Administracinių teisės pažeidimų byla Nr. ATP-244-498/2016
Teisminio proceso Nr. 4-69-3-04276-2015-9
Procesinio sprendimo kategorija: 3.26.1.
(S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. kovo 10 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo teisėjas Olegas Šibkovas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs K. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 21 d. nutarimo K. J. administracinių teisės pažeidimų byloje ir
n u s t a t ė :
K. J. administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas už tai, kad ji 2015-05-14, 8.08 val. (duomenys neskelbtini) vairuodama automobilį VW Bora, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, persirikiuodama iš antros eismo juostos į pirmą eismo juostą nedavė kelio transporto priemonei, važiuojančiai ta pačia kryptimi gretima eismo juosta ir su ja susidūrė. Vairuotoja, nepranešusi apie eismo įvykį policijai, iš eismo įvykio vietos pasišalino. Eismo įvykio metu apgadinti abu automobiliai. Tokiais veiksmais jis pažeidė KET 9, 101, 219.1, 219.2 p. reikalavimus.
Kauno apylinkės teismas 2016 m. sausio 21 d. nutarimu K. J., pripažino padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 2 d., 130 str. 1 d., ir už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 str. 2 d., paskyrė 28,00 eurų (dvidešimt aštuonių eurų) baudą. Už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 str. 1 d., paskyrė 868,00 eurų (aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų) baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 (vieneriems) metams. Pritaikius ATPK 33 str. 2 d. paskirta nuobauda sankcijos, numatytos už sunkesnįjį iš padarytųjų administracinių teisės pažeidimų, ribose, t. y. galutinė nuobauda paskirta 868,00 eurų (aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 (vieneriems) metams.
Apeliaciniame skunde K. J. prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 21 d. nutarimą panaikinti administracinio teisės pažeidimo byloje ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti; konstatavus administracinių teisės pažeidimų, numatytų Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d., 130 str. 1 d., sudėtį, pakeisti Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 21 d. nutarimą dalyje pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. ir jos atžvilgiu taikyti LR ATPK 301 str. nuostatas - panaikinti papildomą nuobaudą - teisės vairuoti transporto priemones atėmimą.
K. J. skunde nurodo, kad jog tam, kad pripažinti asmenį kaltu pažeidus ATPK 127 str. 2 d., būtina nustatyti žalos kitų asmenų turtui padarymo faktą. Byloje jokių rašytinių duomenų apie apgadinimus (jų mąstą ir dydį) ir dėl to kilusią žalą, nėra. Taip pat, šioje administracinėje byloje nėra nustatytas padarytos žalos dydis ir apskritai, ar ji buvo padaryta, juo labiau, kad šioje byloje I. S. nėra pripažinta nukentėjusiąją, o vien tikėti liudytojos I. S. parodymais, kad ji patyrė 300-400 eurų žalą nėra jokio pagrindo, nes tokie teiginiai, nėra pagrįsti jokia rašytine medžiaga. Jeigu byloje nėra pateikti rašytiniai dokumentai, kurie patvirtintų padarytos žalos dydį, tuomet preziumuojama, jog I. S. jokios žalos ir nepatyrė. Nors vizualiai ant abiejų automobilių, pagal esančias byloje foto nuotraukas, ir yra matyti apgadinimai, tačiau kaip nurodė ir pati K. J. ir byloje apklaustas liudytoju V. K. patvirtino, jog dalis apgadinimų buvo jau tada, kai liudytojas V. K. pardavė transporto priemonę Volkswagen Borą K. J.. Be to, nėra aišku, ar apgadinimai atsiradę ant I. S., automobilio buvo seni ar tai nauji apgadinimai. K. J. skunde daro prielaidą jog apgadinimai galėjo būti atsiradę ir iš anksčiau. Iš K. J. ir liudytojo K. paaiškinimų yra akivaizdu, jog nauji transporto priemonės Volkswagen Bora apgadinimai po įvykio galėjo atsirasti tik ant transporto priemonės ratlankio, todėl apeliantei kyla klausimas, kaip su automobilio ratlankiu buvo įmanoma apgadinti transporto priemonės „Audi A6 Avant“ sparną. Abu automobiliai yra lengvosios transporto priemonės, savo aukščiu iš esmės nesiskiria.
