Civilinė byla Nr. 2A-899-407/2019
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01478-2015-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
1.3.7.1; 1.3.7.5.1; 1.3.7.7
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. liepos 9 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Astos Radzevičienės, Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ ieškinį atsakovui A. D. dėl nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Kalchas“, R. M., V. A., bei pagal atsakovo A. D. priešieškinį Lietuvos nacionalinei vežėjų automobiliais asociacijai „Linava“, uždarajai akcinei bendrovei „Kalchas“ dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo V. A..
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ (toliau – Asociacija) prašė priteisti iš atsakovo A. D. 155 575,06 Eur nuostolių atlyginimo, 5 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad atsakovas, laikinai pavaduodamas Asociacijos generalinį sekretorių (vienasmenį valdymo organą) V. A., 2012 m. liepos 25 d. Asociacijos vardu pasirašė skolos perkėlimo sutartį (toliau – Sutartis), kuria UAB „Kalchas“ 537 159,60 Lt (155 575,06 Eur) dydžio skola Asociacijai buvo perkelta nemokiai UAB „Autokalchas“ ir kuri buvo akivaizdžiai nenaudinga Asociacijai, nes bankrutavus skolos perėmėjai Asociacijos reikalavimas liko nepatenkintas.
3. Bylos eigoje ieškovės atstovas atsisakė ieškinio dalies dėl 8 163,19 Eur nuostolių priteisimo, nes paaiškėjo, kad UAB „Kalchas“ įskaitymo būdu padengė šią dalį UAB „Autokalchas“ skolos pagal Sutartį.
4. Atsakovas su ieškiniu nesutiko, byloje pateikė priešieškinį dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia kaip sudarytą suklydus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 straipsnio 1 dalis), vėliau atsisakė priešieškinio.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 12 d. sprendimu priėmė šalių atsisakymus nuo dalies ieškinio / priešieškinio, nutraukė bylos dalį dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovo 8 163,19 Eur nuostolių ir bylos dalį dėl atsakovo priešieškinio ieškovei dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia; patenkino Asociacijos ieškinį ir priteisė iš atsakovo 147 411,87 Eur nuostolių atlyginimo, 5 proc. metines procesines palūkanas, 10 699,86 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovės naudai; priteisė iš atsakovo 930,50 Eur bylinėjimosi išlaidų trečiajam asmeniui UAB „Kalchas“; grąžino šalims atitinkamas dalis žyminio mokesčio, sumokėto už reikalavimus, kurių šalys atsisakė; grąžino ieškovei 276,06 Eur dalį užstato.
6. Teismas nustatė, kad atsakovas, atstovaudamas Asociacijai, t. y. pavaduodamas generalinį sekretorių V. A., pasirašė 2012 m. liepos 25 d. skolos perkėlimo sutartį, pagal kurią atsakovas, veikdamas Asociacijos vardu, sutiko, kad trečiojo asmens UAB „Kalchas“ 155 575,06 Eur skola ieškovei būtų perkelta naujajai skolininkei UAB „Autokalchas“. Teismo vertinimu, aplinkybę, kad Sutartį pasirašė atsakovas, o ne joje nurodytas V. A. ar kitas asmuo, įrodo tai, jog atsakovas Sutarties sudarymo metu buvo paskirtas pavaduoti Asociacijos generalinį sekretorių V. A., juos siejo tokia darbo santykių praktika, kai atsakovas Asociacijos vardu pasirašydavo sutartis, nors jose buvo įrašomi generalinio sekretoriaus V. A. rekvizitai. Trečiasis asmuo V. A. patvirtino, kad nepasirašinėjo Sutarties, jos nederino, neliepė atsakovui jos pasirašyti, apie Sutartį sužinojo po to, kai naujajai skolininkei UAB „Autokalchas“ iškelta bankroto byla. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo abejoti šiais trečiojo asmens paaiškinimais (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178, 185 straipsniai). Atsakovas nepagrindė įrodymais savo paaiškinimų, kad Sutartį pasirašė savo tiesioginio vadovo V. A. nurodymu. Asociacijos prezidiumas 2012 m. vasario 21 d. posėdyje priėmė nutarimą, kad Asociacijos sekretoriatas gali pirkti prekes ir paslaugas, kurių pirkimo metinė kaina viršija 20 000 Lt, tik iš anksto gavęs prezidiumo sutikimą. Atsakovas, pavaduodamas generalinį sekretorių, neprašė Asociacijos prezidiumo leisti pasirašyti Sutartį. Be to, atsakovas neinformavo generalinio sekretoriaus ir prezidiumo apie tai, kad sudarė tokį sandorį. Teismas konstatavo, kad nurodytos aplinkybės patvirtina atsakovo kaip darbuotojo neteisėtus veiksmus veikiant išoriniuose atstovavimo santykiuose su ieškovės skolininkais, vykdant darbo funkcijas, pavestas pavaduoti ieškovės generalinį sekretorių (Darbo kodekso (toliau – DK) 246 straipsnio 2, 5, 6 punktai).
