Civilinė byla Nr. 3K-3-260-687/2019
Teisminio proceso Nr. 2-28-3-02112-2014-8
Procesinio sprendimo kategorija 2.4.4.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. rugsėjo 12 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Gedimino Sagačio ir Vinco Versecko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Euroseka“ ir atsakovo V. B. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Euroseka“ ieškinį atsakovui V. B. dėl servituto nustatymo; tretieji asmenys: Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, E. M., K. M.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių servituto nustatymo pagrindus ir atlyginimo už servitutą dydį, taip pat proceso teisės normų, nustatančių bylos nagrinėjimo ribas, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė teismo nustatyti atsakovui nuosavybės teise priklausančiame 0,3242 ha ploto žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame Marijampolės sav., (duomenys neskelbtini), atlygintiną kelio ir statinių servitutą, suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku ir statiniais: administraciniu pastatu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir garažu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiais Marijampolės sav., (duomenys neskelbtini), pagal UAB „Narma“ parengtą servituto nustatymo schemą, priteisiant iš ieškovės atsakovui kas mėnesį mokėtiną 100 Eur kompensaciją už 1093 kv. m plotą.
3. Ieškovė nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso pirmiau nurodyti pastatai – administracinis pastatas ir garažas (angaras). Šie statiniai yra atsakovui V. B. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Be to, ieškovei nuosavybės teise priklauso žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris ribojasi su atsakovo žemės sklypu. Šis ieškovės žemės sklypas, taip pat atsakovo žemės sklypas, kuriame yra ieškovės administracinis pastatas ir garažas (angaras), aptverti viena betonine tvora, dėl to, ieškovės nuomone, į nurodytus jai priklausančius nekilnojamuosius daiktus galima pateikti tik per atsakovo žemės sklypą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Marijampolės apylinkės teismas 2018 m. gegužės 18 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – nustatė atsakovo žemės sklype atlygintiną kelio ir statinių servitutą, suteikiantį teisę ieškovei važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku ir statiniais: pastatu – administraciniu pastatu, pastatu – garažu, priteisė iš ieškovės tarnaujančiojo daikto savininkui atsakovui periodinę piniginę kompensaciją, mokėtiną periodinėmis išmokomis po 315 Eur kas mėnesį už 1093 kv. m ploto kelio ir statinių servitutą, taip pat priteisė iš ieškovės atsakovui 12 403 Eur nuostolių atlyginimo.
5. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė įrodė būtinumą nustatyti kelio servitutą pagal jos pateiktą projektinį siūlymą, t. y. kitaip ieškovė neturi galimybės patekti į savo garažą ir žemės sklypą. Šiuo keliu ieškovė naudojosi ir anksčiau, kai nuo 2013 m. vasario 26 d. iki 2014 m. birželio 11 d. nuomojo atsakovui priklausantį žemės sklypą. Atsakovas, teigdamas, kad ieškovė į savo pastatus ir žemės sklypą gali patekti per gretimą trečiųjų asmenų E. ir K. M. žemės sklypą, byloje nepateikė suprojektuoto kelio servituto pasiūlymo. Atsakovo ieškovei siūlomas privažiavimas iš (duomenys neskelbtini) gatvės yra negalimas, nes šioje gatvėje yra transporto priemonių, sveriančių virš 3,5 t, eismą ribojantis kelio ženklas, o ieškovei priklausančių vilkikų svoris – nuo 6 t, be to, tretieji asmenys E. ir K. M. nesutinka, kad jų žemės ūkio paskirties žemės sklype važinėtų ieškovės vilkikai.
6. Teismas, nustatęs, kad viso atsakovo sklypo vertė pagal 2018 m. sausio 1 d. atliktą masinį vertinimą yra 11 200 Eur, apskaičiavo, jog 1093 kv. m ploto rinkos vertė sudarytų 3776 Eur. Teismas sprendė, kad ši suma mokėtina kaip kompensacija tarnaujančiojo daikto per metus arba po 315 Eur per mėnesį ir priteisė ją nuo servituto nustatymo dienos, t. y. nuo 2018 m. gegužės 18 d.
7. Kadangi teismo pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis atsakovo nuosavybės teisės buvo suvaržytos analogiškai, kaip bus suvaržytos teismo sprendimu nustačius servitutą, teismas konstatavo, kad dėl to atsakovas patyrė nuostolių. Dėl to teismas priteisė atsakovui iš ieškovės 12 403 Eur nuostolių atlyginimo, kurį apskaičiavo, taikydamas pirmiau nurodytą kompensacijos dydį už laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo laikotarpį.
8. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ir atsakovo apeliacinius skundus, 2019 m. kovo 4 d. nutartimi Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. gegužės 18 d. sprendimą paliko nepakeistą.
