LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. gegužės 10 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės T. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-3460-258/2010 pagal ieškovės T. C. ieškinį atsakovei H. K. (trečiasis asmuo – Vilniaus miesto pirmojo notarų biuro notarė D. S.) dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
2009 m. liepos 31 d. buvo sudaryta buto, esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartis, pagal kurią ieškovė T. C. minėtą butą padovanojo atsakovei H. K., paliekant ieškovei teisę neatlygintinai naudotis iki gyvos galvos dovanojamu turtu bei sutariant, kad su turtu susijusias įmokas bei išlaikymo mokesčius moka apdovanotasis.
Ieškovė kreipėsi į teismą ir ieškiniu prašė pripažinti 2009 m. liepos 31 d. sudarytą sutartį negaliojančia. Nurodė, kad sandorio sudarymo metu buvo labai silpnos sveikatos, seserimi H. K. visiškai pasitikėjo, todėl pastarajai paprašius vykti pas notarę pataisyti testamentą kažką patikslinti dėl buto ir paprašius paimti su savimi buto dokumentus, sutiko nesigilindama ir nesuvokdama tikrosios prasmės. Ieškovė nurodė, kad dokumentus pasirašė neskaitydama, notarė atliekamų veiksmų prasmės nepaaiškino, dokumentų į ieškovei žinomas rusų ar lenkų kalbas neišvertė. Grįžus iš notarės, ieškovę aplankė artima draugė M. L. su savo žentu K. T., kuris išvertė jai pasirašytą dokumentą bei buvo be galo sukrėsta, kai sužinojo, kad pasirašė dovanojimo sutartį ir kad butas jai jau nebepriklauso. Ieškovės teigimu, jos suvokimas buvo nukreiptas į testamento pakeitimą, o ne į buto dovanojimą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas pažymėjo, kad nors teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad sesuo kalbėjo apie vyro akcijas, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių ieškovės ketinimus pataisyti testamentą dėl neva neįrašytų akcijų. Be to, teismas sprendė, kad ieškovė ne visada pasiduodavo seseriai ir vykdydavo tai, ką jai patardavo atsakovė, todėl aplinkybes dėl „aklo pasidavimo seseriai ir vykdymo visko, ką ji liepė daryti“, o taip pat, kad ieškove pasinaudojo dėl jos prastos sveikatos būklės, kad ieškovė neketino seseriai perleisti savo buto, pripažino neįrodytomis. Teismas pažymėjo, kad išrašai iš medicininių dokumentų nepatvirtina sunkios ieškovės sveikatos būklės, dėl kurios ieškovei 2009 m. liepos 31 d. būtų buvę sunku orientuotis aplinkoje dėl psichinio silpnumo. Be to, liudytoja S. S. patvirtino, kad ieškovė seniai kalbėjo, jog ji perleis savo butą atsakovei, nes pastaroji visada ją finansiškai remdavo. Ieškovė nepateikė jokių duomenų apie tai, kad yra kokių nors akcijų valdytoja, atsakovė patvirtino, kad notarė su sutarties šalimis bendravo rusų kalba ir paaiškino dovanojimo sutarties turinį. Dovanojimo sutartimi ieškovei palikta teisė iki gyvos galvos neatlygintinai naudotis dovanojamu trijų kambarių butu, kurio išlaikymo mokesčius turi mokėti atsakovė, ieškovės gaunamos pensijos pajamos apie 700 Lt per mėnesį, kai tuo tarpu buto išlaikymas šildymo laikotarpiu kainuodavo apie 500 Lt, o 200 Lt suma nepakankama pragyvenimui, todėl teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ginčijamas dovanojimo sandoris sudarytas visiškai nenaudingomis ieškovei sąlygomis. Tuo tarpu tai, kad ieškovė, nusprendusi kreiptis į teismą, pati moka buto išlaikymo mokesčius, nesudaro pagrindo dovanojimo sutartį pripažinti negaliojančia, o taip pat byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, jog ieškovės atžvilgiu atsakovė atliko kokius nors aktyvius, nesąžiningus, tyčinius veiksmus siekdama dėl galutinio tikslo suklaidinti ieškovę.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė T. C. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo šiuos argumentus:
1. Parengiamojo teismo posėdžio metu atsakovė paaiškino, kad ginčijamas sandori įvyko dėl to, kad ieškovė neparduotų buto svetimiems žmonėms, kurie gali apgauti, o ieškovė liktų ir be buto, ir be pinigų bei prašytų ją priglausti, tačiau pati ieškovė gali išreikšti ir paaiškinti savo tikrosios valios prasmę.
