teismui sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir
kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Šio teismo
priimti sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami, o jų teisėtumas jokiame
kitame teisme, įskaitant ir Konstitucinį Teismą, nenagrinėjamas. Atsižvelgdamas
į tai, teismas nepatenkino šio pareiškėjo prašymo. Teismas padarė išvadą, kad
Varėnos rinktinė, mokėdama pareiškėjui tokias išmokas reglamentuojančiais
teisės aktais nustatytą važiavimo išlaidų kompensaciją, pagrįstai taikė
galiojančias teisės normas bei elgėsi tinkamai pareigūno atžvilgiu, todėl
pareiškėjo skundas dėl įpareigojimo priteisti važiavimo išlaidas ir prašymas
kreiptis į Konstitucinį Teismą yra atmestini kaip nepagrįsti.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l.
99 – 106) prašo atnaujinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. I143-7/2009
nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą arba priimti kitą sprendimą,
atitinkantį Konstituciją ir teismų praktiką,
taip pat panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m.
liepos 9 d. sprendimą ir patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas
šiais argumentais:
1. Būtina kreiptis į Konstitucinį
Teismą su prašymu ištirti, ar Aprašo 2 punktas, 2005 m. sausio 11 d. Instrukcijos 13
punktas ir 2005 m. balandžio 11 d. Instrukcijos 14 punktas neprieštarauja
Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės bei teisėtų lūkesčių
principams, Statuto 3 straipsnio 8 daliai bei 52 straipsnio 4 daliai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 1510
1.4 punktui. Vadovaujantis Statuto 52 straipsnio 4 dalimi, įstatymų leidėjas nenurodė,
kad važiavimo išlaidos bus kompensuojamos tik iš dalies ar bus nustatytas konkretus kompensacijos
dydis. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija turėjo
nustatyti tik tvarką, kaip važiavimo išlaidos bus kompensuotos, o ne
kompensacijos už važiavimo išlaidas dydį.
2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. balandžio 24 d. sprendime administracinėje
byloje Nr. I143-7/2009 konstatuodamas, kad ne įstatymų leidėjas, o
vykdomoji valdžia turėjo įgaliojimus nustatyti važiavimo išlaidų kompensavimo
dydį, nesivadovavo Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio
teismo praktika (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas,
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 28 d. sprendimas
administracinėje byloje Nr. I1-04/2005 ir 2006 m. liepos 25 d.
sprendimas administracinėje byloje Nr. I1-02/2006).
3. Pirmosios instancijos teismas
sprendimą grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I143-7/2009.
Pareiškėjas apeliacinės instancijos
teismo posėdžiui pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį
teismą, prašant ištirti:
1. Ar Statuto 52 straipsnio 4 dalis
(2003 m. gegužės 1 d. redakcija) ta apimtimi, kurioje joje nebuvo numatytos
važiavimo išlaidų kompensacijos apimtys, neprieštaravo Lietuvos Respublikos
Konstitucijoje įtvirtintam atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir
teisinės valstybės siekiui bei konstituciniams teisingos, darnios pilietinės
visuomenės ir teisinės valstybės pamatams.
2. Ar Statuto 52 straipsnio 4 dalis
(2003 m. gegužės 1 d. redakcija) ta apimtimi, kuria joje nebuvo numatytas
visiškas (pilnas) faktiškai patirtų važiavimo išlaidų kompensavimas
neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio
1 daliai, tokiu būdu, kad tie, kurie buvo vežami į tarnybą, tokių išlaidų
nepatirdavo ir jų nuosavybės teisė nebuvo paliesta.
3. Ar Statuto 52 straipsnio 4 dalis
(2003 m. gegužės 1 d. redakcija) ta apimtimi, kuria joje nebuvo numatytos
važiavimo išlaidų kompensacijos apimtys, dydis ir/ar proporcingas dydis ar jo
apskaičiavimo kriterijai, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje
įtvirtintam atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės
valstybės siekiui bei konstituciniams teisingos, darnios pilietinės visuomenės
ir teisinės valstybės principams, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23
straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, tokiu būdu, kad nebuvo aiškūs jo nustatymo
kriterijai, nebuvo užtikrintas lygiateisiškumas ir proporcingumas, teisingumas,
kadangi pareigūnams, patyrusiems didesnes vykimo išlaidas nebuvo kompensuota
didesnė dalis.
