Baudžiamoji byla Nr. 2K-198-942/2015
Teisminio proceso Nr. 1-30-9-00331-2013-6
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.26.2.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. balandžio 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Vytauto Masioko ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,
sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,
dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,
vertėjai Loretai Kireilytei,
nuteistajam A. T. (A. T.),
nuteistojo gynėjui advokatui Andriui Marapolskui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. T. (A. T.) gynėjo advokato Andriaus Marapolsko kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžio, kuriuo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 18 d. nuosprendis, kuriame A. T. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: A. T. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda. Nustatyta, kad nuteistasis A. T. paskirtą baudą turi sumokėti į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą per du mėnesius nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos.
Iš A. T. nukentėjusiajam E. P. priteista 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 2500 Lt turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Aurelijaus Gutausko pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, nuteistojo ir jo advokato, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
A. T. nuteistas už tai, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: 2013 m. gegužės 15 d., apie 18 val., viešoje vietoje – čiuožyklos rūbinėje, esančioje prekybos centre „Akropolis“, Klaipėdoje, Taikos pr. 61, įžūliais veiksmais – tyčia galva smogdamas E. P. į smakrą, po to apkabindamas jį per liemenį bei nustumdamas ir parversdamas ant suolelio, padarė jam poodinę kraujosruvą smakro priekiniame paviršiuje, linijinius odos nubrozdinimus kaklo dešiniame šoniniame paviršiuje, dešinės plaštakos III piršto srityje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei taip sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Nuteistojo A. T. gynėjas advokatas Andrius Marapolskis kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas, paremtas prielaidomis ir abejonėmis, priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 369 straipsnio 2 dalis), padarius esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis) bei nukrypus nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos.
Pasak gynėjo, apeliacinės instancijos teismas padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 20 straipsnio 2 ir 5 dalių, 44 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 2 dalies) pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai, nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismo išvada apie būtinųjų BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių buvimą A. T. veiksmuose logiškai neišplaukia iš byloje surinktų faktinių duomenų visumos, o šio teismo argumentacija yra prielaidų pobūdžio, paini ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadų, kad nusikalstama veika nebuvo padaryta.
Pirmosios instancijos teismas A. T. veiksmų nelaikė nei „įžūliais“ BK 284 straipsnio 1 dalies prasme, nei pavojingais baudžiamojo įstatymo požiūriu. Šis teismas nustatė, kad A. T. ir E. P. konflikto iniciatorius buvo nukentėjusysis E. P., kuris A. T. sudavė per ranką ir alkūne į pilvą, todėl A. T. veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios pažeisti viešąją tvarką ir sutrikdyti visuomenės rimtį. Teismas patikimais įrodymais pripažino kaltinamojo A. T. ir liudytojų J. M., G. A., A. Š. parodymus, nes nenustatė, kad šiuos liudytojus bei kaltinamąjį A. T. sietų artimi tarpusavio ryšiai ir šių asmenų suinteresuotumo bylos baigtimi. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo dar iki įvykio buvo susiklostę nedraugiški bei įtempti tarpusavio santykiai.
Pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitiko BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas yra nevisapusiškas, neišsamus, nes apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo ir, priimdamas visiškai priešingą nuosprendį, rėmėsi tais pačiais įrodymais, kaip ir pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismo atlikta įrodymų analizė rodo, kad šis teismas išdėstė abejones dėl liudytojų G. A., A. Š., J. M. parodymų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, patikimumo. Esant tokioms aplinkybės, gynėjo nuomone, apeliacinės instancijos teismas turėjo atlikti įrodymų tyrimą ir išsiaiškinti visas aplinkybes (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Teismai tuos pačius įrodymus traktavo kaip pagrindžiančius absoliučiai priešingas išvadas – dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, dėl A. T. ir E. P. tarpusavio santykių ir konflikto pradžios, dėl E. P. veiksmų prieš A. T. ir dėl A. T. veiksmų plekšnojant pralaimėjusios komandos vaikams (tai galbūt ir buvo pretekstas E. P. pradėti veiksmus prieš A. T.). Ši aplinkybė, anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo nebuvo įvertinta, nors dauguma liudytojų patvirtino, kad būtent po šių A. T. veiksmų aktyvių veiksmų ėmėsi nukentėjusysis E. P.. A. T. teigė, kad taip elgėsi iš draugiškumo, norėdamas paguosti vaikus. Su tuo sutiko pirmosios instancijos teismas, o apeliacinės instancijos teismas, priešingai, nuosprendyje konstatavo, kad tokie veiksmai vaikams yra nemalonūs, ir sutiko su nukentėjusiojo E. P. parodymais, jog „taip tapšnojant per šalmą girdisi zvimbimas“. Nė vienas ledo ritulį žaidęs vaikas byloje nebuvo apklaustas, todėl, pasak kasatoriaus, neaišku, kokie objektyvūs faktiniai duomenys gali patvirtinti šias nukentėjusiojo nurodomas aplinkybes. Gynėjo nuomone, apeliacinės instancijos teismas, nesurinkęs jokių naujų faktinių duomenų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas, negalėjo padaryti priešingų išvadų ir pripažinti A. T. kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nepagrindė ne tik tariamo A. T. „įžūlaus elgesio“, bet ir būtinojo subjektyviojo BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymio – tiesioginės tyčios. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad konflikto iniciatorius buvo E. P., atlikęs smurtinius veiksmus prieš A. T., o apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmas nukentėjusiajam E. P. galva smogė A. T.. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo A. T. tyčią preziumavo iškilusių padarinių – visuomenės rimties ir viešosios tvarkos sutrikdymo – atsiradimu, tačiau toks įrodinėjimo būdas, kasatoriaus nuomone, yra neleistinas. Neišsiaiškinęs E. P. ir A. T. tarpusavio santykių (tiksliau, nesutikęs su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šie santykiai yra įtempti), apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nepagrindė jų konflikto priežasties ir A. T. elgesio motyvų bei jo ketinimų. Pasak gynėjo, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio argumentai neįtikina ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, kad tyčios pažeisti viešąją tvarką ar sutrikdyti visuomenės rimtį A. T. neturėjo.
Kasatoriaus nuomone, kadangi A. T. veiksmai prieš nukentėjusįjį E. P. nebuvo įžūlūs ir jo veiksmuose nėra būtinojo inkriminuojamos nusikaltimo sudėties požymio – tiesioginės tyčios, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas A. T. kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, pažeidė BK 2 straipsnyje nustatytus baudžiamosios atsakomybės principus ir netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo bendrosios ir specialiosios dalies normas (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis).
Nuteistojo A. T. gynėjo advokato Andriaus Marapolsko kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasatorius netinkamą BK 284 straipsnio 1 dalies taikymą iš esmės grindžia tuo, kad, pasak jo, A. T. veiksmuose nebuvo įžūlaus elgesio požymių, be to, jo manymu, apeliacinės instancijos teismas neteisingai konstatavo, jog buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka.
Valstybės nustatytas teisinis reguliavimas įtvirtina, kad visuomenės narių bendrabūvio tvarka, žmonių bendravimas viešose erdvėse turi būti grindžiamas kultūros tradicijomis, pagarbos, tolerancijos principais. Asmens saugumas, moralinių–kultūrinių tradicijų apsauga ir dvasinis komfortas viešajame gyvenime yra socialinė vertybė, kuri valstybės ne tik skatinama ir puoselėjama, bet ir ginama atitinkamais teisės aktais, o įstatymo numatytais atvejais baudžiamosios teisės priemonėmis.
BK 284 straipsnyje numatyta atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, nuosavybė. Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) patyčios; 4) vandališki veiksmai. Nusikalstama veika paprastai pasireiškia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas ar visuotinai priimtų elgesio taisyklių nepaisymas. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan.
Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 284 straipsnio 1 dalį veikos požymių nepakanka, reikia nustatyti padarinius – realų visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-242/2011).
Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-416/2013, 2K-491/2013, 2K-303/2014, 2K-141/2015).
Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik remiantis kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, bet pirmiausia įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, trukmę, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatydamas, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-447/2012, 2K-437/2013).
Kasacinės instancijos praktikoje įžūlūs veiksmai asmeniui inkriminuojami paprastai tada, kai jie susiję su akivaizdžiu, demonstratyviu agresyvumu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-563/2009). Įžūlūs elgesys, grasinimai, patyčios arba vandališki veiksmai visada demonstruoja nepagarbą aplinkiniams, tačiau nebūtinai sukelia padarinius – t. y. visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą.
Pažymėtina, jog sprendžiant veikos nusikalstamumo klausimą būtina atsižvelgti į konkrečios veikos pobūdį ir įvertinti kaltininko veiksmų ypatybes, intensyvumą, trukmę, nukentėjusiųjų asmenybę, viešosios vietos specifiką (pvz., dėl susiklosčiusių tradicijų rimties ir tvarkos laikymosi reikalavimai būna griežtesni oficialių iškilmių, ceremonijų, kulto apeigų ir pan. vietose, tuo tarpu sporto renginiuose, buitinio bendravimo vietose, neformaliuose susibūrimuose elgesio normos nėra tokios griežtos) ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-160/2013, 2K-171/2015).
Nagrinėjamoje byloje A. T. apeliacinės instancijos teismo nuteistas už tai, kad viešojoje vietoje (čiuožyklos rūbinėje, esančioje prekybos centre „Akropolis“) dėl menkavertės priežasties naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį E. P., stebint ledo ritulio varžybose dalyvavusiems vaikams bei jų tėvams. Tokiu savo elgesiu A. T. sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Atkreiptinas dėmesys, kad šioje baudžiamojoje byloje E. P. treniruojami vaikai, pasibaigus ledo ritulio varžyboms (pralaimėję šias varžybas), ėjo į persirengimo rūbinę, o A. T., būdamas priešininkų komandos vieno iš dalyvių tėvu, einantiems pro jį keliems vaikams tapšnojo per petį ar šalmą, sakydamas, kad jie „šaunuoliai“.
Pažymėtina, kad bet koks sportas – labai emocinga veikla. Jausmus, kuriuos sukelia varžybos, išgyvena ne tik sportininkai, jų treneriai, bet ir žiūrovai. Emocijos tai savotiška žmogaus sąveikos su aplinka atspindėjimo forma, per kurią žmogus išreiškia savo pažinimą, patiria pasitenkinimą arba nepasitenkinimą, džiaugsmą ar liūdesį, susižavėjimą arba baimę ir pan.
Sportinių veiksmų emocionalumą sukuria pačios varžybos, šių veiksmų dinamika, tarpusavio kovos situacijos, didžiulė įtampa įveikiant sunkumus. Šios sąlygos, kai vyksta įnirtinga sportinė kova, patiems sportininkams, jų treneriams ir žiūrovams sukuria stiprius, intensyvius išgyvenimus. Sportui būdinga didelė emocijų dinamika, jų kaita, kuri išlieka tam tikrą laiką ir pasibaigus varžyboms.
Taigi, teisėjų kolegija pažymi, kad tokioje situacijoje pirmiausia būtina atsižvelgti į kontekstą, kuriame reiškėsi A. T. ir E. P. pykčio proveržis. A. T. elgesys – tapšnojimas keliems vaikams per pečius ar šalmus, šiems einant į persirengimo rūbinę pralaimėjus varžybas ir palydint juos padrąsinančiais žodžiais „šaunuoliai“, pirmosios instancijos teismo visiškai pagrįstai nebuvo pripažintas įžeidžiančiu ar provokuojančiu E. P.. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog konflikto iniciatorius buvo E. P., kuris neadekvačiai reagavo į tokius A. T. veiksmus su jo auklėtiniais ir atliko smurtinius veiksmus. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, vertindamas tuos pačius įrodymus, padarė priešingą išvadą, kad pirmas E. P. galva smogė A. T., vėliau jį pastūmė, sugriebęs už liemens stūmė link suolelio ir jie susikabinę nugriuvo ant jo. Kad vyko susistumdymas, patvirtina liudytojai A. Š. (T. 1, b. l. 12), I. K. (T. 1, b. l. 15–16), V. C. (T. 1, b. l. 118), J. M. (T. 1, b. l. 119). Tačiau tai, kad suduotas smūgis galva, E. P. parodė tik liudytojas D. N. (T. 1, b. l. 13). Esant tokiai situacijai, teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo atveju abiejų konflikto šalių elgesys sukėlė tarpusavio ginčus, pyktį bei agresiją, todėl buvo nepateisinamas ir netinkamas.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nukentėjusysis E. P. negalėjo tiksliai paaiškinti atsiradusių sužalojimų mechanizmo (kokiu būdu ir kuriuo konflikto su A. T. momentu atsirado šie sužalojimai). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad specialistas 2013 m. gegužės 16 d. išvadoje Nr. G 968/13(03) konstatavo, jog E. P. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (poodinė kraujosruva smakro priekiniame paviršiuje, linijiniai odos nubrozdinimai kaklo dešiniame šoniniame paviršiuje, dešinės plaštakos III piršto srityje) (T. 1, b. l. 11). Poodinė kraujosruva smakre E. P. galėjo susidaryti paveikus smakro sritį kietu buku daiktu, o linijiniai odos nubrozdinimai kakle, piršte – paveikus nurodytas kūno vietas aštriais daiktais, galbūt nagais. Tuo tarpu pats nukentėjęs E. P. parodė, kad A. T. jį pastūmė, sugriebęs už liemens stūmė link suolelio ir jie susikabinę nugriuvo ant jo (T. 1, b. l. 8–9). Apklaustas teisiamajame posėdyje E. P. taip pat patvirtino, kad A. T. jį tik stūmė, bet nesmūgiavo (T. 1, b. l. 98). Taigi tokiu būdu padarytas kaklo sužalojimas mažai tikėtinas. Be to, į policiją dėl sužalojimo E. P. kreipėsi tik kitą dieną po įvykio, t. y. gegužės 16 d. (T. 1, b. l. 4). Grumtynes matęs liudytojas J. M. parodė, kad kai A. T. ir E. P. atsikėlė, ant jų jokių sužalojimų nesimatė (T. 1, b. l. 120). Liudytojas G. A., kuris bandė konflikto dalyvius išskirti, parodė, kad jokių sužalojimų pas vyrus nematė (T. 1, b. l. 121). Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad E. P. sužalojimai galėjo atsirasti ir kitomis aplinkybėmis.
Šios baudžiamosios bylos kontekste svarbi ir konflikto tarp A. T. ir E. P. kilmė – asmeninio pobūdžio nesutarimai. Kad tarp A. T. ir E. P. vyko asmeninio pobūdžio konfliktas, patvirtina liudytoja I. K.. A. T. sūnus žaidžia „B” ledo ritulio komandoje, o E. P. treniruojamai „S“ komandai geriau sekasi žaisti, todėl jis pavydėjo, stengėsi pervilioti „S“ komandos žaidėjus į „B“ komandą (T. 1, b. l. 15–16). Liudytojas A. Š. parodė, kad tarp A. T. ir E. P. nuolat kilo žodiniai konfliktai (T. 1, b. l. 12). Liudytojas D. N. parodė, kad A. T. siūlė suburti naują komandą, nes nebuvo patenkintas trenerio darbu, o E. P. vadino šaltkalviu (T. 1, b. 1. 113). Kad tarp ledo ritulio mokyklų yra labai įtempti santykiai, patvirtino ir liudytoja V. C. (T. 1, b. l. 118). Liudytojas M. F. parodė, kad ledo ritulio klubai konkuruoja dėl finansų, kokybės, kiekybės (T. 1, b. l. 127).
Apskritai abi šio konflikto pusės yra konfliktiškos asmenybės. Kad A. T. yra konfliktiškas žmogus, mėgsta nurodinėti treneriams, patvirtina liudytojai A. Š. (T. 1, b. l. 12), D. N. (T. 1, b . l. 13), I. K. (T. 1, b. l. 15). Tuo tarpu E. P. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu 2012 m. gegužės 3 d. yra net nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (T. 1, b. l. 134–135). E. P. buvo nuteistas už tai, jog Klaipėdoje, prekybos centro „Akropolis“ ledo arenos rūbinėje matant grupei į treniruotę susirinkusių nepilnamečių vaikinų, du kartus kumščiu smogė nepilnamečiui nukentėjusiajam M. S. (savo treniruojamam auklėtiniui) į krūtinės sritį bei vieną kartą į veidą, padarydamas pastarajam nežymų sveikatos sutrikdymą (dėl nesumokėto mokesčio už treniruotes).
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos aplinkybes, kad toks A. T. elgesys truko trumpai – liudytojas A. Š. parodė, kad grumtynės truko kelias sekundes (T. 1, b. l. 110), liudytojas J. M. parodė, kad konfliktas truko 15–27 sekundes (T. 1, b. l. 119), nesukėlė žmonėms didelio išgąsčio, nebuvo kilusi sumaištis ar nutrauktas žmonių darbas (šioje baudžiamojoje byloje ledo ritulio varžybos buvo jau pasibaigusios) – ir nenustatyta kitų aplinkybių, kurios leistų pripažinti realų viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. T. nesutrikdė viešosios tvarkos ir rimties, yra teisinga.
Taigi tik iš tiesų intensyvius, agresyvius ir aplinkinius trikdančius veiksmus galima laikyti tiek pavojingais, kad už juos kiltų baudžiamoji atsakomybė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-171/2015). Konstatuotina, kad A. T. inkriminuoti veiksmai, nors ir pasireiškė netinkamu ir nepateisinamu elgesiu, tačiau nepasižymėjo ypatingu agresyvumu ir intensyvumu, truko neilgai ir nebuvo padaryta žala.
Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitiko BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes apėmė ne vien atskirų įrodymų (asmenų parodymų) analizę, bet ir susiejo teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų tarpusavio ryšį, buvo įvertinti parodymus davusių asmenų tarpusavio santykiai, asmeninis priešiškumas ir kitos reikšmingos įrodymų vertinimui aplinkybės.
Taip pat pažymėtina, jog šioje baudžiamojoje byloje 2013 m. gegužės 22 d. buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, nes nebuvo nustatyta, kad A. T. pradėjo muštynes, siekdamas sutrikdyti viešąją tvarką, todėl jo veikoje nenustatyta ir nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje, požymių (T. 1, b. l. 6).
A. T. veiksmai prieš E. P. atitinka BK 140 straipsnio požymius (fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas), todėl tokio pobūdžio byla gali būti nagrinėjama privataus kaltinimo tvarka (BK 407 straipsnis).
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas A. T. veiksmus pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, dėl to be pagrindo (BPK 329 straipsnio 2 punktas) panaikino pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas paliekant galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį be pakeitimų.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 4 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 18 d. išteisinamąjį nuosprendį be pakeitimų.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Vytautas Masiokas
Aurelijus Gutauskas