7. Sudarant Sutartį, naujosios skolininkės UAB „Autokalchas“ finansinė būklė buvo bloga, nes pagal balansą 2011 metais ši bendrovė turėjo 306 322 Lt turto (ilgalaikis turtas – 67 793 Lt, trumpalaikis turtas – 238 529 Lt), mokėtinos sumos ir įsipareigojimai buvo 1 198 669 Lt (po vienerių metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai – 1 085 374 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 113 295 Lt). UAB „Autokalchas“ du metus iš eilės patyrė 909 843 Lt nuostolių. Bendrovės nuosavas kapitalas buvo neigiamas (-892 347 Lt). Pradinės skolininkės UAB „Kalchas“ finansinė būklė 2011 metais buvo geresnė, nes ši bendrovės turėjo 2 112 929 Lt vertės turto (ilgalaikis turtas – 886 434 Lt, trumpalaikis turtas – 1 226 495 Lt), turėjo 193 124 Lt nepaskirstyto pelno, nuosavas kapitalas buvo teigiamas (958 492 Lt). Atsakovas nesiėmė priemonių užtikrinti, kad skola būtų grąžinta. Pradinė skolininkė išvengė turtinės prievolės grąžinti skolą ieškovei, bet nei pastaroji, nei naujoji skolininkė neturėjo naudos iš aptariamo sandorio. Naujoji skolininkė nesumokėjo perkeltos skolos ir bankrutavo. Net ir tuo metu, kai buvo sudaryta Sutartis, naujoji skolininkė nebuvo pajėgi grąžinti ieškovei iš pradinės skolininkės įgytą skolą. Dėl to teismas sprendė, kad Sutartis ieškovei buvo akivaizdžiai nenaudinga ir nuostolinga. Negrąžintos skolos dalį 147 411,87 Eur (155 575,06– 8163,19) teismas laikė ieškovės patirtais nuostoliais (DK 246 straipsnio 1 punktas, 253 straipsnio 1 punktas).
8. Atsakovo neteisėtus veiksmus ir ieškovės patirtą žalą (nuostolius) sieja tiesioginis teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys, nes jeigu atsakovas būtų nepasirašęs ieškovės vardu Sutarties ir nesutikęs, kad pradinės skolininkės skola būtų perkelta naujajai skolininkei, ieškovė būtų nepatyrusi nuostolių. Taip pat atsakovo veiksmų ir ieškovės patirtų nuostolių būtų nesiejęs priežastinis ryšys, jeigu atsakovas būtų kreipęsis į Asociacijos prezidiumą ir šis būtų pritaręs sudaromam sandoriui.
9. Atsakovas Asociacijoje (ir jos kontroliuojamoje bendrovėje) ilgą laiką užėmė svarbias pareigas – buvo sekretorius ekonomikai ir finansams – vyriausiasis finansininkas bei valdybos narys. Dėl to jis buvo gerai susipažinęs su ieškovės veikla, iš esmės buvo atsakingas už ieškovės finansus, turėjo patirties suprasti skolos perkėlimo sutarties padarinius ir rizikas. Atsakovas yra įgijęs ekonomisto išsilavinimą. Jis Sutartį sudarė paskirtas keturioms dienoms pavaduoti ieškovės generalinį sekretorių, nesikreipė į Asociacijos prezidiumą iš anksto, kad gautų sutikimą tokiam sandoriui sudaryti, taip pat atsakovas nei po Sutarties sudarymo, nei iš komandiruotės grįžus generaliniams sekretoriui, nepranešė pastarajam ir Asociacijos prezidiumui apie sudarytą skolos perkėlimo sandorį. Įvertinęs nurodytų aplinkybių visetą, teismas konstatavo, kad atsakovas iš esmės nuslėpė nuo darbdavio, kad generalinio sekretoriaus pavadavimo metu sudarytas nuostolingas sandoris, todėl atsakovo kaltės forma yra tyčia. Dėl nurodytos priežasties atsakovas privalo atlyginti ieškovei visą žalą (DK 255 straipsnio 1 punktas).
10. Teismas sprendė, kad yra visos būtinos atsakovo materialinės atsakomybės sąlygos, todėl ieškinį patenkino, priteisdamas ieškovei iš atsakovo 147 411,87 Eur nuostolių atlyginimo (DK 246 straipsnis, 255 straipsnio 1 punktas).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
11. Atsakovas A. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – civilinę bylą nutraukti CPK 293 straipsnio 2 punkto pagrindu. Jei šio reikalavimo teismas netenkins, atsakovas prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovės atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas; atleisti atsakovą nuo žyminio mokesčio sumokėjimo už apeliacinį skundą ir sugrąžinti sumokėtus žyminius mokesčius už ankstesnius atsakovo procesinius dokumentus; priimti naujus įrodymus – darbo ginčų komisijos atsakymą ir Asociacijos prezidiumo darbo reglamentą. Nurodo šiuos argumentus:
11.1. Teismas pažeidė CPK 362 straipsnio 2 dalį, nes nesivadovavo kasacinio teismo išaiškinimais, kurie privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Kasacinis teismas šioje byloje konstatavo, kad sprendimus dėl sandorių priėmė V. A., o A. D. atliko tik įgaliotinio funkciją. Už sprendimą įgalioti asmenį pasirašyti konkretų sandorį atsako Asociacijos vadovas, o ne darbuotojas, nes valdymo funkcijos perduoti negalima. Dėl šių priežasčių atsakovui negalėjo kilti atsakomybė nei civilinės, nei materialinės teisės prasme. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių kasacinio teismo išaiškinimų nepaisė ir atsakovą vis tiek vertino kaip Asociacijos vadovą, valdymo organą, atsakovui kėlė reikalavimus, kurie taikomi tik vadovui, atsakovo atsakomybę vertino ne darbo (materialinės), bet civilinės teisės prasme. Bylą nagrinėjant iš naujo pirmosios instancijos teisme, ieškovė nenurodė ir neįrodinėjo jokių naujų aplinkybių, materialinės atsakomybės sąlygų, visa apimtimi palaikė savo ieškinį, kuriame prašė atsakovui taikyti civilinę atsakomybę.
11.2. Teismas netinkamai taikė DK nuostatas, pagal kurias ieškovė (darbdavė) su prašymu dėl žalos atlyginimo iš atsakovo (darbuotojo) visų pirma turėjo kreiptis į darbo ginčų komisiją, ir tik išnagrinėjus ginčą privaloma ikiteismine tvarka, nesutikdama su darbo ginčų komisijos sprendimu, ieškovė galėjo kreiptis į teismą. Šiuo atveju ieškovė nesilaikė išankstinės ginčo nagrinėjimo tvarkos, per teisės aktuose nustatytą 3 mėnesių terminą nesikreipė į darbo ginčų komisiją. Ieškovė nebeturi galimybių pasinaudoti privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo nutraukti bylą CPK 293 straipsnio 2 punkto pagrindu.
