Baudžiamoji byla Nr. 1-45-327/2017

Teisminio proceso Nr.1-65-1-00438-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 1.1.4.1.;

(S)

1.2.3.2.3.; 1.2.3.2.9.; 1.2.29.1.; 1.2.29.3.;

2.3.6.4.4.

KAUNO APYGARDOS  TEISMAS

N  U  O  S  P  R  E  N  D  I  S

LIETUVOS  RESPUBLIKOS  VARDU

2017 m. sausio 16 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Arūno Paštuolio, Vik­toro Preikšo (kolegijos pirmininkas) ir Gyčio Večersko,

sekreto­riau­jant Laimai Grėbliūnienei ir Audronei Stan­ke­vičiūtei,

dalyvaujant pro­ku­rorui Virginijui Sokolovui,

nuken­tė­jusiajam T. L.,

kalti­na­majai R. L., jos gynėjai ad­vo­ka­tei Vitai Neverauskaitei,

viešame teisiamajame posė­dyje iš­na­grinėjo bau­džia­mąją bylą, kurio­je

R. L., gimusi (duomenys neskelbtini) asmens kodas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietė, lietuvė, išsituokusi, aukštojo išsilavinimo, gyv. (duomenys neskelbtini), dir­banti VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje (duomenys neskelbtini) gydytoja, neteista, kaltinama pagal Lietuvos Res­pu­bli­kos bau­džia­mojo ko­dek­so (toliau – BK) 21 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 9 punktą, 302 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n  u  s  t  a  t  ė :

R. L. kaltinama tuo, kad dėl savanaudiškų paskatų, siekdama materialinės nau­dos sau – užvaldyti santuokoje su sutuoktiniu T. L. įgytą turtą, už piniginį atlygį, pasitelkdama O. A., rengėsi nužudyti T. L., o būtent: 2014 m. vasario 21 d., apie 18 val., iš savo mobilaus ryšio telefono abonentinio numerio +(duomenys neskelbtini) išsiuntė SMS žinutę O. A. į jo mo­bi­laus ryšio telefono abonentinį numerį +(duomenys neskelbtini) su tekstu ,,T. L., gyvena (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) raj. muse mane. Prievartavau, papirko teismo psishiatrine eksper­ti­ze... Su­mo­kesiu. Uz­mus­kit ji. Dekoju.“ bei telefoninio pokalbio metu O. A. pažadėjo 3000 litų piniginį atlygį, kuriuos perdavė O. A. 2014 m. balandžio mėnesį, tiksliau nenus­ta­ty­tu laiku ir vietoje už neva dalinai O. A. atliktą darbą – T. L. sužalojimą auto­įvykio metu. Dėl šių veiks­mų R. L. kaltinama pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 9 punktą.

Taip pat R. L. kaltinama tuo, kad 2014 metais, tiksliau nenustatytu laiku, VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje, (duomenys neskelbtini), neturėdama teisėto pagrindo, panaudojo VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės gydytojai V. Č. priklausantį antspaudą, kurį uždėjo ant trijų re­ceptų, priklausančių VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninei, taip suklastojo du tikrus dokumentus – receptus, juose įrašydama savo duomenis bei medikamentų pavadinimus ,,Trihexyphenidylum” ir ,,Trazo­do­num”, kuriuos pagal spaudą turėjo paskirti gydytoja V. Č., ir receptus laikė adresu (duomenys neskelbtini), iki 2014-04-17 pareigūnai kratos metu šiuos suklastotus receptus rado ir paėmė. Dėl šių veiksmų R. L. kaltinama pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalies.

Kaltinamoji R. L. kalta neprisipažino. Parodė, kad su buvusiu sutuoktiniu T. L. pažįstami 29 metus. Turi dukrą G. ir sūnų K. Vyras įsidarbino farmacinėje kom­pa­ni­jo­je. 2011 m. rugpjūčio 26 d. vyras grįžo iš (duomenys neskelbtini). Paaiškėjo, kad (duomenys neskelbtini) jis linksminosi su pros­ti­tutėmis. Vėliau vyras išdėstė, kad nuo 1999 m. buvo jai neištikimas. Kaltinamoji palūžo, pakriko ner­vai, buvo gydoma. T. L. padavė skyryboms. Ištuokos byla tęsėsi apie du metus. Vyras ją psi­cho­lo­giš­kai terorizavo. Jai buvo pritaikytos laikinos apsaugos priemonės, ji išsikraustė gyventi į (duomenys neskelbtini) gatvę. Jai paskambino pažįstamas G. K. ir pasakė, kad guli ligoninėje. Kaltinamoji jį lankė. Tuo metu ji vartojo vaistus ir kartais alkoholį. Kaltinamoji patvirtino, kad jos telefonas buvo (duomenys neskelbtini). 2014 m. sausio ar vasario mėnesį jai paskambino žmogus nuo G. K., kuris prisistatė O. Suprato, kad G. K. jam davė jos telefoną, kad padėtų surinkti kompromatą prieš vyrą, nors iš G. K. jokių paslaugų neprašė. O. kalbos nesuprato, jis sakė parašyti žinutę. Jokių aplinkybių su O. neaptarinėjo. P. O. padiktavo ką rašyti, sakė, kad reikia kažką parašyti kažkokiems jo kolegoms. Žinutės teksto neprisimena. SMS žinutėje parašė tai, ko prašė O. A.. Po kurio laiko vėl tęsėsi O. skambučiai, žinutės. Vėliau jis telefonu pasakojo, kad buvo kažkoks įvykis su T., sakė, kad reikia susitikti. Susitiko (duomenys neskelbtini) gatvėje. O. parodė, kad turi ginklų, kastetų, elektrošoką. Pasakė, kad sudaužė T. automobilį ir kad T. parašė raštą, kad jam prie­kaištų neturi. Kodėl įvykis įvyko, kaltinamoji neži­no. O. parodė lapą, kur T. ranka buvo pa­ra­šyta apie autoįvykį. O. sakė, kad ji tu­rin­ti susimokėti. Kaltinamoji nežinojo apie kokį autoįvykį O. A. kalba, suprato, kad reikia su­mo­kė­ti kiek reikalavo – 3000 Lt. Galvojo, kad O. A. šan­tažuos ir buvo tam pasiruošusi, kad reikės mokėti. Bankomate nuėmė pinigus ir sumokėjo 3000 Lt dėl to, kad išsigando, norėjo kad jis paliktų ramybėje. T. mylėjo ir ketinimų jį nu­žu­dyti neturėjo. SMS žinutę O. rašė vaistų ir alkoholio poveikyje, jos turinio paaiškinti negali. Su D. K., kurios santuoka buvo iširusi anksčiau, buvo artimos draugės. Pas ją sodyboje su­sipažino su S. kuris bendravo su D. K. ir gyveno jos sąskaita. Jis prašė iš kaltinamosios pinigų, kad grąžinti D. K. už atostogas, pinigų dėl vaiko ligos. Kaltinamoji davė jam du kartus po 2000 litų. S. dė­jo­si fotografu, žadėjo pafotografuoti T. Vėliau kaltinamoji prašė pinigus grąžinti, bet jų neatgavo. O. A. kalbėjo, kad padės susigrąžinti tas skolas. Kaltinamoji mano, kad O. A. apie tai su­ži­nojo iš G. K., kuriam apie tai buvo pasakojusi.

Dėl receptų paaiškino, kad tuo metu vartojo vaistus ciklodolis, cipedemas, tozepamas, an­ti­de­presantus. Tokie vaistai jai buvo išrašomi gydančio gydytojo psichiatro, jie neturi narkotinio po­veikio, nėra draudžiami. Vaistus pirkdavo kartą per mėnesį, pakuotėse po 30 arba 60 tablečių. Gydymas buvo tęstinis. Receptus, kurie buvo rasti jos namuose ir nurodyti kaltinime, paėmė iš ligoninės skyriaus. Ga­lė­jo uždėti savo spaudą, bet paimti receptai jau buvo suantspauduoti. Tie receptai tai apskaitos netu­rin­tis dokumentas, juos gali paimti ir sesutės. Antspaudai ten nėra saugomi. Vaistų pavadinimą re­cep­tuose įrašė pati. Tuos vaistus jau naudojo anksčiau, nes juos skyrė (duomenys neskelbtini) ligoninės gydanti gydytoja. Pa­rašų nepadirbinėjo. Nesistengė nei padirbti, nei imituoti V. Č. parašo. Recepte esantis parašas pana­šus į jos parašą. Mano, kad paimdama receptus ir išsirašydama sau vaistus prasilenkė su etika. Pagal jos ligos kodą tie vaistai jai nekompensuojami, išduodami su paprastu receptu. Anksčiau tokie vaistai jai buvo išrašomi. Jos namie rasti receptai nebuvo panaudoti.

Dėl kaltinimo pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 9 punktą

Įrodymai

Kaltinamajame akte R. L. kaltė padarius šią inkriminuotą nusikalstamą veiką iš esmės grin­džiama nukentėjusiojo T. L. parodymais, liudytojų O. A., A. S., G. K., D. K., G. L. ir K. L. parodymais, nukentėjusiojo T. L. pateiktais pareiškimu ir po­kalbių su O. A. garso įrašais, daiktų ir dokumentų apžiūros protokolais, mobilaus ryšio te­lefonų abonentų išklotinių analize, kitais dokumentais.

