Administracinė byla Nr. P-32-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00126-2011-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. birželio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ ir atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos, J. I., B. C. ir uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ skundus atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant akcinei bendrovei „Vilniaus šilumos tinklai“, Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, dėl nutarimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjai Lietuvos nacionalinė vartotojų federacija (toliau – ir Federacija), B. C. ir J. I. (toliau kartu vadinami pareiškėjais) kreipėsi į teismą su prašymu (I t., b. l. 1–6) prašydami:

1) panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. O3-316 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija““ (toliau – ir Nutarimas 1);

2) įpareigoti Komisiją priimti naują nutarimą dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija“ (toliau – ir Bendrovė);

3) panaikinti Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. O3-317 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija““ (toliau – ir Nutarimas 2);

4) įpareigoti Komisiją priimti naują nutarimą dėl karšto vandens kainos dedamųjų Bendrovei.

Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ taip pat kreipėsi į teismą su skundu (III t., b. l. 1–17), prašydamas:

1) panaikinti Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. O3-317 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija“ (Nutarimas 2);

2) įpareigoti Komisiją laikantis būtinųjų karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudų padengimo principo iš naujo įvertinti leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose ir pagal jas nustatyti faktinę situaciją atitinkantį planuojamo realizuoti karšto vandens kiekį (Gkv);

3) įpareigoti Komisiją nustatant karšto vandens kainos kintamosios dedamosios formulės dėmenis, laikytis Komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. O3-106 patvirtintos Karšto vandens kainų nustatymo metodikos (toliau – Kainų metodika) 47 punkte nustatytų taisyklių (formulės);

4) įpareigoti Komisiją, atsižvelgus į 2 ir 3 reikalavimus, nustatyti atitinkamai pakeistas Bendrovei karšto vandens kainos dedamąsias bei karšto vandens kainos kintamosios dedamosios formulę.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimu (X t., b. l. 64-84) pareiškėjų Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos, B. C. ir J. I. skundą patenkino. Pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ skundo dalį, kuria prašoma panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. O3-317 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija““ ir įpareigoti atsakovą apskaičiuojant karšto vandens kintamosios kainos dedamąją vadovautis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. O3-106 patvirtintos Karšto vandens kainų nustatymo metodikos 47 punkto nuostatomis bei koeficientus apskaičiuoti keturių reikšminių skaičių po kablelio tikslumu, patenkino. Likusią UAB „Vilniaus energija“ skundo reikalavimų dalį atmetė. Teismas taip pat panaikino Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. O3-316 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija““ bei 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. O3-317 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija““; įpareigojo Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją iš naujo apskaičiuoti UAB „Vilniaus energija“ šilumos bazinės kainos ir karšto vandens kainos kintamosios dedamąsias ir minėtų kainų dedamąsias patvirtinti naujai priimtais nutarimais. Taip pat teismas įpareigojo Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją sumokėti UAB „Vilniaus energija“ 23 549,86 Eur ekspertizės kainos dalį.

Atsakovas Komisija pateikė apeliacinį skundą (X t., b. l. 90–125), prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimo dalį, kuria tenkinamas pareiškėjų Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos, B. C. ir J. I. skundas, taip pat dalį, kuria iš dalies tenkinamas pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ skundas, o Komisija įpareigojama iš naujo apskaičiuoti UAB „Vilniaus energija“ šilumos bazinės kainos ir karšto vandens kainos kintamosios dedamąsias ir minėtų kainų dedamąsias patvirtinti naujai priimtais nutarimais, taip pat įpareigojama sumokėti UAB „Vilniaus energija“ 23 549,86 Eur ekspertizės kainos dalį, ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ taip pat pateikė apeliacinį skundą (X t., b. l. 128–194), prašydamas:

1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo dalį dėl pareiškėjų Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos, B. C. ir J. I. skundo visiško patenkinimo ir šių pareiškėjų skundą atmesti;

2) patenkinti UAB „Vilniaus energija“ skundą nepatenkintų reikalavimų apimtimi, t. y.: įpareigoti Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją laikantis būtinųjų karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudų padengimo principo iš naujo įvertinti leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose ir pagal jas nustatyti faktinę situaciją atitinkantį planuojamo realizuoti karšto vandens kiekį (Gkv);

3) atsižvelgiant į įpareigojimą, nustatyti atitinkamai pakeistas UAB „Vilniaus energija“ karšto vandens kainos dedamąsias;

4) kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. O3-106 „Dėl karšto vandens kainų nustatymo metodikos“ patvirtintos Karšto vandens kainų nustatymo metodikos 39 punktas ta apimtimi, kiek jame nėra numatyta speciali leistino karšto vandens netekčių apskaičiavimo taisyklė tam atvejui, kai per objektyviai nustatytą racionalios trukmės pereinamąjį laikotarpį daugiabučiuose namuose dar neįrengti karšto vandens tiekėjo metrologiškai patikrinti skaitikliai, neprieštarauja Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 daliai (aktualios redakcijos 19 straipsnio 2 daliai), Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai, Civilinio kodekso 4.76 straipsniui, Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsniams, teisinės valstybės principui, o tuo pačiu – ir teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams.