2. Ieškovė serga įvairiomis ligomis, 2009 m. birželio 13 d. buvo ištikęs miokardo infarktas, o ginčijamo sandorio metu (2009 m. liepos 31 d.) psichinė bei fizinė būsena nebuvo pilnai atstatyta.
3. Teismas neteisingai įvertino liudytojos S. S. parodymus, nes minėta liudytoja patvirtino ketinimą palikti butą atsakovei, o ne jį perleisti. Atitinkamai liudytojo K. T. samprotavimai dėl pensijos dydžio ir galimybės iš jos pragyventi yra tik bendro pobūdžio asmeninė nuomonė.
4. Teismas neįvertino, kad atsakovė nei karto nuo sutarties sudarymo 2009 m. liepos 31 d. nėra sumokėjusi už butą, o uzufrukto nustatymas neapsaugo nuo rizikos netekti būsto, o ypač nuo gyvenimo bute sąlygų pakeitimo ir pabloginimo. Antai atsakovė gali išnuomoti buto dalį, jį parduoti, įkeisti ir pan.
5. Sandorio esmės ir dalyko suvokimas buvo nukreiptas į testamento pakeitimą (nurodant 63 savo mirusiam vyrui priklausiusias dabartinės įmonės „Lithun“ akcijas), o ne į buto dovanojimą.
6. Laisvu turto disponavimu buvo galimybė užtikrinti savo materialinę gerovę, apmokant papildomas išlaidas sveikatos atstatymui ir gydymui ar kt. Tuo tarpu dovanojimo sutartis yra visiškai nenaudinga, juolab kad ir įgijusi vertingą nekilnojamojo turto objektą atsakovė nevykdo sutartyje numatytų minimalių įsipareigojimų.
7. Ieškovė nurodo esanti pensininkė, visą gyvenimą dirbusi paprastos darbininkės darbą, teisiškai neišprususi, serganti ir nemokanti lietuvių kalbos, todėl nesąžiningi atsakovės veiksmai nulėmė suklydimą sudarant dovanojimo sutartį.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė H. K. prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad nuo 1989 metų išlaikė savo seserį ir ieškovė visą laiką iki 2010 m. vasario mėn. (kuomet atsakovė sužinojo apie kreipimąsi į teismą) ėmė pinigus pragyvenimui, o ieškovė pati paskambino ir pasakė, kad už rūpestį nori padovanoti butą, nes tuomet jai bus ramiau ir kiti giminaičiai nesitikės, kad testamentą galima pakeisti kieno nors atžvilgiu. Tuo tarpu ieškovės parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, o svarių argumentų, kas buvo jos suklydimo sudarant dovanojimo sutartį priežastis, nepateikta. Atitinkamai ieškovė serga jau labai seniai, o dovanojimo sutartis buvo sudaryta praėjus net mėnesiui po ieškovės reabilitacijos. Be to, po ginčijamo sandorio sudarymo ieškovė ir atsakovė buvo nuvykę į kapines, kur kartu sutvarkė 6 kapus. Tokiu būdu, atsakovės nuomone, ieškovė visomis įmanomomis priemonėmis siekia suklaidinti teismą ir pripažinti sandorį negaliojančiu (toks noras ieškovei atsirado po T. C. bendravimo su svetimais žmonėmis). Sudarant dovanojimo sutartį rusų kalba buvo paaiškinta, kokiomis sąlygomis yra sudaroma dovanojimo sutartis, kokias teises ir pareigas šalys įgyja, o apie jokias akcijas nebuvo kalbama. Nepaisant savo amžiaus, ieškovė yra valdinga moteris, todėl nesužinojusi pasirašomo dokumento turinio, jo nesupratusi nepasirašytų, ką patvirtino ir liudytoja S. S.. Dovanojimo sutartis yra naudinga ieškovei, nes ji jau nuo 1989 