Nukentėjusysis T. L. parodė, kad kaltinamoji 20 metų buvo jo sutuoktinė, su ja turi du pilnamečius vaikus. Santuokoje prasidėjo krizė, skyrybų procesas prasidėjo 2011 m. pradžioje, tęsėsi 3 metus. Su R. L. išsituokė 2015 m. lapkričio mėnesį. Skyrybų metu buvo daug pykčių ir barnių. 2014 m. pavasarį nukentėjusiajam paskambino vyriškis, prisistatęs O., pasakė, kad turi in­for­ma­ci­jos, kad jį ruošiasi nužudyti. Nukentėjusysis pagalvojo, kad tai internetinis sukčius. O. siūlė pa­nau­doti informaciją prieš R. L., kurios grasinanti SMS žinutė buvo jo vienintelis įro­dy­mas. Jis žadėjo persiųsti tą R. L. žinutę, bet nepersiuntė. O. davė suprasti, kad už žinutę nori pini­gų, įtikinėjo, kad sugebėjo gauti įrodymų, sakė, kad gali suorganizuoti, kad nukentėjusysis at­ro­dytų kaip sužalotas. Siūlė susitikti, išteplioti kečupu, nufotografuoti, tarsi būtų sužalotas autoįvykyje. Kitą die­ną – 2014-03-21 nukentėjusysis kreipėsi į policijos pareigūnus. Tyrėja sakė, kad reikia parašyti pareiškimą. Pareiškimą rašė, kad teisėsauga išsiaiškintų, ar tai sukčius ir ką jis nori padaryti. Tuo metu ne kartą bendravo su R. L. telefonu. Apie O. skambutį jai neužsiminė ir ji neužsiminė. Iš vė­lesnių O. skambučių suprato, kad jis nori gauti pinigų ir iš nukentėjusiojo, ir iš R. L.. Jis sakė, kad pats nevairuoja, kainuoja benzinas, kad reikėjo vykti į policiją, į apklausas, prašė sumokėti 500 litų. Nukentėjusysis jam davė 1000 litų ir pasakė, kad daugiau nemokės. Jis ir po to rašydavo ži­nu­tes, skambindavo, reikalavo pinigų. Nukentėjusysis pokalbius įrašinėjo ir pateikė policijai. Tą R. L. žinutę nukentėjusiajam parodė tyrėja. Galvoja, kad apie jo nužudymą yra išgalvota istorija, ti­piš­ka situacija sukčiauti. Tai tikrai nebuvo grasinimas nužudyti. Tuomet norėjo, kad R. L. negy­ven­tų jo namuose, buvo gavęs teismo nutartį, kad R. L. uždrausta artintis prie namų. Mano, kad iš R. L. nebuvo jokios realios grėsmės. Tai buvo tik O. noras pasipelnyti, jis iš abiejų pusių gavo pinigų ir siekė dar gauti. Nesitikėjo, kad buvusi sutuoktinė bus taip apkaltinta. Ji yra išs­kir­ti­nai patikli. R. L. eilę metų gydėsi, jai buvo nustatyta depresija, elgesio sutrikimas. Ir anksčiau yra buvę kai kaltinamoji elgėsi neadekvačiai. Yra kvietęs jai ir greitąją, policiją. Tada ji vartojo al­ko­ho­lį ir psichotropinius vaistus kartu. Būdavo, kad emocinio protrūkio metu ji šaukia, kad nenori nuken­tė­ju­siojo matyti, kad jis išeitų. Buvo įvykis, kaip R. L. apsvaigusi nuo psichotropinių vaistų ir al­koholio kirviu daužė automobilį. Jam kirviu negrasino. Iškviesta policija iš jos kirvį atėmė. Telefonu ne kartą yra girdėjęs, kad ji apsvaigusi. Savęs nukentėjusiuoju nelaiko. Jokių civilinių reikalavimų neturi.

Liudytojas K. L., kaltinamosios sūnus, parodė, kad tai kuo kaltinama mama, įvyko tėvų skyrybų metu. Iš tėvo žino, kad 2014 m. vasarą telefonu tėvui skambino žmogus, kuris sakė, kad mama jį pasamdė susidoroti su tėvu. To žmogaus kalboje buvo daug necenzūrinių žodžių. Pagalvojo, gal jis telefoninis sukčius. Tuo metu mama gulėjo psichiatrinėje ligoninėje, turėjo problemų dėl psichi­kos būsenos, ja buvo lengva pasinaudoti. Tuo metu ji gyveno atskirai. Mama yra lengvai įkalbama, pa­tikli. Mano, kad šiuo atveju mama buvo įtikinta. Apie tuos skambučius ji nenorėjo kalbėti. Atsi­žvel­giant į tuometinę mamos psichinę būklę, ji taip pasielgti negalėtų. Niekad nebuvo kad mama grasintų tėvui. Skyrybų metu mama dar vis mylėjo tėvą. Mamos parašytos žinutės tekstą žino, niekados jos pokalbiuose nėra girdėjęs žodžių „nužudyti“, „uždubasinti".

Liudytojas O. A., parodė, kad kaltinamąją pirmą kartą pamatė 2014 m. vasario mėn. (duomenys neskelbtini) psichiatrijos skyriuje, kur gydėsi su G. K., kurį aplankyti ji atėjo. G. K. sakė, kad jos vardas R. G. K. buvo sakęs apie R. skyrybas. G. K. liu­dytojas buvo sakęs, kad keliems draugams padėjo atsiimti skolas. Kai grįžo iš ligoninės į namus, po kelių savaičių jam paskambino R. Ji prisistatė, kad yra ta moteris, kuri ateidavo lankyti G. K.. Pasakė, kad yra toks A. S., iš kurio reikia atsiimti skolą. Kalbėjo nerišliai. Dar liudytojui pasakė, kad yra T. L., kad jį reikia sumušti, įbauginti, apvogti. Kalboje telefonu ji nesakė, kad rei­kia užmušti. Ji sunkiai kalbėjo, todėl liudytojas pasakė jai, kad parašytų į žinutę T. L. telefono nu­me­rį ir kokius veiksmus turės atlikti. Adresą nurodyti nesakė. Žinutės teksto turinio jai nediktavo. Žo­džio užmušti R. įrašyti į žinutę jai nesakė. Žinutės tekstą ji surašė pati. Liudytojas suprato, kad ji no­rė­jo tik įbauginti, kad nustotų ją tampyti po teismus. Nužudyti, atimti gyvybę, kai apie tai kalbėjosi te­lefonu, ji neprašė. Kai R. kalbėjo telefonu, buvo kaip apsvaigusi. R. prašė parašyti žinutę, kad tu­rėtų kaip įrodymą parodyti T. L.. Iš viso to reikalo liudytojas tikėjosi gauti pinigų ir iš R., ir iš T. L.. Ji parašė žinutę, kurioje nurodė T. L. adresą, telefono numerį, parašė užmuškit, nu­žu­dykit. Tai buvo bandymas pakenkti T. L.. Po kurio laiko liudytojas paskambino T. L., pasakė, kad jam gresia pavojus, kad liudytoją nusamdė jam pakenkti. Nesakė jam, kad reikia kažką ins­ce­ni­zuo­ti. Jam sakė, kad turi žinutę. T. L. sakė, kad perduos policijai. Vėliau R. apie autoįvykį pasakė todėl, kad ji neieškotų kitų pasamdyti tam darbui. Suprato, kad jeigu nesutiks ir nepadarys autoįvykio, tai R. suras ir pasamdys ką nors kitą. Grasinimas nužudyti buvo nerealus. R.parašė, kad atsi­tren­kė į T. L. automobilį, kad niekur nesikreipė, o susitarė su juo vietoje. Ji prašė, kad jos niekur nekiš­tų. Po šito ji daugiau jokių susidorojimų neprašė. Po kurio laiko liudytojas susitiko su T. L.. Šis liu­dytojui atsiuntė pareiškimą, kad dėl avarijos pretenzijų neturi. Tą pareiškimą liudytojas parodė R., ji patikėjo dėl autoįvykio. Po tariamo autoįvykio R. paklausė kiek skolinga už autoįvykį. Pasakė jai, kad 3000 litų, nes sugadintos mašinos. Susitiko su ja (duomenys neskelbtini) už pilies ir ji liudytojui sumokėjo 3000 litų. Jeigu būtų neėmęs pinigų, ji būtų nepatikėjusi, kad kažkas įvyko. Po pinigų perdavimo liudytojas buvo kviečiamas į policiją, ten rodė žinutę. T. L. liudytojui pervedė 1000 litų padengti turėtas iš­lai­das, kad važinėjo į policiją. Liudytojas tuo metu turėjo skolų, todėl iš T. L. ir ėmė pinigus, padengė skolas. Liudytojui nustatyta depresija, jis kiekvieną dieną vartoja antidepresantus.

Kadangi liudytojo O. A. parodymai skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu dėl kal­tinamosios prašymo ir jos pasakytų žodžių, byloje esantiems įrodymams patikrinti buvo perskaityti jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (Lietuvos Respublikos baudžia­mo­jo proceso kodekso (toliau – BPK) 276 str. 4 d.). Iš šių parodymų (t. 1, b. l. 45-46) matyti, kad kai iš R. L. gavo SMS su pra­šymu, kad jis nužudytų sutuoktinį T. L. ir už tai R. L. jam atsilygins, iškart suprato R. L. ketinimus. Iš SMS teksto bei iš telefoninių pokalbių su R. L. suprato, kad pastaroji nori nužudyti savo sutuoktinį ir jei jis atsisakys, tai R. L. ieškos kito asmens, kuris tai galėtų padaryti. Apie tai, kad R. L. ieško žmogaus, kuris galėtų T. L. nužudyti ir tai padaryti pasamdė jį, iškart informavo T. L.. Liudytojas nusprendė „žaisti” žaidimą – bendrauti ir su R. L., ir su T. L.. Telefonu R. L. jam pasakė, kad (duomenys neskelbtini) nebus apie tris savaites, ir paprašė per tą laikotarpį viską padaryti, kad niekas neįtartų. Telefoninio pokalbio metu jis R. L. pasakė, kad prašymą iš dalies įvykdė ir imitavo nelaimingą atsitikimą – atsitrenkė į T. L. vairuojamą au­to­mo­bilį, autoįvykio metu T. L. buvo sunkiai sužeistas. Prieš pa­sa­kydamas apie neva įvykusį au­to­įvykį R. L., jis T. L. buvo paklausęs kokį šis vairuoja automobilį, kad R. L. patikėtų. Kai apie autoįvykį pasakė R. L., pradžioje ji nepatikėjo, tačiau po savaitės jam pasakė, kad su­pra­to ir patikėjo juo, kad jis kėsinosi į T. L. gyvybę. Tada liudytojas paskambino T. L. ir paprašė, kad patvirtintų, kad buvo autoįvykis, kad buvo su­ža­lotas, kad R. L. nebeieškotų kito žmogaus, galinčio nužudyti T. L.. R. L. telefonu pa­klausė, kiek jis nori pinigų už atliktą darbą. R. L. jis nurodė 3000 litų ir ji sutiko. 2014 m. ba­lan­džio 11-13 dienomis R. L. paskambino ir pasiūlė susitikti atsiskaityti. Kitą dieną (duomenys neskelbtini) susitiko su R. L. ir gavo 3000 litų.

Liudytojas O. A. patvirtino, kad perskaityti parodymai yra teisingi. Nužudyti T. L. jis neturėjo. Kaltinamoji tik parašė, kad užmušti. Bet iki žinutės parašymo, kai kalbėjo žodžiu, tai sakė, kad reikės tik pakenkti.