II.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. sausio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016 (XII t., b. l. 98-126) pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ bei atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos apeliacinius skundus atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas nustatė, kad abu apeliantai, Bendrovė ir Komisija, ginčydami pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo patenkintas pareiškėjų Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos, B. C. ir J. I. skundas ir pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ skundo dalis, kuria prašoma panaikinti Nutarimą 2 ir įpareigoti atsakovą apskaičiuojant karšto vandens kintamosios kainos dedamąją vadovautis Karšto vandens kainų nustatymo metodikos 47 punkto nuostatomis bei koeficientus apskaičiuoti keturių reikšminių skaičių po kablelio tikslumu, ginčijo Eksperto išvadas, kuriomis rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, teigė, kad sprendimas nepakankamai motyvuotas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalies, 62 straipsnio 4 dalies nuostatomis, taip pat administracinių teismų praktika (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1077/2009), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutiko su apeliantų argumentais dėl eksperto K. A. nekompetentingumo bei šališkumo. Pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas ekspertizę pavedė atlikti Ambrazaičio audito biuro ekspertui K. A., įrašytam į Lietuvos teismų ekspertų sąrašą, šis ekspertas atlieka ekonomines teismo ekspertizes visų instancijų bendrosios kompetencijos, administraciniuose teismuose, arbitraže, taip pat atlieka juridinio asmens veiklos tyrimus. Ekspertizės akto I dalies 15–16 puslapiuose pateikta detali eksperto darbo audito įmonėse praktinė patirtis, susijusi su energetikos sritimi ir / ar Komisijos reguliuojama veikla. Taip pat ekspertas kvalifikaciją įrodančius dokumentus pateikė ekspertizės akto priede Nr. 28 (1–7 psl.). Teismas pažymėjo, kad 2013 m. liepos 4 d. nutartyje nurodoma, jog šalių atstovai posėdžio metu su tokiu teismo pasiūlymu sutiko ir abejonių dėl eksperto kandidatūros nepareiškė. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nebuvo pateikta  argumentų dėl eksperto galimo šališkumo, kaip jis suprantamas pagal ABTĮ 47 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas, taip pat teismo neįtikino apeliaciniuose skunduose pateikti argumentai, kad paskirtas ekspertas buvo nekompetentingas.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad ekspertas neteisėtai Ekspertizės akte pateikė atsakymus į 12–17 klausimus, kurie buvo suformuluoti paties eksperto, teisėjų kolegija laikėsi nuomonės, kad minėti klausimai yra tampriai susiję su teismo užduotais klausimais ir vertintini kaip reikšmingi, vertinant Komisijos atliktų Bendrovės teiktų ataskaitų bei dokumentų patikrinimo procedūrų, taip pat Nutarimo 1 ir Nutarimo 2 teisėtumą bei pagrįstumą. Minėtų papildomų klausimų įtraukimas į ekspertizę dėl jų pobūdžio ir sąsajų su jau teismo užduotais klausimais bei atsakymų į juos reikšmingumo negali būti vertinamas kaip ydingas administraciniame procese ar nesuderinamas su protingumo ir teisingumo principais.

Taip pat teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad pirmosios instancijos teismas Ekspertizės aktą laikė vienu iš byloje esančių įrodymų, o jame padarytų išvadų įrodomąją reikšmę vertino kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl ginčijamų Komisijos Nutarimo 1 ir Komisijos Nutarimo 2 teisėjų kolegija pažymėjo, jog Ekspertizės akto 11, 10, 9, 6 klausimų tyrimai bei išvados, nepalankios skundžiamų Komisijos nutarimų atžvilgiu, yra iš esmės pagrįstos Ekspertizės akto 12–17 klausimų tyrimo išvadomis, kuriose konstatuotas sąmoningas apgaulingas Bendrovės teiktose ataskaitose duomenų nurodymas. Teismas taip pat atsižvelgė ir įvertino Ekspertizės akto 7 klausimo tyrimo išvadą, kad Komisijai ilgalaikio materialaus ir nematerialaus turto duomenys buvo pateikti tokiu formatu (popieriuje), jog jų faktiškai nebuvo galima klasifikuoti, rūšiuoti, sumuoti.