11.3. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad Sutartį pasirašė atsakovas. Teismas vadovavosi tik trečiojo asmens V. A., kuris turi tiesioginį suinteresuotumą šios bylos baigtimi, teiginiais. Byloje nėra Sutarties originalo, todėl neįmanoma atlikti jos ekspertizės ir nustatyti nei Sutartį pasirašiusių asmenų, nei pasirašymo laiko. Kitas Sutartyje nurodytas asmuo kaip pasirašęs ją už pradinę skolininkę UAB „Kalchas“ ir naująją skolininkę UAB „Autokalchas“ B. M. yra miręs. Atsakovas teismo posėdyje paaiškino, kad būtent V. A., būdamas generaliniu sekretoriumi, buvo atsakingas už sutarčių sudarymą ir jų vykdymą, jis derino skolų klausimus su B. M. ir priėmė su šiomis skolomis susijusius sprendimus. Kadangi Sutarties originalo byloje nėra, šis sandoris negali būti laikomas sudarytas rašytine forma, o įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti (CK 1.93 straipsnio 2 dalis).
11.4. Ta aplinkybė, kad atsakovas pasirašė 2011 m. spalio 27 d. tarpusavio įsipareigojimų užskaitymo sutartį, neįrodo, kad atsakovas pasirašė ir ginčo Sutartį. Kasacinis teismas šioje byloje išaiškino, kad minėta aplinkybė tik patvirtina išvadą, jog sprendimus dėl sandorių priėmė V. A., o A. D. tik atliko įgaliotinio funkciją.
11.5. Teismas nepagrįstai darbdavio paaiškinimus laikė patikimesniu įrodymu nei silpnesnės darbo santykių šalies – darbuotojo, kuris buvo ir Asociacijos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas, paaiškinimus. Kilusias abejones dėl tam tikrų aplinkybių egzistavimo teismas turėjo vertinti darbuotojo, o ne darbdavio naudai.
11.6. Teismas nepagrįstai konstatavo atsakovo neteisėtus veiksmus, nes atsakovui negali kilti atsakomybė už tų funkcijų, kurios yra pavestos valdymo organams, (ne)vykdymą. Ieškovė nenurodė ir neįrodinėjo, kokių konkrečių darbo funkcijų neatliko ar netinkamai atliko atsakovas, kokius darbo teisės pažeidimus jis padarė, kokių kitų darbo santykius reglamentuojančių įstatymų, norminių, lokalinių teisės aktų nuostatas jis pažeidė. Prezidiumo sutikimas reikalingas ne visiems generalinio sekretoriaus sudaromiems sandoriams, kurių suma viršija 20 tūkst. Lt, bet tik tiems, kuriais Asociacija perka paslaugas, medžiagas ar kitus dalykus. Byloje nėra pateiktas prezidiumo nutarimas, o teismas nepagrįstai vadovavosi prezidiumo posėdžio protokolu, kuris yra tik procedūrinis dokumentas, be to, šiuo atveju pateiktas ne originalaus dokumento nuorašas, neatitinkantis formos reikalavimų, nėra įrodymų, kad atsakovas su šiuo dokumentu buvo supažindintas. Pagal savo darbines funkcijas atsakovas su Asociacijos skolininkais, skolų išieškojimu nedirbo.
11.7. Teismas, spręsdamas dėl žalos padarymo ieškovei, nepagrįstai vadovavosi vien tik pradinės ir naujosios skolininkės balansais, kurie sudaromi apskaitos tikslais, o ne žalos dydžiui nustatyti. UAB „Autokalchas“ buvo normaliai dirbanti ir funkcionuojanti įmonė, kuri dalyvavo Asociacijos veikloje, mokėjo nario mokesčius, pirko brangias TIR knygeles, naudojosi kitomis Asociacijos paslaugomis. Tuometinis šios įmonės vadovas B. M. ruošėsi 2014 m. vykusiems rinkimams į Asociacijos prezidiumo narius, kuriais galėjo būti tik tie asmenys, kurių vadovaujamos įmonės nebuvo skolingos Asociacijai. Po Sutarties sudarymo UAB „Autokalchas“ veikė dar du metus, turėjo daug turto, atlygino dalį Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Teismas nesiaiškino aplinkybių, susijusių su UAB „Autokalchas“ bankroto priežastimis. Bankrotą galėjo lemti ne Sutarties sudarymas, o staigi ilgamečio vadovo mirtis ar kitos priežastys. Pradinei skolininkei UAB „Kalchas“, kurios finansinė padėtis neva buvo geresnė, 2018 m. birželio 27 d. taip pat iškelta bankroto byla.
11.8. Ieškovė galėjo išsiieškoti skolą tiek iš pradinės skolininkės (iki Sutarties sudarymo), tiek iš skolos perėmėjos (dar du metus po Sutarties sudarymo), tačiau pati laiku to nepadarė. Todėl Sutarties sudarymas neturėjo jokio priežastinio ryšio su ieškinyje nurodytos žalos atsiradimu.
11.9. Teismas nepagrįstai konstatavo atsakovo tyčinę kaltę. Byloje neįrodyta, kad atsakovas pasirašė sutartį, todėl šiuose veiksmuose nėra atsakovo kaltės. Teismo nurodytos aplinkybės, kad atsakovas ilgą laiką Asociacijoje užėmė svarbias pareigas, buvo gerai susipažinęs su Asociacijos veikla, buvo atsakingas už Asociacijos finansus; kad Sutartis buvo sudaryta, kai buvo pavaduojamas generalinis sekretorius, neįrodo atsakovo siekio padaryti žalą ieškovei. Ieškovė neįrodė, kad Sutartis buvo naudinga atsakovui ar jis būtų suinteresuotas jos sudarymu ir nuslėpimu.