Taip pat buvo perskaityti liudytojo O. A. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo tei­sėjui (BPK 276 str. 1 d. 3 p.). Iš šių parodymų (t. 1, b. l. 51-54) matyti, kad nuo 2014 m. sausio – vasario mėn. liudytojas gydėsi psichiatrijos skyriuje (duomenys neskelbtini), jam buvo pasikartojanti depresija. Ten susi­pažino su ligoniu G., kurį lankė draugė R. G. jam davė R. numerį ir jis jai paskam­bi­no. Išvykus iš ligoninės, po 2 savaičių gavo iš R. skambutį, kad padėtų atsiimti skolą iš A.S., kuris buvo prižadėjęs susidoroti su T. L., bet to nepadarė. Anksčiau R. buvo parašiusi ži­nutę, kad A. S. sumokėjo 2000 Lt ir 5000 Lt, parašė „skola su išprievartavimu 7000 Lt“. R. davė jam A. S. numerį, tačiau liudytojas jo nerado. Pasakė apie tai R. Tada R. vėl pas­kambino, paklausė ar gali susidoroti su jos vyru T. L.. Ji buvo pasakiusi, kad bent pa­daryti kokį apiplėšimą, pasikėsinimą, kad nori vyrui pakenkti, atkeršyti. Liudytojas net negalvojo kažką padaryti ar pakenkti, galvojo, kad tai jų skyrybų reikalai. Liudytojas sakė, kad parašytų jam žinutę, nes norėjo turėti įrodymą T. L., kad nori su juo susidoroti. R. jam pa­ra­šė: užmuškit, sumokėsiu, kiek reikės, nurodė T. L. telefono numerį. Liudytojas suprato, kad ji gali samdyti kažką kitą ir sutiko. R. išvažiavo į (duomenys neskelbtini) dirbti ir pasakė, kad per 3 savaites viską padarytų – pakenktų, nužudytų ar kažką panašaus padarytų. Kai ji atsiuntė žinutę, liudytojas pagalvojo, kad R. gali kitą nusamdyti, pas­kam­bi­no ir perspėjo T. L.. Jam pasakė, kad turi žinutę su grasinimais, sutiko paliudyti. T. L. prašė jo at­siųsti tą žinutę, bet liudytojui nepavyko. Liudytojas T. L. pa­sa­kė, kad ji kitaip netikės, kad turi inscenizuoti autoįvykį. Autoįvykio neinscenizavo. R. už savaitės jam paskambino. Liudytojas jai pa­sa­kė, kad atsitrenkė su savo mašina į T. L. mašiną, padarė nelaimingą atsitikimą, kad T. L. lūžo šonkauliai, rak­ti­kau­lis, kad padarė tai ko ji prašė. R. paskambino po kelių dienų, sakė, kad vai­kai apie tai nieko nežino. Tada liudytojas T. L. perspėjo, kad jis pasakytų vaikams, kad kažkas įvy­ko. Po savaitės R. jam paskambino ir patikėjo, kad kažkas įvyko. Vėliau R. sumokėjo jam 3000 litų. T. L. liudytojui jokio atlygio nežadėjo. Jie tik susitarė, kad jis dėl T. L. važinės, kur reikės, ir pastarasis jam už kelią kompensuos. T. L. parašė pareiškimą (duomenys neskelbtini), tada ir jį išsikvietė.

Liudytojas O. A. parodymus patvirtino. Nurodė, kad pokalbyje žodžiu R. kalbėjo, kad nori pakenkti T. L.. Kai gavo žinutę, jau buvo – užmušti.

Liudytojas A. S. parodė, kad susipažino su kaltinamąja R. L. 2012 m. vasarą, kai pats draugavo su D. K.. Apie R. L. santykius su vyru žinojo iš D. K.. R. L. sakė, kad šeimoje vyksta draskymasis dėl turtų. Liudytojas žinojo apie R. L. sveikatos būklę, matė kaip gėrė dideles dozes stiprių vaistų. Tų pačių metų vasaros pabaigoje buvo susitikęs su R. L., ji prašė pakenkti jos vyrui automobilio ir sveikatos sužalojimu. R. L. prašė kaip įma­no­ma apkartinti jos vyrui gyvenimą, kažką padaryti vyro automobiliui. Liudytojas nutarė su R. L. pažaisti detektyvą. Ji sakė, kad reikia sutrikdyti vyro sveikatą, pakenkti fiziškai. Liudytojas suprato, kad jos tikslas buvo atimti T. L. gyvybę, nors tokių žodžių ji nesuformulavo. Liudytojas paprašė užmokesčio. 2012 m. vasaros pabaigoje R. L. padarė du pavedimus po 2000 litų už informacijos rinkimą. Liudytas suprato, kad ji nusiteikusi rimtai. R. L. elgėsi neadek­va­čiai, todėl liudytojas jautė pareigą įspėti T. L.. Gavęs pinigus iš R. L. bandė susisiekti su T. L.. Po to liu­dy­to­jas neatsakydavo į R. L. skam­bučius, SMS, elektroninius laiškus. Vėliau ji prašė gražinti pi­ni­gus. Po to liudytoją išsikvietė tyrėja ir pasakė, kad yra pasamdytas žmogus jį persekioti dėl pinigų gra­žinimo ir pakenkti T. L.. Liu­dytojas viską papasakojo D. K..

Liudytoja D. K. parodė, kad draugavo su R. L., kuri kartais pas liudytoją apsistodavo. Žinojo, kad R. šeimoje vyksta skyrybų procesas. Nėra iš jos girdėjusi apie susi­do­ro­ji­mą su T. L. ir nežino apie tai. Iš A. S. sužinojo, kad R. jį apkaltino prievartavimu. A. S. sakė, kad R. L. jam yra davusi pinigų – apie 2000 litų. A. S. yra žmogus, kuris nori pa­to­giai gyventi iš moterų sąskaitos. Liudytoja jam irgi yra davusi pinigų, kurių jis negražino. Kalbėdama apie T. L. R. apie pakenkimą jam nekalbėjo. Liudytoja žinojo, kad R. yra emociškai pažei­džia­ma, nestabili, vartoja vaistus nuo depresijos.

Byloje esantiems įrodymams patikrinti buvo perskaityti liudytojos D. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (BPK 276 str. 4 d.). Iš šių parodymų (t. 1, b. l. 87-88) matyti, kad artimiau bendrauti su R. L. liudytoja pradėjo 2010 metų rudenį. Tuomet pradėjo irti R. šei­ma, kadangi ji sužinojo apie savo vyro T. L. neištikimybę. Matydavo, kad R. kartais elgiasi neadekvačiai, vartoja daug raminamųjų, antidepresantų, juos užgerdavo alkoholiu. R. jautė pyktį T. Liudytojai buvo žinoma, kad R. buvo išdaužiusi T. automobilio stiklus. 2011 metų žiemą liudytoja pradėjo artimiau bendrauti su A. S.. Jis susipažino su R. Praeitų metų pavasarį jai paskambino A. S. ir pasakė, kad R. L. policijoje parašė pareiškimą apie tai, kad jis R. išprievartavo. Tada A. S. liudytojai prisipažino, kad R. jo paprašė, kad jis pagąsdintų T. L. ir už tai pervedė į jo sąskaitą lyg tris tūkstančius litų. A. S. dar paminėjo, kad R. norėdama tuos pinigus susigrąžinti, pasamdė kažkokį narkomaną, kuris turėtų kažką padaryti A. ir T. L.. Apie tą vadinamą narkomaną R. papasakojo, kad susirado kažkokį vyriškį, kuris turėjo pagąsdinti T. L. ir A. S.. R. papasakojo, kad T. sužinojo apie tą R. pasamdytą narkomaną. R. jai sakė, kad nesuprato ką daro ir ją neva kažkas apgavo.

Liudytoja D. K. patvirtino šios savo parodymus.

Liudytojas G. K. parodė, kad su kaltinamąja pažįstami 4-5 metai. Žinojo apie jos santykius su vyru, kad ruošiasi skirtis. Liudytojas pats serga depresija. Gulėjo ligoninėje su O. A., kuris sakė, kad išieško skolas iš žmonių. R. liudytojui sakė, kad S.jai skolingas pinigų, paklausė, kas galėtų padėti atsiimti pinigus. Liudytojas pasakė, kad (duomenys neskelbtini) ligoninėje yra pilietis, kuris gali išreikalauti pinigus iš S. Davė jai O. telefoną, arba O. R.. Tuomet pats liudytojas buvo paveiktas vaistų. Su O. A. susiskambino po savaitės. Jis sakė, kad kažkas skriau­džia R., prašė atvažiuoti padėti jai. Liudytojas žinojo, kad O. A. sugeba žmones patraukti į savo pusę, turi būdą apgauti žmones. R. nėra sakiusi liudytojui ką norėtų padaryti vyrui.

Ekspertė psichiatrė N. M. patvirtino byloje pateiktą savo teismo psichiatrijos ekspertizės išvadą. Paaiškino, kad jei kaltinamoji vartojo raminamuosius vaistus su alkoholiu, tai šie kom­ponentai stiprina vieni kitų veikimą, tai asmuo arba emociškai užslopintas, arba atvirkščiai, su­jaudintas. R. L. tuo metu išgyveno psichotraumuojančią situaciją, buvo daug įvairių emocijų, bet nebuvo duomenų, kad gali būti lėtinė psichinė liga. Ji buvo gydyta nuo depresijos epizodo, būsena buvo gerėjanti. Kai R. L. pateko į ligoninę 2011 rugsėjo mėnesį, dokumentuose įrašyta, kad jos orientacija nesutrikusi, labai išgyvena dėl esamos situacijos. Pagal skalę nurodyta 24 balai, kas atitinka vidutinę depresiją. Kaltinamoji turėjo sunkų emocinį išgyvenimą, su kuriuo nesusitvarkė, buvo daug vi­so­kių jausmų, jautė skriaudą, tuo emociniu impulsu kilo ir emocinis pyktis. Nėra pagrindo vertinti kaltinamosios rašytą SMS kaip apgalvotą ir tikslingą. Ekspertė nemano, kad žinutėje nurodyti ketinimai būtų įvykdyti, pas ją galėjo nebūti minčių apie pasekmes, tik noras įskaudinti, atkeršyti. Nėra duomenų, kiek ji išgėrė alkoholio ir kokią dozę medikamentų buvo pavartojusi, ir kokia jų tarpusavio sąveika buvo tos SMS parašymo metu. Kaltinamoji po išrašymo iš ligoninės 2012 m. lankėsi (duomenys neskelbtini) psi­chi­kos sveikatos centre, skirtas antidepresantas advometinas. Vaistai trazadon ir trihexy­phe­ni­dylum neiš­duodami be recepto, tačiau draudimų ar griežtos atskaitomybės receptams šiems vaistams nėra. Šeimos gydytojas, kuris irgi turi teisę rašyti raminamus vaistus, antidepresantus ir raminamus, galėjo išrašyti tokius vaistus R. L..