Dėl apeliantų teiginio, kad ekspertas neskiria apskaitos ir Komisijai teikiamos reguliuojamos apskaitos, teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Metodikos nuostatos nepakeičia pajamų ir sąnaudų, turto ir įsipareigojimų pripažinimo principų. Metodika neprieštarauja buhalterinės apskaitos, įmonių finansinės atskaitomybės įstatymams ir verslo apskaitos standartams tiek, kiek tai susiję su pajamų ir sąnaudų, turto, įsipareigojimų, nuosavo kapitalo ir apskritai visų ūkinių operacijų registravimu buhalterinėje apskaitoje.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo Komisijos pozicija, kad UAB „Vilniaus energija“ 2004–2009 m. iš elektros energijos gamybos gautas pelnas negali būti naudojamas šilumos gamybos sąnaudų sumažinimui pagal Kogeneracinių jėgainių šilumos ir elektros energijos sąnaudų atskyrimo metodiką, nes ji įsigaliojo tik nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d., yra visiškai nepagrįsta, nes ginčijamas nutarimas buvo kaip tik priimtas jau įsigaliojus minėtai Kogeneracinių jėgainių šilumos ir elektros energijos sąnaudų atskyrimo metodikai ir šiuo nutarimu reguliuojami santykiai į ateitį, t. y. šilumos bazinė kaina nustatoma ateinantiems penkeriems metams. Kita vertus, atsakovas Komisija apeliaciniame skunde savo argumentus dėl šilumos bazinės kainos naujam penkerių metų laikotarpiui grindžia Kogeneracinių jėgainių šilumos ir elektros sąnaudų atskyrimo metodika, patvirtinta Komisijos 2009 m. liepos 22 d. nutarimu (apeliacinio skundo 24–25 psl.), vadinasi, pats apeliantas Komisija pripažįsta, kad nagrinėjamoje byloje tiriant ginčijamų nutarimų teisėtumą turi būti vadovaujamasi Kogeneracinių jėgainių šilumos ir elektros energijos sąnaudų atskyrimo metodika. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjų argumentai dėl to, kad turėjo būti atliktas sąnaudų, kuro atskyrimas šilumos ir elektros energijos gamybai, kas užtikrintų patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą vartotojams mažiausiomis kainomis, yra pagrįsti.

Teisėjų kolegija sprendė, kad pareiškėjų skunde teismui išdėstyti argumentai dėl to, kad Komisija nepagrįstai nustatė padidintas pastoviąsias sąnaudas dėl darbo užmokesčio darbuotojams ir netinkamai jas įskaitė, ir taip pažeidė Metodikos 80.1.3.2 punktą, pagrįsti.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Bendrovės skundo motyvai, kuriais iš esmės ginčijamos Komisijos taikytos 5 proc. dydžio leistinos karšto vandens netektys, yra nepagrįsti ir atmestini, bei šių motyvų nekartojo.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje dėl jos sudėtingumo ir ekonominių klausimų vyravimo buvo remtasi Ekspertizės aktu, kaip iš vienu iš pagrindinių byloje esančių įrodymų. Apeliaciniuose skunduose pateikti argumentai nebuvo pakankami paneigti Ekspertizės akte padarytoms išvadoms ir nebuvo pakankami, kad teismas suabejotų eksperto kompetencija.

Pareiškėjų Federacijos, B. C. ir J. I. prašymo išreikalauti iš atsakovo 2016 m. rugsėjo 14 d. planinio patikrinimo aktą Nr. S3-1 tenkinti, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo pagrindo.

Bendrovės prašymo nutraukti nagrinėjimą dalyje dėl Nutarimo 1 taip pat nebuvo pagrindo, nes teisinių padarinių, sietinų su Nutarimo 1 neteisėtumu, klausimas gali būti keliamas ateityje.

III.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus energija“, atstovaujamas advokato Rimanto Simaičio, 2017 m. kovo 13 d. elektroninių ryšių priemonėmis pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016, užbaigtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartimi, grindžiamą Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais (XII t., b. l. 143-161).

Nurodo, kad priimant galutinį procesinį sprendimą buvo nepagrįstai atsisakyta skirti pakartotinę ekspertizę, tokiu būdu nukrypstant nuo vieningos paties Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos administracinių teismų praktikos. Ekspertizė buvo atlikta netinkamai, pareiškėjas kėlė eksperto šališkumo bei nekompetentingumo klausimus. Bendrovė į bylą pateikė savo auditorių paaiškinimus, kurie prieštarauja Ekspertizei, taip pat specialisto, į teismo ekspertų sąrašą įrašyto eksperto, R. B. išvadą, kurioje padaromos priešingos Ekspertizei išvados. Remdamasi šiomis aplinkybėmis, Bendrovė prašė byloje skirti pakartotinę Ekspertizę, taip pat teismo posėdžio metu apklausti visus šiuos dokumentus parengusius asmenis. Nepaisant to, nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad nagrinėjamoje byloje yra pateikti du specialių žinių reikalaujantys tyrimai, kurių išvados yra prieštaringos ir neskyrė pakartotinės arba papildomos ekspertizės, taip nukrypstant nuo vieningos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pozicijos, kad tokiu atveju byloje turėtų būti skiriama papildoma arba pakartotinė ekspertizė (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A248-226/2007, 2011 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-379/2011, 2013 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-304/2013). Tiek pirmosios instancijos, tiek ir apeliacinės instancijos teismai atsisakė nagrinėjant bylą žodinio proceso būdu apklausti tyrimus atlikusius asmenis. Kadangi būtent Ekspertize rėmėsi teismai, priimdami sprendimus, tai šis pažeidimas ir nukrypimas nuo vieningos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos iš esmės ir nulėmė neteisingo ir nepagrįsto procesinio sprendimo Bendrovės atžvilgiu priėmimą. Dėl šios priežasties nagrinėjamu atveju yra ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytas pagrindas atnaujinti procesą.