12. Ieškovė Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ atsiliepime prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą; atmesti apelianto prašymą dėl naujų įrodymų priėmimo; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos atsikirtimus:
12.1. Teismas atsakovo veiksmus vertino pagal kasacinio teismo išaiškinimus, o būtent pagal DK normas. Apeliantas konkrečiai nenurodo, ką pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti arba ko neįvertino. Sprendimas įgalioti asmenį pasirašyti konkretų sandorį negali būti tapatinamas su atsakomybe už konkrečius veiksmus, kuriems joks įgaliojimas nebuvo gautas ir (ar) kurie atlikti viršijus įgaliojimus.
12.2. Apeliantas anksčiau šioje byloje nesirėmė argumentu dėl bylos nutraukimo CPK 293 straipsnio 2 punkto pagrindu, todėl tokiomis aplinkybėmis apeliacinis skundas negali būti grindžiamas (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Šioje byloje taikytina DK redakcija, kurios 295 straipsnio 2 dalies 5 punkte buvo nustatyta, kad nesikreipiant į darbo ginčų komisiją, tiesiogiai teismuose nagrinėjami ginčai, kai darbo santykiai tarp darbdavio ir darbuotojo yra nutrūkę. Ieškovė kreipėsi į teismą po atsakovo atleidimo iš Asociacijoje užimamų pareigų, todėl neturėjo pareigos kreiptis į ikiteisminę ginčų nagrinėjimo instituciją.
12.3. Apelianto keliami klausimai dėl Sutarties pasirašymo teismų jau išnagrinėti ir nėra susiję su klausimais, dėl kurių byla buvo grąžinta nagrinėti iš naujo. Teismas, remdamasis įrodymų pusiausvyros ir tikimybių principu, pagrįstai pripažino, kad Sutartį pasirašė atsakovas. Teismas vadovavosi ne tik trečiojo asmens V. A. paaiškinimais, bet ir paties atsakovo teiginiais, kitomis faktinėmis aplinkybėmis.
12.4. Atsakovo veiksmai vertintini kaip darbuotojo, todėl neturi reikšmės aplinkybės, susijusios su tuo, ar atsakovas buvo supažindintas su generalinio sekretoriaus pareiginėmis instrukcijomis ar kitais lokaliniais teisės aktais, reglamentuojančiais generalinio sekretoriaus teises ir pareigas. Atsakovas, būdamas įgaliotu asmeniu pavaduoti generalinį sekretorių jo komandiruotės metu, be kita ko, tokio įgaliojimo pagrindu veikdamas ne pirmą kartą, neabejotinai suvokė savo kaip darbuotojo pareigą veikti įgaliotojo interesais, nedarant žalos ir šios pareigos suvokimui nebūtina žinoti jokių specialių teisės aktų reikalavimų. Tokį elgesį diktavo tiek atsakovo turimas išsilavinimas, patirtis Asociacijoje, tiek bendra verslo praktika. Atsakovas neįrodė jokių aplinkybių, dėl kurių apskritai reikėjo skubos tvarka sudaryti tokį sandorį, nesitariant su jokiais atsakingais Asociacijos subjektais.
12.5. UAB „Autokalchas“ du metus iki Sutarties sudarymo patyrė beveik milijoną litų siekiančius nuostolius, balanso duomenys rodė, kad ši bendrovė nėra tinkamas subjektas skolai perkelti. 2014 m. rugpjūčio 19 d. UAB „Autokalchas“ iškelta bankroto byla, todėl ieškovei negrąžinta skolos dalis teismo pagrįstai pripažinta ieškovės nuostoliais.
12.6. Ieškovei apie sudarytą Sutartį tapo žinoma tik iškėlus UAB „Autokalchas“ bankroto bylą. Kita vertus, Asociacija yra esminė ir kone vienintelė minėtos bendrovės kreditorė, todėl net ir sužinojus anksčiau apie Sutartį, skolą išsiieškoti nebūtų buvę galimybės dėl minėtos bendrovės sunkios finansinės padėties. Prezidiumo sutikimas buvo būtinas, nes UAB „Autokalchas“ skola susidarė dėl prekių / paslaugų teikimo. UAB „Kalchas“ finansinė padėtis reikšminga Sutarties sudarymo metu, o ne praėjus 6 metams.
12.7. Atsakovo veiksmų pobūdis rodo, kad jis suprato Sutarties esmę, ja sukeliamus padarinius ir tokių siekė. Būtent atsakovas turėjo pateikti įrodymus, kurie patvirtintų tokio sandorio sudarymo poreikį, o tuo pačiu paneigtų įtarimus dėl galimų savarankiškų interesų tenkinimo ir galimos naudos iš to gavimo. Todėl teismas pagrįstai konstatavo atsakovo tyčinį veikimą sudarant Sutartį.
13. Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje nenustatyta absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindai.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
15. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
16. Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus (darbo ginčų komisijos atsakymą ir Asociacijos prezidiumo darbo reglamentą), kuriais grindžia skunde nurodytas aplinkybes. Apelianto teigimu, aplinkybes, kurias patvirtina šie įrodymai, pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti savo iniciatyva, nes ginčas kyla iš darbo teisinių santykių, o tokiose bylose teismas turi būti aktyvus. Tačiau apeliantas nenurodo jokių priežasčių, dėl kurių jis negalėjo pateikti šių įrodymų anksčiau. Nors minėti įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija juos priima, nes ieškovė dėl jų pasisakė atsiliepime į apeliacinį skundą, taigi, bylos nagrinėjimas dėl to nėra užvilkinamas.
Dėl vadovavimosi kasacinio teismo išaiškinimais ir įrodymų vertinimo, iš naujo nagrinėjant bylą
17. Apelianto skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas po to, kai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartimi buvo panaikinti ankstesni šioje byloje priimti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai ir byla perduota iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos Nr. 3K-3-460-421/2018).