K. J. skunde atkreipia apeliacinės instancijos teismo dėmesį į tai, kad byloje, kaip liudytojas, buvo apklaustas V. R.. Šis liudytojas teismo posėdžio metu patvirtino , jog „apgadinimų beveik nesimatė“, “biskiuką“ matėsi kraščiukas nubraukto buferio, garso jokio išvis nebuvo. K. J. išreiškia nuomonę, kad jeigu ant I. S. automobilio būtų buvę tokie apgadinimai, kokius ji nurodo, tai šis liudytojas net ir įdėmiai nežiūrėjęs tikrai būtų pastebėjęs ir be abejonės būtų girdėjęs transporto priemonių susilietimo garsą, smūgį, tačiau nurodė, kad jokio garso negirdėjo. Be to skunde nurodoma, kad jeigu ir K. J. būtų padariusi transporto priemonės „Audi A6 Avant“ apgadinimus, tai argi ji nebūtų pasinaudojusi draudimu ir nesikreipusi į draudimo bendrovę dėl žalos atlyginimo.
Dėl ATPK 130 str. 1 d. K. J. skunde nurodo, kad administracinė atsakomybė už šį pažeidimą kyla tik esant vairuotojo tik tiesioginei tyčinei kaltei. Nurodo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan.
K. J. skunde kategoriškai teigia, kad ji neturėjo tyčios pasitraukti iš eismo įvykio vietos ir jeigu būtų suvokusi, jog sužalojo bet kokį kitą įvykio vietoje buvusį turtą ir įvyko eismo įvykis, tai būtų apie tai nedelsdama pranešusi policijai apie eismo įvykį, kaip to reikalauja KET 232, 234 punktai ir be abejonės būtų sustojusi prie transporto priemonės su kuria turėjo kontaktą. Be to, jeigu būtų tikra, kad apgadinamus ant transporto priemonės padarė ji, o ne kas kita, tai nedelsdama būtų atlyginusi „nukentėjusiajai“ žalą. Nurodo, kad apgadinimai galėjo atsirasti ir po įvykio, tuo labiau, kad liudytojas V. R. patvirtino teisme, jog jis matė tik nežymiai apgadintą buferį, o kad būtų buvęs apgadintas transporto priemonės sparnas, durys, kurios net paslinko, kaip teigiama, iš savo vietos, jis nematė.
Taip pat K. J. skunde teigia, kad ji galimai gal ir nežymiai kliudė I. S. transporto priemonę, todėl jai ir galėjo pasirodyti, jog įvažiavo į duobę ar kliudė šaligatvio bordiūrą, tačiau neturėjo tikslo tyčia pasišalinti iš eismo įvykio vietos ir tuo labiau atlyginti žalą. Taip pat nėra duomenų, jog aš įvykio dieną būtų buvusi neblaivi. Taipogi, atkreipia dėmesį ir į tai, jog jeigu ji ir būtų tyčia norėjusi pasišalinti iš eismo įvykio vietos, tai ar nuvežusi savo mažametį vaiką į ugdymo įstaigą būtų po kelių minučių grįžusi tuo pačiu keliu atgal. Taip pat K. J. nurodo, kad iš I. S. paaiškinimo yra akivaizdu, jog ji nesiėmė jokių priemonių, kad jai grįžtant atgal tuo pačiu keliu, atkreipti į save kažkokį dėmesį. Nurodo, kad jeigu I. S. būtų kažkaip atkreipusi į save dėmesį, ji nedelsiant būtų sustojusi. Taip pat, pamini ir tai, kai su ja susisiekė policijos pareigūnai ir pranešė apie eismo įvykį, nedelsdama nuvyko į policijos įstaigą, nuo policijos pareigūnų nesislapstė. Skunde K. J. nurodo, kad jog ji pasitraukė iš eismo įvykio vietos ne tyčia, ne sąmoningai, o priešingai - tai padarė dėl neatsargumo, kadangi nesuvokė, jog tai buvo eismo įvykis, todėl mano, jog jos veiksmuose nėra ATPK 130 straipsnio 1 dalies administracinio teisės pažeidimo sudėties.
K. J. skunde išreiškia nuomonę, kad teismas į skundžiamą nutarimą sukėlė tik ją kaltinančius įrodymus, tačiau visiškai nesigilino ir nevertino ją teisinančių įrodymų.