Iš O. A. telefono ,,Samsung“ apžiūros protokolo (t. 1, b. l. 105-107) matyti, kad gautų žinučių (SMS) srityje 11:56 val., datos nesimato, iš abonento Nr. +(duomenys neskelbtini) gauta žinutė: ,,T. L., gyvena (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) raj. muse mane. Prievartavau, papirko teismo psi­shia­trine eksper­ti­ze... Su­mo­kesiu. Uzmuskit ji. Dekoju.“ Kitoje žinutėje, gautoje 2014-02-21 16.05.40 val. iš abonento Nr. +(duomenys neskelbtini) yra tekstas: „A. S. (duomenys neskelbtini). Neeilinis gyvulis su is­prie­vartavimu. Skola 7000 litu. 10 % atiduodu. Mane niekino ir muse. Aciu.“

Iš pakartotinio O. A. telefono ,,Samsung“ apžiūros protokolo (t. 1, b. l. 108) ma­tyti, kad gautų žinučių (SMS) srityje žinučių nėra. Telefone įdėta ,,Omnitel“ SIM kortelė, kurios Nr. (duomenys neskelbtini). Telefono IMEI: (duomenys neskelbtini).

Iš daiktų, dokumentų pateikimo protokolo (t. 1, b. l. 95) matyti, kad T. L. 2014-04-17 pateikė: 1) T. L. pareiškimą, 2) USB atmintinę su garso įrašais. Iš T. L. pareiškimo kopijos (t. 1, b. l. 96) matyti, kad jame užfiksuotas toks tekstas: „Aš, T. L., neturiu jokių pretenzijų O. A.. T. L.. Parašas. 2014.04.05.“

Iš daiktų apžiūros protokolo (t. 1, b. l. 100-102) matyti, kad garso įraše, paimtame iš T. L. (kalba O. A. su T. L.) O. pasakoja T., kad R. nori nusamdyti jį, kad kažką padarytų T., kad jis patektų į ligoninę, kad turi R. rašytą žinutę, kurioje parašiusi „užmuškit jį ten“, kad jai pasakęs parašyti žinutę. O. siūlė T. tą žinutę įsirašyti, kad galėtų duoti ją į teismą dėl grasinimų, o O. galėtų paliudyti. O. siūlo nufotografuoti T. sumuštą, api­pil­tą kečupu, ir tą nuotrauką parodyti R. R. O. už sumušimą pažadėjusi tūkstantį litų. Taip pat O. pasakojo, kad R. prašė jo išmušti pinigus iš jos skolininko A. S., kuriam yra su­mokėti pinigai, kad jis „pridaužytų“ T.

Iš daiktų apžiūros protokolo (t. 1, b. l. 97-98) matyti, kad garso įraše, paimtame iš T. L. (kal­ba O. A. su T. L.), O. pasakoja T., kad skambino R. ir pasakė jai, kad su savo mašina įvažiavo į T. mašiną ir apdaužė ją, sužalojo T., kad R. dėl to apsidžiaugė. O. necenzūriškai pasakė, kad apgavo R.

Iš 2015-08-10 tarnybinio pranešimo (t. 2, b. l. 42-44) matyti, kad susipažinus su A. S. ir R. L. banko sąskaitų išrašais nustatyta, kad 2012-06-30 R. L. iš savo banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į A. S. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) du kartus pervedė po 2000 litų. Piniginių pervedimų paskirtis – sąskaitos papildymas.

Iš daiktų, dokumentų pateikimo protokolo (t. 1, b. l. 115-147) matyti, kad A. S. pa­teikė savo banko sąskaitos išrašą, kuriame užfiksuota, kad R. L. 2012 06 30 du kartus per­vedė A. S. po 2000 litų, kurie tą pačią dieną buvo išgryninti.

Iš apžiūros protokolo (t. 1, b. l. 163-165, 166-170) matyti, kad apžiūrėtos 2013 10 13 vykusių T. L. pokalbių su Bendrojo pagalbos centro operatoriumi, (duomenys neskelbtini) VPK budinčiuoju apie R. L. agresiją garso įrašų kopijos, bei tos pačios dienos R. L. pokalbių su (duomenys neskelbtini) aps­krities VPK darbuotojais apie smurtą artimoje aplinkoje garso įrašų kopijos, T. L. 2013 12 17 pranešimo apie neteisėtus R. L. veiksmus garso įrašų kopijos, bei R. L. 2016 12 18 pokalbio su (duomenys neskelbtini) rajono PK darbuotojais garso įrašų kopijos. Iš pokalbių garso įrašų stenogramos matyti, kad T. L. ir R. L. skundžiasi vienas kito smurtiniais veiksmais.

Iš 2015-08-12 tarnybinio pranešimo (t. 2, b. l. 195) matyti, kad analizuojant bankinių operacijų išrašus nustatyta, kad 2014-05-12 T. L. O. A. pervedė 999 litus. T. L. telefonu pa­aiškino, kad kitus pinigus jis pervedė pašto perlaida.

Iš 2015-08-27 tarnybinio pranešimo dėl MRT abonentų O. A. (Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), R. L. Nr. (duomenys neskelbtini), G. K. Nr. (duomenys neskelbtini), T. L. Nr. (duomenys neskelbtini), ir A. S. Nr. (duomenys neskelbtini) išklotinių analizės (t. 3, b. l. 28-44) nustatyta, kad:

1. A. S. ((duomenys neskelbtini)) bendravo su R. L. Nr. (duomenys neskelbtini): R. L. 2014.02.21 skambino A. S. 4 kartus.

2. T. L. ((duomenys neskelbtini)) bendravo:

su O. A. Nr. (duomenys neskelbtini) – O. A. skambino T. L. nuo 2014.03.21 iki 2014.04.06 7 kartus; T. L. siuntė MMS-SMS O. A. 2014.04.06 3 kartus; O. A. siuntė SMS T. L. 2014.04.06;

su O. A. Nr. (duomenys neskelbtini) – O. A. skambino T. L. nuo 2014.03.31 iki 2014.04.06 5 kartus.

su R. L. numeriu buvo bendrauta 78 kartus.

3. G. K. ((duomenys neskelbtini)) laikotarpiu nuo 2013-11-01 iki 2014-04-25 bendravo:

su O. A. Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2014.02.19 iki 2014.04.17 skambino ir rašė SMS žinutes vienas kitam 29 kartus;

su O. A. Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2014.04.16 iki 2014.04.25 bendravo 4 kartus;

su O. A. Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2014.02.11 iki 2014.04.23 skambino ir rašė SMS žinutes vienas kitam 20 kartų;

su R. L. Nr. (duomenys neskelbtini) bendrauta 1935 kartus.

4. O. A. ((duomenys neskelbtini)) laikotarpyje nuo 2013-11-01 iki 2014-04-22 bendravo:

su R. L. Nr. (duomenys neskelbtini) – 19 kartų: O. A. skambino R. L. nuo 2014.04.05 iki 2014.04.16 17 kartų (8 kartus pokalbio trukmė 0 sekundžių), R. L. skambino O. A. 2 kartus;

su G. K. Nr. (duomenys neskelbtini) 2014.04.16-17 bendravo 4 kartus.

5. O. A. ((duomenys neskelbtini)) laikotarpiu nuo 2013-11-01 iki 2014-04-22 bendravo;

su T. L. Nr. (duomenys neskelbtini) – 15 kartų;

su R. L. Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2014.02.21 iki 2014.03.23 – 27 kartus. Tarp jų – kaltinime nu­rodytos SMS žinutės parašymo dieną – 2014.02.21:

O. A. skambino R. L. 15:55:10, trukmė 168 s.;

R. L. rašė SMS O. A. 16:05:42;

R. L. skambino O. A. 16:22:18, trukmė 59 s.;

O. A. skambino R. L. 17:55:08, trukmė 68 s.;

R. L. rašė SMS O. A. 18:03:22 (kaltinime nurodyta SMS žinutė);

O. A. skambino R. L. 18:30:16, trukmė 0 s.

Su G. K. Nr. (duomenys neskelbtini) laikotarpyje nuo 2014.02.19 iki 2014.04.17 bendravo (skam­bino vienas kitam ir G. K. rašė SMS O. A.) 34 kartus.

6. O. A. ((duomenys neskelbtini)) nuo 2013-11-01 iki 2014-04-22 bendravo:

su T. L. numeriu – 6 kartus;

su R. L. Nr. (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2014.02.08 iki 2014.04.17 bendravo (skambino ir rašė SMS žinutes vienas kitam) 27 kartus;

su G. K. Nr. (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2014.02.10 iki 2014.02.22 bendravo (skambino ir rašė SMS žinutes vienas kitam) – 20 kartų.

7. R. L. ((duomenys neskelbtini)) nuo 2013-11-01 iki 2014-04-04 bendravo:

su T. L. Nr. (duomenys neskelbtini) 117 kartų;

su O. A. Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2014.02.21 iki 2014.03.23 30 kartų. Tarp jų – kaltinime nurodytos SMS žinutės parašymo dieną – 2014.02.21:

O. A. skambino R. L. 15:55:08, trukmė 169 s.;

R. L. skambino O. A. 16:01:11, trukmė 0 s.;

R. L. siuntė SMS O. A. 16:05:40;

R. L. skambino O. A. 16:22:17, trukmė 58 s.;

O. A. skambino R. L. 17:55:07, trukmė 68 s.;

R. L. skambino O. A. 17:56:38, trukmė 0 s.;

R. L. siuntė SMS O. A. 18:03:20.

Su O. A. Nr. (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2014.02.08 iki 2014.04.03 bendravo (skam­bi­no ir rašė SMS žinutes vienas kitam) 23 kartus.

Su A. S. Nr. (duomenys neskelbtini) 2014.02.21 bendravo (R. L. skambino A. S. iki kal­tinime nurodytos SMS žinutės rašymo) 4 kartus.

Su G. K. Nr. (duomenys neskelbtini) iš viso bendravo 1156 kartus.