metų niekur nedirba, o iš savo gaunamos pensijos, atsakovei jos neremiant, sunkiai pragyventų (ypač įvertinant lėšų poreikį įvairiems medikamentams). Tuo tarpu ieškovė visuomet visus mokėjimus norėjo atlikti savo vardu, todėl jai buvo duodami grynieji pinigai, kuriais disponavo ji pati ir tai galima būtų įrodyti liudytojų parodymais (šią aplinkybę iš dalies patvirtina ir tai, kad ieškovė už ieškinio surašymą šioje byloje savo atstovei yra sumokėjusi 1500 Lt, kas būtų neįmanoma gaunant vien tik pensiją), o išlaikymas seseriai buvo skiriamas neturint jokių užslėptų ketinimų kaip padėka už ieškovės atsidavimą prižiūrint motiną ir atsakovė niekuomet negalėtų pabloginti savo sesers gyvenimo sąlygų. Ieškovė aiškiai išreiškė savo valią padovanoti ginčo turtą, o vien jos persigalvojimas (valios pakeitimas) nesudaro pagrindo išvadai, kad sutartis yra niekinė ir negalioja. Be to, akivaizdu, kad kiekvienas asmuo, elgdamasis rūpestingai, apdairiai ir protingai, būtų bent jau susipažinęs su dokumento, kurį pasirašo, turiniu arba bent jau perskaitytų pasirašomo dokumento pavadinimą („Dovanojimo sutartis“).
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str. 1 d.). Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).
Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmę turinčias aplinkybes, tinkamai taikė materialios ir procesinės teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.). Apeliaciniame skunde ieškovė iš esmės atkartoja pirmosios instancijos teismui pateiktus bei teismo padarytų išvadų nepaneigiančius argumentus. Be to, apeliantė įtikinamai nepagrindė, kokius pažeidimus prieidamas prie tokių išvadų padarė teismas.
Savo reikalavimų dėl ginčo sandorio pripažinimo negaliojančiu ieškovė grindė tuo, kad jis buvo sudarytas prieš jos valią, manant, kad ji sudaro ne dovanojimo sutartį, bet tikslina savo testamentą, kuriuo ginčo sandoriu atsakovei padovanotą butą ji buvo palikusi tai pačiai atsakovei. Ginčo sutarties sudarymą ieškovė aiškino tuo, kad seserimi (atsakove) visiškai pasitikėjo, jai pateiktus dokumentus pasirašė neskaitydama, jie nebuvo išversti į jai žinomas rusų arba lenkų kalbas, o ginčijamas sandoris buvo sudarytas po jai atliktos sunkios operacijos, ieškovei jaučiantis silpnai ir bejėgiškai. Tačiau paminėti teiginiai bylos nagrinėjimo metu įrodyti nebuvo (CPK 178 str.). Visų pirma, ginčo sandoris buvo sudarytas praėjus daugiau negu pusantro mėnesio po ieškovei atliktos koronarinės intervencijos (ją ieškovė vadina operacija), o į šį laiką įeina ir reabilitacinio gydymo periodas, po kurio buvo konstatuota, kad bendra ieškovės būklė pagerėjo (12, 13 b. l.). Tuo tarpu iš Vidaus ligų centro Vidaus ligų diagnostikos skyriaus, kuriame ieškovė buvo hospitalizuota nuo 2009 m. rugsėjo 6 d. iki rugsėjo 16 d. epikrizės matyti, kad siuntimo diagnozė buvo plaučių edema, ieškovę vargino dusulys. Todėl teigti, kad sudarant ginčo sandorį ieškovė dėl savo psichinės ar fizinės būklės negalėjo suprasti savo veiksmų arba juos kontroliuoti, nėra pagrindo.