Pažymi, jog priimant galutinį procesinį sprendimą buvo nepagrįstai atsisakyta nutraukti bylos nagrinėjimą dalyje dėl Nutarimo 1 teisėtumo, tokiu būdu nukrypstant nuo vieningos paties Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos administracinių teismų praktikos. Pareiškėjas buvo pateikęs prašymą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nutraukti bylos nagrinėjimą dėl Nutarimo 1, nes šis teisės aktas nuo 2016 m. spalio 14 d. nebėra aktualus (2016 m. spalio 14 d. priimtas naujas nutarimas dėl bazinės šilumos kainos), o jo panaikinimas arba pripažinimas neteisėtu nesukels jokių teisinių padarinių. Nepaisant to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nenutraukė bylos nagrinėjimo, taip nukrypdamas nuo vieningos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pozicijos (žr., pvz., 2002 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-152/2002), kad tokiu atveju bylos nagrinėjimas nėra galimas. Šis pažeidimas ir nukrypimas nuo vieningos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos iš esmės ir nulėmė neteisingo ir nepagrįsto procesinio sprendimo Bendrovės atžvilgiu priėmimą. Dėl šios priežasties nagrinėjamu atveju yra ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytas pagrindas atnaujinti procesą.

Teigia, jog teismui priimant sprendimus visiškai nebuvo remtasi jokiomis šilumos ir karšto vandens ūkio sektorių reguliuojančių materialiosios teisės aktų nuostatomis, o tik perrašyta 2015 m. sausio 9 d. K. A. audito biuro eksperto išvada. Dėl šios priežasties nagrinėjamu atveju yra ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytas pagrindas atnaujinti procesą.

Atkreipia dėmesį į tai, kad Bendrovė ir jos akcininkė Prancūzijos energetikos bendrovė Veolia Environnement S.A. tarptautiniame investicinių ginčų centre (ICSID) 2016 m. vasario mėn. inicijavo arbitražo bylą prieš Lietuvos Respubliką dėl Investicijų apsaugos sutarties pažeidimo ir nuostolių atlyginimo. Atitinkamai, šios administracinės bylos tinkamas ir visapusiškas, o ne formalus, išnagrinėjimas reikšmingas dar ir dėl tos priežasties, kad tarptautiniame investiciniame arbitraže (ICSID) bus vertinami įvairių Lietuvos valstybės institucijų, įskaitant ir nacionalinių ginčų nagrinėjimo institucijų, veiksmų tinkamumas santykiuose su Veolia grupės įmonėmis. Su esminiais pažeidimais išnagrinėjus šią bylą pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teisme buvo paneigta Bendrovės teisė į teisingą ir tinkamą teismo procesą. Šios aplinkybės patvirtina poreikį atnaujinti teismo procesą ir šią bylą išnagrinėti tinkamai bei visapusiškai, o ne formaliai ir su esminiais metodologiniais pažeidimais, kaip tai padaryta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniais sprendimais.

Pareiškėjas Lietuvos nacionalinė vartotojų federacija atsiliepime į UAB „Vilniaus energija“ prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo jį atmesti.

Nurodo, kad pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ nenurodė pažeidimo akivaizdumo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą arba nurodė klaidindamas teismą, nes sąmoningai ir tyčia nuslėpė rašytinių įrodymų dalį, jų nepateikdamas byloje teismo paskirtiems ekspertams, taip pat ir Komisijai (VII t., b. 1. 4-6; XII t., b. 1. 138, 179-182). Pritaria faktinėms aplinkybėms, nurodytoms advokato Antano Suslavičiaus bei pareiškėjų B. C., J. I. atsiliepime (XI t., b. 1. 97-108, 123-128; XII t., b. 1. 16-19, 71-76), todėl jų nekartoja, pakartotinis jų vertinimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ prašyme atnaujinti procesą nėra akivaizdžių argumentų, patvirtinančių pirmosios instancijos teismo padarytą esminį akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjui potencialiai gali būti taikoma civilinė ar baudžiamoji atsakomybė, nesudaro pagrindo konstatuoti esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikant. Proceso atnaujinimo procedūra šiuo atveju negali būti tapatinama su pirmosios instancijos teismo sprendimo revizija, nes neturi likti pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-135-552/2015; 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-25-438/2017). Taigi pareiškėjo prašymas atnaujinti administracinės bylos procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu netenkintinas.