4. Ar Statuto 52 straipsnio 4 dalis
(2003 m. gegužės 1 d. redakcija) ta apimtimi, kuria joje nebuvo numatyti
važiavimo išlaidų kompensacijos dydis ir jo apskaičiavimo kriterijai
neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam atviros,
teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiui bei
konstituciniams teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės
principams bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 1 dalies 2
punktui, 94 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 29 straipsnio 1 daliai bei ar
nesudarė prielaidų pažeisti Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės
neliečiamumo principo.
5. Ar Vyriausybės 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr.
1510 1.4 punkto (2003 m. gruodžio 2 d. redakcija) ta apimtimi, kad Seimas –
kaip įstatymų leidėjas Statuto 54 straipsnio 2 dalimi pavedė, tačiau negalėjo
pavesti Lietuvos Respublikos Vyriausybei ar kitoms institucijoms
poįstatyminiais aktais reguliuoti važiavimo išlaidų kompensavimo dydžio ir jo
apskaičiavimo kriterijų, kadangi tai pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją
turėjo būti sureguliuota įstatyminiu lygmeniu (tai turėjo būti numatyta Statuto
52 straipsnio 4 dalimi), o Lietuvos Respublikos Vyriausybė pavedė, tačiau
negalėjo tokių įgaliojimų priimti ir neturėjo teisės tokių įgaliojimų perduoti
kitai institucijai, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67
straipsnio 1 dalies 2 punktui, 94 straipsnio 1 dalies 2 punktui bei
konstituciniams teisinės valstybės principams.
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį
skundą (b. l. 111 – 112) prašo apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas nurodo, kad teismas
nepažeidė materialinės ir procesinės teisės normų. Atmesdamas pareiškėjo
skundą, teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m.
balandžio 24 d. sprendimu administracinėje
byloje Nr. I143-7/2009. Teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovas, neišmokėdamas
pareiškėjui visos važiavimo išlaidų sumos, nepažeidė jo socialinių garantijų,
t. y. veikė teisėtai ir pagrįstai. Be to, teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo
prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vidaus
reikalų ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 113 – 114) prašo
apeliacinio skundo nepatenkinti.
Vidaus reikalų ministerija atkreipė
dėmesį į tai, kad apeliacinio skundo argumentai susiję tik su Lietuvos vyriausiojo administracinio
teismo 2009 m. balandžio 24 d.
sprendimu administracinėje byloje Nr. I143-7/2009. Pirmosios
instancijos teismas vadovavosi šiuo sprendimu, kuris yra galutinis ir
neskundžiamas. Pašymai dėl proceso atnaujinimo turi būti paduodami laikantis
specialios tvarkos, nustatytos ABTĮ 23 skirsnyje. Apeliantas nenurodė nė vieno
kito argumento, kodėl skundžiamas sprendimas galėtų būti nepagrįstas ar
neteisėtas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Šioje byloje
sprendžiamas ginčas dėl pareiškėjo VSAT Varėnos rinktinės Tribonių užkardos
jaunesniojo specialisto R. K. reikalavimo priteisti iš atsakovo
VSAT Varėnos rinktinės 3 456,91 Lt dydžio piniginę kompensaciją (už važiavimo į
tarnybos vietą ir iš jos išlaidas, patirtas nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2006 m.
lapkričio 1 d.), t.y. sumą, susidariusią dėl skirtumo tarp minėtu laikotarpiu
atsakovo kompensuotų (1 718,92 Lt) ir pareiškėjo faktiškai patirtų (5 175,83
Lt) išlaidų (b. l. 31). Kad pagal pareiškėjo pateiktas atsakovui ataskaitas jo
važiavimo į tarnybos vietą ir iš jos faktinės išlaidos aptariamu laikotarpiu
nurodytos didesnės, nei buvo kompensuota pareiškėjui, patvirtina byloje esanti
atsakovo 2007 m. rugpjūčio 28 d. pažyma (b. l. 7).
Teisiniai santykiai dėl
minėtų važiavimo išlaidų kompensavimo nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2006 m.
lapkričio 1 d. įstatymų lygmeniu buvo reglamentuojami Statuto 52 straipsnio 4
dalies (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija), o
poįstatyminių teisės aktų lygmeniu - Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m.
gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 1510 1.4 punkto, Aprašo 2 punkto (Vidaus reikalų
ministro 2004 m. gruodžio 1 d. įsakymo Nr. 1V-394 redakcija, galiojusi nuo 2005
m. sausio 1 d. iki 2008 m. sausio 13 d.), taip pat nuo 2005 m. sausio 19 d. iki
2005 m. balandžio 19 d. galiojusios 2005 m. sausio 11 d. Instrukcijos 13 punkto
(VSAT vado 2005 m. sausio 11 d. įsakymas
Nr.4-16) ir nuo 2005 m. balandžio 19 d. iki 2008 m. sausio 20 d. galiojusios
2005 m. balandžio 11 d. Instrukcijos 14 punkto (VSAT vado 2005 m. balandžio 11 d. įsakymas Nr. 4-207).