Apeliaciniame skunde ieškovė taip pat nurodo, kad priimant sprendimą nebuvo atsižvelgta, kad ji nuo vaikystės serga epilepsija, vartoja vaistą, turintį poveikį nervų sistemai ir psichikai. Tačiau pažymėtina, kad ieškovė šių aplinkybių savo procesiniuose dokumentuose, teiktuose pirmosios instancijos teismui, nenurodė (CPK 306 str. 2 dalis). Be to, kaip rodo bylos aplinkybės, nurodyta liga nesukliudė ieškovei dalyvauti civiliniuose teisiniuose santykiuose bei vesti visavertį gyvenimo būdą (pvz. ieškovė savo valia sudarė testamentą, prieš kelis metus gavo vairuotojo pažymėjimą, vairavo automobilį ir pan.). Tuo tarpu vertinant ieškinio teiginį apie ieškovės visišką pasitikėjimą atsakove, atsižvelgtina į tai, kad apeliaciniame skunde pati T. C. nurodė, jog ji yra savarankiška, gyvena atskirai nuo atsakovės ir, savaime aišku, nėra tiek priklausoma nuo sesers, kad visada aklai vykdytų jos nurodymus. Šią aplinkybę patvirtino ir šalių sesuo S. S., kuri parodė, kad ieškovei niekaip nepadarysi įtakos. Be to, paminėta liudytoja parodė, kad ieškovė sakė, kad nori butą padovanoti, apie ką visi žinojo, bei, kad ieškovės valia padovanoti buvo visada (104, 105 b. l.). Netikėti šios liudytojos parodymais nėra jokio pagrindo, to neteigia ir apeliantė, tačiau nurodo, kad teismas neteisingai įvertino šios liudytojos parodymus. Tačiau vertindamas S. S. parodymus teismas citavo 2010 m. lapkričio 4 d. teismo posėdžio protokolą, dėl kurio nei ieškovė, nei jos atstovė advokatė pastabų nepateikė. Be to, minėta liudytoja parodė, kad ieškovė moka lietuvių kalbą. Bet kuriuo atveju, iš sandorį patvirtinusios notarės D. S. paaiškinimų bei atitinkamo įrašo sutartyje matyti, kad sutarties tekstas buvo garsiai perskaitytas ir išverstas į rusų kalbą. Svarbu yra ir tai, kad prieš tai sudarytas testamentas, kuriuo ieškovė paliko ginčo butą atsakovei, taip pat buvo sudarytas lietuvių kalba, tačiau apeliantė niekada neteigė, kad nesuprato jo turinio, nors šiame dokumente nuorodos į tai, jog jis buvo išverstas į rusų ar lenkų kalbas, nėra.
Kreipdamasi į teismą apeliantė ieškinyje nurodė, kad pas notarę ji vyko pataisyti testamentą (nepaaiškinusi, ką konkrečiai norėjo padaryti). Tik pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, o taip pat ir apeliaciniame skunde ieškovė pradėjo teigti, kad testamente norėjo nurodyti jai priklausančias akcijas. Tačiau jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atvykus 2008 m. liepos 31 d. į notaro biurą ieškovė būtų pateikusi dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teisę į akcijas, byloje nėra ir to neteigia pati ieškovė. Dar daugiau ieškovė įrodymų apie akcijų turėjimą nepateikė ir pirmosios instancijos teismui, o 1993 m. sausio 19 d. jai išduoto paveldėjimo teisės liudijimo į 63 Vilniaus asfalto - betono gamyklos akcijas kopiją ieškovė pateikė tik kartu su apeliaciniu skundu, net nepaaiškinusi, kodėl to nepadarė anksčiau, dėl ko tokį įrodymą vadovaujantis CPK 314 str. atsisakytina priimti.
Taigi apeliantė, teigdama, kad į notarų biurą atvyko tikslu pataisyti testamentą, iš pradžių net neteigė, kad taisymas susijęs su papildymu įrašant akcijas bei neįrodė, kad atvykusi pas notarę turėjo su savimi nuosavybės teisę į akcijas patvirtinantį dokumentą, bet, priešingai, pasiėmė su savimi ginčo buto dokumentus, kas tik patvirtina, kad ieškovė žinojo, kokio turinio sandorį ji atvyko sudaryti. Pagaliau ieškovės valią patvirtina ir tai, kad būtent ji užsakė ir jai buvo išduota Registro centro pažyma, reikalinga ginčo sandoriui sudaryti (70 b. l.).