18. Kasacinis teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad atsakovui negali būti taikoma atsakomybė CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu jam nesant nei pagal galiojančią tvarką paskirtu laikinu Asociacijos vadovu, nei jos de facto vadovu. Tačiau kasacinis teismas pripažino, kad atsakovo veiksmai vertintini (faktinio ieškinio pagrindo aplinkybės kvalifikuotinos) pagal darbo teisės normas, reglamentuojančias materialinės atsakomybės darbuotojui taikymą (Darbo kodekso, galiojusio nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d., XVII skyrius).
19. Pagal CPK 362 straipsnio 2 dalį, kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė šią normą.
20. Apeliaciniame skunde cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutarties dalis, kurioje konstatuota, kad „sprendimus dėl sandorių priėmė V. A., o A. D. atliko tik įgaliotinio funkciją. <…> už sprendimą įgalioti asmenį pasirašyti konkretų sandorį atsako Asociacijos vadovas, o ne darbuotojas, nes valdymo funkcijos perduoti negalima“. Šią išvadą kasacinis teismas padarė spręsdamas, kad atsakovui, laikinai pavadavusiam Asociacijos vadovą, šiuo atveju negali būti taikoma civilinė atsakomybė CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu. Tačiau minėtas kasacinio teismo išaiškinimas nepaneigia galimybės taikyti apeliantui materialinę atsakomybę. Pažymėtina, kad byla buvo grąžinta nagrinėti iš naujo būtent dėl to, kad bylą nagrinėję teismai neištyrė ir neįvertino DK normoms, reglamentuojančioms materialinę atsakomybę, taikyti reikšmingų faktinių aplinkybių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutarties 30 punktą).
21. Atmestinas apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, jo atsakomybę vertino ne darbo (materialinės), bet civilinės teisės prasme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutarties 29 punkte nurodytas kasacinio teismo praktikoje suformuotas išaiškinimas, kad nustatant darbuotojo materialinės atsakomybės sąlygas gali būti taikomos CK normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, pirmosios instancijos teismas nustatė visas būtinas atsakovo materialinės atsakomybės sąlygas.
22. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo nutraukti bylą CPK 293 straipsnio 2 punkto pagrindu, t. y. dėl to, kad ieškovė nesilaikė privalomos išankstinės ginčo nagrinėjimo tvarkos (per 3 mėnesių terminą nesikreipė į darbo ginčų komisiją) ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti. Pagal ieškinio pareiškimo metu galiojusios redakcijos DK 295 straipsnio 2 dalies 5 punktą, nesikreipiant į darbo ginčų komisiją, tiesiogiai teismuose nagrinėjami ginčai, kai darbo santykiai tarp darbdavio ir darbuotojo yra nutrūkę. Byloje nustatyta, kad ieškinys apeliantui šioje byloje pareikštas jau po jo atleidimo iš Asociacijos. Be to, ieškovė atsiliepime teisingai nurodo, kad apeliantas pirmosios instancijos teisme nesirėmė argumentu dėl bylos nutraukimo CPK 293 straipsnio 2 punkto pagrindu, todėl tokiomis aplinkybėmis apeliacinis skundas negali būti grindžiamas (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina ir tai, kad kasacinis teismas, grąžindamas bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, taip pat nenurodė spręsti bylos nutraukimo klausimą minėtu pagrindu.
23. Tas pats pasakytina ir dėl apelianto argumentų, kuriais ginčijamos teismo išvados, kad atsakovas pasirašė Sutartį (nors byloje nėra pateiktas šio dokumento originalas ir dėl to negalima atlikti teismo ekspertizės). Šios pozicijos apeliantas laikėsi ir tada, kai byla pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose buvo nagrinėjama pirmąjį kartą. Kasacinis teismas, grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo, nekonstatavo jokių teismų padarytų įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų pažeidimų, nors apelianto kasacinis skundas, be kita ko, buvo grindžiamas ir šiais argumentais. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, labiau tikėtina, jog Sutartį pasirašė atsakovas, o ne joje nurodytas V. A. ar koks nors kitas asmuo (CPK 185 straipsnis).
24. Byloje nustatyta, kad atsakovas Sutarties sudarymo metu buvo paskirtas pavaduoti Asociacijos generalinį sekretorių V. A.. Taip pat nustatyta, kad juos siejo tokia darbo santykių praktika, kai atsakovas Asociacijos vardu pasirašydavo sutartis, nors jose buvo įrašomi generalinio sekretoriaus V. A. rekvizitai. Šią aplinkybę patvirtina teismo ekspertizės išvados, kad 2011 m. spalio 27 d. tarpusavio įsipareigojimų įskaitymo sutartyje tarp išspausdintų žodžių „LNVAA „Linava“ gen. sekretorius“ ir „V. A.“ pasirašė A. D.. Trečiasis asmuo V. A. taip pat patvirtino, kad jis pats Sutarties nepasirašinėjo, nederino ir neliepė atsakovui jos pasirašyti, apie Sutartį sužinojo po to, kai naujajai skolininkei UAB „Autokalchas“ buvo iškelta bankroto byla.
25. Apelianto teigimu, teismas negalėjo vadovautis trečiojo asmens V. A. paaiškinimais, nes jis turi tiesioginį suinteresuotumą šios bylos baigtimi. Teisėjų kolegija pažymi, kad paties apelianto pozicija yra prieštaringa, todėl kelia pagrįstų abejonių. Apeliantas teigia, kad jis nepasirašė Sutarties. Bet taip pat teigė, kad Sutartį pasirašė generalinio sekretoriaus V. A. nurodymu. Apelianto kaip silpnesnės darbo santykių šalies (darbuotojo) argumentas šiuo atveju atmestinas, atsižvelgiant į tai, kad pažeidimas padarytas jam pavaduojant generalinį sekretorių, kuris yra Asociacijos vienasmenis valdymo organas, vadovaujantis jos veiklai. Apelianto nurodyta CK 1.93 straipsnio 2 dalis nagrinėjamu atveju netaikytina, nes ginčas kilo ne dėl sandorio sudarymo apskritai, o dėl to, kas šį sandorį pasirašė kaip ieškovės atstovas.