K. J. skunde rašo, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas padarys išvadą, kad jos kaltė dėl pažeidimo, numatyto ATPK 130 str. 1 d., visgi, yra įrodyta, prašo, atsižvelgiant į visas aplinkybes, o būtent: į tai, kad tokio pobūdžio pažeidimas padarytas pirmą kartą, į tai, kad pažeidimas nesukėlė sunkių padarinių, į tai, kad ji neturi galiojančių administracinių nuobaudų, į tai, kad transporto priemonė (teisė ją vairuoti) jai yra gyvybiškai reikalinga, kadangi turi mažametį sūnų D. J., kurį reikia nuolatos vežti į ugdymo įstaigą, nes jos sutuoktinis G. J. pagal darbo sutartį nuolatos dirba ne Kauno mieste. Be to, atkreipia dėmesį, jog jos tėvas gyvena ne Kaune, o (duomenys neskelbtini) rajone ir be jos nėra kam daugiau prižiūrėti ir slaugyti ligoto tėvo, į tai, kad jų šeima turi įsiskolinimų kreditoriams, gauna mažas pajamas, taikyti jos atžvilgiu LR ATPK 301 str. nuostatas - panaikinti papildomą nuobaudą - teisės vairuoti transporto priemones atėmimą.
Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyrius atsiliepime prašo skundo netenkinti, kadangi minėto asmens padarytas pažeidimas atitinka ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. požymius. Atsiliepime nurodo, kad pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, išnaudojo visas jam įstatymo suteiktas galimybes ir nustatė objektyvią tiesą pažeidimą padariusiam ir iš eismo įvykio vietos pasišalinusiam kaltam asmeniui nustatyti.
K. J. apeliacinis skundas netenkinamas.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą apylinkės teismo nutarimą, apeliacinio skundo argumentus ir bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė teisingą bei faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl K. J. kaltės padarius ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. numatytus administracinės teisės pažeidimus.
Priešingai, negu tvirtinama skunde, K. J. kaltė padarius ATPK 127 str. 2 d., 130 str. 1 d. numatytus pažeidimus įrodyta administracinio teisės pažeidimo byloje surinktų įrodymų visuma. Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad teismas savo išvadas dėl minėtų administracinių teisės pažeidimų požymių buvimo K. J. veiksmuose grindė ne tik rašytiniais įrodymais: administracinio teisės pažeidimo protokolu, tarnybiniu pranešimu, eismo įvykio vietos schema, fotonuotraukomis, transporto priemonės techninės apžiūros aktu, bet ir teismo posėdyje apklaustų liudytojų V. K., I. S., V. R. parodymais, iš dalies – pačios K. J. paaiškinimais. Paminėtus įrodymus pirmosios instancijos teismas detaliai aprašė, palygino juos tarpusavyje ir įvertino ne kiekvieną atskirai, o visumoje, kaip to reikalauja įstatymas.
Nepritartina apeliacinio skundo argumentui, kad liudytojo V. K. parodymai patvirtina K. J. versiją, kad ji automobilio „Audi A6 Avant“ neapgadino, automobilio „Audi A6 Avant“ apgadinimai galėjo būti atsiradę anksčiau ar vėliau, o ne administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytoje vietoje ir laiku. Pažymėtina, kad spręsdamas dėl K. J. kaltės padarius ATPK 127 str. 2 d. numatytą pažeidimą pirmos instancijos teismas V. K. parodymus vertino kritiškai, nes jis pažįsta K. J., jai pardavė automobilį, todėl darytina išvada, kad pagrįstai jo parodymus pripažino nepatikimais ir jais nesivadovavo, o rėmėsi iš kitų įrodymų šaltinių gauta informacija. Apeliantė taip pat nurodo, kad byloje nėra duomenų apie padarytą žalą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalies dispoziciją asmuo gali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn tik nustačius, jog jis pažeidė Kelių eismo taisykles ir šis (-ie) taisyklių