Tokiu būdu teigti, kaip tai daro apeliantė, kad ginčo sandoris buvo sudarytas tiek prieš jos valią, tiek ir jai iš esmės suklydus dėl paties sandorio esmės bei atsakovės suklaidinimo, nėra pagrindo (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).
Kolegijos nuomone, faktą, kad atsakovė neturėjo tikslo klaidinti ieškovę, patvirtina ir tai, kad, kaip nurodyta ieškinyje, ieškovė pati turėjo sutarties egzempliorių, kurį, pasak ieškovės, tą pačią dieną parodė M. L.. Tuo tarpu sutikus su ieškovės versija, kad ginčo sutartis buvo sudaryta atsakovei ją apgavus, logiška būtų, kad atsakovė, pasinaudodama, kaip nurodo ieškovė, jos silpna sveikata bei visišku pasitikėjimu, nepaliktų ieškovei šio dokumento tikslu, kad pastaroji nesužinotų apie ieškovės valiai prieštaraujantį sandorį.
Pažymėtina, ir tai, kad ieškinyje T. C. nurodė, kad dokumentus notaro kontoroje pasirašė neskaitydama, tačiau toks neapdairus ir nerūpestingas elgesys nesudaro pagrindo neapdairiai pasielgusiam asmeniui sandorį ginčyti remiantis savo neapdairumu ir nerūpestingumu (CK 1.5 str.).
Apeliantė taip pat nurodo, kad kategoriškai nesutinka su teismo išvada, kad ginčo sutartis nepripažintina sudaryta nenaudingomis jai sąlygomis. Tačiau su tokiu apeliantės teiginiu sutikti negalima, nes pagal sutarties 1.2 punktą ieškovei paliekama teisė neatlygintinai naudotis iki gyvos galvos dovanojamu turtu, o su turtu susijusias įmokas bei išlaikymo mokesčius moka atsakovė. Teikdama apeliacinį skundą ieškovė nurodė, kad jos gaunamos pensijos dydis neviršija 9600 Lt per metus (800 Lt per mėnesį), kitų pajamų šaltinių neturi. Todėl turint omenyje aukštus komunalinių paslaugų bei šildymo įkainius, anksčiau paminėtos sutarties sąlygos akivaizdžiai pagerino ieškovės turtinę padėtį. Tuo tarpu apeliantės teiginys, kad uzufrukto nustatymas neapsaugo jos nuo rizikos netekti būsto ir nuo gyvenimo sąlygų pablogėjimo, nes atsakovė gali išnuomoti buto dalį ir nepaisant uzufrukto jį parduoti arba įkeisti, tėra niekuo neparemta prielaida.
Apeliantė taip pat nurodo, kad jos reikalavimo pagrįstumą patvirtina tai, jog atsakovė nevykdė sutarties sąlygų ir nemokėjo už komunalines paslaugas. Tačiau, visų pirma, nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, kaip sudaryta prieš ieškovės valią, jai suklydus dėl sandorio esmės, o ne dėl sutarties sąlygų vykdymo. Antra, tai, kad atsiskaitymo už komunalines paslaugas kvitus pildydavo pati ieškovė, už paslaugas sumokėtų pinigų kilmės savaime neįrodo (atsakovė paaiškino, kad mokėta buvo už jos ieškovei duotus pinigus), juo labiau, kad ir apeliaciniame skunde T. C. pripažino, kad atsakovė padėdavo jai ir morališkai ir materialiai.
Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, naikinti skundžiamą sprendimą dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 314, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsisakyti priimti kartu su apeliaciniu skundu pateiktą 1993 m. sausio 19 d. paveldėjimo teisės liudijimo kopiją ir šį įrodymą grąžinti ieškovei T. C..
Teisėjai Danutė Gasiūnienė
Konstantinas Gurinas
Nijolė Piškinaitė