9. Kolegija pasisakė dėl atsakovo argumentų, kad servituto nustatymo būtinumo nėra, o jo regimybę ieškovė sąmoningai sukūrė, 2013 m. lapkričio 4 d. pardavusi ieškovės vadovo V. K. dukterėčiai E. M. žemės sklypą (unikalus nr. (duomenys neskelbtini), per kurį ieškovė gali privažiuoti prie kito savo žemės sklypo ir garažo, bei nutraukusi su atsakovu sudarytą žemės nuomos sutartį. Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nepasisakymas dėl šių aplinkybių nėra pagrindas atmesti ieškinį dėl servituto nustatymo. Atsakovas nenurodė įstatymuose nustatytų pagrindų, dėl kurių jo įvardijami sandoriai negalioja kaip niekiniai, nepareiškė ieškinio dėl tariamųjų sandorių nuginčijimo ar nepagrįsto nuomos sutarties nutraukimo.
10. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo ieškovei siūlomas privažiavimas iš (duomenys neskelbtini) gatvės yra negalimas, nes šioje gatvėje yra transporto priemonių, sveriančių virš 3,5 t, eismą ribojantis kelio ženklas, o ieškovei priklausančių vilkikų svoris – nuo 6 t, be to, tretieji asmenys E. ir K. M. nesutinka leisti naudotis savo sklypu. Dėl to kolegija atmetė atsakovo argumentus dėl servituto nustatymo pagal jo pateiktą UAB „Topografas“ parengtą planą.
11. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas atsakovo netekimus teisingai įvertino pagal žemės sklypo rinkos vertę ir nustatė kompensaciją, didesnę, nei prašė ieškovė, ir mažesnę, nei įrodinėjo atsakovas, užtikrindamas teisingumo principo įgyvendinimą ir šalių interesų pusiausvyrą. Atmesdama ieškovės argumentą dėl nepagrįstai priteistų nuostolių už naudojimąsi servitutu laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo laikotarpiu kolegija sprendė, kad, teismui nustačius atlyginimą už naudojimąsi servitutu, atsakovo nuostolius nurodytu laikotarpiu patvirtina faktinis žemės sklypo dalies, kuriai nustatytas servitutas, praradimas.
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
12. Kasaciniu skundu ieškovė prašo: pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš ieškovės atsakovui priteista kompensacija, mokama periodinėmis išmokomis po 315 Eur kas mėnesį už 1093 kv. m ploto kelio ir statinių servitutą, kompensaciją sumažinant iki 100 Eur kas mėnesį; panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš ieškovės atsakovui priteista 12 403 Eur nuostolių atlyginimo; perskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Teismai apskaičiavo 315 Eur kompensaciją per mėnesį, žemės sklypo ploto, kuriam nustatomas servitutas, t. y. 1093 kv. m, rinkos vertę – 3776 Eur – padaliję iš 12 mėnesių. Tokia kompensacija akivaizdžiai per didelė, nes ieškovė per metus privalės sumokėti visą žemės sklypo dalies, kuriai nustatytas servitutas, rinkos vertės sumą. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad galimi atvejai, kai teisinga ir adekvati kompensacija tarnaujančiojo daikto savininkui prilyginama viso sklypo rinkos vertei (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-248/2017), tačiau nėra išaiškinęs, kad žemės sklypo dalies, kuriai nustatytas servitutas, rinkos kaina gali būti priteista ne kaip vienkartinė, bet kaip periodinė kompensacija.
12.2. Teismai, nustatydami kompensacijos už servitutą dydį, nepagrįstai nevertino, kad: kelio servitutu naudosis ne tik ieškovė, bet ir atsakovas; ieškovės prašomas nustatyti servitutas suvaržo tik 1/3 žemės sklypo dalį, kita dalimi atsakovas gali naudotis be jokių apribojimų; jokių papildomų išlaidų dėl nustatyto statinių ir kelio servituto atsakovas nepatyrė ir nepatirs; prieš pirkdamas žemės sklypą, atsakovas žinojo, kad jame yra ieškovei nuosavybės teise priklausantys pastatai ir kad perka daiktą, iš esmės jau tuo metu apsunkintą; jokios esminės naudos iš teismo sprendimu nustatyto servituto ieškovė negavo, dėl to, tikėtina, kad negaus ir ateityje; remdamiesi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. liepos 5 d. nutarimo Nr. 575 redakcija) patvirtina Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodika (toliau – Metodika), teismai teisingai apskaičiavo nustatytą vienkartinę kompensaciją (3776 Eur), tačiau nepagrįstai įpareigojo mokėti ją atsakovui kasmet neribotą laiką.