Minėtos redakcijos
Vidaus tarnybos Statuto 52 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pareigūnui, kuris
pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais
tikslais, taip pat vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, išskyrus taksi, važiavimo
išlaidos kompensuojamos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta
tvarka. Vyriausybės 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 1510 1.4 punktu Vidaus
reikalų ministerija buvo įpareigota parengti ir suderinus su Finansų
ministerija patvirtinti vidaus reikalų sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos
pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, taip
pat vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, išskyrus taksi, važiavimo išlaidų
kompensavimo tvarką. Aprašo 2 punkte nurodyta, kad vidaus tarnybos sistemos
pareigūnams, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu
transportu tarnybiniais tikslais, taip pat vyksta į tarnybos vietą ir iš jos,
išskyrus taksi, važiavimo išlaidos kompensuojamos tik pateikus kelionės arba
degalų įsigijimo išlaidas patvirtinančius dokumentus, o kompensacijos
maksimalus dydis per mėnesį negali viršyti nustatytos bazinės mėnesinės algos
dydžio. Pagal 2005 m. sausio 11 d. Instrukcijos 13 punktą, kompensuojamų
išlaidų suma negali viršyti nustatytos bazinės mėnesinės algos dydžio, o pagal
iki 2008 m. sausio 20 d. galiojusios 2005 m. balandžio 11 d. Instrukcijos 14
punktą - kompensacijos maksimalus dydis per mėnesį negali viršyti nustatytos
bazinės mėnesinės algos ir įstaigos vadovo įsakymu patvirtinto dydžio.
Pareiškėjas siekia, kad
jam būtų atlygintos važiuojant į darbą ir iš jo faktiškai patirtos išlaidos, o
ne tik tos išlaidos (tik tokia jų suma), kurias atlyginti numatė ginčo
laikotarpiu galioję aukščiau aptarti įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai.
Taigi, šio ginčo esmę be faktinių aplinkybių, kurios yra neginčijamai
nustatytos šioje byloje ir dėl kurių šalys sutaria, sudaro pareiškėjo keliami
klausimai dėl ginčo santykį reguliuojančių įstatymų bei poįstatyminių teisės
aktų ištyrimo (teisės aktų konstitucingumo bei norminių administracinių aktų teisėtumo
klausimai).
Dėl ginčo santykiui aktualių norminių administracinių aktų teisėtumo
ir jų taikymo šioje byloje.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios
instancijos teismas, siekdamas objektyviai ir visapusiškai išspręsti ginčą,
tenkino pareiškėjo prašymą ir 2008 m. sausio 7 d. nutartimi kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį
teismą su prašymu ištirti ginčo santykiui aktualių norminių administracinių
aktų teisėtumą (b. l. 57-59).
Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išnagrinėjusi administracinę bylą dėl norminio
administracinio akto teisėtumo pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo
prašymą, pateiktą ryšium su šia individualia byla, 2009 m. balandžio 24 d.
sprendimu administracinėje byloje Nr. I143-7/2009 (b. l. 61-65)
pripažino, kad: Aprašo 2 punktas, VSAT vado 2005 sausio 11 d. įsakymu Nr. 4-16
patvirtintos Instrukcijos 13 punktas, VSAT vado 2005 m. balandžio 11 d. įsakymu
Nr. 4-207 patvirtintos Instrukcijos 14 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta,
kad kompensacijos maksimalus dydis per mėnesį negali viršyti nustatytos bazinės
mėnesinės algos dydžio, neprieštaravo Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės
valstybės bei teisėtų lūkesčių principams, Statuto 3 straipsnio 8 daliai, 52
straipsnio 4 daliai (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija)
bei Vyriausybės nutarimo Nr. 1510 1.4 punktui; o VSAT vado 2005 m. balandžio 11
d. įsakymu Nr. 4-207 patvirtintos Instrukcijos 14 punktas ta apimtimi, kuria
nustatyta, kad kompensacijos maksimalus dydis per mėnesį negali viršyti
įstaigos vadovo įsakymu patvirtinto dydžio, prieštaravo Statuto 3 straipsnio 8
daliai, 52 straipsnio 4 daliai bei Vyriausybės nutarimo Nr. 1510 1.4 punktui.