Iš 2013-12-09 patikslinto T. L. ieškinio dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės (t. 4, b. l. 162-178), 2014-02-05 atsakovės R. L. priešieškinio (t. 4, b. l. 179-194), Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. sprendimo dėl T. L. ir R. L. santuokos nutraukimo (t. 4, b. l. 195-199), Kauno rajono apylinkės prokuratūros prokuroro 2012-11-12 nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini), nes (ne)padaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymių (t. 5, b. l. 17-19), Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro 2013-04-25 nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini), nes ne­nus­tatyta nusikaltimo, numatyto BK 294 straipsnyje, ar kokio kito nusikaltimo ar baudžiamojo nu­si­žen­gi­mo požymių (t. 5, b. l. 24-27), Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio išteisinti R. L. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar bau­džia­mojo nusižengimo požymių (t. 5, b. l. 42-45), matyti, kad kaltinamosios R. L. ir nu­ken­tėjusiojo T. L. tarpusavio santykiai 2013-2014 metais buvo įtempti, jie konfliktavo, kaltino vienas kitą smurtu, į konfliktus buvo kviečiama policija. Tuo laikotarpiu, kai buvo parašyta kaltinime nurodyta SMS žinutė, vyko R. L. ir T. L. santuokos nutraukimo procesas. Šie dokumentai patvirtina kaltinamosios ir nukentėjusiojo parodymus apie jų tarpusavio santykius.

Iš elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolų (t. 3, b. l. 77-78, 100-101, 102-103, 128, 129, 146) matyti, kad klausantis O. A. naudojamo abonentinio numerio (duomenys neskelbtini), R. L. naudojamo abonentinio numerio (duomenys neskelbtini), G. K. naudojamo abonentinio numerio (duomenys neskelbtini), T. L. naudojamo abonen­ti­nio numerio (duomenys neskelbtini), 2014-04-24 suvestinėje Nr. 20-7/2-TP-191 (t. 3, b. l. 75-76), 2014-04-23 su­ves­tinėje Nr. 20-7/2-TP-190 (t. 3, b. l. 80-97), 2014-05-16 suvestinėje Nr. 20-7/2-TP-222 (t. 3, b. l. 124), 2014-06-13 suvestinėje Nr. 20-7/2-TP-258 (t. 3, b. l. 126-127), 2014-06-10 suvestinėje Nr. 20-7/2-TP-252 (t. 3, b. l. 144-145) užfiksuoti šių asmenų pokalbiai tarpusavyje arba su kitais asmenimis, kuriuose tik aptarinėjami buvę įvykiai, tarpusavio santykiai, ikiteisminio tyrimo eiga. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuose dokumentuose nėra duomenų, patvirtinančių arba paneigiančių R. L. kaltę pa­da­rius inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Iš Viešosios įstaigos (duomenys neskelbtini) ligoninės Psichiatrijos klinikos (duomenys neskelbtini) pažymos (t. 5, b. l. 114) matyti, kad R. L. 2011-2012 metais gydėsi 3 kartus, paskutinį kartą 2011-12-30 iki 2012-01-06, dgn.: F 33.2 pasikartojantis depresinis sutrikimas, sunkios depresijos epi­zo­das be psichozės simptomų. Z 91.5 asmenybės bruožų akcentuacija.

Iš Viešosios įstaigos (duomenys neskelbtini) poliklinikos pažymos (t. 5, b. l. 117) matyti, kad R. L. poliklinikos psichikos sveikatos centre lankosi nuo 2012-01-26. Diagnozė: pasikartojantis de­pre­si­nis sutrikimas, sunkios epizodas be psichozės simptomų F 33.2.

Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 5, b. l. 159-162) matyti, kad R. L. įtariamos veikos padarymo metu, t. y. nuo 2012 m. sausio mėnesio iki 2014-04-01 d., nustatytas pasikartojantis depresinis sutrikimas, vidutinio sunkumo depre­sijos epi­zo­das, kuris netrukdė jai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. R. L. šiuo metu nustatomas pa­sikartojantis depresinis sutrikimas, lengvos depresijos epizodas, kuris netrukdo jai suprasti savo veiks­mų esmę ir juos valdyti.

Įrodymų vertinimas ir išvados

Pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 9 punktą atsako tas, kas ren­gė­si nužudyti savo šeimos narį dėl savanaudiškų paskatų. Pagal BK 21 straipsnio 1 dalį rengimosi nu­žu­dy­ti sudėties objektyvusis požymis yra tokie kaltininko veiksmai, kuriais jis suieškojo ar pritaikė prie­mo­nes ar įrankius šiam nusikaltimui padaryti, sudarė vei­ki­mo planą, sutelkė bendrininkus ar sudarė kitokias asmens gyvybės atėmimą palengvinančias sąlygas – numatė nusikaltimo padarymo eigą, laiką, būdus, bendrininkų vaid­menis, numatė, suplanavo veiksmus, būtinus panaikinti galimus nusi­kaltimo pėd­sakus ir pan. Konkretus rengimasis objektyviai gali pa­si­reikšti įvairiais atskirais minėtais požymiais ar jų visuma. Konstatuojant objektyvaus rengimosi stadijos buvimą, pa­kan­ka, kad kaltininkas siekiamo padaryti nusikaltimo esmę supranta bendrais, esminiais bruo­žais. Tačiau tokie tyčiniai veiksmai (nevei­ki­mas) gali būti pripažinti rengimusi nusikaltimui, jei jie su­daro galimy­bes realizuoti nusikalstamą ke­ti­nimą ar reikšmingai lengvina sąlygas sumanyto nusi­kal­timo pa­da­rymui. Nusikaltimo padarymą leng­vi­nan­čių sąlygų sudarymas reiškia ne tik sąlygų, reikšmingai leng­vinančių sumanyto nusikaltimo pada­ry­mą, bet ir sąlygų, be kurių sumanytas nusikaltimas apskritai negalėtų būti padarytas, sudarymą.

Subjek­tyvioji tokios nusikalstamos veikos pusė pirmiausia apibūdinama siekiu sudaryti bū­ti­nas sąlygas pa­si­rengti pradėti vykdyti sumanytą nusi­kals­tamą veiką ar palengvinti jos padarymą, t. y. kryp­­tinga ir tiks­linga nusikalstama veika. Iš subjektyviosios pusės rengimosi padaryti nusikaltimą sta­di­jai būdinga tik tiesioginė tyčia, kurios turinį pagal baudžia­mo­sios teisės doktriną sudaro tai, kad kaltininkas: 1) supranta nusikaltimo, kuriam rengiasi, pobūdį, jo su­dė­ties požymius; 2) yra įsitikinęs, kad sumanytam nusikaltimui būtina pa­si­rengti atliekant atitinkamus veiks­mus; 3) suvokia numatytų rengimosi veiksmų pobūdį, jų svarbą to­lesnei nusikalstamai veikai; 4) numato priežastinį ryšį ir jo vys­tymąsi tarp rengimosi ir vėlesnių nu­si­kalstamos veikos stadijų; 5) yra įsi­ti­ki­nęs, kad atlikęs numatytus pasirengimo veiksmus neapsiribos jais ir tęs savo veiką, padarys sumanytą nusikaltimą. Veika gali būti kvalifikuojama kaip rengimasis nu­žu­dy­ti tik esant apibrėžtai kaltininko tyčiai atimti gyvybę.

Inkriminuojant rengimąsi nužudyti būtina nustatyti visus šios nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius bei subjektyviuosius požymius. R. L. inkriminuotas vienas iš alternatyvių ob­jek­tyvių rengimosi po­žy­mių – bendrininkų telkimas. Kaip matyti iš kaltinimo ir kaltinamojo akto tu­ri­nio, tiek objektyvioji, tiek sub­jektyvioji R. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos – ren­gimosi nu­žudyti T. L. pusė – ben­drininkų šiai nusikalstamai veikai padaryti telkimas ir tikslas nužudyti savo sutuoktinį T. L. pa­si­reiškė O. A. jos pa­siųsta SMS žinute ir faktiškai apibrėžtas joje para­šy­tais žodžiais – „užmuškit jį“. Siekiant nustatyti kaltinamosios ketinimų padaryti galimai rengiamą nusi­kaltimą realumą, būtina įver­tin­ti aplinkybes ir įrodymus, kurie patvirtintų arba paneigtų tokio tikslo bu­vimą pas kaltinamąją R. L., ir jos ke­tinimą tęsti tolimesnius tokios nusikalstamos veikos vyk­dy­mo veiksmus, įver­tinti tiek pačios SMS žinutės turinį, tiek jos parašymo aplinkybes.

Faktas, jog R. L. parašė liudytojui O. A. kaltinime nu­ro­dy­tu laiku nurodytą SMS žinutę, nėra ginčijamas. Tačiau tariamos nusikalstamos veikos darymo forma – bendrininkų telkimas rašant SMS žinutę, pa­dri­kas, su klaidomis SMS žinutės turinys, pati frazės „Užmuškit jį. Dėkoju.“ for­muluotė, netei­kia pa­grin­do spręsti apie rimtus, racionalius ketinimus ir duoda pakankamai pagrindo manyti apie galimą nesta­bilią autoriaus psichinę būklę arba galimą medikamentų ar alkoholio poveikį.

Kaip matyti iš liudytojo O. A. ir kaltinamosios R. L., bei nukentėjusiojo T. L. telefono ryšio iš­klo­ti­nių analizės, O. A. naudojosi trimis telefono numeriais. Skirtingais nu­me­riais bendravo su kal­ti­na­mąja R. L. ir nukentėjusiuoju T. L.. Pažymėtina, kad per tikrintą laikotarpį (nuo 2013-11-01 iki 2014-04-04) iš savo naudojamo telefono Nr. (duomenys neskelbtini) O. A. pirmas paskambino R. L. 2014-02-08. Iš kito savo naudojamo telefono Nr. (duomenys neskelbtini) O. A. R. L. taip pat paskambino pirmas kaltinime nurodytos SMS žinutės parašymo dieną – 2014-02-21. Be to, tą dieną O. A. skambino R. L. ir betarpiškai prieš pat kaltinime nuro­dy­tos SMS žinutės atsiuntimą. Iš kitų jų tarpusavio telefoninių ryšių matyti, kad daugeliu atvejų O. A. R. L. tik in­for­muo­davo skambučiu (pokalbio trukmė 0 sekundžių), po to R. L. jam perskambindavo. Pokalbių turinys patikimai nėra žinomas, o pats pokalbių faktas nei patvirtina, nei pa­neigia, kad pas R. L. buvo nusikalstami tikslai. Pats O. A. ir R. L. telefoninio ryšio intensyvumas neįrodo, kad R. L., skambindama O. A., skatino jį imtis smurto veiksmų prieš T. L., jį nužudyti. Didesnė O. A. skambučių iniciatyva ir dau­gelis O. A. skam­bu­čių R. L. per palyginti trumpą laiką iš dalies patvirtina kalti­na­mo­sios paro­dy­mus, kad O. A. provokavo ir skatino parašyti kaltinime nurodytą žinutę, ir neatmestina, kad pasufleravo jos teksto turinį. Ska­ti­ni­mas parašyti tokią žinutę atitinka ir liudytojo O. A. parodymus, kad jis norėjo turėti įrodymų, siekdamas už tai gauti pinigų ir iš T. L.. Tą patvirtina ir nukentėjusiojo T. L. pateiktos laik­me­nos su jo ir O. A. pokalbių įrašais apžiūros protokole užfiksuotas po­kal­bių turi­nys, kur O. A. nurodo, kad jai pasakęs parašyti šią žinutę, ir pats faktas, kad O. A. pirmas pas­kam­bino ir T. L.. Šiuo aspektu atsižvelgtina ir į tai, nukentėjusysis T. L., liudytojai K. L. ir D. K. charakterizavo R. L. kaip labai patiklią.