12.3. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, kurioje išaiškinta, kad teismas, spręsdamas dėl kompensacijos dydžio, atsižvelgia į tokias aplinkybes: kokiam daiktui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas, koks servituto turinys, pobūdis ir trukmė; kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos bei kitokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui, ar jam tenka turtinių nuostolių dėl servituto nustatymo; ar jie atlyginti ir ar galimi visiškai atlyginti, kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo, ar teisės aktuose nereglamentuojamas nuostolių dėl servituto nustatymo apskaičiavimas ir ar juos visus numatyta kompensuoti, taip pat į kitas svarbias aplinkybes; kaip vienas iš kriterijų kompensacijai apskaičiuoti gali būti teisės aktuose reglamentuojama nuostolių dėl konkretaus servituto nustatymo apskaičiavimo metodika (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009; 2011 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-217/2011; kt.); nustatant kompensacijos dydį, būtina įvertinti abiejų susijusių nekilnojamojo turto objektų savininkų interesus bei teisingą jų derinimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-217/2011); sprendžiant dėl servituto atlygintinumo vadovautinasi, pirma, kompensacijos proporcingumo tarnaujančiojo daikto savininko teisių apribojimams ir kompensavimo realumo principais, t. y. atlyginimas už nustatytą servitutą tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti proporcingas jo patiriamiems turtiniams praradimams, ir, antra, ar dėl nustatytos vienkartinės ar periodinės kompensacijos dydžio nesusidarys sąlygos vienai iš šalių nepagrįstai praturtėti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-63-701/2016).
12.4. Atsakovas byloje nebuvo pareiškęs reikalavimo atlyginti nuostolius, patirtus dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, ir tokių nuostolių neįrodinėjo. Teismas, savo iniciatyva spręsdamas nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo klausimą, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 265 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes peržengė ieškinio reikalavimų ribas.
13. Atsakovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. gegužės 18 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartį bei bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Teismai prioritetą suteikė ne nuosavybės teisei, bet ieškovės ekonominiams interesams. Kelio servitutas nustatytas vadovaujantis ne viešpataujančiaisiais pripažintų daiktų požymiais, bet ieškovės deklaruota veikla ir pačios ieškovės susikurtomis kliūtimis naudoti viešpataujantįjį daiktą be šio servituto, t. y. aplinkybe, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso du vilkikai, kuriuos ieškovė nurodė laikanti ir remontuojanti pastate – garaže, ir aplinkybe, kad atsakovui ir ieškovei priklausantys žemės sklypai yra aptverti viena tvora, kurios dalį aptvėrė pati ieškovė.
13.2. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.119 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad jeigu nustatant kelio servitutą, suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėmis, nenustatomas kelio plotis ir jo neįmanoma nustatyti pagal anksčiau buvusį kelią, jei toks buvo, laikoma, kad galima naudotis keturių metrų pločio keliu. Teismai šioje byloje ieškinio reikalavimą nustatyti kelio servitutą kasatoriaus žemės sklypo daliai pripažino pagrįstu net nevertinę byloje pateikto servituto apimties (ploto ir ribų). Servituto nustatymo schemoje kelio servituto plotis, atstumai nepažymėti, nurodytas tik servituto plotas – 413 kv. m. Tokia schema neatitinka nei teisės aktuose nustatytų reikalavimų, nei kasacinio teismo formuojamos praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2008 ir 2012 m. kovo 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2012 išaiškinta, kad prašomo nustatyti servituto schema ar planas yra reikalingas ir turi būti privalomai pateikiamas tada, kai kelio servitutas nustatomas ten, kur kelio iš viso nėra ir jį reikia suformuoti. Pagrindiniai duomenys, reikalingi kelio servitutui nustatyti, yra kelio plotis ir išsidėstymas; šie elementai turi būti nurodyti teismui pateikiamame prašomo nustatyti servituto plane. Nagrinėjamu atveju prašomo nustatyti kelio servituto vieta nėra esamame kelyje, todėl schema, kurioje būtų nustatytas kelio servituto plotis, yra būtina. Bylą nagrinėję teismai privalėjo savo sprendimuose pagrįsti, kad tinkamam viešpataujančiųjų daiktų naudojimui yra būtinas būtent tokio ploto ir ribų kelio servitutas, kokio prašo ieškovė. Pagal CK 4.119 straipsnio reikalavimus kelio servituto plotis turėtų būti 4 m, tačiau pagal schemoje indeksu S2 pažymėto servitutinio kelio ribų koordinates kelio plotis pačioje siauriausioje vietoje viršija 6 metrus. Teismų sprendimuose nėra motyvuotas būtinumas nustatyti didesnį, nei įtvirtinta CK 4.119 straipsnio 2 dalyje, pločio kelio servitutą.