Dėl ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo nurodo, kad pareiškėjas turėjo pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-10/2012). Teismas, nagrinėdamas bylą, kurioje prašoma atnaujinti procesą, aktualias teisės normas aiškino ir taikė atsižvelgdamas į su atliktu pareiškėjo reguliuojamos veiklos patikrinimu susijusių ginčo santykių bei faktinių aplinkybių kontekstą, todėl įvertinus pareiškėjo nurodomus procesinius sprendimus kitose administracinėse bylose, konstatuotina, kad nėra pagrindų daryti išvadas, jog bylos, kuriose priimti minėti procesiniai sprendimai, atsižvelgiant į jose spręstų klausimų pobūdį, faktines aplinkybes, būtų tapačios bylai, kurioje prašoma atnaujinti procesą. Šiuo atveju pareiškėjas, nesutikdamas su jam nepalankia apeliacinės instancijos teismo nutartimi, iš esmės siekia, jog būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės ir byloje esantys įrodymai, tačiau tai nėra prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimo dalykas. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nepateikė pakankamų įrodymų, jog nagrinėjamojoje byloje būtų nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos, todėl pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu nėra.

Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime į pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016.

Mano, kad pagrindo atnaujinti administracinės bylos Nr. A-2681-822/2016 nagrinėjimo procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais nėra. Pareiškėjas nepateikė pakankamų argumentų, patvirtinančių ABTĮ numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, o prašymu iš esmės siekia, kad ši administracinė byla būtų dar kartą peržiūrėta apeliacine tvarka, t. y. būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės.

Nurodo, kad prašyme nėra pateikta akivaizdžių įrodymų ir argumentų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teismo padarytą esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikant, galėjusį turėti įtakos priimant neteisėtą nutartį, taip pat pareiškėjas nenurodė argumentų, dėl kurių neliktų pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo byloje. Komisijos vertinimu, pareiškėjas, nesutikdamas su nutartimi, iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių, t. y. 2015 m. sausio 9 d. K. A. audito biuro eksperto išvados vertinimu bei siekia, kad byla būtų pakartotinai nagrinėjama apeliacine tvarka ir ginčas išspręstas pareiškėjo naudai. Todėl pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu laikytinas nepagrįstu.

Nurodo, kad bylos, kuriose priimti pareiškėjo nurodyti procesiniai sprendimai, atsižvelgiant į jose spręstų klausimų pobūdį, faktines aplinkybes, nėra tapačios bylai, kurioje prašoma atnaujinti procesą. Pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių bylų pavyzdžių ar įrodymų, patvirtinančių, jog administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Pareiškėjo argumentai yra iš esmės susiję su ginčo situacijos, faktinių aplinkybių bei byloje esančių įrodymų vertinimu, t. y. pakartotiniu galutinio įsiteisėjusio teismo sprendimo peržiūrėjimu, o ne su nukrypimu nuo konkrečios teismų praktikos ar jos vienodumo užtikrinimu. Todėl pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu laikytinas nepagrįstu.

Pažymi baigtinis sąrašas aplinkybių, kurios gali sudaryti pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais, yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje – jokios kitos aplinkybės, kurios nėra nurodytos ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje, negali sudaryti pagrindo byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais. Šiuo atveju pareiškėjo prašyme pateiktos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo bei jo akcininkės tarptautiniame investiciniame arbitraže (ICSID) inicijuota byla, negali sudaryti pagrindo pripažinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį neteisėta, kadangi šios aplinkybės nepatenka į ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nurodytą baigtinį aplinkybių, kurios gali sudaryti pagrindą nutartį pripažinti neteisėta, sąrašą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą dėl nurodytų kitų aplinkybių laikytinas nepagrįstu.

Atkreipia dėmesį į tai, kad Komisija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimą pradėjo vykdyti nedelsiant po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutarties priėmimo – dėl Komisijai reikalingos informacijos pateikimo buvo ne kartą kreiptasi į pareiškėją, o pareiškėjui nepateikus prašytos informacijos, Komisija 2017 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. O3-76 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ pažeidimo vykdant Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos reguliuojamą veiklą“ konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 25 straipsnio 1 dalį bei Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 13 dalies 7 punktą ir įpareigojo pareiškėją pateikti nutarime nurodytą informaciją. Be to, Komisija dėl įvairių su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo vykdymu susijusių aplinkybių yra pasikreipusi į Lietuvos Respublikos Generalinę prokuratūrą, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybą prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Lietuvos šilumos tiekėjų asociaciją, Vilniaus miesto savivaldybę, AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ir į UAB Ambrazaičio audito biurą. Taip pat Komisijos pirmininko 2017 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. O1-17 yra sudaryta darbo grupė, kuriai pavesta perskaičiuoti ir iki 2017 m. rugsėjo 29 d. pateikti Komisijos posėdžiui nutarimų dėl pareiškėjo 2010–2015 m. šilumos bazinės kainos ir karšto vandens kainos kintamosios dedamųjų nustatymo projektus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad ABTĮ nenumato pareigos teismui skirti papildomas ar pakartotines ekspertizes. Pareiškėjo nurodytų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A520-304/2013 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 5 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A248-226/2007 bylų ratio decidendi visiškai nesutampa su nagrinėjama byla. Nepaisant to, priešingai nei teigia pareiškėjas, šiose bylose buvo pabrėžta, kad teismas gali, t. y. turi teisę, bet ne pareigą skirti pakartotinę arba papildomą ekspertizę. Pažymėtina, kad imperatyvo skirti pakartotinę ar papildomą ekspertizę teisės aktai nenumato, teismui yra suteikta diskrecijos teisė spręsti dėl įrodymų pakankamumo byloje. Be to, minėtose bylose akcentuojama, kad ekspertizė neturi jokios aukštesnės galios, lyginant su byloje esančių įrodymų visuma, todėl turi būti vertinami visi byloje surinkti įrodymai. Šiuo atveju pareiškėjo teiginiai, kad teismas, neskirdamas byloje pakartotinės ekspertizės, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, laikytini nepagrįstais.