pažeidimas (-ai) nulėmė kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių sugadinimą (apgadinimą), t. y. turi būti nustatytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp Kelių eismo taisyklių pažeidimo ir ATPK 127 straipsnio 2 dalies dispozicijoje nurodytų pasekmių (LAT nutartis 2AT-24-139/2016). Nesuinteresuoto asmens liudytojo V. R. parodymai, I. S. parodymai, byloje esančios fotonuotraukos, transporto priemonės techninės apžiūros aktas, tarnybinis pranešimas patvirtina, kad K. J. vairuodama automobilį „VW Bora“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, persirikiuodama iš antros eismo juostos į pirmą eismo juostą nedavė kelio transporto priemonei „Audi A6 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamam I. S., važiuojančiai ta pačia kryptimi gretima eismo juosta, su ja susidūrė ir ją apgadino. Šios nustatytos aplinkybės patvirtina, kad K. J. padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas (9 p., 101 p.) nulėmė automobilio „VW Bora“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio I. S. apgadinimą, tai reiškia, kad yra priežastinis ryšis tarp Kelių eismo taisyklių pažeidimo ir ATPK 127 str. 2 d. dispozicijoje nurodytų pasekmių atsiradimo. Taigi K. J. veiksmuose yra visi ATPK 127 str. 2 d. numatyto pažeidimo sudėties požymiai. Skundo argumentas, kad byloje nėra dokumentų pagrindžiančių atsiradusios žalos dydį neturi reikšmės, nes veikos pagal minėtą straipsnį kvalifikacijai žalos dydis reikšmės neturi. Tai, kad liudytojas V. R. parodė, kad garso negirdėjo nepaneigia, kad tarp automobilių buvo kontaktas, nes liudytojas aiškiai nurodė, kad matė įvykį. Be to atkreiptinas dėmesys, kad iš esmės K. J. neneigia jog galėjo kliudyti I. S. vairuojamą automobilį, tačiau ji teigia, kad negalėjo padaryti tokių apgadinimų, kurie užfiksuoti ant I. S. automobilio, nes nesutampa automobilių „VW Bora“ ir „Audi A6 Avant“ apgadinimų aukštis. Atkreiptinas dėmesys, kad transporto priemonės techninės apžiūros akte nustatytus apgadinimus patvirtina fotonuotraukos, kurios darytos naudojant liniuotę ir kiti duomenys, kurie apeliacinės instancijos teismui neleidžia daryti kitokios išvados negu tai, kad automobilis „VW Bora“ buvo apgadintas kontakto su „Audi A6 Avant“ metu.
Apeliantė nurodo, kad jos veiksmuose nėra ATPK 130 str. 1 d. subjektyviojo požymio – tyčinės kaltės. Pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles, užtraukia administracinę atsakomybę pagal ATPK 130 str. 1 d., kai tai padaryta tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad asmuo suvokia, jog jis susijęs su tokiu įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET taisyklėms, norėdamas taip elgtis. Nagrinėjamu atveju ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo subjektyviosios pusės požymiai K. J. veiksmuose taip pat nustatyti tinkamai.
Iš K. J. paaiškinimų teisme bei apeliacinio skundo argumentų, matyti, kad K. J. iš esmės neigia, kad ji vairuodama automobilį „Audi A6 Avant“ apgadino automobilį „VW Bora“, o jei ir buvo koks nors kontaktas, tai jo nejuto, manė kad įvažiavo į duobę. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs automobilio „VW Bora“ apgadinimų mastą, tokį apeliantės aiškinimą vertina kaip jos gynybinę poziciją ir atmeta kaip nepagrįsta. Pagal automobilio „VW Bora“ apgadinimų pobūdį, kontaktas nebuvo itin didelis, tačiau K. J. manymas, kad įvažiavo į duobę ar kliudė bordiūrą patvirtina, kad smūgį jį pajuto. Automobilio apgadinimai, vertinant juos buvusio kontakto pajautimo atžvilgiu - jie yra žymūs, ryškūs ir, todėl teismas sprendžia, kad tokio kontakto nejausti apeliantė negalėjo.