Dėl neteisėtos veikos ir specialiųjų materialinės atsakomybės sąlygų
26. Materialinės atsakomybės sąlygos nustatytos DK 246 straipsnyje. Materialinė atsakomybė atsiranda, kai žala padaroma neteisėta veika (DK 246 straipsnio 2 punktas). Be to, pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu turi būti susiję darbo santykiais (DK 246 straipsnio 5 punktas), ir žalos atsiradimas turi būti susijęs su darbo veikla (DK 246 straipsnio 6 punktas).
27. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliantas, atstovaudamas ieškovei, t. y. pavaduodamas Asociacijos tuometinį generalinį sekretorių V. A., pasirašė Sutartį, dėl kurios ieškovė patyrė žalą (nuostolius). Kaip minėta, trečiasis asmuo V. A. teisme patvirtino, kad jis pats Sutarties nepasirašinėjo, nederino ir neliepė atsakovui jos pasirašyti bei tuo metu apie šį sandorį nieko nežinojo. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad apeliantas Sutartį pasirašė savo tiesioginio vadovo V. A. nurodymu (CPK 178 straipsnis). Apeliantas teigia, kad V. A. derino skolų klausimus su pradinės skolininkės UAB „Kalchas“ ir naujosios skolininkės UAB „Autokalchas“ tuometiniu vadovu B. M.. Tačiau apeliantas nepaaiškino, kodėl Sutartį reikėjo pasirašyti būtent tuo metu, kai Asociacijos generalinis sekretorius buvo tik kelias dienas trukusioje komandiruotėje.
28. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad Asociacijos prezidiumas 2012 m. vasario 21 d. posėdyje priėmė nutarimą, kad Asociacijos sekretoriatas gali pirkti prekes ir paslaugas, kurių pirkimo metinė kaina viršija 20 000 Lt, tik iš anksto gavęs prezidiumo sutikimą (1 t., b. l. 104–106). Pagal Sutartį buvo perkelta skola, kuri susidarė dėl prekių ir paslaugų pirkimo–pardavimo. Nors perkeltos skolos dydis keliolika kartų viršijo minėtą sumą, apeliantas, pavaduodamas generalinį sekretorių, neprašė Asociacijos prezidiumo leidimo sudaryti tokį sandorį. Be to, apeliantas neinformavo generalinio sekretoriaus ir prezidiumo apie sudarytą Sutartį.
29. Apeliantas teigia, kad prezidiumo posėdžio protokolas yra tik procedūrinis dokumentas, o prezidiumo nutarimas nėra pateiktas; kad ne originalaus dokumento nuorašas neatitinka formos reikalavimų; kad nėra įrodymų, jog atsakovas su šiuo dokumentu buvo supažindintas. Šie argumentai atmestini, nes iš minėto prezidiumo posėdžio protokolo matyti, kad apeliantas tame posėdyje dalyvavo, vadinasi, žinojo apie priimtą nutarimą.
30. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nurodytos aplinkybės patvirtina atsakovo kaip tuometinio ieškovės darbuotojo atliktus neteisėtus veiksmus, vykdant jam priskirtas darbo funkcijas, be kita ko, laikinai pavaduoti Asociacijos generalinį sekretorių. Apelianto argumentai nepaneigia teismo išvados, kad byloje įrodytos DK 246 straipsnio 2, 5, 6 punktuose nustatytos materialinės atsakomybės sąlygos.
Dėl žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo
31. Pagal Sutartį pradinės skolininkės UAB „Kalchas“ skola Asociacijai buvo perkelta naujajai skolininkei UAB „Autokalchas“, kuri vėliau bankrutavo ir šiuo metu yra pasibaigusi bei išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Po Sutarties sudarymo pradinė skolininkė UAB „Kalchas“ grąžino ieškovei dalį skolos, o likusios skolos, t. y. 147 411,87 Eur ieškovei iš pasibaigusios ir išregistruotos BUAB „Autokalchas“ atgauti nebėra jokių galimybių. Todėl teismas pagal DK 246 straipsnio 1 punktą pagrįstai minėtą negrąžintos skolos sumą pripažino ieškovės patirta žala (nuostoliais).
32. Nurodyto dydžio žalos atsiradimą ieškovei lėmė atsakovo neteisėta veika, t. y. Sutarties sudarymas su minėtomis bendrovėmis neturint nei tiesioginio vadovo – Asociacijos generalinio sekretoriaus nurodymo, nei Asociacijos prezidiumo leidimo sudaryti tokį sandorį ir apie tai jų neinformavus. Tai sudaro pagrindą konstatuoti ir esantį priežastinį ryšių tarp atsakovo neteisėtos veikos bei žalos atsiradimo ieškovei (DK 246 straipsnio 3 punktas).
33. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad teismas turėjo nustatyti ir įvertinti UAB „Autokalchas“ bankroto priežastis. Tokios aplinkybės nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir jos bet kokiu atveju nepaneigtų teismo išvadų dėl minėtų materialinės atsakomybės sąlygų buvimo. Apelianto argumentas, kad ieškovė galėjo išsiieškoti skolą dar du metus po Sutarties sudarymo, taip pat atmestinas. Kaip minėta, byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad apeliantas informavo Asociacijos generalinį sekretorių ar prezidiumą apie minėto sandorio sudarymą. Ieškovė teigia, kad apie Sutartį tapo žinoma jau po bankroto bylos skolos perėmėjai UAB „Autokalchas“ iškėlimo.
Dėl kaltės
34. Materialinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti pažeidėjo (šiuo atveju – darbuotojo) kaltę (DK 246 straipsnio 4 punktas). Minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutarties 29 punkte nurodyta, kad nagrinėjamu atveju ieškovei tenka procesinė pareiga įrodyti atsakovo kaltės faktą materialinei atsakomybei kilti, o nuo kaltės formos priklauso darbuotojo materialinės atsakomybės apimtis – nustačius darbuotojo tyčią, jam taikoma visiška materialinė atsakomybė, o neatsargumą – ribota trijų vidutinių darbuotojo atlyginimų dydžio atsakomybė, išskyrus DK nustatytus atvejus (DK 254, 255 straipsniai).
35. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas privalo atlyginti visą ieškovės nurodytą sumą, nes žalą padarė tyčia (DK 255 straipsnio 1 punktas). Teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovas Asociacijoje (ir jos kontroliuojamoje bendrovėje) ilgą laiką užėmė svarbias pareigas – buvo sekretorius ekonomikai ir finansams – vyriausiasis finansininkas bei valdybos narys, buvo gerai susipažinęs su Asociacijos veikla, atsakingas už jos finansus, yra įgijęs ekonomisto išsilavinimą, todėl turėjo suprasti skolos perkėlimo sutarties padarinius ir rizikas. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad atsakovas Sutartį sudarė paskirtas keturioms dienoms pavaduoti Asociacijos generalinį sekretorių, nesikreipė į Asociacijos prezidiumą dėl išankstinio leidimo sudaryti tokį sandorį, iš esmės nuslėpė nuo darbdavio, kad buvo sudarytas toks nuostolingas sandoris.
36. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pateikti įrodymai nesudaro pagrindo konstatuoti apelianto tyčios dėl padaryto pažeidimo. Apeliaciniame skunde teisingai nurodyta, kad ieškovė, reikalaudama taikyti visišką materialinę atsakomybę, turi įrodyti, kad atsakovas siekė padaryti žalą Asociacijai. Ieškovės teigimu, apeliantas, sudarydamas Sutartį, turėjo įvertinti kontrahentų finansinių atskaitomybių duomenis, pagal kuriuos pradinės skolininkės UAB „Kalchas“ finansinė padėtis tuo metu buvo žymiai geresnė nei naujosios skolininkės UAB „Autokalchas“. Pažymėtina, kad VĮ Registrų centrui pateiktų UAB „Autokalchas“ 2011 m. balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos duomenų neužtenka, kad būtų galima konstatuoti šios bendrovės nemokumą Sutarties sudarymo momentu. UAB „Autokalchas“ bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi, taigi, naujoji skolininkė pripažinta nemokia po Sutarties sudarymo praėjus daugiau nei dvejiems metams. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas jau sudarydamas Sutartį žinojo, jog UAB „Autokalchas“ negrąžins perimtos skolos Asociacijai.
37. Byloje nustatyta, kad apeliantas nepranešė apie sudarytą Sutartį nei Asociacijos generaliniam sekretoriui, kurį pavadavo sudarydamas šį sandorį, nei Asociacijos prezidiumui, į kurį turėjo kreiptis dėl išankstinio leidimo sudaryti tokį sandorį. Tačiau byloje neįrodyta, kad apeliantas tyčia siekė nuslėpti nuo darbdavio minėto sandorio sudarymo faktą (paslėpė ar sunaikino originalų Sutarties egzempliorių ar atliko kokius nors kitokius veiksmus, dėl kurių ieškovė negalėjo anksčiau sužinoti apie šį sandorį).
38. Ieškovei nepateikus minėtas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantas, sudarydamas Sutartį, tokiais savo veiksmais tyčia siekė padaryti žalą ieškovei (CPK 178, 185 straipsniai). Dėl netinkamai nustatytos apelianto kaltės formos ginčas išspręstas neteisingai. Nenustačius jokių DK 255 straipsnyje nurodytų išimčių, darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio (DK 254 straipsnis). Iš byloje pateiktos apelianto darbo sutarties ir jos pakeitimų matyti, kad nuo 2011 m. gruodžio 2 d. apeliantui nustatytas 13 500 Lt mėnesinis darbo užmokestis (1 t., b. l. 81). Duomenų, kad iki pažeidimo padarymo (t. y. Sutarties sudarymo) apelianto darbo užmokesčio dydis keitėsi, byloje nėra. Todėl laikytina, kad apelianto vidutinis trijų mėnesių darbo užmokestis ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso sudarė 40 500 Lt (11 729,61 Eur). Kadangi pirmosios instancijos teismo priteistas žalos atlyginimas viršija apelianto trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydį, tai sudaro pagrindą apeliacinės instancijos teismui pakeisti šią skundžiamo sprendimo dalį, sumažinant iš apelianto priteistą žalos atlyginimo sumą iki 11 729,61 Eur ir už šią sumą priteisiant procesines 5 proc. metines palūkanas.
Dėl žyminio mokesčio grąžinimo ir bylinėjimosi išlaidų perskirstymo
39. Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami darbuotojai bylose dėl visų reikalavimų, atsirandančių iš darbo teisinių santykių. Kasaciniam teismui ginčo teisinius santykius kvalifikavus kaip kylančius iš darbo teisės, yra pagrindas tenkinti apelianto prašymą dėl jo sumokėtų žyminių mokesčių grąžinimo. Apeliantas sumokėjo 1 974 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant pirmąjį kartą (3 t., b. l. 132). Už kasacinį skundą sumokėtas 2 081 Eur žyminis mokestis (3t., b. l. 168, 178). Iš viso apeliantui grąžintina 4 055 Eur žyminio mokesčio suma. Pažymėtina, jog žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) remdamasi teismo nutartimi (CPK 87 straipsnio 3 dalis). Norėdamas susigrąžinti žyminį mokestį, asmuo turi pateikti prašymą grąžinti (įskaityti) permoką (skirtumą) ar nepagrįstai išieškotas sumas (FR0781 forma) ir įsiteisėjusią nutartį dėl žyminio mokesčio grąžinimo. Tai galima padaryti elektroniniu būdu adresu www.vmi.lt paskyroje „Mano VMI“ arba, jeigu nėra galimybės prašymo teikti elektroniniu būdu, jį galima pateikti atvykus į bet kurios apskrities VMI aptarnavimo skyrių.