13.3. Pagal CK 4.126 straipsnį servitutas nustatomas, kai, jo nenustačius, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Kokios sąnaudos būtų normalios, kiekvienu konkrečiu atveju tai fakto klausimas, spręstinas pagal bylos aplinkybes, vadovaujantis protingumo kriterijumi. Atsakovas šioje byloje įrodinėjo, kad ieškovės direktorius sukūrė tariamą servituto būtinumą, panaikinęs bendrojo naudojimo kelią jam priklausančiame žemės sklype, o nurodytą žemės sklypą prieš pat civilinės bylos iškėlimą pardavęs savo giminaitei. Atsižvelgiant į buvusį faktinį naudojimą, ieškovės direktoriaus veiksmus, taip pat proporcingumo ir objektyvumo principą, kelio servitutą paprasčiau nustatyti žemės sklype, priklausančiame su ieškove susijusiems asmenims, tokiu atveju jų nuosavybės teisės būtų apsunkintos mažiau nei atsakovo. Teismai privalėjo įvertinti, dėl kokių priežasčių ieškovei priklausantys viešpataujantieji daiktai neteko privažiavimo kelio, spręsti, ar ieškovė išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę galėtų įgyvendinti, neapribojant atsakovo nuosavybės teisių.
14. Ieškovė atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Kauno apygardos teismas 2019 m. kovo 4 d. nutarties 20–21 punktuose nurodė, jog kelio servitutas atsakovo žemės sklypui buvo nustatytas ne dėl to, kad atsakovui priklausantį žemės sklypą su ieškovei priklausančiu žemės sklypu juosia bendra tvora, bet dėl to, kad jokiu kitu būdu nėra galimybės patekti į ieškovės žemės sklypą. Teismas atsižvelgė į tvoros buvimo aplinkybę tik esamai, o ne būsimai situacijai vertinti.
14.2. Siekiant patekti į ieškovės žemės sklypą atsakovo nurodytu būdu, tektų naudotis ne tik (duomenys neskelbtini) gatve, kurioje sunkesnių kaip 3,5 tonos transporto priemonių eismas draudžiamas, bet ir keliuku valstybinėje žemėje, žemės sklypu, priklausančiu E. ir K. M., ir greta jų sklypo esančiu kitu žemės sklypu, kuris nepriklauso nei jiems, nei ginčo šalims. Nurodytas keliukas buvo suprojektuotas, tačiau šis projektas liko neįgyvendintas. Aplinkybė, kad ieškovė vieną žemės sklypą už 1000 Lt pardavė E. ir K. M., jokių neteisėtų ar nesąžiningų ieškovės veiksmų nereiškia. Kadangi buvo apyvartinių lėšų poreikis, toks sandoris laikytinas visiškai pagrįstu bei protingu.
14.3. Nors servitutų nustatymo schemoje kelio servituto plotis nėra įrašytas, tai nereiškia, kad jis nėra nustatytas, nes iš schemos turinio matyti ne tik kelio servituto plotas, bet ir jo išsidėstymas, koordinatės. Dėl to negalima teigti, kad nenustatytas kelio servituto plotis ir kad tai esminis schemos trūkumas. Jokių teisės aktų reikalavimų, kuriems prieštarautų servitutų nustatymo schema, atsakovas nenurodė.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl servituto nustatymo (ne)pagrįstumo, servituto apimties
15. CK 4.111 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Taigi, servitutas yra išvestinė daiktinė teisė, suteikianti galimybes jos turėtojui naudotis svetimu daiktu. Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais – administracinis aktas.
16. Servituto santykiai grindžiami bendraisiais civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, proporcingumo principais (CK 1.2 straipsnis), kurie, be kito, reiškia, kad nustatant servitutą turi būti užtikrinta teisinga tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų interesų pusiausvyra. Ji pasiekiama, be kita ko, atlygintinumu, todėl pagal bendrą taisyklę nuosavybės teisės suvaržymas turi būti teisingai atlygintas. Tai reiškia, kad viena teisinio santykio šalis, gaudama naudos, turi suteikti ekvivalentinę naudą kitai šaliai. Servitutui, kaip kiekvienai išvestinei daiktinei teisei, būdinga ir tai, kad servituto turėtojo teisės naudotis svetimu daiktu neturi paneigti tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisių. Ar laikytasi viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daiktų savininkų interesų balanso, ar nepažeistos tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisės, gali būti sprendžiama pagal servituto turinį įvertinant, kiek servitutu nustatytos teisės atitinkamai suvaržo nuosavybę.
17. Pagal CK 4.112 straipsnio 1, 3 dalių nuostatas servituto turinį sudaro suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės tarnaujančiojo daikto savininko konkrečių naudojimosi daiktu teisių sąskaita; jeigu nustatant servitutą nebuvo konkrečiai nustatytas servituto turinys, jį sąlygoja viešpataujančiojo daikto naudojimo pagal paskirtį poreikiai. Kilus abejonių dėl servituto turinio ir nesant galimybių jį tiksliai nustatyti, laikoma, kad servitutas yra mažiausias (CK 4.112 straipsnio 2 dalis); servituto suteikiamos teisės turi būti įgyvendinamos pagal tikslinę paskirtį, kad būtų kuo mažiau nepatogumų tarnaujančiojo daikto savininkui (CK 4.113 straipsnio 1 dalis).
18. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl aptarto servituto santykių teisinio reglamentavimo yra išaiškinęs, kad servituto santykiai reglamentuojami laikantis minimalaus savininko teisių ribojimo principo; servitutu gali būti suteikiamos tik tokios teisės, kurios yra objektyviai būtinos viešpataujančiajam daiktui naudoti pagal jo paskirtį. Viešpataujančiojo daikto savininkui negali būti suteikiamos teisės, neatitinkančios šių kriterijų, tokių teisių suteikimas prieštarautų interesų derinimo ir proporcingumo principams ir reikštų nepagrįstą tarnaujančiojo daikto savininko teisių suvaržymą. Sprendžiant dėl servitutu suteikiamų ar atimamų teisių apimties būtina įvertinti viešpataujančiojo daikto tikslinę paskirtį, nes tai lemia faktinius daikto naudojimo poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; kt.).
19. Teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį (CK 4.126 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju šalims nesutariant dėl ieškovės teisės naudotis jai nuosavybės teise priklausančiais pastatais ir juose vykdyti ūkinę veiklą bei patekti kitu būdu į šiuos pastatus ir į jai priklausantį žemės sklypą, nustatytas kelio ir pastatų servitutas teismo sprendimu. Kasaciniame skunde atsakovas kelia klausimą dėl kelio servituto nustatymo būtinumo ir jo apimties.
20. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad CK 4.126 straipsnyje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant servitutas nustatytinas teismo sprendimu: 1) savininkų nesutarimas ir 2) būtinumas nustatyti servitutą, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį. Servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, t. y. bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantys teismai pirmiausia turi įvertinti, ar šios teisės yra susijusios su naudojimusi viešpataujančiaisiais daiktais pagal tikslinę paskirtį ir ar egzistuoja objektyvus bei konkretus jų poreikis, ar nenustačius servituto įmanoma savininkui normaliomis sąnaudomis naudotis jam priklausančiu daiktu pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-285-415/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
21. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad skirtingų žemės sklypo ir jame esančių pastatų savininkų interesai gali būti derinami, taikant ne tik servituto teisę, bet ir kitais įstatymui neprieštaraujančiais būdais. Laisvai disponuodami subjektinėmis teisėmis nekilnojamojo turto savininkai gali susitarti dėl pastato eksploatavimui reikalingo žemės sklypo nuomos ar daiktinių teisių ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-248/2017, 26 punktas). Bylos duomenimis, šalys kurį laiką buvo susitariusios ir ieškovė įgyvendino teisę naudotis pastatais vykdomai ūkinei veiklai – atsakovui priklausančio žemės sklypo ir kt. objekto nuomos pagrindais. Šalims nesutarus dėl tolesnių nuomos santykių, ieškovė pasirinko savo civilinių teisių gynimo būdą – kreipėsi dėl servituto nustatymo teismo sprendimu. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad ieškovė įrodė abi servituto nustatymo sąlygas (CK 4.126 straipsnio 1 dalis). Įvertinę faktinę aplinkybę, kad pagal žemės sklypo planą ieškovei nuosavybės teise priklausantis administracinis pastatas ir garažas (angaras) stovi atsakovui nuosavybės teise priklausančiame sklype, teismai sprendė, jog nenustačius servituto ieškovė objektyviai neturi galimybės normaliomis sąlygomis naudoti pagal paskirtį savo nuosavybę, vykdyti ūkinę veiklą ir nėra jokio kito būdo įgyvendinti pastato ir žemės sklypo savininko interesus.
22. Atsakovo kasaciniame skunde teigiama, kad teismai prioritetą suteikė ne nuosavybės teisei, bet ieškovės ekonominiams interesams. Kelio servitutas nustatytas vadovaujantis ne viešpataujančiaisiais pripažintų daiktų požymiais, bet ieškovės deklaruota veikla ir pačios ieškovės susikurtomis kliūtimis naudoti viešpataujantįjį daiktą be šio servituto.
23. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie kasacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais. Atsakovui priklausančio žemės sklypo naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorijos. Ieškovės pastatai, esantys atsakovui priklausančiame žemės sklype, taip pat komercinės paskirties, todėl ieškovė prašė nustatyti kelio ir pastatų servitutus ne tik tam, kad būtų galima patekti į pastatus, bet ir tam, kad būtų galima juos toliau naudoti pagal tikslinę paskirtį. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs byloje šalių pateiktus įrodymus: vietos apžiūros protokolus, šalių paaiškinimus, žemėtvarkos tarnybos atstovės paaiškinimus ir argumentus, pateiktus atsiliepime į ieškinį, liudytojų parodymus, registrų duomenis, ginčo vietos nuotraukas, žemės sklypo ir servituto schemas ir kt. (CPK 177 straipsnio 2 dalis), juos įvertinęs pagal įstatyme nustatytas įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis), sprendė, kad nenustačius kelio servituto (ginčo dėl pastatų servituto nėra) ieškovė neturi kitos galimybės naudoti savo nuosavybę pagal tikslinę paskirtį, apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio skundo argumentais nėra paneigiamos teismų išvados.