Pažymi, jog pareiškėjas, prašydamas atnaujinti bylos nagrinėjimą, pakartotinai kelia eksperto kompetencijos ir šališkumo klausimus, tačiau tam pagrįsti nepateikia jokių naujų argumentų ir įrodymų, o šis klausimas buvo išsamiai išnagrinėtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Šiuo atveju taip pat nesutampa pareiškėjo nurodomos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtos administracinės bylos Nr. A261-2872/2012 ir esamos bylos faktinės aplinkybės. Nagrinėjamu atveju teismas aiškiai pasisakė tiek dėl eksperto kompetencijos, tiek nenustatė jokių galimų šališkumo pagrindų, todėl laikytina, kad nagrinėjant bylą nebuvo nukrypta nuo vieningos teismų praktikos ir bylos nagrinėjimą atnaujinti remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto nuostatomis nėra jokio teisinio pagrindo.

Nurodo, kad ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu pareiškėjas pakartotinai pasisako dėl ekspertizės išvadų ir nors teigia, kad teismų sprendimas ir nutartis buvo priimti „nevertinant Šilumos ūkio įstatymo, Šilumos kainų nustatymo metodikos ir kitų šilumos ir karšto vandens tiekimą reguliuojančių teisės aktų, juos šiurkščiai pažeidžiant“ iš esmės ginčija ekspertizės aktą, dėl kurio išsamiai pasisakė teismas ir, kaip ne kartą buvo minėta, rėmėsi juo tik kaip vienu iš įrodymų, priimdamas sprendimus, todėl laikytina, kad pareiškėjo teiginiai, jog egzistuoja pagrindas atnaujinti bylos nagrinėjimą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatas, laikytini nepagrįstais ir atmestinais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, kuri nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija prašymą atnaujinti procesą išnagrinėjo atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, įsigaliojusio nuo 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra apeliacine tvarka, tai išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo taip pat yra pažymėjęs, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnyje, turi būti aiškinama Konvencijos preambulės kontekste, kurioje teisės viršenybės principas įtvirtintas kaip bendro Konvenciją taikančių šalių paveldo dalis. Vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiku, ir res judicata galią įgijęs teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindams bei juos taikant neformaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. spalio 28 d. sprendimą, priimtą byloje Brumarescu prieš Rumunija (pareiškimo Nr. 28342/95), 2002 m. liepos 25 d. sprendimą, priimtą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukraina (pareiškimo Nr. 48553/99), 2007 m. kovo 1 d. sprendimą, priimtą byloje Sypchenko prieš Rusija (pareiškimo Nr. 38368/04), 2007 m. kovo 15 d. sprendimą, priimtą byloje Volkov prieš Rusija (pareiškimo Nr. 8564/020), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-48/2013, 2013 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P556-139/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-818/2013).

Taigi, proceso atnaujinimo institutas taikomas tik ypatingais atvejais ir tik bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies teisės normomis.

Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2017 m. sausio 24 d. nutartį, administracinė byla Nr. A-2681-822/2016 buvo užbaigta, minėta nutartis įgijo res judicata galią, t. y. šalių ginčas buvo išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Procesas baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos ir proceso atnaujinimo pagrindų (ABTĮ 156 str. 1 d.).

Pareiškėjas šiuo atveju prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto, t. y. padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį, ir ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto, t. y. būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, pagrindu.

Dėl proceso atnaujinimo, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu

Šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: 1) nustatomas materialiosios teisės normos pažeidimas, ją taikant, 2) nustatytas pažeidimas akivaizdus, 3) toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

Aptariamo pagrindo taikymas, pirmiausia, yra sietinas su materialiosios teisės normos pažeidimu, proceso teisės normų pažeidimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktas neapima (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).

Antra, materialiosios teisės normos pažeidimo akivaizdumas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602–71/2012, 2013 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-76/13, 2015 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-87-556/2015).

Trečia, materialiosios teisės normos pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas, pavyzdžiui, kaip konkrečios teisės normos, kurią reikia byloje taikyti, netinkamas taikymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502–19/2011) ar apskritai tokios normos netaikymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-36/2012).