Asmeniui, kuriam buvo adresuota R. L. kaltinime nurodyta SMS žinutė – O. A. joks kaltinimas byloje nėra pateiktas. Šis asmuo įvykio laikotarpiu pats buvo gydomas ligoninės psi­chia­trijos skyriuje, skundėsi depresija, nurodė kasdien vartojąs antidepresantus. O. A. neneigė, kad viliojo iš kaltinamosios pinigus, dėjosi skolų išmušinėtoju, kurstė ją parašyti SMS žinutę, kad pa­nau­­do­da­mas ją galėtų reikalauti pinigų iš T. L.. Šis liudytojas tvirtino, kad kalbėdama su juo te­le­fonu kal­ti­namoji neišreiškė siekio nužudyti T. L., nevartojo sąvokos, reiškiančios T. L. gy­vy­bės atėmimą („nužudyti“, „užmušti“ ar pan.), tvirtino norinti tik pakenkti sutuoktiniui – sumušti, įbau­ginti, apvogti jį. Nors O. A. parodymuose ikiteisminio tyrimo pareigūnui nurodoma, kad iš pokalbių su R. L. liudytojas suprato, jog ji nori nužudyti savo sutuoktinį, tačiau tiek pa­ro­dymuose ikiteis­mi­nio ty­ri­mo teisėjui, tiek teismo po­sė­džio metu liudytojas nurodė, kad pokalbiuose kal­tinamoji tokių są­vo­kų nenau­dojo, kalbėjo tik apie pa­ken­kimą T. L.. Todėl teisėjų kolegija ikiteisminio tyrimo pa­rei­gūno užfiksuotus O. A. pa­ro­dy­mus apie tai, kad iš SMS teksto bei iš telefoninių pokalbių su R. L. jis suprato, kad pastaroji nori nužudyti savo sutuoktinį, vertina kri­tiš­kai, kaip kryptingus, siekiant su­stiprinti kaltinimą, išryškinant tai, ką suprato liudytojas, o ne jo fak­tiš­kai išgirstas ir suži­no­tas aplin­ky­bes, ir formuluojant šias aplinkybes kaip liudytojui perteiktus nusi­kals­ta­mus R. L. ke­tinimus. Be to pažymėtina, kad ir šiuose savo parodymuose O. A. netvir­ti­no, kad pokalbiuose R. L. aiškiai ir nevienareikšmiškai išdėstė savo tikslą nužudyti T. L., o nurodė, kad iš kal­ti­na­mosios žo­džių liudytojas taip suprato. Toks liudytojo vertinimas, teisėjų kolegijos nuomone, yra sub­jektyvaus po­būdžio. Iš to, ką iš pokalbių su R. L. liudytojas O. A., pats būdamas abe­jo­tinos psichinės svei­­ka­tos būklės, sprendė apie kaltinamosios ketinimus, teisėjų kolegijai nepa­kan­ka pa­tikimai spręsti apie galimą kaltinamosios nusikalstamos tyčios formavimąsi, apie R. L. tikslą nužudyti savo vyrą ir telkimą tam bendrininkų.

Liudytojo O. A. nurodytą aplinkybę, kad jis sutiko su kaltinamosios pasiūlymu pakenkti T. L., ir kad pamelavo R. L. apie tariamai sukeltą autoįvykį su T. L. automobiliu tuo tikslu, kad ji nepasamdytų tam darbui kito asmens, teisėjų kolegija, įvertinusi tolimesnius šio liudytojo veiks­mus reikalaujant ir gaunant už savo paslaugas pinigus tiek iš kaltinamosios, tiek iš nukentėjusiojo, ver­tina ne kaip altruistinius tikslus užkirsti kelią galimam nusikaltimui, o kaip liudytojo savanaudišką siekį išlaikyti galimybę pasipelnyti tiek iš R. L., tiek ir iš T. L..

Liudytoja D. K. nurodė, kad iš A. S. sužinojo, kad R. L. jo prašė, kad jis pagąsdintų T. L. ir už tai pervedė jam pinigų. Taip pat sužinojo, kad R. L. norėdama tuos pini­gus susigrąžinti, pasamdė žmogų, kuris turėtų kažką padaryti A. S. ir T. L.. Pati R. L. liudytojai patvirtino, kad susirado kažkokį vyriškį, kuris turėjo pagąsdinti T. L. ir A. S..

Liudytojas A. S. nurodė, kad R. L. prašė pakenkti jos vyrui svei­ka­tos ir auto­mo­bi­lio sužalojimu, apkartinti jam gyvenimą, sutrikdyti vyro sveikatą, pakenkti fiziškai. Liudytojas suprato, kad jos tikslas buvo atimti T. L. gyvybę, nors to padaryti neprašė. Teisėjų kolegijos nuomone, liudytojo subjektyvi nuomonė nėra pakankama R. L. suformuluotam kaltinimui pagrįsti.

Liudytojas G. K. rekomendavo O. A. R. L. kaip skolų išmušinėtoją, o ne kaip asmenį, kuris galėtų atlikti kaltinime R. L. suformuluoto nusikaltimo rengimą, ar asmenį, tinkamą tokiam tarpininkavimui tokiam nusikaltimui.

Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, šių liudytojų parodymai nepatvirtina R. L. ketinimų nužudyti sutuoktinį. Juose kalbama apie neapibrėžto pobūdžio pakenkimą T. L..

Kaltinimas R. L. rengimusi nužudyti T. L. grindžiamas ir aplinkybe, kad kaltinamoji sumokėjo O. A. 3000 litų piniginį atlygį už neva dalinai O. A. atliktą darbą – T. L. ir jo automobilio sužalojimą auto­įvykio metu. O. A. pateikė R. L. netikrą informaciją apie šį faktą – T. L. pareiškimą apie pretenzijų neturėjimą. R. L. mokėjo O. A. už tariamą T. L. sužalojimą ir jo automobilio sugadinimą, o ne už veiksmus, nukreiptus jį nu­žu­dyti ar parengti nužudymą. Byloje nėra jokių duomenų apie kaltinamosios ketinimus ar pastangas toliau tęsti veiką sie­kiant padaryti galimai sumanytą nusikaltimą –T. L. nužudymą.

Kaltinamoji paaiškino, kad nors tuo laikotarpiu ir buvo įtemptuose santykiuose su savo vyru T. L., tačiau tikslo atimti jam gyvybę neturėjo, kaltinime nurodytą SMS žinutę parašė nuo de­pre­sijos vartojamų vaistų ir alkoholio poveikio įtakoje, veikiama O. A., pati detaliau net nepri­si­me­na žinutės turinio. Iš O. A. aiškinimų ir vaikų elgesio suprato, kad O. A. sukėlė auto­įvykį su T. L. vairuojamu automobiliu. Šitokios O. A. paslaugų pasekmės ją tenkino, už šias pas­lau­gas O. A. ir sumokėjo. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad R. L. būtų siekusi dar kitokių O. A. paslaugų pakenkiant T. L., kurių pasekmės būtų jo mirtis. Nu­kentėjusysis T. L. patvirtino, kad tuo laikotarpiu telefonu ne kartą bendravo su R. L..

Pažymėtina, kad tą pačią dieną prieš kaltinime nurodytą SMS žinutę, apie 16 val. R. L. siuntė O. A. SMS žinutę, kurioje nurodė A. S. telefono numerį, jo skolą, žadėjo atlygį. Žinutėje var­tojo analogiškas sąvokas apie iš­prie­vartavimą, jos niekinimą, mušimą. Įvertinus šios SMS žinutės turinį ir liu­dy­tojos D. K. parodymus, galima nuspėti, kad šioje žinu­tėje R. L. prašė išreikalauti skolą iš A. S. ir susidoroti su juo. Šis faktas patvirtina nestabilią kaltinamosios psichinės sveikatos būklę jai inkriminuotos SMS žinutės parašymo ir išsiuntimo laiku.

Teismų praktikoje yra pasisakyta, jog ne bet kokie asmens veiksmai, padaryti iki nusikaltimo pradžios, jau reiškia rengimosi daryti nusikaltimą stadiją. Vien tik ke­ti­ni­mo atskleidimas, kol asmuo nieko nepadaro, siekdamas pasirengti realizuoti šį sumanymą, dar nepalengvina nusikalstamos veikos dary­mo, pa­da­rinių kilimo, todėl neužtraukia baudžiamosios atsako­mybės (Lietuvos apeliacinio teismo nuos­prendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-157-2014).

Nei kalti­nama­ja­me akte nenurodyta, nei byloje nenustatyta daugiau jokių duomenų apie ga­li­mai rengiamo nusikaltimo padarymo eigą, laiką, būdą, bendrininkų vaid­menų numatymą ir pan. Nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad kaltinime R. L. nurodytos aplinkybės – SMS žinutės, kad ir kontro­ver­siško, grėsmingo turinio, parašymas, ir sumokėjimas asmeniui pinigų už kaltinamajai žinomus ta­ria­mai atliktus veiksmus – avarijos su T. L. automobiliu sukėlimą ir jo sužalojimą, daugiau neatlikus jokių tariamo pasirengimo veiksmų, palengvino konkretaus nusikaltimo – nužudymo įvykdymo nenus­ta­tytoje vietoje, nenustatytu laiku ir nenustatytomis konkrečiomis kitomis aplinkybėmis padarymą.

Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 str. 1 d.). Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusi­kals­tamą veiką.