Kaip matyti iš byloje
esančių VSAT rinktinės vado įsakymų, kuriais buvo patvirtinti pareigūnų vieno mėnesio važiavimo išlaidų
kompensuotini dydžiai už 2005 m. I, II, III, IV bei 2006 m. I-IV ketvirčius, per
visą šį laikotarpį vieno mėnesio važiavimo išlaidų kompensacijos maksimalus
dydis pareigūnams, tarp jų – pareiškėjui, buvo 115 Lt, t. y. neviršijo bazinės
mėnesinės algos dydžio. Tai patvirtina, kad VSAT vado 2005 m. balandžio 11 d.
įsakymu Nr. 4-207 patvirtintos Instrukcijos 14 punktas neturėjo jokios įtakos
pareiškėjo vieno mėnesio važiavimo išlaidų kompensuotiniems dydžiams už 2005 m.
II, III, IV bei 2006 m. I-IV ketvirčius. Pažymėtina, kad aptariamo laikotarpio atsakovo
įsakymuose dėl važiavimo išlaidų kompensacijos dydžių nustatymo, vadovautasi
aukščiausios galios teisės aktu – įstatymu (Statuto 52 str. 4 d.) ir tik po to
nurodytas poįstatyminis norminis teisės aktas - VSAT vado 2005 m. balandžio 11
d. įsakymas Nr. 4-207. Kadangi aptariamas įsakymas yra žemiausios teisinės
galios aktas ir, kaip matyti iš pirmiau aptartų argumentų, jis neturėjo jokios
įtakos pareiškėjo vieno mėnesio važiavimo išlaidų kompensuotiniems dydžiams už
2005 m. II, III, IV bei 2006 m. I-IV ketvirčius, aplinkybė, kad Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2009 m. balandžio 24 d.
sprendimu administracinėje byloje Nr. I143-7/2009 pripažino, jog
VSAT vado 2005 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. 4-207 patvirtintos Instrukcijos
14 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad kompensacijos maksimalus dydis per
mėnesį negali viršyti įstaigos vadovo įsakymu patvirtinto dydžio, prieštaravo aukštesnės
galios teisės aktams (Statuto 3 straipsnio 8 daliai, 52 straipsnio 4 daliai bei
Vyriausybės nutarimo Nr. 1510 1.4 punktui) nesuteikė pagrindo Vilniaus
apygardos administraciniam teismui 2009 m. liepos 9 d. sprendimu priteisti pareiškėjui didesnę vieno mėnesio važiavimo išlaidų kompensacijos
dydį už tą, kurį išmokėjo atsakovas. Priimdamas sprendimą šioje byloje
pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi 2009 m. balandžio 24 d. Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I143-7/2009
bei priėjo prie pagrįstos išvados, kad atsakovas VSAT Varėnos rinktinė,
neišmokėdama R. K. visos jo sumos už patirtas važiavimo į tarnybos vietą ir iš jos išlaidas,
veikė teisėtai ir pagrįstai.
Pareiškėjo pirmosios
instancijos teismui pateiktas prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos
Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 24
d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I143-7/2009 bei jame nagrinėti teisės
aktai (ta pačia apimtimi) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei
Konstitucijoje įtvirtintiems teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principams,
vertintinas kaip nepagrįstas. Pagal įstatymų nustatytą teisinį reguliavimą Lietuvos
vyriausiasis administracinis teismas yra vienintelė ir galutinė instancija
byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio
administravimo subjektai, teisėtumo (ABTĮ 20 str. 1 d. 3 p.). Todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
2009 m. balandžio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr.
I143-7/2009 negali būti revizuojamas
pareiškėjo nurodomu būdu. Pirmosios
instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo R. K. prašymo
kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.
Dėl ginčo santykiui aktualių norminių teisės aktų
taikymo šioje byloje ir pareiškėjo prašymo kreiptis dėl šių aktų konstitucingumo
ištyrimo
Pareiškėjas šioje
byloje pateiktą prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Statuto 52
straipsnio 4 dalies (2003 m. gegužės 1 d. redakcija) ir Vyriausybės 2003 m.
gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 1510 1.4 punkto (2003 m. gruodžio 2 d. redakcija)
konstitucingumo iš esmės grindžia tuo, jog visi su konkretaus važiavimo išlaidų
kompensavimo dydžio nustatymu susiję klausimai turėjo būti sureguliuoti įstatymu.