Pareiškėjas teigia, kad teismams priimant sprendimus visiškai nebuvo remtasi šilumos ir karšto vandens ūkio sektorių reguliuojančių materialiosios teisės aktų nuostatomis, o tik perrašyta 2015 m. sausio 9 d. K. A. audito biuro eksperto išvada, todėl nagrinėjamu atveju yra ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytas pagrindas atnaujinti procesą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie teiginiai negali pagrįsti ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo buvimo, kadangi, visų pirma, pareiškėjas nenurodė jokios konkrečios materialiosios teisės normos (-ų), kurios (-ių) galimai netaikė teismas. Antra, teigdamas, jog teismų sprendimas ir nutartis buvo priimti „nevertinant Šilumos ūkio įstatymo, Šilumos kainų nustatymo metodikos ir kitų šilumos ir karšto vandens tiekimą reguliuojančių teisės aktų, juos šiurkščiai pažeidžiant“, iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių, t. y. 2015 m. sausio 9 d. K. A. audito biuro eksperto išvados vertinimu, t. y. savo poziciją grindžia proceso teisės normų, reguliuojančių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, pažeidimu. Minėta proceso teisės normų pažeidimo (kas šiuo atveju gali būti laikoma ekspertizės akto bei kitų įrodymų vertinimas) ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktas neapima.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo prašyme nepateiktas joks alternatyvus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo taikytų materialiosios teisės normų aiškinimas, kuris akivaizdžiai prieštarautų apeliacinės instancijos teismo išvadoms ir iš kurio būtų galima spręsti apie teismo aiškiai nepagrįstą materialiosios teisės normų nuostatų interpretavimą. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nepagrindė ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo buvimo.

Dėl proceso atnaujinimo, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu

Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, vykdydamas ne tik instancinę teismo sprendimų kontrolę, bet ir proceso atnaujinimo instituto pagalba, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.), taigi, sprendžiant apie Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, turi būti vertinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose. Suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymų, patvirtinančių, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-10/2012). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tik tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, būtų nepagrįstai trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-54/2010, 2011 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-19/2011). Taip pat akcentuotina, kad atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143–127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602–71/2012).

Vadinasi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu turi būti pagrįsta nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus ar nutartis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-117-756/2015, 2015 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-121-552/2015).

Pareiškėjas, grįsdamas savo prašymą atnaujinti procesą šiuo pagrindu, nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nukrypo nuo savo paties formuojamos administracinių teismų praktikos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A248-226/2007, 2011 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-379/2011, 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-2872/2012, 2013 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-304/2013), kadangi neskyrė pakartotinės arba papildomos ekspertizės, esant pateiktiems dviem specialių žinių reikalaujantiems tyrimams, kurių išvados yra prieštaringos, bei atsisakė apklausti tyrimus atlikusius asmenis. Taip pat šiuo pagrindu prašymą grindžia argumentais, jog priimant galutinį procesinį sprendimą buvo nepagrįstai atsisakyta nutraukti bylos nagrinėjimą dalyje dėl Nutarimo 1 teisėtumo, nes šis teisės aktas nuo 2016 m. spalio 14 d. nebėra aktualus, tokiu būdu nukrypstant nuo vieningos paties Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos administracinių teismų praktikos (žr., pvz., 2002 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-152/2002).

Šiuo atveju pareiškėjas nepagrindė, kaip jo nurodomi argumentai dėl eksperto bei ekspertizės akto vertinimo susiję su ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu proceso atnaujinimo pagrindu, t. y. būtinybe užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Be to, pareiškėjo nurodytų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylų, nuo kuriose suformuotų teisės normų aiškinimų, pareiškėjo manymu, nukrypo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2017 m. sausio 24 d. nutartį, ir šios bylos ratio decidendi nesutampa. Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A248-226/2007 buvo analizuojamas vienkartinės ir periodinės valstybinio socialinio draudimo išmokų, mirus apdraustajam asmeniui, klausimas, administracinėje byloje Nr. A525-379/2011 buvo sprendžiamas klausimas dėl išmokėtinos kompensacijos už valstybės išperkamą ir natūra negrąžinamą nekilnojamąjį turtą dydžio, o administracinėje byloje Nr. A520-304/2013 – žemės sklypo vertės klausimas.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A248-226/2007 pakartotinės ar papildomos ekspertizės skyrimo klausimas nebuvo sprendžiamas, buvo tik pabrėžiami ekspertizės akto bei kitų byloje esančių įrodymų santykio ir jų vertinimo principai, administracinėje byloje Nr. A525-379/2011 pirmosios instancijos teismas, paskyręs ekspertizę nekilnojamojo turto vertei nustatyti, ekspertizės akte pateiktomis išvadomis vis dėlto nesirėmė, suabejojęs ekspertizės akto patikimumu, taip pat nesirėmė ir pareiškėjos pateikta turto vertintojo atlikto ginčo turto vertinimo ataskaita, todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vertino, jog tokiu atveju, kilus abejonių, pirmosios instancijos teismas turėjo paskirti pakartotinę ekspertizę, administracinėje byloje Nr. A261-2872/2012, nors ir buvo nagrinėjamas ginčas dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų apskaičiavimo UAB „Vilniaus energija“, tačiau teismas taip pat nesprendė klausimo dėl pakartotinės ar papildomos ekspertizės skyrimo, o tik suabejojo ekspertizės objektyvumu, kadangi pareiškėją, kurio prašymu paskirtas konkretus ekspertas, ir ekspertą siejo darbiniai ryšiai, bei teismas ekspertizės aktu nesirėmė. Taip pat ir administracinėje byloje Nr. A520-304/2013 buvo pabrėžiami ekspertizės akto bei kitų byloje esančių įrodymų santykio ir jų vertinimo principai.