Išanalizavus byloje surinktus ir aptartus įrodymus, įvertinus visas aukščiau paminėtas SMS žinutės parašymo aplinkybes, nestabilią kaltinamosios psichinės sveikatos būklę jai inkriminuotos nu­si­kalstamos veikos laikotarpiu, kuri patvirtinama psichiatrinės ekspertizės išvada, nėra pagrindo manyti, jog kaltinamoji iš tiesų turėjo tikslą nužudyti sutuoktinį T. L. ir dėjo pastangas jį įgy­ven­­dinti, t. y. negalima daryti kate­go­riškos ir neginčytinos išvados dėl R. L. kaltės rengusis nu­žu­­dyti T. L.. R. L. liudytojui O. A., o taip pat ir kitiems asmenims išsakytas noras pakenkti savo vyrui, pats savaime negali būti vertinamas, kaip siekis nu­žu­dyti T. L.. Vien tik kaltinime nurodytos SMS žinutės pa­siun­ti­mą ir sumokėjimą už tariamai atliktus O. A. veiksmus, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pakan­ka­mas pagrindas interpretuoti kaip labai sun­kaus tyčinio nusikaltimo bendrininkų telkimą, kaip kalti­namosios apsisprendimą T. L. atimti gyvybę. Šie veiksmai negali būti pripažinti rengimosi pada­ry­ti labai sunkų nusikaltimą – nužudyti T. L. požy­miais (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo nuos­prendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A–3/2014). Be to ir kaltinamosios tolimesnių veiksmų pobūdis rodo, kad jos tyčia galimai atimti nuken­tė­ju­siajam gyvybę nebuvo susiformavusi – sumokėjusi už tariamą nukentėjusiojo automobilio suga­di­ni­mą, tariamą jo sužalojimą, jokių tolimesnių objektyvių pasirengimo veiksmų, ką būtų galima vertinti, kaip pasiruošimą nužudyti T. L., kal­ti­na­mo­ji nepa­darė, neini­ci­javo ir neskatino. Byloje nėra jokių duomenų, kad po nukentėjusiojo tariamo suža­lojimo autoįvykio metu, tu­rėjo sekti jo gyvybės atėmimas. Nukentėjusysis T. L. įsitikinęs, kad jį nužudyti kaltinamoji neturėjo tikslo ir nesi­rengė. Liudytojas O. A. nurodė, kad jis nesi­ruo­šė nieko blogo daryti T. L., R. L. pamelavo, kad sukėlė autoįvykį su T. L. automo­biliu ir jį sužalojo.

Aki­vaizdu, kad vykstant kaltinamosios ir nukentėjusiojo santuokos nu­trau­kimo procesui, jų santykiai nebuvo geranoriški. Tačiau sutuoktinių įtemti asmeniniai tarpusavio san­tykiai, santuokos nu­trau­kimo procedūra, kaltinamosios elgesys ir veiksmai šiuose santy­kiuose sa­vai­me taip pat negali būti vertinami, kaip tokie, iš kurių turėjo išsivystyti tikslas atimti gyvybę sutuok­tiniui. Teisėjų kolegija spren­džia, kad nėra įrodymų, jog R. L., galimai išsakydama neigiamus atsiliepimus apie savo su­tuoktinį T. L., su kuriuo vyko skyrybų procesas, bei suformuluodama kaltinime nurodyto turinio SMS žinutę ir pasiųsdama ją O. A., esant visoms aukščiau paminėtoms aplinkybėms, turėjo tie­sio­ginę tyčią siekti T. L. gyvybės atėmimo, o ne kokio kitokio pakenkimo sutuoktiniui jų san­tuo­kos nu­traukimo bylos eigoje.

Kaltinime nurodytas kaltinamosios tikslas užvaldyti santuokoje įgytą turto kaltinamajame akte jokiais konkrečiais įrodymais nėra pagrįstas. Reikia suprasti, kad jis nuspėjamas dėl tuo metu tarp su­tuok­tinių vykusio skyrybų proceso. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad ši aplinkybė taip pat nepa­grin­džia pas kaltinamąją buvus tikslą nužudyti sutuoktinį.

Apibendrinant tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad kaltinimas rengimusi nužudyti T. L. nėra pakan­ka­mai pagrįstas byloje pateiktais ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, ir daro išvadą, kad nei kaltinamajame akte nurodyti, nei bylos nagrinėjimo metu nustatyti kaltinamosios R. L. veiksmai neatitinka BK 21 straipsnio 1 dalyje nurodytų tiek objektyviųjų, tiek subjektyviųjų rengimosi padaryti nusikalstamą vei­ką, t. y. nužudymą, požymių.

Nesant kitų tiesioginių ir netiesioginių įrodymų apie R. L. rengimąsi nužudyti T. L., ir išnaudojus visas galimybes gauti papildomus įrodymus, nustatytos aplinkybės negali būti pripažintos pakankamomis daryti išvadą apie kaltinamosios kaltę rengusis padaryti šį nusikaltimą, todėl R. L. pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 9 punktą ištei­sinama, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Dėl kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį

Įrodymai

R. L. taip pat buvo kaltinama tuo, kad neturėdama teisėto pagrindo panaudojo gydytojos V. Č. antspaudą, kurį uždėjo ant trijų VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės re­ceptų, ir suklastojo du re­ceptus, juose įrašydama savo duomenis bei medikamentų pavadinimus, kuriuos turėjo paskirti gydytoja V. Č., ir receptus laikė namuose. Kaltinamajame akte R. L. kaltė padarius šias nusikals­ta­mas veikas iš esmės bu­vo grin­džiama liudytojos V. Č. parodymais, kratos protokolu, daiktų pateikimo protokolu, specialisto išvada.

Liudytoja V. Č. parodė, kad dirba gydytoja (duomenys neskelbtini) reanimacijos ir inten­sy­vios terapijos skyriuje. Su kaltinamąją apie 4 metus yra bendradarbės. Vaistų receptai laikomi skyriuje, poste stalčiuje ar farmakologijos knygoje, antspaudai irgi yra stalčiuje, kuris nerakinamas. Dėžutėje lai­komi visų gydytojų antspaudai. Receptai – tai tušti blankai, kuriuose yra didysis spaudas su duome­ni­mis apie įstaigą. Gydytojai ant receptų deda antspaudą su savo pavarde, neišrašinėja kompensuojamų vais­tų. Apvalus įstaigos antspaudas laikomas pas sekretorę. Vyr. sesuo tvarko dokumentaciją, kur rei­kia dėti apvalų antspaudą, ant kasdieninio recepto jo nededa. Asmeniniai gydytojų antspaudai yra su iden­tifikavimo numeriu. Antspaudą deda kai rašomi antibiotikai, o paprastam vaistui duoda receptą ir be spaudo. Antibiotikams reikalingas receptas, tuomet pildo dokumentaciją. R. L. galėjo ir pati savo vardu išsirašyti receptą, jei medikamentai ne iš ypatingos grupės vaistų. Trazodonum ir trihe­xy­phe­nidylum yra antidepresantai ir antidotas, reanimacijos skyriuje jie neišrašinėjami. Juos turi teisę rašyti šeimos gydytojai, tai receptiniai vaistai ir be recepto jų vais­tinėje neduotų. Liudytoja R. L. jokių vaistų neišrašė.

Iš kratos protokolo (t. 4, b. l. 2-3) matyti, kad 2014-04-17 (duomenys neskelbtini) esančiame bute pas R. L. atlikta krata, kurios metu buvo rasti ir paimti tuščias (neužpildytas) recepto blankas su gydytojos V. Č. spaudu ir du receptai, 2014 03 23 išrašyti R. L. gydytojos V. Č..

Iš savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad V. Č. 2015-12-22 savanoriškai pateikė bloknotus su savo užrašais. Iš protokolo priedo – fotonuotraukų – matyti, kad medikų poste yra daiktų stalčius, kur sudėti nesaugomi medikų spaudai (t. 5, b. l. 62-65).

Iš Specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 5, b. l. 74-75, 76-77) matyti, kad: 1. Tirti pateiktuose VŠĮ (duomenys neskelbtini) ligoninė dviejuose receptuose, išrašytuose 2014-03-23 ligonės R. L. var­du, medikamentams „Trazodonum“ ir „Trihexyphenidylum“, esančius rankraštinius tekstus, pra­si­de­dančius žodžiais „R. L....“ ir besibaigiančius data „...2014-03-23“, parašė R. L.; 2. Tirti pateiktuose VŠĮ (duomenys neskelbtini) ligoninė dviejuose receptuose, išrašytuose 2014-03-23 ligonės R. L. vardu, medikamentams „Trazodonum“ ir „Trihexyphenidylum“, skiltyje „gydytojo spau­das, parašas, telefonas“ esančius parašus, pasirašytus V. Č. vardu, pasirašė ne V. Č., o kitas asmuo. Atsakyti į klausimą, ar minėtus parašus už V. Č. pasirašė R. L., nėra galimybės, kadangi parašai atlikti neišlavinta rašysena, yra maži grafine apimtimi, varijuoja, atlikti skirtingomis rašymo sąlygomis, nei R. L. parašų pavyzdžiai.

Įrodymų vertinimas

Teismas sprendžia, kad nei kaltinama­ja­me akte nurodytų įro­dymų, nei papildomai ištirtų įro­dymų nepa­kan­ka patvir­tinti R. L. kaltei padarius šias jai inkri­mi­nuo­tas nusikalstamas veikas.

Kaltinamoji R. L. neneigia, kad pas ją kratos metu rastus receptus paėmė iš (duomenys neskelbtini) ligoninės skyriaus. Nurodė, kad tuomet receptai jau buvo suantspauduoti. Pati įrašė receptuose pava­di­ni­mą vaistų, kuriuos pati naudojo, kokius jau anksčiau jai buvo skyrusi (duomenys neskelbtini) ligoninės gydanti gydytoja. Pa­rašų nepadirbinėjo. Recepte esantis parašas panašus į jos parašą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti jos parodymų tei­sin­gumu, nes teisminio nagrinėjimo metu nenustatyta tai paneigiančių ap­lin­ky­bių. Jos parodymai visiškai atitinka liudytojos V. Č. parodymus, kad vaistų receptai, antspaudai, taip pat ir gydytojų antspaudai, laikomi skyriaus poste nerakinamame stalčiuje. Byloje nėra patikimų įrodymų, kad R. L. pati uždėjo antspaudus ant paimtų receptų blankų, kad jie iki tol nebuvo suantspauduoti.

Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panau­do­jo ar realizavo. Tikro dokumento suklastojimas tai veiksmai, kuriais asmenys, neturintys teisės paga­minti dokumento, jį pagamina taip, kad jis išoriškai būtų panašus į tikrą, arba pagamina jį kito asmens vardu (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-127/2008, 2K-362/2007 ir kt.).