Nagrinėjamu atveju važiavimo išlaidų kompensavimas buvo numatytas įstatymu
(Statutu), o detalizuotas (pareiškėjo manymu, nustatytas kitoks važiavimo
išlaidų kompensavimo mechanizmas) poįstatyminiu aktu (Aprašu), ir tokiu būdu,
anot pareiškėjo, buvo apribota jo teisė į visišką faktiškai patirtų važiavimo išlaidų
kompensavimą. Pareiškėjas taip pat mano, kad bylai aktualus važiavimo išlaidų
kompensavimo įstatyminis reguliavimas galimai prieštarauja lygiateisiškumo,
proporcingumo, teisingumo, teisinės valstybės, atviros, teisingos, darnios
pilietinės visuomenės principams.
Visų pirma pastebėtina,
kad pareiškėjo klausimas dėl Statuto 52 straipsnio 4 dalies (2003 m. gegužės 1
d. redakcija) ir Nutarimo 1.4 punkto (2003 m. gruodžio 2 d. redakcija)
konstitucingumo iš esmės keliamas ta apimtimi, kiek tai susiję su norminiuose
administraciniuose aktuose (Apraše) nustatytu ir atvirkščiai, Statute
nenustatytu, tačiau anot pareiškėjo privalomu nustatyti, teisiniu reguliavimu
(jo apimtimi). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. balandžio
24 d. sprendime, pateikdamas Statuto 52 straipsnio 4 dalies nuostatų aiškinimą,
yra konstatavęs, kad minėta Statuto norma teisės į visišką minėtų važiavimo išlaidų
kompensavimą nenustato, taip pat tiesiogiai nenurodo, kokiomis sąlygomis
(apimtimi ir pan.) šios išlaidos turi būti kompensuojamos. Tai, kad atitinkamas
išlaidų kompensavimo mechanizmas, su kuriuo nesutinka pareiškėjas, buvo
nustatytas Apraše, bei Aprašo nuostatų teisėtumo (atitikimo Statuto 52
straipsnio 4 daliai), taip pat pačios galimybės blanketinę Statuto normą
detalizuojančiu Aprašu sureguliuoti kompensavimo mechanizmą klausimai buvo
išspręsti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 24 d. sprendimu,
todėl teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nepasisako dėl apelianto argumentų, susijusių
su Apraše nustatyto teisinio reguliavimo atitikimu Statuto 52 straipsnio 4
daliai.
Išanalizavus pareiškėjo
prašyme pateiktus argumentus teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl Statuto 52
straipsnio 4 dalies (2003 m. gegužės 1 d. redakcija) ir Vyriausybės 2003 m.
gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 1510 1.4 punkto (2003 m. gruodžio 2 d. redakcija)
nuostatų, kaip galimai paneigiančių pareiškėjo socialinę garantiją - važiavimo
išlaidų kompensavimą jo prašyme nurodytais aspektais, konstitucingumo. Tokią
išvadą teisėjų kolegijos vertinimu, galima padaryti ir išanalizavus
Konstitucinio Teismo jurisprudenciją bylai aktualiais klausimais, pagal kurią
pati galimybė įstatymų leidėjui žemesnės nei įstatymo galios teisės aktais detalizuoti
tam tikras įstatyme nurodytas garantijas inter
alia socialines garantijas negali būti aiškinama kaip antikonstitucinė,
tačiau toks detalizavimas negali prieštarauti (konkuruoti su) įstatyme numatytu
teisiniu reguliavimu.
Pagal Vidaus tarnybos
statuto 3 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms
teisėms principą preziumuojama, jog asmenys, pasirinkdami vidaus tarnybą, yra
įsitikinę, kad valstybė užtikrins savo pačios nustatytas pareigūnų teises ir
socialines garantijas. Todėl pagal ši Statutą bei kitus įstatymus pareigūnų
teisėtai įgyta teisė į tam tikras socialines garantijas turi būti taikoma visam
jų tarnybos laikui. Pagal Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 7 dalyje
įtvirtintą vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principą pareigūnų tarnybos
ypatumai (padidėjęs pavojus gyvybei ir sveikatai, sugriežtinta atsakomybė,
ilgesnis darbo laikas ir įvairūs su tarnyba susiję apribojimai) yra
kompensuojami Statute bei kituose teisės aktuose nustatytomis socialinėmis
garantijomis.