40. Pakeitus skundžiamą sprendimą, atitinkamai pakeistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Kadangi ieškovės pareikštas ieškinys tenkinamas iš dalies, tokiu atveju bylinėjimosi išlaidos ieškovei priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
41. Ieškovė, atsisakiusi dalies ieškinio, prašė priteisti 147 411,87 Eur sumą, o teismas priteisia 11 729,61 Eur sumą, todėl ieškovės patenkintų reikalavimų dalis sudaro 7,95 proc., o atmestų – 92,05 proc.
42. Ieškovė už ieškinį sumokėjo 2 632 Eur žyminį mokestį. Bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose pirmąjį kartą, konstatuota, kad ieškovei priteistinos išlaidos už advokato teisines paslaugas: pirmosios instancijos teisme 6 981,04 Eur, apeliacinės instancijos teisme 1 062,88 Eur. Duomenų apie ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas bylą nagrinėjant kasaciniame teisme ir iš naujo pirmosios instancijos teisme nepateikta. Taigi, iš viso ieškovei maksimaliai šioje byloje galėjo būti priteista 10 675,92 Eur (2 632 Eur + 6 981,04 Eur + 1 062,88 Eur) bylinėjimosi išlaidų. Pakeičiant sprendimą ir iš dalies patenkinant ieškinį, ieškovei iš atsakovo priteistina 848,73 Eur (10 675,92 Eur × 7,95 proc.) bylinėjimosi išlaidų.
43. Atsakovas pagal byloje pateiktus duomenis sumokėjo 300 Eur už ekspertizės atlikimą (1 t., b. l. 172), už advokato teisines paslaugas (atėmus išlaidas už priešieškinio, kuris buvo atsiimtas, parengimą) bylą nagrinėjant pirmąjį kartą pirmosios instancijos teisme patyrė 1 120 Eur (2 t., b. l. 121–134), apeliacinės instancijos teisme – 1 920 Eur (3 t., 117–119), kasaciniame teisme –2 000 Eur (3 t., b. l. 199–203) išlaidų. Pastarųjų išlaidų dydis, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – Rekomendacijos), atsižvelgiant į tai, kad atsakovui atstovavo ta pati advokatė, kuri dalyvavo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atitinkamai mažintinas iki 1 969,44 Eur. Taigi, iš viso atsakovui iš ieškovės maksimaliai šioje byloje galėtų būti priteista 5 309,44 Eur (300 Eur + 1 120 Eur + 1 920 Eur + 1 969,44 Eur) bylinėjimosi išlaidų. Pakeičiant sprendimą ir atmetant dalį ieškinio reikalavimų, atsakovui iš ieškovės priteistina 4 887,33 Eur (5 309,44 Eur × 92,05 proc.) bylinėjimosi išlaidų.
44. Pagal pateiktus duomenis, už atsiliepimo į šį atsakovo apeliacinį skundą parengimą ieškovė patyrė 4 300,14 Eur išlaidų (4 t., b. l. 109–116). Šios išlaidos, vadovaujantis Rekomendacijomis, mažintinos iki 1 250,21 Eur. Ieškovei iš atsakovo priteistina 99,39 Eur (1 250,21 Eur × 7,95 proc.) šių išlaidų dalis proporcingai atmestų apelianto reikalavimų daliai.
45. Atsakovas už šio apeliacinio skundo parengimą patyrė 2 200 Eur išlaidų (4 t., b. l. 97–101). Šios išlaidos, vadovaujantis Rekomendacijomis, atsižvelgiant į tai, kad atsakovui atstovavo ta pati advokatė, kuri dalyvavo bylą nagrinėjant iš naujo pirmosios instancijos teisme, mažintinos iki 1 634,89 Eur. Atsakovui iš ieškovės priteistina 1 504,91 Eur (1 634,89 Eur × 92,05 proc.) šių išlaidų dalis proporcingai patenkintų apelianto reikalavimų daliai.
46. Pagal bylos duomenis, teismų patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš viso sudaro 47,17 Eur. Kadangi atsakovas atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, šios išlaidos valstybei priteistinos iš ieškovės proporcingai atmestai jos ieškinio reikalavimų daliai, t. y. 43,41 Eur (CPK 96 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 12 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas visiškai ir šalims paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, pakeisti ir šią sprendimo dalį išdėstyti taip:
„Ieškinį patenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovo A. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 11 729,61 Eur (vienuolika tūkstančių septynis šimtus dvidešimt devynis eurus 61 ct) žalos atlyginimo, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą (11 729,61 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2015 m. gruodžio 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 848,73 Eur (aštuonis šimtus keturiasdešimt aštuonis eurus 73 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovės Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ (juridinio asmens kodas 121053434) naudai.
Kitą ieškinio dalį atmesti.
Priteisti iš ieškovės Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ (juridinio asmens kodas 121053434) 4 887,33 Eur (keturis tūkstančius aštuonis šimtus aštuoniasdešimt septynis eurus 33 ct) bylinėjimosi išlaidų atsakovo A. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.
Priteisti iš ieškovės Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ (juridinio asmens kodas 121053434) 43,41 Eur (keturiasdešimt tris eurus 41 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai.“
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo A. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 99,39 Eur (devyniasdešimt devynis eurus 39 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovės Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ (juridinio asmens kodas 121053434) naudai.
Priteisti iš ieškovės Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ (juridinio asmens kodas 121053434) 1 504,91 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus keturis eurus 91 ct) bylinėjimosi išlaidų atsakovo A. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.
Grąžinti atsakovui A. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 4 055 Eur (keturis tūkstančius penkiasdešimt penkis eurus) žyminio mokesčio sumą, sumokėtą 2018 m. vasario 26 d. mokėjimo nurodymu Nr. 551 (1 974 Eur), 2018 m. balandžio 10 d. mokėjimu Nr. 2066 (1 974 Eur) ir 2018 m. liepos 10 d. mokėjimu Nr. 2110 (107 Eur).
Teisėjai Artūras Driukas
Asta Radzevičienė
Vigintas Višinskis