Baudžiamosios atsakomybės pagal BK 300 straipsnį klausimas turi būti sprendžiamas, ver­tinant veikos pavojingumą, t. y. nustatant, ar veika realiai yra kėsinamasi į valstybės saugomus teisinius gėrius, ar dėl tokios veikos saugomiems gėriams atsiranda žala arba kyla tokios žalos atsiradimo grės­mė (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-153/2012). Teismų praktikoje ne kartą pasisa­ky­ta, kad baudžiamoji teisė nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus, kad ne bet kokie duo­me­nų iškraipymai daro veiką pavojingą ir nusikalstamą. Jei dokumente įrašyti tikrovės neatitinkantys fak­tai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei tei­siš­kai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika bau­džia­mųjų įstatymų po­žiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms ver­tybėms, taigi neuž­trau­kia baudžiamosios atsakomybės. Baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių vei­kų pavojingumas turi būti pakankamai didelis, t. y. veika turi daryti esminę žalą baudžiamojo įstatymo saugomoms ver­ty­bėms (kasacinės nutartys Nr. 2K-263/2010, 2K-559/2011, Nr. 2K-161/2012, Nr. 2K-7-47-895/2016).

Kaip matyti pagal byloje esančius duomenis, R. L. suklastojo tikrus dokumentus – du re­cep­tus, kuriuose išsirašė sau vaistus, pasirašė ties gydytojos V. Č. pavarde išgalvotu parašu. Faktas, kad įrašai receptuose – vaistų pavadinimai, dozės ir ligonio – pačios kaltinamosios pavardė, parašyti R. L., patvirtinama rašysenos specialisto išvadoje. Nors atsakyti į specialistui pateiktą klausimą, ar pateiktuose tyrimui receptuose esančius parašus už V. Č. pasirašė R. L., nėra galimybės, tačiau kaltinamoji iš esmės neneigia šio fakto, ikiteisminio tyrimo metu tai patvirtino. Tei­sėjų kolegija sprendžia, kad ši aplinkybė yra įrodyta. Kaltinamoji neturėjo įgaliojimų pati išsirašyti sau vaistus ir pasirašyti receptus, tuo labiau kito gydytojo vardu. Tokiais veiksmais formaliai ji suklastojo kaltinime nurodytus dokumentus ir juos laikė. Tačiau atsižvelgtina į tai, kad pati R. L. yra gy­dy­toja ir turi teisę išrašyti vaistus. Iš byloje esančių epikrizių (t. 5, b. l. 136-138,139, 140) ir Teismo psi­chia­trijos, teismo psichologijos ekspertizės aktų (t. 5, b. l. 141-144, 159-162) turinio matyti, kad R. L. nuo 2011 metų buvo gydoma nuo depresijos tokiais pačiais ir panašiais vaistais. Pažymėtina, kad recep­tuo­se išrašyti vaistai nėra kompensuojami ar riboto naudojimo. Receptai nebuvo panaudoti, jų išrašymas nepažeidė kitų asmenų interesų. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiu būdu nebuvo padaryta esminė žala valstybėje nustatytai dokumentų tvarkymo ir jų naudojimo tvarkai, taip pat normaliai vals­tybės ir sa­vi­val­dybės institucijų veiklai. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, kad dėl R. L. in­kri­minuotų veiks­mų iš esmės nebuvo pažeisti teisėti fizinių ar juridinių asmenų interesai, kad recep­tuo­se įtvirtinta juridinę reikšmę turinti informacija realios žalos valdymo tvarkai nepadarė, teisėjų kolegija daro išva­dą, jog R. L. inkriminuojami veiksmai – kaltinime nurodytuose recep­tuose išrašymas sau gy­dy­mui naudoti tinkamus vaistus ir receptų pasirašymas gydytojos V. Č. vardu nesiekia tokio laips­nio, kad galėtų būti vertinami kaip nusikalstami baudžiamosios teisės prasme.

Pagal BK 302 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagrobė ar neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo fizinio ar juridinio asmens antspaudą, spaudą, dokumentą ar griežtos atskaitomybės blanką

R. L. kaltinama, kad neturėdama teisėto pagrindo, panaudojo VšĮ (duomenys neskelbtini) ligo­ni­nės gydytojai V. Č. priklausantį antspaudą, kurį uždėjo ant trijų re­ceptų, priklausančių VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninei. Šis kaltinimas taip pat grindžiamas liudytojos V. Č. parodymais, šių receptų suradimo pas R. L. kratos metu faktu. Kaltinamoji šį gydytojos V. Č. antspaudo panaudojimo faktą neigia, nurodė, kad paėmė receptus, kurie jau buvo suantspauduoti, receptai buvo laikomi skyriaus poste stalčiuje, juos galėjo paimti bet kuris skyriaus darbuotojas, stalčiuje buvo ir gy­dy­tojų antspaudai. Liudytoja V. Č. iš esmės patvirtino tokias aplinkybes. Iš savanoriško V. Č. daiktų, dokumentų pateikimo protokolo ir nuotraukų matyti, kad medikų postas ir stalčius, kur sudėti medikų spaudai, nėra apsaugotas, rakinamas. Teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje nėra ob­jek­tyvių duomenų, kurie patvirtintų faktą, kad gydytojos V. Č. antspaudą neteisėtai panaudojo R. L., kad nurodyti receptai nebuvo jau anksčiau suantspauduoti. Byloje nėra jokių duomenų, kad šie receptai (su gydytojo antspaudu ar be jo) būtų griežtos apskaitos dokumentai.

Ap­kal­tinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais ir prie­lai­domis, teismo išvados turi būti pagrįstos įro­dy­mais, neginčijamai pa­tvir­tinančiais kaltinamojo kaltę padarius nu­si­kalstamą veiką. Iš nekal­tumo pre­zumpcijos, kuri yra įtvir­tinta Lie­tuvos Respublikos Kons­titucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir Žmogaus teisių ir pa­grin­dinių laisvių apsaugos kon­vencijos 6 straipsnio 2 dalyje bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje, kyla imperatyvas, kad visos abejonės, kurių negalima pa­šalinti, turi būti aiškinamos kal­ti­namojo naudai. Vadovaujantis šiuo prin­ci­pu, pa­rei­ga įrodyti nusikaltimo pa­da­rymą tenka bau­džia­mą­jį persekiojimą vykdančioms institucijoms, kal­­ti­namasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įro­dy­mų naštos jam perkelti negalima. Nekaltumo pre­zumpcijos (in dubio pro reo) principas įpareigoja iš­naudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepa­vykus to padaryti, abejones vertinti baudžiamojon atsa­ko­mybėn traukiamo asmens nau­dai ir drau­džia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai ap­lin­kybių priimti apkal­ti­namąjį nuos­prendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvar­ka ir neginčytinai įrodyti (kasa­ci­nės nutartys Nr. 2K–177/2009, 2K-251/2010, 2K–205/2012, 2K-315/2012, 2K-510/2012, 2K-532/­2012, 2K-269/2013, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-429/2013, 2K-529/2013).

Įvertinusi byloje pateiktus ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus ir rem­da­ma­si in dubio pro reo principu teisėjų kolegija konstatuoja, jog šis kaltinimas R. L. grin­džiamas prie­lai­domis, kad byloje nėra patikimų įrodymų, kurie neabe­jo­ti­nai patvir­tin­tų R. L. kaltę, ir sprendžia, kad vien tik faktas, kad pas R. L. kratos metu namuose buvo rasti receptai su gydytojos V. Č. antspaudo spaudu, t. y. vie­ninteliai netiesioginiai kaltės įrodymai, nesant kitų tiesioginių ir/ar netiesioginių įro­­dy­mų apie tai, kad R. L. panaudojo VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės gydytojai V. Č. pri­klausantį antspaudą, kurį uždėjo ant trijų re­ceptų, priklausančių VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninei, išnau­do­jus visas galimybes gauti papildomus įrodymus, negali būti pripažinti pakankamais daryti pati­kimą ir neabe­jo­ti­ną išvadą, kad R. L. padarė šią nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus dėl kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį, sprendžia, kad R. L. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl dėl šio kaltinimo ji taip pat išteisinama (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

R. L. padaryti veiksmai – receptų išsirašymas sau gali būti vertinami kaip gydytojo profesinės etikos pažeidimas.

Kiti klausimai

Kadangi kaltinamoji išteisinama, jai paskirtos kardomosios priemonės – dokumento – asmens tapatybės kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) paėmimas ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti (t. 6, b. l. 37-36, 41-42) panaikinamos nuo nuos­pren­džio įsiteisėjimo dienos.

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti – T. L. pateikta USB atmintinė su garso įrašais (t. 1, b. l. 103) priklauso nukentėjusiajam T. L., byloje ji nebereikalinga, todėl grą­žin­tina tei­sėtam savininkui (BPK 94 str. 1 d. 5 p.).

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti – kratos metu pas R. L. bute rasti ir paimti trys receptai (t. 4, b. l. 4) – paliekami baudžiamojoje byloje (BPK 94 str. 3 d.).

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti – informacijos laikmenos su elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo duomenimis – kom­pak­tinės plokštelės Nr. duomenys neskelbtini) (2014 m.), Nr. duomenys neskelbtini) (2014 m.), Nr. duomenys neskelbtini) (2014 m.), Nr. (duomenys neskelbtini) (2014 m.) – perduodamos Kauno apygardos prokuratūrai (BPK 94 str. 3 d.).

Remdamasi išdėstytu ir vadovaudamasi BPK 297, 301, 302 straipsniais, 303 straipsnio 5 da­lies 1 punktu, 304, 305 straipsniais ir 307 straipsnio 4, 6 ir 7 dalimis teismas teisėjų kolegija

n u  s  p  r  e  n  d  ž  i  a:

R. L. pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 9 punktą, 302 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kardomąją priemonę R. L. – dokumento – asmens tapatybės kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) paėmimą ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Daiktą, turintį reikšmės nusikalstamai veikai tirti – T. L. pateiktą USB atmintinę su garso įrašais – grą­žin­ti T. L..

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti – kratos metu pas R. L. bute rastus tris receptus – palikti baudžiamojoje byloje.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti – informacijos laikmenas su elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo duomenimis – kom­pak­tines plokšteles Nr. (duomenys neskelbtini) (2014 m.), Nr. (duomenys neskelbtini) (2014 m.), Nr. (duomenys neskelbtini) (2014 m.), Nr. (duomenys neskelbtini) (2014 m.) – perduoti Kauno apygardos prokuratūrai.

Dėl nuosprendžio per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti paduotas apeliacinis skundas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teis­mą.

Teisėjai              Arūnas Paštuolis

              Viktoras Preikšas

              Gytis Večerskas