Kaip ne kartą yra
pažymėjęs Konstitucinis Teismas, pačias socialines garantijas gali nustatyti
tik įstatymas. Nesant įstatyme nustatytos tam tikros socialinės garantijos, ji
negali būti nustatyta Vyriausybės nutarimu ar kitu poįstatyminiu teisės aktu (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d.,
2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m.
gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d.
sprendimas). Konstitucija saugo ir gina įgytąsias teises, todėl jeigu
būtinybė nustatyti atitinkamą socialinę garantiją kyla iš Konstitucijos, tokia
socialinė garantija apskritai negali būti panaikinama, vietoje jos neįtvirtinus
kitos (Konstitucinio teismo 2007 m.
lapkričio 22 d. nutarimas). Tačiau Konstitucinis socialinių teisių statusas
kartu nepaneigia įstatymų leidėjo teisės nustatyti tam tikras jų atsiradimo
sąlygas ar ribojimus. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra
nurodęs, kad teisėkūros subjektai privalo paisyti iš Konstitucijos kylančios
teisės aktų hierarchijos, kad poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti
įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su
įstatymo normomis, taip pat kad pagal Konstituciją su žmogaus teisių ir laisvių
turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį
reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu, tačiau tais atvejais, kai
Konstitucija nereikalauja tam tikrus su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu
susijusius santykius reguliuoti įstatymu, šie santykiai gali būti reguliuojami
ir poįstatyminiais aktais, kuriuose nustatytas teisinis reguliavimas jokiomis aplinkybėmis
negali konkuruoti su nustatytuoju įstatyme (Konstitucinio
Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2007 m. gegužės 5 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d.,
2009 m. balandžio 29 d., 2009 m. spalio 8 d., 2010 m. vasario 12 d. nutarimai,
2009 m. gruodžio 18 d. sprendimas). Nagrinėjamos bylos kontekste aktuali iš
Konstitucinio Teismo jurisprudencijos sekanti išvada, jog šiuo atveju
Vyriausybė galėtų detalizuoti ir sukonkretinti įstatyme nustatytas tam tikras
sąlygas. Antai, Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 „Dėl Asmenų
draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems
žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis
ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba
sąlygose (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) detalizuota socialinė garantija –
policijos pareigūnų gyvybės ir sveikatos privalomasis draudimas valstybės
biudžeto lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų tarnybinių pareigų vykdymo metu – kuri
yra numatyta Statute (2003 m. balandžio 29 d. redakcija), inter alia 40
straipsnyje (2003 m. balandžio 29 d. redakcija). Konstitucinis Teismas 2007 m.
lapkričio 22 d. nutarime yra konstatavęs, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės
1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 „Dėl Asmenų draudimo valstybės lėšomis
ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba
sąlygų“ patvirtintos Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo
juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygos (2002 m. gruodžio 23 d.
redakcija), inter alia 14, 15 punktai
(2002 m. gruodžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 124-5662), tuo aspektu, kad
Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto
Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnyje (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) nebuvo eksplicitinių nuostatų,
reglamentuojančių policijos pareigūnų, kurie į tarnybą buvo priimti iki 2003 m.
gegužės 1 d., gyvybės ir sveikatos privalomajį draudimą valstybės biudžeto
lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų tarnybinių pareigų vykdymo metu, neprieštaravo Lietuvos Respublikos
vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos
statuto 40 straipsniui (2003 m. balandžio 29 d. redakcija).
Taigi, teisėjų kolegija
konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir kreiptis į Lietuvos
Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Statuto 52 straipsnio 4 dalies (2003 m.
gegužės 1 d. redakcija) ir Vyriausybės 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 1510 1.4
punkto (2003 m. gruodžio 2 d. redakcija) konstitucingumo. Teisėjų kolegija
pažymi, kad pirmosios instancijos teismas šioje individualioje byloje pagrįstai
vadovavosi 2009 m. balandžio 24 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimu administracinėje byloje Nr. I143-7/2009
ir tinkamai taikė materialinės teisės
normas. Naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo remiantis
pareiškėjo apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas
netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Teisėjų kolegija,
vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1
punktu,
n u t a r i a :
Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos
administracinio teismo 2009 m. liepos 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius
Bakaveckas
Laimė
Baltrūnaitė
Arūnas
Sutkevičius