Apeliantės teiginius, kad ji neturėjo tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos paneigia visi byloje esantys įrodymai ir nustatytos faktinės įvykio aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi pasunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą (stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan.), atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos elgiasi neteisėtai. Jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio, ieško nukentėjusiojo, palieka savo koordinates arba bendrauja su nukentėjusiuoju ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos pasišalino ne siekdamas išvengti atsakomybės, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-11-2012, 2AT-8-2013, 2AT-7-4-2013 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, K. J. tyčinę kaltės formą patvirtina tai, kad K. J. jautė kontaktą, tačiau elgėsi itin neatsakingai, po kontakto nesustojo. Be to akivaizdu, kad grįždama atgal tuo pačiu keliu matė įvykio vietoje sustojusį „VW Bora“ automobilį, tačiau net ir tokioje situacijoje nepakeitė savo elgesio, nesustabdė savo automobilio, kas rodo, kad ji suprato sukėlusi eismo įvykį ir sąmoningai pasirinko elgesio variantą – pasišalino iš įvykio vietos, suprasdamas, kad elgiasi neteisėtai. K. J. nuomone I. S. turėjo į save atkreipti dėmesį, kai ji grįžo tuo pačiu keliu. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, toks apeliantės požiūris rodo ypatingą administracinėn atsakomybės traukiamo asmens abejingumą, siekį pasunkinti kaltininko nustatymą ir vengimą administracinės atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teisėje kaltės samprata grindžiama protingo elgesio standartu. Aukštesnysis teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju K. J. būdama pilnametė, rūpestingas žmogus, suprato kliudžiusi kitą transporto priemonę, t. y. sukėlusi eismo įvykį, tačiau iš eismo įvykio vietos pasišalino, taip nevykdydama savo, kaip vairuotojos, pareigų. Tai kad gavusi iškvietimą į policijos komisariatą ji nedelsiant ten nuvyko ir nevengė bendrauti su pareigūnais, nekeičia jos psichinio santykio (tyčios) su padaryta veika ir nešalina K. J. kaltės padarius pažeidimą numatytą ATPK 130 str. 1 d. Pažymėtina ir tai, jog buvo padaryta žala matyti iš I. S. paaiškinimo, fotonuotraukų, liudytojo parodymų. Tai, kad byloje nėra dokumentų pagrindžiančių žalos dydį neturi reikšmės traukiant asmenį administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 130 str. 1 d., kaip ir tai, kad šioje byloje I. S. neturi oficialaus nukentėjusiojo statuso, nes toks statusas jai nėra būtinas, kadangi šioje byloje nėra sprendžiamas žalos atlyginimo klausimas.
ATPK 127 str. 2 d. sankcijoje numatyta bauda vairuotojams nuo dvidešimt aštuonių iki penkiasdešimt septynių eurų arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trijų iki šešių mėnesių. ATPK 130 str. 1 d. numatyta, kad pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles užtraukia baudą vairuotojams nuo aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių iki vieno tūkstančio vieno šimto penkiasdešimt aštuonių eurų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų. Kauno apylinkės teismas spręsdamas dėl nuobaudos rūšies ir jos dydžio tinkamai taikė ATPK 30 str. ir 302 str. reikalavimus bei K. J. atžvilgiu pritaikė ATPK 301 str. nuostatas, pagal kurias organas (pareigūnas) skiriantis nuobaudą, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali. Pagal teismų praktiką minėto straipsnio nuostatos taikomos tik tokiais atvejais, kuomet nustatoma visuma aplinkybių rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant. Nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, aplinkybes, atsiradusias pasekmes, K. J. asmenybę ir padarė teisingą išvada, kad ATPK 20 str. numatyti administracinės nuobaudos taikymo tikslai bus pasiekti skiriant švelnesnę nuobaudą nei numatyta ATPK 130 str. 1 d. sankcijoje. K. J. skunde prašo dar sušvelninti nuobaudą ir neskirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo. Tokį savo prašymą ji grindžia tuo, kad pažeidimas buvo mažareikšmis, ji turi mažametį sūnų kurį reikia vežioti į ugdymo įstaigą, neįgalų tėvą. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys, kad byloje nustatyta, kad pažeidimas yra tyčinis ir sprendžiant iš automobilio „VW Bora“ apgadinimų nėra mažareikšmis. Antra, apygardos teismas pažymi, kad ATPK 20 str. numatyti administracinės nuobaudos tikslai ir nurodyta, kad administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų. Taigi, administracine nuobauda siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tikslų. Tai reiškia, kad įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, eismo ir visuomenės saugumą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu. Nuobaudos sukelti neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo dar labiau švelninti pirmos instancijos teismo paskirtą nuobaudą ir netaikyti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo, kadangi pirmos instancijos teismas tinkamai įvertino visas aplinkybes reikšmingas nuobaudos rūšiai ir dydžiui, o apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių kitų aplinkybių, kurios būtų pagrindas švelninti paskirtą nuobaudą.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30212 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
n u t a r i a :
Palikti Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 21 d. nutarimą nepakeistą ir K. J. apeliacinio skundo netenkinti.
Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.
Teisėjas Olegas Šibkovas