24. Pirmosios instancijos teismas taip pat išanalizavo byloje pateiktus įrodymus ir pasisakė dėl ieškovės galimybės patekti į jai priklausantį garažą (angarą) kitu būdu – šalia esančia gatve, taip mažiau ribojant atsakovo nuosavybės teisę į žemės sklypą. Teismų konstatuota, kad galimybę ieškovei naudotis savo nuosavybe nenustatant jos prašomo servituto atsakovo sklype riboja (duomenys neskelbtini) gatvėje esantis 3,5 t svorio transporto priemonių eismą ribojantis ženklas, nors atsakovas teigia, kad ieškovė galėtų šia gatve važiuoti ir patekti į jai priklausančius pastatus. Teismai, įvertinę byloje šalių pateiktus įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad ši aplinkybė (atitinkamas kelio ženklas) užkirstų kelią atsakovo siūlomam variantui (duomenys neskelbtini) gatve patekti į pastatus (ieškovės versle naudojamas sunkiasvoris transportas), net jei ieškovei dar priklausytų sklypas, kurį ji pardavė tretiesiems asmenims E. ir K. M. Be to, teismai įvertino ir kitas šio atsakovo siūlomo varianto aplinkybes, pvz., tam, kad galėtų privažiuoti iki pastatų nuo (duomenys neskelbtini) gatvės, ieškovės transportas turėtų kirsti valstybinės žemės sklypą, kuriame nėra suformuotas kelias, ir kt. Remiantis tuo, kas aptarta, nelaikytini pagrįstais kasacinio skundo argumentai, kad teismai nesprendė dėl ieškovės galimybės nuosavybės teisę įgyvendinti neapribojant atsakovo nuosavybės teisių.
25. Atsakovo kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai privalėjo savo sprendimuose pagrįsti, jog tinkamam viešpataujančiųjų daiktų naudojimui yra būtinas būtent tokio ploto ir ribų kelio servitutas, kokio prašė ieškovė.
26. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sprendžiant dėl suteikiamų ar atimamų teisių apimties būtina įvertinti viešpataujančiojo daikto tikslinę paskirtį, nes tai lemia faktinius daikto naudojimo poreikius. Spręsdami dėl konkrečių ieškovams prašomų suteikti teisių, teismai faktinių bylos aplinkybių pagrindu kiekvieną jų turi įvertinti pagal įstatyme nurodytus kriterijus: ar šios teisės yra susijusios su naudojimusi viešpataujančiaisiais daiktais pagal tikslinę paskirtį ir ar egzistuoja objektyvus ir konkretus jų poreikis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju teismai konstatuotų faktinių aplinkybių pagrindu sprendė, jog kelio servitutu suteikiamų teisių apimtis būtina naudojantis viešpataujančiaisiais daiktais pagal tikslinę paskirtį.
27. CK 4.119 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad jeigu nustatant kelio servitutą, suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėmis, nenustatomas kelio plotis ir jo neįmanoma nustatyti pagal anksčiau buvusį kelią, jei toks buvo, laikoma, kad galima naudotis keturių metrų pločio keliu. Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad teismai šioje byloje ieškinio reikalavimą nustatyti kelio servitutą atsakovo žemės sklypo daliai pripažino pagrįstu, nevertinę byloje pateikto servituto apimties (ploto ir ribų). Servituto nustatymo schemoje nurodytas kelio servituto plotas – 413 kv. m, kelio servituto išsidėstymas; šie elementai nurodyti teismui pateiktoje prašomo nustatyti servituto schemoje. Nagrinėjamu atveju sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad prašomo nustatyti kelio servituto vieta nėra esamame kelyje, todėl schema, kurioje būtų nustatytas servitutas, yra būtina, ji byloje pateikta ir teismo įvertinta aptariant sąlygas, lėmusias tokio dydžio ir išsidėstymo privažiavimo prie ieškovės nekilnojamojo turto servituto nustatymą, be to, teismas pažymėjo, kad tokio dydžio atsakovo žemės sklypu ieškovė naudojosi nuomos sutarties 2013–2014 metais pagrindu. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio skundo argumentais teismų išvados dėl kelio servituto ir jo apimties nėra paneigiamos.
Dėl kompensacijos dydžio
28. Teisiniai santykiai dėl servituto nustatymo yra grindžiami atlygintinumo principu. CK 4.129 straipsnyje nustatyta, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui.
29. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nors servituto nustatymas yra teisėtas veiksmas, jis gali sukelti tarnaujančiojo daikto savininkui turtinių ir neturtinių netekimų, suvaržymų ar nepatogumų, kurie turi būti kompensuojami. Ekonomine prasme tai – žala. Žalos piniginė išraiška – nuostoliai. Teisėtais veiksmais padaryti nuostoliai įstatymo nustatytais atvejais yra atlyginami (CK 6.246 straipsnio 3 dalis). Pagal CK 4.129 straipsnį turi būti atlyginami konkretūs nuostoliai, kurie turi būti įrodyti, taip pat kiti netekimai, kurie atsiranda dėl servituto nustatymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-611/2016 17 punktą).
30. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, spręsdamas dėl kompensacijos dydžio, atsižvelgia į tokias aplinkybes: kokiam daiktui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas; koks servituto turinys ir trukmė; kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos bei kitokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui; ar jam tenka turtinių nuostolių dėl servituto nustatymo; ar jie atlyginti ir ar galimi visiškai atlyginti; kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo; kitas svarbias aplinkybes (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009; 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-61-469/2016, 31 punktas).
31. Nagrinėjamu atveju teismų nustatyta, kad ieškovės naudai nustatytas servitutinis kelias ir statinių servitutas iš esmės atima atsakovo teisę visavertiškai naudoti apie trečdalį jam nuosavybės teise priklausančio komercinės paskirties sklypo (680 kv. m statinių servitutas, 413 kv. m kelio servitutas, iš viso – 1093 kv. m). Be to, teisėjų kolegija laiko pagrįstais atsakovo atsiliepime į kasacinį skundą nurodytus argumentus, kad yra apsunkintas dalies atsakovui priklausančio žemės sklypo panaudojimas jo vykdomai komercinei veiklai dėl sklypo dalių, įsiterpusių tarp ieškovei priklausančio garažo (angaro) ir žemės sklypo, taip pat už nustatyto kelio servituto. Teismai, spręsdami dėl kompensacijos dydžio, aiškinosi aplinkybes: kokiam žemės sklypui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas; koks servituto turinys ir trukmė; kokio pobūdžio veiklai nustatomas servitutas bei kokios apimties suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui ir kt. Teisėjų kolegija pažymi, kad nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes teismai įvertino apibendrintai ir iš jų visumos sprendė dėl kompensacijos dydžio.
32. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad teismas turi pareigą nustatyti nuosavybės teisės apribojimui adekvačią kompensaciją, kuri kiekvienu atveju gali skirtis priklausomai nuo faktinių bylos, kurią teismas nagrinėja, aplinkybių. Kitaip tarnaujančiojo daikto savininko teisių apimtis, palyginti su viešpataujančiojo daikto savininko teisėmis, būtų neproporcingai iškreipta.
33. Vykdydamas nurodytą pareigą teismas sprendimu viešpataujančiojo daikto savininkui gali nustatyti prievolę mokėti tiek vienkartinę, tiek periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui. Teismo teisė parinkti kompensacijos rūšį įtvirtinta CK 4.129 straipsnio nuostatose. Šalių prašymas priteisti konkrečios rūšies kompensaciją (šiuo atveju – periodinę) negali riboti aptariamos teismo teisės. Tačiau teismas turi motyvuoti, kodėl parinkta konkreti kompensacijos rūšis, kaip ji dera su abiejų šalių interesais, ar viešpataujančiojo daikto savininkui nepriskiriama neproporcinga našta, parinkus vienkartinę kompensaciją, ar toks kompensavimo įvykdymas yra realus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-248/2017, 33 punktas).
34. Nagrinėjamoje byloje teismų konstatuota, kad atsakovas turi teisę į nuostolių, atsiradusių dėl servituto nustatymo, atlyginimą pagal CK 4.129 straipsnio nuostatas. Teismai, spręsdami dėl nuostolių atlyginimo ir kompensacijos priteisimo atsakovui, kaip tarnaujančiojo daikto savininkui, pagrįstai atsižvelgė į šioje byloje nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes, įvertino atsakovo nuosavybės teisės suvaržymų turinį ir apimtį, sprendė, kad tinkamą viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daiktų savininkų teisių ir interesų pusiausvyrą bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus labiausiai užtikrina periodinė kas mėnesį mokama kompensacija, kuri, be kita ko, nustatytina atsižvelgiant ir į servitutais užimto sklypo rinkos vertę.
35. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad žemės sklypo rinkos kaina pagal kasacinio teismo praktiką gali būti vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgiama nustatant kompensacijos dydį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-217/2011; 2015 m. spalio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-549-695/2015). Taigi teismai, nagrinėjamu atveju nustatydami kompensacijos atsakovui dydį, galėjo, be kitų kriterijų, remtis sklypo rinkos verte.
36. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai apskaičiavo 315 Eur kompensaciją per mėnesį, žemės sklypo ploto, kuriam nustatomas servitutas, t. y. 1093 kv. m, rinkos vertę – 3776 Eur – padaliję iš 12 mėnesių. Tokia kompensacija akivaizdžiai per didelė, nes ieškovė per metus privalės sumokėti visą žemės sklypo dalies, kuriai nustatytas servitutas, rinkos kainą. Ieškovės teigimu, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, rinkos vertė taikoma, kai nustatoma vienkartinė, bet ne periodinė kompensacija.
37. Atsakydama į šį klausimą, teisėjų kolegija pažymi, kad teismai, pasirinkę šį metodą kompensacijos dydžiui nustatyti, kai priteisiama periodinė kompensacija, įvertino visumą byloje surinktų ir teismo ištirtų faktinių aplinkybių, atsižvelgdami į pirmiau aptartas aplinkybes, pagrįstai nustatė atitinkamo dydžio kompensaciją. Teisėjų kolegijos požiūriu, nustatytas dydis atitinka savininkų (pastatų ir žemės sklypo) interesų pusiausvyrą.
38. Ieškovė, be kita ko, nurodo, kad teismas, nustatydamas kompensaciją, turėjo vadovautis Metodika. Teisėjų kolegija pažymi, kad Metodika reglamentuoja Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu, t. y. administraciniu aktu, nustatyto žemės servituto nuostolių atlyginimo apskaičiavimą (Metodikos 1 punktas). Metodikos 9 punkto nuostatose sureguliuotas nuostolių dėl galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį praradimo apskaičiavimas (pateiktos formulės). Dėl šio akto taikymo, kai jis nereglamentuoja byloje nagrinėjamo atvejo, kasacinis teismas yra pasisakęs ir pažymėjęs, kad taikyti teisės akto nuostatas, nereglamentuojančias byloje nagrinėjamo atvejo, neprivaloma, tačiau, apskaičiuojant tarnaujančiojo daikto savininkui priteistiną kompensaciją dėl servituto nustatymo, į Metodikos nuostatas gali būti atsižvelgiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-248/2017, 34 punktas).
39. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismai disponuoja diskrecija nustatyti kompensacijos dydį, įvertinę, be kitų, aplinkybes, susijusias su tarnaujančiojo daikto savininko suvaržymų pagal paskirtį naudoti sklypo (likusią) dalį, kuriai nenustatytas servitutas, apimtimi, jam, kaip savininkui, išliekančias pareigas ir pan. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju tiek žemės sklypo vertė, tiek suvaržymų naudotis likusia sklypo dalimi dėl servituto nustatymo faktas teismų nustatyti ir, remiantis bylos duomenų visuma, įvertinti nustatant kompensacijos dydį, nors teismų sprendimuose detaliai dėl to nėra pasisakyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-248/2017, 36 punktas). Teisėjų kolegija neturi teisinio ir faktinio pagrindo teigti, kad teismai priėmė neteisėtą sprendimą dėl kompensacijos dydžio (CPK 185 straipsnis, CK 4.129 straipsnio 1 dalis).
40. Kasaciniame skunde teigiama, kad atsakovas byloje nebuvo pareiškęs reikalavimo atlyginti nuostolius, patirtus dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, ir tokių nuostolių neįrodinėjo. Teismas, savo iniciatyva spręsdamas nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo klausimą, pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes peržengė ieškinio reikalavimų ribas. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie kasacinio skundo argumentai nelaikytini pagrįstais. Ieškovė naudojosi kelio ir pastatų servitutais visą bylos nagrinėjimo laiką, todėl teismai, pripažinę ieškovės teisę į šiuos servitutus ir atsakovo teisę į atlyginimą, pagrįstai priteisė kompensaciją ir už ieškovės nurodytą laikotarpį. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pati ieškovė, bylos duomenimis, pripažino šią atsakovo teisę ir sutiko mokėti periodines išmokas kas mėnesį atsakovo patirtiems nuostoliams padengti.
41. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nekonstatuota pagrindo tenkinti ieškovės ir atsakovo kasacinius skundus, todėl skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
42. Netenkinant šalių kasacinių skundų, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas šiuos skundus pateikusioms šalims nepriteisiamas. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą ieškovė patyrė 600 Eur išlaidų, šių atlyginimas priteistinas iš atsakovo. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme patirta 14,41 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 4 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Pastarųjų išlaidų atlyginimas priteistinas lygiomis dalimis iš abiejų bylos šalių – po 7,20 Eur.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 4 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti UAB „Euroseka“ (j. a. k. 302394251) iš V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 600 (šešis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti valstybės naudai iš UAB „Euroseka“ (j. a. k. 302394251) ir V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 7,20 Eur (septynis Eur 20 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginti. Priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina Januškienė
Gediminas Sagatys
Vincas Verseckas