Pareiškėjo nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nuo kurios neva nukrypo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nėra aktuali nagrinėjamu atveju ir nėra pagrindo teigti, kad buvo priimti skirtingi procesiniai sprendimai arba administracinių teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Pažymėtina, jog teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko, pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. P261-40/2008)

Dėl administracinės bylos dalies dėl Nutarimo 1 nutraukimo, šiam teisės aktui praradus aktualumą, pažymėtina, jog, kaip ir pirmuoju atveju, pareiškėjo nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika taip pat nėra aktuali. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. kovo 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A7-152/2002 buvo nagrinėjamas abstraktus prašymas ištirti norminio administracinio akto (dalies) teisėtumą, o šiuo atveju buvo nagrinėjami skundai dėl individualių Komisijos administracinių aktų (nutarimų) teisėtumo. Be to, administracinėje byloje Nr. A7-152/2002 teismas pažymėjo, jog tirti netekusio galios norminio administracinio akto (jo dalies) teisėtumą būtų pagrindas tuo atveju, jei šis teisės aktas būtų taikomas konkrečioje byloje, nagrinėjamoje teisme pagal subjektų, nurodytų tuo metu galiojusios redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje, reikalavimą dėl jų teisių pažeidimo (ABTĮ 111 ir 112 str.). Teismas taip pat pažymėjo, jog abstraktaus prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą nagrinėjimas teisme galimas tik galiojant tuo aktu nustatytam teisiniam reguliavimui (ABTĮ 110 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. sausio 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016 pažymėjo, jog tenkinti pareiškėjo prašymą nutraukti bylos nagrinėjimą dalyje dėl Nutarimo 1 nebuvo pagrindo, nes teisinių padarinių, sietinų su Nutarimo 1 neteisėtumu, klausimas gali būti keliamas ateityje. Taigi, šiuo atveju tolesnė teisminė patikra net ir pasibaigus skundžiamo Nutarimo 1 galiojimo terminui pripažinta aktualia ir dėl teisės į veiksmingą teisminę gynybą užtikrinimo bei kitų su ja susijusių teisių, kurių įgyvendinimas galimai būtų aktualus ir ateityje (pvz., teisės į žalos atlyginimą, turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir kt.). Be to, ginčijamo administracinio akto teisėtumas ir pagrįstumas privalo būti vertinamas pagal jo priėmimo metu buvusią padėtį, nes teismas turi patikrinti skundžiamo administracinio akto teisėtumą, buvusį jo priėmimo metu. Tokios praktikos laikomasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose (žr., pvz., administracinė byla Nr. A858-1021/2010, administracinė byla Nr. A602-2088/2012, administracinė byla Nr. AS602-1207/2014, administracinė byla Nr. A-2150-492/2015 ir kt.). Be to, pareiškėjo nurodoma kita Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusi su teisinių pasekmių nesukeliančių aktų ar veiksmų apskundimu, jų negalėjimu būti ginčo administraciniame teisme objektu (pvz., 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-1138-858/2015, 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-541-520/2016 ir kt.), susijusi apskritai su administracinių aktų ar veiksmų, dėl kurių galima pateikti skundą (prašymą) administraciniam teismui, vertinimu bei galimybe tikrinti administraciniuose teismuose jų teisėtumą ir pagrįstumą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog ir šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad buvo priimti skirtingi procesiniai sprendimai arba administracinių teismų praktika formuojama klaidinga linkme.

Dėl kitų aplinkybių, kuriomis pareiškėjas grindžia prašymą atnaujinti procesą (inicijuotas ginčas prieš Lietuvos Respubliką tarptautiniame investicinių ginčų arbitraže), sutiktina su atsakovo atsiliepime išdėstytais argumentais, kad baigtinis sąrašas aplinkybių, kurios gali sudaryti pagrindą atnaujinti bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesą, yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje ir jokios kitos aplinkybės, kurios nėra nurodytos ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje, negali sudaryti pagrindo atnaujinti tokį procesą byloje. Šiuo atveju pareiškėjo nurodytos kitos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo bei jo akcininkės tarptautiniame investiciniame arbitraže inicijuota byla, negali sudaryti pagrindo atnaujinti administracinę bylą Nr. A-2681-822/2016, kadangi jos nepatenka į ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nurodytą baigtinį proceso atnaujinimo pagrindų sąrašą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą dėl nurodytų aplinkybių laikytinas nepagrįstu.

Įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo, remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atnaujinti procesą atsisakytina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ prašymo netenkinti ir atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Stasys Gagys

                                                                      Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė